Knyga: W. G. Sebald "Austerlicas"

 W. G. Sebald. „Austerlicas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 432 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Daugelis knygų gurmanų tikriausiai šį rudenį labiausiai laukė būtent vokiečių rašytojo W. G. Sebald (1944-2001) knygos Austerlicas (vok. Austerlitz). Dar nepasirodžius knygai, ją ėmėsi aptarinėti šiaip jau literatūrinę grietinėlę pristatantys skaitytojai ir knygų kritikai. Iki šiol W. G. Sebald romaną Išeiviai turėjome lietuviškai, tačiau anuomet knyga nebuvo itin pastebėta, o ir mano paties pirmoji pažintis prasidėjo šį rugsėjį su paskutiniuoju autoriaus parašytu kūriniu, kuris pasirodė, kaip teigiama anotacijoje, likus nedaug laiko iki tragiškos rašytojo lemties autoavarijoje. Iš vokiečių į lietuvių kalbą šią knygą išvertė pripažinta vertėja Rūta Jonynaitė, kuri pabaigoje savo vertimą paskyrė šviesaus atminimo išėjusiai Irenai Veisaitei bei savo mamai.

 

Neatsitiktinai užsiminiau apie knygos vertėją, nes didžiąją skaitymo proceso dalį vis stabteldavau bandydamas įsivaizduoti vertėjos kruopštų darbą, nes knygos tekstas nepaprastai sodrus, sudėtingas, ritmiškai poetiškas. Kiek reikia visokiausių papildomų istorinių, leksinių žinių suvaldyti W. G. Sebaldo sakinį, kuris vietomis primena proziškai rašomą verlibrą, laviruojant filosofinę mintį per klampius istorinius kontekstus. Tai tikriausiai primintų kruopštų ir atidų, jautrų ir tikslingą siuvinėjimą.

 

Prisipažinsiu, kad pirmąją knygos pusę skaityti buvo ganėtinai sudėtinga, nes vis maniausi, kad tokia išgirta knyga ims ir iškart mane įtrauks, pakerės, abstulbins savo literatūrine galia paveikti emocijas ir mintis. Liaudiškai tariant, išsvies kaip kosmonautą į atvirą kosmosą, tačiau nutiko labai panašiai kaip su prancūzų rašytojo Mathias Enard Kompasas. Pirmasis įspūdis – sunkiai aprėpiama kūrinio idėja, sujaukti mišrūs pasakojimų polėkiai, neaiškūs siužetiniai vingiai, kurie čia jungiasi į vieną bendrą visumą ir tuo pačiu greitai vėl išsiskaido ir nuneša nežinia kur. Perkopus knygos vidurį, ėmiau tiesiog mėgautis vertimu, sakinių struktūra ir pamiršau sekti ir galvoti apie siužeto visumą ir netrukus šis metodas pasiteisino.

 

Austerlicas nelengva knyga, kurios nesuskaitysi per kelis vakarus. Šiai knygai reikia nusiteikimo ir galbūt pernelyg dažnai prie jos prisėsdavau pavargęs, tikėdamasis malonumo, tačiau prie tokios knygos reikia dirbti protiškai, nes tai kartu integruota žinių enciklopedija. Neretai kas kelis puslapius lįsdavau į internetą, kad pasitikslinčiau ir išplėsčiau romano kontekstus ir tai nepaprastai sulėtino paties knygos skaitymą. Man regis, tik nuo antrosios knygos pusės pajutau perprantąs knygos ritmą, idėją, susigyvenau su neskubriu pasakotojo tonu, su itin turtingais sakiniais, kurie teka kaip upelis tam tikromis dekadomis – čia prasidedantys mintimis apie praeitį ir čia besibaigiantys filosofiškai apie dabartį. Tai architektoniška knyga visomis prasmėmis: knygos struktūra, semantinė architektūra, fabulos architektūra ir sakinio architektūra. Tokiai literatūrai reikia įsiklausymo, atidos, dėmesio ir, žinoma, kaip sakė šviesaus atminimo Leonidas Donskis, prie geros knygos negalima sėsti pavargus ar suirzus.

 

Istorijos centre – čekų žydų kilmės Austerlicas, kuris dar būdamas berniuku, traukiniu su kitais vaikais pabėga iš vidurio Europos. Netrukus naciai įkuria žydų getą, į kurį patenka pasilikusi Agata, Austerlico motina, tėvas – Prancūzijoje, tačiau ir jam nepavyksta išvengti nacių. Knygos pasakotojas – Austerlico draugas, kuris kas kelis dešimtmečius vis susitinka su paslaptinguoju Austerlicu. Abu kalba apie architektūrą, istoriją ir meną, kol galiausiai Austerlicas priartėja prie savo šeimos istorijos, kuri iš esmės ženklina ne tik žydų genocido tragediją, bet ir visos Europos bei žmonių civilizacijos žaizdas.

W. G. Sebald

 

Abu vyrai nuolat kalba apie meną ir istoriją, apmąsto įvairiausių procesų virsmus. Turtinguose jų pasikalbėjimuose faktai suskamba kaip autoriaus eseistiniai intarpai, pavyzdžiui: „Apie 1860-1870 metus, užsimojus miesto šiaurės rytuose statyti dvi geležinkelio stotis, šie skurdžių kvartalai buvo negailestingai nugriauti ir visa žemė, su visais joje palaidotais numirėliais, išrausta ir išstumdyta, kad būtų galima iki pat Sičio pakraščių nutiesti geležinkelio linijas, inžinierių parengtuose planuose primenančias raumenų ir nervų pluoštus anatomijos atlase (p. 190).“ Kalbėdami apie miestus, stotis, kapines ir kitus objektus, svarstydami jų pastatymų istorijas ir perspektyvas, veikėjai nuolat reflektuoja apie kintantį laiką ir vertybes. Visas mūsų pasaulis yra pastatytas jau ant buvusių epochų kapinių, visi mūsų modernūs miestai, bibliotekos, kažkada buvo kapinės, žydų getai ir t. t. Dažnai mes to net nematome, nesuvokiame, nepermąstome, kadangi – iš esmės šioji knyga apie tai ir yra – neturime ilgalaikės emocinės ir patirčių atminties. Mes vos sugebame aprėpti savo pačių gyvenimą ir laiką, daugelį dalykų esame linkę užmiršti, todėl veikėjai aptarinėdami pasaulį iš tikrųjų pamažu aptaria atminties veikimo principus.

 

Austerlico gyvenimo tragedija, jo keista amnezijos liga dėl patirtos traumos vaikystėje, kai buvo atskirtas nuo šeimos, papildo viso pasaulio praradimo ir užmaršties procesą. Tai labai trapu ir jautru, nes mes viską, kas buvo anksčiau, sužinome tik iš knygų ir jau išlikusių nuotraukų, filmuotos medžiagos. Vienas labiausiai įsimenamų knygos epizodų buvo, kai Austerlicas nuvyksta į Čekijos miestelį Terezyną, ten fotografuoja pastatus, kurie dar mena žydų žudymo laikotarpį ir pats veikėjas visur regi ir jaučia savo motinos būvimą ir žydų naikinimo siaubą. Po to tyrinėja išlikusias nacių propagandinius filmukus iš koncentracijos stovyklų ir viską tyrinėja atidžiai su tokia viltimi pamatyti savo motiną, kad nori nenori, imi ir YouTubeje pats imi ieškoti tų filmukų ir nustebi, koks autorius savojoje knygoje yra jautriai tikslus ir skvarbus, kaip per pasakotoją jis pasiekia tą savasties skaudulį ir kartu perteikia svetimumo ir gyvenimo be šaknų šaltumą. Austerlicas – be galo intelektualus ir mąslus vyras, tačiau kartu visame tekste dvelkia šalta svetimumo kitiems jausena. Sebaldui pavyko sukurti gyvą vaiduoklį, žmogų liudininką, besikapstantį savo šeimos kronikose ir savo klaidžioje sutrūkinėjusioje atmintyje, bet tuo pačiu perteikia nejaukumą, lyg veikėjas nuolat artėdamas prie savo šeimos istorinės tiesos, pats pavirstų vienu iš tų koncentracijos stovyklose nužudytų žmonių. Sudėtingu ir, sakyčiau, originaliu, netradiciniu būdu perteikta Austerlico asmenybė, iki pat paskutinio puslapio išliekanti metafiziškai iki galo neapčiuopiama. Tai veikėjas idėja. Veikėjas kaip sąžinės balsas.

 

Žakas Austerlicas per visą pasakojimą lėtai artėja prie tiesos atskleidimo, bet skaitytojas nuolat jaučia jo nenorą to sužinoti, kuris pasireiškia net ištinkančiais amnezijos priepuoliais. Skaitytojas yra paliekamas nuolat apie aptariamus objektus bei fotografijas, poetizuotus Austerlico pasakojimus apie jo vaikystę Didžiojoje Britanijoje, sodus ir ten buvusius žmones, vadovautis vien tik nuojauta.

 

Knygos tekstas gausiai dokumentuotas įvairiomis fotografijomis. Ant knygos viršelio – jaunasis Austerlicas, kai dar tik buvo motinos artistės sūnus, dar prieš holokaustą: „... tarsi kažkas jose judėtų, tarsi girdėtum švelnius nevilties atodūsius, gemissements de desespoir, taip ji sakė, tarsi nuotraukos pačios turėtų atmintį ir prisimintų mus, primintų, kokie kadaise buvome mes, likusieji gyvi, ir tie, kurių tarp mūsų nebėra (p. 262).“

 

Įspūdinga knyga su įspūdinga metodika perteikta Austerlico asmenine istorija, kuri iš esmės yra ir visos mūsų žmonijos tragedijos dalis. Sunku rasti giminę, kuri nebūtų vienaip ar kitaip nukentėjusi per Antrąjį pasaulinį karą. Bet kokiu atveju, knygos matmenys peržengia daug toliau ir pereina į filosofinę būties apmąstymo kategoriją, kurioje, kad ir kaip beskambėtų paradoksaliai, tačiau knygos kontekste visi vaikštome ant savo protėvių palaikų, sluoksniuojamės užmiršdami ir pamiršdami, kaip vieną dieną ir mes patys tapsime užmiršti – pirmiausia savo pačių atmintyje, o galiausiai ir išoriniame pasaulyje. Visas mūsų menas – tie miestai, stotys, Versalis, nutapyti paveikslai, žavūs ir gražūs kūriniai, atsirado iš bendro kolektyvinio skausmo ir, dar keisčiau – mes tiesiog pamiršome nuo ko viskas prasidėjo, nes retsykiais mūsų kūnas ir protas, kaip kad Austerlico, nėra pajėgus diena iš dienos visur regėti vien savo traumuojančios patirties ženklus. Išties nuostabi knyga, kurią, manau, verta bus atidžiau perskaityti po daugel metų, nes tokia literatūra nesensta, o tik mums besikeičiant, suteikia naujų emocijų, žinių ir įžvalgų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Fernando Pessoa "Man gaila žvaigždžių" (Tenho Dó das Estrelas)

 

Sveiki,

 

Dalijuosi Fernando Pessoa eilėraščiu „Man gaila žvaigždžių...“, kurį aptikau Jose Eduardo Agualuso romane „Bendroji užmaršties teorija“. Gal patiks ir jums, kaip patiko ir man.

 

Man gaila žvaigždžių

Jos taip seniai šviečia,

Šitaip seniai...

Man jų gaila.

 

Nejau nepavargsta

Viskas.

Visut viskas,

Kaip kad kojos ar rankos?

 

Nuovargis egzistuoti,

Būti,

Vien būti

Liūdnąja būtybe, šviest ir šypsotis...

 

Nejau neatsivers, galų gale,

Esybėms, kurios tik yra,

Ne mirtis, o kokia

Kita pabaiga,

Arba tikslas didingas –

Gal kas panašaus

Į atleidimą?

 

Vertė Paulius Stasiūnas.

Originalas 

Tenho Dó das Estrelas

 

Tenho dó das estrelas

Luzindo há tanto tempo,

Há tanto tempo…

Tenho dó delas.

 

Não haverá um cansaço

Das coisas,

De todas as coisas

Como das pernas ou de um braço?

 

Um cansaço de existir,

De ser,

Só de ser,

O ser triste brilhar ou sorrir…

 

Não haverá, enfim,

Para as coisas que são,

Não morte, mas sim

Uma outra espécie de fim,

Ou uma grande razão –

Qualquer coisa assim

Como um perdão?

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blondinas" / "Un Rubio" / "The Blonde One"

 Sveiki,

 

Sveiki, dar vienas LGBT dramos filmas iš Pietų Amerikos. Šiaip jau kino festivaliuose visada randu šia tema ką nors būtent iš šių kraštų, o ir lotynų amerikiečių režisieriai bei režisierės nesibodi kurti LGBT temomis, kurios aktualios ir svarbios anuose kraštuose. Kaip, žinoma, ir pas mus, kad ir kaip visą šį reikalą politiškai bandytume demonizuoti. Argentiniečių režisieriaus Marco Berger filmas „Blondinas“ (ispan. Un Rubio) (2019), sakyčiau, yra vienas iš tų absoliučiai nepolitizuotų filmų apie dviejų homoseksualų intymius santykius.

 

Istorija pasakoja apie dviejų darbininkų gyvenimą drauge. Jiedu nuomojasi butą su skirtingais kambariais, abu turi merginas, pas juos lankosi moterys ir draugai, tačiau netrukus vyrukai pajunta tam tikrą seksualinę tarpusavio įtampą ir bendroje buityje atsiveria iki tol nepažinta aistra. Pagrindinis veikėjas Gabrielius pas savo motiną augina dukrą, sunkiai dirba dėl jos, o jo aistros subjektas Chuanas – turi artimą draugę, tačiau jiedu vis vien suartėja.

 

Pagrindinė filmo įtampa yra ne kokios nors socialinės problemos ar tapatybių neigimas. Režisierius absoliučiai apolitiškas ir susitelkęs tik į vyrukų jusles, todėl filmas primena realistinę romantinę dramą, dvelkia nepriklausomo, menkai finansuojamo filmo kvapeliu, tačiau tai tik pliusas. Mažos ir lokalios vietos tik dar labiau padeda perteikti tuos žvilgsnius, susijaudinimą, intymumą. Tiesa, vaidyba, labai teatralizuota. Režisierius „ima“ stambiu planu, bando užfiksuoti visas grimasas, veido trūkčiojimus, skiria dėmesį hiperbolizuotiems momentaliems žvilgsniams, todėl kartais, pavyzdžiui, Gabrielis atrodo „medinis“, vaikštantis amžinai kaip robotas. Aišku, galima jį pateisinti, nes jis sutrikęs ir kamuojamas nežinomybės t. y. tam tikra kūno kalba, tačiau svarsčiau, ar šiame filme toks veikėjų judėjimas kenkia, ar kaip tik padeda meniškai perteikti jusles. Nuspręs tai tikriausiai kiekvienas pasižiūrėjęs šį šiek tiek erotizuotą filmą.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žuvelė" / "Little Fish"

 Sveiki,

 

Pirmoji pažintis su iš Kipro kilusiu režisieriumi Chad Hartigan buvo itin lengva ir paprasta. Jo naujausias ilgametražis darbas vadinasi „Žuvelė“ (angl. Little Fish) (2020) pasakoja apie jauną sutuoktinių porą, kuri susipažįsta, įsikuria savo namuose, tačiau netrukus pasaulyje įsivyrauja keista masiškai plintanti atminties praradimo liga. Vieni atmintį praranda greitai, kiti pamažu, o ir jauniesiems pamažu ši liga ima kartinti gyvenimą...

 

Jau seniai žinoma, kad žmogus be atminties neturi savasties, jis neprisimena ne tik kitų, bet ir savęs, tad yra veikiamas tik impulsų ir refleksų. Sakyčiau, tai viena baisiausių ligų, kokia tik gali ištikti žmogų. Tokių filmų, apie amnezija, yra ne vienas ir ne du. Vienas emocingiausių, bent jau man, buvo filmas „Ta pati Elis“. Iš atminties praradimų galima sukalti ir puikius trilerius, pavyzdžiui, Ch. Nollano režisuotas „Momento“ ir kaskart vis kine kalbant apie šią ligą, atsiranda galimybė vienaip ar kitaip pasikartoti ir būti nuobodžiam. „Žuvelė“ iš visos tos filmų flotilės labiau man priminė „Tobulas jausmas“ (2011) su Ewan McGregor ir Eva Green. Panašiai ir čia – neanalizuojant mokslinės fantastikos terminais ir ligos priežasčių aiškinimais, pasakojimas labiau pasiduoda romantiniam tragizmui: toji nelemta apokaliptinė liga atima ne tik iš žmogaus visą, kas jį daro žmogumi, bet ir žiūrovo akivaizdoje išardomi simpatingų Olivios Cooke ir JackO‘Connell sukurtų veikėjų gyvenimai.

 

Lyginant su anuomet itin patikusiu „Tobulu jausmu“, „Žuvelė“ atrodo šiek tiek nykiai, nes idėja jau kine išnaudota romantiniams paverkšlenimams, o ir naujų idėjų apie atminties praradimą šiame filme (jeigu matėte geresnių) tikrai neaptiksite. Iš tikrųjų filmas techniškai gerai „suklijuotas“, daug sumaišyta retrospektyvių kadrų, kurie kuria poetiškai romantišką įspūdį, buvo netgi įdomu žiūrėti į puikiai žinomų aktorių duetą, filmo spalvas, perteikiamą meilės atmosferą, tačiau pati istorija nieko naujo nepasiūlo – vien tik emociją, kaip ir tie eiliniai romantizuoti filmai apie vėžiu sergančius asmenis, kurie filmo pabaigoje miršta. Mirštama ir čia, tik kiek kitokiomis formomis. Tai tikrai nėra blogiausias pastarųjų metų romantinis filmas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Valeria Luiselli "Prarastųjų vaikų archyvas"

 Valeria Luiselli. „Prarastųjų vaikų archyvas“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 464 p.

 

Sveiki,

 

Pirmąkart apie meksikiečių kilmės rašytoją Valeria Luiselli (g.1983) sužinojau, kai dariau įrašą apie ilgąjį The Booker Prize knygų sąrašą. Būtent joje sušmėžavo ir netgi sudomino rašytojos romanas Prarastųjų vaikų archyvas (angl. Lost Children Archive), kuris pasakoja apie po Ameriką keliaujančią šeimyną, kuri įrašinėja gamtos garsus ir bando surasti dvi meksikiečių mergaites, kirtusias JAV ir Meksikos sieną. Neįprasto romano fabula, kompozicija ir pasirinktos perspektyvos autorė, kuri iki tol rašė tik ispaniškai, debiutuoja šiuo romanu kaip angliškai rašanti, o tai beregint atnešė tarptautinį pripažinimą. Nors romanas nepateko į trumpąjį Booker sąrašą, tačiau kituose prestižiniuose literatūros apdovanojimuose pelnė finalininkės apdovanojimą. Įdomus faktas, kurį sužinojau tik pabaigęs skaityti knygą, jog autorė buvusi garsaus meksikiečių rašytojo Álvaro Enrigue žmona. Būtent šio rašytojo knygą Staigi mirtis ką tik išleido leidykla Rara. Prarastųjų vaikų archyvas į lietuvių kalbą išvertė Marija Bogušytė.

 

Iš tikrųjų iš šio romano tikėjausi kontekstu kažko labai panašaus į pernai skaitytą Jeanine Cummins skandalingą romaną Amerikos purvas. Anas romanas taip pat nagrinėjo meksikiečių pabėgimą į JAV problemą tiek emociniame, tiek politiniame kontekstuose, tačiau Amerikos purvas parašytas įtraukiu pop trilerio literatūriniu stiliumi, o štai Valeria Luiselli  romanas kur kas literatūriškesnis, įmantresnis ir neslėpsiu, kur kas įdomesnis.

 

Istoriją, kurioje nėra vardų, pasakoja mama. Ji kartu su vyru ir dviem vaikais leidžiasi per visą Ameriką automobiliu archyvuodami įvairius dalykus. Vyras atlieka autentiškų garsų įrašymą, domisi indėnų apačių kultūra, o mama panirusi į meksikiečių pabėgėlių vaikų problemas. Ant galinių automobilių sėdynių jie vežasi du vaikus: dešimtmetis berniukas – vyro vaikas, o penkiametė mergaitė – moters iš ankstesnių santykių su kitu vyru. Jiems bekeliaujant, moteris nuolat užsimena, jog tai jų paskutinioji kelionė kaip šeima, nes po jos jiedu išsiskirs ir kartu su savo vaikais pasuks skirtingais gyvenimo keliais. Tai tarsi atsisveikinimo ritualas, o galgi net bandymas išlaikyti santykius – sunku suvokti, ko kiekvienas labiau trokšta, tačiau kelionėje išsiskiria jųdviejų nuomonės, skirtingi ir jų tyrinėjimo objektai.

 

Romano kompozicija labai įdomi – skyriai suskirstyti į tam tikras archyvuotas dėžes. Kelionėje aptariamos knygos, klausoma muzika, žiūrima į fotografijas ir t. t., kurie kiekviename knygos skyriuje vienaip ar kitaip intertekstualiai perteikiami. „Mano sesuo, kuri dėsto literatūrą Čikagoje, mėgsta sakyti, kad Keroucas yra kaip milžiniškas penis, sisiojantis ant visų valstijų. Jos manymu, savo sintakse jis žymisi teritoriją, pretenduoja į centimetrus, mėtydamas veiksmažodžius į sakinius, užgrūzdamas kiekvieną tylos akimirką (p. 106).“ Tokiu būdu sukuriama intelektualios ir apsikaičiusios šeimos kelionė, kurioje atsiskleidžia ir intelektualusis vaikų auklėjimas. Šeima klausosi V. Goldingo Musių valdovo įrašo, apie jį diskutuoja su vaikais. Autorė labai pagaviai perteikia penkiametės ir dešimtmečio vaikų psichologiją, jų minties raišką, todėl atrodo, kad jie auga, mokosi ir bręsta bastydamiesi be namų tiesiog ant galinės automobilio sėdynės. Būtent tie momentai, kai kalba vaikai ir bando suprasti šį pasaulį, sakyčiau, buvo vieni įdomiausių šioje knygoje, nes jie tokie tikri, jog atrodo, kad pati autorė juos išrašė iš paties gyvenimo.

 

Šalia šios istorijos mama skaito knygą apie vaikų bėgimą iš Meksikos į JAV, kurios vadinamos elegijomis. Pati autorė savo kūrinio modelį pertransformavo iš gausybės literatūros, pradedant antikos epais ir baigiant pačiu Keroucu. Pagaviai išgautas kelionės ritmas, mamos požiūris į vaikus ir vyrą, jos bandymus susivokti savo jausmuose, tačiau neretai ji paskendusi savo tikslo siekiame – žūtbūt surasti mergaites, kol jos nedeportuotos iš šalies. Netrukus berniukui, kuris visą kelionę dokumentuoja fotografijomis, susivokia, kad tėvai, sėdėdami automobilio priekyje, pernelyg mažai skiria jiems dėmesio, o ir atrodo, kad mamai kur kas svarbesni dingę vaikai, todėl jis pasiima savo netikrą sesutę ir pats ryžtasi jų ieškoti. Būtent antrojoje knygos pusėje staiga pasikeičia pasakojimo perspektyva ir viskas pasakojama iš berniuko pozicijos, (įterpiami magiško realizmo, haliucionacijų, sąmonės srauto pasakojimo fragmentai), kaip jis matė visą šią kelionę, kaip jautė besiskiriančios šeimos santykius, apie kuriuos suaugusieji prie jų nediskutuodavo.

Valeria Luiselli

 

Šeimos kelionė perteikta psichologizuotai, tačiau knyga stipriai suliteratūrinta ne tik savo išskirtina kompozicija, bet ir į ją sudėtos tam tikros vaikų ugdymo galimybės, ištisa kultūrinė terpė, diskusijos, atmosfera, intelektualūs pokalbiai ir šių dienų universalios aktualijos. Autorė šią knygą pradėjo rašyti 2014 metais ir ją įkvėpė, o tiksliau įskaudino žiaurios teisminės imigrantų situacijos – ji dirbo vertėja. Persisunkusi realių istorijų, ji pradėjo rašyti šį romaną, o po kelerių metų JAV prezidentu išrinktas Donaldas Trumpas ambicingai ėmėsi statyti sieną su Meksiką, už nesaugios barikados palikdamas dar daugiau nelaimėlių. Man labai įstrigo viena knygoje motinos išsakyta mintis apie pabėgėlių ir imigrantų dalią bei vietinių gyventojų požiūrį: mes linkę viešojoje erdvėje labai politizuoti šį reikalą, ieškoti grėsmių, išvengdami esminio humanistinio ir empatiško santykio su pabėgėliais. Ypač tai akivaizdu buvo šį vasarą ištikus emigrantų krizei per Baltarusiją, kai didžioji piketuojančių žmonių pasisakymai per TV žinias, akivaizdžiai buvo politizuoti įsitikinimai apie kitataučius.

 

„Pragmatiškas klausimas: ar neturėčiau tiesiog dokumentuoti, kaip rimta žurnalistė, kokia buvau, kai pradėjau dirbti prie radijo ir produkcijos? Realistinis klausimas: galbūt geriau vaikų istorijas saugoti nuo žiniasklaidos kiek tik įmanoma, nes kuo daugiau dėmesio galimai poleminis klausimas sulaukia žiniasklaidoje, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus politizuotas, o šiais laikais politizuota problema jau yra ne reikalas, kuriam reikia skubių debatų viešojoje erdvėje, o greičiau derybų įrankis, kuriuo partijos lengvabūdiškai naudojasi, norėdamos įgyvendinti savo programas (p. 109).“

 

Šiame epiniame pasakojime sodriai ir jautriai perteikiama šeimos kelionė į savęs kaip šeimos pažinimą. Ir jeigu lemta šiai kelionei baigtis išsiskyrimu, toji gyvenimo patirtis keliaujant per valstijas su skirtingais tikslais, su miegančiais ir prabundančiais vaikais ant galinės sėdynės, nuteikia skaitytoją kažin kokiam gyvenimo akimirkos įsiklausimui. Gale knygos pateikiamos unikalios berniuko per visą kelionę darytos nuotraukos – dar vienas archyvas! – kuris liudija, kad esame žmonės, kurie laikui bėgant praeities įvykius linkę pamiršti arba prisiminti kiek kitaip, o šis archyvavimas, šis nuotraukų dokumentavimas leidžia tiksliau rekonstruoti praeitį. Viename lygmenyje šeimos kelionės archyvai, o kitoje – tų pabėgėlių vaikų, kurie perkaitę nuo saulės ir išsekę nuo troškulio miršta dykvietėse, senose indėnų žemėse ir tampa tik taškeliais žemėlapiuose ir prarastųjų vaikų archyvų įrašuose. Galimas daiktas vienintelis įrašas, liudijantis apie jų buvusį egzistavimą šiame pasaulyje.

 

Knyga nesistengia analizuoti politinio konteksto, bėgančių vaikų priežastis, autorė kiek įmanoma išlieka apolitiška ir perteikia asmeninius susirūpinimus per knygoje vaizduojančius veikėjus. Manau, kad knyga labai pavykusi, išsiskirianti savo išmone, kompozicija, idėjomis. Jeigu kitiems rašytojams ir keliame pagrįstą klausimą, kokią jų literatūra atlieka misiją, tai V. Luisellei tikriausiai tokių klausimų nebelieka, nes knygos medžiaga kalba pati už save.

 

Jūsų Maištinga Siela

Paskelbtas trumpasis Booker Prize 2021 sąrašas / The 2021 Booker Prize Shortlist

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien, rugsėjo 14 dieną, paskelbtas vienas labiausiai pasaulyje aptariamų knygų literatūros sąrašų The Booker Prize 2021. Daugiau kaip kelis mėnesius specialiai sudaryta rašytojų komisija skaitė ilgąjį sąrašą, iš kurio vėliau balsavimo būdu buvo išrinktas šis trumpasis sąrašas. Visas 13 ilgojo sąrašo knygas esu aptaręs ČIA. Džiugu, kad į šį sąrašą pateko toks veteranas kaip amerikiečių rašytojas Richard Power (Medžių istorija, Orfėjas). Dalijuosi trumpuoju sąrašu ir kaip visada Eric Karl Anderson, užkietėjusio knygų maniako, komentaru YouTube kanale.

 

Trumpasis The Boooker Prize 2021 sąrašas:

 

Anuk Arudpragasam - A Passage North

Damon Galgut - The Promise

Patricia Lockwood - No One Is Talking About This

Richard Powers – Bewilderment

Maggie Shipstead - Great Circle

Nadifa Mohamed - The Fortune Men

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vogti arklius" / "Ut og stjæle hester" / " Out Stealing Horses"

Sveiki,

 

Apie skandinavišką literatūros perlą Per Petterson romaną „Vogti arklius“ lietuviškai sužinojau jau tada, kai knygos tiražas iš parduotuvių buvo išnykęs, o senų knygų knygynuose jau nebesurandama retenybė. Nepaisant visko, nusprendžiau nelaukti kokio nors stebuklingo naujo tiražo, o iš tikrųjų pasižiūrėti, kaip šioji knyga ekranizuota norvego Hans Petter Moland „Vogti arklius“ (2019) (angl. Out Stealing Horses). Pastarasis filmas rodytas Scanoramoje ir yra legaliai prieinamas mokomoje kino platformoje.

 

Šioje neeilinėje ir tikrai daug režisūrinio talento įdėtoje dramoje pasakojama apie vieno senuko sugrįžimą į vieną iš Norvegijos kaimų. Čia jis susitinka su vaikystės pažįstamu ir dažnai mintimis nuklysta į 1948 metų vasarą, kai jis dar tebuvo ūgtelėjęs vaikėzas ir gyveno su tėvu. Praeityje veriasi vienišumo, gamtos ir miestelio žmonių tragedijos, kurios sudaro atraminę šios kaltės, gėdos ir atpirkimo istorijos dalį. Apie smulkesnius siužeto vingius nutylėsiu, nes nebebus įdomu žiūrėti nemačiusiems, tačiau iškart sakau – kokio gražumo filmas! Norvegijos sezoniškumo grožis – žiema, vasara, ruduo ir pavasaris! – visa gamta gaivališkai kalba ir metaforiškai bei simboliškai papildo vaizduojamų žmonių gyvenimo sunkumus ir malonumus.

 

Įspūdis toks, kad režisierius stengiasi perteikti tylią ir subtilią lėto literatūrinio pasakojimo atmosferą. Net neskaičius knygos, akivaizdu, kad jam tai labai estetiškai ir plastiškai pavyko! Tarkovkiški stiliaus momentai, kone misterinė gamtos vėjų, augalų, tekančios upės garsų visuma perteikia žiūrovui troškimą pačiam būti ir prisiminti tuos gamtinius potyrius. Čia ir erotizmas, ir išdavystė, ir meilė, ir istorinis kontekstas, ir kultūriniai norvegų kaimo darbai sukuria atskiro ir sakralaus išgryninto pasaulio vaizdinį, kuriame gera būti, todėl šioji estetika nėra patetika, ji iš tikrųjų šiame kine veikia. Kartais paaštrėję dinamiški kadrai, kaip antai medžių kirtimas, man priminė ispanų režisieriaus Julio Medem „Karvės“ (1993) debiutinį filmą, kur pilna etninių niuansų lauko darbuose, o pastarieji kaip ir „Vogti arklius“ filme vėlgi subtiliai perteikia veikėjų užslaptintas aistras paauglio akimis.

 

Visų pirma, tai nuostabaus grožio filmas, spalvingas, momentalus, prisodrintas pranašiškų gamtos ritmo ir garsų, o šios priemonės tampa tarsi saldainio popierėlis, kuriuo įvyniotos sunkiai sveiku protu ir širdimi priimamos žmogaus tragedijos. Didžioji filmo dalis nufilmuota Lietuvos vienkiemyje, prie Nemuno. Sunku patikėti, kad lietuviška gamta taip tiko perteikti norvegų kaimo atmosferą.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela