Filmas: "Įvertinimas" / "The Assessment"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu psichologinės įtampos filmus. Nesvarbu ar jie mokslinės fantastikos, ar absoliučiai draminiai ir buitiniai. Štai neblogai kino kritikų įvertinta distopine psichologine drama-trileriu vadinama Fleur Fortune režisuota juosta „Įvertinimas“ (angl. The Assessment) (2024) gali sukelti prieštaringus jausmus, ypač tiems, kurie prie rimtesnio tono filmų nėra pratę ir visada stengiasi pažiūrėti ką nors linksmesnio ir spalvingesnio. Apie ką iš tikrųjų šis įvairių kino žanro elementus talpinantis filmas yra iš tikrųjų?

 

Žiūrovas yra nunešamas į tariamą ateities arba alternatyvų pasaulį po didžiosios apokalipsės, kada žemėje išlikę žmonės atsitvėrė siena nuo toksiško pasaulio, kuriame, kaip teigiama, jau seniai viskas išnykę. Gyvendami itin disciplinuotame pasaulyje, kuriame suteikiami patogūs namai, puikus geriamas vanduo, inovacijomis įrengta buitis, tačiau kažin kaip veikėjai atrodo šalti, negyvi, netikri, įstrigę traumose ir savo obsesijose. Aišku, elementaru: jeigu nusižengi taisyklėms, maištauji, burnoji prieš vyriausybės sprendimus, tave ištrems į toksišką pasaulį ir galėsi ten mirti, kaip nutiko pagrindinės veikėjos Mios (aktor. E. Olsen) motinai, kuri laikoma šios visuomenės išdavike. Visgi Mia gyvena su Arianu prie jūros ir nori gauti vyriausybės leidimą turėti kūdikį, bet pirmiausia jie turi gauti aukštus tėvystės pasirengimo įvertinimo balus iš nusamdytos provokatyvios agentės-vertintojos, kuri kėsinasi į trapius jųdviejų santykius...

 

Žodžiu, filmas šiek tiek absurdiškas. Vyriausybė atsiunčia įvertintoją testuoti tėvystę, nors niekas tos tėvystės nemoka ir nesupranta – pora tam niekaip nebuvo pasiruošusi. Dar absurdiškiau – be jokios lektūros, filmų ir vertinimų aiškių kriterijų jie vertinami. Čia kaip gauti vairuotojo pažymėjimą be kelių eismo taisyklių. Primena išties G. Orwello „Gyvulių ūkį“, kuriame teigiama: „Nežinojimas – jėga!“. Žinoma, nes tada vyriausybei paprasta viską valdyti, kai asmenys nežino, kas iš tikrųjų testuojama ir kas yra tėvystė, nors veikėjai savaime elgiasi taip, kaip šiuolaikiniai amerikiečiai, ir žino, kad vaiko poreikius reikia tenkinti ir turi būti disciplina, pagrįsta meile ir rūpesčiu. Visgi poros namuose yra ir simuliakrinė laboratorija ir augalų šiltnamis, į kuriuos vertintoja labai greitai įsibrauna, kaip ir į intymius jų santykius, imituodama vaiko elgesį... iš tikrųjų tas žaidybinis vaikų ir suaugusiųjų imitacinis reikalas primena „Kalmaro žaidimo“ serialą – viskas psichologizuotai užaštrinta, įtempta, bet tuo pačiu metu žiūrovas suvokia ir atpažįsta dramatizmo vystymo schemas ir gali nuspėti link kokių paprastų sprendimų suka režisierė.

 

Visumoje filmas nėra įspūdingas, tačiau bando provokuoti, deja, seniai kine nuzulintais ir suprimityvintais motyvais, t. y. veikėjai užsiciklinę nori kūdikio, kad realizuotų save kaip visaverčius žmones. Vaikų obsecija man čia koreliuoja su serialu „Tarnaitės pasakojimas“ ir jį galima pamatyti daugelyje atseit labai psichologiškai niuansuotų filmų, kuriuose veikėjai dėl tariamų vaikų, pvz., įsivaikinimo, yra pasiryžę netgi žudyti ir paaukoti savo žmogiškumą. Schematiškas filmas, kuriame vyrauja atpažįstamos žaidimo taisyklės, dirbtinoki santykių testavimo elementai ir siužetinis šabloniškumas, pvz., jau tikrai iki kaulo smegenų nuspėjama, kad vertintoja bandys įlipti į lovą pas vyrą, kai Mios šalia nebus ir jį sugundyti. Šiaip filmą į aukštesnį lygį ištempia išties gerai perteiktos aktorių Elizabeth Olsen ir Alicia Vikander dramatiška vaidyba – abi labai stiprios draminio kino aktorės turi čia ką veikti, nes kiekvienoje beveik scenoje reikia vidinės jėgos ir abi jos turi galimybių šioje istorijoje atsiskleisti. Bet visumoje pristigo man įdomesnių motyvų, idėjų, netikėtų siužeto posūkių, tarsi režisierė bijotų labiau plėtoti įdomesnių interpretavimo galimybių ir laikytųsi rimtojo ir populiariai atpažįstamo kino taisyklių hibridinio varianto. Potencialo šis filmas turi. Jeigu ir atsiminsiu apie ką jis, tai bus dėl moterų aktorių vaidybos ir vidinio jų perteikto dramatizmo, todėl savo įvertinimą dėl jų šiek tiek kilsteliu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 120: Erosas ir Kupidonas – ko tavyje yra daugiau?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip gerai, kad yra Meilė! Pagalvojau, pažiūrėjęs tą baisų dokumentinį filmą apie Šiaurės Korėjos pabėgėlius „Už utopijos sienos“ (2023). Šiandien taip pat pabaigiau daug minčių sukėlusią filosofinę Byung-Chul Han knygą „Eroso agonija“.

 

Erosas ar Kupidonas – tas pats dievas ar skirtingi?

 

Graikų mitologijoje Erosas, ypač senesnėse versijose, buvo vienas iš pirmųjų dievų, atsiradusių iš Chaoso, ir buvo laikomas kosminės meilės ir vaisingumo simboliu. Jis dažnai buvo vaizduojamas kaip jaunuolis ar paauglys. Vėlesniuose mituose jis tapo Afroditės ir Arėjo (arba Hefaisto) sūnumi. Romėnų Kupidonas, kita vertus, dažniausiai vaizduojamas kaip mažas, sparnuotas berniukas su lanku ir strėlėmis, ir yra Veneros (romėnų Afroditės atitikmens) sūnus.

Nors abu yra meilės dievai, graikų Erosas kartais turėjo platesnę reikšmę, susijusią su kūryba ir pirmaprade jėga, kuri tvarko pasaulį. Romėnų Kupidonas labiau sutelkė dėmesį į asmeninę meilę, aistrą ir tai, kaip jo strėlės paveikia dievus ir mirtinguosius.

 

Galvoju, kad mes esame tam tikra Romos tąsa, nors ir perėmėme krikščioniškojo pasaulio modelį, tačiau klestėjimas vis dar suvokiamas dažnai kaip įnertiškas užkariavimas, savęs ar kito įveikimas – žodžiu, pastangos. Vis dar daug ką bandome supaprastinti, suprimityvinti, padaryti praktiška, kad viskas kuo greičiau, efektingiau, našiau ir daugiau, tačiau gausa visko suvaldyme neatsiranda. Ji atsiranda su dvasiniu sudėtingumu ir harmonija, su lėtojo mąstymo, skaitymo, veikimo, žiūrėjimo dalykais. Romos imperija išmokė kuo greičiau užkariauti, nuveikti, įrodyti, sukaupti kapitalą... Štai kodėl Erosas, man regis, yra pranašesnis už Kupidoną, kuris yra romėnų perimtas dievas lyg iš pažiūros ir tas pats dievas, bet jo funkcijos suprimityvintos.

 

Ant nosies – atostogos! Jau gyvenu jų nuotaikomis ir nejučia užplūsta daug minčių apie tai, kaip jas turiningiau praleisti, nesuprimityvinti to laiko ir skirti sveikatai, geroms mintims ir patirtims, kad tai nebūtų inertiškas lėkimas per laiką ir pojūčių, kaip tie jaučiai, kuriuos pirmąkart išleidžia į ganyklą ir, kai siurbi viską – nieko neatsigeri. Lėtas ir giliamintis santykis visgi yra kur kas įdomesnis už visko daug ir po truputį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Už utopijos sienų" / "Kitapus sienos" / "Beyond Utopia"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ką mes iš tikrųjų žinome apie Šiaurės Korėją? Kad valdo neužauga diktatorius, įtikinęs visą savo šalį, jog yra mažų mažiausiai pusdievis. Tragikomiška, ar ne? Tikriausiai esame girdėję nemažai istorijų, kaip vakariečiai vežiojami po sostinę ir jiems demonstruojama graži ir klestinti šalis, o už bet kokį mažą nusižengimą galima iš šios šalies ir nebesugrįžti... Tačiau retesnis tikriausiai iš mūsų iš tikrųjų domėjosi tikraisiais pabėgėlių liudijimais. Man asmeniškai artimiausias susipažinimas su šios šalies režimu tapo amerikiečių rašytojo Adam Johnson romanas „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“, pastarasis perleistas Lietuvoje du kartus ir yra sukrečianti knyga. Pats rašytojas rėmėsi tikraisiais liudijimais, nors ir sukūrė grožinės literatūros kūrinį.

 

Gal dėl to, kad dar labiau suvokčiau šioje Žemėje gyvenančių žmonių beprotiškus skirtumus, ryžausi pažiūrėti režisierės Madeleine Gavin dokumentinį filmą „Už utopijos sienų“ (angl. Beyond Utopia) (2023) (kai kur verčiama kaip „Kitapus sienos“). Tiesą sakant, daugmaž žinojau, kad iš tikrųjų ruošiuosi pamatyti, t. y. vėl patirti ir bandyti suvokti visą tą siaubą, kurį patyrė ir vis dar patiria Šiaurės Korėjos žmonės. Istorija akivaizdžiai iš dalies filmuota karantino metu, ypač sudėtingais pabėgėlių laikais, nes Šiaurės Korėjoje apie virusą išvis nebuvo žinoma.

 

Režisierė remiasi Pietų Korėjoje gyvenančio pastoriaus kasdienybe. Pastarasis turi žmoną, kuri pati kadaise per stebuklą pabėgo iš šalies. Sutuoktiniai padeda organizuoti sudėtingas pabėgėlių operacijas per šiaurinę Šiaurės Korėjos sieną, nes per Pietų Korėjos sieną nepabėgsi – viskas labai užminuota. Pastorius skambinėja slaptiems agentams, kurie padeda pabėgti už pinigus gyventojams, tačiau operacijos be galo sudėtingos ir dažnai gali baigtis sugavimu ir deportacija. Prie deportacijos labai prisideda komunistinė Kinija, kuri atgal siunčia sugautus pabėgėlius, o jie ten, galima sakyti, tampa gyvais lavonais.

 

Filme iš tiesų pasakojamos dvi pagrindinės dramatiškos istorijos. Viena iš jų – pastoriaus padedama pabėgėlių šeima su 80 metų močiute ir mažametėmis dukromis bei kitomis moterimis ruošiasi ilgam pabėgimui per Kiniją, Laosą ir Vietnamą. O kita istorija kur kas tragiškesnė. Nuo mažumės savo sūnaus nemačiusi motina viliasi 17 m. sūnų pamatyti, tačiau jį sugauna saugumiečiai prie sienos ir jį galiausiai nukankina, tad jiedu niekada nebepasimato. Filme liudija ir kiti jau integravęsi Šiaurės Korėjos gyventojai, kurie turėjo pereiti perauklėjimo mokyklą, kad suprastų, jog visą laiką buvo aukos, o ne klestinčios šalies gyventojai. Filme daugybė liudijimų, slaptų fragmentiškų nelegalių kadrų, iliustruojančių Šiaurės Korėjos baisų gyvenimą: vandentiekio neturėjimą, savų išmatų būtiną pridavimą, nesibaigiančius vaikų luošinimus galios paradams ir gyvenimą pusbadžiu. Yra baisių kadrų iš saugumiečių kankinimo kamerų...

 

Šiaip filmas emociškai įtemptas. Nesakyčiau, kad sužinojau ką nors naujo, tačiau tos supersonalizuotos istorijos visgi veikia emocijas ir leidžia įvertinti mūsų tikrovę kaip dovaną, nors gal ir mes savaip esame kokie atsilikę dėl sistemos įtikėjimo bėdžiai? Laisvė yra optinė iliuzija. Kai močiutės, pabėgusios iš šalies, kuri visa yra vienas didelis barako kalėjimas, paklausė apie tai, ką ji galvoja apie savo šalies lyderį, ji tegalėjo pasakyti, koks jis... jaunas, puikus, nuostabus ir kad dėl jo reikia visiems labai smarkiai dirbti ir stengtis. Ji ištrūkusi nė nesuvokė skirtumo, nes tikrai manė, jog gyvenimas ten yra geresnis ir tik baimė būti išsiųstai į gulagą ją vertė bėgti su šeima. Slovėnų filosofas Žižekas yra pasakęs, kad didžiausia propagandinės ideologijos pergalė yra nežinoti visuomenei, kas prarandama. Nemanau, kad suaugusiam Šiaurės Korėjos žmogui galima kaip nors dvasiškai beprigyti vakarietiškoje kultūroje. Filme šmėkšteli dar jauna, labai graži Šiaurės Korėjos pabėgėlė, kuri veda atviras drąsias paskaitas auditorijoms apie savo gimtosios šalies siaubą, bet net ir prieš kameras, stojus trumpai akimirkai, ji atvirai ir ramiai sako, jog norėtų grįžti ir pamatyti juos visus dar kartą, patirti jų bendrystę, vadinasi, sutinka netgi su tomis baisiomis sąlygomis. Net didelis suvoktas siaubas negali visiškai atskirti tai, kas emociškai riša su pačia žiauriausia tėvyne. Tai kas tada yra tas žmogus?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

8 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Claire Mazard, Vytautas Pliura, Virginia Woolf, Lena Eltang, Anne Carson

 Claire Mazard (g. 1957 m.) yra prancūzų rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo kūrybos vaikams ir paaugliams. Ji dažnai nagrinėja sudėtingas socialines temas, siekdama sujaudinti jaunus skaitytojus ir skleisti vilties žinias. Mazard yra išleidusi daugiau nei penkiasdešimt knygų.Apie Helene Lune kaip bendraautorę „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“ konkrečios biografinės informacijos viešai prieinama nedaug. Galima daryti prielaidą, kad ji yra jaunesnė autorė arba asmuo, kurio asmeninė patirtis sudaro knygos pagrindą, o Claire Mazard padėjo jai suformuluoti ir išleisti šį pasakojimą.

 „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“ (pranc. „À vie“, pirmą kartą išleista 2007 m., lietuviškai išleista 2007 m. „Išpažinčių“ serijoje) – tai jautrus paauglių romanas, paremtas tikrais faktais. Knyga pasakoja apie dvi merginas, Izabelę ir Kler, kurių draugystė prasidėjo mokykloje ir buvo nepaprastai stipri. Izabelė, kilusi iš mylinčios ir pasiturinčios šeimos, yra Kler priešingybė – Kler jaučiasi nemylima ir ignoruojama savo tėvų. Nepaisant socialinių skirtumų, merginos tampa neatskiriamos. Tačiau jų ryšį sudrebina netikėta žinia: Izabelė nusprendžia tapti vienuole. Šis Izabelės sprendimas tampa dideliu smūgiu Kler, kuri jaučiasi tarsi praradusi savo geriausią draugę visam gyvenimui. Knyga nagrinėja draugystės, praradimo, atskirties, šeimos santykių ir savęs paieškos temas sudėtingame paauglystės kontekste.

Nors knyga „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“ tiesiogiai neklasifikuojama kaip LGBTQ+ literatūra ir atvirai neįvardija veikėjų homoseksualumo ar biseksualumo, ji turi stiprių netiesioginių sąsajų ir poteksčių, kurios gali rezonuoti su LGBTQ+ bendruomenės patirtimis, ypač per intensyvios draugystės, emocinės priklausomybės ir tapatybės paieškų prizmę:

Pirmiausia, Kler ir Izabelės draugystės intensyvumas yra toks stiprus, kad peržengia tradicinės draugystės ribas. Kler, ypač atstumta savo šeimos, randa Izabelėje ne tik geriausią draugę, bet ir emocinį prieglobstį, supratimą ir besąlygišką priėmimą. Jos jaučiasi neatskiriamos, ir bet koks išsiskyrimas sukelia didžiulį skausmą. Toks emocinis ir kartais fizinis artumas tarp to paties lyties asmenų jaunystėje, nors ir gali būti interpretuojamas kaip stipri draugystė, neretai atspindi ir užuomazgas ar nesąmoningus romantinius/platoniškus potraukius, kurie vėliau gali evoliucionuoti į homoseksualius santykius. Kler išgyvenamas praradimo skausmas, kai Izabelė nusprendžia tapti vienuole, yra aprašomas kaip didelė meilės netektis, o ne tiesiog draugystės pabaiga.

Antra, Kler jausmas, kad ji yra „kitaip“ arba atstumta savo šeimoje, yra universali tema, bet ji ypač aktuali LGBTQ+ asmenims. Daugelis jaunų LGBTQ+ žmonių jaučiasi nesuprasti ar nemylimi savo šeimose dėl savo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės. Kler patiriama vienatvė, atskirtis ir meilės poreikis atspindi emocines būsenas, kurias dažnai išgyvena ir LGBTQ+ jaunimas, ieškantis priėmimo ir priklausomybės. Izabelė tampa vienintele, kuri Kler teikia šviesą ir viltį „gyventi“.

Trečia, romanas nagrinėja tapatybės paieškų temą paauglystėje – laikotarpiu, kai jauni žmonės bando suprasti, kas jie yra ir kokia yra jų vieta pasaulyje. Nors knyga nesprendžia seksualinės tapatybės klausimų tiesiogiai, ji leidžia skaitytojui užduoti klausimus apie jausmų ir ryšių prigimtį. Ypač stiprus Kler prisirišimas prie Izabelės ir jos emocinė krizė gali būti interpretuojami kaip simbolinis nelaimingos ar sudėtingos meilės patyrimas, nepriklausomai nuo to, ar ji yra homoseksuali, ar ne.

Apibendrinant, Claire Mazard ir Helene Lune knyga „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“, nors ir nėra tiesioginis LGBTQ+ literatūros pavyzdys, savo jautriu draugystės, emocinės priklausomybės, atskirties ir tapatybės paieškų nagrinėjimu gali pasiūlyti stiprias sąsajas ir prasmę LGBTQ+ skaitytojams. Šios knygos universalios meilės, praradimo ir priėmimo temos rezonuoja su žmogiškąja patirtimi, nepaisant asmens seksualinės orientacijos, tačiau ypač ryškiai atliepia tas patirtis, kurios dažnai siejamos su LGBTQ+ bendruomene.

Vytautas Pliura (g. 1957 m.) yra lietuvių rašytojas, tapytojas ir meno terapeutas. Jo kūryba dažnai pasižymi gilumu, jautrumu ir introspekcija, o savo knygose jis nagrinėja sudėtingas žmogaus būties temas: meilę, vienatvę, praradimą, atleidimą ir savęs paieškas. Pliura nebijo kalbėti apie skausmingas patirtis, tačiau visada ieško jose vilties ir šviesos. Jo proza dažnai yra poetiška, filosofinė ir giliai psichologinė, leidžianti skaitytojui pasinerti į veikėjų vidinį pasaulį.

 „Švelnumas pragare“ (2018 m.) – tai vienas iš Vytauto Pliuros romanų, kuris skaitytojams siūlo jautrią ir atvirą kelionę per sudėtingus žmogaus santykius. Nors knyga nėra vienareikšmiškai priskiriama LGBTQ+ literatūrai, joje gilinamasi į universalias meilės, artumo ir priėmimo temas, kurios itin aktualios įvairioms visuomenės grupėms, įskaitant ir LGBTQ+ bendruomenę. Romane nagrinėjami personažų vidiniai konfliktai, jų gebėjimas priimti save ir kitus, rasti švelnumo ir supratimo net pačiose tamsiausiose gyvenimo situacijose. Šios temos yra perteikiamos per asmenines patirtis ir santykius, kurie yra kuriami sudėtingame šiuolaikinio pasaulio kontekste.

Nors Vytauto Pliuros romanas „Švelnumas pragare“ tiesiogiai neįvardija LGBTQ+ personažų ar specifinių siužeto linijų, tiesiogiai susijusių su homoseksualumu ar kitomis LGBTQ+ tapatybėmis, jo giluminis žmogiškųjų ryšių tyrinėjimas sukuria erdvę, kurioje šios temos gali būti interpretuojamos ir rezonuoti su LGBTQ+ bendruomenės patirtimis.

Pirmiausia, knygoje nagrinėjamas švelnumo ir priėmimo poreikis netgi „pragariškose“ situacijose. Šis „pragaras“ gali būti tiek išorinis (visuomenės spaudimas, sunkumai), tiek vidinis (asmeninės traumos, baimės, nepakankamo savęs vertinimo jausmas). LGBTQ+ asmenys dažnai patiria atstūmimą, nesupratimą ar stigmatizaciją, o Pliuros knygoje ieškomas švelnumas ir gebėjimas priimti kitą nepaisant jo „kitoniškumo“ tampa labai aktualia tema. Knyga pabrėžia, kad kiekvienam žmogui, nepaisant jo pasirinkimų ar tapatybės, reikia meilės ir supratimo.

Antra, romanas gilinasi į vidinius personažų konfliktus ir tapatybės paieškas. Knygos veikėjai dažnai kovoja su savo praeitimi, troškimais ir lūkesčiais, ieškodami savo vietos pasaulyje. Šios tapatybės paieškos yra universali tema, tačiau ji itin ryški LGBTQ+ žmonių gyvenimuose, kurie dažnai turi praeiti ilgą kelia, kol priima savo seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę ir išmoksta ja gyventi autentiškai. Pliura leidžia skaitytojui pasinerti į veikėjų vidinį pasaulį, kur atskleidžiami ir pažeidžiamumas, ir stiprybė.

Trečia, knyga kalba apie meilės universalumą ir jos gebėjimą gydyti bei transformuoti. Nors romane vaizduojami santykiai gali būti tradiciniai, pačios meilės sampratos – ryšio, empatijos, atsidavimo – peržengia konkrečios lyties ar orientacijos ribas. Pliura rodo, kad švelnumas ir supratimas gali išgydyti giliausias žaizdas ir sukurti prasmę net beviltiškiausiomis akimirkomis. Šis meilės ir švelnumo universalumas gali rezonuoti su LGBTQ+ skaitytojais, pabrėžiant, kad meilė yra įmanoma ir svarbi visiems.

Virginia Woolf (tikrasis vardas Adeline Virginia Stephen) – tai viena reikšmingiausių XX a. modernizmo rašytojų, garsi savo novatorišku sąmonės srauto (angl. stream of consciousness) stiliumi ir giliomis psichologinėmis įžvalgomis. Jos kūryba, apimanti romanus, esė ir kritiką, nagrinėja tapatybės, laiko, socialinių normų ir lyčių klausimus, dažnai kvestionuodama tradicines to meto visuomenės struktūras. Woolf buvo ir atvira biseksuali moteris, o jos asmeninis gyvenimas ir santykiai, ypač su rašytoja Vita Sackville-West, turėjo didelę įtaką jos kūrybai.

Jos romanas „Bangos“ (angl. „The Waves“), išleistas 1931 m., yra unikalus, eksperimentinis kūrinys, pasakojantis apie šešių draugų – Bernado, Luizos, Nevilo, Rodos, Džordžo ir Džein – gyvenimus nuo vaikystės iki senatvės. Nors romane tiesiogiai nekalbama apie LGBTQ+ bendruomenę ar politines problemas, jis persmelktas motyvų ir poteksčių, kurie yra itin svarbūs LGBTQ+ temos kontekste:

Romano veikėjų tapatybės, ypač lyčių tapatybės ir vaidmenų, tyrimas yra vienas iš pagrindinių aspektų, jungiančių „Bangas“ su LGBTQ+ temomis. Woolf nepripažįsta griežtų lyčių rėmų ir leidžia savo personažams atskleisti įvairias, dažnai tradicinėms normoms neatitinkančias savybes. Pavyzdžiui, veikėja Roda yra itin jautri, linkusi į introspekciją ir jaučiasi svetima visuomenės lūkesčiams. Jos vidinis pasaulis ir sunkumai pritapti rezonuoja su patirtimis tų, kurie nesutampa su dominuojančiomis lyčių ar seksualumo normomis. Panašiai, Nevilas jaučia potraukį vyrams, nors tai nėra tiesiogiai įvardijama romane, tačiau subtiliai užsimenama apie jo sudėtingus santykius ir emocinius ryšius su bendraamžiais. Šie personažų bruožai atspindi Woolf siekį parodyti, kad žmogaus tapatybė yra daugiasluoksnė ir neapsiriboja griežtais apibrėžimais.

Kitas svarbus aspektas – meilės ir draugystės formų įvairovė. Romane nagrinėjamos gilios, intensyvios ir dažnai dviprasmiškos emocinės jungtys tarp veikėjų. Woolf parodo, kaip stiprūs platoniški ryšiai, sielos draugystė ir nekonvencinės meilės formos gali būti tokios pat reikšmingos, jei ne reikšmingesnės, nei tradiciniai romantiški ar heteroseksualūs santykiai. Toks požiūris į santykių įvairovę atspindi ir LGBTQ+ patirtį, kurioje meilė ir bendrystė dažnai ieško savo formų už visuomenės priimtų normų ribų.

Be to, romanas tyrinėja sąmonės gelmes ir vidinį žmogaus pasaulį, kas yra ypač svarbu, kalbant apie LGBTQ+ tapatybę. Kiekvieno veikėjo mintys, jausmai ir išgyvenimai atskleidžiami per sąmonės srauto techniką, leidžiančią skaitytojui pasinerti į jų individualią tikrovę. Šis fokusavimasis į vidinį patyrimą padeda suprasti sudėtingas emocijas, su kuriomis susiduria tie, kurie jaučiasi kitokie, ir atskleidžia universalų žmogaus poreikį būti suprastam ir priimtam.

„Bangos“ nėra manifestas, skirtas LGBTQ+ teisėms ar atviras pasisakymas apie homoseksualumą, tačiau jos subtilus lyčių tapatybės tyrimas, meilės ir draugystės įvairovės pabrėžimas bei fokusavimasis į individualias vidines patirtis daro šį romaną reikšmingu kūriniu, praturtinančiu LGBTQ+ diskursą ir leidžiančiu suprasti sudėtingą žmogiškosios tapatybės prigimtį.

Lena Eltang (g. 1964 m. Leningrade, dab. Sankt Peterburgas) yra šiuolaikinė rusų rašytoja, vertėja ir eseistė, gyvenanti Palangoje, Lietuvoje. Jos kūryba pasižymi išskirtiniu, savitu stiliumi, kuriam būdinga poetiška, kartais mistiška kalba, detalizuotas dėmesys gamtos ir aplinkos vaizdams, filosofinės įžvalgos ir gilus psichologizmas. Eltang proza dažnai balansuoja tarp realybės ir fantastikos, tyrinėdama atminties, laiko, tapatybės ir žmogaus ryšio su pasauliu temas. Ji yra pelniusi keletą prestižinių literatūros apdovanojimų Rusijoje, įskaitant Andrejaus Belogo premiją.

 „Akmeniniai klevai“ (rus. „Каменные клёны“, 2011 m., lietuviškai išleista 2013 m.) – tai vienas žinomiausių Lenios Eltang romanų, kuris sulaukė didelio kritikų ir skaitytojų dėmesio. Knyga yra sudėtingas, daugiasluoksnis pasakojimas, kurio siužetas pinasi aplink pagrindinę veikėją, merginą vardu Valerija (arba Vala), ir jos šeimos istoriją, persipinančią su mitais, legendomis ir gamtos elementais. Veiksmas vyksta ir dabartyje, ir praeityje, nukeliant skaitytoją į įvairias lokacijas, nuo Rusijos gilumos iki Baltijos jūros pakrančių. Romane tiriamas ryšys tarp žmogaus ir gamtos, atminties trapumas ir tai, kaip praeitis veikia dabartį. Knyga pasižymi itin sodria, metaforiška kalba ir magiškojo realizmo elementais, sukuriančiais unikalią atmosferą.

Nors Lenios Eltang romanas „Akmeniniai klevai“ tiesiogiai nesutelktas į LGBTQ+ temas ir neturi atvirai pavaizduotų homoseksualių ar translyčių veikėjų, jame galima įžvelgti subtilių poteksčių, simbolių ir platesnių temų, kurios gali rezonuoti su LGBTQ+ bendruomenės patirtimis, ypač per tapatybės, kitoniškumo, priklausomybės ir paslapties prizmę.

Pirmiausia, romane labai stipriai pabrėžiama kitoniškumo ir išskirtinumo tema. Valerija ir jos šeima yra pavaizduoti kaip savotiški autsaideriai, turintys tam tikrų paslapčių ir neįprastų savybių, kurios juos skiria nuo aplinkinių. Šis „kitoniškumas“ gali būti interpretuojamas įvairiais lygmenimis, įskaitant ir tuos, kurie susiję su nekonvencine seksualine ar lytine tapatybe. Jų savotiška izoliacija ir bandymas suprasti savo unikalumą gali būti paralelė su LGBTQ+ asmenų patirtimi, kurie dažnai jaučiasi skirtingi nuo normatyvinės visuomenės.

Antra, knygoje gilinamasi į paslapčių, nutylėjimų ir šeimos praeities temą. Daugelis dalykų Valerijos šeimoje yra užslėpti, nepasakyti tiesiogiai, o tiesa atskleidžiama per užuominas, simbolius ir jausmus. Tai gali būti susiję su LGBTQ+ asmenų, ypač gyvenusių represyvesnėse epochose, patirtimi, kai savo tapatybę tekdavo slėpti arba apie ją kalbėti užuominomis. „Akmeniniai klevai“ rodo, kaip praeities paslaptys veikia dabartį ir kaip sunku yra atskleisti tikrąją save ar savo istoriją.

Trečia, romane ryškus žmogaus ryšys su gamta ir jos elementais. Gamta čia tampa ne tik fonu, bet ir veikėju, turinčiu savo paslapčių ir galios. Tai gali būti interpretuojama kaip metafora vidiniam žmogaus pasauliui ir jo gelmei, kuri dažnai yra sudėtingesnė ir įvairesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Per gamtos elementus, tokius kaip akmeniniai klevai, Eltang sukuria įvaizdžius, kurie gali atspindėti ir tapatybės tvirtumą, ir jos trapumą.

Apibendrinant, Lena Eltang romanas „Akmeniniai klevai“, nors ir nėra tiesioginis LGBTQ+ kūrinys, savo gilumu, simbolizmu ir temomis apie kitoniškumą, paslaptį bei tapatybę gali pasiūlyti prasmingų sąsajų ir interpretacijų LGBTQ+ skaitytojams. Knyga kalba apie esminius žmogiškosios būties aspektus, kuriuos patiria kiekvienas žmogus, bandantis rasti savo vietą pasaulyje, nepriklausomai nuo jo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.

Anne Carson yra viena iškiliausių šiuolaikinių Kanados poečių, eseisčių ir klasikos tyrinėtojų. Jos kūryba pasižymi unikaliu poezijos, prozos, kritikos ir vertimų deriniu, dažnai apjungiančiu senovės Graikijos mitologiją ir šiuolaikinį pasaulį. Carson yra žinoma dėl savo intelektualumo, eksperimentinio stiliaus ir gebėjimo gvildenti sudėtingas temas, tokias kaip meilė, praradimas, smurtas ir tapatybė.

Jos romanas „Raudonos autobiografija“ (angl. „Autobiography of Red“) yra išskirtinis kūrinys, pasakojantis apie mitologinio monstro Geriono gyvenimą šiuolaikiniame pasaulyje. Nors romanas nėra tiesiogiai orientuotas į LGBTQ+ temas, jame gausu sąsajų ir motyvų, kurie yra itin svarbūs LGBTQ+ bendruomenei:

Gerionas, pagrindinis romano veikėjas, yra mitologinė figūra, aprašoma kaip sparnuotas raudonas monstras, nuolatos besijaučiantis kitokiu ir nesuprastu. Šis kitoniškumo jausmas ir atstumtumas yra itin atpažįstami daugeliui LGBTQ+ asmenų, kurie susiduria su visuomenės normų neatitikimu ir atskirtimi dėl savo tapatybės ar orientacijos. Geriono bandymai suprasti save ir rasti vietą pasaulyje rezonuoja su LGBTQ+ žmonių kelione savęs priėmimo link.

Romano centre – intensyvūs ir sudėtingi Geriono santykiai su kitu veikėju, Herakliu. Jų meilės istorija yra nekonvencinė ir kupina iššūkių, atspindinti romantiškų santykių įvairovę, kuri peržengia tradicines heteronormatyvias ribas. Carson meistriškai narplioja geismo, ilgesio, praradimo ir prieraišumo temas, parodydama meilės daugialypiškumą ir jos gebėjimą egzistuoti įvairiomis formomis, nepaisant visuomenės lūkesčių.

Be to, „Raudonos autobiografija“ gilinasi į tapatybės paieškų, praradimo ir gedulo temas. Geriono patirtys atspindi universalią žmogaus būseną, kai tenka susidurti su savo unikalumu ir išgyventi praradimus. Šios temos yra ypač aktualios LGBTQ+ bendruomenei, kuri dažnai susiduria su asmeninės tapatybės formavimu visuomenėje, kuri ne visada priima įvairovę, ir išgyvena gedulą dėl prarastų galimybių ar dėl artimųjų, kurie neatitiko visuomenės normų.

Anne Carson rašymo stilius, apjungiantis poeziją, prozą ir klasikos studijas, leidžia jai sukurti daugiasluoksnį naratyvą, kuris provokuoja skaitytoją mąstyti apie priklausomybę, vienatvę ir meilės prigimtį. Nors „Raudonos autobiografija“ nėra tiesioginis LGBTQ+ literatūros kūrinys, ji tampa reikšminga dėl savo gebėjimo subtiliai ir giliai tyrinėti temas, kurios yra esminės ir atpažįstamos LGBTQ+ asmenų patirtyje.

Maištinga Siela

7 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Paul Russell, Patti Smith, Oierre Szalowski, Susan Sellers, Tomasz Jedrowski

 

Tomasz Jedrowski (g. 1985 m.) yra lenkų ir britų rašytojas, gimęs Vokietijoje, užaugęs Lenkijoje ir vėliau persikėlęs gyventi į Jungtinę Karalystę, kur studijavo teisę Kembridžo universitete ir dirbo teisininku. Jo debiutinis romanas „Plaukti tamsoje“ sulaukė didelio tarptautinio pripažinimo ir iš karto įtvirtino jį kaip svarbų balsą šiuolaikinėje LGBTQ+ literatūroje. Jedrowskio kūrybai būdingas jautrus ir poetiškas stilius, gilinimasis į psichologinius personažų portretus bei sudėtingas istorinio konteksto ir asmeninių patirčių persipynimas.

 „Plaukti tamsoje“ (angl. „Swimming in the Dark“, 2020 m.) – tai jaudinantis ir intymus romanas, kurio veiksmas vyksta aštuntajame dešimtmetyje Lenkijoje, prieš pat komunizmo žlugimą. Knyga pasakoja apie du jaunus vyrus, Liudviką ir Janušą, kurie susipažįsta vasaros stovykloje ir įsimyli. Jų santykiai plėtojasi fone, kurį žymi politinis nestabilumas, represijos ir griežta visuomenės kontrolė. Romane persipina aistra, meilė, intelektualiniai debatai ir moralinės dilemos, su kuriomis susiduria Liudvikas, bandydamas išsaugoti savo autentiškumą ir meilę Janušui diktatūrinės sistemos gniaužtuose. Tai melancholiška, bet kartu vilties kupina istorija apie asmeninę laisvę, prisitaikymą ir atsparumą nepalankiomis aplinkybėmis.

Pirmiausia, knyga yra ryškus ir jautrus homoseksualios meilės portretas šalyje, kurioje homoseksualumas buvo tabu ir dažnai stigmatizuojamas. Liudviko ir Janušo santykiai vystosi slaptai, kupini baimės būti atskleistiems ir susidurti su visuomenės pasmerkimu ar net represijomis. Tai pabrėžia slaptumo ir paslapties temą, kuri yra ypač aktuali LGBTQ+ asmenims, gyvenantiems represyviose ar netolerantiškose visuomenėse. Autorius meistriškai atskleidžia intymius, seksualinius ir emocinius dviejų vyrų ryšius, normalizuodamas homoseksualią meilę ir parodant jos universalumą bei sudėtingumą.

Antra, romanas gilinasi į tapatybės ir autentiškumo paieškas ekstremaliomis sąlygomis. Liudvikas, pagrindinis veikėjas, nuolat susiduria su dilema: ar prisitaikyti prie sistemos ir visuomenės lūkesčių, slepiant savo tikrąją tapatybę ir seksualumą, ar rizikuoti viskuo dėl autentiškumo ir laisvės. Šis konfliktas atspindi daugelio LGBTQ+ asmenų, ypač gyvenusių autoritariniuose režimuose ar nepriimančiose kultūrose, patirtis. Knyga kelia klausimą, kas yra tikroji laisvė – ar tai politinė laisvė, ar asmeninė laisvė būti savimi, nepaisant pasekmių.

Trečia, Jedrowski romanas tyrinėja politinės ir asmeninės laisvės sąsajas. Komunistinė Lenkija yra puikus fonas nagrinėti, kaip totalitarinis režimas bando kontroliuoti ne tik piliečių politinius įsitikinimus, bet ir jų asmeninį gyvenimą, įskaitant seksualumą. Homoseksualumas tampa ne tik asmeniniu, bet ir politiniu veiksmu, o gėjų santykiai – pasipriešinimo ir nepaklusnumo forma. Knyga rodo, kad kova už asmeninę laisvę ir tapatybę gali būti tokia pat svarbi, kaip ir kova už politines teises.

Susan Sellers (g. 1956 m.) yra britų romanistė, poetė ir mokslininkė, geriausiai žinoma dėl savo darbų apie XX amžiaus modernistines rašytojas, ypač Virginiją Woolf. Ji yra Lankasterio universiteto šiuolaikinės literatūros profesorė emeritė ir viena iš Virginijos Woolf leidimo „The Cambridge Edition of the Works of Virginia Woolf“ redaktorių. Sellers kūrybai būdingas gilus psichoanalitinis požiūris, dėmesys moterų gyvenimams, menui ir kūrybai bei dažnai naudojami eksperimentiniai pasakojimo metodai. Jos patirtis tyrinėjant Virginijos Woolf gyvenimą ir kūrybą akivaizdžiai persipina su jos literatūrine kūryba.

 „Vanesa ir Virdžinija“ (angl. „Vanessa and Virginia“, 2008 m.) yra Susan Sellers romanas, kuris gilinasi į sudėtingus ir aistringus dviejų seserų – garsiosios rašytojos Virginijos Woolf ir talentingos tapytojos Vanesos Bell – santykius. Nors abi seserys buvo nepaprastai artimos ir vėliau tapo žymios Bloomsbury grupės (angl. Bloomsbury Group) narės, jų ryšį lydėjo ir didžiulė meilė, ir konkurencija, pavydas bei savitas pasitikėjimo trūkumas. Romanas pasakojamas iš Vanesos perspektyvos, leidžiančios skaitytojui pažvelgti į Virginiją per mylinčios, bet kartu ir kenčiančios sesers akis. Sellers meistriškai atkuria XX amžiaus pradžios Londono intelektualinį ir meninį klimatą, gilindamasi į seserų vidinį pasaulį, kūrybinius procesus, jų santykius su šeima, draugais ir meilužiais. Tai knyga apie meną, psichologiją, šeimos ryšius ir nepaprastų moterų likimus.

Romane „Vanesa ir Virdžinija“ LGBTQ+ temos yra neatsiejama pasakojimo dalis, atspindinti istorinį Bloomsbury grupės kontekstą ir pačių seserų bei jų aplinkos žmonių sudėtingą seksualinį gyvenimą:

Pirmiausia, romanas neginčijamai nagrinėja Virginijos Woolf biseksualumą ir jos intymius santykius su moterimis, ypač su rašytoja Vita Sackville-West. Nors romanas pasakojamas Vanesos akimis, per jos stebėjimus ir jausmus išryškėja Virginijos nekonvencinė seksualinė orientacija ir jos poreikis tyrinėti meilę už tradicinių normų ribų. Sellers pabrėžia, kaip Virginijos biseksualumas paveikė jos asmeninį gyvenimą, kūrybą ir santykius su aplinka.

Antra, knyga atskleidžia Bloomsbury grupės atvirumą ir eksperimentavimą su seksualumu bei santykiais. Ši menininkų ir intelektualų grupė buvo žinoma dėl savo liberalių pažiūrų į meilę, santuoką ir seksualinę tapatybę. Romane pavaizduojami daugybė veikėjų, kurie praktikuoja atvirus santykius, poliamoriją ir homoseksualius ryšius, kas anuomet buvo radikalu ir dažnai smerkta. Vanesos ir Virginijos draugų rate buvo daug atvirai homoseksualių ar biseksualių asmenų, tokių kaip Lyttonas Strachey, Johnas Maynardas Keynesas ir Dora Carrington. Ši aplinka suteikė erdvę, kurioje seserys galėjo laisviau tyrinėti savo tapatybę ir jausmus, nors ir vis dar susidurdamos su visuomenės spaudimu.

Trečia, romanas taip pat nagrinėja seserų tarpusavio santykių sudėtingumą ir intensyvumą, kurie kartais peržengia tradicinių seserų ryšių ribas ir įgyja savotišką erotinį atspalvį. Nors tai nėra tiesioginis homoseksualumas, knyga tyrinėja ribas tarp meilės, obsesijos, pavydo ir intymumo, kurie gali būti universalūs, tačiau LGBTQ+ kontekste įgyja papildomų prasmių, susijusių su tapatybės paieškomis ir normų laužymu. Vanesos ir Virginijos ryšys yra nuolatinė kova tarp artumo ir atstumo, meilės ir konkurencijos, atspindinti sudėtingas emocines dinamikas, būdingas bet kokiems giliems žmogiškiems santykiams.

Pierre'as Szalowski (g. 1965 m.) – tai prancūzų kilmės Kanados rašytojas, scenaristas ir režisierius, gyvenantis Monrealyje, Kvebeke. Jo kūrybai būdingas jautrumas, humoras ir gilus žmogiškųjų santykių nagrinėjimas. Szalowski dažnai tyrinėja kasdienio gyvenimo detales ir tai, kaip, rodos, nereikšmingi įvykiai gali pakeisti žmonių likimus. Jo darbai neretai apima vaikystės prisiminimus, šeimos ryšius ir egzistencinius klausimus, pateikiamus su tam tikra melancholija, bet kartu ir vilties spinduliu.

„Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją“ (pranc. „Le froid modifie la trajectoire des poissons“, 2008 m.) yra vienas žinomiausių Pierre'o Szalowski romanų, pelnęs skaitytojų simpatijas visame pasaulyje. Tai poetiškas ir jautrus pasakojimas, perteikiamas devynerių metų mergaitės Miko (Mika) akimis. Veiksmas vyksta aštuntajame dešimtmetyje Monrealyje, kai miestą sukausto rekordinis šaltis, ir Miko motina paskelbia „žiemos miego“ režimą – ištisas dienas, o gal ir savaites, niekas neišeis iš namų. Tokiomis sąlygomis šeimos nariai – motina, tėvas, senelis, Miko ir jos vyresnysis brolis – priversti iš naujo pažinti vienas kitą, išmokti bendrauti ir susidurti su savo paslaptimis bei nuogąstavimais. Nors iš pirmo žvilgsnio knyga atrodo kaip lengvas pasakojimas apie vaikystę, ji gilinasi į sudėtingas temas: šeimos santykių trapumą, vienatvę, praradimą ir meilės paieškas ekstremaliomis sąlygomis.

Nors romanas „Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją“ nėra tiesiogiai orientuotas į LGBTQ+ temas ir neskiria joms pagrindinio dėmesio, jame galima įžvelgti subtilių užuominų ir interpretacijų, susijusių su platesne kitoniškumo, priėmimo ir tapatybės tematika, kuri dažnai rezonuoja su LGBTQ+ patirtimis.

Viena iš galimų interpretacijų susijusi su paslaptimis ir slaptumu, kuriuos saugo kiekvienas šeimos narys, įskaitant Miko vyresnįjį brolį. Knyga atskleidžia, kaip žmonės slepia dalį savęs nuo artimųjų, o šaltis ir izoliacija priverčia šias paslaptis iškilti į paviršių. Tai gali būti siejama su LGBTQ+ asmenų patirtimi slėpti savo seksualinę orientaciją ar tapatybę baiminantis atstūmimo ar nesupratimo. Brolio asmenybėje ir jo uždarume galima įžvelgti užuominas į galimus vidinius konfliktus ar neatrastą tapatybę, kuri kol kas lieka neįvardinta.

Taip pat, romanas nagrinėja skirtingų individualybių bendrabūvį uždaroje erdvėje. Kiekvienas šeimos narys yra unikalus, turi savo keistenybių, baimių ir troškimų. Šaltis išryškina šiuos skirtumus, tačiau kartu verčia ieškoti būdų priimti vieniems kitus tokius, kokie jie yra. Ši tolerancijos ir priėmimo tema, nors ir universali, yra ypač svarbi LGBTQ+ bendruomenei, kuri dažnai susiduria su visuomenės nepriėmimu. Knyga pabrėžia, kad net ir keisčiausiose aplinkybėse meilė ir empatija gali padėti įveikti barjerus ir sukurti gilų ryšį, nepaisant individualių skirtumų.

Nors Szalowski romane nėra atvirai pavaizduotų LGBTQ+ veikėjų ar siužeto linijų, jame slypi gilesnės temos apie žmogiškosios prigimties įvairovę, vienatvę pasaulyje, kuriame jautiesi kitoks, ir meilės bei supratimo paieškas. Šios universalios temos gali būti stipriai susijusios su LGBTQ+ asmenų patirtimis, kurie dažnai naviguoja visuomenėje, kurioje jiems tenka rasti savo balsą ir vietą.

Paul Russell (g. 1956 m.) yra amerikiečių rašytojas ir menininkas, žinomas dėl savo romanų, esė ir kritinių darbų. Jo kūryba dažnai nagrinėja tapatybės, seksualumo ir kultūros temas, o ypač daug dėmesio skiriama LGBTQ+ bendruomenės patirtims ir atstovavimui. Russellas yra atvirai gėjus, ir jo asmeninė patirtis bei įžvalgos stipriai veikia jo literatūrinį bei istorinį tyrimą. Jis yra parašęs keletą romanų, iš kurių žinomiausi yra „The Salt Point“ ir „The Coming Storm“, tačiau jo negrožinė literatūra, ypač susijusi su LGBTQ+ istorija, sulaukė didelio pripažinimo.

Knyga „100 įtakingiausių homoseksualistų ir lesbiečių pasaulio istorijoje“ (angl. „100 Cheeks: A Guide to the Most Influential Homosexuals and Lesbians in History“, išleista 2002 m.) yra neabejotinai vienas svarbiausių Pauliaus Russello darbų. Tai išsamus ir provokuojantis leidinys, siekiantis prikelti iš užmaršties arba iš naujo interpretuoti daugelio garsių istorinių asmenybių gyvenimus, atskleidžiant jų homoseksualią arba biseksualią orientaciją. Russellas, remdamasis istoriniais šaltiniais, biografijomis, laiškais ir kitais dokumentais, stengiasi užpildyti spragas tradicinėje istorijos naracijoje, kuri dažnai nutyli arba marginalizuoja LGBTQ+ asmenų indėlį.

Šiame veikale Paulius Russellas pristato platų spektrą įvairių sričių asmenybių – nuo menininkų, rašytojų, filosofų ir mokslininkų iki politikų, karvedžių ir monarchų. Knygoje aptinkami tiek senovės Graikijos ir Romos veikėjai, kaip Sapfo, Aleksandras Didysis ar imperatorius Hadrianas, tiek Renesanso genijai, tokie kaip Leonardas da Vinčis ir Mikelandželas, taip pat garsūs moderniųjų laikų menininkai ir intelektualai, kaip Oscaras Wilde'as, Virginia Woolf, Jamesas Baldwinas ar Susan Sontag. Autorius kiekvieną asmenybę aprašo glausta, bet informatyvia esė, kurioje pateikiami svarbiausi biografiniai faktai ir, svarbiausia, įrodymai arba argumentai, pagrindžiantys jų LGBTQ+ tapatybę, bei jų indėlio į pasaulio kultūrą, mokslą ar politiką analizė.

Knygos sąsajos su LGBTQ+ temomis yra akivaizdžios ir esminės. Visų pirma, pati knyga yra ryškus bandymas atskirti LGBTQ+ istoriją nuo heteronormatyvinės perspektyvos, kurioje homoseksualumas dažnai būdavo ignoruojamas, slopinamas ar kriminalizuojamas. Russellas siekia parodyti, kad LGBTQ+ asmenys visais laikais buvo neatsiejama visuomenės dalis ir padarė didžiulį, nors ir dažnai neįvertintą, indėlį į civilizacijos raidą. Antra, knyga padeda kovoti su stereotipais ir stigmomis, rodydama, kad homoseksualumas nėra šiuolaikinis reiškinys ar nuokrypis, bet natūrali žmogiškosios įvairovės dalis, pasireiškusi per visą istoriją. Trečia, ji tarnauja kaip įkvėpimo šaltinis ir tapatybės stiprinimo priemonė šiuolaikinei LGBTQ+ bendruomenei, suteikdama galimybę pamatyti save per galingų ir įtakingų pirmtakų prizmę. Per šią knygą Russellas ne tik informuoja, bet ir suteikia balsą ir matomumą tiems, kurių istorijos buvo ilgai nutylėtos, pabrėždamas jų gebėjimą kurti, vadovauti ir keisti pasaulį, nepaisant socialinių kliūčių.

Patti Smith (tikrasis vardas Patricia Lee Smith) – tai garsi amerikiečių dainininkė, dainų autorė, poetė, menininkė ir rašytoja, dažnai tituluojama „pankroko poete“. Jos kūryba, apimanti muziką, poeziją ir prozą, išsiskiria gilumu, dvasiniu ieškojimu ir atvirumu.

Knyga „Tiesiog vaikai“ (angl. „Just Kids“) yra Patti Smith memuarai, kuriuose ji pasakoja apie savo jaunystę Niujorke septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, taip pat apie intensyvius ir kūrybingus santykius su fotografu Robertu Mapplethorpe‘u. Nors knyga tiesiogiai neakcentuoja LGBTQ+ temų, jos sąsajos su jomis yra akivaizdžios ir daugialypės.

Šios sąsajos pirmiausia kyla iš paties Roberto Mapplethorpe'o asmenybės, kuris buvo atvirai homoseksualus menininkas. Knygoje detaliai aprašomi jų sudėtingi santykiai, prasidėję kaip romantiški, vėliau peraugę į gilią platonišką draugystę ir kūrybinę partnerystę. Smith nuoširdžiai kalba apie Mapplethorpe'o homoseksualumą, jo vidinius ieškojimus, ryšius su kitais vyrais ir jo meno, dažnai tyrinėjusio homoerotines temas, prigimtį.

Be to, knyga ryškiai piešia Niujorko menininkų ir intelektualų bendruomenės paveikslą to meto, kurioje LGBTQ+ žmonės sudarė svarbią ir matomą dalį. „Chelsea“ viešbutis, kuriame gyveno Smith ir Mapplethorpe'as, buvo prieglobstis daugybei skirtingų asmenybių, įskaitant nemažai homoseksualių menininkų, rašytojų ir muzikantų. Nors Smith tiesiogiai neaptaria LGBTQ+ teisių judėjimo, jos pasakojimas atspindi laisvesnę ir atviresnę aplinką, kurioje LGBTQ+ tapatybės galėjo būti labiau išreikštos, nors ir vis dar susiduriant su visuomenės normomis.

„Tiesiog vaikai“ taip pat plačiai nagrinėja meilės, draugystės ir prisirišimo formas, kurios peržengia tradicines ribas. Smith ir Mapplethorpe'o santykiai parodo, kad meilė gali būti įvairi ir sudėtinga, neapsiribojanti vien heteroseksualiomis normomis. Knyga kalba apie sielos draugystę, abipusį palaikymą ir meninę sinergiją, nepaisant skirtingų seksualinių orientacijų. Galiausiai, Mapplethorpe'o darbai dažnai provokavo diskusijas dėl savo atviro homoseksualumo ir erotikos. „Tiesiog vaikai“ netiesiogiai pabrėžia meninės išraiškos laisvės svarbą, leidžiančią menininkams tyrinėti ir atspindėti visas žmogiškosios patirties puses, įskaitant ir tas, kurios anksčiau buvo laikomos tabu.

Apibendrinant, „Tiesiog vaikai“ nėra knyga, skirta tik LGBTQ+ teisėms ar judėjimui, tačiau tai yra jautrus ir gilus pasakojimas, persmelktas LGBTQ+ tematikos per Patti Smith ir Roberto Mapplethorpe'o santykių prizmę. Ji atskleidžia, kaip LGBTQ+ tapatybės ir santykiai buvo įausti į Niujorko meno scenos audinį ir kaip meilė bei kūryba gali peržengti tradicines normas.

Maištinga Siela

6 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Patricia Duncker, Ocean Vuong, Michael Cunningham, Madeline Miller, Linas Jegelevičius

Patricia Duncker (g. 1951 m.) yra britų romanistė ir akademikė, gimusi Jamaikoje, tačiau didžiąją dalį savo gyvenimo praleidusi Anglijoje. Jos išsilavinimas apima anglų literatūros studijas Kembridžo ir Oksfordo universitetuose, o vėliau ji dėstė literatūrą ir kūrybinį rašymą įvairiuose universitetuose, įskaitant Mančesterio universitetą, kuriame yra šiuolaikinės literatūros profesorė emeritė. Duncker kūryba pasižymi intelektualumu, žaidimu su literatūrinėmis konvencijomis ir giliu žvilgsniu į tapatybės, sekso, proto ir kalbos temas. Ji dažnai naudoja intertekstualumą, dialogą su filosofais ir kitais rašytojais, kurdama sudėtingus ir provokuojančius pasakojimus.

Romanas „Haliucinuojantis Foucault“ (angl. „Hallucinating Foucault“, 1996 m.) yra vienas garsiausių Patricios Duncker kūrinių, pelnęs Dillons First Fiction Award ir McKitterick Prize apdovanojimus. Tai iš esmės postmodernus „literatūrinis trileris“, pasakojantis apie neįvardytą Kembridžo universiteto doktorantą, kuris tampa maniakiškai apsėstas savo tyrimo objekto – ekscentriško ir galimai bepročio prancūzų rašytojo Pauliaus Michelio. Laiškų, dienoraščių ištraukų ir stebėjimų pavidalu knyga seka pasakotojo kelionę į Prancūziją, kur jis bando išgelbėti Michelį iš psichiatrijos ligoninės, vis labiau įsitraukdamas į keistą ir intymų santykį su savo herojumi, kurio gyvenimas ir kūryba persipina su filosofo Michelio Foucault idėjomis.

„Haliucinuojantis Foucault“ romane LGBTQ temos yra esminės ir nuolat besikartojančios, formuojančios tiek siužetą, tiek pagrindinių veikėjų tapatybes. Visų pirma, paties Pauliaus Michelio homoseksualumas yra centrinė jo asmenybės ir kūrybos ašis. Pasakotojas, tyrinėdamas Michelio darbus, suvokia, kad šio rašytojo požiūris į šeimą, visuomenę, heteroseksualią meilę ir politiką visada buvo „autsaiderio“, gėjaus, pozicija. Tai atsispindi ir paties Michelio santykyje su filosofu Micheliu Foucault, kuris, nors ir nebuvo tiesiogiai susijęs su Michelio gyvenimu, jam tapo savotiška mūza ir mylimuoju skaitytoju, sukuriant įsivaizduojamą, intensyvų intelektualinį ir emocinį ryšį, peržengiantį tradicines meilės sampratas.

Antra, romanas gilinasi į seksualinio tapatumo fluidiškumą ir pažeidžiamumą. Pasakotojas, nors save ir laiko heteroseksualu, patiria stiprų fizinį ir emocinį potraukį Pauliui Micheliui, netgi įsitraukdamas į sudėtingą „meilės trikampį“ su juo ir savo mergina. Šis netikėtas potraukis gėjui Micheliui verčia pasakotoją pervertinti savo paties seksualinę orientaciją ir tapatybę, atskleisdamas, kaip lengvai ir nenuspėjamai gali kisti žmogiškasis geismas. Duncker knyga drąsiai griauna griežtus seksualumo apibrėžimus ir tyrinėja geismo, obsesijos bei intelektualinės aistros ribas, kurios dažnai peržengia socialiai priimtinas normas.

Trečia, romanas, per Foucault filosofiją ir Michelio gyvenimą, nagrinėja proto ir beprotybės, socialinės kontrolės ir laisvės temas, kurios istoriškai buvo glaudžiai susijusios su LGBTQ asmenų patirtimi. Michelio uždarymas psichiatrijos ligoninėje, galimai susijęs su jo nekonvenciniu gyvenimo būdu ir seksualumu, atspindi visuomenės bandymus kontroliuoti ir marginalizuoti tuos, kurie neatitinka normatyvinių lūkesčių. Tokiu būdu Duncker subtiliai kelia klausimus apie tai, kaip valdžios struktūros ir visuomenės normos paveikia individo tapatybę ir laisvę, ypač tuos, kurie gyvena už „normalumo“ ribų.

Oceanas Vuongas (g. 1988 m.) yra išskirtinis šiuolaikinis amerikiečių poetas, eseistas ir romanistas, gimęs Hošimino mieste, Vietname. Būdamas vos dvejų metų, kartu su šeima, kaip karo pabėgėliai, jie išvyko iš Vietnamo ir, praleidę laiką pabėgėlių stovykloje Filipinuose, galiausiai gavo prieglobstį Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vuongo kūrybai milžinišką įtaką padarė jo paties išgyvenimai: imigrantas, pirmasis savo šeimoje, išmokęs skaityti ir rašyti, ir atvirai save identifikuojantis kaip gėjų. Jo kūryboje, apdovanotoje daugybe prestižinių apdovanojimų, subtiliai persipina sudėtingos temos, tokios kaip atmintis, trauma, kalba, tapatybė, rasė ir seksualumas.

„Žemėje žavūs mes tik akimirką“ (angl. „On Earth We're Briefly Gorgeous“, 2019 m.) yra debiutinis ir plačiai pripažintas Oceano Vuongo romanas, parašytas laiško forma. Knyga yra jauno vietnamiečių kilmės amerikiečio, pravarde Mažas Šuo (Little Dog), intymus laiškas jo rašyti nemokančiai motinai. Šiuo laišku Mažas Šuo pasakoja apie savo šeimos istoriją, prasidėjusią dar prieš jam gimstant – su Vietnamo karo traumuojančiomis patirtimis, priklausomybėmis, smurtu ir meilės ieškojimu imigrantų bendruomenėje Konektikute. Tai gilus, poetiškas ir skausmingai nuoširdus pasakojimas, atskleidžiantis sudėtingus šeimos ryšius ir bandymą įprasminti savo išgyvenimus.

Romane „Žemėje žavūs mes tik akimirką“ LGBTQ temos yra neatsiejama pasakojimo dalis ir giliai persipina su kitomis svarbiomis temomis. Pagrindinis veikėjas Mažas Šuo nuo pat mažens suvokia esąs gėjus, ir knyga atvirai bei jautriai nagrinėja jo brendimo, tapatybės paieškų ir susitaikymo su savo seksualine orientacija procesą. Mažo Šuns patirtys atskleidžia, su kokia diskriminacija ir nesupratimu gali susidurti LGBTQ asmenys, ypač tie, kurie gyvena kultūrinės ir socialinės normos spaudime. Romane detaliai aprašomi Mažo Šuns pirmieji romantiški santykiai su Trevoru – baltu jaunuoliu, kurį jis sutinka dirbdamas tabako laukuose. Šie santykiai yra pilni aistros, skausmo ir pažeidžiamumo, atspindintys ne tik homoseksualios meilės niuansus, bet ir klasių, rasių bei priklausomybių problemas. Vuongas nebijo atvirai kalbėti apie intymumą, seksualumą ir kūniškumą, pabrėždamas jų svarbą žmogaus patirčiai. Knyga taip pat kritiškai tyrinėja tradicines vyriškumo sampratas ir stereotipus, ypač Amerikos visuomenėje, rodydama, kaip griežtos lyties ir vyriškumo normos gali slopinti tikruosius jausmus ir troškimus. Galiausiai, LGBTQ patirtys romane glaudžiai susijusios su trauma – tiek asmenine, tiek kolektyvine, patirta dėl karo, skurdo, priklausomybių ir visuomenės atstūmimo, o Mažo Šuns atvirumas savo seksualumui tampa pažeidžiamumo, bet kartu ir stiprybės bei autentiškumo išraiška.

Michaelas Cunninghamas (g. 1952 m.), Pulitzerio premijos laureatas, yra vienas žymiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų, kurio kūryba dažnai narsto sudėtingas žmogiškąsias patirtis: meilę, praradimą, tapatybę ir psichinę sveikatą. Nors jo romanuose nuolat iškyla homoseksualumo temos, pats autorius atsisako būti įvardijamas išskirtinai kaip „gėjų rašytojas“, pabrėždamas, kad jo darbai aprėpia universalias patirtis. Vis dėlto, Cunninghamas atvirai save identifikuoja kaip gėjų rašytoją, taip pat kaip baltą vyrą, viduriniosios klasės atstovą ir amerikietį, o tai natūraliai atsispindi jo kūryboje.

Vienas ryškiausių Cunninghamo kūrinių yra 1998 metais išleistas romanas „Tos valandos“ (angl. „The Hours“), už kurį jam buvo skirta prestižinė Pulitzerio premija. Pagal šią knygą 2002 metais pastatytas filmas „Valandos“, pelnęs „Oskaro“ apdovanojimą. Romano siužetas meistriškai supina trijų skirtingų moterų – rašytojos Virginijos Woolf 1923 metais, namų šeimininkės Lauros Brown 1949 metais ir šiuolaikinio Niujorko gyventojos Clarissos Vaughan – gyvenimus. Jas visas sieja sudėtingi santykiai su Virginijos Woolf romanu „Ponia Delovėj“, ir kiekviena iš jų kovoja su savo vidiniais demonais, ieškodama prasmės ir laimės per vieną lemtingą dieną.

„Tos valandos“ stipriai siejasi su LGBTQ temomis per Clarissos Vaughan ir jos artimiausių žmonių patirtis. Clarissa yra lesbietė, o jos geras draugas, poetas Richardas, su kuriuo ji palaiko gilų ir kompleksišką ryšį, serga AIDS. Romano kontekste Richardo liga ir artėjanti mirtis tampa ne tik individualios kančios, bet ir platesnio AIDS epidemijos poveikio gėjų bendruomenei simboliu. Nors Virginijos Woolf ir Lauros Brown homoseksualūs santykiai tiesiogiai neakcentuojami, knyga subtiliai tyrinėja jų vidinius konfliktus, nekonvencinius jausmus ir visuomenės normų varžančią įtaką, kuri gali būti interpretuojama platesniame LGBTQ patirčių kontekste.

Michaelo Cunninghamo romanas „Tos valandos“ yra jautrus ir įžvalgus pasakojimas, kuris per trijų skirtingų moterų gyvenimus nagrinėja universalias žmogiškąsias temas – meilę, praradimą, tapatybę ir savęs paieškas. Jame subtiliai, tačiau ryškiai įpinta LGBTQ tematika, atspindinti autoriaus asmeninę perspektyvą ir šios bendruomenės patirtis. Knyga kviečia diskutuoti apie tai, kaip kiekvienas individas atranda savo vietą pasaulyje, ypač tie, kurie jaučiasi esantys „kitokie“ ar neatitinkantys visuomenės lūkesčių, ir tokiu būdu įtraukia LGBTQ patirtis į platų ir visuotinį žmogiškosios būties naratyvą.

Madeline Miller (gimusi 1978 metais Bostonas, Masačusetsas, JAV) yra apdovanojimų pelniusi amerikiečių rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo romanų, kuriuose naujai interpretuojami senovės graikų mitai ir epai. Baigusi Brauno universitetą (Brown University) su klasikos magistro laipsniu, ji daugiau nei dešimtmetį mokė lotynų ir graikų kalbų bei klasikos vidurinėje mokykloje. Šios žinios ir aistra antikos kultūrai leidžia jai kurti gilius, psichologiškai turtingus personažus ir pasakojimus, kurie įtraukia šiuolaikinius skaitytojus. Jos kūryba pasižymi poetine kalba, gilumu ir gebėjimu atskleisti universalias žmogiškąsias temas per mitologinių istorijų prizmę.

Madeline Miller romanas „Achilo giesmė“ (orig. „The Song of Achilles“) pirmą kartą originalo kalba pasirodė 2011 metais. Šis romanas, paremtas Homero „Iliada“, perrašo Trojos karo įvykius ir pasakoja apie legendinio graikų herojaus Achilo gyvenimą iš jo mylimojo, Patroklo, perspektyvos. Knyga aprašo Patroklo tremtį, jo ir Achilo draugystės pradžią, kuri pamažu perauga į gilią, intymią meilę, ir jų bendrą likimą, persmelktą pranašysčių, karo žiaurumo ir tragedijos. Romanas pelnė „Orange Prize for Fiction“ (dabar „Women's Prize for Fiction“) apdovanojimą 2012 metais ir tapo pasauliniu bestseleriu.

Romano sąsajos su LGBTQ+ temomis yra itin stiprios ir esminės pasakojimui, nes knygos centre yra homoseksualių vyrų meilės istorija.

Pirmiausia, „Achilo giesmė“ yra romantiška homoseksualių vyrų meilės istorija, kurią pasakoja pats Patroklas. Nors Homero „Iliadoje“ Achilo ir Patroklo santykių prigimtis yra interpretuojama įvairiai (kaip artima draugystė ar romantiška meilė), Madeline Miller aiškiai ir nedviprasmiškai vaizduoja juos kaip įsimylėjusius partnerius. Knyga detaliai aprašo jų santykių raidą nuo vaikystės draugystės iki giliausios meilės ir intymumo, pabrėždama abipusį atsidavimą, švelnumą ir aistrą. Miller geba perteikti jų ryšio gilumą ir reikšmę, padarydama jį romano emociniu ir siužetiniu varikliu.

Antra, romanas nagrinėja homoseksualumo priėmimą ir atmetimą senovės Graikijos kontekste. Nors senovės Graikijoje homoseksualūs santykiai (ypač pederastija, t.y. santykiai tarp vyresnio vyro ir paauglio) nebuvo visiškai tabu ir turėjo tam tikrą socialinę vietą, Miller parodo ir jų sudėtingumą bei galimą visuomenės nepriėmimą, ypač kai kalbama apie lygiateisius santykius tarp dviejų suaugusių vyrų, tokių kaip Achilas ir Patroklas. Achilo motina, deivė Tetidė, nuolat niekina Patroklą ir stengiasi juos išskirti, kas atspindi ne tik motinos pavydą, bet ir tam tikrą priešiškumą, nukreiptą prieš jos sūnaus pasirinktą meilę. Tai rodo, kad net ir „atviresnėse“ kultūrose homoseksualūs santykiai galėjo susidurti su pasipriešinimu ar bandymu juos kontroliuoti.

Galiausiai, knyga normalizuoja ir humanizuoja homoseksualius santykius. Per istorinį ir mitologinį pasakojimą, Miller suteikia galimybę plačiai auditorijai pamatyti ir pajusti homoseksualios meilės grožį, tragizmą ir gilumą. Ji neprimeta šiuolaikinių etikečių, bet leidžia skaitytojams patiems išgyventi šių dviejų vyrų ryšį, suprasti jų emocijas ir iššūkius. „Achilo giesmė“ tapo vienu sėkmingiausių LGBTQ+ tematikos romanų, sujungiančiu klasikinę literatūrą su šiuolaikiniu jautrumu ir padedančiu plėsti homoseksualių istorijų matomumą populiariojoje kultūroje.

Linas Jegelevičius (gimęs 1971 m.) yra Lietuvos žurnalistas, redaktorius ir rašytojas. Jo biografija apima ne tik aktyvų darbą žiniasklaidoje, bet ir įdomias bei įvairias gyvenimo patirtis, įskaitant ilgametį gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, ypač Majamyje ir Niujorke, kur jis dirbo įvairius darbus, tarp jų – kruiziniuose laivuose ir naktiniuose klubuose. Šios patirtys, susidūrimas su skirtingomis kultūromis ir socialinėmis realybėmis, turėjo didelę įtaką jo asmenybės formavimuisi ir kūrybai. Linas Jegelevičius yra žinomas dėl savo atviro ir drąsaus požiūrio į visuomenės problemas, o jo kūryba neretai remiasi asmeninėmis išgyvenimais, suteikdama autentiškumo ir gylio jo pasakojimams.

Lino Jegelevičiaus romanas „Nuogas prieš jus“ originalo kalba (lietuvių) pasirodė 2006 metais. Ši knyga yra išskirtinis kūrinys lietuvių literatūroje dėl savo drąsaus ir atviro asmeninės patirties nagrinėjimo, ypač liečiant homoseksualumo temą. Romanas pasakoja apie autoriaus emigranto patirtis Jungtinėse Amerikos Valstijose, jo tapatybės paieškas ir sudėtingą asmeninę kelionę susiduriant su savo seksualine orientacija.

Romano sąsajos su LGBTQ+ temomis yra itin stiprios ir tiesioginės, nes knyga atvirai narplioja pagrindinio veikėjo bandymus paneigti savo homoseksualią prigimtį. Tai yra esminis knygos siužeto ir psichologinio gylio elementas. Autorius be pagražinimų pasakoja apie vidinę kovą, kurią išgyvena personažas, susidūręs su savo seksualine orientacija visuomenėje, kuri nėra linkusi jos priimti.

Pirmiausia, romanas gilinasi į tapatybės slėpimo ir atsiskleidimo (angl. coming out) procesą. Knygoje vaizduojami personažo bandymai prisitaikyti prie heteronormatyvinių lūkesčių, jo bandymai kurti santykius su moterimis, ieškant „normalumo“ ir visuomenės priėmimo. Tai yra skausminga ir nuolatinė kova su savimi, kuri atspindi daugelio LGBTQ+ asmenų patirtį, gyvenant „dvigubą“ gyvenimą dėl visuomenės spaudimo ir baimės būti atstumtiems. Romane detaliai atskleidžiamos emocinės ir psichologinės pasekmės, kurias sukelia autentiškumo neigimas.

Antra, knyga svarbi tuo, kad ji atvirai kalba apie homoseksualumo patirtis Lietuvoje ir užsienyje 10-ojo dešimtmečio ir 2000-ųjų pradžios kontekste. Nors veiksmas vyksta ir JAV, kur autorius susidūrė su atviresne aplinka, knyga vis tiek atspindi tuometines nuostatas ir iššūkius, susijusius su homoseksualumu. Romanas prisideda prie to meto LGBTQ+ diskurso Lietuvoje, drąsiai keldamas temas, kurios tuometinėje literatūroje buvo retai liečiamos ar tiesiog ignoruojamos. Tai buvo vienas pirmųjų lietuvių autorių bandymų taip atvirai kalbėti apie asmeninę homoseksualumo patirtį.

Galiausiai, „Nuogas prieš jus“ yra ne tik asmeninė išpažintis, bet ir plati žmogiškosios prigimties, laisvės ir autentiškumo paieškų istorija. Nors romanas yra autobiografinis, jis tampa universaliu atspindžiu apie drąsą būti savimi, nepaisant visuomenės normų ir asmeninių baimių. Knyga, savo atvirumu ir jautrumu, prisidėjo prie LGBTQ+ temų matomumo lietuvių literatūroje ir skatino diskusijas apie įvairovę bei toleranciją.

Maištinga Siela