Filmas: "Visos Bo baimės" / "Beau Is Afraid"

 

Sveiki,

 

Kas tik nežino „Paveldėtas“ ir „Saulės kultas“ režisieriaus Ari Aster? Būsiu vienas iš tų, kurie laukė trečiojo režisieriaus filmo „Visos Bo baimės“ (angl. Beau Is Afraid) (2023). Trijų valandų pasakojime aktoriaus Joaquin Phoenix veikėjas Bo, tikriausiai pažodžiui išvertus Gražusis, keliauja aplankyti savo motinos, iš pradžių gyvos, o po to jau ir mirusios. Kelionė trunka, atrodo, visą amžinybę, tačiau tik būdas režisieriui papasakoti žmogiškosios tragikomedijos istoriją, kurioje galime atpažinti patys save.

 

Bo – sutraumuotas vidutinio amžiaus vyras, kuris turi psichologinių problemų. Jo protas patologiškai iškreipia tikrovės vaizdinius, o jiems slopinti terapeutas gydytojas išrašė stiprius vaistus. Tiesa, neaišku, ar jie labiau slopina, ar plečia tas haliucinacijas, tačiau Bo gyvena siaubingame žudynių, narkomanų, prostitučių kvartale, arba bent jau jam taip atrodo. Jį nuolat persekioja demonai, jis nebejaučia natūralios laiko tėkmės, o žmonės gali tapti visai nebe žmonės, o proto ir vaizduotės sukurtomis projekcijomis. Galiausiai režisierius konstruoja Bo kelionę kaip Dantės ir Vergilijaus kelionę per devynis pragaro ratus, tačiau tai tampa Bo vaikystės, jaunystės, dabarties ir senatvės chaotiška tekstūra, kurią dar iliustruoja ir absoliutūs sąmonės užtemimai, animaciniai ir makabriškos komedijos intarpai ir, atrodo, visiški nonsensui būdingi simboliai, pavyzdžiui, teatras miške, kuris aiškiai iliustruoja vaikystės pasakų ir mokyklinės scenos nuotrupas. Žodžiu, režisierius konstruoja realybę ne visiškai beprotiškai, bet analizuodamas, kaip galėtų veikti palaužto psichinio ligonio matymas, sudurstydamas iš veikėjo paaugliškos nesėkmingos pirmosios meilės bei valdingos ir kontroliuoti mėgstančios motinos.

 

Filmas yra totali beprotybė, pakrikusios sąmonės vaizdinio koliažas, kuris žiūrovą pritrenkia savo originaliais ir netikėtais sprendiniais bei nuolat kintančia dinamine ekspresija. Atrodo, kad myžnius Bo absoliučiai bevalis, jis keliauja ir nuolat verkšlena. Nors jis ir sutrikęs bei pakrikęs, seniai manęs neerzino toks besąlygiškas veikėjo zyzimas ir pasidavimas tų vaizdinių spaudimui. Atrodo, kad jis net nesistengia suprasti ir kovoti. Iš vienos pusės tai pateisinama, nes filmas idėjinis, už visų simbolių ir net veikėjo veiksmų yra kita reikšmė. Filmas nepalieka abejingo, netgi jeigu jis jums absoliučiai nepatiks, jūs jį prisiminsite, jeigu pažiūrėsite iki galo. Visgi lyginant, kad ir su „Saulės kultu“, „Visos Bo baimės“ atrodo šiek tiek ištęstas, viduryje filmo ištinka kažkokia didelė pauzinė duobė, kuri verčia dirsčioti į laikrodį. Gal per daug užsiboksuota su pagrindinio veikėjo melancholija ir prislėgimu, kažkaip vietomis norėjosi ne tik veikėjo plūduriavimo nekintančioje emocinėje padėtyje, bet ir kažkokio kitokio vyksmo, galgi daug ką būtų išsprendę juostos sutrumpinimas. Nepaisant visko, filmas man patiko, nes jis kėlė dvejopus jausmus. Gal tai ne mėgstamiausias visuminis režisieriaus darbas, tačiau išlaiko savo keistumą, siaubo filmo naujo braižo būsimą klasiką.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela