Šios dienos daina: Lana Del Rey - "Beautiful People Beautiful Problems" ft. Stevie Nicks [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Absoliučiai esu sužavėtas Lanos Del Rey albumu „Lust for Life“ (2017) ir šįkart noriu pasidalyti dar viena subtiliai pritrenkiančia daina „Beautiful People Beautiful Problems“. Šiai dainai talkina Lietuvoje mažai kam žinoma, tačiau tam tikroje muzikos pasaulio kertelėje laikoma diva – Stevie Nicks.

Daina apmąstanti apie žmogaus asmeninį grožį ir destrukciją skamba išties švelniai ir ilgesingai, kitaip sakant, Lanos Del Rey vintažiniu stiliumi. Garso takelis buvo pradėtas įrašinėti Niujorke ir baigėsi Lanos Del Rey studijoje Britanijoje. Stevie Nicks sakė: „Lana buvo nuostabi ir atsidavusi šiai dainai, jai rūpėjo jos daina ir ji ja mėgavosi“.

Kol kas daina nėra paskelbta kaip singlas, tačiau ji viena geriausių iš albumų. Naujojoje Zelandijoje pasiekė penktąją poziciją, o Billboard Hot Rock pozicijoje 29 vietą. Siūlau pasiklausyti moterų dueto:

Žodžiai / Lyrics

"Beautiful People Beautiful Problems"
(feat. Stevie Nicks)

Blue is the color of the planet from the view above
Long live our reign, long live our love
Green is the planet from the eyes of a turtle dove
'Til it runs red, runs red with blood

We get so tired and we complain
'Bout how it's hard to live
It's more than just a video game

But we're just beautiful people
With beautiful problems, yeah
Beautiful problems, God knows we've got them
But we gotta try (la la la)
Every day and night (la la la)

Blue is the color on the shirt of the man I love
He's hard at work, hard to the touch
But warm is the body of the girl from the land he loves
My heart is soft, my past is rough

But when I love him get a feeling
Something close to like a sugar rush
It runs through me
But is it wasted love?
(It's not wasted love)

But we're just beautiful people
With beautiful problems, yeah
Beautiful problems, God knows we've got them
But we gotta try (la la la)
Every day and night (la la la)

Oh, oh
Hmm, hmm
Oh, oh
Hmm, hmm
Yeah, we've gotta try (la la la)
We gotta walk through fire (la la la)
Because we're just

Beautiful people with beautiful problems, yeah
(We're just)
Beautiful problems, God knows we've got them
(Beautiful people)
Beautiful people with beautiful problems, yeah (we need to)
Beautiful problems, God knows we got them

So beautiful
Yeah, yeah
Yeah, yeah

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Larsas ir tikra mergina" / "Lars and the Real Girl"

Sveiki,

Filmas, pelnęs „Oskarą“ už originaliausią scenarijų ir Auksinį gaublį už pagrindinį Ryan Gosling vaidmens atlikimą – „Larsas ir tikra mergina“ (angl. Lars and The Real Girl) (2007), tiesą sakant, susižiūrėjo visai „skaniai“, tačiau tenka pripažinti, kad kaip kūrinys didelio įspūdžio nepadarė.

Viena stipriausių šio filmo sudedamųjų – R. Gosling vaidyba, kurią įvardyčiau kaip vieną įsimintiniausių jo karjeroje, nes šiaip jis vienas statiškiausių aktorių ir nors gauna išties įsidėmėtinus vaidmenis, jis man nejuslingas aktorius, tačiau šiame filme yra tai, ko dažniausiai jam trūksta – vidinės veikėjo dinamikos ir vidinės biografijos. Visa kita filme atrodo arba prėska, arba pernelyg lėkšta. Suprantu, kad daugeliui filmas patiks dėl nekomercinio priėjimo prie psichinių žmogaus problemų, tačiau camon, žmogus, kuris „myli“ lėlę ir bando susikurti kitą pasaulį – tai juk kine atgyvena! Štai japonai kasmet sukuria po panašų filmą, kaip vyrukas paskui save tamposi pripučiamą lėlę ir su ja mylisi ant tilto ar dar kur nors, o aplinkiniai iš jo „žvengia“. Prisiminiau ir J. Foster režisuotą šeimos dramą „Bebras“ (2011), kada M. Gibsonas nuo rankos niekaip nenusimovė bebro lėlės ir bandė savo psichologines problemas spręsti kvailoku būdu.

Tiesą sakant, filme mane labiausiai nervino ne pagrindinis veikėjas ir jo problemos, bet holivudinė, netikra ir perdėta aplinkinių reakcija, kuri absoliučiai tuščia. Kas čia? Tvin Peaksas, kad visi staiga ima ir prisitaiko prie Larso padėties? Aštrumo trūkumą lyg ir galėtume pateisinti žanro taisyklėmis, tačiau humoras vis tiek tvoskia „rimtu lėkštumu“. Neįsimenantis, tačiau vienam vakarui žiūrėti drąsiai galima.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Leïla Slimani "Žmogėdros sode"

Leila Slimani. „Žmogėdros sode“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 210 p.

Sveiki,

Jeigu ne Goncourt‘ų literatūrinė premija, Leilai Slimani (g. 1981) tikriausiai vargu ar būtų kada pasiekusi lietuviškas knygų lentynas. Po išverstos Lopšinės, už kurią autorė ir gavo prestižiškiausią prancūzų literatūros premiją, dar tais pačiais metais lietuviškai išėjo ir anksčiau parašytas romanas Žmogėdros sode. Autorė, kilusi iš Maroko, šiuo metu yra Prancūzijos prezidento E. Macron patarėja.

Jeigu Lopšinėje autorė nagrinėja psichinius samdomos auklės sutrikimus, tai Žmogėdrose pagrindinė veikėja jauna mama Adelė kamuojasi dėl potraukio brutaliam seksui. Adelė turi gerą atsidavusį šeimai vyrą, mažametį sūnų, tačiau jai šito negana, ji trokšta vis naujesnių slaptų sekso nuotykių su vis skirtingais vyrais, tad kruopščiai tą slėpdama nuo artimųjų gyvena dvilypį gyvenimą. Tema nėra nauja – moteris be motinystės instinktų rodo, kad būti motinos vaidmuo nėra vien tik prigimtinis, savaime su kūdikio gimimu atsirandantis reiškinys, tačiau autorė jį pagrindžia prastu Adelės auklėjimu – jos saitai su motina taip pat buvo katastrofiški.

Priežasčių ir pasekmių grandine grįstas pasakojimas kaip ir Lopšinėje pasižymi jau atpažįstamu autorės minimalistiniu pasakojimo būdu: trumpi esmingi skyreliai, žodį tausojantis sakinys. Kaip ir pirmąją knygą, taip ir šią, išvertė, mano manymu, viena talentingiausių vertėjų Violeta Tauragienė, tad dėl kokybės nė neabejoju.

Nedidelėje knygoje sutraukta tai, kas apskritai skaitytojui nepatogu, paneigti moteriškumo ir motinystės mitus, tad atrodo, kad slaptas Adelės gyvenimas iš esmės leidžia piktintis iki soties teisti linkusiems skaitytojams. Slogumu pasižymintis tekstas labai įtraukia, tačiau dar labiau įtraukia Adelės psichologija, jos besaikis kruopštus rizikavimas viskuo, ką ji turi.

Rašytoja Leila Slimani.

Pačioje banaliausioje knygoje tikriausiai skaitytojas būtų labiausiai laukęs tos akimirkos, kada vyras sužino apie dvilypį savo žmonos gyvenimą, tačiau šiame kūrinyje visgi jau nuo pat pradžių trokštama pačios Adele persivertimo, transformacijos, palūžimo, gal net savižudybės, kada prigimtis įveikia griežtą morale ir pasitikėjimu grįstą šeimos modelį. Tiesa, knygos pabaiga dviprasmiška – po ilgai slėgusio „gydymo“ galiausiai Adele vėl paslysta ir „pranyksta“ savo tamsiose aistrose, o įskaudintas vyras ima svajingai idealizuoti, kas būtų, jeigu būtų, tačiau potekstė byloja, kad šioji šeima jau seniai pasmerkta ir ji kadaise uždususi – kiekvienas gyvena savo iliuzijose.

Kruopščiai išnagrinėta Adelės psichika, kad net sunku skaitytojui nuspręsti, kas jai geriau: ar tas užsklęstas gyvenimas provincijoje su persekiojamo ir nuolat kontrolę palaikančiais sutuoktinio skambučiais, ar tas palaidas dvilypis gyvenimas. Šaltos kalės paveikslas iš pradžių piktinęs galiausiai skaitytojui sukelia gailestį. Nejučia prisiminiau Izraelio rašytojos Zeruya Shalev romaną Meilės gyvenimas – panašus Adelės tipažas, panašūs santykiai ir nimfomaniškas geidulys. Moteris atsidūrusi amoralumo viršukalnėje ne dėl pramogos, ne dėl atsainumo, o dėl giluminių vaikystėje patirtų traumų, neišspręstų problemų, kurioms „nuleisti garą“ buvo pasirinktas netinkamas būdas.

Dvilypės Adelės draugė nuolat jos klausia, kodėl ji renkasi gyventi su šeima, o negyvena vakarėlių liūtės gyvenimą? Kodėl ji save šitaip kankina? Tas pats klausimas kilo ir man, netgi tada, kai Adelė nusprendžia gyventi su vyru provincijoje atpirkimo gyvenimą. Kaip galima trokšti tokių labai skirtingų dalykų – saugumo, stabilumo ir tuo pačiu atsitiktinių brutalių sekso nuotykių? Netgi ne sekso, o seksualinių situacijų. Pasirodo, kad galima. Tai byloja apie idilinio ir mūsų prigimtinių pasaulių nesantaiką, kitaip sakant, sutrikusį psichinį disbalansą. Tai knyga apie blogus sprendimus, pradedant nuo pačios Adelės ir baigiant jos sutuoktinio, kuris nusprendė spaudimu ją „gydyti“.

Kadangi skaičiau Lopšinę pirmiau, man ji truputėlį patiko labiau, Žmogėdros sode irgi labai gera knyga – prie tokios nenusikamuosi, tačiau jau nagrinėtos temos skaitytos. Nepaisant to, autorė siužetiškai nesikartoja, jos įtaiga pasireiškia suvaldytame tekste itin taikliai darant strategiją ir dėliojant scenas, kuriose pasireiškia Adelės vidinis sutrikęs psichinis rezonansas. Tokia literatūra iš esmės veikia kaip kalašnikovas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mokytoja" / "Učitelka"

Sveiki, skaitytojai,

Slovakų ir čekų filmas „Mokytoja“ (ček. Učitelka) (2016) turėtų itin jautriai nuskambėti lietuvių auditorijai, ypač senesnei kartai, kuri savo kailiu pajuto sovietizacijos ir komunizmo pančius. Filme pasakojama apie 1983-ųjų Čekoslovakiją.  Į mokyklą ateina dirbti nauja partietė mokytoja, kadangi ji partietė, nesibodi naudotis užnugariu ir pamažu per mokinius pavergia jų tėvus, kurie jai ima nešti kyšius, daryti paslaugas... Situacija komiška, tačiau neapsigaukite, nes pro negausaus komizmo regime iš esmės politinės sistemos vergus, kurie netekę savo moralinių principų ir orumo yra priversti paniekinančiai tarnauti labiau prie sistemos prisitaikiusiai mokytojai.

Filmo atmosfera tarybiškai niūri ir smarkiai protiškai bei kultūriškai stigmatizuota. Mokiniai laikomi vien tik pilku moliu, mokytojo statusas – nepajudinamas, tėvų balsas – niekinis. Dabar žiūrint į šį filmą, atrodo, kad mokyklos pasaulis apsivertęs aukštyn kojom. Išnaudotos taiklios laikmečio detalės, bet jos tik papildo filmo atmosferą, nes geriausia filmo dalis – taikliai ir iš patirties parašytas scenarijus, kuris neleidžia užmiršti, kokioje veidmainiškoje visuomenėje mes gyvenome, kokių „atvirų“ ir pasalūniškų kalbėjimo kodų būta. Filme kirba vienas neatsakytas klausimas: ar mokytoja, kuri elgėsi pagal visus suteiktus teisingos galios svertus, buvo pati auka šios bukinančios sistemos?

Pilkas komunistinius laikus menantis filmas nei linksmas, nei liūdnas, tačiau filmo kūrėjai atsisakė gūdaus ir žiauraus vaizdavimo, padarydami jį komunistiškai kasdienišką, tačiau iš filmo kylančios potekstės visgi apie to laikmečio kartos žmonių dvasinę, psichinę būklę ir beviltiškumą, deja, byloja apie Rytų Europos bloke pasilikusią ir dar ilgam pasiliksiančią suluošintą ir nuo viso pasaulio atskiriančią bendravimo kultūrą.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lyčių kova" / "Battle of the Sexes"

Sveiki,

„Rubi Sparks‘ (2012) ir „Mažoji Mis“ (2006) režisierių duetas pristatė dar vieną savo darbą, pasirinkdami kitokią kryptį – „Lyčių kova“ (angl. Battle of the Sexes) (2017), kuris pasakoja realią kovą tarp legendinės teniso raketės Bellie Jean King ir Bobby Rigs 1973-iais. Aštunto dešimtmečio pradžios dvasia įkvėpta istorija iš esmės tęsia jau kine pamėgtą temą: moterų teisės ir vyrų požiūris į moteris.

Filmas pusiau drama, pusiau komedija. Nufilmuota klasiškai sodriai, nestokojant laikmečio detalių ir noro sukurti autentišką to dešimtmečio pasaulį. Bet detalėmis apstatytas filmas bus niekinis, jeigu nebus pajungti ir kiti elementai, pavyzdžiui, sukurti ir perteikti įtikinami veikėjų charakteriai. Tiesą sakant, būtent režisieriams to padaryti ir nepavyko. Nors Emma Stone ir Steve Carell buvo išties įstabus duetas ir jau vien dėl jų nesigailiu filmo žiūrėjęs, tačiau visumoje pateikti veikėjų tipažai ganėtinai nuviliantys, nes pasigedau dramos, veikėjų psichologija pateikta itin holivudiškai paviršutiniškai, kad nebelieka jokios abejonės, jog tai dar viena holivudinė saldi sportinė drama su ta pačia jau nusibodusia žinute žiūrovui: viskas įmanoma, jeigu tiki savo jėgomis ir grumiesi prieš blogį. Būtent gėris nugali blogį, mergina pažemina prieš pasaulį seksistą: žiūrovas braukia ašarą ir vėl visi kalba apie lygybę, tačiau šioje biografijoje nėra tikrovės, nėra dramos...

O buvo užsikabinta, apie tenisininkės griūvančią santuoką, jos biseksualumą, apie girtaujantį lošėją, kuris amžinai liūdina savo žmoną... Visas „aštrumas“, kuris domintų reiklųjį žiūrovą „pasiliko“ tik tarp kitko kontekste kaip detalės. Filmas todėl ir nuviliantis, nes jis paviršutiniškas, pramoginis, pernelyg „sukramtytas“, kitą vertus, režisieriai kitokio kino ir nekuria, nes jiems rūpi tiesiog smagios istorijos ir aiškiai Volto Disnėjaus lygiu suformuluota „pasaulį vienijanti“ kūrinio prasmė.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Cher - "Believe" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Senosios gerosios Cher pop muzikos šedevru laikoma daina „Believe“ (liet. Tikėk) pasirodė pirmąkart 1998 metais ir tapo pagrindiniu dvidešimt trečiojo jos solo albumo tokiu pat pavadinimu garso takeliu. Tai daina rekordininke, ji pripažinta viena labiausiai pasaulyje parduodamu moters singlu, praleidusi topo viršūnėse daugybę savaičių ir užkariavusi viso pasaulio klausytojus ji dar buvo pripažinta ir labiausiai įkyrėjusia daina.

O viskas prasidėjo nuo to, kad Cher kūrį laiką dainavo vien tik pop roko muziką, tačiau norėdama pritraukti jaunesnius klausytojus, pradėjo orientuotis į modernią tuo metu pop muziką ir įrašė tikriausiai vieną geriausių savo ir apskritai dešimto dešimtmečio albumų, kurie apskritai keitė pop ir techno muzikos kryptį. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kada atlikėja sugebėjo atkurti savo populiarumą ir susigrąžinti šlovę, perkopusi savo 52-ąjį gimtadienį.

Daina buvo nominuota dviem Grammy, galiausiai pelnė apdovanojimą už geriausią metų šokių muzikos įrašą. Šiandien „Believe“ daug kas perdainuoja įvairiais stiliais, tačiau man vienas įspūdingiausių pasirodymų buvo amerikietės penkiolikmetės pasirodymas X faktoriuje, kada mergaitė dainą pateikė kaip ilgesingą meilės baladę. Šiandien siūlau pasiklausyti abiejų šių kūrinių.

Cher – „Believe“

Jasmine Elcock versija:

Žodžiai / lyrics

"Believe"

After love, after love [repeat]

No matter how hard I try
You keep pushing me aside
And I can't break through
There's no talking to you

It's so sad that you're leaving
It takes time to believe it
But after all is said and done
You're gonna be the lonely one
Oh, oh

Do you believe in life after love?
I can feel something inside me say,
"I really don't think you're strong enough, no."
Do you believe in life after love?
I can feel something inside me say,
"I really don't think you're strong enough, no."

What am I supposed to do?
Sit around and wait for you?
Well, I can't do that
There's no turning back

I need time to move on
I need love to feel strong
'Cause I've had time to think it through
And maybe I'm too good for you
Oh, oh

Do you believe in life after love?
I can feel something inside me say,
"I really don't think you're strong enough, no."
Do you believe in life after love?
I can feel something inside me say,
"I really don't think you're strong enough, no."

Well, I know that I'll get through this
'Cause I know that I am strong
I don't need you anymore
Oh, I don't need you anymore
I don't need you anymore
No, I don't need you anymore

Do you believe in life after love?
I can feel something inside me say,
"I really don't think you're strong enough, no."
Do you believe in life after love?
I can feel something inside me say,
"I really don't think you're strong enough, no."

Do you believe in life after love?
I can feel something inside me say,
"I really don't think you're strong enough, no."
Do you believe in life after love?
I can feel something inside me say,
"I really don't think you're strong enough, no."

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: SRTRF vs. "Literatūra ir menas", arba kodėl man mirtinai gėda dėl Lietuvos?

Sveiki,

Šįkart nieko „nesicackinsiu“, o pasakysiu atvirai: jeigu būtų mano valia ir kas nors tikrai pasikeistų, nueičiau ir kaimietiškai išdaužyčiau (kruopščiai!) kiekvieną SRTRF (Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas) langą, o į vėdinimo angas prikaišiočiau nustipusių žiurkių. Vat chuliganiškai. Ten sėdinčius komisijos narius išrūkyčiau lauk su petardomis ir dar ilgai persekiočiau juos ir jų šeimos narius. Šitoks atsakomybės neturėjimas, šitoks pagarbos skurdumas, šitoks žlugdymo mastas tiesiog verčia imtis smurto arba, Literatūros ir meno redaktoriaus žodžiais sakant, tiesiog emigruoti.

Paskutinis Literatūros ir meno numeris išėjo tuščias. Protestas prieš dar labiau sumažintą ilgiausiai per Lietuvos istoriją einančio savaitraščio leidinį. Dugnas pasiektas jau seniai, sako redaktorius įžanginėje straipsnyje. Skaičiau ir tūžau. Ant SRTRF, ant Lietuvos, ant avigalvių valdžios, ant korupcijos, ant interesų grupių... Likau kaip skaitytojas ir Lietuvos pilietis vėl apviltas. Smarkiai. Noriu ataskaitos su vardais ir pavardėmis iš SRTRF, kas ir kaip skirstė finansavimą – tą, manau, turėtų žinoti kiekvienas doras lietuvis. Jis privalo žinoti, kas atsakingi už durnėjančią Lietuvą už intelektualų nustekenimą? Kuris? Man tik parodykite pirštu ir grįšiu į Viduramžius ar į tą momentą, kai pasirinko ne Kristų, bet paleido Barabą ir visi plojo.

Žinote, nepakenčiu kantraus ir nuolankaus lietuvio būdo. Ak, nefinansavo, ir ką? Užsidarysime, išsivaikščiosim ir viskas... Pasakytų graikams šitaip: sprogtų petardos, Vyriausybė turėtų eiti pasiaiškinti, o mes... Mes apraudosime ir emigruosime, nes kultūros žmonės pernelyg demokratiški, pernelyg į kompromisą, debatus linkę, kitą vertus, o kam mūsų čia reikia? Kam reikia to atseit nupezusio laikraščio, jeigu jis „nepatogus“ politikai ir durnėjančiam žmogui?

Gėda. Man mirtinai gėda, kai valstybė du procentus pasididžiuodama skiria supezusiems naujiems kareiviškiems batams ir uniformoms, primesdami supuvusį patriotiškumą ir tuo pačiu momentu sėdi ant pagalvių ir jomis dusina tai, kas iš esmės mes esame – kultūra. Man mirtinai gėda. Prioritetai man jau seniai aiškūs, tačiau velnias, kaip norisi smurtinio akto, kad žmonės paprasčiausiai atsibustų ir nustotų susitaikyti su nuolatiniu žeminimu.

Jūsų Maištinga Siela