Sveiki,
Neseniai Delfi.lt pasirodė
straipsnis „Prestižo pedagogo profesijai niekas ant lėkštutės neatneš –
tą turi pelnyti patys mokytojai“, kuriame kalbinama docentė dr. Birutė
Autukevičienė, kuri labai gražiais žodžiais nupasakojo apie jaunojo pedagogo
lūkesčius ir galimybes. Iš vienos pusės atrodo, kad kalbančioji demonstruoja
susirūpinimą ir empatiją, kuriai iš tikrųjų rūpi bendražmogiškieji santykiai ir
t. t., tačiau gražūs žodžiai ir perdėtas optimizmo tonas man primena
sovietmečio retorines kalbas, kada norima sudaryti įspūdį geresnį, negu yra iš
tikrųjų.
Tiesa, nepažįstu aš
gerbiamos B. Autukevičienės, gal ji išties puikus žmogus, padedantis ir
įkvepiantis kitus, tačiau verta pacituoti, ką ji teigia: „Panašu, kad jaunas
žmogus turi tokių iliuzijų ir lūkesčių, kurie ne visad atitinka realybę. Matyt,
todėl, susidūrę su iššūkiais, jauni žmonės linkę palikti tą darbą. Žinoma, kad
dirbant šį darbą reikia turėti kantrybės, stiprybės ir gebėjimo nepasimesti,
savo kelyje sutikus vieną ar kitą kliūtį bei iššūkį. Svarbu būti stipriam,
labai norėti dirbti šį išties prasmingą darbą, žinoti jo vertę. Tuomet jokie
iššūkiai jaunam žmogui nebus baisūs...“ Kur aš girdėjau tą linksniuojamą
žodį-prakeiksmą IŠŠŪKIAI? Ogi mūsų švietimo ministrai jį kaip įsikandusią
gaišeną traukia ir ripuoja kas antrame sakinyje, nuo kurio pedagogams jau įskaudo
galva, nes kada galės jie dirbti, o ne vien tuos iššūkius nuo ryto iki vakaro
priiminėti? Šitiek sakyti interviu ir nepasakyti nieko, nei kokie tie iššūkiai,
nei KAIP REIKĖTŲ JUOS PAGALIAU ĮVEIKTI, man suponuoja, kad kalbančioji labai
tauriais žodžiais pilsto iš tuščio į kiaurą, naudodama nudailintą teorijos
leksiką, bet iš esmės tai pamokyti pedagogus mojuojant iš Mėnulio t. y.
absoliučiai nepasakyti nieko. Tiesą sakant, tą daro nemenka dalis pedagogus
ruošiančių dėstytojų: primala daug gražių idėjų (kaip sovietiška!) apie
mokytojo darbo prasmingumą ir kilnumą, apie tai, kaip kiekvienas vaikas yra
auksas, neatrasta Amerika ir tik tu vienas gali jam parodyti pasaulį...
Jaučiate, kame šaknys? Toks idealistas nueina į mokyklą ir sudega per metus,
nes ir arkliui yra aišku, kad lauko darbas yra sunkus ir normalus žmogus eina į
darbą neprifarširuotas mylinčių idėjų apie mokinio neatrastas galias, o dirbti
ir gauti algą, o neimituoti tariamų utopinių pajautų apie pašaukimą.
Kalbančioji kviečia
pačius pedagogus kurti tą prestižinę profesiją, kuri, atleiskite, mokytojai,
jau tapo nacionalinio lygio anekdotine afera. Puikiai menu metus, dar valdant
Daliai Grybauskaitei, kai šioji Lietuvai skirta idėja laimėjo, tačiau 2025 metai
jau nebe už kalnų, išmušė šiek tiek pandeminis laikotarpis, o po jo visus
staiga ištiko amnezija, nes praktiškai niekas nedaroma, kad tą mokytoją nors
kiek gerbtų. (O pasirodančios ironiškos antraštės apie tai, kaip mokytojai
pliki paleidžiami į dilgėles, dar parodo ir tam tikrą profesijos išjuokimą,
absoliučiai gėdingas reikalas, mielieji). O kodėl gerbia policininką, teisininką,
notarą, jūs man pasakykite? Nes žmogaus orumą apibrėžia pajamos ir pagarba.
Norėčiau paklausti
gerbiamosios Birutės Autukevičienės, ar tai normalu, kad jaunam pedagogui imant
paskolą būstui bankas parodo vidurinį pirštą, nes su pajamomis gali pirkti
nebent socialinio būsto patalpas? Žinoma, tai labai didelis prestižas ir
kiekvienas pedagogas jį susikurs smagiai nunarinęs galvą ir apkabinėdamas iš
išmaniųjų telefonų neišlipančius pajuodusius paauglius, nes nuo čia prasideda
prestižas? Taurūs ir gražūs žodžiai jauniems pedagogams išties primena tas
baisias komunistines kalbas iš tribūnų apie penkmečio planus ir žemės ūkio našumą:
pirmyn į komunizmo pergalę! Dar pridėkime
sovietų mėgtą „ne piniguose laimė“, tai išvis gal dar primokėkite valstybei,
kad leidžia būti pedagogu, nes bus taip gražu, gal kokį droną Ukrainai nupirks,
tai išvis ne pedagogai, o tiesiog herojai. Pripažinkime, kad naktinis koliojimasis
per elektroninį dieną su persiutusiais mokinių tėvais ir grasinimais (čia,
matyt, bando pelnyti tą prestižą?) nėra nieko prestižinio, sistema turi būti
griežta, reikli ir verta kiekvieno pedagogo plauko, kad jį gintų nuo
nesąmoningai ministerijos ir NŠA prikukuotų nereikalingų iššūkių, nuo
suagresyvėjusių mokinių ir jų tėvų.
Žinoma, galiu skambėti
kiek pesimistiškai, netgi piktai, bet tiesiog pats tas pasakymas, kad mokytojas
švietime turėjo būti prioritetu, netgi tai viešai buvo įsipareigota ir jo
atmetimas tampa tik įrodymu, kad mokytojas ir toliau yra ciuciko vietoje,
o idiliški pasisakymai apie tai, kad pats sau gali susikurti prestižą, tai
tikriausiai trenkiant durimis ir metant šį juokingai žalingą reikalą, iš kurio
juokiasi tas, kas netingi. Nuo valstybės rūpinimosi politikos prasideda pagarba,
orumas ir prestižas, o ne nuo pilietinio atbukusio ir vergiško paklusnumo bei nusižeminimo.
Keletas mano sukurtų memų
prestižui įprasminti. Tiesa, dėl nelietuviškos programos nepavyko panaudoti visų lietuviškų raidžių.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą