Paminklas: Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ąžuolas, Klaipėda, Kretingos g. 19

 

Sveiki,

Čia nufotografuotas 2021-2022 metais Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ąžuolas Klaipėdoje, Kretingos gatvėje, netoli Klaipėdos universiteto „Žemynos“ gimnazijos. Medis pasodintas 1989 metais. Taip jis atrodo šiandien.

Lietuvos Persitvarkymo ąžuolas (medis) žiemą (2023 m.)

Lietuvos Persitvarkymo ąžuolas (medis) pavasarį (2023 m.)

Lietuvos Persitvarkymo ąžuolas (medis) rudenį (2024 m.)

(2025 m. ankstyvas ruduo)

(2025 m. vėlyvas ruduo)

Jūsų Maištinga Siela

Parduotuvė Skibalė, Klaipėda, Taikos prospektas

 

Sveiki,

Klaipėdoje įsikūrusi „Aibės“ tinklo parduotuvė „Skibalė“. Parduotuvės fasadas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Daniel Kehlmann "Tilis Ulenšpygelis"

 

Daniel Hehlmann. „Tilis Ulenšpygelis“ – Vilnius: Alma littera, 2021. – p. 368.

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Jau kuris laikas mano knygų lentynoje laukė vokiečių rašytojo Daniel Kelmann (g. 1975) The Booker International premijai nominuota naujausia jo knyga Tilis Ulenšpygelis (vok. Tyll). Nors autorius šios premijos finišo tiesiojoje ir nepelnė apdovanojimo (pelnė Nyderlandų romanas Vakaro nejauka), visgi romanas susilaukė tarptautinės sėkmės, pagal jį filmuojamas TV serialas, po kurio, manau, apie knygą bus kalbama dar plačiau. Prieš kelerius metus man teko skaityti to paties autoriaus romaną Pasaulio matavimas, kuris man padarė ganėtinai gerą įspūdį, tad maždaug galėjau skaitydamas numanyti, ko tikėtis iš naujausio darbo.

Į lietuvių kalbą romaną išvertė Alfonsas Tekorius, kuris šiemet už šio romano vertimą iš vokiečių kalbos pelnė Metų vertėjo krėslą, todėl tai viena iš tų knygų, kurią reikia suskaityti ir už puikų vertimą, tačiau ar pats romanas toks jau puikus, kaip jis pristatomas viešojoje erdvėje?

Autorius remiasi viduramžiais paplitusiu pasakojimu apie juokdarį Tilį, kuris anuomet keliavo po olandų ir vokiečių žemes su savo kalbančiu asilu ir visus linksmino. Apie jo klajones bei susitikimus su tuometiniais karaliais tapo liaudies folkloro pasakojimo legendomis, tad nežinia, kiek iš tų pasakojimų apie Tilį yra tiesa, o kiek pramanyti. Anuomet Vokietijos žemės buvo susiskaldžiusios į daug mažų karalysčių, kuriose virė religiniai karai tarp protestantų ir Romos katalikų. Ne veltui ryškinamas viduramžių istorinis kontekstas, nes, atrodo, kad autorius bando fikciją sulieti su istoriniais faktais, pasaką ir legendas su aiškiai dokumentuotais istoriniais įvykiais.

Romanas labai netolygus, tad nesitikėkite kokios nors nuoseklios Tilio Ulenšpygelio menamo gyvenimo apybraižos. Autorius sąmoningai renkasi „iškandžiotą“ pasakojimą, todėl fabula primena skirtingų laikotarpių durtinį, kuris leidžia skaitytojui savaip interpretuoti ir užsipildyti Tilio gyvenimo baltąsias dėmes. Tilis gimė malūnininko žiniuonio šeimoje, kurioje augo liesas ir ligotas, todėl netiko sunkiems ūkio darbams. Praktikuodamas laisvu metu vaikščiojimą ant lyno jis dar nežino, jog šis gebėjimas nulems jo likimą. Į miestelį užplūstą įtakinga inkvizitorių brigada, kuri beregint apkaltina Tilio tėvą raganavimu. Knygoje vaizduojami žiaurūs tardymai, viduramžiškas pasaulio suvokimas, tad Tilis su kepėjo dukra Nele prieš viešą tėvo egzekuciją pabėga iš miestelio, nes nujaučia, kad po to inkvizitoriai griebsis ir malūniuko sūnaus. Taigi Tilis pasirenka klajoklio fokusininko kelią, jis prisišlieja su Nele prie smurtautojo Primino, su kuriuo keliauja po šalį ir rodo visokiausius cirko pasirodymus.

Tiesa, Tilis vaikystėje turėjo įdomią patirtį, kuri knygoje iki galo taip ir neatskleidžiama. Kai motina su samdiniu vidury miško pėsčiomis skuba miestelin gimdyti, Tilis asilo vežime paliekamas vienui vienas, o kai jį po kelių parų ateina pasiimti tėvas, randa Tilį medyje paskerdusį asilą, o asilo galvą užmaukšlintą Tiliui vietoj kepurės. Įsikoręs į medį jis demoniškai kvatoja... Šis leitmotyvas romane dar keliskart pasikartoja, tarsi Tilį valdytų piktoji dvasia, kuri sudėtingais gyvenimo laikotarpiais pasireiškia jo kūne ir sąmonėje ar tai būtų karo su švedais lauko metu, ar įgriuvusioje šachtoje.

Kadangi apie Tilį nėra išlikę konkrečių ir aiškių biografinių duomenų, autorius kuria daugiaprasmišką Tilio paveikslą. Viename knygos skyriuje jis tik pastumdėlis juokdarys, kuris stengiasi išgyventi, kitame jis tampa apsukriu juokdariu, kuris pusnyje numarina karalių. Romane kuriamos kelios Tilio perspektyvos, mes neturime vientiso nuoseklaus vystomo veikėjo. Iš vienos pusės autorius tokiu būdu sulieja folklorinius Tilio variantus ir išgauna kontrastą bei perteikia mums labai svarbią žinią, jog istorinė tiesa neegzistuoja, ji yra daugiavariantė, priklauso tik nuo to, kas ją pasakoja ir perteikia. Vienas ryškiausių Tilio bruožų yra jo skvarbios akys: „Mėlynos buvo Tilio akys, labai guvios, beveik vandeningos, atrodė, kad iš jų sklinda silpna švieselė, o akies viduryje – skylė. O už jos...kas? Už jos – Tilis. Už jos – juokdario siela, tai, kas jisai yra (p. 215).“

Daniel Kehlmann

Tilis ir kvailys, ir legenda, tamsus demonizuotas veikėjas. Autorius jo portretą kuria ir kaip romanistas, ir pasitelkęs brolių Grimų pasakų siaubo elementus, tačiau visoje knygoje Tilis neapčiuopiamas ir nepagaunamas. Atrodo, jis myli Nelę, tačiau ragina ją tekėti už kilmingojo pasirinkdamas tolesnį vienišiaus gyvenimą, bet keisčiausias ir tikriausiai demoniškiausias Tilio pasirinkimas yra niekada nemirti. Finalinė knygos scenoje jis pakartoja šį pasakymą ir dingsta Bohemijos karalienei Lizai iš akių. Nepagaunamas, neperprantamas, bet sukurtas iš pasakojimų, paskalų ir viduramžių gyvenimo realijų sudurstytas Tilis, kuris tik pasirodo, sukelia apkalbų ir dingsta.

Romane ne visada Tilis yra svarbiausias personažas, autorius susitelkia į marą, taikos siekimą ir sostų karus, kuriuose dalyvauja gudragalvė Anglijos Elžbietos I karalienės giminaitė Liza, kilmingojo Jokūbo dukra, kuri ištekinama už nelabai protingo vokiečio karaliaus Frydricho. Liza valdo savo vyrą ir įtikina priimti jam siūlomą Bohemijos karūną, tačiau tokiu būdu kyla Trisdešimtis karas (1618-1648), kuris siautėja germanų žemėse, o šalia siautėja dar maro epidemija, todėl šalyje situacija labai sudėtinga. Autorius išryškina skirtingą Lizos kaip moters monarchės poziciją, jos pakilimą ir nuosmukį, jos vyro, kuris valdė tik vieną žiemą, mirtį bei pastangas nutraukti karus. Nemažai dėmesio skiriama taikos sutartims, bandymams išlaikyti autoritetą ir karūną, todėl šioji romano dalis istoriškai faktografinė, tad man, mažai žinančiam apie šį laikotarpį, buvo ne ką mažiau įdomu skaityti nei apie patį Tilį Ulenšpygeli, kuris vienaip ar kitaip su savo asilu pasirodo monarchų istorijose ir vadina savo vaidmenį. Koks gi karalius arba karalienė be juokdario? Kaip batsiuvys be adatos.

Tilis Ulenšpygelis buvo juokdarys, tai ypatingas statusas, kuris leido tiesmukai kalbėti su karaliais. Knygoje esama nemažai ironijos ir juokų, leidžiančių suprasti viduramžių monarchų ir dvariškių beprotybę ir juodą humorą. Štai Liza pakabina baltą drobę ir teigia, kad joje tik tyrai tikintis žmogus gali matyti paveikslo turinį, Frydrichas ir kiti pataikauja ir apsimetinėja, jog visi mato tikrą paveikslą. Arba įspūdingai kurioziškas buvo Frydricho susitikimas su švedų karaliumi, tokį apsikvailinimo retas kuris patyrė... Autorius tokiais ironiškais ir netgi sarkastiškais siužetiniais štrichais paryškina esminius socialinių vaidmenų kontrastus t. y., karalius gali būti paskutinis liurbis, bet jo klausys visi, nes jis karalius, kuris sukelia karus ir prišaukia tautai negandas, o juokdarys gali turėti aštrų liežuvį ir protą, mąstyti strategiškai ir logiškai, tačiau jo niekas neklausys, nes jis tik juokdarys. Nors toji epocha atrodo kaip iškreipta veidrodžių šalis, tačiau geriau pamąsčius mūsų dabartyje pilna tokių iškreiptų veidrodžių, kaip kvailys protingo pasiaiškinti prašo, o beraštis rašo, bebalsis dainuoja... Žodžiu, niekada tikriausiai kitaip ir nebuvo.

Visgi skaitymas buvo įvairus. Iš vienos pusės būtų pernelyg primityvus romanas, jeigu viskas būtų aišku ir nuoseklu, todėl D. Kehlmann literatūriškai apžaidžia Tilio legendą taip, tarsi pagrindinis veikėjas Tilis būtų neapčiuopiamas, folklorinis vaiduoklis (ir realus, ir nerealus), tad, sakyčiau, romano misija įvykdyta. Romanas turtingas istoriniais kontekstais, viduramžių kultūros, marų ir karų aidai „apjuosti“ broliams Grimams būdingais siaubo pasakų elementais, tad romanas toks kelių žanrų lipdinys, į kurį suteka istoriografija ir pramanai. Žinoma, skaityti buvo įdomu, tačiau to paties rašytojo Pasaulio matavimas, man regis, buvo nuoseklesnis, aiškesnis, tyresnis visomis literatūrinėmis prasmėmis, nors Tilis Ulenšpygėlis tikrai ne ką prastesnis, tad, manau, tik skonio reikalas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Zomša" / "Le daim" / "Deerskin"

 

Sveiki,

Bandau pasivyti laiką žiūrėdamas prieš kelerius metus rodytus Kino pavasario filmus, kurių negalėjau anuomet dėl laiko stokos sužiūrėti, teko rinktis kitus filmas arba buvo nesudominę. Visgi prancūzų režisieriaus Quentin Dupieux juodojo humoro komediją „Zomša“ (pranc. Le Daim) (2019) norėjau pamatyti dar anuomet, tačiau pasirinkau kitą filmą, bet neapleido jausmas, jog būsiu kažko netekęs. Vakar bandžiau šį filmą suvirškinti, tačiau žiūrėdamas vis stebėjausi, kaip šis išliaupsintas filmas absoliučiai nesižiūri, o mano namiškiai keikdamiesi pabėgo į kitą kambarį mane iškolioję, kad ir vėl parinkau prastą juostą. Visgi pažiūrėjau sukandęs dantis iki galo.

Istorija pasakoja apie keistą barzdotą vyruką, kuris brangiai nusiperka iš elnio odos pagamintą kaubojišką striukę, nesibodi visiems provincijos miestelėnams demonstruotis ir yra aklai atsidavęs savo fetišui. Galiausiai žmonai užblokavus sąskaitą, jis pinigų bando prasimanyti iš vietos baro padavėjos, kuri mano, jog paslaptingas vyrukas filmuoja įstabų eksperimentinį filmą, todėl melžia iš savo bankomato ir jį šelpia. Vyrukas abejingas viskam, išskyrus savo zomšinei striukei, kuri dar su juo ir kalbasi bei įsako sunaikinti visas kitas striukes, nes ji, supraskite, yra karalienė ir nori būti vienintelė...

Iš pradžių pamaniau, kad filmas įtrauks, atsiras trilerio ar siaubo motyvų, maniausi, kad man iš tikrųjų patinka juodasis humoras, simboliai ir metaforos, tačiau purkštavau žiūrėdamas šį beskonį absurdą. Žinote, būna tokių super gerų filmų, festivalio favoritų, kurių crazy idėjos nesuprantamos, tačiau kažkaip žiūrėdami patiriame euforiją, nes asmeniškai atrandame toje kakofonijoje dalį tiesos, tačiau, Dieve brangus, „Zomša“ yra totalus beaistris niekalas. Čia tikriausiai genialumas turėjo būti kalbanti striukė ir vyrukas, kuris spjauna į viską ir tampa striukės vergu? Parabolė tikriausiai tame, kad visi esame savo daiktų ir aistrų vergai, linkę aukoti žmones, laiką ir save vardan... striukės šiuo atveju, kol tos aistros mus pražudo. Tikriausiai tie statiškai įžūlūs antžmogiški vaizdiniai turėjo įaudrinti žiūrovą, pvz., nusižudęs viešbučio administratorius, ventiliatoriaus sraigto sparnu kapojamas arbūzas bei užkasamos striukės duobėje... Atleiskite, absoliučiai nejuokinga. Tai man priminė beskonį, šaltą švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono filmo negyvumą, kai į rimtus reikalus bandoma žiūrėti kažkaip teatralizuotai, prikaišiojant neįdomių lėliškų simbolių ir iš paprastumo padaryti genialumą. Nežinau, absoliučiai nusivyliau šiuo filmu.

Mano įvertinimas: 1/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paralelinės mamos" / "Madres paralelas"

 

Sveiki,

Buvo laikas, kada tikrai sirgau ispanų kino legendos Pedro Almodovaro filmais. Žiūrėjau viską iš eilės, verčiau į lietuvių kalbą ir rekomendavau, tad nepraleidžiu progos pasižiūrėti kaskart naujausių jo kino darbų. Paskutinis darbas, kurį mačiau, berods buvo „Skausmas ir šlovė“, kuris reziumavo P. Almodovaro kino pagrindinius leitmotyvus bei jo asmeninio gyvenimo gaires, pastarasis lyg ir patiko, tačiau nepasakyčiau, kad itin, nors kino kritikai negailėjo šiam kino filmui pagyrų. Naujausias jo filmas „Paralelinės mamos“ (ispan. Madres paralelas) (2021) tęsia P. Almodovaro mėgstamą moterų gyvenimo atsitiktinumo, intrigų, bendrystės bei pavydo temas.

Istorija pasakoja apie dvi motinas, kurios vienu metu pagimdo dukras. Galiausiai po gimdymo, prabėgus tam tikram laikui, Džanisė pastebi, kad jos vaikas nepanašus nei į ją, nei į jos tėvą, nei į nieką iš jos giminės, nes turi tam tikrų etninių bruožų. Galiausiai ji padaro motinystės testą, kuris patvirtina jos įtarimus, tad ji nusprendžia susirasti Aną, su kuria kartu gimdė, ir su ja susidraugauti... Kuo viskas pasibaigs? Ar ji pasakys tiesą? Ko Džanisė iš tikrųjų siekia prisigretindama prie Anos? Šie esminiai klausimai yra tie, kurie išlaiko intrigą. Pagrindinį vaidmenį atlieka Almodovaro mūza Penelope Cruz, dėl kurios, manau, daugelis kino gurmanų ims ir pažiūrės šį filmą.

Moterų vaikų ir sukeitimo tema primena įprastinius Lotynų Amerikos muilo operos elementus. Almodovaras ir toliau kuria savo filmą tarsi jis vyktų tam tikrame lėlių namelyje, jis pagalvoja apie ryškias interjero detales, rūbus, mėgsta vaizduoti stambiu planu aktorių veidus, nevengia aistringo intymumo. Šįkart istoriją, sakyčiau, bandoma paįvairinti ispanų istoriniais siužetiniais vingiais. Džanisė tyrinėja savo šeimos istoriją, ji žino, kad jos seneliai buvo nušauti kaime esančiuose laikuose, ji nusamdo savo meilužį, kad šis su darbuotojais aptiktų šiuos palaikus. Iš tikrųjų iki diktatoriaus Franko atėjimo, vykstant revoliucijai, vyko daug masinių žudynių, kurios paliete ištisas ispanų šeimas... Džasinei labai svarbi istorinė tiesa ir jos nužudyto senelio istorija, tačiau pati savo santykius su meilužiu, buvusia meiluže Ana mezga labai laisvamaniškai.

Almodovaro kaip visada neįrėmina savo veikėjų į vienus seksualinius įsipareigojimo rėmus, todėl ir šioji muilo opera atrodo labiau kaip pasaka, nei apeliuoja tikruosius žmogiškuosius instinktus ir psichologiją. Man sunku vertinti filmo visumą, nes jaučiu, jog kažkur per dešimtmetį dingo mano paties susižavėjimas P. Almodovaro kinu. Kol žiūri, atrodo, vėl esi Almodovaro spalvotame aistringame pasaulyje, kur vienintelis veikiantis veikėjų tiesos variklis yra aistra gyventi ir patirti dvasišką bei kūnišką ryšį su kitais, tačiau, atrodo, Almodovaro nieko naujo nepademonstruoja, kaip vien tik vis tą pačią kibirkštį tik vis kituose muilo operos siužetiniuose vingiuose. Pavyzdžiui, giminingasis pagal temas ir pasakojimo pobūdį prancūzų režisierius F. Ozonas man paskutiniu metu atrodo įdomesnis, nes labiau eksperimentuoja žanrais, temomis, atmosfera, o Almodovaro išlieka savo sukurto kino rėmuose.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viskas iškart ir visur" / "Everything Everywhere All at Once"

 Sveiki,

Pamenate tą skandalingą DJ Snake and Lil Jon „Turn Down for Whatmuzikinį“ vaizdo klipą, kuris anuomet šokiravo daugelį žiūrovų, nes negalėjome patikėti, jog jį gali rodyti per MTV? Žiūrėdamas režisierių Daniel Scheinert ir Dan Kwan naujausią darbą „Viskas iškart ir visur“ (angl. Everything Everywhere All at Once) (2022) pagalvojau: kurgi aš mačiau tą pasakojimo stiliuką? Ogi būtent tame muzikiniame vaizdo klipe! Prieš kelerius metus matytas režisierių darbas „Šveicarų armijos karys“ (2016) anuomet vertė krūpčioti: o ką gi aš čia matau? Režisieriai renkasi netipinį pasakojimo būdą, simbolius, fantasmagorinius motyvus ir tą išlaiko naujausiame ir, ko gero, geriausiame savo projekte „Viskas iškart ir visur“.

Tiesą sakant, penktadienio naktį nieko gero nesitikėjau ir šį filmą, kuris, regis, iš anonso žadėjo „Marvel“ filmų serijos kovų menus su azijiečiais aktoriais (pamaniau, aukštas reitingas, bet turinys bus skystas, tad užmigti vidur filmo galėsiu be gėdos ir kaltės jausmo), tačiau filmas beregint įtraukė taip, kad net pradėjau žagsėti, jog visa tai neįmanoma, visa tai nesąmonė, parodija. Visgi nepamenu, kada paskutinįkart tiek filmo žiūrėjimo metu komentuočiau, juokčiausi ir graudinčiausi, nes, jeigu dar nematėte, o ketinate pamatyti, turit žinoti, kad filmas pagrįstas banaliomis komikso herojų ir veiksmo kino klišėmis, tačiau režisieriai kuria savitą mindfuck filmą, kai motina keliauja po savo šeimos santykių multivisatos erdves ir kovoja su savo dukters šaltumu. Tai daug geriau už Daktarą Streindžą! Tai iš dalies LGBTQ+ filmas, nes motina nepriima savo dukters lesbietės tapatybės, tarp jų veriasi praraja, o tą prarają režisieriai išreiškia haliucinogeniniais mokslinės fantastikos, absurdo ir Džekio Čano kavų išdarkytais stereotipiniais įvaizdžiais, kurie jungiasi į Enšteino bei Darvino evoliucijos ir visatos struktūros teorijas... Absoliučiai genialus filmas, sakau jums tiesiai šviesiai.

Kad ir kaip atrodytų primityvūs pasirinkti parodijos žanro nonsensai, pavyzdžiui, susikišti į užpakalį trofėjus, kad įgautum kitos visatos savo versijos super galias, o spalvota spurga tampa juodosios skylės mutidimensijos simboliu, o staiga iššokantis kadras, kaip kalbasi du akmenys negyvenamoje planetoje, atrodo, crazy cool. Tai filmas, kuriame absurdas veikia kaip Oskaro Koršunovo teatre, klišės, štampai, banalios problemos, homofobija, gėda, smurtas, sąskaitos, skalbykla... Visos detalės šoka egzotišką visatos šokį, kuriame, atrodo, iš pradžių nėra jokios logikos, kurią suprastų žmogiškasis protas, tačiau filmui artėjant prie pabaigos, suveikia net tas „privalau pasiaukoti, kad išgelbėčiau savo vaiką“ motyvas. Tai taip skanu ir netikėta, kad taip ir lieki šoko būsenoje, supratęs, kaip absurdai ir sentimentalumas formuoja mūsų jausmų visatas, o  režisieriai rado tą būdą išreikšti kino kalba. Tiesą sakant, filmas nepatiks visiems, kai kurie sakys, kad tai didelė nesąmonė ir aš juos puikiai suprantu, tačiau šioje dinamiškai perteiktoje dėlionėje aptikau kažką psichodeliškai veiksmingo ir nesvarbu, kad kažkur esame savo variante su dešrelėmis vietoj rankos pirštų. Nepamenu, kada tokio žanro ir stiliaus filmas buvo paskutinįkart mane pribloškęs, bet negaliu mažiau skirti, nei visas savo simpatijas!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

2022 metų "Auksinio proto" sezoną laimėjo Severija Daugirdaitė

 Sveiki,

Nors Severija Daugirdaitė buvo apgaulinga, ji vis tiek sugebėjo laimėti šį sezoną ir tuo labai džiaugiamės, kaip džiaugėmės ir keista Arūno Valinsko ir Andriaus Tapino padovanota statulėle, kuri visus mus ir prajuokino, ir pradžiugino.

Sveikiname!

Jūsų Maištinga Siela