Sveiki,
Kol visi rengiasi it
pamišę rožiniai, nes, supraskite, filmą „Barbė“ reikia švęsti, laukiu, kada pamatysiu ir aš filmą, nes dabar salės beveik pilnos. Visai neseniai
skaitydamas Agnės Kajackaitės knygą „Wo/Men“, sužinojau, kad dar XX amžiaus
pradžioje rožinė spalva buvo laikoma drąsos ir ryžto spalva, taigi, ji tinka
labiau vyrams ir ji buvo laikoma vyriška spalva. Nežinau, ar du pasauliniai
karai perkeitė kažką žmonijos suvokime, tačiau viskas šiuo metu yra
atvirkščiai... Visgi šaltibarščių spalva matoma ir Lietuvoje, pavyzdžiui,
Laisvės partijos logotipe, kuriame kviečiama džiaugtis, bet iš tikrųjų žinai,
kad reikia pasiimti ir servetėlių ašaroms, nes džiaugtis galės ne visi.
Nepaisant visko, vis
nepaliauju galvoti apie airių atlikėjos S. O‘Connor mirtį. Dalijuosi netgi
netikėtai sukalto eilėraščio fragmentu.
[...]
Iš siaubo, ką galima
padaryti
Su tyrumu
Įniršio taukuotais ir
replių išklaipytais
Piršteliais,
Kaip galima sąmonę
sutepti
Viską ėdančia derva,
Tokia juoda,
Kaip vinilo plokštelės
grioveliai,
Įtraukę jos amą, jos žadą,
jos transą
Ir užkonservavę
Tamsoje
Josios balse sutilpusią
Tylą.
Kol galvoju apie S. O‘Connor
akis, banaliai pasakysiu, bet jos iš tikrųjų panašios į stirnos, kai kas
pliekiasi dėl Justino Marcinkevičiaus paminklo. Vilniaus Salomėjos Nėries
gimnazija kratosi „išdavikės“ vardo ir, atrodo, kad Lietuvoje vyksta kažin koks
teisingos atminties perregistravimas, tik ne visi žino, kokia ta tiesa yra
tikra. Aš nežinau, tiesiog neturiu jokių kompetencijų spręsti, ar
Marcinkevičius išdergė Lietuvą savo trilogijoje, ar ne.
Tiesą sakant, net
nežinau, atimti iš Margaritos Drobiazkos Lietuvos pilietybę, ar ne. Šiandien
per žinias šis klausimas buvo paprastiems žmonėms užduotas nacionaliniu lygiu
(va tai šou, galėjo skambinti ir balsuoti!) ir ženkle persvara žmonės nubalsavo,
kad reikia atimti. Minia rėkiančių ir žinančių fariziejų, kas yra teisinga, o
kas ne. Aš nežinau, kiek Margarita yra pavojinga Lietuvai, bet puikiai pamenu,
kaip žiūrėdavau su ja ledo šou ir klausydavausi vedėjų liaupsių ir
pasididžiavimo Lietuva ir čiuožėja. Vakar tave liaupsino – šiandien siunčia ant
laužo. Taigi, netgi tai, ką šiandien mes liaupsiname ir laikome kaip
nacionaliniu didvyriu, rytoj galime laisvai nuteisti, nes viskas tėra reliatyvu
ir nieko nėra tikro. Arba, kaip mano pažįstamas sako, viskas yra politika ir
politinis kontekstas. Ypač Eurovizija.
P. S. Visgi siūlau
pastatyti paminklą Barbei. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, buvo svarstoma
pastatyti vienam ukrainiečių kilmės gėjų porno aktoriui paminklą, kuris būtų
atsakas į Rusijos ir rusišką antivakarietišką kultūros veiklą, nes, kaip žinia,
Rusija seniai garsėja homofobiniais įstatymais, kurie jau siejami su Putino
režimo reikšmėmis. Visgi pas mus Barbės paminklas šalia Lietuvos Rašytojų
Sąjungos būstinės būtų šis bei tas. Juk Barbė švari, nesusitepusi, nekolaboravo
su sovietais, o svarbiausia – nieko neparašė, ką reikštų analizuoti ir
vertinti, tai tik tokiai kaip tik reikia paminklo! Geriausią ne kokį
postmodernų, o tikrą bronzinę ar švininę Barbę, kad visi atpažintų iš toli ir
pribėgtų nusifotografuoti. O kas fotografuosis prie Marcinkevičiaus trilogijos
krėslo? Atmeskime politizuotus vertybinius aspektus, pasiduokime rožinės
komercijos šėlsmui, nes tas, kas per rimta ir sureikšminama, tas nesveika.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą