Sveiki,
Dar vienas netikėtas kino
atradimas, kuriuo tapo šveicarų režisierės Bettina Oberli filmas „Mano
nuostabioji Vanda“ (vok. Wanda, mein Wunder) (2020). Kol kas
su šia režisiere neteko susidurti, tad, tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš
šios kino juostos. Tarp ilgų kelionių per atostogas ėmiau ir netikėtai su malonumu
sužiūrėjau šį europietišką filmą.
Istorija europietiškai
kosmopolitiška, filme nusifilmavo žymūs lenkų, šveicarų, vokiečių aktoriai. Filme
pasakojama apie lenkę Vandą, kuri palikusi savo tėvui du mažamečius berniukus
autobusu iš Lenkijos atvyksta į Šveicariją, kur jau kažkada yra dirbusi slauge.
Gavusi pakvietimą ji ir vėl čia atvyko slaugyti seno namų šeimininko, kuris po
traumos guli lovoje, o senyva žmona negeba pasirūpinti savo vyru. Atrodo, kad
filmas taps niūrus, socialinę nelygybę demonstruojančia slogia drama, ypač
tada, kai Vanda naktį už papildomą sumą lytiškai patenkina prie lovos
prikaustytą vyrą, tačiau netrukus viskas apsiverčia, nes Vanda tampa nėščia.
Daugelis šeimos narių į ją žiūri kaip į imigrantę, kuri nori pasipelnyti iš
turtingos šeimos, bet visoje toje suirutėje labiausiai džiaugiasi pats ligonis,
kuris netgi vėlei pradeda iš džiaugsmo vaikščioti.
Staiga filme įvyksta
paradoksalus lūžis ir šioji nepatogi situacija, kuri iš pradžių atrodė kaip
tragedija, tampa kakofoniškai linksma, nes atskleidžia yrančios šeimos ir santykių
tragikomiškus niuansus. Sumaištis tampa visai šeimai terapiniu išbandymu, nes į
kūdikį bando pretenduoti nevaisinga vyro dukra Sofi, jaunėlis pamišęs dėl
paukščių ir Vandos susitupi ir tampa vyru, o galiausiai ir pati Vanda gauna
didžiausią savo gyvenimo pasiūlymą, po kurio nebereikės važinėtis į užsienį
uždarbiauti ir galės būti su savo vaikais. Režisierė eliminuoja perdėtą rimtumą
ir nesistengia nei pati, nei kaip nors per veikėjus moralizuoti.
Šį filmą būtų galima
pavadinti nepatogia rimta komedija. Tiesa, kuo toliau, tuo labiau tos komedijos
elementų filme daugėja, o veikėjai iš rimtų tampa šiek tiek maniakiškai
karikatūriniai, bet, nepaisant to, juos stebėti tampa be galo įdomu. Gal pabaigoje
kiek perdėta su velionio pelenų bastymo ežere ceremonija bei to kūdikio
grobstymas ir savinimasis, bet visumoje režisierei pavyko išvystyti filmo
pagreitį ir pasijuokti iš šiaip jau rimtų dalykų. Man priimtinas tas
šveicariškas vokiškos pusės humoro jausmas, mėgavausi paradoksaliomis scenomis,
išprotėjusiais veikėjais, tad galima sakyti, kad gavau nuostabias dvi valandas
ir juoko, ir liūdesio ir gero kino.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 54/100
IMDb: 6.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą