Vinilinė plokštelė: Lana Del Rey - Blue Banisters [Vinyl, 2LP] (2021)

 
Informacija apie albumą: Lana Del Rey - Blue Banisters [Vinyl, 2LP] (2021)

Vinilinė plokštelė: Lady Gaga - Chromatica [Vinyl, LP] (2021)

 
Apie albumą:  Lady Gaga - Chromatica [Vinyl, LP] (2021)

Vinilinė plokštelė: Madonna - Under The Covers: The Songs She Didn't Write [Vinyl. LP] (2021)

 
Informacija apie albumą: Madonna - Under The Covers: The Songs She Didn't Write [Vinyl. LP] (2021)

Šios dienos citata: rašytoja Renata Šerelytė apie rašymą vaikams

 

Sveiki,

 

Rašyti vaikams ir paaugliams, man atrodo, kai esi jau įsitvirtinęs suaugusios literatūros baruose, gana sudėtingas reikalas. „Nusileisti“ arba „pakilti“ iki vaiko ir paauglio sąmonės sudėtingas dalykas, kai kam nelabai ir įmanomas, todėl visada žaviuosi tais universaliais rašytojais, kurie geba rašyti kokybiškai tiek vaikams, tiek suaugusiems. Manau, Renata Šerelytė būtų viena iš tokių autorių, nors ir ne visos man jos knygos suaugusiems tiko ir patiko.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Dejan Atanacković "Luzitanija"

 Dejan Atanacković. „Luzitanija“ – Vilnius: Sofoklis, 2021. – 224 p.

 

Sveiki,

 

Kiek netikėtas mano rudeniniu literatūriniu skaitiniu tapo serbų rašytojo Dejan Atanacković (g. 1969) romanas Luzitanija (serb. Luzitanija), kuris savo tėvynėje 2017 metais tapo pripažintu geriausiu serbų romanu. Pats rašytojas gerai žinomas kaip itin spalvingas menininkas, kuris intensyviai dirba ne tik už stalo, bet nuolatos sukasi tarp žmonių: parodų kuratorius, vizualiųjų menų menininkas, žymus ir populiarus dėstytojas. Autorius taip pat dirba ir su psichiatrijos pacientais, taikydamas meninius dialogus. Būtent pastarasis požiūris į psichikos sutrikimą turinčius ligonius ir jų vietą visuomenėje inspiravo vieną iš pagrindinių šio distopinio romano motyvų.

 

Knygos istorinis kontekstas įdomus jau vien iš užkabinančios anotacijos. Fiktyvūs ir realūs įvykiais vaizduojami Pirmojo pasaulinio karo kontekste. Apsupus dabartinę Serbijos sostinę Belgradą, visas miestas tapo okupuotu kraštu, išskyrus tuometinį beprotnamį. Karui bepročiai nebuvo įdomūs, todėl jiems leista tvarkytis savo teritorijoje pagal savas išgales, nesikišant į politiką. Pasinaudojęs šiuo netikėtu istoriniu kompromisu autorius kuria distopinį Luzitanijos respublikos modelį, kur karų siautulyje staiga beprotnamis tampa savita ramybės ir išminties oazė, o beprotnamio pacientai ir gydytojai, atsisakę taikyti antihumaniškus tuo metu paplitusius gydymo būdus (karštos vonios, pririšimas prie lovos ir t. t.), sukuria liberalios pagarbos vertą valstybę kaip antitezę kvailų karų kamuojamai Europai.

 

Tirštas ir intelektualus autoriaus pasakojimas iškart nugramzdina į paradoksalių situacijų, įvykių tekstūrą, kurioje skaitytojas nardo tarsi Alisa po skirtingas tikroves. Pasitelkęs beprotnamyje manifestuojantį pacientų sudainuotą himną, kurio esmė: beprotybė yra lygi protui, o kvailiai valdo pasaulį, priimdami kvailiausius sprendimus. D. Atanackovičius imasi kryžminti istorinius faktus ir kurti realiai egzistavusių veikėjų hiperbolizuotus portretus, kurie vienaip ar kitaip nukentėję nuo pasaulyje įsivyravusios kvailybės, atsiduria Luzitanijoje, kitaip sakant, ten, kur galima apsisaugoti nuo pasaulio blogio – kvailių, sumaniusių karą ir kitus šiaip normas.

 

„Juk bepročiai nuo amžių amžinųjų suiminėjami ir metami į belangę, o kvailybė visais laikais iškilniai garbinama. Šiaip jau neįmanoma lyginti mažo žmogelio kvailybės su monumentalia net pačios mažiausios valstybės kvailybe. Toli driekiasi kvailybės horizontai ir jie yra romantiškai nepasiekiami (p. 143)“ – sako psichiatrijos daktaras Stojimirovičius, popietėmis pacientams vesdamas ilgas ir sudėtingas paskaitas apie kvailybę.

 

Romane Luzitanija yra ir psichiatrijos klinika, ir toji utopinė valstybė, ir Portugalijos istorinis regionas, ir garsus XX amžiaus pradžioje nuskendęs laivas, kuriame, pasak romano, keliavo vienas serbas vardu Teofilovičius. Pastarasis tampa vienu ryškiausiu ir įdomiausiu romane vaizduojamų veikėjų. Architektas, kuris visą savo dėmesį skyrė savo būsimo kapo architektūros pompastikai, per stebuklą išsigelbsti iš nuskendusio laivo ir pėsčias per Pirmojo pasaulinio karo apkasus, urvus ir požeminius bunkerius atkeliauja kaip „žmogus legenda“ į Luzitaniją, dėvėdamas ir niekada nenusiimdamas Luzitanijos laivo gelbėjimo liemenės. Autorius, pasitelkęs magiškąjį realizmą, supina istorinius įvykius su pasakų personažais, taikydamas kaip anuomet Lewis Carroll Alisos stebuklų šalyje atvirkštinę pasaulio logiką. Šiaip ar taip juk joks sveiko proto žmogus neturėtų dalyvauti kare, nebent yra kvailys, priveiktas stačių, brutalių ir militaristinių idėjų, tampa pilkos paklusnios minios dalimi, kuri pasiryžusi mirti už tėvynę.

 

Būtent patriotinės idėjos tampa viena labiausiai pašiepiamų vertybių, kritika nacionaliniam ir pervertintam pasididžiavimui, kurią primestinai ir dirbtinai turi garbinti kiekvienas serbas ar bet kuris savo šalies atstovas. Autorius pasitelkia anų dienų politikus, juos transformuoja tiek fotografijoje, tiek distopiniame pasaulyje į gyvūnus, iš dalies teikdamas, kad esame vedini prigimtinių instinktų ir kiekvienas dirbtinai vaidindami savo nacionalinį patriotiškumą užimame tam tikro žvėries vaidmenį po savo šalies vėliava.

Dejan Atanacković 

 

Svarbų romane vaidmenį, kaip seniai skaitytame Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk romane Bėgūnai, užima preparuotų egzempliorių galerija bei parsivežtos iš už jūrų ir marių aborigenų galvos. Anuomet žmogaus žiaurybėms ir siauraprotiškumui nebūta ribų, nes tie patys išsilavinę žmonės tolimame Australijos krašte kapojo vietos gyventojams galvas, o jas sudžiovinę nešiojo kaip sėkmės talismanus. Knyga nors ironiška, tačiau vis už teksto aidi nuolat aidintis civilizuotam žmogui užduodamas moralinis klausimas: kokio riboto proto, kitaip sakant, kvailumo turi būti homo sapiens, kad šitokiais barbariškais būdais išsikeltų save virš kitų?

 

Luzitanija, manding, kaip valstybė nėra savaime knygoje distopinė, ji, sakyčiau, utopinė, nes čia žmonės jaučiasi saugūs savo beprotybės laisvėje, o aplinkui realusis mūsų pasaulis, kuris kasdien Pirmajame pasauliniame kare praranda tūkstančius gyvybių yra – ir vėl paradoksas! – tikrų tikriausia distopinė įsitvirtinusi tikrovė. Autorius, paversdamas tik iš pirmo žvilgsnio sąvokas „kvailybė“ ir „sveikas protas“, it plūgu išvagoja pirmuosius XX amžiaus dešimtmečio Europos istoriją ir kaip iš po žemių dienos švieson išverčia prieštaringą tiesą: mes kuriame romanus apie distopijas, nesuvokdami, jog gyvenome (ir galbūt net šiandien gyvename) vienoje iš juodžiausių apsivertusių vertybių, politinių ir idėjų distopinėje tikrovėje.

 

Negaliu nepaminėti vieno labai svarbaus dalyko, kuriuo knygoje iš tikrųjų mėgavausi – Laimos Masytės labai geru vertimu. Kiek nuostabių veiksmažodinių sinonimų! Tokių itin retai sutinkamų (pavyzdžiui, vibždėti), ne vien verstinėje grožinėje literatūroje, bet ir itin gerai rašančių lietuvių autorių kūryboje. Nustebčiau, jeigu šis vertimas nebūtų minimas tarp geriausiai šiais metais išverstų kūrinių.

 

Romane minimas ir arbatos imperijos savininkas Liptonas, spiritizmo seanso mada, gydytojas Ervardas Rajanas bei kitos pavardės, apie kuriuos menkai žinantiems arba visai nežinantiems galima pasipildyti istorinių bei kultūrinių žinių bagažą ir save intelektualiai praturtinti. Autoriui pavyko išlaikyti tirštą literatūrinį pasakojimo ritmą, žaismingą, kitaip sakant, investuoti į knygos literatūriškumą, neprarandant turinio turtingumo. Luzitanija, nors nedidelė knyga, tačiau ją skaityti galima mėgautis lėtai ir turiningai. Tai intelektualios grožinės literatūros pavyzdys, kaip galima tam tikrais būdais, analizuojant pasaulį, rasti būdą, nusakyti šiaip dažnai nepastebimus paradoksus ir suabejoti sveiku protu, kuris neretai gali atsisukti pačiais žiauriausiais būdais prieš žmones, kad gali sunaikinti net ištisas tautas. Ieškodamas alternatyvios literatūros į Luzitaniją, pagavau save vėlei permąstant Eric Vuillard Darbotvarkė (Žara, 2020) bei vokiečio Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara (Sofoklis, 2014).

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Senatvė" / "Old"

 Sveiki,

 

Dar vienas rudens siaubo filmų derlius, kuris jau nuo pat pradžių lyg ir žada nepamirštamą ir originalų scenarijų, išsiskiriančių iš visų mums siūlomų ir iki tol matytų „siaubekų“. Savaime jaunam ar vidutinio amžiaus žmogui senatvė yra šiaip jau baisus dalykas, nes tai ir ligos, ir kančios, ir vienatvė, ir skurdas (jeigu dar paimsime lietuvišką senatvę). Nenuostabu, kad režisierius M. Night Shyamalan, praeityje sukūręs tokius siaubo hitus kaip „Ženklai“ (2002), „Kaimas“ (2005), „Stiklas“ (2019), imasi iš esmės žmogiškųjų fobijų, susietų su gyvenimo pabaigos baime.

 

Kad gyvenimas yra baigtinis ir jis gali baigtis per vieną dieną, tą galime išvysti naujausiame režisieriaus siaubo paplūdimio šou juostoje „Senatvė“ (angl. Old) (2021), kuriame pasakojama iš pradžių paprasta šeimos turistinė kelionė į Azijos pajūrio kurortą, kur besiskirianti pora vis dar bando „kažką“ išsiaiškinti arba galutinai sudėti taškus ant „i“ dėl savo santuokos. Galiausiai jiems viešbučio gidas parodo atokų kampelį, kur šeima su dar kitais viešbučio gyventojais patenka į mistinę vietą, iš kurios išėjimo nėra, tačiau su kiekviena valanda jie sensta ir netrukus tėvai pradeda pastebėti, kad jų vaikai tapo paaugliais... Saloje kyla sąmyšis, norima iš jos pabėgti, kyla suaugusiųjų „Musių valdovo“ efekto žūtbūtinė kova, ir mes, žiūrovai, stebime visą šį gluminantį, bet siaubo filmuose tokią įprastą išgyvenimo kovą.

 

Gerai. Filmas spalvingas ir saulėtas, beveik primenantis kurortinį trilerį, o režisieriui sendinant pagrindinius aktorius, pavyksta išgauti ir to reto siaubo grožį: kaip gerai, kad tas gyvenimas yra baigtinis ir mus pavedanti atmintis ištrina viską, kas bjauriausia, palikdama tik tauriausius ir maloniausius prisiminimus. Tačiau netikėtas finalas, sumišęs su mokslinės fantastikos elementas netrukus ima ir atskleidžia, kuo ši vieta yra ypatinga, tad pasibaigus filmui, nelieka jokių abejonių, kad jis sukaltas pagal masinio kino žiūrovo poreikius: truputį įtampos, truputį paslapties ir mįslių, o galiausiai viskas atskleidžiama, nepaliekant didelių interpretacinių galimybių. Ar pateisina šis siaubo filmas kino gurmanus? Nemanau. Ar pateisina pramogaujantį žiūrovą? Be jokios abejonės.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 55/10

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: dviguba savybė" / "American Horror Story: Double Feature" (10 sezonas / season 10)

 

Sveiki,

 

Naujasis jubiliejinis „Amerikietiška siaubo istorija: dviguba savybė“ (angl. American Horror Story: Double Feature) serialas, kuris jau skaičiuoja dešimtuosius šios antologijos metus. Nors serialas pratęstas dar keliems ateinantiems sezonams, kai kurie jaučia, jog jie gali būti paskutinieji sezonai, kadangi kanalo FX reitingai itin nukritę, tačiau, kitą vertus, serialas publikuojamas Hulu platformoje ir tas, kas negali šiaip pažiūrėti vakarais, tą gali padaryti internete. Visgi po praleistų pandeminių metų, serialas, galima sakyti, išgyveno tam tikrą revoliuciją. Šalia jo atsirado net 7 serijų alternatyvinis serialas pavadinimu „Amerikietiškos siaubo istorijos“, kuris, žinoma, neprilygo šiai antologijai.

 

Paskutinysis sezonas „1984-ieji“ tikriausiai, mano asmenine nuomone, buvo pats lėkščiausias ir nufilmuotas per perteiktas banalių siaubo filmų klišių būdus. Daug žadėjęs „Kultas“, iš tikrųjų išsiskyrė savo idėja vaizduoti Amerikos prezidento rinkimus (D. Trumpo ir H. Clinton rinkimų fone) apie gaujas ir klounus žudikus. „Apokalipsė“ buvo techniškai žavus, surištas su kultiniais keliais pirmaisiais sezonais, tačiau trūko daugiau visumos, daugiau kultūrinių niuansų, kurie išplėstų konkrečią paranormalių ir siaubą keliančių sričių, todėl beliko tik laukti, kada serialo kūrėjai iš tikrųjų išnaudos vampyrus arba ateivius.

 

Dar gerokai prieš publikuojant pirmąją šio sezono seriją, šio serialo sumanytojas Ryan Murphy gerbėjus savo twitter paskyroje tarsi erzino, surengęs balsavimą, kurios idėjos žiūrovai norėtų išvysti ateinančiuose sezonuose: sirenas, ateivius, maniaką žudiką Kalėdų senelį ar vampyrus. Iš tikrųjų ateivių kaip šalutinę temą galėjome išvysti antrajame „Beprotnamis“ sezone, tad naujasis sezonas išties žymi dvi skirtingas istorijas, surištas su „Beprotnamiu“. Pirmosios šešios serijos skirtos atokiame pajūrio miestelyje apsistojusiai šeimynai, kuri atsibeldė į šį kraštą manydami, kad kol mama laukiasi, vyras parašys kokį nors bestselerį, bet, kaip dažnai filmuose ir būna, vyrukas išgyvena kūrybinę krizę, stokoja talento, todėl įsivelia į vietinių gyventojų grupę ir pradeda vartoti narkotikus (juodas tabletes), kurios netrukus sužadina nepaprastą talentą ir knyga parašoma per parą! Netrukus tas juodas piliules aptinka dukrelė... Jos turi vieną šalutinį poveikį. Po jų visada norisi gerti žmonių kraują. Pagrindinius vaidmenis šioje istorijos dalyje atlieka ilgamečiai šios frančizės veteranai: Lily Rabe, Finn Wittrock, Evans Peters, Sarah Paulson, Frances Conroy ir prieš kompanijos debiutuojantis nepamirštamas „Vienas namuose“ aktorius Macaulay Culkin.

 

Šioji pasakojamoji linija nutolsta nuo klasikinių drakuliškosios vampyrinės linijos. Staiga savo aistrų, tikslų ir talentų užvaldytieji gali laisvai vaikščioti dienos metu. Sezonas nufilmuotas žiemos metu (ko šiaip R. Murphy nenorėjo daryti), bet būtent šaltasis sezonas davė sezono startui itin atšiaurią ir niūroką šviesos atmosferą. Jūrą, senas švyturys su laikrodžiu, kapinės, jūra, išmetanti kraujo netekusius lavonus, ir bare dainuojantys elegantiškai gotiški vampyrai. Išties atmosferiškai sezonas išsiskiria iš kitų, nebeatrodo toks lėkštas ir kvailas kaip „1984-ieji“, o ir istorija nėra tokia lengvai nuspėjama, nes sezonas randa tinkamą toną. Galiausiai šioji istorija klausia: ar verta paaukoti savo žmogiškumą, kad taptumei geriausiu iš geriausių ir ar nusivylimo kaina gali sunaikinti mus kaip asmenybes?

Kadrai iš serialo.

 

Likusios 4 serijos, mano supratimu, yra absoliutus desertas. Jose pasakojama XX amžiaus vidurio JAV istorija, kada amerikiečiai su ateiviais sudaro sutartį ir nuo to karto pasaulis, apdovanotas ateivių išmaniosiomis technologijomis, ima labai greitai keistis. Čia istorija susluoksniuota dviem laiko linijomis: septintas dešimtmetis ir šiuolaikinis pasaulis. Labai mėgstu šį laikotarpį ir temą, todėl labiausiai žavėjausi būtent retro spalvomis ir specialiai senąjį Holivudo aukso amžių perteikiamais garsais bei kalbėjimu. Šioje laiko juostoje vaizduojami JAV prezidentai, jų žmonos, fone aidi Kenedžio nužudymo šūvis, galiausiai prezidento meilužė Marilyn Monroe taip pat miršta. Miršta visi, kurie žino JAV valdžios bei ateivių sandorį ir nori apie tai prabilti viešai. Netikėtas amerikiečių lakūnės, dingusios virš Ramiojo vandenyno, Amelia Earhart atsiradimas, kiborgai ir net Baltuosiuose rūmuose į žmogiškuosius pavidalus įsitaisiusi reptilijų rūšis. Iš tikrųjų šiose keturiose serijose sudėta ne viena itin garsi ir kai kada labai įtikinamai viešojoje erdvėje sklandanti konspiracinė teorija, pavyzdžiui, tikrosios Dž. Kenedžio nužudymo priežastys.

 

Antrojoje sluoksnio dalyje regime ketveriukę, kurią apvaisina didžiulis ateivis aštuonkojis. Du vyrukai bei dvi merginos tampa svetimo vaisiaus nešiotojai, nes pernelyg arti trynėsi Arizonoje prie ateivių bazių. Galiausiai jie patenka į tos bazės gilumą ir pradeda gimdyti ateivius hibridus, sutinka pagrobtas ir nė per dieną nepasenusias garsias asmenybes. Ypač nustebino Steve Jobs pasirodymas...

 

Ką šioji spalvinga ir temperamentinga AHS dalis nori perteikti? Kad visas mūsų ateiviškomis konspiracijomis apipintas pasaulis galimai gali būti tiesa. Autoriai itin gerai „susiuvo“ skirtingas konspiracijas į vieną nuoseklią laiko ir pasakojimo liniją, panaudoję plačiai sklandančias paskalas ir galimas tiesas apie ateivių valdomą pasaulį ir tai perteikė meniškai, įdomiai ir gana tiksliai.

 

Po ilgų ilgų sezonų, manau, kad „Dviguba savybė“ tampa vienu mėgstamiausiu AHS sezonu, kuris vėlei leidžia atpažinti savitą atmosferą, idėją ir stilių, kuris kontrastingai ryškus, lyginant su kitais sezonais. Pasirinkta rimta tonacija, ateiviški garso efektai atgaivina senų siaubo filmų motyvus ir sukeliamas būsenas, todėl kai kada atrodo, jog žiūri gerokai modernizuotą klasiką, atpažįsti amerikietiškos siaubo kultūros elementus bei amerikiečių kultūros asmenybes, įskaitant mokslininkus, lakūnes, prezidentus, menininkus ir visa tai sudaro lengvo, nesudėtingo, bet nuolat stebinančios struktūros pasakojimą. Taigi „Dviguba savybė“ iš tikrųjų tampa vienu stipriausiu „Amerikietiškos siaubo istorijos“ sezonu.

 

Jūsų Maištinga Siela