Filmas: "Astridos Lindgren jaunystė" / "Unga Astrid"

 

Sveiki,

 

Keista, kad iki šiol mūsų nepasiekė filmai apie legendinė vaikų rašytoją Astrid Lindgren, tačiau baigiantis antrajam šio amžiaus dešimtmečiui, regis, skandinavai atsitiesė ir suskubo sukurti net du filmus apie garsiausias vaikų rašytojas: „Tuvė“ (2019) apie Tove Jansson ir „Astridos Lindgren jaunystė“ (sved. Unga Astrid) (2018) – pastarąją pirmiausia ir nusprendžiau pasižiūrėti. Filmą režisavo danų režisierė Pernille Fischer Christensen, dirbdama su švedų, danų ir norvegų garsiausiais aktoriais. Tas, kas nepraleidžia naujienų iš Skandinavijos per Scanoramą, manau, ne vienas veidas ar aktorius bus atpažintas šiame filme.

 

Filmas pasakoja apie Švedijos provincijoje religingoje daugiavaikėje šeimoje gyvenančią Astrid Ericsson (mergautinė pavardė). Kurį laiką mes stebime Astridą šešiolikmetę, primenančią Pepę Ilgakojinę su dviem kasytėm, kuri išdykauja ir pernelyg dažnai yra nepaklusni ir pasižyminti berniokiškumu. Galiausiai imlų mergaitės būdą pastebi vietos laikraštis, į kurį ji pakviečiama dirbti, o ten netrunka įsivelti į meilės romaną su gerokai vyresniu, vaikus turintį ir neišsiskyrusiu redaktoriumi. Nuo jo šešiolikmetė Astrida susilaukia sūnaus ir viskas pamažu ima panašėti į baisiausią jaunos merginos gyvenimo košmarą. Prisiklaususi vyro pažadų, ji iškeliauja į Daniją ir ten pagimdžiusi palieka naujagimį, o namuose dėl religingų tėvų yra priversta meluoti, kad ji mokosi užsienyje. Sunkus jaunos ir naivios merginos gyvenimas verčia kuo greičiau subręsti ir pamiršti mergaitiškus žaidimus. Galimas daiktas, kad vėliau tai turės įtakos ir busimiems rašytojos romanams, apsakymams vaikams. Ankstyvi suaugusiųjų sunkumai suformavo jautrią, empatišką ir kartu atsakingą merginą, kuri nepalieka savo sūnaus Danijoje, o po trejų metų parsiveža vaiką, nepaisant to, ką aplinkiniai pasakys. O netrukus susipažįsta su savo pirmuoju vyru Lindgrenu, kuriems, deja, nelemta ilgai gyventi drauge, nes 1951 m. vyras miršta, tačiau toji istorija nebeparodyta filme...

 

Manau, tai svarbus filmas, perteikiantis menkai kam žinomus faktus apie A. Lindgren jaunystę. Filme vaizduojanti mergina tikrai išgyveno neeilinius sunkumus, tačiau tikriausiai dažna mergina kiekvienoje giminėje tuo metu turėjo panašios patirties, nes turėti nesantuokinį vaiką ir dar šešiolikos, kai jauti tėvų spaudimą, motinos atšiaurumą ir turi slėpti kelionėje savo „padėtį“, ne vieną merginą traumavo. Labai panašiai išgyveno daugelis airių merginų, kurios buvo priverstos slapstytis ir meluoti dėl visuomenės spaudimo ir reputacijos.

 

Nepaisant šios tragedijos, manau, šis filmas vykęs dėl savo gyvumo, kurį sukūrė pagrindinė švedų-danų aktorė Alba August, pasinėrusi visomis išgalėmis į šį žaižaruojantį ir įvairias charakterio spalvas atskleidžiantį vaidmenį. Sunku pasakyti, ar tokią Astridą įsivaizdavau, ir apskritai, ar aš įsivaizdavau. Daugelis iš mūsų tikriausiai ją prisimena jau pagyvenusią vaikų rašytoją, duodančią retus interviu iš savo namų Stokholme. Šiemet, 2022 metų sausio 28 dieną, sukako 20 metų, kai autorė mirusi. Nors filmas neperžengia ir neanalizuoja literatūriškos Lindgren pusės, galima iš filmo nemažai spręsti, kad sunkus gyvenimas ir ankstyva motinystė tampa ne tik gniuždančiu gyvenimo išbandymu, bet ir stiprybę suteikiančiu patyrimu, kuris vienaip ar kitaip turės įtakos autorės kūrybiniam gyvenimui. Filmas charizmatiškas, kiek holivudiškai skandinaviškas, bet susižiūrėjo tikrai gerai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: José Saramago "Pasaka apie neatrastą salą"

 

Jose Saramago. „Pasaka apie neatrastą salą“ – Vilnius: Odilė, 2021. – p. 72.

 

Sveiki,

 

Prieš pradėdamas skaityti vieną naujausių vertimų į lietuvių kalbą sensacingo portugalų rašytojo Jose Samarago (1922-2010) knygelę Pasaka apie neatrastą salą (port. O Conto da Ilha Desconhecida), kurią išvertė į lietuvių kalbą Audrius Musteikis, tikėjausi parašysiąs išsamią ir ilgą šio kūrinio recenziją, tačiau klydau. Knyga, kurią galima suskaityti per pietų pertrauką kur nors ant parko suolelio ar jaukioje kavinėje, tiesiog išgaravo kaip amoniakas. Ji buvo absoliučiai per trumpa, kad manyje paliktų kokius nors esminius įspūdžius, bet, nepaisant visko, pabandysiu perteikti tai, ką pavyko užsifiksuoti.

 

Apie J. Saramago kūrybą ir jo biografiją pasakojimo neplėtosiu, tą esu padaręs ankstesnėse recenzijose. Jo gyvenimas neatsiejamas nuo literatūros, o literatūra nuo autoriaus gyvenimo. Šią ploną geltoną knygelę minkštu viršeliu išleido leidykla Odilė, o kūrinys, lyginant su visu autoriaus palikimu, nėra tas, apie kurį literatūros kritikai daug kalbėtų. 1997 metais originalo kalba pasirodęs pasakojimas turi kitokį žanrą – tai trumputė alegorinė pasaka, kuri papasakota J. Samarago įprastu stiliumi, išvengiant konkrečių geografinių vietų ir vardažodžių, o ir sintaksė – be tiesioginės kalbos tipinės skyrybos. Tą jau galėjome pastebėti ir ankstesniuose autoriaus kūriniuose. Tai paskutinis autoriaus kūrinys, prieš 1998 metais gaunant Nobelio literatūros premiją: kukli, maža pasakaitė, į kurią sudedami tipiškiausi J. Samarago literatūriniai bruožai.

 

Istorija pasakoja apie nežinomą karalystę, kurioje iš esmės galioja mums lyg ir atpažįstami biurokratiniai elementai. Šalį valdo karalius, kuris nuo durų prie durų sprendžia šalies problemas, o iš esmės tą tvarko jo pavaldiniai. Prie prašymo durų vieną dieną atsiranda vyrukas, kuris nori ne pinigų, ne garbės, ne sveikatos, o būtent laivo, kad galėtų išplaukti ir atrasti neatrastą salą. Galiausiai savo užsispyrimu jam pavyksta net iš paties karaliaus gauti laivą, tad neturėdamas jokios jūreivystės patirties, jis vis tiek ryžtasi plaukti į jūrą, o prie jo prisideda rūmų valytoja, esminė visų prašytojų lėmėja, kuriai atsibodo valytojos darbas. Netrukus vyras gauna laivą, tačiau neturi įgulos, jam padedanti moteris valytoja galiausiai ima patikti ir jis pasinėręs į fantazijas susapnuoja, kaip laivu išplaukia į jūrą. Čia derėtų paminėti, kad autorius išskiria dvi tikrovės plotmes: plūduriuojantį tikrąjį laivą prieplaukoje ir tą sapnišką idilinę kelionę, kai laivas, apaugęs vijokliais ir medžiais, tampa sala. Galiausiai pasaka baigiasi labai paprastu moralu: „Apie pusiaudienį, pučiant palankiam vėjui, Neatrastoji sala pagaliau išplaukė į jūrą ieškoti pati savęs (p. 66).“

 

Paprasta kaip du kart du, nors pasakose sudėtingų elementų ir nereikia. Nagrinėjant filosofinę, idėjinę pasakos pusę, galima kalbėti apie žmogaus, šiuo atveju, apie socialinę visuomenės citadelę, kuri gyvena absoliutaus pažinimo pasaulyje, kuriame visos galimos pasaulio kryptys, krantai ir salos yra ištirtos. Žinoma, tai utopija, tačiau neretai stabteldavau ir žvelgdavau į nūdienos visuomenę, kur vėlgi galioja tam tikros pažinimo ir suvokimo sistemos: patogios ir nelabai patogios. Pavyzdžiui, mokslo pasaulis ir vakcinacija, politika, žiniasklaidos patikimumas. Tam tikri šiandienos parametrai akivaizdžiai rodo, kad politikai ir sistemai yra keblus žmogus, kuris kelia klausimus, nepasitiki jam primestais mokslo faktais, nori išsiaiškinti prielaidas. Tokie žmonės labai greitai buvo (ir tebėra) nurašyti, išvadinti antivakseriais, konspiracijų kūrėjais ir priskirti maršistams, tarsi pasaulyje ir Lietuvoje nebūtų galima apskritai kelti nepatogius klausimus, kadangi vienaip ar kitaip atsigręš prieš patį žmogų, individas bus priskirtas kaip neprotingas, neišsilavinęs pilietis. Panašią socialinę sandarą turime ir J. Saramago pasakoje, kurioje atsiranda keistas Don Kichotas, kuris veikia ne dėl patogumo sau ir kitiems, o iš nepažinumo, svajonių ir idėjų inercijos, jog už to dirbtinai sukurto visko aiškumo kupolo egzistuoja tai, kas dar neištirta. Manau, kad tai galinga J. Saramago idėja, tačiau šis pasakojimo žanras tiesiog per mažas ir per paprastas išplėtoti aštriau ir įtaigiau visą šią idėją.

Jose Saramago

 

Kalbant apie literatūrinės pasakos stilistiką, ji be jokios abejonės sofistinė. Socialiniai galios vaidmenų dialogai tarp vyro ir karaliaus primena anekdotines situacijas: „O kas tu toks, kad jį tau duočiau, O kas jūs toks, kad neduotumėt, Aš šitos karalystės valdovas, ir visi karalystės laivai priklauso man, Veikiau jūs jiems priklausote nei jie jums, Ką nori pasakyti, sunerimo karalius, Kad jūs be jų esate niekas, o jie ir be jūsų gali plaukioti (p. 18).“ Autorius remiasi arba bent iš dalies imituoja sofijų pasakos dialogų konstravimo būdą: įtakingas ir galios poziciją užimantysis visada pralaimi prieš socialiai skurdesnį, bet gudresnį veikėją, todėl galiausiai visada protas laimi prieš galią.

 

Dar viena svarbi pasakos tema – gebėjimas sustyguotoje ir aiškiai sukristalizuotoje vaidmenimis visuomenėje prisiimti atsakomybę keisti savo likimą. Pasakoje tą padaro moteris valytoja, kuri meta savo darbą ir susiranda vyrą, kuris svajoja apie neatrastą salą. „Todėl durys, kurių iš tiesų troškau, pagaliau buvo atvertos, ir todėl, kad nuo šiol valysiu tikrai laisvus, Tai tu nusprendei keliauti su manimi ieškoti neatrastos salos, Išėjau iš rūmų pro sprendimų duris... (p. 33).“ Tam tikra prasme tokie svajokliai žmonės, kurie trokšta ir geba išsiveržti iš įprastinių socialinių rėmų ir rizikuoti, visada griauna valdžios galios svertus, nes jų ketinimai pagrįsti laisvės proveržiu ir nežinomybe. Eksperimentuojantys gyvenime yra „nepatogūs“ visuomenei, kuri apsimeta, kad viską pažįstą ir bijo pokyčių, progreso.

 

Galiausiai pasakos pabaiga gana nuspėjama ir tipiška. Kelionė, kuri turėjo išvesti veikėją į pažinimą, tampa savęs pažinimu ir naujų jausmų atradimu. Jis įsimyli moterį ir jo laivas sužydi tarsi sala – alegorinis sielos ir gyvenimo prasmės simbolis. Argi ne visada mes keliaujame dviem kryptimis? Viena kryptis fizinėje erdvėje, o kitoje – dvasinėje. Abi kelionės yra vienodai svarbios. Šioje ryškiai geltonoje knygelėje, kuri nemažai kam patiko, man pristigo įprasto autoriaus aštrumo ir vaizdingumo, tačiau tai tikriausiai dėl žanro kanonų, bet kokiu atveju knygelė estetiška ir netipiška, iliustruota signalinėmis jūros vėliavomis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Mahmood & BLANCO - Brividi - Italy Eurovision 2022 [lyrics / žodžiai]

 Sveiki,

 

Soldi, soldi... Pamenate? Kai antros vietos laimėtojas Mahmoodas vos nelaimėjo Eurovizijos, tą po kurio laiko padaro kiti tautiečiai su roko daina. Šiemet Mahmood & BLANCO su daina „Brividi“ laimėjo Italijoje garsiausią muzikos festivalį „Sanremo“, naujausią dviejų atlikėjų baladę žodynas siūlo versti kaip „Šaltkrėtis“ arba, tikriausiai „Šaltukas“. Ilgesinga meilės ir netekties baladė nepaliko abejingo ir manęs. Manau, kol kas tai viena mano didžiausių dainų favoričių šiais metais, atstovaujančių didžiajai Eurovizijai.

 

Dainos vaizdo klipas perteikia ir LGBTQ turinį, nors daina, sakyčiau, gana universali ir turi tai, ką mėgstu itališkoje muzikoje – nebanalų turinį ir atpažįstamos dainingos kalbos išskirtinį skambesį. Daina, kuri atstovauja geriausius tradicinės itališkos dainos konceptus: ir jautru, ir gražu, ir byloja universalius dalykus. Mahmood – egiptietis, nors nuo mažens jau gyveno Italijoje ir mokėsi dainavimo, jį jau žino visa Italija. Štai jaunasis BLANCO tai neseniai iškilęs atlikėjas, kuris įsitvirtino ryškiausiuose itališkos muzikos topuose ir yra „ant bangos“. Abu atlikėjai, nors neforsuoja LGBTQ spalvomis, leidžia suprasti, kad savo daina rezonuoja ir skleidžia universalią meilės kalbą. Be galo gražus atlikimas ir dainos tekstas, tad siūlau pasiklausyti. Daina Italijoje ir Šveicarijoje iškopė į pirmąją poziciją, Europos Billboard Digital reitinge ji taip pat pirmojoje pozicijoje, Lietuvoje daina užima AGATA duomenimis trečiąją poziciją ir jau turi ne vieną gerbėją.

 

Lyrics / žodžiai

Mahmood & BLANCO - Brividi

 

Ho sognato di volare con te

Su una bici di diamanti

Mi hai detto, "Sei cambiato

Non vedo più la luce nei tuoi occhi"

La tua paura cos'è?

Un mare dove non tocchi mai

Anche se il sesso non è

La via di fuga dal fondo

Dai, non scappare da qui

Non lasciarmi così

Nudo con i brividi

A volte non so esprimermi

E ti vorrei amare, ma sbaglio sempre

E ti vorrei rubare un cielo di perle

E pagherei per andar via

Accetterei anche una bugia

E ti vorrei amare, ma sbaglio sempre

E mi vengono i brividi, brividi, brividi

Tu, che mi svegli il mattino

Tu, che sporchi il letto di vino

Tu, che mi mordi la pelle

Con i tuoi occhi da vipera

E tu, sei il contrario di un angelo

E tu, sei come un pugile all'angolo

E tu scappi da qui, mi lasci così

Nudo con i brividi

A volte non so esprimermi

E ti vorrei amare, ma sbaglio sempre

E ti vorrei rubare un cielo di perle

E pagherei per andar via

Accetterei anche una bugia

E ti vorrei amare, ma sbaglio sempre

E mi vengono i brividi, brividi, brividi

Dimmi che non ho ragione

E vivo dentro una prigione

E provo a restarti vicino

Ma scusa se poi mando tutto a puttane e

Non so dirti ciò che provo, è un mio limite

Per un "ti amo" ho mischiato droghe e lacrime

Questo veleno che ci sputiamo ogni giorno

Io non lo voglio più addosso

Lo vedi, sono qui

Su una bici di diamanti, uno fra tanti

Nudo con i brividi

A volte non so esprimermi

E ti vorrei amare, ma sbaglio sempre

E ti vorrei rubare un cielo di perle

E pagherei per andar via

Accetterei anche una bugia

E ti vorrei amare, ma sbaglio sempre

E mi vengono i brividi, brividi, brividi

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Monika Liu – Sentimentai [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

Daug kas klausė, kaip man skamba vakarykštė, ką tik Lietuvoje išrinktoji Monikos Liu eurovizinė daina „Sentimentai“. Buvau vienas pirmųjų, kuris išgirdo šį kūrinį ir daina man iškart labai patiko. Ritmiška ir primenanti šešto-septinto dešimtmečio lietuviškos estrados mokyklą, bet kartu daina turi ir šiuolaikinių ritmų, elektroninės muzikos elementų. Bet kokiu atveju, daina išsiskiria iš kitų popso standartų ir, jeigu ne Monika Liu, tikriausiai siųsčiau Lolitą Zero, kurios hiperbolizuotas elektroninės muzikos šou tikrai būtų proveržis lietuviškos muzikos ir galgi net Eurovizijos kontekste.

Kad ir kaip man patiktų Monikos Liu daina, visgi būkim realistai, daina, kuri yra skoninga, elegantiška, be didesnės provokacijos, manau, didelių šansų pačioje Eurovizijoje neturi. Žinoma, ji turės klausytojų auditoriją, bet jos vieta, žiūrint ir interneto lankytojų iš viso pasaulio įspūdžius, akivaizdu, kad bus tokia, kuri užpildys tą viduriuką. Šįkart kviečiu pasiklausyti „Sentimentų“.

Lyrics / žodžiai

Monika Liu – Sentimentai

Tuk, tuk-tuk

Naktį į širdį pasibeldžia

Ilgesio pilna

Atminimų lydima

Dvasia

Tu, tai tu, tai tu

Seniai matytas veide

Ko juokies lyg klounas

Iš mano spindinčių akių?

 

[Chorus]

Sukasi ratu galvoje momentai

Bėga bėga ten, kur ir Tu

Milijonas rožių lyg sentimentai

Skęsta jūroje debesų

 

[Verse 2]

Ošia jūra nerami

Man ašaros akyse

Viskas, jis nebesugrįš niekada

Jis atplaukė juoda puta

Pamenu, kaip stoviu Nidos kopų vidury

Ir žuvėdrai moju

Toli, toli

 

[Chorus]

Sukasi ratu galvoje momentai

Bėga bėga ten, kur ir Tu

Milijonas rožių lyg sentimentai

Skęsta jūroje debesų

Sukasi ratu galvoje momentai

Bėga bėga ten, kur ir Tu

Milijonas rožių lyg sentimentai

Skęsta jūroje debesų...

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mama" / "Madre"

 Sveiki,

Ispanų režisierius Rodrigo Sorogoyen Kino pavasaryje pristatė neblogai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą filmą „Mama“ (isp. Madre) (2019). Pamenu, kaip buvau nusižiūrėjęs šį filmą, bet dėl prasidėjusios pandemijos filmas buvo kurį laiką atidėtas, tikintis, kad baigsis karantinas ir visi netrukus grįšime į normalų gyvenimą. Deja, taip neatsitiko, o filmą pradėjo rodyti namų sąlygomis.

Istorija pasakoja apie jauną mamą, kuriai iš Prancūzijos pakrantės mobiliuoju telefonu paskambina šešiametis sūnus, sakydamas, kad šalia jo nėra nieko ir prie jo artinasi besišlapinantis vyras. Persigandusi motina skambina policijai iš Ispanijos ir, atrodo, kad istorija mus tuoj įsuks į aštrų pedofilo kriminalinę istoriją, tačiau istorija nutrūksta ir viskas rodoma po 10 metų, kai sūnaus netekusi mama dirba Prancūzijos kurortiniame paplūdimio užeigoje ir savo dienas „užmušinėja“ melancholiškomis mintimis apie galimai šiose vietovėse dingusį sūnų. Negana to, ji įsižiūri šešiolikmetį vaikinuką, kuris drąsiai su 38 metų moterimi flirtuoja ir net bando su ja užmegzti romaną.

Iš esmės filmas laikosi ant keistos motinos psichologijos. Filmas iš vienos pusės baugina, nes tie santykiai nėra normalūs, jie pagrįsti sutrikusios motinos psichologija, kuri nebeskiria tikrovės ir jausmų t. y. jaunuolį vienu momentu ji regi kaip savo sūnų, o kitą – kaip savo meilužį. Ir negana to, į šį kurortinį romaną įsitraukia dabartinis motinos mylimasis ir vaikinuko tėvai, kurie aršiai priešinasi vidutinio amžiaus moteriai, nes puikiai suvokia, kad šiems santykiams lemta žlugti.

Filmas išties nėra jaukus, jautriai marinistinėje aplinkoje perteikta moters vienatvė ir atskirtis primena nuolatinį balansavimą ant beprotybės ribos, atrodo, kad moteris tuoj ims ir padarys lemtingą klaidą. Tiesą sakant, ji ir padaro, prisilakusi su paaugliais degtinės ji išsiruošia į kelionę, pamiršusi, kad yra ne savo amžiaus grupėje ir tik per atsitiktinumą ji įgauna proto ir laiku išlipa iš automobilio. Visgi šioji istorija gana paprastutė, vos keletas aktorių, daug pauzių ir režisierius kažkaip išsisuka nuo tiesioginio aštrumo ir perdėto manipuliavimo žiūrovu, paversdamas istoriją kurortiniu neįmanomu meilės romanu. Visgi pagirtina pagrindinė aktorė Marta Nieto ir siūbuojantis efektingas operatoriaus darbas, kuris prisidėjo kurdamas nestabilios traumuotos motinos dvasinius parametrus.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Elžbieta Latėnaitė apie homobojiją ir poreikį kalbėti apie savo seksualinę orientaciją

 

Sveiki,

Kol vieniems kyla klausimas, kam reikia viešinti ir demonstruoti(s) savo seksualinę orientaciją, nors patys nuo ryto iki vakaro tai demonstruoja, kitiems klausimų, kodėl reikia tai viešinti, jau nebekyla. Aktorė Elžbieta Latėnaitė (g. 1986) jau kuris laikas dėmesio centre dėl to, kad socialiniame savo tinkle prabilo apie savo biseksualumą. Šiandien cituoju jos mintį.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Mūsų klasė" režisierius Oskaras Koršunovas

 Sveiki,

Labiausiai pasaulyje nuo 2009 metų pasirodymo Londono teatre statoma lenkų pjesė yra Tadeusz Slobodzianek „Mūsų klasė“. Įspūdinga medžiaga apie prieš Antrąjį pasaulinį karą besimokančius vienoje klasėje vaikus. Pusė klasės – žydai, kita – lenkai. Besipešdami ir visaip kitaip bežaisdami ir augdami, jie nežino, kad iš esmės ruošiasi karui. Jų likimai Lenkijos provincijoje susiklosto tragiškai. Kas galėjo patikėti, kad vieni klasiokai slėps savo žydus klasiokus palėpėse, o kiti juos su malonu žudys ir degins...

Į lietuvių kalbą pjesę išvertė Rolandas Rastauskas, o spektaklį, trunkantį pusketvirtos valandos, pastatė žymusis mūsų teatro korifėjus Oskaras Koršunovas su Klaipėdos dramos teatro aktoriais. Sunku apsakyti tą sukeltą gyvenimo įspūdį, kai istorinės aplinkybės lemia mūsų įsitikinimus ir veiksmus. Apie ką šis spektaklis? Tiek daug aspektų į jį sueina. Teatras gyvybingas tuo, kad jis aštrus, aktualus, iškeliantis klausimus ir nemoralizuojantis. Eilinįkart įsitikinau, kad Koršunovas yra provokatorius – žavus mūsų teatro genijus, o jo „Mūsų klasės“ versija infantiliai nekalta, tačiau monstriška. Pleškinami žydai, dekoracijos virstančios liepsnojančiu pastatu, vestuvių stalu ir žydų antkapiais, už Atlanto atskriejantys Abraomo laiškai...

Ar bereikia mums siaubo filmo „Pjūklas“  ar „Skerdynių Teksase“, kai turime tokią istorinę medžiagą? Kraupu, kai pjesės medžiaga atspindi istorinius gyvus procesus, kuriuos dabarties protas suvokia, bet sunkiai priima. Prikimštos lėlės ir gyvi aktoriai, kurie varijuoja tarp teatro ir marionečių iš tikrųjų simboliškai byloja diskriminacijos baisumus ir šiomis dienomis, kai suskaldytoje Lietuvoje „intelektualai“ oponentus vadina buduliais ir „nelietuviais“ ir patys pila patyčių mazutą. Toks jausmas, kad vėl gyvename panašiuose laikuose, kai dažnas vakceris persekios antivakserį, o kai kurie nepasiskiepijusius arba šeimos maršistus slėps palėpėje – arba priešingai.

Išeidamas iš spektaklio prisiminiau legendą apie Babelio bokštą, kai siekdami dangaus buvome nubausti senojo dievo, kuris suskaldė žmones į 72 skirtingas kalbas, kad jie negalėtų susikalbėti. Nuo Antrojo pasaulinio karo praėjo nemažai laiko, tačiau vis dar nesusikalbame tragedijos kalba, vis dar sutartinai kolektyviškai neatpažįstame vieni kitų kaip unikalių žmonių ir vis dairomės skirtybių tarsi priešų ir metui atėjus, visada gniaužiame kišenėje akmenį, kurį sviesime į klasioką, kitaip sakant, į kitą žmogų už tai, kad patikėjome atskirties iliuzija.

Jūsų Maištinga Siela