Filmas: "Ikaras. Mieteko Košo legenda" / "Ikar. Legenda Mietka Kosza"

 

Sveiki,

Mėgstantiems šiuolaikinį lenkų kiną, manau, nepraslysta nė vienas žinomesnis lenkų darbas. Štai Maciej Pieprzyca režisuota drama „Ikaras. Mieteko Košo legenda“ (lenk. Ikar. Legenda Mietka Kosza) (2021) pasakoja apie realiai gyvenusį lenkų džiazo aklą pianistą Mieczyslaw Kosz, kuris iš gyvenimo pasitraukė 1973 metais, sulaukęs vos 29 metų.

Mėgstu biografines menininkų istorijas, tačiau mėgstu ir kitokias menininkų asmenybių pateiktis, norisi to neholivudinio prieskonio, kada žiūri filmą ir jauti, kad scenaristai ir kino kūrėjai susėdę negalvoja komerciškai, kaip iš turimos medžiagos padaryti visiems nesunkiai suvokiamą naratyvą ir nepadaryti gėdos, kitaip sakant, parodyti teigiamus menininko gyvenimo aspektus. Tas būdinga ir dokumentiniams filmams, todėl man svarbu tokiuose filmuose pamatyti įvairiapusiškumą ir kontraversiškumą, jeigu jis, žinoma, egzistavo. M. Kosz asmenybė, manding, nelabai kuo skiriasi nuo puikiai įvertinto „Edith Piaf. Rožinis gyvenimas“. M. Kosz vaikystėje apanka ir tėvai, paprasti kaimo ūkininkai, palieka sūnų vienuolyne, kuriame globojami panašaus likimo vaikai. Čia mažasis Kosz būtent ir pradeda savo pirmąsias pianino pamokas, o visiškai praradęs regėjimą, nebepasiduoda vienuolių įsakymams ir ima pašėlusiai improvizuodamas skambinti... Toliau viskas pagal gyvenimišką ir daugelyje filmų matytą scenarijų – M. Kosz lemta tapti lenkų džiazo legenda.

Iš tikrųjų pirmas pusvalandis praslinko ganėtinai abejingai. Iš lenko kino tikiuosi pačios aukščiausios kokybės ir puikių, neeilinių scenarijų. Deja, šioje istorijoje atpažinau beveik visus svarbiausius filmų apie menininkus mechanizmus, todėl filmas ganėtinai schematiškas t. y. vaikystės vaizdinius „užkloja“ dabarties veikėjo problemos, galiausiai per visą filmą mažomis nuotrupomis bandoma sulygiuoti ir vaikystės vaizdiniais paaiškinti asmenybės tapsmo istoriją, akcentuojant kokią nors negalią ar socialines sudėtingas aplinkybės, kurios emociškai nepaliktų žiūrovo abejingo. Tiesą sakant, netgi Kosz gyvenimas, kai jis užsidega kurti ir nebegali be muzikos gyventi, tampa aišku, kad kaip daugelis taps neurotikas, atstums ir susipriešins su savo draugais, nusigers ir pasieks, žodžiu, dugną, nes genijus ir paprastas gyvenimas, kaip žinia, pas daugelį žymių menininkų, įskaitant ir šį džiazistą, nesuderinami dalykai. Viskas kaip iš vadovėlio.

Visgi filmo stipriosios pusės būtų pagrindinio aktoriaus, tikriausiai mano nuo šiol mėgstamiausio lenkų aktoriaus Dawid Ogrodnik atlikimas. Labai įtaigiai įsijautęs į šį vaidmenį! Kaip mūsų aktorius Giedrius Arbačiauskas LRT studijos rengtame reportaže „3 minutės iki filmo“ teigė, aktorius per 10 metų sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį ir tai yra plataus europinio masto aktorius. Tai ne pirmas sykis, kai atkreipiu D. Ogrodink – verta pamatyti šį jo vaidmenį. Nors Kosz nesu tyrinėjęs, visgi jo laikysena man nuolat priminė Andrejaus Tarkovskio išvaizdą. Kitas svarbus filmo pliusas, žinoma, yra nuolat be paliovos skambanti džiazo muzika, kuri tampa ne tik filmo fonu, bet iš tikrųjų sukuria bendrą emocinį atmosferos gaudesį, jautiesi lyg kokioje jaukioje kavinėje. Tik jums spręsti, ar norite pamatyti šį filmą. Manau, tikri muzikantai pamatys kur kas daugiau, nei man pačiam pavyko, nes biografiją papildo ir muzikos žanras, to laikmečio stilius.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šviežia" / "Fresh"

 Sveiki,

Žinote tuos vėlyvus vakarus, kada atsigulus į lovą renkamės tokį filmą, kurį žiūrint nebūtų gaila prisnūsti, o gal ir visai užmigti? Būtent to ir tikėjausi pasirinkęs Mimi Cave režisuotą siaubo trilerį su komedijos elementais „Šviežia“ (angl. Fresh) (2022). Istorija pasakoja apie jauną merginą, kuri nekenčia pasimatymų, tačiau vaikšto į juos ir kaskart nusivilia, bet vieną vakarą ji daržovių skyriuje sutinka malonųjį Stivą, su kuriuo ima susitikinėti. Galiausiai Stivas nusiveža į atokią vietą jai parodyti savo viengungiško būsto, nė neįtardama, kad galbūt gali niekada ir nebegrįžti...

Gerai! Labai gerai! Miegas labai greitai dingo, nes šį filmą buvo tiesiog labai įdomu žiūrėti, tiesą sakant, jis mane prarijo. Visų pirma, puiki toji aktorė Daisy Edgar-Jones, kuri atliko pagrindinį Nojos vaidmenį. Scenarijus įtraukiančiai puikus, o pasirinktas pasakojimo tonas, atmosfera atrodo visumoje ganėtinai originaliai. Garso takelis, meilės dainos ir kaskart apipjaustomos moterys sukuria makabrišką skerdiko Donžuano siaubą. Tai tikrai geriau, nei „Pjūklas“. Žiūrėdamas vis galvojau, kur tos elegantiškos vakarienės su žmogienos kepsniais prie žvakių šviesos, kalbant inteligentiškai, bet su pabrėžtina psichologine įtampa, man matytos? Ogi būtent per „Kanibalą“, kai A. Hopkinso sukurtas veikėjas šakute kabina dar gyvo vyruko smegenis ir jomis mėgaujasi. Visgi pagrindinis veikėjas Stivas neprimena žmogėdros, jis iš pažiūros netgi komiškai humaniškas, tikras žmogaus mėsos gurmanas.

Ieškodamas, su kuo dar galėčiau palyginti šio filmo keistumą ir žanrinį mikstūrą, prisiminiau ir per Kino pavasarį rodytą prancūzų režisierės Julia Ducournau filmą „Šviežiena“ (2016), kur jauna mergina negali atsispirti žmogienai. Visgi „Šviežia“ kiek kitoks, tai kartu ir įkaitų drama. Merginos rūsyje po kiekvienos operacijos netenka vis daugiau kūno, todėl išnykimo būsena, jog tavo organus ir audinius pardavinėja seksualus pagrobėjas, atrodo neįtikėtinai. Nepaisant to, kad man labai nepatiko pabėgimo finalas, kuris priminė tipinius „Helovyno“ filmo „bėgu-rėkiu-krentu“ klišes, nereikia pamiršti, kad filmas kartu perauga į finalinę tokių filmų parodiją. Ir tai keista, nes ką tik pasiekta filmo įtampa ir kulminacija keičia kryptį ir išskysta, tampa net nuspėjama. Bet vis tiek filmas geras ir įtraukiantis, neprailgo nė viena minutė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saldymedžio pica" / "Licorice Pizza"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Paul Thomas Anderson yra tikras kino elito režisierius, o jo darbai – kokybės garantas. Kaskart vis eksperimentuodamas su aktoriais ir žanrais jis pateikia tokių perliukų, kad nežinai, ko galima tikėtis. Paskutinis mano matytas jo filmas „Nematomas siūlas“ buvo puikus dėl išskirtinės atmosferos ir aktorių dueto. Tikriausiai patys mėgstamiausi jo kada nors skurti filmai būtų „Bus kraujo“ bei „Magnolija“. Naujausiame savo kino filme „Saldymedžio pica“ (angl. Licorice Pizza) (2021) režisierius susitelkęs į 1973-uosius San Franciske, kuriame gyvena du jaunuoliai, ką tik pabaigę mokyklą ir bandantys atsistoti ant kojų. Ji – iš žydų šeimos kilusi Alana, o jis aktoriumi save laikantis Garis. Abu jie imasi pardavinėti vandens lovas, tačiau nuolat keičia savo veiklas tai išsiskirdami, tai vėl susieidami...

Filmas perteikia ryškias aštunto dešimtmečio spalvas, daug dėmesio skiriama įvairioms detalėms, to laikmečio amerikietiškai kultūrai. Ne tik vizualiai, bet tai perteikiama ir dialogais, todėl man, nelabai išmanančiam amerikietišką istorinę kultūrą, ne viskas buvo suprantama, tačiau tai netrukdo šį filmą patirti. Visų pirma, režisierius dirba su neholivudinio tipažo aktoriais, pagrindinė pora yra netobula. Garis – spuoguotas jaunuolis, o Alana – žydiškos nosies mergina. Iš tikrųjų tas aktorių nenudailinimas tampa šio filmo cinkeliu, netgi, sakyčiau, daug įdomiau į juos žiūrėti ir tai, kas iš pradžių gali atrodyti dėl mūsų kultūros standartų nepatrauklu, tampa patrauklu. Manau, kad Garis ir Alana puiki pora, nors Alana nepripažįsta, kad jai patinka Garis ir nenori jokių rimtesnių santykių su juo, nes mano, kad jis pernelyg keistas ir galbūt netgi dėl to per prastas, todėl ji bando užmegzti santykius su kur kas patrauklesniais ir „normaliais“, bet tiesa tokia, kad normalumas neegzistuoja. Iš tikrųjų filmas apie tai, kaip pamažu galima įsimylėti netobulą žmogų ir pamėgti netgi jo trūkumus, paverčiant juos privalumais.

Filmas šiek tiek primena spalvingą miuziklą, nors aktoriai nedainuoja, bet besikeičiantis garso takelis ir operatoriaus darbas primena filmo scenų pateiktį kaip miuziklą (čia šiek tiek prisiminiau garsųjį „Kalifornijos svajos“). Scenarijuje tikriausiai įspūdingą sceną laikyčiau Alanos nuo kalno išvairuotu atbuline sunkvežimį! Visgi visas filmas iš serijos „myliu-noriu-negaliu“, bet žavu dėl pasirinktų netipiškų veikėjų išryškintų charakterių bruožų, kurie bendroje populiariojo kino industrijoje formuoja netobulų žmonių netobulus santykius. Manau, toks filmas daugeliui patiks ir dėl saikingo humoro, specifiškos atmosferos, o aktoriai dar ilgam išliks atmintyje kaip ryškių ir įdomių vaidmenų atlikėjai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ieva Dumbrytė "Šaltienos bistro"

 Ieva Dumbrytė. „Šaltienos bistro“ – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – p. 216.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Tikriausiai niekada taip ir nebūčiau paėmęs į rankas debiutuojančios prozininkės Ievos Dumbrytės kūrinio, jeigu jos romanas Šaltienos bistro, kurią išleido leidykla Kitos knygos, nebūtų išrinktas metų kūrybiškiausia knyga. Kadangi mažai pastaruoju metu skaitau lietuvių grožinę literatūrą, pamaniau, kad padarysiu išimtį ir pasidomėsiu, koks prozinis receptas šiuo metu yra reikalingas norint, kad knyga taptų metų kūrybiškiausia. Tiesa, pati Ieva Dumbrytė literatūroje nėra diletantė, 2015 metais ji išleido poezijos knygą  Planktono viešnagė Saulės sistemoje.

Visų pirma, vykęs knygos pavadinimas, toks patraukliai vartotojiškas, atspindintis mūsų dabarties maisto rinkos triukšmą ir reklamines iškabas. Net neabejojau, kad po tokiu pavadinimu surašytas tekstas bus makabriškas, ciniškas ir pilnas prifarširuoto šiuolaikinio jaunatviško humoro. Istorija pasakoja apie vyruką, kuris vos neapsitriesdamas atsiima istorijos aukštojo mokslo diplomą, tėvai didžiuojasi savo atžala, o viduje pasakotojas jaučiasi nelabai ką dar gyvenime nuveikęs, nes visas studijas pragėrė su bendrabučio studentais, kurių veidų ir vardų nelabai per keturis metus ir prisimena. Iš esmės skaitydamas šiuos epizodus pagalvojau apie Lietuvos universitetų studentinį lygį, kada iš tikrųjų net pats žinau gyvų pavyzdžių, kada bakalauro studentai tampa išsilavinusiais informatikais nemokėdami savo kompiuteryje net Skype suinstaliuoti.

Visgi tikrasis pasakotojo iššūkis yra pirmieji tikrieji žingsniai suaugusiojo atsakomybės link, kada tenka užsidirbti ir dirbti taip, kad netaptum tėvams našta. Protagonistas įsidarbina keistoje Šaltienos bistro, kuris kaip maisto įstaiga atrodo iš pažiūros kaip normali įstaiga, bet netrukus pasikeičia pasakojimo pobūdis, pakrinka pasakotojo sąmonė ir tikrovės perspektyva, tad pasakojimas tampa išvarpytas ir sunkiai į rišlų pasaulį besijungiantis vaizdinys.

Rašytoja bistro pasaulį kuria kaip atskirą ir savitą onirinę tikrovę. Pagrindinė priemonė – vaizdinių hiperbolizavimas iki grotestiško absurdo. Skaitant ne kartą galima įžvelgti tiesmuką žemojo, buitinio kalbėjimo manieros, kuria taip šmaikščiai kažkada perteikė François Rabelais savo satyriniame kūrinyje Gargantiua ir Pantagriuelis, taip pat primena Barono Miunhauzeno absurdiškų situacijų logiką. Bistro virtuvė vaizduojama kaip teatras, kuriame yra ne tik didžiulė fabriko cecho kultūrą primenanti erdvė, bet egzistuoja ir socialinių sluoksnių pasiskirstymas nuo paprastų juodadarbių be statuso ir vadovaujančių golodų. „Šitam kolektyve yra buvę galvažudžių, svorio kilnotojų, buvusių kalinių, motinų, pagimdžiusių septynis sūnus, moterų be pirštų ir du pedofilai. Tačiau ilgoje sandėliavimo praktikoje, o tai yra dvejus su puse metų, nesu matęs, kad kas nors nuo virintų kaulų nugremžtų centnerį mėsos. Tu – „Šaltienos bistro“ pasididžiavimas! (p. 70).“ – sako kolega pagrindiniam veikėjui, kai šis daugiau nei 100 kilogramų prigremžė mėsos ir sumušė bistro rekordą.

Skaitant romaną toliau, tampa aiški kuriamo grotestiško pasaulio logika, kuri sutampa su pakrikusio, išvargusio ir nuolat neišsimiegojusio veikėjo būsena. Bemiegės naktys ir ilgos darbo valandos gremžiant mėsą duoda savo ir mes per pasakotoją imame regėti iškreiptą tikrovę, kurią padeda sukurti autorės nuolatinių įvairių literatūrinių žanrų klišių parodija. Štai įsimylėjęs šešiolikmetę kiauliaganę Šachla, jis ima elgtis kaip riterinių romano parodijos veikėjas Don Kichotas. „Nebijok, su manim tu saugi, neleisiu niekam tavęs paliesti, – pasakiau vyriškai, bet su dideliu jautrumu, išskėčiau rankas ir yriausi link jos pro kiaules, vedamas nevalingo noro ją pabučiuoti bent į žandą. Jei Dievulis nepagailės, gal sumestume ir lytinį aktą, kuris maloniai nuteiktų mano vyrystę (p. 123).“

Virtuvės darbuotoja Stalina tampanti ragana, aiškiarege baba Vanga vykdo kūno nuplovimo ritualą, o golodų vestuvių ceremonija – kaip ir S. Kubriko filmo Plačiai užmerktos akys scena. Netrukus Šachla virsta kiaule ir, atrodo, kad tai turėtų tapti jaunavedžio tragedija, bet bistro direktorius pasiūlo žmoną tą pačią vestuvių naktį paskersti ir išvirti iš jos ypatingos šaltienos. Vienu metu susipina stebuklinių pasakų motyvai, M. Bulgakovo Meistras ir Margarita elementai su absurdiškais veikėjų sprendiniais, o paskerstos kiaulės išvežimas bagažinėje – detektyvinių romanų štampu. Įvairių epochų ir kūrinių schemos kuria savitą Šaltienos bistro pasaulį, kuris vista Užgavėnėmis, ryškia kakofonija, kurią kiek kitokiais rakursais galima aptikti Mindaugo Jono Urbono romane apie Vilnių ir jo įžymybes Šimtmečių melancholija. Kadangi vyrauja buitiška netaisyklinga romano kalba, ji tik sustiprina savitą bistro virtuvės atmosferą, tokia kalba yra motyvuota ir padeda išskleisti sunkią virtuvės darbuotojų kasdienybę. Tiesa, netaisyklinga kalba – nieko naujo, tai jau šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožas, kuris nieko nebenustebina, netgi retsykiais atrodo kaip literatūros raiškos klišė arba privalomasis kalbinis šou.

Ieva Dumbrytė

Visgi skaitant ir nardant po literatūrinę romano akrobatiką, atkreipiant dėmesį į teksto stilių, ritmą ir pasakojimo fabulą, manding, pasidaro taip, kad pagrindinis veikėjas yra vidutinybių vidutinybė, arba pernelyg nuobodus. Jis dirba bistro ir nepajėgia priimti tinkamų sprendimų, net nebando ištrūkti iš to klaikaus labirinto. Save alindamas ir dar labiau stengdamasis jis net patiki, kad yra Mesijas, tam tikras kančios didvyris, kuris įgyvendina golodų pranašystę, kas savaime tampa maginės literatūros (kad ir Hario Poterio) štampu t. y., kai veikėjas neįdomus, jam reikia suteikti kokią nors užduotį (arba šiuo atveju pačiam patikėti esant ypatingu), kad galėtų pasakojimo perspektyvoje įgyvendinti jam skirtą likimą, tačiau Šaltienos bistro šis kelias padrikas, nesulipintas, išskydęs kaip šaltiena ir galiausiai tai tėra tik veikėjo prisigalvotos nesąmonės pateisinti savo menkumui. Veikėjas, kuris nuolat permąsto savo vyriškumą ir menkumą, aplinkinius, įskaitant ir tėvus, regi tarsi trafaretinius komikso veikėjus, jų neindividualizuoja, o hiperbolizuoja tik jų socialinių vaidmenų funkcionalumą. Tokia literatūra pokštauja, žaidžia ir neretai, kaip ir Šaltienos bistro atveju, užsižaidžia pasakojimo įmantrioje formoje ir pamiršta turinio gylį ir intrigą.

Visgi romano finalas, sakyčiau, vykęs. Mūsų vaikinas-pasakotojas išsivaduoja iš Šaltienos bistro vergystės ir tampa diplomuotu informacinių technologijų darbuotoju. Žodžiu, dirba gerbiamą biuro darbą, kur laisvos poilsio pertraukėlės ir stovi kavos aparatai. Tačiau vėl susidūręs su savo menkystės ir bejėgystės jausmu patenka į savo galvoje susikurtą pragarą. Šis fokusas primena tuos siaubo filmus, kurie sako to be continued – tik jau ne mums, o pačiam veikėjui, pasiliekant už kadro pragaro tęsinyje. Šis pabaigos epizodas iš esmės paaiškina, ką iš tikrųjų perskaitėme ir, kiek teko skaityti interviu, pačią rašytoją įkvėpė pažįstamų pasakojimai apie virtuvės darbų specifiką. Nesunku palūžti, kai galvoji, jog pasaulis tik ir laukia tavo ereliško skrydžio, o iš tikrųjų plauni indus 12 valandų per parą.

Romanas skambus, ambicingas ir ritmiškas. Autorei pavyko perteikti banguojančio bejėgio jaunuolio, ištroškusio greitos sėkmės ir lengvo gyvenimo, beviltišką nuovargį. „Jauno žmogaus gyvenimo stebuklą įsivaizdavau apytikriai taip: latė kava, poguliai lovoje, pica, nenuilstantys draugų skambučiai, mažas, bet standžias krūtis turinčios merginos saldūs bučiniai (p. 212)“. Akivaizdu, kad romanas apie nebrandylą lūzerį, neatitinkantį europietiško hipsterio, kuris ant papūstų raumenukų turi po tatuiruotę, o barzdą madingai pakerpa ir losjonu padrėkina kiekvieną savaitę šauni kirpėja ar kvalifikuota salonų plaukų stilistė, o popietėmis prieš saulutę senamiestyje su vis kita mergina išgeria alučio ar kavos puodelio, nepamiršdamas pasitikrinti laiko savo Rolex‘e ant riešo. Romanas apie tai, kad sėkmės lengvos nėra ir visur reikia dėti pastangų. Visgi romane daug triukšmo, klibantys siužetiniai rėmai, veikėjas be evoliucijos ir pernelyg susirūpinęs tik tuo, koks jis nėra. Bet argi tai neaktualu šiais instagram laikais?

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Krzysztof Czyżewski apie Ireną Veisaitę, Lietuvos ir Lenkijos nesutarimus bei Pogranicze judėjimą

 

Sveiki,

„Kultūros baruose“ (Nr. ½, 2022) publikuotame straipsnyje Pasaulį išgelbės tie, kurie gelbsti savo miestelį. Su Krzysztofu CZYŻEWSKIU kalbasi Marcinas ŻYŁA kalbintas žymus lenkų menininkas dalijasi laukiniais 1991 metais, kada didelė dalis lenkų buvo priešiškai nusiteikę lietuvių atžvilgiu ir dėl Vilniaus krašto, ir dėl asmeninių sumetimų. Krzysztof Czyżewski jau ilgą laiką kuria ir buria nuo Lenkijos centro provincijoje nutolusioje menininkų bendruomenėje, kuri vadinama Pogranicze (Paribiai). Interviu metu jis išsako labai gerų idėjų apie globalizaciją, apie Lietuvos ir Lenkijos santykių raidą, taip pat apie Lenkijos kultūros padėtį anuomet ir dabar. Autorius skatina nesureikšminti vien tik globalių didžių dalykų, bet ir nepamiršti smulkmenų, nes ir miesteliuose, ne tik centruose galima kurti kultūrą.

Kodėl pasirinkau šią citatą, nors galėjau ką nors pozityvesnio? Manau, ji labai gerai atspindi tai, ko trūksta mūsų Lietuvos visuomenėje – dialogo tarp susiskaldžiusių žmonių. Jeigu mes laikysimės tik savo tiesos, kaltinsime ir įrodinėsime, nematydami, kad kitam iš tikrųjų skauda, ką mes iš tikrųjų pasieksime? Tik atsitversime įsitikinimais savam „teisingumo permirkusiame“ gete ir patys save apsikarūnuosime. Irenos Veisaitės pavyzdys, apie kurį byloja lenkų menininkas, yra skaudus empatiškas „ėjimas“ į dialogą, bandymas suprasti kito skausmą. O ką mes darome šiandien? Tik smerkiame, idėjiškai kariaujame, siurbiame vieni kitus teisdami. Manau, tą padarė intelektualusis elitas, kuris sutapo su influenceriais, nusistatę prieš likusią visuomenės dalį, pavadinę juos buduliais, atsilikusiais netgi „ne lietuviais“, o tautos priešais. Ne empatija svarbi, o teisingos pozicijos laikysena svarbi šiandien. Kaip lengva atsitverti primityviais žeminančiais epitetais, negirdint nieko. Manau, inteligentija ir išsilavinusieji smuko, nes ji pirmoji turėjo užmegzti dialogą, nes šiaip jie turėtų lyg ir turėti daugiau supratimo, bet... Sunku, tai reikalauja kantrybės, nes „rėkiančioji minia“ (kaip mėgo daugelis tą įvardyti kaip žeminantį epitetą) yra pernelyg įsiskaudinusi, sulaukėjusi nuo kurtumo. Ir dar baisiau, neišgirsti jie dar labiau užtvirtina valdančiųjų, influencerių ir kitų viešųjų asmenų pozicinę atskirtį tokiu būdu, man atrodo, kad tiek inteligentija, tiek vadinamieji antieuropiečiai sudaro dar didesnę atskirtį nuo Vakarietiškų vertybių.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nežinoma dimensija: paranormalių reiškinių istorija" / "Unknown Dimension: The Story of Paranormal Activity"

 Sveiki,

Kai 2006 metais buvo pradėta filmuoti „Paranormalių reiškinių“ (kai kur verčiama „Paranormalus aktyvumas“) pirmoji dalis, niekas netikėjo, kad filmo autorius vos už 15 tūkstančių JAV dolerių sukurs vieną siaubingiausių visų laikų siaubo filmų. Ir išties, po to, kai 2009 metais debiutavo šis filmas, jis paveikė ne tik mane, bet ir visus, kurie tuo metu žiūrėjo. Šiandien gal jau nebe toks jau baisus dėl užsitęsusios frančizės, filmas sulaukė net septynių dalių. Mačiau tikriausiai visas dalis, vienos patiko labiau, kitos kėlė juoką. Tikriausiai šeštoji dalis buvo iš esmės pasiekusi dugną, o 3D efektai tik suprimityvino siaubą iki švelnios parodijos, todėl kūrėjai padarė ilgą pertrauką, kol visai neseniai grįžo su naujausia dalimi, kuri vėlgi neprilygsta pirmosioms dalims, tačiau ieško naujų pateikčių, o siaubo scenų iš esmės netrūksta, netgi galima žiūrėti kaip atskirą filmą.

Dokumentiniame filme „Nežinoma dimensija: paranormalių reiškinių istorija“ (angl. Unknown Dimension: The Story of Paranormal Activity) (2021) pasakoja apie šios frančizės kūrybos etapus nuo pat pradžių. Dokumentiniame filme kalba pagrindiniai aktoriai pasirodę kiekvienoje dalyje, jie ir kino režisieriai, idėjų autoriai bei kino kampanijos atstovai dalijasi neregėta pirmųjų dalių sėkme ir kūrybiniais paklydimas. Jie visi sutinka, kad kaskart sukurti vis kitą dalį, išlaikant ritmą ir bendrą „pamestos vaizdajuostės“ idėją buvo nemenkas iššūkis, neretai netgi priimami kenksmingi visai frančizei idėjiniai sprendimai.

Man asmeniškai šiame dokumentiniame filme smagiausia buvo klausytis tų pasakojimo dalių, kaip buvo atrenkami neprofesionalūs aktoriai bei kuriami siaubo efektai. Tai galimybė žvilgtelėti, kaip kuriamas siaubas. Aktoriams jis tai smagus žaidimas, į kurį įtraukiami ir aktoriai vaikai, o žiūrovas regi siaubą keliančias scenas. Kur kas mažiau įdomūs filmo platinimo ir kampanijų karai dėl frančizės išpirkimo, kurie, galimas daiktas, labai prisidėjo prie frančizės dalių nuosmukio. Kaskart vis nauja dalis surinkdavo mažiau uždarbio, bet nepaisant visko, kaip teigiame dokumentikoje, visos dalys surinko beveik 900 milijonų JAV dolerių ir iki šiol užima ketvirtą vietą pagal pelningiausią siaubo filmų serijos produkciją, nusileisdama tik tokiems hitams kaip „Nasrai“ ir „Pjūklas“.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Ieva Pakarklytė apie smurto toleranciją

 

Sveiki,

Kad ir kaip bebūčiau nusiminęs Laisvės partijos veikla pandemijos metu, visgi švysteli tam tikros žiežirbos, kurias viltimi nevadinu, bet bent jau judama pagal tai, kas buvo teigiama partijos programoje. Viena iš tokių yra Ieva Pakarklytė, kuri viename interviu teigė, kad Lietuvoje yra smurto tolerancija. Aš bepridursiu: net ne tolerancija, o kultūros „bendravimo ir saviraiškos“ dalis.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad yra labai didelės tiesos. Mūsų visuomenės dauguma yra linkusi drausti-bausti-nokautuoti, nei palaikyti. Jeigu kalbame išskirtinai apie moterų teises – irgi. Prisiminkime, kiek iki triedimo įvarė baimės Stambulo konvencija, kuri turėjo tik paskatinti smurto blokadą prieš moteris. Išvirto daugelis iš medžio ekspertais net neskaitę dokumento. Dar baisiau yra tai, kad smurtas apskritai yra toleruojamas (ypač psichologinis) kaip galios ir viršenybės įrankis valdyti. Mes mylime griežtas diktatoriškas rankeles, mes mylime spaudimą ir smurtą, nes daugelis iš mūsų buvo išdresiruoti kaip šunys nekęsti, nes patys buvo nekenčiami, todėl į problemas ir kai kuriuos žmones reaguojame smurtu.

Jūsų Maištinga Siela