Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 118: kas iš tikrųjų yra reikšminga?

 

Sveiki,

 

Kaip seniai nepildžiau pozityvumo dienoraščio, nors įrašų visokiausių padariau! Svajoju apie tai, kad vieną dieną nustosiu rašyti „Maištinga Siela“ ir iš tikrųjų imsiu veikti ir rašyti ką nors reikšmingo. Bet gal tai ir yra reikšminga? Kai jauni žmonės „skrolina“ nuo ryto iki vakaro savo pasaulyje – gal tai ir yra reikšminga? Gulėti iki pietų lovoje ir skaityti pusėtiną knygą – gal tai ir yra reikšminga?

 

Mūsų įsivaizdavimas apie tai, kas yra reikšminga ir nereikšminga, manau, labai ribotas. Jis paveiktas darbo ir socialinių santykių, spaudimo būti svarbiam, našiam ir atsakingam. Tai susieta su reiklumu. Nors mėgstu discipliną, bet pajaučiu, kad tas perdėtas reiklumas neleidžia atsigerti arbatos su savimi.

 

Budistai išvis sako, kad nieko čia reikšmingo nėra, viskas Maja, didelė iliuzija. Visgi taip nemanau, nes kitaip nebūtume savo fizinėje tikrovėje. Man regis, kad už viską svarbiausia yra patyrimai. Nebūtinai mums suprantami. Įdomu, ką veikia siela, kai iš tikrųjų protas sako: tavo diena praėjo bergždžiai. Kam ji praėjo bergždžiai? Kas slepiasi už to įsitikinimo?

 

Jūsų Maištinga Siela

Žemėlapis: kaip kiekviena Europos kalba sako žodį PASAULIS?

 

Sveiki,

Mane nuo mažens domino kalbų skirtumai ir pranašumai. Vis dar tuo domiuosi, taigi, gal kam pravers šis žemėlapis?

Europos kalbų įvairovė atsispindi ir žodyje „pasaulis“. Štai kaip jis skamba skirtingomis kalbomis, suskirstytomis pagal kalbų šeimas.

Germanų kalbos

Anglų: World

Vokiečių: Welt

Nyderlandų: Wereld

Švedų: Värld

Norvegų: Verden

Danų: Verden

Islandų: Heimur (nors veröld yra archajiška ir rečiau vartojama)

 

Romanų kalbos

Prancūzų: Monde

Ispanų: Mundo

Italų: Mondo

Portugalų: Mundo

Rumunų: Lume

 

Slavų kalbos

Rusų: Мир (Mir)

Lenkų: Świat

Čekų: Svět

Slovakų: Svet

Ukrainiečių: Світ (Svit)

Baltarusių: Свет (Sviet)

Serbų: Свет (Svet) / Svet

Kroatų: Svijet

Slovėnų: Svet

Bulgarų: Свят (Svyat)

Makedonų: Свет (Svet)

 

Baltų kalbos

Lietuvių: Pasaulis

Latvių: Pasaule

 

Kitos indoeuropiečių kalbos

Graikų: Κόσμος (Kosmos) arba Κόσμος (Kósmos)

Albanų: Botë

Airijos gėlų: Domhan

Valų: Byd

 

Uralo kalbos

Suomių: Maailma

Estų: Maailm

Vengrų: Világ

Maištinga Siela

Žemėlapis BVP vienam gyventojui Europoje (2024 m.) / GDP per capita across Europe (2024) map

 

Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – 2024 metais demonstravo skirtingus, tačiau bendrai stiprėjančius ekonominius rodiklius, vertinant bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui. Nors visos trys šalys siekia Vakarų Europos pragyvenimo lygį, tarp jų išlieka tam tikri skirtumai.

Lietuva 2024 metais išsiskyrė kaip lyderė tarp Baltijos šalių pagal BVP vienam gyventojui. Prognozuojama, kad nominalus BVP vienam gyventojui siekė apie 27 113 EUR (arba apie 28 740 EUR pagal kai kuriuos šaltinius), o pagal perkamosios galios paritetą (PPP) – apie 57 200 USD. Lietuvos ekonomika pasižymi sparčiu augimu ir augančiomis gyventojų pajamomis, o Vilniaus ekonomikos indėlis į bendrą šalies BVP yra ypač didelis, viršijantis kai kurių Baltijos šalių bendrą BVP.

Estija išlaikė savo poziciją kaip viena iš labiausiai išsivysčiusių Baltijos šalių. 2024 metais nominalus BVP vienam gyventojui Estijoje buvo maždaug 28 818 EUR (arba apie 31 855 USD), o pagal perkamosios galios paritetą – apie 49 670 USD. Estija pasižymi stipriu technologijų sektoriumi ir skaitmenine ekonomika, nors 2024 metais buvo stebimas nedidelis BVP susitraukimas, o ekonomikos atsigavimas yra lėtas.

Latvija 2024 metais pagal BVP vienam gyventojui šiek tiek atsiliko nuo kaimyninių šalių. Nominalus BVP vienam gyventojui Latvijoje sudarė apie 21 479 EUR (arba apie 24 222 USD), o pagal perkamosios galios paritetą – apie 44 560 USD. Nepaisant nedidelio ekonomikos susitraukimo 2024 metais, Latvija deda pastangas stiprinti savo ekonomiką ir didinti gyventojų gerovę, tikintis augimo 2025 metais.

Filmas: "Chimera" / "La chimera"

 

Sveiki, skaitytojai,

Savita italų režisierė Alice Rohrwacher prieš kelerius metus pasiūlė intriguojančiai suręstą istoriją „Chimera“ (ital. La Chimera) (2023), kuri sulaukė itin palankių kino kritikų vertinimų. Tiesa, su šios režisierės darbu „Laimingasis Ladzaras“ (2018) jau buvau susidūręs, tad maždaug įsivaizdavau, jeigu režisierė laikysis panašaus pasakojimo stiliaus, tad filmas bus įdomus ir kartu turės keistą man būdingą atmetimo reakciją. Žinokite, panašiai ir nutiko. Kodėl filmas „Chimera“ sukėlė prieštaringus jausmus, čia ir bandysiu lakoniškai išsakyti.

Istorija pasakoja apie anglą Arturą, kuris išėjęs iš kalėjimo atvykstą į Italiją ir dirba kartu su vietos kapų plėšikais. Iš esmės tie kapų plėšikai yra niekiniai parsidavėliai, o Arturas yra tas archeologas ekstrasensas, kuriame gyvena chimeros, t. y. tas galingas balsas ir jėga, kurie traukia Arturą prie kapaviečių, užpiltų per tūkstančius metų žemėmis. Galiausiai jis su gauja ieško kapų kaip kiaulė triumų, juos išrausia ir dažniausiai jų lobį, t. y. įvairi keramika, statulos ir t. t. parduodamas juodajai rinkai, slapties kolekcionieriams, kurie pasiryžę įvertinti etruskų civilizacijos palikimus. Deja, Arturą domina ne tik kapai ir parturėjimas, bet ir praeities skausmas, mat jis ilgisi dingusios ir galimai mirusios mylimosios Benjaminos, kurios motinos prielankumą jis nusipelnė sugrįžęs po daugel metų į griūvančius namus.

Iš esmės šiame filme svarbi simboliais išreikšta psichologija: kuo labiau Arturas plėšia ir iš po žemių į dienos šviesą atkapsto lobių, tuo jam rodosi, kad jis artėja prie pražuvusios mylimosios. Tai toks savigydos refleksas, t. y. eiti tamsiais sielos požemio labirintais – aliuzija į raudoną Ariadnės siūlą, su kuriuo kadaise iš Minotauro labirinto išėjo didvyris Tesėjas. Galiausiai istorija paliečia ir barbariškų kapų plėšikų elgseną. Atradę patį turtingiausią kapą vandalai be gailesčio nukerta marmurinę deivės skulptūros galvą manydami, kad galės ją suklijuoti dalimis. Arturą galiausiai tai sukrečia ir čia, sakyčiau, įvyksta esminis veikėjo dvasinis lūžis, jis apsisprendžia deivės galvą įmesti į jūrą, kad niekas neregėtų jos akių, nes nuo etruskų prabėgo daugybė amžių, tačiau žmonės vis dar neišmoko vertinti nei grožio, nei pagarbos, nei meno. Galiausiai Arturas atsiskiria nuo gaujos ir simboliškai iš tikrųjų kaip Tesėjas ar netgi Minotauras patenka į užverstą kapą, kuriame pamato siūlą, vedantį į jo dvasinio negalavimo aklavietę arba savotišką išsigelbėjimą...

Šiaip, žinokite, filmą labai smagu analizuoti kaip kokį literatūrinį kūrinį, nes jame susipina antika, romantizmas, šiuolaikinis pasaulis, Froido psichoanalizė ir kapų plėšikai, visos tos mitologinės istorijos daugiau ar mažiau atpažįstamos. Norisi sakyti, kad režisierė plėtoja nacionalinę itališką pasakojimo fabulą, tiesa, ne tokią drastiškai išdailintą kaip, pvz., Paolo Sorrentino „Partenopė“ (2024), kur mitas ir Italija siejasi su grožio galia. Sakyčiau, A. Rohrwacher renkasi priešingą kelią – žmonės nemoka elgtis su grožiu ir jo vertinti ir nukirsta deivės galva tai perteikia.

Visgi filmas savo stilistika ir braižu primena anksčiau matytą „Laimingasis Ladzaras“ – abu filmai klampūs, atsisakę epinio ir savaiminio kalbėjimo, o naratyvas „iškandžiotas“, sudėtas į savitą logiką turintį audinį, kuriame veriasi absurdas ir tragedija, mistika ir tikrovė. Išties, kokį 40 pirmųjų minučių nelabai aišku, kas iš tikrųjų tas Arturas ir kas čia vyksta. Iš vienos pusės mėgstu filmus, kurie kuria nežinomybę, bet kai kalbama apie Rohrwacher susiformavusią savitą kino kalbą, žinokite, ištinka toks stabas: reikia tokiam filmui pasiruošti, nes jis iš esmės metafiziškai provokuojantis, turintis, sakyčiau, tam tikrų serbo Emiro Kusturicos karnavališkų elementų, bet yra tėvynainio Federico Fellini pasakojimo triukų, pastarasis kaip ir Rohrwacher, panašiai per sapnus ir vizijas tyrinėja pagrindinio veikėjo Arturo (pa)sąmonę, dažnai susijusią su kalte ir sąžine, niuansus.

Ak, tiesa, pamiršau paminėti, kad esu labai nustebintas britų aktoriaus Josh O'Connor pasirodymu. Labai jį mėgstu dėl savitos energijos, toli gražu nėra super modelis, bet kažkuo labai pritraukia, o šis vaidmuo, manau, jo nebritiškoje karjeros pusėje bus itin išskirtinis ir reikšmingas. Tiesą sakant, „Chimerą“ ilgokai atidėliojau ir nusiteikinėjau, tačiau šis aktorius paspartino procesus. Taigi... Pirmiausia šį savitą filmą rekomenduočiau gurmanams, kurie mėgsta kine analizuoti daugiasluoksnes reikšmes ir atpažinti intelektualias aliuzijas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb. 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Michailas Bulgakovas "Meistras ir Margarita": interpretavimo galimybės, kabala, judaizmas, masonai, mistika, magija, sąsajos su Gėtė ir Dantė, Biblijos neatitikimai

 

Sveiki, skaitytojai,

Dalijuosi šiokiu tokiu konspektu pagal Eleonoros Safronovos straipsnį, publikuotą Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ 1996 metų Vagos leidime.

Michailo Bulgakovo „Magiškasis romanas“

<...>

„Kultinio „Meistro ir Margaritos“ konteksto rekonstrukcija vykdoma daugel metų. Romanas yra prisodrintas kabalistikos ir judaistikos motyvų, jame gausu masoniškos simbolikos: brilijantinių trikampių, špagų, chlamidžių ir kaukolių. Čia galima rasti Gėtės juodąjį pudelį, Senovės Egipto nemirtingumo simbolį – auksinį vabalą – skarabėjų, veidrodinį krikščioniškosios liturgijos atspindį. Mokslininkai rašo apie albigojiečius ir manichėjų erezijas, E. Blavatskajos „Slaptosios doktrinos“. Anios Bezant teosofijos, E. Renaso ir F. Štrauso, P. Frezero ir F. Feraro darbų įtaka. Romanas tiesiog skęsta aliuzijų, kontaktų ir kontekstų vandenyne. Jis seniai pavirto poligomu, kuriame vykdomi vis nauji erudicijų ir metodologijų bandymai. Pirmiausia tai liečia senovės skyrius. Pernelyg daug kas nesutampa su Biblijos tekstais ir keturiomis evangelijomis. Ješua Ha-Nocri neprisimena savo tėvų, nėra Mergelės Marijos, dvylikos apaštalų. Nuo kryžiaus jį nukelia ne Juozapas Arimatietis, o Levis Matas. Juda ne mokinys, o nepažįstamas jaunuolis, kuris parsiviliojo Ješuą į savo namus ir išdavė. Liko trisdešimties sidabrinių motyvas, bet dingo Judos savižudybės motyvas – jį Poncijaus Piloto įsakymu nužudo Getsemanės sode. Romanui pritaikius grynai teologinius kriterijus, paaiškėja, kad nelieka ortodoksiškumo. Bulgakovas, be abejonės, remiasi apokrifais ir pasaulietiškais šaltiniais. Tuo jis yra artimas didiesiems savo pirmtakams. Dėmesys erezijos buvo būdingas Dantei ir Gėtei. Ypač tai svarbu, kuomet romano epigrafas nukreipia skaitytoją į Gėtės, o pomirtinė herojų lemtis – į Dantės kūrinius. Link šios tradicijos kaip ir krypsta Bulgakovo būties koncepcija. Ji dualistinė. Ir tik turint tatai omeny, nereikės kaip kažkada kviesti „smogti bulgakovystei!“, kaltinti rašytoją gnostinėmis erezijomis ir šventvagišku elgesiu su bibliniais tekstais. O tokia tendencija neabejotinai pastebima. Bulgakovo romanas, kaip ir Tomo Mano, G. Markeso, H. Hesės romanai, šlyja prie didžiojo kalnyno, kurio aukščiausios viršūnės yra pasaulinio meninio universalizmo pavyzdžiai. Tokie kūriniai reikalauja interpretacijos, išaugančios iš visumos architektonikos. Visa, su kuo jie liečiasi istorijoje, kultūroje ir religijoje, yra tik dvasinės amžių patirties arsenalas, jo kalba, simbolika, atributika. Menininkas semia iš jo, pats savo galiomis praplėsdamas kultūrinio vystymosi perspektyvą. Lietuvių klasikoje toks yra V. Krėvė, kuris, kurdamas paslėptas prasmes, remiasi Rytų filosofija ir europietiška romantizmo tradicija (p. 321-322).“

Eleonora Safronova

Maištinga Siela

"Meistras ir Margarita" iliustracijos.

Lekianti redaktoriaus Berliozo galva ir įgyvendinta velnio pranašystė

Poncijus Pilotas ir jo juodasis šuo.

Šios dienos citata: Giedrė Kazlauskaitė apie tikėjimą, religiją, ironiją

 

Sveiki,

 

Vakar, gulėdamas lovoje, prieš miegą perskaičiau Giedrės Kazlauskaitės interviu, kuri lyg ir pristatinėjo savo penktąją poezijos knygą „Marialė“. Štai kas pasirodė artima ir suprantama.

 

„Maldoje kreipiuosi į aukščiausiąją jėgą, bandau sukurti su ja santykį, o eilėraščių adresatas vargiai būtų Dievas ar Marija. Kartais kalbuosi su mirusiaisiais, bet neturiu iliuzijų, kad jie mane girdi. Be to, nesu iki galo įsitikinusi, kad Dievui ar šventiesiems reikia mūsų maldų. Man atrodo, kad jos, visų pirma, reikalingos pačiam žmogui, nes tuo metu jis susitelkia, nuramina kvėpavimą, pripažįsta Dievo valią. Galbūt tokiu būdu ir ateina ramybė, kylanti iš santykio pastangos. <...> Ko gero, ji rūpinasi stambesniais reikalais, gal pro šalį skriejančiais asteroidais. Galiausiai, visa krikščioniškoji vaizdinija man artima nuo vaikystės, nepaisant to, kad ji gali atrodyti komiškai. Tą pastebi ir dalis šiuolaikinių menininkų, kurie perteikia tuos vaizdinius ironiškai. Šiandien ironija man nebeįdomi, kreipiu dėmesį į autentišką religingumą.“ Giedrė Kazlauskaitė

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Enfieldo poltergeistas" / "The Enfield Poltergeist" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu mane traukia detektyviniai ir mistiniai dokumentiniai serialai, kuriuos lengva ir paprasta sužiūrėti dėl pramogos. Kompensacija už daugelį nevykusių arba vidutiniškų siaubo filmų, kuriuos vis dar pažiūriu, tačiau lieka nepasitenkinimo kartėlis: norėtųsi bent jau įtraukties, o dažniausiai pažiūri vien sukandęs dantis, galvodamas, už ką pagirti. Visgi dokumentinis žanras man dar neatsibodęs, priešingai – tiek neblogų ir kokybiškų serialų sukurtų pagal tikrus įvykius, kurie kelia šiurpą, nuostabą. Tiesa, jau su šiuo serialu „Enfieldo poltergeistas“ (angl. The Enfield Poltergeist) (2023), kurį režisavo Jerry Rothwell, pajutau esminį Apple TV+ dokumentinių serialo braižo šabloną ir bijau, kad kuo toliau leisiuosi į skirtingas istorijas, tuo labiau išryškės šis scheminis štrichas. Bet dabar ne apie tai... O apie patį serialą.

 

„Enfieldo poltergeistas“ – tai keturių dalių dokumentinis-vaidybinis serialas. Iškart stebina tai, kad režisierius vadelioja du eiklius žanrinius žirgus, t. y. tiriamąjį žurnalistikos dokumentinį ir vaidybinį, žiūrovams parodomąjį variantą. Išties „Enfieldo poltergeistas“ mecenuojamas ne bet kaip, o pagal nuotraukas ir kadrus, išlikusius įrašus. Serialo kūrėjai iš dalies angaruose atstatė dekoratyvinius namus, vidaus interjerą pagal iš tikrųjų Enfieldo, Žaliosios gatvės, paranormalių reiškinių vietovę.

 

Nusamdyti aktoriai pagal išlikusius 200 valandų juostelinius įrašus bando atkurti anuomet viešai ir garsiai nuskambėjusius įvykius. Istorija pasakoja apie paranormalių reiškinių tyrėjus 1977-1979 m., kurie 18 mėnesių praleido Endielde pas vienišą trijų-keturių (tai iki galo ir nesupratau, kiek ji turėjo vaikų, nes šeima suirusi) vaikų motiną namuose, kuriuose vyksta paranormalūs reiškiniai. Istoriškai žvelgiant, tai geriausiai žmonijos istorijoje išnagrinėtas ir dokumentuotas su visais įrašais ir nuotraukomis vaiduoklių atvejis. Ar jis buvo iš tikrųjų? Apie tai tarsi ir visas serialas... Įdomu, kad sutapo su tuo metu labai populiarių filmų „Poltergeistas“ bei „Egzorcistas“ kino teatruose pasirodymuose. Įdaru, ką?!

 

Kaip jau minėjau, pagrindą sudaro daugiau nei 200 valandų autentiškų garso įrašų iš to laikoatrpio, kuriuos tiesiogiai Hodgsono namuose, Enfielde, tarp 1977 ir 1979 metų, padarė Maurice'as Grosse'as iš Psichikos tyrimų draugijos. Šiuose įrašuose girdimi patys paranormalūs reiškiniai – stiprūs beldimai, stuksenimai ir grandymosi garsai, dažnai pasigirstantys ant sienų ir grindų, taip pat judančių baldų garsai, pavyzdžiui, sunkių komodų ar kėdžių stumdymasis. Svarbiausia ir labiausiai šokiruojanti dalis yra garsus, šiurkštus balsas, kuris, kaip teigė šeima, priklausė mirusiam Billui Wilkinsui, kalbančiam per 11-metę Janet Hodgson; šis balsas ir jos bendravimas su juo yra užfiksuoti įrašuose ir yra vienas iš unikaliausių dokumentuotų šio atvejo aspektų.

 

Be garso įrašų, išlikusi ir kita svarbi dokumentacija. Yra daugybė nuotraukų, darytų tiek profesionalių fotografų, tiek paties Grosse'o ir jo kolegos Guy Lyon Playfair, kuriose užfiksuoti įvairūs įvykiai, įskaitant judančius objektus, keistas pozas, kuriose atsidurdavo Janet, ir, ypač garsiosios, nuotraukos, kuriose Janet atrodo pakilusi nuo žemės (levitacija) arba metama ore. Taip pat išlikę policijos pranešimai iš pirmųjų dienų, kai šeima iškvietė pareigūnus dėl nepaaiškinamų įvykių, ir liudininkų pasakojimai, įskaitant kaimynų, kurie girdėjo garsus ir matė judančius daiktus. Ši autentiška medžiaga, apimanti garso, vizualinius ir rašytinius liudijimus, sudaro unikalų pagrindą, leidžiantį serialui išsamiai nagrinėti vieną labiausiai dokumentuotų ir ginčijamų poltergeisto atvejų istorijoje.

 

Matyt, kad Enfieldo istorija garsi, pagal ją sukurtas ne vienas siaubo filmas (man asmeniškai atsekami „Išvarymas 2“ kai kurie momentai), visgi 4 dalių serialas pasiūlo kitokią šios istorijos perspektyvą. Atkurdami studijoje anuometinius įvykius, besiklausydami įrašų, serialo kūrėjai susirado ir anuometinius gyvus išlikusius įvykių dalyvius, kurie noriai papasakojo savo versijas. Tad įdomu ne tik jų liudijimai, bet ir pasižiūrėti, kaip jie per tiek dešimtmečių pasikeitė.

Originali nuotrauka. Viena garsiausių ir labiausiai diskutuojamų autentiškų Janet Hodgson nuotraukų iš Enfieldo poltergeisto atvejo yra ta, kurioje ji atrodo levituojanti (arba metama) ore virš savo lovos. Šią ikoninę nuotrauką, kartu su serija kitų, užfiksavo laikraščio „Daily Mirror“ fotografas Grahamas Morrisas.

Dar viena originali dokumentinė nuotrauka.

Aktoriai, įkūniję šios keistos šeimos prototipus.

Tikrojo Hodgsonų šeima anuomet, kai vyko tyrimas.

Taip Janet Hodgson atrodo dabar, duodama interviu serialui.

 

Apple TV+ sakyčiau, nebūtų Apple TV+, jeigu neišliptų sausa iš balos. Serialas vėlgi, kaip įprasta, išlaiko tarp tiesos ir melo tam tikrą balansą, nieko primygtinai neteigia ir laikosi konservatyviai neutralios pozicijos, t. y. gali būti, kad anuomet mergaitė Janet Hodgson, kuriai viso labo 1977 tebuvo tik 11 metų, melavo pastorindama gerklinį mirusiojo Bilo Vilkinsono balsą, nes ilgėjusi savo tėvo ir buvo traumuota to meto įvykių (labiausiai šokiravo įrašai apie menstruacijas, apie kurias klasė Bilas, nors iš tikrųjų atrodė, kad pati Janet bando tokiu būdu išsiaiškinti apie savo kūno pokyčius).

 

Tikrasis anų laikų tyrėjas ėmėsi drastiškų priemonių ištirti, ar mergaitė nemeluoja, pvz., jos burną užklijuoti, pripilti vandens ir pan. Iš tikrųjų žiūrint serialas sukuria tiesos ir melo iliuziją, kad galimai mergaitė yra melagė, nors daugelis (įskaitant policiją ir kaimynus) liudijo apie daiktų pakilimus į orą, mėtomus ir ore sklandomus daiktus... Galų gale pati Janet po daugel metų liudija, jog ji tai patyrė iš tikrųjų. Tai ką daro šis serialas? Ar jis pokštauja, papirkinėja veikėjus, kad mums sukurtų dar vieną versiją, ar tiesiog klaidina? Atsakymų, kaip visada, nėra, o klausimų kyla vis daugiau, ar tikrai serialo kūrėjai nuoširdūs su savo žiūrovais. Man tai tokių jausmų ir įtarimų, žinokite, kilo.

 

Antroje serialo dalyje išryškėja pagrindinio šių apsėstų namų tyrėjo Maurice Grosse (1919-2006) istorija, seriale jo istoriją patęs sūnus ir dukra. Pasirodo, jis entuziastingai tyrė ir tikėjo paranormaliais reiškiniais, nes pats 1976 metais buvo netekęs dukters, tad noras tikėti ir racionaliai pasverti Enfildo reiškinius iš tikrųjų tampa pačia dramatiškiausia serialo dalimi (Primena Malderį iš „X-failai“, kuris vis ieškojo dingusios savo sesers). Nemanau, kad serialui svarbu dokumentaliai išnagrinėti tiesą, manau, kad svarbiausia sukurti dramatizmą, perspektyvas ir įvilioti žiūrovą į aklavietę. Kaip visada.

 

Kita vertus, ar ne kiekvieno Apple TV+ serialo toks ir yra uždavinys? Parduoti produkciją. Nenoriu labai kaltinti, nes serialas įtraukus, jį įdomu žiūrėti nuo antros serijos vidurio, kai suvoki, kiek daug absurdiškumų iškyla visoje toje vaiduoklių ir apsėdimo istorijoje. Nemažai daug darbo įdėta, tačiau nepasakyčiau, kad tai pats puikiausias matytas panašaus sukirpimo serialas, tačiau 4 valandos neprailgo ir galiausiai patyriau ir jaudulį, ir smalsumą, ir pasipiktinimą, tad rekomenduoju vienareikšmiškai tiems, kurie dar nenulaižė visos grietinėlės nuo panašiai struktūruotų serialų.

 

Jūsų Maištinga Siela