Knyga: Dr. Agnė Kajackaitė "WO/MEN"

 Agnė Kajackaitė. „WO/MEN“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 208.

 

Sveiki, knygų skaitytojai ir lyčių stereotipų laužytojai,

 

Visiškai netikėjau, kad perskaitysiu Agnės Kajackaitės knygą WO/MEN, kurią išleido leidykla Baltos lankos, išvertė Laima Bezginaitė. Visų pirma, kad mano skaitymo racioną sudaro beveik išskirtinai tik grožinė literatūra, tačiau norėjosi sužinoti ką nors daugiau, o apie A. Kajackaitės knygą buvau šį bei tą girdėjęs iš viešosios spaudos, kurioje knyga pristatoma kaip unikalus tyrimas, pagrindžiantis ekonomikos elgsenos pavyzdžiais, jog iš esmės vyrai ir moterys, nors ir panašūs, visgi skiriasi. Knyga kaip tik turi panašią paantraštę: Ar moterys ir vyrai išties tokie skirtingi, kai įprasta manyti? Taigi pati Agnė Kajackaitė, nors ir jauna, tačiau jau daug mačiusi ir išmaišiusi pasaulio, o šios knygos užuomazgos prasidėjo, kai ji su kolegomis vyrais pradėjo kalbėti apie biurų patalpų temperatūrą, nes mokslininkei šalta, o vyrukams toje pačioje patalpoje normalu. Gal dėl to, kad moterys jaučia kitaip temperatūrą? Vėliau knygoje esantys eksperimentai parodė moterų ir vyrų darbo našumą pagal temperatūrą, pasirodo, jog iš tikrųjų tai ne mitas...

 

Knygą sudaro devyni skyriai, kitaip sakant, autorė pasirenka devynis aspektus, pagal kuriuos nagrinėja lyčių skirtumus ir panašumus. Kuri lytis labiau linkusi rizikuoti, būti dosnesnė kitiems, kuri labiau konkurencinga, kas tiki sąmokslo teorijomis ir t. t., ir pan. Pradėsiu nuo to, kad jau nuo pat pratarmės autorė atsisako perdėto mokslinio stiliaus. Kažkur teko skaityti, kad rašydama knygą siekė ją perteikti taip, kad suprastų net autorės močiutė, todėl kažin kokio sudėtingo mokslinio veikalo nesitikėkite, nes knygą iš dalies gali perskaityti ir septintokas bei viską joje suprasti paraidžiui.

 

Iš vienos pusės toks šiek tiek infantilus rašymo dėsningumas glumina, nes autorė kiekvienam skyriui pasirinkusi aiškią pasakojimo strategiją, kuri galiausiai iš vieno skyriaus į kitą monotoniškai kartojasi. Pirmiausia pateikiamas asmeninis koks nors pavyzdys, dažniausiai susietas su seserimi dvyne ar šeimos nariais, vėliau nueinama prie to, kokie tyrimai buvo atliekami pasaulyje (nuorodas visas rasite knygos pabaigoje, jos gausios ir turtingos) ir galiausiai išdėstomi tų atliekamų tyrimų rezultatai. Klaikiausios buvo visgi knygos skyrelių pabaigose suformuluotos išvados, nes jos priminė Motiejaus Valančiaus literatūros ištarmes t. y. perdėta didaktika ir moralinis postringavimas: tiktai, vaikai, jūs šitaip nedarykite, kaip Jurgelis daro. „Akivaizdu, kodėl per menkas pasitikėjimas savimi gali tapti trūkumu. Jei nepakankamai tikėsime savimi, neteksime daug galimybių – nepretenduosime į darbo vietas, kurias iš tiesų galėtume gauti, ir nesileisime į nuotykius, kuriuos galėtume patirti. Perdėto pasitikėjimo savimi pavojai mažiau akivaizdūs (p. 94).“

Agnė Kajackaitė (nuotr. P. Peleckio)

 

Visgi nemaža dalis knygos buvo gan nuobodoka, nes pasirinkti aspektai pynėsi tarpusavyje ir buvo lengvai nuspėjami. Pavyzdžiui, akivaizdu, jeigu vyrai labiau linkę rizikuoti, kaip rodo tyrimai, tai faktas kaip blynas, kad jie yra ir konkurencingesni. Nemaža dalis sklandančių mitų, pavyzdžiui, apie tai, kad moterys labiau atsargios, o vyrai mėgsta konkuruoti, yra tipiniai lyčių folkloriniai stereotipai, pasirodo, ne iš piršto laužti. Eksperimentai, kuriuos pateikia autorė, būtent tai ir iliustruoja. Visgi, nepaisant tam tikrų niuansų, knygoje aptikau ir stebėtinai naujų ir negirdėtų dalykų, dėl ko, aišku, džiaugiuosi skaitęs knygą. Pavyzdžiui, apie pagalbą kitiems: „Paaiškėjo, kad kai „pagalbos teikimo situacijoje“ būdavo stebėtojų, vyrai pasisiūlydavo padėti daug dažniau nei moterys. Tačiau jei stebėtojų nebūdavo, vyrai ir moterys buvo panašiai paslaugūs. Vadinasi, kai suteikta pagalba galėdavo atrodyti heroiškai (kai stebėdavo aplinkiniai), vyrai būdavo paslaugesni nei moterys. Pasak JAV filosofo Erico Hofferio: „Be ryškaus publikos pripažinimo šlovės siekimo nebelieka (p. 76).“ Betgi akivaizdu, kad visuomenėje priimta tikėtis iš vyro, kad jis eidamas pro šalį padės panešti naują šaldytuvą. Elgseną formuoja ne tiek vidinis noras padėti, o įsipareigojimas kitų lūkesčiams t. y., tam, ko iš tavęs kaip vyro tikisi visuomenė. Iš vienos pusės gali pasirodyti tai kaip narciziškumas, heroizmo poreikis, o iš kitos uždėta našta būti ir elgtis taip, kaip reikalauja tavęs kaip iš lyties atstovo. Nelygu, kaip pažiūrėsi.

 

Arba apskritai istoriniai faktografiniai stebinantys dalykai, kurie šiandienos visuomenėje priimami ir suvokiami priešingai nei XX amžiaus pradžioje. „Jei norite rengti mažylį spalvotais drabužėliais, berniukui rinkitės rožinės, o mergaitei melsvos spalvos apdarus, ypač jei mėgstate vadovautis tradicijomis (p. 126).“ Lyčių stereotipai istoriškai dažnai kisdavo, pavyzdžiui, juk pėdkelnės pirmiausia buvo išrastos vyrams, o sijonus dažnai juosdavosi tiek vyrai, tiek moterys.

 

Mane labiausiai sudominęs skyrius visgi buvo apie sąmokslo teorijas. Turėjau klaidingą įsitikinimą, jog moterys yra naivesnės ir patiklesnės, linkusios labiau tikėti tai, kas pateikiama internetinėse platybėse. Aišku, tyrimui paimtos pačios populiariausios sąmokslo teorijos, pavyzdžiui, apie COVID-19 skiepus ar „QAnon“ judėjimas prieš JAV vyriausybę, kurie, sakyčiau, internete retsykiais itin įtikinamai pateikiami. Nors pati autorė skeptiškai vertina bet kurią sąmokslo teoriją, tačiau visgi atlikti tyrimai rodo, jog visgi amerikiečiai vyrai yra labiau linkę tikėti tomis sąmokslo teorijomis, kurios susijusios su politika. Bet įdomu tai, kad kitose šalyse visgi šis lyčių pasiskirstymas nebuvo ryškus.

 

Visgi didžiausią klausimą bent man kėlė tyrimų eksperimentų metodika. Kiek ji yra tiksli ir iš tikrųjų apibendrina lyčių skirtumus ir panašumus? Tokie patys atlikti tyrimai su šimtais dalyvių kokioje Šveicarijoje gali rodyti vienus rezultatus, o Argentinoje visiškai kitokius, mat tam įtakos turi siaubingai daug faktorių, bet labiausiai kultūriniai aspektai. Jeigu visuomenėje moterys yra pripažinta kaip lygiavertė su vyrais, gausite vienokius rezultatus, jeigu moters statusas yra gimdyti ir gaminti valgį, gausite toje šalyje visiškai kitokius rezultatus, tad užmaukšlinti šių eksperimentų vieną bendrą šabloninį apibendrinimą ant kiekvienos kultūros ar šalies žmonių iš esmės neįmanoma. Ką tai rodo? Visgi grįžtu prie kitų autorių ištakų, kad vyro ir moters sąvokos yra socialinis konstruktas, atmetus kelis aiškiai fiziologiškai grindžiamus faktus, pavyzdžiui, temperatūros jutimą, manau, daugelis nagrinėjamų aspektų yra absoliučiai kultūriniai dirbtiniai dalykai, pagrįsti nusistovėjusiais lyčių elgsenos stereotipais. Iš vienos pusės Agnės Kajackaitės darbas didelis, nes ji surinko ir susistemino daugybę duomenų, o iš kitos tarsi ir paliudijo tai, ką ir taip intuityviai žinome.

 

Jūsų Maištinga Siela