Serialas: "Tamsa" / "Dark" (2 sezonas / season 2)

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart pateiksiu trumpus savo įspūdžius po antrojo vokiečių itin Netflix platformoje populiarų serialą „Tamsa“ (angl. Dark), kuris daugelį intelektualių (ir nebūtinai) žiūrovų buvo ilgą laiką prikaustęs prie ekranų. Neseniai buvo pristatytas finalinis trečiasis sezonas, tačiau neturėjau laiko (net per karantiną!) sužiūrėti antrojo sezono, tą padariau visai neseniai, todėl šioje apžvalgoje apžvelgsiu nebūtinai objektyviai, veikiau savo asmeninius pastebėjimus, bet galbūt ir jums bus įdomu paskaityti.

Pirmąjį sezoną teko matyti gal prieš kelerius metus, vos tik serialas pasirodė, ir net nesitikėjau, kad toji atokaus vokiško miestelio istorija pasirodys verta intelektualių ir net strateginių loginių skaičiavimų bei pamintijimų: o ką čia aš iš tikrųjų žiūriu? Tuo metu „Tamsa“ tapo vienu įdomiausiu ir labiausiai intriguojančiu serialu, kuris ilgai neišėjo iš galvos, tačiau, kai jau išėjo, tai toks jausmas, kad su visais veikėjais ir siužetais, o atmintyje pasiliko vien tamsa, tiesiog gero serialo įspūdis, bet kažin ar bebūčiau galėjęs nupasakoti ką nors konkretaus apie veikėjus, jų susipynusias biografines istorijas. Tą pajutau po kelerių metų pradėdamas žiūrėti antrąjį sezoną – nieko nebeprisimenu! Neprisimenu nei veikėjų vardų, nei kas su kuo konfliktavo, kas į kokį laikmetį pateko, kas kaip persipynė, todėl teko nemenkai suraukti kaktą ir tikėtis, kas bežiūrint tiesiog vėl viskas bus labai aišku. Ko trūko? Kokių 10 minučių intro pirmojoje serijoje, kad primintų pačius svarbiausius pirmojo sezono įvykius. Kai kada serialo kūrėjai tai daro, ypač sugrąžinę serialą po ilgo laiko į eterį, tai tokio „perbėgimo“, kas vyko prieš tai, man labai reikėjo.

Nesistengiu pasakyti, kuris sezonas geresnis, nes tai būtų absoliučiai nereikalingas dalykas. Serialas yra tęstinis, įvykiai plečiami, kaip ir serialo idėja. Šiame sezone sužinome apie mokslininkų aptiktą kunkuliuojančią juodąją materiją, kuri siejasi realiai ir su dieviškąja Higso bozono dalele. Seriale tai tampa portaliniu tuneliu per laikmečius, vis kažkodėl nukeliančius pirmyn arba atgal kas 33 metus. Dėmesio centre išlieka pastatyta elektrinė, kurioje slepiamos nuodingos atliekos, o iš tikrųjų – toji juodoji materija. Kitas portalas – miške esantys urvai, kuriais galima patekti į ateitį arba praeitį. Na, ir žinoma, dar nešiojamosios laiko mašinos.

Ar serialas įdomus savo veikėjų charakteriais? Nelabai! Tai ne draminis kūrinys, kuriam svarbu būtų žmogaus esminiai dvasiniai pokyčiai, tačiau esama ir šito, tačiau detaliai to neanalizuojama. Esminį įspūdį daro pasikeitę veikėjai, kurie keliauja iš laiko į laiką ir bando užkirsti kelią netrukus įvyksiančiai apokalipsei – viena iš laiko juostų yra būtent apie ateitį, kurioje gyvena žmonės ekstremaliomis karinėmis išgyvenimo sąlygomis. Kitą vertus, visą laiką galvojau, o kur visas likęs pasaulis, jei veikėjai „trinasi“ izoliuotoje radioaktyvioje (tikriausiai!) erdvėje netoli elektrinės. Kodėl jie neemigruoja toli iš tos zonos, tarsi visas pasaulis būtų toje miestelio vietoje? Galbūt apie tai bus plačiau trečiajame sezone.

Visgi vienas įdomiausių personažų šiame sezone buvo iš 1987 metų kilusi elektrinės viršininkė Klaudija, kuri susiduria su savo ateities versija, pavadinta Baltuoju Šėtonu. Ji šiame sezone padaro esminį lūžį ir tampa tarsi opozicija kunigui Nojui ir praeityje besislepiančiam Adamui. Akivaizdžios dvi stovyklos, kurios trokšta nutraukti laiko kilpų ratus, o kai kas tiesiog trokšta, kad visa tai tęstųsi iki begalybės. Kur kas mažiau mane jaudino jaunuolio Jono meilės istorija, kuris vėliau taps apskrudusiu  senu diedu, taigi ir pačiu didžiausiu visų priešu. Nepaisant to, finalinėse serijose vidurinis Jonas vėlei grįžta į savo jaunystės laikmetį ir susiranda mylėtą merginą, kuri pasirodo, besant jo kraujo giminaitė.

Kraujomaišos atvejai išties stulbina, nes vaikai, pasirodo, yra savo tėvų tėvai, tik jie kažkaip nusigavę į praeitį ir užmezgę seksualinius ryšius ne tik su savo tėvais, bet ir seneliais, todėl kartais atrodo, kad žiūri vieną nesibaigiantį (kartais romantizuotą) kraujomaišos nusidriekusį ratą per laikmečius. Šiame sezone galiausiai pagrindiniai veikėjai sužino apie keliavimą laiku ir daugelis jau gali atsekti, kas kieno giminaitis yra iš tikrųjų. Ne kartą žiūrėdamas šį voratinklį pagalvojau, kokia beprotybė, jeigu viskas vyktų iš tikrųjų – prarasti savo vaiką, kuris grįžo į praeitį arba sutikti jį senesnį už save patį, ir žinoti, kokie likimai laukia jų mažylių...

Iš esmės serialas veikia kaip tam tikras laiko kubikas rubikas, kaip pasuksi įvykius, tokią turėsi ateities versiją, bet kartais pakeisti įvykius beveik neįmanoma, nes juos jau keiti pagal iš anksto (iš aukščiau?) suplanuotus įvykius. Laukiama apokalipsė iš tikrųjų tėra tik dar viena galimybė sužinoti, kas iš tikrųjų sieja visus tuos herojus. Galiausiai finalinėje serijoje sužinome, jog egzistuoja ne tik laikmečiai, bet ir paralelinės tikrovės versijos, todėl kelionės laiku ne tik pasikeičia, bet, galimas daiktas, tampa kelionėmis per alternatyvias realybės. Kaip tai serialo kūrėjams pavyko perteikti – tikras stebuklas!

Atrodo, kad viskas yra Jono jauniausiojo rankose. Jam reikia netapti apdegusiu Adamu, išlikti ištikimu savo dabarties idėjomis, tačiau tai sunku, kai matai ir kalbiesi su savo tolimos ateities versija. Atrodo, kad Jonas turi pasiaukoti ir padaryti taip, kad niekada negimtų, tik šitaip jis galiausiai nutrauks laiko kilpas. Bet ar tai įmanoma? Klausimas esminis: kuris iš mūsų norėtų niekada nebegimti, netgi matydamas, kokiu ateityje gali tapti monstru? Moralė, pareiga, atsakomybė.

„Tamsa“, mano akimis, yra absoliučiai rebuso pavidalo idėjinis serialas, kurio didžiausias koziris yra pasakojimo struktūra, leidžianti pasvajoti ne tik apie keliones laikus, bet ir pasibaisėti tų kelionių padariniais. Nepaisant visko, šį sezoną „sukirtau“ kaip patiekalą. „Tamsa“, kaip ir anas sezonas, lieka iš tiesų tamsus, nejaukus, išplečiantis vaizduotę, kalbantis apie grėsmę, kylančią iš technologijų ir neatsargaus branduolinės energijos gavyba (čia galime prisiminti Astravos elektrinę, statomą Vilniaus pašonėje). Taigi. Viskas su šiuo serialu puikiai!

Antrojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Graham Swift "Regimybės"

Graham Swift. „Regimybės“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – 176 p.

Britų rašytojas Graham Swift (g. 1949) yra tapęs tikra klasika. Jo romanas Vandenų žemė (1983) jau seniai įtrauktas į britų mokyklinę programą kaip vienas svarbiausių romanų, pasirodžiusių po Antrojo pasaulinio karo ir, tiesą sakant, mano akimis, tai geriausias kol kas skaitytas šio rašytojo kūrinys. Lietuvių kalboje turime keturis jo kūrinius. Šiemet originalo kalba pasirodęs nė 200 puslapių nesiekiantis juvelyrinis romanas (norėtųsi sakyti „romaniukas“)  Regimybės (angl. Here We Are) dar net pusmečiui neprabėgus lietuviškai išverstas labai greitai – per kelis mėnesius nuo pasirodymo! Iš anglų kalbos vertė patikima gurmaniškos grožinės literatūros vertėja Rasa Drazdauskienė. Nežinau, ar vertėja, ar leidykla nusprendė kūrinio pavadinimą pakeisti į Regimybės, nors turėjo skambėti Štai ir mes. Paprastai nemėgstu, kai originalus pavadinimas pakeičiamas dėl rinkos dėsnių ar dėl to, kad skamba klaidingai, nepatraukliai, tačiau šįkart lietuviškas pavadinimas kaip niekad geresnis už anglišką variantą.

Jau ne kartą esu išreiškęs pagarbą ir meilę G. Swifto kūrybai. Jis nuostabus, jautrus ir dvasiškai intelektualus rašytojas, kurį priskirčiau prie gurmaniškosios literatūros kūrėjų.  Šįkart net Regimybių atgaliniame viršelyje minimos literatūrinės sąsajos ir panašumai su Julian Barnes, Virginia Woolf, Kazou Ishiguro kūriniais. Nepastebėti neįmanoma ir panašumų su rašytoju Ian McEwan, o gerai apsiskaičiusieji britiškos literatūros, manau, suras dar ne vieną analogišką rašytoją savo literatūrine verte prilygstantį Grahamo Swifto kūrybai.

Kalbant konkrečiai apie Regimybes, kuriose pasakojama šešto dešimtmečio (taigi po karo pirmieji dešimtmečiai) britų iliuzionistų pasirodymų asmeninės istorijos. Galima sakyti, kad tai istorija, kaip būdinga G. Swifto kūrybai, primena rusiškąją lėlę matriošką. Viename sluoksnyje – meilės trikampis, kitame – sceninis gyvenimas, dar kitame – pokarinės visuomenės atšvaitas. Trys knygos veikėjai Ronis, Ivė ir Džekas – tai naujos kartos menininkai, kurie po karo teikia džiaugsmą visko mačiusiems ir mirties baimę patyrusiems žmonėms, štai pastarieji geidauja stebuklų. Veikėjai turi sceninius pseudonimus – Pablas, Eva, Robinsonas, kurie knygoje tampa atskirais tapatybių rėmais. Romano pasakotojas ne sykį, kalbėdamas apie realius ir išgalvotus įvykius, laviruoja tarp šių tapatybių, kalambūriškai žaidžia vardais ir kuria tą trapų realybės ir sceninės iliuzijos ryšį, kuris paprastam žiūrovui nematomas, o kartais, atrodo, kad nematomas ir patiems veikėjams, tačiau puikiai matomas skaitytojams.

Romane daugiausia vietos skiriama apgaulingai Ronio tapatybei. Jo biografinė istorija labai paprasta. Berniuką palieka atsaini ir motiniškų instinktų stokojanti motina Agnesė Doloresa prižiūrėti to meto provincialiems turčiams Erikui ir Penelopei, kol baigsis karas. Berniuko sąmonėje įsirėžė vienas esminis vaikystės įvykis. Jūreivis tėtis jam padovanoja margaspalvę papūgą, kurią motina parduoda nė neatsiklausiusi berniuko. Iš berniuko atimamas paukštis, tam tikra tėvo simbolika, pažadas, kad viskas bus gerai. Vėliau šis margaspalvis paukštis Pablas tarsi sugrįžta vaivorykštės pavidalu į magiškus Ronio ir Evos pasirodymus. Veikėjas žino, kad jokie fokusai nebesugrąžins tėvo, tačiau tam tikri simboliai sukuria iliuzijas, leidžiančias Roniui patikėti, kad per juos galima bent akimirkai susigrąžinti tai, kas prarasta. Tokių simbolių, pasikartojančių dėsnių Regimybėse ir apskritai G. Swifto kūryboje yra labai daug.

Kaip ir romane Motinų sekmadienis, taip ir čia, autorius gręžiasi į senatvę. Garbaus amžiaus sulaukusi Ivė, kuri išduoda Ronį ir išmaino jį į kitą scenos partnerį Džeką, gręžiasi po 49 metų į praeities įvykius su tam tikru apmaudu, jog ji galbūt pasirinko visgi neteisingai. Tiesą sakant, visame romane tos priežastys, kodėl Ivė-Eva renkasi Džeką, o ne Ronį taip iki galo nėra aiškios. Dėl to, kad Ivės motinai labiau patiko Džekas? Dėl to, kad Ronio vaikystės istorija sukėlė abejonių? Dėl to, kad pati išsigando laimės? Sunku pasakyti, kodėl vieni žmonės išsižada laimės: ar jie jaučiasi pernelyg neverti, ar jie suabejoja, jog pasirinks blogai? Tas susidvejinimo ir abejonių motyvas naudojamas romane įvairiausiose lygmenyse ir tampa tam tikru regimybių metodu kalbėti apie matomus ir neregimus dalykus gana dviprasmiškai. Istorijos pabaigoje senutė Ivė nueina miegoti ir tarsi patiria dar vieną regimos ir neregimos realybių plonytę voratinklio ribą – mirties ir gyvenimo, fizinio ir metafizinio potyrio lygmenis. Fokusas tampa ne tik veikėjų pragyvenimo šou, bet ir pasakotojo instrumentu nusakyti pasekmių ir priežasčių elementus, nulemiančius veikėjų likimus.

Graham Swift

„Tamsoje ir būdamas, ir nebūdamas žiūrovu, jis kartais pajusdavo, koks plonytis, koks dirbtinis yra tas prabangus, kerintis jį gaubiantis pastatas. Prabangus? Uždekite visas šviesas ir netrukus, jis puikiai žinojo, pasimatys, koks jis aptriušęs, koks nudrengtas, koks melagingas. Kaip viskas čia priklauso nuo vaizduotės pastangų. Kartais jam pasirodydavo, kad per žiūrovų aikčiojimus ir muistymąsi girdėti, kaip girgžda ir juda pats pirsas, nelyginant didžiulis į dugną grimztantis laivas. Bet gal tik dėl to, kad jis pats jautėsi skęstantis (p. 96).“ Dažnai išorinis vaizdinys ir atmosfera siejami su kokio nors veikėjo vidine būsena, todėl G. Swiftas kuria dar vieną ploną realybių audinį: išorinis pasaulis atliepia veikėjų vidinę būseną.

Kalbant apie prozos struktūrą, ji apgaulingai dinamiška. Retsykiais pasakotojas „šokinėja“ tarp laikų, nuo vieno veikėjo biografijos pereina prie kito, bet visumoje pasakojimas harmoningas, ramus ir mąslus. Bendroji knygos atmosfera visgi susieta su karo ir pokario žmonių būsenomis, tuo slaptingu magišku virsmu, kada prabudus iš siaubo tenka statyti gyvenimą ant pelenų iš naujo tiek fiziniame plane, tiek dvasiniame. Virsmas, transformacija – tai magijos triukas, kuris romane ir magiškas, ir nemagiškas; regimas ir neregimas. Autorius meistriškai laviruoja šiuo dvilypumu ir visada skaitydamas tikiesi būti smarkiai apgautas, tačiau tai tik dar vienas rašytojo fokusas – nesuteikti to, ko tikisi žiūrovas, o šiuo atveju – knygos skaitytojas. Pasakotojas išlaiko paslaptis iki paskutinio romano puslapio, suteikdamas vilties, kad magija, kad ir kaip ji būtų suprantama kaip triukų ar akių dūmimo visuma, visgi egzistuoja už racionalių pasaulio vaizdinių. Stebuklai esti už šou elementų tol, kol žmogus tiki, visai kaip Ivė, kuri senatvėje bando teisingai išberti vyro pelenus – tai ir neaišku, ar ji visą gyvenimą mylėjo vien tik Ronį, o gal ir Džeką – abu vienodai ir kartu šiek tiek skirtingai? Galiausiai pats geriausias dalykas, kad į tokius klausimus pasakotojas nepateikia konkrečių atsakymų, nes pateikus racionalius apibendrinamus būtų sutrikdytas pats stebuklas – nežinoti, kas ir kaip vyksta su mūsų jausmų pasauliu.

Nereikia pamiršti, kaip sakė burtininkas Erikas mažajam Roniui, kad yra burtų lazdelė ir nėra burtų lazdelės. Interpretacija galima tokia: tikrasis stebuklas vyksta, kai priverti tikėti žmogų, jog šiame gyvenime viskas įmanoma, o lazdelė be vidinės žmogaus galios paveikti stebintįjį yra niekinė, tik medžio sudžiūvusi šakelė. Akivaizdu, kad didžiausios šios knygos magas tampa pasakotojas ir už pasakotojo esantis G. Swift talentas fokusuoti literatūrine burtų lazdele taupiai ir lengvai. Nors rašytojo tekstą apibūdinčiau kaip eleginį, minorinio tono pasakojimą, kur nebūna laimingų pabaigų, tačiau būna gražios ir jaudinančios pabaigos. Tai autorius, kuris sukuria vidinį pasakojimo ritmą, tam tikrą nutrūkstantį ir susijungiantį kaskart vis kitaip pasakojimo metodą, sudurstytą iš asociacijų ir pasikartojimo aido, todėl kartais atrodo, kad skaitai tam tikrą verlibru užrašytą prozos variantą.

Skaitydamas ieškojau sąsajų, su kuo dar galėčiau palydinti Regimybes. Tas viešasis šou spektaklis man priminė D. Grassman Užeina kartą arklys į barą bei, sakykime, Christopherio Nolano filmą Prestižas, kuriame du magai kovoja ne tik dėl idėjų, bet ir dėl vienos moters, tačiau Graham Swift visa tai daro kur kas subtiliau, švelniau, plastiškiau ir taupiau. Gražus romanas, kurį galima perskaityti per vieną vakarą, bet galima skaityti ir visą savaitę, tad kiekvienas išgyvens jį savaip. Na, o aš šį kūrinį atsiminsiu kaip dar vieną kruopštų, gerai idėjiškai perteiktą pasakojimą, pasižymintį autoriaus išmone, jautrumu ir elegantiška literatūros laikysena.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Beata Tiškevič apie gaslighting ir savo jausmų gerbimą

Nuotr. Ugnė Vasyliūtė

Sveiki,

Pirmadienio rytas prasidėjo dar lovoje. Netyčia į socialinio tinklapio srautą kažkaip išlėkė naujausias Beatos Tiškevič tekstas iš jos asmeninio tinklapio, kuris, pasirodo, besąs labai įdomus ir labai koreliuoja su tuo, ką paskutiniuoju metu išgyvenu ir apie ką dažnai susimąstau: apie pagarbą sau ir savivertės stiprinimą, nebe norą įtikti kitiems, bet patikti toks, koks esu sau.

Visą Beatos Tiškevič straipsnį galite perskaityti ČIA.

Straipsnyje tinklaraštininkė vartoja anglišką terminą gaslighting, kuris iš esmės reiškia, kad kiti žmonės norėdami, kad jaustumeisi gerai, ima „raminti“ pildami dar daugiau žibalo į ugnį, nes toks elgesio modelis vyrauja iš kartos į kartą. Šioji B. Tiškevič citata yra tik pavyzdys, kaip raminti žmonių nereikia, nes jie viduje ima neigti savo tikruosius jausmus ir tai dar labiau prisideda prie savęs menkinimo. Pats tai esu patyręs ne kartą, užduot gavęs palaikymą, galiausiai esu „apipiltas“ tų baisių klišinių frazių: „Nesusireikšmink, juk nieko nenutiko; Ko čia prisigalvojai?; Išmok priimti kritiką.“ Bet juk net ne kritiką reikia išmokti priimti, o tam šalia esančiam surūgusią tavo nuotaiką.

Rekomenduoju apie gaslightingą paskaityti daugiau. Labai įdomu.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmyn" / "Onward"

Sveiki,

„Monstrų universiteto“ (2013) kūrėjas Dan Scanlon dar šiemet pristatė naujausią savo animacinį darbą visai šeimai „Pirmyn“ (angl. Onward) (2020), kuriame vėlei remiasi fantastiškomis, mitologinėmis ir siaubūnų bei pabaisų pasaulio keistenybėmis, kurios turi labai didelių panašumų su žmonių civilizacija. Esminė šios istorijos dilema: praeities pasaulio stebuklus išstūmė išmaniosios technologijos, tingus, pernelyg paprastas ir primityvus „žmogiškasis“ gyvenimas, kada su laiku pamirštami magiški ir nuotykių adrenaliną teikiantys pavojai.

Ar tai filmas apie didvyrius? Tam tikra prasme taip. Visumoje turime gana primityvoką naratyvą: paauglys ilgėsi mirusio tėvo, tačiau gyvenime ir mokykloje jaučiasi nevykėliu ir nepasitikinčiu savimi. Hario Poterio efektas, tik kažkaip Poteriui pavyko išvengti to susikūprinusio nykaus paauglio įvaizdžio, o štai animaciniame pasaulyje vis dar gajus pilkiaus įvaizdis. Ko reikia, kad jaunuolis įgautų pasitikėjimo savimi? Ogi kokių nors išbandymų, pavojų, nuotykių, kuriuose jis sau įtikėtų esąs nepakartojamas. Taigi turime didaktinę pamokėlę vaikams, kad viskas šiame pasaulyje įmanoma, tik reikia... rizikuoti, išeiti iš komforto zonos. Kaip filme rizikuoja pagrindinis veikėjas, tiki savo jėgomis... ir visas kitas nuvalkiotų nuotykių aistros prifarširuotas minčių lietus, kokį galime visur pamatyti. Lyg ir nieko naujo. Jeigu atidžiai pažiūrėsime, filmas gan vidutiniškas, naujų idėjų vargiai ar čia rasite, o tuo labiau nesitikėkite, kad filmas pamokys ar įkvėps ko nors naujo, bet galiausiai tai tampa labiau pramogos dalimi ir senų tiesų priminimu. Tačiau, metams bėgant, darosi akivaizdu, kad realybė, kada nevykėliai tampa miestelio didvyriais, lieka alternatyviosios realybės dalimi, todėl galima įstrigti tame dirbtiniame dirbtinų didvyrių pasaulyje, tad vaikams gal derėtų paaiškinti, su kuo realiai valgoma druska. Kitą vertus, mums tėvai neaiškino, kodėl žalinga rūkyti, kai rusiškame „multike“ vilkas dūmydavo gaudydamas zuikį, ir užaugome pažindami pasaulį be moralizavimų ir aiškinimų.

Visgi grįžtu prie filmo turinio. Esminis filmo naratyvas yra dviejų skirtingų brolių draugystės išbandymas, tempiant makabriškai mirusio tėvo kojas. Jiedu naiviai bando atgaivinti viso mirusio tėvo projekciją burtais, kol nenusileido saulė. Meilės ryšys yra atraminis ir esminis, jis vienija visą šeimą, jis ir moralės, ir laimės katalizatorius, būdas atsikratyti „įsiėdusių“ baimių. Gražus pasiaukojimas pabaigoje gali pravirkdyti, (tiesą sakant, „aprasojo“ ir mano akys), netgi suvokiant, kad realybėje taip nebūna ir viskas tiek primityvu, kad belieka tik pavydėti ir guosti save, jog banalybės vis dar gali įkvėpti suaugusius žiūrovus ne ką mažiau nei „Kino pavasario“  unikalios kino juostos. Šiaip mėgstu tokią animaciją. Filmukas vertas vakaro su šeima, nors, sakau, stebuklų nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eurovizijos dainų konkursas: Ugnies Sagos istorija" / "Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga"

Sveiki,

Vasarai atėjus, norisi kokio lengvo, neįpareigojančio ir paprasto filmo, kuris būtų absurdiškas ir šiek tiek atspindintis realią mūsų visų situaciją, požiūrį į save, tam tikrus reiškinius ir pan. Manau, vienas iš tokių filmų yra „Erovizijos dainų konkursas: Ugnies Sagos istorija“ (angl. Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga) (2020), kuris pajuokia šio konkurso (ne)rimtumą, o kartu perteikia ir tam tikras tiesiog linksmai azartiško konkurso užkulisius.

Amerikiečiai kuria filmą apie „Euroviziją“. Daugelis klausia: o ką tie amerikiečiai išmano apie mūsų tarpinę religiją „Euroviziją“? Ogi labai daug! Akivaizdu, kad filmo kūrėjai ne šiaip sau iš po pasijonio sukūrė filmo scenarijų, kad pajuoktų kvailius europiečius. Jie ne juokais konsultavosi, domėjosi šio konkurso praeitimi, dabartini, politiniais užkulisiais. Filme taip pat rasite ABBA laikmečio, perdėtų aistrų ir svajonių laimėti šį konkursą, kuris prilygsta olimpinėms žaidynėms. Pasirinkta šalis – Islandija, kurioje „Buką ir bukesnį“ primenantis veikėjas Larsas nuo vaikystės visur ir visada smarkiai susimaudamas, galiausiai įrodo, kad gali laimėti nacionalinę atranką ir gal netgi pačią „Euroviziją“. Nors daug kam (kažkodėl) nepatinka aktorius Will Ferrell, manding, jis šiam vaidmeniui labai tiko, kaip ir amerikiečių aktorė Rachel McAdams, man asmeniškai visiškai netikėtame amplua.

Visumoje filmas atliepia absurdišką „Eurovizijos“ maniakišką įsitraukimą, kuris reiškia: jeigu man pavyks, aš būsiu pastebėtas, atnešiu savo šaliai pergalę, būsiu svarbus ir pripažintas. Su tokia intencija Ugnies Sagos duetas vykstą į šį konkursą. Tiesa, absurdiškiausios filmo vietos susijusios su amerikiečių atlikėja Demi Lovato, kuri susprogsta Islandijoje su visais šios šalies atlikėjais. Didžiausias motyvas – piktadarys prodiuseris, kuris bijo, kad Islandija laimės šį konkursą, nes tada šalis bankrutuos. WTF? Jeigu didžiausius indėlius įneša didžiosios finalininkės? Balsavimo pusfinalio sistema taip pat filme neatitiko realios situacijos. Nesigilinau į tam tikrus motyvacijos ir logikos trūkumus, tačiau pats faktas, kad visi Islandijos atlikėjai miršta, atrodė vis tiek labai juokingas. Kaip ir Rusijos atstovo tipažas – klastingas atvirai „užsislaptinęs“ arogantiškas lapinas homoseksualas: „Rusijoje gėjų nėra!“ ir intrigantė favoritė iš Graikijos. Filmes, beje, pasirodo nemažai tikrų „Eurovizijos“ atlikėjų, kuriuos tikrai atpažinsite.

Visgi filmo finalas labai nuspėjamas ir holivudiškas. Komedija virsta stačiu slaptų kėslų atskleidimu ir didaktiniu pamokymu. Kaip ir daugelis „Eurovizijos“ dainų su pasirodymais. Filmas tampa kaip linksma žinute pasauliui, viskas padaryta pagal „Eurovizijos“ standartus ir dvasią, nors ir amerikietiškai bei holivudiškai. Tačiau juk ir pats „Eurovizijos“ formatas primena amerikietiškąją komercinio kino tradiciją: viską labai tiesmukai, paprastai, spalvingai pateikti. Filmas iš esmės patiko, atliko visas funkcijas, kurias tikėjausi aptiksiąs. Po filmo dar ilgai galima su draugai „naudoti“ tam tikrus šio filmo juokelius, net jeigu ir nesate tikrosios „Eurovizijos“ gerbėjas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Adam Lambert - Velvet [vinyl, 2LP] (2020)

Informacija apie albumą: Adam Lambert - Velvet [vinyl, 2LP] (2020)

Vinilinė plokštelė: Lady Gaga - Joanne [Vinyl, 2LP] (2016)

Informacija apie albumą: Lady Gaga - Joanne [Vinyl, 2LP] (2016)