Sveiki,
Kino pavasario
festivalyje pristatyta slovakų režisieriaus Peter Kerekes drama „107 motinos“
(slov. Cenzorka) (2021) nufilmuota su ukrainiečių aktoriais ir
perteikia autentišką ir biografiniais motyvais grįstus pasakojimus apie Odesos
miesto moterų kalėjimą, į kurį pateko nuteistosios jau turėdamos nėštumą.
Filmo centre – jauna
kalinė Lesia, kuri laukiasi berniuko nuo vyro, kurį nužudė iš pavydo. Vėliau sužinome,
kad daugiau ar mažiau čionai patekusios moterys taip pat žudė savo mylimuosius
iš pavydo. Žinoma, iš pasakojimo nesitikėkite kokio nors trilerio ar aštrių suinscenizuotų
smurtinių scenų, paikos ar aršios moterų konkurencijos, nes istorija beveik
visa nufilmuota kalėjimo zonoje. Nors, kaip supratau, prie šio projekto dirbo
ir patirties turinčios aktorės, ir šiaip su kamera nieko bendro neturinčios. Filmas
primena dokumentinį filmą, kai kurios scenos būtent imituoja atviras moterų
išpažintis, tačiau šias istorijas pasakoja aktorės, perteikdamos kalinių
istorijas.
Nors Lesia nuteista
septyneriems metams, ji dėl motinystės negauna liktinio paleidimo. Dalis kalinių
motinų, sukakus vaikams 3 metukams, turi atsisveikinti atiduodamos atžalas savo
artimiesiems arba vaikų namams. Deja, tokios taisyklės, tad ir jaunoji Lesia
bando susitaikyti su šeima, tačiau negali. Žiūrovai mato nuolatinę motinų
kalinių ir bevaikės bei niekaip susirasti vyro negalinčios prižiūrėtojos
gyvenimo kasdienybę, tad nesunku susitapatinti su kalinių istorijomis, nes atmosfera
labai greitai įtraukia. Filmas jautriai perteikia dramas, bet istorijoje švysteli
ir gyvenimo grožis, švelnūs juokeliai, tačiau netrūksta ir liūdnų išsiskyrimų,
ypač kai kalinei tenka atiduoti vaiką ir grįžti į bendrąjį moterų kalėjimą.
Tiesą sakant, tikėjausi
kažin kokios lengvos europietiškos komedijos apie moterų kalėjimo kontrabandą
ar panašiai, tačiau nieko panašaus. Nors filmo finalas nesunkiai įspėjamas ir
veiksmo ne kažin kiek, tačiau gerai režisierius fokusuojasi tikriausiai į savo
patirtį, kai jam reikėjo iš tikrųjų surinkti tikrų kalinių liudijimus – iš čia
atsiranda dokumentiniai inkliuzai. Tragikomiška atrodo ir pagrindinė kalėjimo
prižiūrėtoja ir kai kurios kalinės. Čia vis prisimindavau serialą „Oranžinė –
tai nauja juoda“, sukomercintą, tačiau įtraukų amerikietišką moterų kalėjimo
gyvenimo nuotykių pasakojimą. Deja, šiame filme ne nuotykiai svarbiausi, nes iš
esmės režisieriui kažin kaip per tuos pokalbius ir scenas pavyko atskleisti ir
vidines veikėjų dramas, pavyzdžiui, ar gailimasi už savo nusikaltimus, ar jos
turi motiniškų instinktų ir tai nesunku suprasti iš gana autentiškai perteiktų
kadrų, kur iš pažiūros atrodytų yra mažai laimės, tačiau moterys vis tiek ją
susikuria. Buvo vietelių, kada akelės ėmė drėkti... Rekomenduoju ne tik
sovietinio kalėjimo atmosferos nostalgininkams, bet ir gerų istorijų
kolekcionieriams.
Mano įvertinimas: 8.5/10
IMDb: 7.0
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą