Laba,
Vakar skaitydamas Olgos
Tokarczuk romaną „Jokūbo knygos“, aptikau mintį, kurią esu pagalvojęs ne kartą.
Gal iš tikrųjų kokioje laiko juostoje ar kitoje Visatoje yra priešingas
procesas ir mes atsikeliame labai seni, pamažu jaunėjame ir grįžtame atbuline
tvarka į motinos įsčias. Koks tai būtų jausmas? Ta laiko tėkmė mane visada
domino, kodėl ji pas mus tokia ir ne kitokia.
Panašiai ir šioje
nuotraukoje, kurią neseniai savo socialiniuose tinklapiuose pasidalino Chris
Webb, kuris dar būdamas berniuku su mama 1973 metais apsilankė per
atostogas Madeiroje, Portugalijos kurortinėje ir be galo gražioje saloje. Jis
anuomet ištarė, kad vieną dieną čia sugrįš. Ir jis tą padarė šiemet, lygiai po
50 metų, susirado tą vietą, tą patį akmenį, atsisėdo ant jo ir padarė panašią
nuotrauką.
Galvoju, Viešpatie, per
tuos 50 metų subyrėjo Sovietų Sąjunga, Berlyno siena, atsiradau aš, susikūrė
tiek daug naujų valstybių, išėjo tiek knygų ir filmų, sprogo Černobylis,
siautėjo COVID-19 ir kiti dalykai, to žmogaus galėjo ir nebelikit, o jis išlaukė
ir grįžo, o šis akmuo jo vis laukė, ne kažin kaip pasikeisdamas. Mėgstu
pasididinti tokias laiko sudurstytas nuotraukas, tyrinėti pakilusių uolienų
raštus, pakrantę, pastatus ir įsivaizduoti, kas ir kaip keitėsi per tuos 50
metų. Panašiai kaip vaikystėje, kai leidinių paskutiniame puslapyje reikėdavo surasti
tarp dviejų panašių paveikslėlių 10 skirtumų ir juos pažymėti.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą