Filmas: "Laukinukė Roz" /"The Wild Robot"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu ganėtinai nustebęs, pažiūrėjęs vieną naujausių „Krudžai“ (2013) ir „Kaip prisijaukinti slibiną“ (2010) kūrėjo Chris Sanders naujausią kino animacinį kino filmą visai šeimai „Laukinukė Roz“ (angl. The Wilde Robot) (2024). Šiaip gan įtariai žiūriu į tuos animacinius projektus, kuriuose vaizduojami robotai, inovatyvusis naujasis pasaulis, kuris, mano supratimu, jaunąjį žiūrovą tik dar labiau įtraukia į nesibaigiantį technologijų pasaulį ir padaro, sakyčiau, tam tikrą meškos paslaugą. Dejuojame, kad nebegalime vaikų atjunkyti nuo išmaniųjų ir internetinio pasaulio, o iš kitos pusės patys tą lyg ir skatiname suteikdami visas prieigas ir galimybes bei kurdami filmus, kuriais paskatiname vaikų poreikius į priklausomybę. Tačiau tokiais retais atvejais kaip, pavyzdžiui, filmas „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“, pasirodęs 2008 metais, iškart sukėlė revoliuciją, jog galima taip esmiškai ir jautriai bei neskubančiai pasakoti apie technologijų pasaulį ir mus pačius.

 

Visgi „Laukinukė Roz“ man turi nemažai sąsajų su „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“. Pagrindinė veikėja – robotė Roz, kuri atsidūrusi laukinėje gamtoje bando grįžti į civilizuotą pasaulį ir tenkinti kitų poreikius. Roz užprogramuota atlikti darbus ir misiją, o pramokusi žvėrių kalbą netikėtai ji susidraugauja su lapinu, kuris per stebuklą nesuėdą mažojo ančiuko, bet priešingai – netrukus su Roz ima jį auginti. Tam tikra prasme Roz laukinėje gamtoje padaro revoliuciją ir suburia laukinis žvėris į taikos komuną, saugo juos sunkią žiemą, globoja tarsi tikra motina savo ančiuką, kol tampa akivaizdu, jog ji nebeatitinka robotės funkcionalumų, ji pernelyg gyva ir jautri kitiems. Pasenusios ir primityvios programos degraduoja ir Roz tampa nebepaklusni, ji nebenori grįžti į civilizaciją, jai rūpi kiti.

 

Būtent robotės Roz sužmoginimas apeliuoja į naujojo super pasaulio viziją, t. y. net dirbtinio intelekto produktai galimai labai supanašės su žmonėmis, atkartos jų psichologiją, jautrumą, bus altruistiški – priešinga tai antiutopinei vizijai, kad dirbtinio intelekto robotai atsigręš prieš savo kūrėjus žmones ir juos ims naikinti. Žinote, kuo man patiko šis filmas? Nes labai jautrus, pasakoja apie žmogiškuosius faktorius, netgi žvėreliai, jie irgi yra personifikuojami ir „įvilkti“ į civilizuoto pasaulio koncepciją. Tarsi žiūrėtum kokį senovinį ir iki ašarų jaudinantį „Bembį“, bet tas „Bembis“ šįkart robotas, su kuriuo, beje, netrukus žiūrovas labai susitapatina, išgyvena Roz nesėkmes, jausmus, mato jos byrantį ir gendantį kūną ir visiška eliminuotą ego, kas šiek tiek šokiruoja, nes visi gi pasaulyje daugiau ar mažiau siekia sau naudos. Bet man kirba: ar robotai ir dirbtinio intelekto sutvėrimai ir begali vieninteliai nebegalvoti apie save, o tik apie kitus? Didelė atsvara filme yra gamtos pasaulis, kuris visiškai integruoja ir pripažįsta robotą, nes ji nekelia grėsmės ir neturi ego, todėl gali vienyti skirtingų prigimčių žvėris į bendruomenę. Aišku, sakyčiau, filmo esmingai pademonstruoti vertybiniai niuansai, istorija moko empatijos, siužetiškai visgi filmo pabaiga ganėtinai priminė Davido Camerono kino filmą „Įsikūnijimas“ – gaisrai, sprogimai, gamtos pasaulis prieš civilizacijos pasaulį, draugystė prieš paklusnumo visuomenę ir galiausiai laimi tai, kas turi laimėti tokio žanro filme.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Jurga Ivanauskaitė nutolsta ir lapkričio 14 dieną sugrįžta!

 

Ei!

 

Kiaurus metus negalvoju apie Jurgą Ivanauskaitę, kažkada padariusią man didelę įtaką. Bet šast – lapkričio 14 diena ir ji ateina, grįžta. Vakar prieš užmiegant apie ją pagalvojau, nevalyvai, kažkaip... ir paskaičiavau, o kada jos tas gimtadienis, kurio anksčiau nepraleisdavau neprisiminęs. Ogi rytoj, t. y. jau šiandien! Vadinasi, tam tikri prisiminimai iškyla net tada, kai išvis negalvoji, net pamiršti. Ar neįdomi toji mūsų pasąmonė? Lapkritis. Skorpionai. Raudona spalva. Paskutinieji lapai. Dvasingumas. Štai su kuo asocijuojasi lapkritis. Ir vis dar taip.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Medžiotojai baltame lauke" / "Jakt" / "Hunters on a White Field"

 

Sveiki,

 

Šiemet Scanoramos festivalyje klasikinėje sekcijoje „Naujienos iš šiaurės“ pristatoma trileris apie vyrų pasaulį „Medžiotojai baltame lauke“ (šved. Jakt) (2024). Pamačiau anonsą ir aprašą, ir man iškart patiko. Tikėjausi įtempto ir tamsaus psichologinio trilerio, atskleidžiančio žvėriškąsias vyro puses unikaliomis konkurencingomis sąlygomis, tačiau gavau šiek tiek kitokį variantą.

 

Filmą režisuoti imasi švedų režisierė Sarah Gyllenstierna ir kalba ji apie vyrų (ne)draugystės pasaulį. Tai nėra klasikinis trileris. Veiksmas vyksta atokiame švediškame miškų vienkiemyje, kur automobiliu atvyksta du draugužiai pas trečiąjį. Naujokas nori išmėginti medžioklę, o labiau pažengę jo draugai lyg ir bando iš jo tyčiotis, „pakrikštyti“ susitepant krauju rankas. Vyrai vakare aristokratiškai geria vyną ir doroja medžioklės mėsas, o iš ryto vėl leidžiasi šaudyti ančių ir elnių, kol vieną dieną nė vienas nieko nenušauna. Galiausiai vyrams taip apsisuka smegenys, kad jie pradeda žaisti savo pačių gyvybėmis ir nustato taisykles, kaip jie vienas kitą medžios miške ir šaudys vienas į kitą tikromis kulkomis...

 

Pradėkime nuo to, kad filmas gerai pastatytas, tačiau viskas abejotina arba neįtikinama iki galo. Vyrų režisieriai dažnai kaltinami, kad moteris jie savo kine pernelyg dažnai vaizduoja kaip kokias seksualias viliokes arba jau visiškas daugiavaikes matronas ir puodų verges. Režisierė pasuko truputį irgi feministiniu ir klišiniu rakursu – veikėjai absoliučiai pusdebilai, kuriems svarbu pakelti vienas prieš kitą savivertę, pasidemonstruoti, tapti medžioklės karaliais ir pasipuikuoti – žodžiu, įrodyti savo vyriškumo standartus, siejamus tradiciškai su brutalumu ir bebaimiškumu. Vyrai čionai staugia, išgėrinėja ir elgiasi kaip kokiame Holivudo standartiniame filme apie prisigėrusius sadistinius studentus, nejaučiančius pagarbos ir ribų. Galiausiai vyrukai prisižaidžia ir pyškina vienas į kitą kulkas, bet ne šiaip sau, bet taip, kad kitą dieną atsikėlę žaizdoti ir prakiurę, tiesiogine to žodžio prasme, jie vis tiek nenutraukia savo beprotybės. Klausimas kyla tik vienas – kodėl? Čionai prisiminiau „Bado žaidynes“, nes principas išgyvenimo labai paprastas – tai teikia adrenalino ir pažadina gyvasties impulsą. Dažniausiai vidutinio amžiaus vyrai visuomenėje prigesę, „įsisūdę“ į socialinius darbinius reikalus, mechaniškai atlieka savo veiksmus, o laukinėje gamtoje atsiveria išgyvenimo instinktas ir jis, nors ir žiaurus, tačiau leidžia pasireikšti panykusiems išgyvenimo prigimtiniams instinktams. Kiek tai susieta su lytiškumu ir hormonais – nežinau.

 

Galiausiai filmas kažkuo lyg ir rimtas, bet kartu turintis satyros poskonį. Pagrindinis veikėjas tikriausiai dėl prisiskintų nuodingų žolelių patiria psichodelinius reginius, atrajoja kažkokius vikšrus, tačiau kartu leidžiasi į girią žaisti mirties žaidimų. Nesu tikras, ar man filmas patiko, jis, sakyčiau, šiek tiek prailgo, nes tos įtampos, prie kokios trileriuose esame pripratę, nėra. Idėjinis filmo matmuo koreliuoja su pernelyg šabloniškais ir primityvokais vyrų charakteriais, todėl jų asmenybės dvelkia karikatūromis, nei žmogiškumu. Idėja lyg ir aiški – Žanas Žakas Ruso sakė „Atgal į gamtą!“, nes ten tampame tikri. Bet ar tikrai tas tikrumas pasireiškia būtent tokiu būdu, kaip tą iš savo reakcijų ir baimių bando išgauti šie vyrukai? Man kelia daug klausimų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 5.0

 

Maištinga Siela

Scanorama 2024, reklaminis logotipas, dizainas, užrašas, reklama, programos popierinis lankstinukas

 

Kaip ir kasmet – vis tokie patys, bet kaskart vis skirtingi. Scanoramos 2024 metų dizainas vėl kitoks. Džiugu, kad vis dar ne viskas elektroninė erdvėje ir prie kino teatrų vis dar galima gauti festivalio programas tokiais pavidalais.

 

Maištinga Siela

Laikraštis dienraštis "Klaipėda" švęs 80 metų sukaktį – reklaminis dienraščio stendas

 Sveiki,

 

Dienraštis „Klaipėda“ yra leidžiamas nuo 1945 metų lapkričio mėnesio, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir leidžiamas beveik be pertrūkio 6 kartus per savaitę lietuvių ir rusų kalbomis. Belaukdamas taksi stotelėje ir žiūrėdamas į šį reklaminį stendą, ėmiau skaičiuoti, ką turėjo išgyventi šis istoriškai senas leidinys, kurį skaitydavo kai kurie jau mirę mūsų seneliai ar proseneliai.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Motina ir dukra, arba Naktis nėra amžina" / "Deda-Shvili an rame ar aris arasodes bolomde bneli"

 

Sveiki,

 

Pirmuoju šio sezono „Scanoramos“ filmu tapo Sakartvelo dokumentinis filmas „Motina ir dukra, arba naktis nėra amžina“ (angl Mother and Daughter, or the Night Is Never Complete) (2024). Su dokumentika kino festivaliuose retai kada prašausi, šįkart taip pat neprašoviau, nes filmas iš tikrųjų emocionaliai ir svaiginančiai intymiai išsiskleidė, apimdamas tris sakartveliečių moterų režisierių kartas. Filmas fokusuojasi į 94 metų garsią Sakartvelo režisierę Laną Gogoberidzę, kuri per savo santykį su jau kadaise mirusia motina, permąsto savo tarpukario likimą ir kino filmus.

 

Mane visada labai sujaudina tokios intymios šeimų dokumentikos, savitos išpažintys, pastarosios, beje, kaip šioji, stebina skaudžiais ir nesumeluotais likimų smūgiais. Senutė Lana prisimena savo motiną, gimusią dar XX amžiaus pačioje pradžioje ir ketvirto dešimtmečio pradžioje sukūrusią du unikalius kino filmus, kuriuos beregint pasikeitusi valdžia iškart uždraudė, Lanos tėvą, beje, komunistą, nušovę, o motiną ištrėmė 10 metų į gulagą sunkiųjų darbų. Tbilisyje likusi mažoji Lana prisimena gerųjų dėdžių globą, sumaištį namuose, besikeičiančią sovietinę valdžią ir motinos ilgesį. Režisierė nuotraukomis, daiktais ir prisiminimais rekonstruoja šeimos istoriją ir taip įprasmina savo motinos, pirmosios gruzinų moters režisierės atminimą. Istorija verta išties dėmesio, nes motina, grįžusi iš tremties, niekada nekalbėjo apie savo filmus, nors dukra pasuko režisierės keliu, vėliau tą padarys ir anūkė. Po motinos mirties Lana galiausiai su didelėmis pagalbomis senuose užsienio archyvuose visgi aptiko motinos filmus, juos pademonstravo Vakarams ir Vakarai buvo sužavėti. Tų filmų ištraukas galima interpretuoti kaip šeimos moterų likimų ir kartu netrukus prasidėsiančio tautos valymo juodąją pranašystę.

 

Iš tikrųjų filmas graudina ir sukrečia. Jis dar kartą paliudija ir tai, ką gerai žinome iš pačių lietuvių tremtinių, grįžusių į Lietuvą, liudijimų. Visi labai norėjo gyventi ir išgyventi, nė vienas sunkią valandą nepasikorė, nenusižudė, nes viltis tikriausiai tokią valandą yra kur kas stipresnė. Perėjus tokį likimą, tikriausiai niekas nebebaisu. Filme Lana daug cituoja ir deklamuoja poezijos, kuri buvo laikoma kaip viena iš pasipriešinimų formų toms baisioms okupantų represijoms. Pabaigoje ji padeklamuoja vieno mylimo savo poeto iš Prancūzijos verstas eiles, kurios dar ilgai man skambėjo po šio puikaus ir jautraus filmo. Perfrazuojant būtų panašu į tai: net ir tamsiausia naktis negali būti juoda žmogui, perėjusiam sielvartą... Filmas toks ir yra, jis kalba apie sielvartą, bet jo nesmerkia, gyvenimas su duotomis tragiškomis aplinkybėmis ir savomis dovanomis, kurios nustelbia baisiausias tragedijas ir iškelia bendražmogiškumą kaip didžiausią atsvarą barbariškumui ir nužmoginimui. Labai rekomenduoju.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Wiesław Myśliwski "Traktatas apie pupelių gliaudymą"

 

Wiesław Myśliwski. „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ – Vilnius: Mintis, 2009. – p. 400.

 

„Visos vietos be žmogaus jau nėra tos vietos. Vienintelė žmogaus vieta yra tik jame. Nepriklausomai nuo to, ar esame čia ar kur nors kitur. Dabar ar kada nors. Visa, kas išorėje, tėra vien apgaulė, aplinkybės, atsitiktinumai, klaidos. Žmogus yra pats sau ta svarbiausia paskutinė vieta (p. 358).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgai teko laukti, kol perskaitysiu dar vieną puikaus lenkų rašytojo Wiesław Myśliwski (g. 1932) romaną Traktatas apie pupelių gliaudymą (lenk. Traktat o łuskaniu fasoli), kurį į lietuvių kalbą išvertė Kazys Uscila. Prieš kokius penkerius metus perskaičiau to paties rašytojo Akiratis (Lietuvos rašytojų sąjunga, 2017) ir buvau taip nustebintas, kad tokia literatūros forma galima pasiekti išminties gelmes, kad beveik neabejojau, kad greitai perskaitysiu viską, kas tik išleista šio rašytojo lietuviškai. Deja, Myśliwskio literatūra mano knygų lentynoje pildėsi, tačiau vis neprisiversdavau to padaryti, kadangi reikia nuolat fokusuoti žvilgsnį į naujienas, neatsilikti nuo skaitymo madų, tačiau šiemet grįžtu prie seniau įsigytų knygų ir viena iš jų tapo Traktatas apie pupelių gliaudymą, kurį, beje, gana sunkiai įsigijau per skaitytų knygų internetinį pardavimą, nes visada aptikus knyga jau būdavo rezervuota arba jau parduota, tad buvo šioks toks azartas būtent šią knygą perskaityti, o ne kokią kitą, nes prestižiškiausia lenkų literatūros Nikės premija autorius 1997 metais buvo apdovanotas už Akiratį, o 2007 būtent už šią knygą. Kol kas tai autorius, kuris dukart pelnė Nikės apdovanojimą, o tą padaryti pavyko tik Olgai Tokarczuk su Bėgūnais ir Jokūbo knygomis.

 

Myśliwskio literatūrinio stiliaus su niekuo nesumaišysi, jis unikalus ir iškart atpažįstamas, nors Akiratį skaičiau jau seniau, tačiau Traktatas apie pupelių gliaudymą parašytas labai panašiu principu. Šis lenkų rašytojas tikras pasakojimo virtuozas. Ramiu, neskubiu ir iš pirmo žvilgsnio gana plepiu stiliumi jis geba perteikti gyvenimo tėkmės įspūdį. Šįkart romane pasakojama apie XIX amžiaus pradžią, neįvardijamą Lenkijos provinciją, į kurią atvyksta jaunuolis nusipirkti iš vietos senuko, kurortinių kaimo turizmo namukų prižiūrėtojo, pupelių. Šeimininkas maloniai pasitinka vyruką, tačiau pupelių jis neturi, jas dar reikia išaižyti, todėl pasiūlo svečiui tą padaryti drauge. O kaip geriausiai bėga laikas, kai reikia rankų darbo? Ogi pasakojant istorijas! Remdamasis folklorine žodine tradicija, šeimininkas prie rankų darbų ima atpasakoti fragmentais savo ilgą ir sudėtingą gyvenimą, pažinotus žmones ir pan. Pačiame romane svečiui nesuteikiamas žodis, jis tėra tik svečias tiek šeimininko gyvenime, tiek išpažinties klausytojas, kitaip sakant, jis atstovauja pačiam skaitytojui.

 

Romanas turi 16 skyrių ir apima šeimininko gyvenimą. Čionai jis papasakoja savo kaip elektriko ir saksofono muzikanto gyvenimo istoriją, paženklintą netekčių, Antrojo pasaulinio karo ir komunistinio Lenkijos laikotarpio. Jis pasakoja apie savo dėdės Jano savižudybę, apie muzikos mokytoją alkoholiką, paskatinusį jį groti, tačiau jį galiausiai po skundo išsivežė saugumiečiai, apie statybvietės valgyklos ilgaplaukės ir statybininko pravarde kunigas nelaimingą meilės istoriją, skrybėlės pirkimo istoriją, pažintį su savo žmona, su ponu Robertu, kurio namelius jis prižiūri... Visos šios istorijos skamba kaip gyvenimo ištraukos, jos perteiktos per gyvenimo išmintį, nes neretai pasakojimus lydi filosofinės įžvalgos, skaidrūs ir gyvenimiški daug visko gyvenime mačiusio ir patyrusio žmogaus apibendrinimai. „Laisvė, jau žodyje, galima sakyti, slypi jos neigimas. Panašiai kaip gražiausioje iliuzijoje rusena neviltis. Jeigu suprasime ją kaip laisvę nuo visų prievartų, tai ir nuo savęs irgi. Juk žmogus pats sau yra labiausiai varginanti prievarta. Kartais sunkiai pakenčiama ir kai kas nepajėgia savęs pakęsti (p. 63).“

 

Knyga, kurios bendriausia tema tikriausiai būti žmogaus likimas ir atmintis, iš pažiūros kreipia labai daug dėmesio į detales. Tai vienas iš autoriaus bruožų – sureikšminti paprastas situacijas, „sukti literatūrinę uodegą“ apie iš pažiūros nelabai svarbius dalykus, bet, kita vertus, per tai papasakoti apie paties žmogaus būdą. Pavyzdžiui, viena įsimintiniausių scenų knygoje buvo apie pagrindinio veikėjo rudos fetrinės skrybėlės pirkimą. Jis užsuka pokariu metu į skrybėlių parduotuvę, kuri aiškiai bankrutuojanti ir žymi pardavėjo profesinį ir dvasinį nuosmukį, nes po karo niekam nebereikia nei skrybėlių, nei kas tais ponais benori būti, kadangi karas iš žmonių atima iliuziją ir sunaikina poniškumą, ikikarinę manieringą etiketą, aristokratinę kultūrą. Ilgas jo pokalbis su skrybėlių meistru atskleidžia tragišką pardavėjo tapatybės praradimą, nes viskas, kas mes esame, esame apibrėžti savo socialinių veiklos sričių, profesijų. „Liepiau jam paimti gaubtą ir nuėjus išplauti jį, nes buvo neplautas gal nuo prieškario, slopino šviesą. Paėmė jį, bet iškart neišėjo. Sukinėjo tą gaubtą rankose lyg skrybėlę. Teko jam priminti, kad tai ne skrybėlė, sudaužys. Tik tada pajudėjo į tarnybinę patalpą (p. 316).“ Apskritai rašytojas mėgsta savo veikėjus apibrėžti pagal profesiją, tai tampa pagrindine žmogiškumo ir likimo šerdimi. Jis labai ilgai gali aprašyti, kaip pagrindinis veikėjas dirbo elektriku, koks jis kruopštus, kaip aukštai jis gali užsiropšti ir pan., vien tam, kad atskleistų žmogaus egzistencines pajautas, jo atkaklumą, apibrėžtų jo ribas, perteiktų filosofiją.

 

Dar viena įsimintina istorija buvo apie valgyklos darbuotoją Besę (Barborą), kuri patyrė kažką panašaus į Juozapotos likimą iš Jono Biliūno Liūdna pasaka. Nors pagrindinis veikėjas tik papasakojo jos nelaimingą istoriją su statybininku iki jo mirties, tačiau neslėpė, kad buvo ją įsimylėjęs ir po to ją labai atjautė. Apskritai W. Myśliwskis labai gražiai moka nusakyti meilės esmę, taip jis padaro ir apie Besę: „Gal nepatikėsite, pone, bet staiga pajutau kažką tokio, lyg trokščiau kartu su ja patekti į tą jos nelaimę. Tikra meilė yra žaizda. Ir tik taip ją galima aptikti savyje, kai kažkieno skausmas skauda žmoguje kaip jo paties (p. 179).“

 

Wiesław Myśliwski

Arba vienas gražiausių išvis kada nors skaitytų meilės jausmų ir prasmės apmąstymų suskamba pačioje romano pabaigoje, kai pagrindinis veikėjas apmąsto savo skyrybų ir susitaikymų su žmona santykių prasmę. „Ar meilė reikalauja kartu kentėti? Man svarbu tai, kad jos būtį jutau kaip savo būtį. Klausiate, pone, ką tai reiškia? Tai, kad lyg visą kieno būties naštą trokštumėt užsikrauti ant savęs. Lyg trokštumėt tą kažką apskritai išlaisvinti iš būties būtinumo. Lyg trokštumėt už tą kažką ir numirti, kad jam netektų patirti savo mirties. O tai kas kita nei kentėjimas kartu, kaip jis apskritai suprantamas. Turėdamas vien tokią, nors ir įsivaizduojamą galimybę jaučiau, kad man vėl norisi gyventi. Sakote, pone, kad tai neįmanoma. Įmanoma, neįmanoma. Tad kas tuomet gali būti meilės matas? Kad tą nieko nereiškiantį žodį jūs ir aš vienodai suvoktume? Pagal ką turėtume ją jausti? Pagal kūno geismą? Kūnas prieina savo ribą ir daug, daug anksčiau, nei ateis mirtis (p. 398-399).“

 

Kitas svarbus autoriaus romano aspektas yra gimtosios žemės svarba žmogaus gyvenime. Namų tema. Per karą netekęs savosios šeimos ir mokęsis internatinėje mokykloje pagrindinis veikėjas kaip niekas kitas suvokia būti arti savosios žemės svarbą. Tai apskritai panašu į mūsų lietuvių XX amžiaus rašytojų novelistų filosofiją, sakyčiau, Romualdą Granauską, Juozą Aputį ir Bronių Radzevičių, kuriems šis lenkų rašytojas labai artimas savo pasaulėjauta. „Juk net tokią saulę kiekvienas privalo turėti savo, savo saulėtekius, saulėlydžius. Tiek metų buvau užsienyje, bet kad ir kur būčiau gyvenęs, kai norėdavau surasti rytus, vakarus, turėdavau pagal čionykščius rytus, vakarus ieškoto. Ir visada tai buvo visų saulėtekių, saulėlydžių matas. Visur buvo tas vienintelis matas (p. 287)“. Iš esmės gamtinė ir kaimiškoji žmogaus pajauta artima ir Czesław Miłosz romano Isos slėnio pajautai. Kad modernėjantis miestietiškas pasaulis su telefonais, internetais ir pramoginiu pasibūvimu savaitgaliais gamtoje iš žmogaus išplėšia kažkokią esminį būties potyrį ir tapatymo dėmenį jaučiama visame romane iš dabarties pasakojimo perspektyvos. Anksčiau nemėgdavau tokios literatūros, tačiau dabar pastebiu, kad galiu visiškai puikiai priimti ir sutikti su tuo, kad pakitusi ir patogumais užgriozdinta tikrovė iš tikrųjų vargina, nes nuolat tenka rūpintis gerbūviu, eikvoti energiją, būti „atjungtam“ nuo romios būties gamtoje, kurios iš tikrųjų, tenka pripažinti, vis labiau pasiilgstu ir tokia literatūra tą primena.

 

Kaip apibendrinti šią iš esmės sunkiai apibendrinamą knygą? Tai literatūrinė išminties meditacija per XX amžiaus laikmečio pajautas, kuri empatiškai, supratingai ir skaidriai leidžia apmąstyti karo sudrebintų žmonių gyvenimą, bandymą išgyventi, kurti ant griuvėsių nestabilų pasaulį, perprasti save ir mokytis mylėti, žaisti šį gyvenimą. Traktatas apie pupelių gliaudymą išties išmintingas pasakojimas, nestokojantis nostalgijos, subtilaus humoro ir graudulio. Tenka pripažinti, kad anuomet Akiratis man labiau patiko, šioji knyga menkai kuo skiriasi, lyg skaityčiau Akiračio tęsinį, pratęsčiau tą literatūrinį nuotykį.

 

Jokiu būdu nepraeikite pro šią giliamintę knygą ir, nors tenka pripažinti, kad knygos viršelio dizainas pasibaisėtinas, nereikėtų galvoti, kad tai knyga apie pupelių gliaudymą ar kokia atgyvena. Veikiau tai filosofinis žmogaus gyvenimo apmąstymas, susitelkiant į svarbiausias gyvenimo detales, smulkias pupeles, iš kurių ir susideda žmogaus atmintis. Negaliu neužbaigti tuo, ką moka Myśliwskis geriausiai, susifokusuoti į charakteringus nuotykius. „Negalite, pone, įsivaizduoti, kokia tai buvo kiaulė. Nuo mažumės vadinome ją Zuze. Ir nuo mažumės ji buvo kaip ne kiaulė. Nežinau, ar esate girdėjęs, kad kiaulės yra inteligentiškiausi padarai. Dar žindo veislinę kiaulę, o jau skyrėsi nuo visų paršelių. Kam nors atėjus į tvartą, ji iškart pašokdavo ir pakėlusi šnipelį atsistodavo priešais, kad paimtu ant rankų. Geriausiai ji jautėsi tarp žmonių. Atnešdavo ją kartais į namus, kad truputį pabūtų su mumis. Sugebėdavo skirti, kur tėvas, kur motina, senelis, senelė, dėdė Janas, jis dar buvo gyvas, kai ji buvo paršelis, kur Jagoda, Leonka, o kur aš. Mane visada šnipeliu baksnodavo į koją. Niekada manęs su niekuo nesupainiodavo. Nesunku buvo pastebėti, kad mane labiausiai myli. Visur vaikščiojo su manimi (p. 277-278).“

 

Vėliau peraugusi ir per stebuklą nepaskersta kiaulė patyrė senatvės etapą, bet per karą kareiviai ją pasityčioję sušaudo pasislėpusio berniuko akivaizdoje. Turime ir tokį meilės kiaulišką išniekinimą. Pasakykite, kaip nemylėti Myśliwskio prozos? Neįmanoma.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Man-go – Alyvos (25 metai scenoje) [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Man-go – Alyvos (25 metai scenoje) [vinyl / LP] (2024) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Beth Hart – You Still Got Me [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Beth Hart – You Still Got Me [vinyl / LP] (2024) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Coldplay – We Pray (single) [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie singlą:  Coldplay – We Pray (single) [vinyl / LP] (2024) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Classical Christmas (Colored vinyl) [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Classical Christmas (Colored vinyl) [vinyl / LP] (2024) 

Maištinga Siela

Spektaklis "Dviese sūpuoklėse", režisierius Ulanbek Baialiev, Vilniaus Mažasis teatras

 Sveiki,

 

Prieš karantino epochą pastatyti spektakliai vis dar labai populiarūs! Nustebino, kad susirinko visa salė, bilietai buvo jau kadaise išpirkti Mažajame Vilniaus teatre, kur spalio pabaigoje buvo rodomas režisieriaus Ulanbek Baialiev pagal dramaturgo William Gibson pjesę „Dviese sūpuoklėse“ sukurtas spektaklis. Spektaklio premjera vyko 2017 metais ir, kaip matau iš internetinių duomenų, jis iki šiol gan populiarus ir mėgstamas žiūrovų.

 

Tiesą sakant, man patinka Vilniaus Mažasis teatras. Šviesaus atminimo Rimas Tuminas nuveikė išties įspūdingų darbų, tačiau padovanoti tokį teatrą Vilniui (o ir kartu visai Lietuvai) yra neįkainojama dovana. Teatras, kuris jau 3 dešimtmečius gyvuoja ir užaugino ne vieną kartą yra tikrai reikšmingas, apie tai mąsčiau gerdamas „Fanta“ per ilgąją pertrauką ir apžiūrinėdamas VMT aktorių įspūdingas fotografijas, kurios, bent jau man, sukėtė nepaprastą pasididžiavimą mūsų teatru ir laimę, jog ir aš čia šiandien stoviu ir galiu visu tuo mėgautis.

 

Grįžtant prie spektaklio „Dviese sūpuoklėse“, kuris, kaip girdėjau prie rūbinės, daugeliui patiko itin gerą įspūdį, noriu pratęsti savo įspūdžius. Tai klasikinio stiliaus pastatymo spektaklis, kuriame nėra jokių apčiuopiamų šiuolaikinių teatro triukų, viskas pagal tuminišką koncepciją, nors spektaklį statė Baialievas. Klasikinėje istorijoje veikia tik aktorių duetas, t. y. aktorė Indrė Patkauskaitė, kuri atlieka Gitelos vaidmenį, ir aktorius Mantas Vaitiekūnas, kuris vaidina Džerį. Spektaklio medžiaga iš XX amžiaus ir ji gana komiška, gali kiek priminti buitines „Vedęs ir turi vaikų“ arba „Mano mieloji Liuse“ kultinių amerikietiškų serialų viražus, kurie, kaip ir šis spektaklis, paremti lyčių atstovų nesusikalbėjimais ir vaidmenimis.

Gitela svajoja būti garsi balerina, tačiau akivaizdu, kad ji naivi ir nesubrendusi vidutinybė. Džeris po santuokinės krizės bando išbristi iš skurdo ir susirasti darbą, tačiau nėra iki galo išsiskyręs, bet užmezga familiarius santykius su Gitela. Bėga laikas ir susigyvenusi pora bando kurti santykius, tačiau praeities šešėliai, ypač Džerio žmona, vis sugriauna tariamą naujosios poros idilę.

 

Salė padalytą į dvi dalis. Vienoje pusėje – baltas ir šviesus moteriškas kambarys, o kitoje – pilkas ir tamsus Džerio namų kampas. Iš tikrųjų viskas šiame spektaklyje paremta vyriškų ir moteriškų įvaizdžių klišėmis iš XX amžiaus. Džerio filosofija ir problemos itin „vyriškos“, o Gitelos itin „moteriškos“, aišku, dabar nebeatitiktų šio laikmečio standartų, tačiau spektaklio klišiškumas šiandien veikia savaip – primena, kokiuose socialinių lyčių vaidmenų spąstuose tebėra kai kurie žmonės. Komedija derinama su liūdnais lyčių stereotipų problemomis. Liūdniausias atrodo Džeris, kuris turi užkalti pinigus ir išlaikyti namus ir tai tampa vienu kertiniu šio spektaklio probleminiu lauku. Aišku, daug ką atperka šmaikštūs dialogai, kurie primena situacinių komedijų pasikalbėjimus, tokius galėjai pamatyti ir seriale „Draugai“, todėl spektaklis popsiškesnio teatro žiūrovui, kuris nekelia spektakliui originalesnių lūkesčių kartelis, manau, tikrai turėtų patikti.

 

Dvi valandas spektaklį turi atlaikyti aktoriai Patkauskaitė ir Vaitiekūnas ir jie su šiais vaidmenimis yra jau susigyvenę, pasitiki vienas kitu, smagu į juos žiūrėti. Man spektaklis patiko, nors jis nėra joks šedevras, tačiau režisieriui, manau, pavyko atstovauti Vilniaus Mažojo teatro klasikinį komedijos variantą – neperspaustai, bet arti karikatūros perteikti vyrų ir moterų santykių tragišką žaismingumą. Man iš esmės tai kartu spektaklis ir apie žmogaus egoizmą, galiausiai istorijoje kiekvienas iš veikėjų grįžta į tuos ritminius spazminius ritualus, kokie buvo spektaklio pradžioje ir ruošiasi naujiems meilės ir gyvenimo iššūkiams, atrodo, taip nieko ir neišmokę, nepadarę išvadų, nes juos veikia socialiniai, kultūriniai ir lyčių nustatyti mechaniniai vaidmenys, iš kurių mes kiekvienas, kol priklausome sociumui, negalime galutinai išsisukti, pasikeisti, todėl belieka tik kartoti, bristi į tą pačią upę ir tikėtis geresnio varianto. Nors spektaklis komiškas, jo tikrasis turinys ir prasmė gana liūdni, nes suponuoja apie mūsų sizifiškas pastangas kurti ant vienų sūpynių duetinį laimės viziją, bet dažnai tiesiog esame pernelyg įkalinti kitų aplinkybių ir savojo ego, kad mums pavyktų įsisūpuoti dviese tolygiai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Pranašystė", režisierius Justinas Vinciūnas, Jaunimo teatras

 Sveiki, skaitytojai ir smalsautojai,

 

Šių metų spalio pabaigoje Vilniaus Jaunimo teatre jaunasis režisierius Justinas Vinciūnas pristatė pagal vokiškai rašančio austrų rašytojo ir Nobelio literatūros laureato Peter Handke valandos trukmės spektaklį „Pranašystė“. Tiesą sakant, teko skaityti vieną jo psichodelinį romaną lietuviškai ir jausmai buvo gan dvejopi. Iš vienos pusės autoriaus rašymo technika išties atrodo eksperimentinė ir atitiktų haliucinogeninio, netikro pasaulio sumaištį, o iš kitos – naratyvas tiek išdrikęs, kad pripratusiems prie klasiškesnio istorijų pasakojimo būdo gali pasirodyti kiek apsunkintas, pernelyg alternatyvus. Tiesą sakant, jo medžiaga „Pranašystė“ absoliučiai tinka mano skaitytam romanui perteikti, tai yra Peter Handke kūrybinis kodas.

 

Tiesą sakant, net nežinojau, ko tikėtis iš šio spektaklio. Man tiko data, tiko laikas ir pasirinkau jį dėl man priimtinų aplinkybių, nors ir nepatinka man toji Jaunimo teatro 99-oji salė, kur be jokios vietos sėdiesi ten, kur yra laisva vieta. Kaip koks Atėnų tautos susirinkimas, bet šįkart gal ir pasitvirtino, nes esi arti scenos, beveik sėdi kartu su tais keturiais benamiais ir pranašauji pasaulio pabaigą.

 

Spektaklis iš pradžių mane šiek tiek šokiravo, nes jis toks „išplaukęs“ ir abstraktus, kad kurį laiką reikia susigaudyti, kas ir kodėl būtent tokiomis formomis vyksta. Scena primena poapokaliptinį tvano nušluotą civilizaciją. Nugrimzdusios kėdės, kyšančios nuolaužos, kas anuomet buvo civilizacija, dabar primena tai, kad įsivaizduojamas tvarumas visgi tėra iliuzija prieš nepermaldaujamus laikmečio pokyčius. Keturi seni pranašai, o iš esmės – benamiai alkoholikai sėdi ant kėdžių ir prie sūrio kampo sapalioja pranašysčių nuotrupas. Iš vienos pusės lyg ir mokosi būti pranašais, primena mokyklą, o iš kitos pusės – patys įtikėję savo žodžių tvirtumu bando apsisaugoti ir drebėti prieš savo ištariamus žodžius, nes o kas belieka, kai nieko nebeturi ko prarasti? Tik beprotybę, nes gyvenimo pamatas jau išmuštas, belieka tik bauginti. Man asmeniškai labai siejosi su mūsų žiniasklaidos medijomis ir viešosios nuomonės formuotojų dabar pateikiamomis propagandinėmis ir bauginančiomis „naujienomis“, perspėjimais, kurie gąsdina ir buria žmones į „heiterius“, nes baimė visada buvo ir yra varomoji galios jėga.

 

Pranašai taip pat žaidžia „matuodamiesi“ baimę, suliedami pramanus su tikrovės pajautomis, išvesdami naujas tikrovės suvokimo matmenis. Ar tai galimybė išlikti? Sunku pasakyti, tačiau visame bauginančiame kvarteto burbule yra nemažai karikatūros, netikrumo, kuris pranašiškai gaubia ir pačių žiūrovų tikrovę – mes juk mėgstame gyventi prognozėmis, šių dienų pranašystėmis. Bibliniai motyvai persismelkę su Senojo Testamento įvaizdžiais, tačiau tais pačiais religiniais viražais sarkastiškai apmąstomas ir Hitlerio gimimas ir kūdikystė, bandoma įrodyti, kad pasaulio blogio „skūra“ dažnai prisidengia nekaltais įvaizdžiais ir niekada nežinai, iš kokio kūdikio išaugs koks monstras.

 

Akivaizdu, kad spektaklis nutolęs nuo klasikinės teatro mokyklos. Čia svarbus ritmas, keturi vargonų vamzdžiai – keturi aktoriai, kvartetas, kuris krenkščia, dainuoja, pranašauja, lipa vienas per kitą, skatina ir tildo, pertraukia ir užpildo. Tai ritminio teatro metodika, kur garsai veikia kaip simfoninė kakofonija, užpildo ir papildo vienas kito kolektyvinės beprotybės ir pranašystės burbulą. Aktoriai turi nepaprastai gerus balsus, tad sodrūs, vyriški balsai pramaišiui veikia iš tikrųjų kaip vienas teatrinis kūnas, todėl būtent jų meistrystė ir atidirbta režisūrinė metodika daro kur kas didesnį įspūdį nei pats spektaklio turinys, kuris dažnai atrodo kaip atsikartojantis ir ciklinis monotoniškas pranašysčių sintaksinis atkartojamas, pavyzdžiui, ir kris akmuo iš dangaus kaip... akmuo! Psichodelinė garsinė spektaklio tekstūra išardo naratyvą, mes turime iš vienos pusės techniškai sujungtą idėjinį spektaklį, tačiau viduje prasmiškai jis labai fragmentuotas. Labai patiko aktorių Algirdo Latėno, Gedimino Storpirščio, Vido Petkevičiaus ir Sauliaus Sipaičio pasirodymas, o spektaklis, bent jau man, tapo nauja ir kiek kitokia teatro žiūrovo patirtimi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 80: jeigu gali bent kartą per dieną atsipalaiduoti – nepraleisk progos!

 

Sveiki!

 

Šį vakarą jaučiausi išsunktas. Fiziškai ir protiškai pavargęs, bet pamiegojau valandėlę, pamaniau sau, kad darbai palauks. Po to prisipyliau karšto vandens vonią ir skyriau pusvalandį skaitymui, o kitą pusvalandį ritualinei meditacijai. Negatyvių minčių, įsitikinimų ir visokių programų suvokimui ir paleidimui.

 

Maniau, kad nuspręsiu vėl dirbti, o vakare pažiūrėti iki išnaktų kokį filmą, nes kaip vakaras be kokio nors filmo? Bet tai man atima miego ir poilsio valandas, šiandien tiesiog leidau sau išmirkti su knyga karštoje vonioje ir jau tuoj eisiu miegoti į patalus, nes aš noriu rytoj būti dar geresnės energijos ir savijautos. Ir visai ne tam, kad energiją atiduočiau darbams ir kitiems, o tam, kad pasimėgaučiau sau gera būsena, dar labiau reflektuočiau ir sąmoningai suvokčiau, jog niekur šiame gyvenime nenuskubėsi, viskas gali suktis ir be tavo susireikšminusio degimo. Kartais pusvalandis su knyga vonioje, kaip nutiko šiandien, gali būti geriausia ir ramiausia dienos dalis, tik reikia nuspręsti ją skirti sau ir būti dėkingam, jog tiesiog gali be pretenzijų ilsėtis ir nieko nedaryti, kai visi tikisi, kad viską padarysi, o tiksliau kartais įsivaizduojame, jog kiti tikisi ir susireikšminame.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Jo trys dukterys" / "His Three Daughters"

 

Sveiki,

 

Garsus amerikiečių režisierius Azazel Jacobs iki šiol man praslysdavo pro akis, tiesą sakant, nemačiau nė vieno jo filmo ar serialo, nors sukūrė jau nemažai ir gana sėkmingų, pavyzdžiui, serialas „Mocartas džiunglėse“ arba „Sorry for Your Loss“, tačiau nemažą kritikų pripažinimą pelnė naujausias jo ilgametražis filmas „Jo trys dukros“ arba "Jo trys dukterys" (angl. His Three Daughters) (2024), kuriam scenarijų parašė pats režisierius. Į filmą jis pasikvietė tris garsias aktores, tokias kaip Elizabeth Olsen, su kuria yra dirbęs ankstesniuose savo projektuose.

 

Filmas jau sufleruoja, jog pasakojama apie tris dukras, t. y. seseris, kurios susitinka po daugel metų tėvui merdint jo paties namuose. Beveik visas filmas nufilmuotas viename bute, kuriame trys itin skirtingos moterys, gyvenimo mėtytos ir vėtytos, laukia, kol tėvas už sienos pagaliau iškeliaus amžinojo poilsio. Ilgi ir plepūs pokalbiai tarp seserų tampa išpažintimis ir neretai įtemptais psichologiniais nuoskaudų išsiliejimais. Vyresnioji Keitė (aktorė Carrie Coon) pasižymi nuožmumu, valdingumu ir reiklumu, matyt, nuo mažens įpratusi būti už viską atsakinga. Jaunesnioji sesuo Kristina (aktorė Elizabeth Olsen) iš gyvenimo beprasmybės ir vėjavaikiškumo išlipusi jauna mamytė, kuri bando susidoroti su motinos vaidmeniu, kylančiais panikos priepuoliais. Kita sesuo – netikroji Reičelė (aktorė Natasha Lyonne) yra toji, kuri niekada nepaliko savo patėvio ir rūpinosi iki paskutiniosios jo gyvenimo dienos. Nors ji rūko žolę, atrodo prislėgta ir nesėkminga, iš kitos pusės ji nestokoja žmogiškumo, nepraeis pro kačiuką gatvėje ir išvis neatitinka kitų seserų lūkesčių, nes atrodo pernelyg apkiautusi. Moterims tenka ne tik reflektuoti tėvo vaidmenį jų asmeniniuose gyvenimuose, bet priimti viena kitos skirtingas gyvenimo patirtis bei filosofiją.

 

Filmas, kaip minėjau, plepus, jis paremtas dialogais ir pokalbiais, susikalbėjimais, susišnibždėjimais ir barniais. Visą filmą galvojau, kad jį būtų nepaprastai lengva realizuoti teatro scenoje ir gana klasikiniu Čechovui būdingu stiliumi, nes kažkuo jis primena ir garsiojo dramaturgo pjesę „Trys seserys“. Trinarė skirtingų pasaulių moterų sandūra išryškina šiuolaikines tėvų ir vaikų santykių problemas, ypač atsakomybės ir rūpesčio problemą. Kol vaikai susikūrę savo šeimas ir išsibarstę po valstijas sunkiai dirba, kad užsidirbtų ir save realizuotų, nebelieka laiko savo seniems tėvams (tos bėdos ir pas mus), todėl kai kas šiame filme pareigą prisiima vien iš erzinančios formaliosios pusės, vien iš ritualinio manieringumo, kad prieš mirtį reikia atsisveikinti su tėvu, nes o ką žmonės pasakys, o iš kitos yra ir tas nostalgiškas, žmogiškasis faktorius, kuris veikėjas iš tikrųjų leidžia prisiminti vaikystę, tėvo atliktą vaidmenį.

 

Filmo pabaiga man nepaprastai jautriai ir literatūriškai suskambėjo, tarsi vėl žiūrėčiau kokį  Florian Zeller šedevrą „Tėvas“ (2021). Vienoje filmo vietoje nuskamba frazė, kad dukros tikrojo tėvo reikšmę gali sužinoti ir suvokti tik tada, kai jis iš tikrųjų numirs. Netekties patirtis viską išgrynina ir sudeda į savo lentynas, nes, kaip sakoma, vaikai, nesvarbu, kiek jiems metų, 15 ar 50, yra vis tiek vaikai, kol gyvas nors vienas iš tėvų. Puiki aktorių vaidyba, labai patiko netikėtas Elizabeth Olsen juslingumas, niekada kine nemačiau jos tokios KITOKIOS, kitos aktorės taip pat perteikė puikiai savo roles. Filmas, kuris paliečia.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 79: kaip sugriauti sieną tarp savęs ir pasaulio?

 

Photo. Mark Longo ir jo voverė, kurią jis buvo prisijaukinęs ir augino 7 metus. Visai neseniai, įskundus pavydiems kaimynams, atvyko departamento atstovai ir jie užmušė gražiąją voveraitę ir Marko Longo meškėną, nes demokratija tai leido. Kitaip sakant, vertinkime grožį, kurį turime, nes į jį vieną dieną gali pasikėsinti vyriausybė visiškai lygioje vietoje. Mark Longo įrašų su vovere galite pasižiūrėti internete, vyras taip pat atskiroje ir uždaroje platformoje užsiima ir onlyfans.com veikla. Galbūt tai kerštas?

 

Sveiki!

 

Kokia puiki ir rami diena. Važiavau namo ir gaudžiau tuos retus saulės spindulius, nes kelias dienas išvis nemačiau jokios saulės. Viskas klostosi stabiliai ir be didesnių pastangų. Taip, kartais reikia gyvenime daug pastangų priimti ar padaryti vienokius ar kitokius sprendimus ar pokyčius, tačiau kasdienybėje persistengimas ir persitempimas, noras viską atlikti maksimaliai gerai veda prie perdegimo, o perdegti niekas nenori, todėl kam save alinti tuo, ką galima padaryti ramiai ir su šypsena?

 

Horace Rutledge sako: „Jeigu į pasaulį žvelgiate siaurai, tai siauras jis ir atrodo! Jeigu žiūrite godžiai – jis godus! Tačiau jeigu žiūrite į jį atvirai, plačiai ir draugiškai, tai jame randate puikių žmonių!“ Ankstyvaisiais jaunystės metais buvau itin kategoriškas, o tai nebuvo lengva, nes visur susidurdavau su apibrėžtimi ir sienomis, kurios atsirado ne dėl kitų veiksmų ar įsitikinimų, bet dėl mano paties pozicijos, jog pasaulis teisingas tik toks, kokį aš jį pats matau ir kitaip negali būti. Visas likęs laikas yra tikriausiai to kategoriškumo griovimas, kuris tebevyksta sėkmingai dabar. Kaskart išėmus plytą iš tos sienos, nyksta riba ir pasaulis plečiasi, tampa paprastesnis ir malonesnis, nes nieko nereikia įrodinėti ar keisti, visi telpame po vienu pasaulio stogu, nors ir stereotipiškai skamba. Nestereotipiškai skamba tada, kai tai tampa ne vien žodžiai, bet ir įvyksta lūžis, pajautimas, kaip gera atsisakyti tai, kas kažkada atrodė kaip atribojantis teisingumas.

Jūsų Maištinga Siela