Serialas: "Interviu su vampyru" / "Interview with the Vampire" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki,

Niekas tikriausiai nežinojo, kad 1976 metais debiutuojanti amerikiečių rašytoja Anne Rice (1941-2021) gotikiniu siaubo romanu „Interviu su vampyru“ sulauks tokios didelės visame pasaulyje sėkmės. Pastarąjį autorė rašė praradusi savo dukrą, todėl į romaną sudėjo daug skausmo ir kančios. Per savo ilgą gyvenimą autorė sukūrė unikalų „Vampyrų kronikos“ pasaulį. Iš viso pasirodė net 13 šios serijos knygų, į lietuvių kalbą išverstos pirmosios trys dalys, yra pasirodžiusių ir kitų A. Rice knygų. Didžiausias autorės populiarumo pikas tapo režisieriaus Neil Jordan 1994 metais pristatyta kultinė „Interviu su vampyru“ ekranizacija, kurioje pasirodė tokios mega Holivudo žvaigždės kaip Brad Pitt, Tom Cruise, Antonio Banderas ir Kirsten Dunst. Praėjus tiek laiko, buvo vėl nuspręsta įsigyti rašytojos knygų ekranizacijos leidimą ir atkurti „Interviu su vampyru“ (angl. Interview with the Vampire) serialo pavidalu, ryškinant tas temas, kurios anuomet dėl tam tikrų standartų buvo sąmoningai prislopintos.

Naujausias „Interviu su vampyru“ projektas remiasi pirmuoju Anne Rice kronikos romanu. Neišvengsiu kaip ir daugelis komentuodamas palyginimo su puikia Neilo Jordano ekranizacija, kuris išties sukūrė bauginančiai tirštą gotikinį pasakojimą. Serialas atrodo kur kas lengvesnio tono, o ir tiesa, kad jis gerokai skiriasi nuo pirmtako filmo ir nuo pačios knygos. Istorija mus nukelia į 1910 metų Naująjį Orleaną ir pasakoja Luiso ir Lestato susitikimo istoriją. Tiesa, Luisas tą daro iš retrospekcijos, pasakodamas antrąkart savo gyvenimo istoriją jau senstelėjusiam ir kiek atžariam žurnalistui, kuris pirmąkart interviu iš vampyro ėmė prieš 40 metų. Iš tikrųjų serialo kūrėjai daug ką pakeitė. Pirmiausia buvo sumanyta suburti skirtingų rasių aktorius ir iš viską pateikti povergovinės praturtėjusių juodaodžių luomo XX amžiaus pradžioje. Luisas valdo prostitučių viešnamį, tačiau neatrodo, kad jį trauktų moterys. Netrukus jis susipažįsta su Lestatu, kuris nužudo Luiso brolį, o galiausiai ir patį Luisą paverčia vampyru.

Serialas nėra kažin koks itin dinamiškas, serialo kūrėjai pabrėžė, kad labiausiai jie stengėsi ryškinti vampyrų žmogiškąsias savybes, vidines veikėjų konfliktines prieštaras. Galima sakyti, kad tai, ką norėjo serialo kūrėjo, tą ir padarė, tik abejoju, ar visiems patiks, kurie jau seniai nusipiešę savo vaizduotėje kitą vampyrų pasaulį. Visgi labai nuomonę apie serialą pakeičia išleista nulinė serialo serija, kurioje kūrėjai ir aktoriai pasakoja apie Anne Rice (ji kaip tik mirė tuo metu, kai buvo filmuojamas serialas), filmo ištarmes, sumanymus, aktorių atrankas, kostiumus, muziką, Naująjį Orleaną. Tiesą sakant, žvėriškai daug darbo įdėta į interjero detales, siuvant kostiumus, sprendžiant kraujo ir vampyriškų akių bei dantų problemas. Šio serialo pasiruošimas kainavo milijonus, tad iš techninės pusės serialas išties „atidirbtas“ nuo A iki Z.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė jau kine ir kituose serialuose žinomi jauni aktoriai. Luisą perteikė Jacob Anderson (tikriausiai prisimenate jį iš „Sostų karų“), o Lestatą australų aktorius Sam Reid. Abu nušlifuoti kaip deimantai, hipnotizuojantys savo žvilgsniais ir LGBTQ erotika. Nulinėje serijoje galėsite išvysti, kaip serialo kūrėjai per zoomą darė aktorių atrankas, nes tada pasaulis buvo paskendęs gilioje pandemijoje ir kontaktuoti žmonės negalėjo. Kalbant apie stipriai paryškintą LGBTQ serialo temą, įtariu, kad didelei daliai puritoniškų lietuvių žiūrėtojų, įsikalusių sau į galvą genderizmo sąmokslo teoriją, serialas nepatiks. Tačiau būtent ne Jordano ekranizacijoje, o A. Rice romane akivaizdu, jog Luisas ir Lestatas buvo meilužiai. Jų santykiai vaizduojami iš vienos pusės labai gražūs, estetinė erotika, žiūrovą svaigina nuogi vyrų raumeningi torsai, atletiški kūnai, pastarieji iliustruoja intymią veikėjų bendrystę, bet iš kitos pusės jie dalijasi žmonių krauju, kelia orgijas, žudo ir tuo mėgaujasi, nes tai jų prigimtyje. Siaubas ir estetika koreliuoja.

Šių vyrukų gyvenimą labai paįvairina paauglė Klaudija (aktorė Bailey Bass), kuri knygoje buvo 5-6 metų mergytė, tačiau serialo kūrėjai pakeitė ją į irzlią paauglę, suteikia jai kur kas didesnės reikšmės, nei filmo versijoje. Be to, seriale pasirinktas džiazistinis N. Orleano laikotarpis, atskleidžiamos Lestato naujosios galios, pavyzdžiui, gebėjimas skraidyti, gvildenami paauglės užstrigusios mergaitės kūne problema, gyvenimo monotonijos, meilės ir išdavystės problemos.

Serialas daug dėmesio skiria prieblandai ir tamsumai, beveik visas serialas fokusuojasi į tamsias Naujojo Orleano naktis, bet tuo pačiu kažkas jaučiama negyvo, statiško, tarsi serialo kūrėjai būtų sustingę ir įkalinę veikėjus viename mieste, kuriame vietiniai netrunka pastebėti, jog Luisas ir Lestatas ne tik meilužiai, bet visada pasirodo tik sutemus ir nesenstantys. Techniškai serialas kaip saldainis akims, tačiau būtent kažkokio gyvumo ir žmogiškumo bei tikrumo labiausiai ir pritrūko, nors autoriai sakė, jog būtent tai ir stengėsi perteikti.

Kaip šis serialas atrodo tarp kitų vampyriškų serialų, tokių kaip „Tikras kraujas“ ar „Vampyrų dienoraščiai“? Toks jausmas, kad tai LGBTQ bendruomenei sukaltas Anne Rice hitas, kuris patenkina estetines ir erotines pajautas, bet būtent to baugumo ir gotikos, mįslingo paslaptingumo man ir pristigo. Argi netiesa, jog maža užuomina į erotizmą ar intymias meilės paslaptis mažytėmis užuominomis galima žiūrovą paveikti kur kas labiau, nei visu šiuo atvirumu? Galbūt kaip tik šiam serialui ir pritrūko užuolaidų, kurios būtų sustiprinę paslaptingumą. Nešvankus „Tikras kraujas“, paaugliškai erzinantis „Vampyro dienoraščiai“ anuomet man patiko, tik tempiama guma staigiai nutrūko, nes serialai tiesiog pradėjo neevoliucionuodami pilstyti iš tuščio į kiaurą, bet tikiu, kad „Interviu su vampyru“ dar turi daug neišnaudoto potencialo ir antrasis sezonas gali imti ir smarkiai nustebinti.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Annie Ernaux "Įvykis"

Annie Ernaux. „Įvykis“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 96.

Sveiki, mieli skaitytojai,

„Supratau, kad tą naktį praradau kūną, turėtą nuo paauglystės, su jo gyva ir paslaptinga lytimi, įsiurbiančia vyro lytį ir pasikeičiančia – tampančia dar gyvesne, paslaptingesne. Dabar mano lytis buvo išviešinta, išdraskyta, pilvas išgremžtas, atverstas išorei. Toks pats kūnas kaip mano motinos (p. 73).“

Pernai gruodį per pasaulį nuvilnijo žinia, jog literatūros Nobelis skirtas prancūzų rašytojai Annie Ernaux (g. 1940). Kaip ir būna, dažniausiai visi po paskelbimo ima klausti, o kas toji menkai Lietuvoje žinoma autorė, kurią pasaulis įvertino kaip vieną geriausių savo laikmečio literačių, dariusių ir darančių pokytį literatūroje ir visuomenėje?

1994 metais lietuviškai išleistas romanas Sustingusi moteris buvo pirmasis ir visą tą laiką vienintelis autorės kūrybos vertimas. Nors nereikia nei piktintis, nei stebėtis, kadangi pasaulyje daugybė gerų autorių, kurių tiesiog visų neįmanoma išversti, pristatyti, suskaityti, apkalbėti ir įvertinti, o Nobelis dažniausiai būna tas akstinas, nuo kurio atsispiria leidyklos dairydamos, o ką galima kuo greičiau pristatyti skaitytojams, kol šie dar taria nobelisto vardą. Visgi tendencija lieka labai paprasta: Nobelio įvertinimas ir vienas greitas vertimas kokios nors knygos į lietuvių kalbą, senesnių kūrinių perleidimas, o po to laukiama kokios naujos sensacijos, naujo literatūrinio vardo, tad nobelistas šiandien tėra tik dar vienas laikinas komercinis žybsnis (Lietuvoje išskirtinė ir neprarandanti poliarumo visgi išlieka lenkė Olga Tokarczuk). Šįkart sureaguota buvo žaibiškai. Nobelis – gruodį, nauja knyga lietuviškai – vasarį!

1999 metais originalo kalba pasirodė autobiografinis pasakojimas Įvykis (pranc. L'evénement) šiemet vertėjos Violetos Tauragienės išverstas į lietuvių kalbą. Pagal pastaruosius memuarus pasirodė visai neseniai ir prancūzų režisierės Audrey Diwan filmas, kurį galėjote pamatyti Kino pavasario festivalyje. Tiesą sakant, apie autorės 1963-1964 metais patirtą abortą nė neketinau skaityti. Kai kino teatre prieš daug metų pamačiau rumunų režisieriaus Cristian Mungiu šokiruojantį filmą apie merginos nelegalų abortą filme 4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos (2007), po to nieko šia tema labiau sukrečiančio nebepamačiau, nors vienu metu ir buvo išaugęs bumas statyti tema aborto temomis, skatinant visuomenę empatiškiau mąstyti ir užjausti sveikas, tačiau nelaimingas, galbūt net išprievartautas moteris, norinčias nutraukti nėštumą.

Annie Ernaux Prancūzijoje žinoma kaip feministinė rašytoja, kuri kreipia dėmesį į užguitas visuomeninės moters problemas. Iki pat 2000 metų ji dirbo prancūzų kalbos mokytoja, tad ir įsivaizdavau, kaip paskutiniuosius metus, taisydama mokinių rašinius, šalia komplektuoja iš senų dienoraščių ir atsiminimų savo jaunų dienų traumuojančias aborto patirtis. Visgi galvojau, kad Prancūzija labai keista šalis. XX amžiuje už abortą būtų nuteisti ir medikai, ir pati moteris, ir netgi tie, kurie tarpininkaudavo šiais klausimais, o štai, pavyzdžiui, prieš metus skaityti kitos prancūzės Vanessos Springoros šokiruojantys memuarai Abipusiu sutikimu regime XX amžiaus antrosios pusės visuomenės toleruotinus vaiko-paauglės seksualinius santykius su iškrypėliu, tačiau pripažintu senstelėjusiu rašytoju. Artimiesiems nė į galvą neatėjo, jog reiktų šiuos santykius laikyti nusikalstamais, bet tuo pačiu už nėštumo nutraukimą galėjai sėsti į kalėjimą. Argi ne Alisos stebuklų šalis toji Prancūzija? Viską anuomet buvo lygiuojama ir normalizuojama vyrų naudai, o kadangi vyrams nereikia gimdyti, vadinasi, moteris pati kalta dėl nėštumo.

Skaitant Įvykį, akivaizdu, jog autorė retrospektyviai nuolaidžiai vertina septinto dešimtmečio asmeninius įvykius. Nors ir pateikia lakoniškai visuomenės požiūrį į abortą, tačiau nesistengia širsti ar ką nors kaltinti. Išvengdama pretenzijų į vyrus, į tai, kad negalėjo gauti tinkamos medicininės pagalbos, ji randa būdų perteikti eilinės prancūzės „su bėda“ problemą be feministinio irzlaus pamokslavimo. Kaip vėliau paaiškėjo, Prancūzijos miesto gatvės tiesiog anuomet apraizgytos negaliais abortus darančiais pagalbininkais, o tai daug ką pasako apie moralinius valdžios primestus įstatymų atotrūkius nuo anuometinės tikrovės. Nors ir šiandien dėl aborto veriasi aršios diskusijos, ypač mūsų kaimyninėje Lenkijoje.

Annie Ernaux

Šie Annie Ernaux memuarai suprojektuoti remiantis jaunosios autorės dienoraščių įrašais ir prisiminimais. Kaip pati prisipažįsta, daug ko nebegali tiksliai rekonstruoti ir prisiminti. Tiesą sakant, visas pasakojimas labai fragmentuotas, iškleidžiantis lakoniškai tik pačius reikalingiausius Įvykiui perteikti siužetinius vingius. Autorė nesistengė analizuoti nei anų dienų savo pasirinkimo, gvildenti galimų (a)moralių ar savigraužos momentų, net nerasite, ar autorė dėl jaunystėje padaryto aborto gailisi. Kaip pati minėjo, po aborto ji kartą nuėjo į bažnyčią ir kunigas ją už abortą pasmerkė, nuo tada ji nusigręžė nuo religijos. Kitą vertus, šokiruoja autorės kaip kūrėjos ir rašytojos santykis su abortu: „Nes iš visų socialinių ir psichologinių priežasčių, kurias įžvelgiu kaip galėjusias nulemti tai, ką išgyvenau, dėl vienos esu tikriausia: man viskas nutiko tam, kad galėčiau tai aprašyti. Ir tikrasis mano gyvenimo tikslas, ko gero, yra tik šis: kad mano kūnas, mano pojūčiai ir mano mintys taptų rašymu, kitaip tariant, kažkuo, kas suprantama ir visuotina, mano egzistencija, visiškai ištirpusia kitų žmonių galvose ir gyvenimuose (p. 83).“ Štai jums galimas atsakymas, jeigu sugalvotumėte autorės paklausti apie rašytojo misiją t. y., kitaip sakant, byloti universalias patirtis, kurios kai kam atrodo asmeninės ir baugios.

Kitą vertus, Annie Ernaux aiškiai suvokia, kodėl atliko abortą, todėl savęs nesmerkė: „Neaiškiai jaučiu, kad esama ryšio tarp mano visuomeninės padėties ir to, kas man nutiko. Pirmoji iš darbininkų ir smulkių komersantų šeimos išėjusi į aukštuosius mokslus, išvengiau fabriko ir prekystalio. Bet nei bakalaurui, nei humanitarinių mokslo licenciato laipsniui nepavyko nugręžti lemties nuo to skurdo palikimo, kurio simboliais tapo nėščia mergina ir alkoholis. Buvau pagauta už ano galo, ir tai, manyje augo, tam tikra prasme liudijo socialinį pralaimėjimą (p. 24).“

Prisiminimuose lakoniškai, bet autentiškomis ir įtikinamomis detalėmis autorė perteikia procedūros egzekucinį baisumą, todėl A. Ernaux skaitytoją kviečia į veiksmą ir į labai lakoniškus tų įvykių apmąstymus, kurie tikriausiai anuomet autorei rašant kūrinį nebuvo iki galo išspręsti, bet kokiu atveju, šio Įvykio rašymas dvelkia terapiniu rašymu, bandymu ne tik byloti pasauliui apie traumas, bet ir tas traumas suvokti.

Kūrinys man asmeniškai vėl paliudijo tą, ką mačiau panašaus pobūdžio liudijimuose, skandalinguose trumpuose TV žinių reportažuose apie šių dienų protestuojančias moteris, kurios sako, jog turi teisę į savo kūną, o vaisius nėra valstybės produktas inkubatoriuje. Visgi vertinu taip kaip paradoksą ir mūsų nykstančios Lietuvos kontekste. Valdžia lyg ir turėtų būti suinteresuota skatinti gimstamumą, bet užuot pasirūpinusi šeimomis, palengvinusi jaunų šeimų būsto įsigijimo problemas ir kitus socialinius barjerus, nueinama įstatymų draudimais ir viešu gėdijimu dėl aborto keliu. Taip būta ir anuomet, taip yra ir šiandien. Moters nėštumas suvokiamas kaip politinės galios įrankis socialiniuose įsitikinimų žaidimuose. Labai liūdna, valstybėse priimtas tas sugedęs dvilypumas: prisigimdei vaikų, pati ir rūpinkis (gausi minimalią paramą), tačiau nedrįsk darytis aborto, už ką būsi išvadinti bedieve kekše. Argi tokie memuarai dar kartą nepaliudija, jog jautrus žmogus įklimpęs į dirbtinius socialinių normų darinius tampa auka? Nemokėčiau nežinomai civilizacijai, jeigu vieną dieną tokia pasibelstų į duris ir prarašytų papasakoti, kas mes per visuomenė esame, visų šių dalykų ir paradoksų paaiškinti, bet gal duočiau paskaityti Annie Ernaux Įvykį, tikiu, kad asmeninė patirtis gali papasakoti daugiau, nei milijonas advokatų ir prokurorų teisiniais aktais.

P. S. Šiemet turėtų pasirodyti dar viena nauja Annie Ernaux knyga Metai, kurią taip pat išleis Baltų lankų leidykla. Pastarasis buvo įtrauktas į trumpąjį Tarptautinio Booker Prize finalą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viltis" / "Håp" / "Hope"

 

Sveiki, filmų gerbėjai,

Prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ rodytas (kaip tik per karantino įkarštį!) švedų režisierės Maria Sødahl filmas „Viltis“ (šved. Håp) (2019) liko už mano matytų filmų borto, nes nebetilpo į repertuarą, tačiau nepalioviau galvoti, jog prasprūdo išties geras ir subtilus skandinaviškas reginys. Puiku, kad kai kuriuos filmus parodo LRT, arba vėliau galima legaliai pasižiūrėti per kino platformą, tad nepraleidau šio reginio ir susigrąžinau tai, kas buvo pražiūrėta.

Švedų filme „Viltis“ pasakojama jau Holivude nuvalkiota, nusaldinta ir visaip kitaip perteikta istorija apie žmogų, sergantį vėžiu, kai artimieji atsisveikina su mirštančiuoju ir patiria atsisveikinimą ir išsiskyrimo graudulį. Tiesą sakant, nebekenčiu tokių filmų, visi man jie vienodi, pritrenkiamai nusaldinti ir pabodę (labai džiaugiuosi, jog paskutiniuoju metu Holivude tokie filmai atslopo), tačiau visgi „Viltis“ siūlo ir kiek kitokį variantą. Mišrioje skandinaviškoje šeimoje netikėtai moteris sužino, jog jos galvoje atsinaujino metastazės ir nebėra jokios galimybės pasveikti, o ant nosies Kalėdos, gimtadienis, Naujieji metai, kada nesinori vaikams ir artimiesiems sugadinti švenčių, tačiau pasaulis verčiasi akimirksniu. Pagrindinė veikėja Anja vartoja slopinančius hormoninius vaistus, kurie veikia jos elgseną, todėl prasiveržiantys emociniai priepuoliai skaudžiai kerta jos ilgalaikiam gyvenimo partneriui Tomui.

Toli nuo Holivudo saldėsių ir romantikos – pirmiausia norisi pasakyti apie šį filmą būtent tai. Labiausiai filme jaudina spontaniškas Tomo pasipiršimas Anjai, kuri paveikta ilgų metų nesantuokos, užgyventų vaikų, iš pradžių sutinka už jo tekėti pas ligoninės kunigą, tačiau beveik kiekvienoje scenoje išryškėja abejonė, ar Anjai reikia tos santuokos, nes toli gražu ilgamečiai partneriai nėra tobuli, o Anja savo vyrui turi nemažai pretenzijų. Anjos draugė ir vaikai sutrikę, išryškėja atskirtis tarp biologinių Anjos vaikų ir Tomo iš pirmosios santuokos.

Įdomu stebėti Tomo tylią reakciją, kaip jis sugeria visas dėl preparatų poveikio prasiveržiančias Anjos nesąmones, priekaištus, erzelį, agresiją ir tuo pačiu kantriai išlikti su ja kartu iki paskutiniosios minutės, kai Anja atsiguls smegenų operacijai. Tai tylia erozija ir kartu nenutrūkstama kantrybe bei dvasine ištikimybe grįsti psichologiniai išbandymai, perteikti ribinėse gyvenimo situacijose. Skandinavų aktorė Andrea Bræin Hovig padarė nuostabų darbą, tą patį galima pasakyti ir apie švedų kino veteraną, atskirą aktorių dinastiją pradėjusį Stellan Skarsgård, kurio visi trys sūnus užkariavo Holivudą. Filmas neerzino dėl savo temos, priešingai – pagaliau sukurtas šia tema nuosaikus, gyvenimiškas filmas, kuris išbando veikėjų santykius taip, kaip tik gali dramatiškiau, bet nenuvažiuojant visiškai į lankas be iliuzijų, o žiūrovui įdomu stebėti netobulus žmones, bandančius gelbėti(s) taip, kaip išmano geriausiai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Banginis" / "The Whale"

 

Sveiki,

Daugelis režisieriaus Darren Aronofsky darbų išties įsimintini ir provokuojantys nemažas, o kartais ir aršias diskusijas: o ką režisierius iš tikrųjų norėjo savo vienokiu ar kitokiu filmu pasakyti? Pastarąsias diskusijas jis įplieskė, mano galva, viename įdomiausių savo kino projektų „Motina!“ (2017), kurio interpretacijos ir paaiškinimai nuvilnijo per kino forumus. „Versmė“ (2006), „Juodoji gulbė“ (2010), „Rekviem svajonei“ (2000) – tai filmai, po kurių anuomet iš tikrųjų likome daugiau ar mažiau paveikti, todėl ir iš naujausios dramos „Banginis“ (angl. The Whale) (2022) buvo galima tikėtis panašaus emocinio efekto.

Filmas emociškai išties paveikus. Aš kaip ir daugelis pirmiausia pagalvojau apie savo mitybos įpročius ir tai, kaip iš tikrųjų sprendžiant tam tikras emocines problemas lengva „prisirišti“ prie besaikio perteklinio valgymo. Filmo pagrindinis veikėjas Čarlis kenčia nuo itin didelio nutukimo, kurį sukėlė partnerio Alano netektis. Išgyvendamas netektį, jis tiesiog tapo priklausomas nuo itin didelio ir nevaldomo valgymo sutrikimo, pastarasis paveikė jo sveikatą negrįžtamai. Čarlį slaugo buvusio partnerio sesuo Liz, kuri suvokia, kad Čarliui liko labai nedaug, maldauja vykti į ligoninę, tačiau Čarlis, užuot sprendęs savo sveikatos problemas, pasikviečia abiturientę dukrą, kuri prašo parašyti rašinį, mat šis literatūros mokytojas-dėstytojas, o tėvas už lankymąsi pažada jai banko sąskaitą, kurioje nemaža suma dukrai...

Filmas iš esmės „laikosi“ dėl puikaus aktoriaus Brendan Fraser pasirodymo, kuris tikriausiai sukūrė savo gyvenimo vaidmenį. Taip jau nutiko, kad „Banginį“ žiūrėjau „Oskaro“ nakties išvakarėse ir kaip tik kitą rytą sužinojau, jog aktorius finišo tiesiojoje nurungė savo tikriausiai artimiausią konkurentą Coliną Farellą ir pelnė už pagrindinį vaidmenį „Oskaro“ statulėlę geriausio aktoriaus kategorijoje. Filmas taip pat pelnė apdovanojimą ir už geriausią grimą. Visgi aktoriui teko „primontuoti“ nemažai dirbtinės odos, kad sukeltų itin nutukusio vyruko išvaizdą, todėl stebėti švokščiantį, vos su vaikštyne judantį didžiulį vyruką nėra emociškai lengva, nes mintys nuolat sukasi apie to vyruko higieną, tualeto reikalus, pragulas, amžiną alkį ir nuovargį.

Visgi esmine ašimi tampa ne tiek LGBT santykiai, mat Čarlis paliko dukrą dėl savo mylimojo, kiek dėl bandymų susigrąžinti dukters prielankumą. Dukra ne iš kelmo spirta, aktorė Sadie Sink išgarsėjo seriale „Keisti dalykai“, tad pasirodymas tokio masto filme jau nebestebino, tačiau scenarijus išspaudžia ir kitokius šios istorijos veikėjos niuansus. Elė, Čarlio dukra, agresyvi, visų nekenčianti maištininkė, kuri turi talentą rašyti. Dukters žiaurus būdas pagelbėti žmonės atskleidžiamas taip literatūriškai psichologiškai, kad suteikia Čarliui kažin kokio viską reginčio pranašo ženklų. Jis permato savo dukrą kaip literatūros kūrinį, supranta jos kaukes ir agresyvumą, nepyksta dėl jos smerkimo. Režisieriui iš paprasto teatralizuoto scenarijaus, minimalistinės filmo erdvės pavyko perteikti tvarkingai surėdytą didaktinę dramą, tinkamai spekuliuojant moraliniais klausimais, maigant tinkamus emocijas dirginančius pasakojimo tono klavišus.

Galima sakyti, kad filmas pernelyg schematiškas, dialogai pernelyg konstruktyvūs ir „taisyklingi“, jog filmui stinga natūralumo probleminiame lygmenyje, tačiau, manau, režisierius atperka vizualumu, emociniu užtaisu ir tam tikrais tik jam būdingais mistiniais sprendimais, pvz., finalinis banginio pakylimas į rojų ir sąsajos su rašiniu apie banginį Mobį Diką. Filmas kaip koks performansas, spektaklis, išbaigtas ir atidirbtas pasakojimas, vizualiai jautrus, graudinantis. Tikėjausi, kad bus gerai, tą iš esmės ir gavau. Vienas retesnių atvejų, kai turi didelius lūkesčius ir juos filmas patenkina.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Akvilina Cicėnaitė "Anglų kalbos žodynas"

 

Akvilina Cicėnaitė. „Anglų kalbos žodynas“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 320.

„Įvykiai praranda savo vietą chronologinėje tėkmėje, praeitis susipina su dabartimi ir ateitimi, knygose nutikimai ima atrodyti tikresni, nei tie, kurie buvo iš tikro (p. 249).“

Sveiki, knygų skaitytojai,

Naujausią Australijoje gyvenančios lietuvių rašytojos ir vertėjos Akvilinos Cicėnaitės (g. 1979) romaną Anglų kalbos žodynas į mano pirkinių krepšelį įkrito dar pernai, tačiau, kaip jau įprasta, didelė dalis knygų pas mane taip ir nesulaukia savo skaitymo laiko, nes dar karštesnė naujiena išstumia seniau susipirktas knygas. Argi tai ne tsundoku? Tačiau šį romaną teko išsitraukti, kai sužinojau, jog Jurgos Ivanauskaitės premija buvo skirta A. Cicėnaitei, o Metų knygos rinkimuose šis romanas taip pat turi potencialo tapti geriausia lietuvių grožine knyga, nepaisant to, kad komisija pareiškė, jog prozos kategorijoje išryškėjo diagnozė: lietuviai nemoka pasakoti. Turint galvoje, kaip buvo anuomet elgiamasi su Kristinos Sabaliauskaitės literatūra, manding, tokie pareiškimai eilinį sykį nerodo jokios komisijos kompetencijos, ji yra lygiai tokia pat subjektyvi, kaip ir bet kurio paprasto skaitytojo be literatūrinio diplomo.

Prieš įsidėdamas romaną į krepšį pagalvojau, kad tikriausiai klaikesnio pavadinimo grožinei literatūrai nė nesugalvosi – Anglų kalbos žodynas. Kaip pretenzinga! Ar nebus Alma littera įkalbėjusi, jog toks pavadinimas labai praktiškas, o ir paieškos sistemoje rinkodaros tikslais tikrai toks pavadinimas nebus nepastebėtas. Nepaisant skeptiško vertinimo, po romano perskaitymo pakeičiau savo išankstinius nusistatymus ir dabar manau, kad knygos pavadinimas labai tinka romanui.

Apie ką ši knyga? Vienareikšmiškai niekas tikriausiai ir neatsakys, nes romano prasminius klodus sudaro ne vienas ryškus matmuo. Istoriją pasakoja vidutinio amžiaus moteris, autorės prototipė, gyvenanti Australijoje, kuri atvirauja, ką reiškia būti emigrantei, ką reiškia ilgėtis namų, Lietuvos, Vilniaus ir kaip sunku susikurti naujus namus. Iš esmės tai gan keruakiška knyga, primenanti ilgą kelionę po prisiminimus ir Australiją. Didžiąją romano dalį veikėja iš tikrųjų keliauja, iš Sidnėjaus leidžiasi per Australijos išdegintas lygumas į Broken Hilą, pažindama šalį, save, savo vyrą, kilusį iš Kanados Monrealio, tačiau jau pamažu pamirštantį, ką reiškia būti kanadiečiu anuomet, nes gyvenimas atitolina nuo praeities miestų. Kelionių romane filosofiškai bandoma apžvelgti žmogaus laiko tėkmėje trūkinėjančius (kartais stiprėjančius) ryšius su praeitimi ir patirtimis, taip pat sprendžiami kultūriniai nesusikalbėjimai, kurie turi ne vien tik kalbiniu požiūriu neišverčiamas prasmes, bet ir panašias dvasines pajautas.

Romano struktūrą nulėmė pats autorės sumanymas skyrius suskirstyti pagal anglų kalbos žodžius, kurie vienaip ar kitaip veikėjos gyvenime atėjo per įvairias patirtis. Kiek anglų abėcėlėje raidžių, tiek šioje knygoje ir skyrių, bandant įvairiais rakursais perteikti šiaip jau vertėjo praktikoje sudėtingiau išverčiamus žodžius. Situacijos, kuriose atsiduria veikėja, yra tų žodžių prasmių liudijimai. Nors mes suprantame, kad literatūra galime sukurti įspūdį, tačiau tiesioginės patirties perduoti neįmanoma, nes kalba yra ribota, tačiau autorės pastangos sukurti unikalius liudijimus nėra bergždžios, kadangi ji randa būdų perteikti nesusikalbėjimo ir vienišumo jausmą, o tai kiekvienas patiriame savo gyvenime. Skaitydamas retkarčiais vis prisimindavau kontekste iškylančius Sofios Coppolos filmo analogiškus Pasiklydę vertime vaizdinius. „Galėčiau mintinai išmokti visą žodyną, bet vis tiek jausiuosi lost in translation, pasiklydusi vertime, srovės nublokšta liksiu paraštėje. Visuomet atsiranda žodis, kuris neturės ribų, krantų, atitikmenų. Žodis, kurį reikės išgalvoti (p. 159).“

Tiesa, nežinau, kiek pati autorė į Anglų kalbos žodyną įdėjo fikcijos, tačiau akivaizdu, jog knyga labai autobiografinė. Autofikcijos įspūdį sustiprina tikriniai vardažodžiai, įsteigtas pirmasis pasakotojos asmuo, daug asmeninių detalių, įskaitant ir santykius su vyru, o tokia intymi atsivėrimo literatūra jau kurį laiką domina skaitytojus. Terapinio pobūdžio rašymą sustiprina ir kai kurie dienoraštinio pobūdžio išpažinties momentai apie, pavyzdžiui, kūrybinius veikėjos blokus, literatūros kritikų paliktus randus. „Kartais naktimis galvodavau apie tai, kaip praradau literatūrinę nekaltybę. Galvodavau apie knygas, kurių neparašiau, nes bijojau. Kritikos – irgi. Įsivaizduodavau, kaip tos literatūros kritikės, kuri kadaise sudirbo mano knygą, kojų pirštus lėtai, su pasimėgavimu, kone filosofiškai apgraužia rudos ir juodos Sidnėjaus žiurkės. Rattus rattus ir Rattus norvegicus (p. 65).“

Atrodo, kad romano vienas iš esminių probleminių ašių būtų moters kaip kūrėjos problematika, tačiau romanas kaip koks australietiškas vaivorykštinis opalas, kaskart vis kitame skyriuje plėtojamos kitos egzistencinės pajautos. Romanas neturi konkretaus epiniam pasakojimui būdingo nuoseklaus siužeto. Pasakojimo dabarties laike pora leidžiasi į kelionę po Australiją, tačiau rašytoja keliauja ir į gyvenimo prasmės apmąstymų kelionę, stabteli pakelėse, aprašo Australijos vaizdus, leidžia įterpti šios šalies istorinių įdomių, kurios, beje, buvo vienas įdomiausių šio romano komponentų, todėl tiems, kurie mažiau žino apie šį žemyną, Anglų kalbos žodynas veikia ir kaip edukacinė literatūra.

Akvilina Cicėnaitė

Autorė romane leidžia būti sau sąžininga, pažeidžiama, tad atvirai pasakoja apie savo gan feministinę poziciją dėl vaikų gimdymo, svetimumo jausmą. Viena stabilesnių romano ašių – vyro gyvenimo istorija, perteikta vengiant buitinio santykių lygmens. „.... ir kai ateina laikas apsispręsti, grįžti ar likti, užuot likęs, jis sėda į lėktuvą ir skrenda atgal į Monrealį, atgal į savo realybę, nors namai bus toji reality, kurią jis visuomet norės palikti. Angliško žodžio reality net nereikėjo versti, gal todėl, kad realybė visose kalbose vienoda (p. 231).“ Protagonistė tyrinėdama savo vyro gyvenimo klaidžiojimo po pasaulį atkarpas bando suprasti save, o permąstydama savo nostalgiją, – paradoksalu! – suvokia ir savo vyro patirtis, nes ne žodžiai, ne skirtingos kultūros vienija šią draugystę, bet bandymas susikalbėti apie tai, kas slypi už apibrėžtų žodžių prasmių t. y., kas neišverčiama į nieką kitą, tik į bendrinę patirtį.

Bandydamas suvokti Anglų kalbos žodyno fenomeną, negaliu nepaminėti, jog tai toji literatūra, kurios tendencijas jau regėjome prieš dešimtmetį. Apie pasaulietinio lietuvio bylojimą globaliame ir margame pasaulyje. Buvo ir tokia tendencija, jog gėdijomės savo neva provincialios literatūros, susitelkusios į lietuvio kasdienybę ir buitį, tad anuomet pasirodęs Gabijos Grušaitės romanas Neišsipildymas, sutiktas kritikų labai palankiai, bylojo apie literatūrą, kuri vaizduoja pasaulietinį lietuvį, besibastantį hipsterišką laisvūną, kuriam lemta išsiveržti iš posovietinio pasaulio gniaužtų, bet tuo metu ima ir šioji pranašystė neišsipildo, nes atsiranda užgimęs istorinis romanas, kuris lyg kurį laiką nurungė šią užgimusią literatūros nišą. Visgi skaitydamas Akvilinos Cicėnaitės knygą aptikau stilistiškai nemažai eseistikai būdingo kalbėjimo būdo, aktualizuojant asmenines pastangas grumtis ir kartu priimti gyvenimo tėkmę, pastarieji romano fragmentai man koreliavo su Dalios Staponkutės eseistika apie Kiprą Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja. „Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes ilgiuosi ne namų ir ne žodžių, bet savęs tuose namuose, savęs tokios, kokios jau nebėra. Ir tą pačią akimirką man pasirodys, kad negrįžtu, nes noriu ir toliau gyventi įsivaizduojamoje tėvynėje (p. 274).“

Apie ką šis romanas? Pačia bendriausia prasme apie suvokimą, jog esi mirtingas ir negali pergalėti šio gyvenimo dėsnio. Bandymas suvokti savo jausmų potvynius ir atoslūgius, staiga užvaldančią nostalgiją, bėgimą ir grįžimą, leidimą pasimesti pasaulyje ir vėl save atrasti. Galiausiai tai apie mūsų gyvenimo prisiminimus, kurie kartais tikresni už esamą tikrovę, kai grįžtame po kurio laiko į savo gimtuosius namus, jau pasikeitusius taip, kad net jaučiamės svetimi. Kaip išversti visa tai į literatūros kalbą, jog gyvenimas keičiasi ir tu keitiesi, sensti, atsilieki? Kuriant naujus žodžius, plečiant jau esamų žodžių reikšmes, netgi kuriant savo asmeninius gyvenimo paaiškinimo žodynus. Nemeluosiu, kad Anglų kalbos žodynas tikriausiai vienas stipriausių pastarųjų kelerių metų lietuvių romanų, kuris teikia skaitytojui literatūrinės gelmės, juslingumo, kalbos pojūčio, poetikos ir visko gaubiančio gražaus liūdesio rūko, arba australietiškos kaitros. Džiaugiuosi, kad perskaičiau.

„Galvoju, kad mes visi esame skruzdėlės, gyvenančios skruzdėlių auginimo dėžutėje, atsakė vyras. Esame aukštesnės civilizacijos būtybių namuose, ant kokio nors vaikio naktinio staliuko. Jis žiūri į mus prieš užmigdamas ir kartkartėmis tapteli pirštu per stiklą, o mums tada atrodo, kad pamatėm Dievą (p. 148).“

Ir atrodo, jog Cicėnaitė taptelėjo į lietuvių literatūros lauką.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Maluma – The Love and Sex Tape [vinyl / LP] (2022)

 
Informacija apie albumą:  Maluma – The Love and Sex Tape [vinyl / LP] (2022)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Jennifer Lopez – On the 6 [vinyl / LP] (1999)

 
Informacija apie albumą: Jennifer Lopez – On the 6 [vinyl / LP] (1999)

Jūsų Maištinga Siela