Žodžiu,
nevyniosiu žodžių į vatą ir iškart prisipažinsiu vengrų režisieriui László
Nemes meile, nes antrasis jo matytas filmas „Saulėlydis“ (veng.Napszállta)
(2018) taip pat mane parbloškė, gal ne taip galingai kaip anuomet jo „Sauliaus
sūnus“ (2015), už kurį režisierius pelnė „Oskarą“ bei Didįjį žiuri prizą
Kanuose, tačiau vis tiek galingai. Tuoj papasakosiu, kodėl šį režisierių galima
laikyti vienu geriausiu Europos režisierių.
Naujausias
jo darbas „Saulėlydis“ nieko bendro neturi su senatve ar gyvenimo pabaigos
metafora, tai atsisveikinimas su vadinamąja Gražiąja epocha prieš pat Pirmąjį
pasaulinį karą, kai, atrodo, Europa klestėjo ir tiek puikių buvo išrasta
dalykų, bet su tais dalykais atėjo ir karo siaubas. Istorija mus nukelia į tuo
metu klestintį Budapeštą, jau tada vadintą vienu gražiausiu Europos miestu, į
kurį atvyksta iš našlaičių namų dvidešimtmetė Iris. Pastaroji tiesiu taikiniu
nueina į savo tėvams kažkada priklausiusį skrybėlių saloną įsidarbinti
pardavėja. Deja, čionykščiai mena tą lemtingą Iris tėvų gaisrą, per kurį jie ir
žuvo. Netrukus Iris suvokia, kad ji čia nepageidaujama ir ją stumia ne tik nuo
dabarties, bet ir nuo nutylėtų šeimos paslapčių, kurias ji netikėtai išsiaiškina
per kelias neįtikėtinai įtemptas viešnagės paras.
Nepasakosiu
viso siužeto, nes jis nepaprastai paprastas, tačiau režisieriaus unikali kino
kalba perteikia temas, problemas ir prasmes originaliai, nebanaliai ir visko
iki galo neišaiškina, todėl po filmo dar ilgai galvoje dėliojau šio siužeto „iškąstas“
vietas. Visų pirma, į akis krinta nenuoseklūs ir tyčia neišvystyti dialogai,
veikėjai kalba tarsi užuominomis, metaforomis, o „plaukianti“ kamera paskui
Iris nugarą dažnai perteikia sąmyšį, dažnai neapibendrintas jos istorijos
detales. Tiesą sakant, režisierius „nesukramto“ visko ir neatkiša žiūrovui, todėl
be galo įdomu sekti veikėjos judesius, mimiką, užsispyrimą, palūžimą ir
nežinomumą. Tai labai panašus operatoriaus darbas kaip ir ankstesniame filme „Sauliaus
sūnus“, kuriame viskas vaizduojama iš koncentracijos stovyklos vidurių,
šnopuojant veikėjui į sprandą. Prieš „Saulėlydį“ vis galvojau, kaip režisierius
ir operatorius tą patį triuką padarys su skrybėlėta moterimi? Ir padarė labai
gerai! Kiekvienas žingsnis, kameros judesys, taikliai emocijas ir ritmą sustiprinantys
garso takeliai sudarė itin gerą ir įtaikų emocinį įspūdį.
Visgi
istorija lyginant su „Sauliaus sūnumi“ atrodo šiek tiek chaotiška, gal net
pernelyg „iškandžiota“, o dialogai pernelyg utriruoti į abstrakcijas. Gal tai
koks besibaigiančios epochos kultūrinis reliktas dėl mandagumo, o gal
specialiai utriruota režisieriaus kino kalba perteikti sąmyšį ir netrukus
įvyksiančių permainų nuojautą. Man labai patiko kostiumai, ta skrybėlaičių
parduotuvė ir nuostabiai pagrindinės aktorės Juli Jakab perteiktos nejaukumo
akimirkos veria kinomano akį. Galiausiai paaiškėja, kad po salonais,
prabangiais tapetais ir ten besilankančių monarchų ir tai, kas visuotinai
atrodo be galo gražu, slepiasi įsikerojęs patriarchalinis smurtas prieš
moteris, prostitucija, prekyba žmonėmis ir nuožmi konkurencija. Iš esmės filmas
tarsi paaiškino, kodėl toji romantiška ir puiki Gražioji epocha negalėjo būti
amžina, nes ji paprasčiausiai butaforinė, jai lemta sugriūti, nes ji tik miražas,
po kuriuo slepiasi intrigos ir smurtas. Gurmaniškas filmas gal suveiks ne
visiems, bet daugelį, manau, tikrai gali sukrėsti savo juslingumu ir
daugiabriauniškumu.
Jau
labai seniai norėjau pamatyti režisierės Shannon Murphy režisuotą draminę
komediją „Pieniniai dantys“ (angl. Babyteeth) (2019), tačiau
pabijojau, kad filmas apie komplikuotus jaunuolių meilės santykius bus kol kas
ne man, todėl ilgai atidėliodavau, kol vieną vėsesnę vasaros dieną sumąsčiau,
kad laikas vėl prisiminti mokyklinius laikus, paauglystę ir pieninius dantis. Visgi
filmas nuo pat pradžių smogė gerąja prasme ir nė iš tolo nepriminė tų infantilių
ir kiek nuvalkiotų „Įsimintinas kelias“, „Užrašų knygutė“, „Dėl mūsų likimo ir
žvaigždės kaltos“ bei ištisa serija meilės istorijų apie tai, kaip vienas iš
jaunuolių miršta, o kitam belieka kurti laimę iš naujo... Šis filmas, tiesą
sakant, ne apie tai.
Istorija
pasakoja apie maištingą 16 metų merginą Milą, kuri vieną dieną geležinkelio
stotelyje susipažįsta su valkataujančiu ir iš pažiūros agresyviai atrodančiu
vyresniu vyruku Moze. Mozė netrunka prisijaukinti Milą, nes jis narkomanas,
moka sakyti komplimentus ir priešingai nei Milos bendraamžiai, neskaičiuoja nei
kilogramų, nei laikosi kokių nors paaugliams būdingų stereotipų. Netrukus Mila
supažindina tėvus su Moze, kuris jiems absoliučiai nepatinka, tačiau nenorėdami
įžeisti dukters jausmų, todėl kurį laiką dirbtinai toleruoja dukters išsišokimą.
Galiausiai filme labiausiai stebina ne tiek Milos ir Mozės santykių peripetijos,
jos, tiesą sakant, primena išrašytas situacijas iš paauglių meilės literatūros,
bet kur kas labiau stebina pačių Milos tėvų santykiai, kurie, bent jau man,
filme labiausiai kėlė įdomumą.
Milos
motina infantili ir nuobodžiaujanti pianistė, kuri saujomis geria slopinančius
vaistus, todėl kartais elgiasi neadekvačiai (filme apstu tokių scenų). Ne ką „šaunesnis“
ir psichoterapeutas tėvelis, kuris leidžiasi į veną morfiną bei simpatizuoja
jaunai nėščiai kaimynei, nes nebejaučia savo žmonai aistros... Įspūdis toks,
jog žiūrėčiau šiuolaikinę Adamsų šeimynėlę ar kokį „Amerikietiškų grožybių“
versiją, nes šioji turtinga šeima turi viską, ko reikia geram gyvenimui, tačiau
kiekvienas iš jų gyvena keistame priklausomybių, nusivylimų ir vienatvės
vakuume. Kadangi abu tėvai išsilavinę, jie leidžia dukrai klysti, tačiau kur
yra toji tikroji riba, kur pasibaigia eksperimentinė laisvė ir prasideda tėvų
atsakomybę? Galiausiai sužinome, jog Mila ne šiaip sau nusiskuto plaukus, ji
serga nepagydoma liga ir tik laiko klausimas, kada išeis iš šio pasaulio.
Narkomanų tėvų įtakos karas su narkomanu Moze, kuris įsitaiso jų pačių namuose,
tampa interesų kova: kiek jie gali kaip tėvai leisti Milai gyventi su tuo juo
apkerėjusiu valkata, kai jie patys toli gražu nėra tobuli tėvai?
Filmas
įdomus tuo, kad čia mažai tirštų kontrastiškų „gerai ir blogai“ spalvų, nėra
amžino tokio žanro ir pobūdžio kine kliedėjimo apie amžinus santykius, apie
kelionę Anapilin ir laidotuves... Visgi filmas apie netobulą šeimą, sugedusius
tėvus ir aikštingą dukrą, kurie visi daro geriausiai, ką gali ir kaip moka, kad
tas jų bent iš dalies idilinis gyvenimas būtų saugus, prasmingas ir laimingas. Deja,
žiūrint filmą, apima toks jausmas, jog filmas puikus būtent tuo, kad
dažniausiai tai frankenšteinų šeimynėlei nepavyksta ir nuolat juos ištinka liapsusai.
Filmas keliantis dviprasmiškus jausmus ir pamąstymus apie medicinos pasaulį,
šeimos instituciją, apie vaikų ir paauglių auklėjimą, bet gražiausia šiame „Pieniškų
dantų“ filme yra tai, kad gyvenimui nėra jokio kito recepto ar šablono už patį
gyvenimą, su visais jo dvokiančiais šūdais ir tviskančiais briliantais.
„Ko
tikėjausi, tą ir gavau,“ – pagalvojau, kai pasibaigė Stacie Passon režisuota
mistinė drama „Mes visada gyvenome pilyje“ (angl. We Have Always
Lived in the Castle) (2018). Filmas pastatytas pagal paskutinį garsios
gotinių siaubo romano rašytojos Širlės Džekson romaną, pasirodžiusį 1962 metais,
o jame pasirodo „Amerikietiškų siaubo istorijos“ serialų žvaigždutė Taissa
Farmiga bei Alexandra Daddario.
Istorija
pasakoja apie seseris, kurios gyvena provincijos miestelyje ant kalvos
prabangiuose rūmuose, primenančiuose pilį. Praėjus nemažai laiko po tėvų
mirties, merginos kovoja su miestelėnų baime, nes seserys kaltinamos tėvų nunuodijimu,
nes jie visi mirė apsinuodiję arsenu per vakarienę. Vyresnioji sesuo sėkmingai
išteisinta, bet po šeiminės traumos seserys gyvena su per stebuklą išgyvenusiu
ir kiek dėl to kvaištelėjusiu neįgaliu dėde, o pačios į miestelį stengiasi
neiti. Galiausiai sužinome, kad nunuodytasis tėvas nebuvo dukroms tikrasis
šventeiva, o ir miestelėnams negailėdavo aštraus žodžio. Galiausiai viskas
apsiverčia aukštyn kojom, kai jas aplankyti nusprendžia pusbrolis Čarlis, kuris
dėl pinigų ima sukti pirštą apie vyresniąją Kateriną...
Filmas
stengiasi būti gotikinio stiliaus pastatymu, investuojama į niūrią ir didingą
dvaro aplinką, jaunosios sesers Merės Keitės keistus magijos triukus (pastaroji
paranojiškai sode ir savo slaptavietėje užkasinėja prabangius tėvo paliktus
daiktus, manydama, kad jos burtai veikia), bet visgi filmas pernelyg sintetinis.
Nežinau, kokio kolorito ir tonacijos buvo pats romanas, tačiau pats filmas
dvelkia robotiška beprotybe. Konstancija atrodo bevalė marionetė, dėdė niekus
tauzijantis nevisprotis, Čarlis klaikus psichopatas uzurpatorius, o pagrindinė
Merė Keitė kaip kokia nevykusi raganaitė Sabrina. Žiūrėdamas filmą, visgi galvojau,
kur aš mačiau tuos panašius galios žaidimus ir prisiminiau man anuomet labai
patikusį ir įtikusį Park Chan-wooko filmą „Stokeriai“, tik pastarasis buvo gerokai
geresnis, o „Mes visada gyvenome pilyje“ jam nė iš tolo neprilygsta.
Visgi
filmą žiūrėti įdomu, o toji aštri beprotybė imanti panašėti į „Adamsų šeimynėlės“
prototipą, todėl ima kilti nemažai klausimų. Visgi visumoje iš filmo norėjosi
daugiau siužetinių suktybių, tačiau yra kaip yra, filmas pastatytas pagal seną
romaną, tad ir kažko itin mindfuckingiško nesitikėkite. Nuliūdino filmo
atomazga, visi tie maniakų miestelėnų sunešti valgiai ir nesveikai pakrikusių
seserų meilės ryšys atrodo kaip koks štampinis privalomasis happy end‘as,
kuris tradiciškai nebepateisina šiuolaikinio žiūrovo lūkesčių. Vienam karteliui
filmas iš serijos „gal ir nieko“.
Tikriausiai
daug kas laukė Marvel vieno įspūdingiausių kino žadėtų projektų „Amžinieji“
(angl. Eternals) (2021), kurį režisavo „Klajoklių žemės“ režisierė Chloe
Zhao. „Amžinieji“ – tai dar vienas Marvel komiksų visatos filmas, kuris
pasakoja apie pirmuosius Žemės planetoje nusileidusius dievus prieš 5000
tūkstančius metų, kurie visatos valdovo paliepimu turėjo žmones apsaugoti nuo
tuo metu žemėje gyvenančių pabaisų Deviantų, tačiau negalėjo kištis į pačių
žmonių evoliucijos klausimus ir jų lėtą technologijų vystymąsi. Filmui panaudotos
įvairių kultūrų žinomiausi dievai, kuriuos garsūs Holivudo aktoriai ir
perteikė: Angelina Jolie (Thena), Salma Hayek (Ajak), Gemma Chan (Sersi),
Richard Madden (Ikaris), Kumail Nanjiani (Kingo), Lia McHugh (Sprite), Brian
Tyree Henry (Phastos), Barry Keoghan (Druig) bei daktaro Streindžo kolega Don
Lee (Gilgamesh).
Pustrečios
valandos filme pagrindinė gėrio ir blogio kova vaizduojama ganėtinai
primityviai. Nuo pat pradžių aišku, kad tie Amžinieji jokie amžinieji, o
tiesiog mirtingi didvyriai, ilgus šimtmečius slapstęsi po savo sukurtomis
Žemėje tapatybėmis. Filmas įsibėgėja gana lėtai, o pasakojimo struktūrą, kurios
šiais Marvel laikais norėtųsi kuo įmantresnės ir sudėtingesnės, šįkart,
sakyčiau, apsiriboja gana skystokai, pagal visus Marvel komiksų štampus t. y.,
Amžinieji savo būryje, kad ir kokie atrodytų vienas kitam draugiški, visgi yra
slaptų sąjungų, meilės ir pavydo trikampių, kurie galiausiai išaiškėja, kai
tenka suremti pečius prieš blogį. Tai klasika, tačiau šiuolaikiniam žiūrovui,
pavyzdžiui, man toks naratyvas tampa tiesiog... per paprastas ir primityvus.
Nuo
pat pirmųjų kovos epizodų, kada Amžinieji nusileidžia į Žemę, tampa aišku, jog
žiūrime nepagerintą ir ne paturbintą pasakojimą, o absoliučiai pagal
klasikinius standartus susuktą lėtokų apsukų plokščią istoriją, prisodrintą
klaikiai nudėvėtų primityvių dialogų ir netikroviškų, komiškai teatralizuotų
vaidybos elementų. Manau, aktoriai čia nieko dėti, tiesiog toks Marvel stilius,
kuris metai iš metų kai ką gali nuvilti. Visgi tokiais atvejais einame į tokį
filmą dėl nuotykių, aštraus fantastinio siužeto su stebuklingais
kompiuteriniais grafikos efektais, tačiau manoji akis tikriausiai jau bus
pernelyg nugludinta ir išlepinta tų specialiųjų efektų, nes nieko naujo ar
įspūdingo, ko nebūčiau matęs, šiame filme nepamačiau.
Visgi
apibendrinant filmą reiktų pasakyti, kad jis drungnas tarpinis Marvel projektas
ir toli gražu ne pats geriausias, nes jame stokojami įdomesni siužetiniai
vingiai, bandymai individualizuoti kai kuriuos veikėjus tapo tik dar viena
Marvel štampų kalve. Kitą vertus suprantu pačią režisierę, nes sukurti
neštampinį Marvel filmą būtų spjūvis tikriesiems Marvel žiūrovams, kuriems
istorijas daugiau ar mažiau reikia pateikti Marvel filmų klišių rėmuose, nes
juk tai... užsakomasis kampanijos filmas.
Madeline
Miller. „Achilo giesmė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 384.
Sveiki,
Prieš
kelerius metus skaitytas amerikiečių rašytojos Madeline Miller (g. 1978)
romanas Kirkė paliko nedviprasmišką įdomios antikinės literatūros
transformacijos pavyzdį į šiuolaikinę literatūrinę kalbą. Jau tada man daugelis
sakė, kad Achilo giesmė (angl. The Song of Achilles) yra
geresnis ir dinamiškesnis kūrinys už Kirkę. Turiu abu Achilo giesmės
leidimus lietuviškai, bet skaityti teko naujausią, verstą Adonės Mitkevičienės,
pastarąjį išleido Baltų lankų leidykla.
Man
atrodo, kad kine jau kuris laikas atslūgo statyti antikių mitų pagrindais
sukurtus vaidybinius filmus, o štai literatūriškai pertransformuoti ir pateikti
savo mitų interpretacijas beletristikoje šiuo metu yra gana madingas reikalas.
Pati autorė už Achilo giesmę pelnė Orange Prize For Fiction (dar
tai būtų Women‘s Prize for Fiction). Autorė Amerikoje dėsto senąją
graikų kalbą ir antikinę literatūrą, kaip pati sako knygos pabaigoje
publikuotuose straipsniuose, jai atsigręžti į Homero Iliadą bei Odisėją
buvo būdas suprasti antikos kultūrą, o ir dažna tiesa ta, kad mes
nebepaskaitome ne tik graikų literatūros, bet sunkiai suvokiame ir
šiuolaikinius originalių tekstų vertimus. Aišku, tas noras išversti ir pertransformuoti
visiems suprantama kalba gali tapti kiču, netgi labai didele nesėkme, nes
lengva suplokštinti, subanalinti, tačiau kalbant apie Achilo giesmę,
sakyčiau, autorei labai pagelbėjo pasirinkta nauja pasakojimo perspektyva,
visai kitas šios istorijos žiūros kampas.
Kas
tik nežino mito apie Achilą ir jo kulną, kai nimfa Tetidė, norėdama padaryti
sūnų nemirtingą, suėmusi už kulno, pamirko jį į stebuklingus vandenis, taip jam
suteikdama nemirtingumo galią, tačiau kulnas, už kurio ji laikė sūnų, taip ir
liko nesušlapęs ir vienintelė pažeidžiama Achilo kūno vieta. Tai žinomiausia
šio mito dalis, kuri ganėtinai populiari mūsų šiuolaikinėje kultūroje, tačiau
įdomiausia, kad pati autorė šio mito nepanaudoja romane, o strėlė, kuri
perveria Achilą, perveria jo krūtinės ląstą, o ne kulną. Nežinau, kodėl autorė
nusprendė nežaisti šiuo mitu, tikriausiai reiktų skaityti originalius Homero
tekstus ir ten rastume paaiškinimą.
Istorija
primena ilgą graudžios meilės laišką. Kai pas mus visuomenė itin susiskaldžiusi
LGBTQ klausimais, sakyčiau, šioji literatūra gali kai kam pasirodyti ir
atgrasi. Tačiau kalbėti apie antikos mitus, o ypač apie Achilą, tikriausiai
neįmanoma neminėti, jog Achilas suvokiamas kaip homoseksualas, mylėjęs
vienintelį savo gyvenimo draugą Patroklą. Būtent Patroklo balsu ir pasakojama
šioji istorija, kuri prasideda nuo pat vaikystės, kai Patroklas už kilmingojo
sūnaus nužudymą ištremiamas į neturtingą kitos karalystės provinciją, kurį
valdo Achilo tėvas ir motina Tetidė. Užsimezgusi draugystė netrunka peraugti į
rimtesnius seksualinius santykius, tačiau visame tame romantikos burbule vyksta
Trojos karo grėsmę žadantys įvykiai – pagrobiama gražiausioji iš gražiausių
Helenė. Graikai ima vienytis ir ruošiasi vienam didingiausių karo žygių, kad
išvaduotų negrobtąją Helenę ir graikai apgintų savo garbę. Šiaip klasikiniame
variante Trojos karo priežastis yra Helenės grožis, tačiau skaitant šį romaną,
akivaizdu, kad autorė ryškina patriarchalinį valdžios egoizmą, nes tiek karalius
Agamemnonas, tiek Odisėjas bei kiti vyksta kariauti ne tiek dėl Helenės, kiek dėl
garbės.
Madeline Miller
Būtent
garbė yra didžiausias šių vyrų akstinas veikti, ji taip sudievinama (kaip ir
antikinėje literatūroje), jog svarbiau už gyvenimą yra tai, ką apie tave
pasakos, kai tavęs nebebus. Šioji kultūros dalis iš dabarties perspektyvos
ganėtinai komiška, tačiau, kas sako, kad mūsų vertybės dabartyje nėra yra
kokios nors kvailos? Pavyzdžiui, prisipumpuoti lūpas butulino, o į sėdmenis implantuoti
silikoninius maišus, kad tave sektų kokiame nors klaikiame instagrame.
Grįžtant
prie paties romano, jo kompozicija kaip klasikinio romano – viskas nuoseklu,
chronologiška. Nors vyksta Trojos karas, svarbiausių veikėjų trikampis yra
Achilas, jo motina deivė Tetidė, kuri nepritaria sūnaus ir Patroklo meilei, nes
Patroklas yra kliūtis tapti Achilui legenda. Atrodo, kad net pačiai deivei
svarbu, koks bus jo sūnaus likimas ir ką apie jį bylos ainiai, nors graikų
dievai kaip niekas kitas nesirūpindavo savo palikuonių likimu. Tvyranti motinos
ir Achilo mylimojo įtampa tampa esmine romano pranašystės jungtimi, kuriai
galiausiai lemta išsipildyti.
Visgi
romane turime ir keliaujantį Odisėją, ir Menelają, ir Agamemnoną bei kitus to
laikotarpio karalius, kurių paveikslai anaiptol nėra labai jau tokie pozityviai
didvyriški, kaip apdainuoja Homeras. Autorė juos vaizduoja gudrius, į politinę
avantiūrą linkusius egoistus, kuriems beveik nesvarbi kitų žmonių gyvybė. Štai
karalius Agamemnonas vaizduojamas kaip itin didelis kietakaktis, kuris sėdi
palapinėje, kai jo vyrai miršta dėl užnuodyto vandens. Iš vienos pusės
antikinis pasaulis ganėtinai primityvus, čia veikia garbingieji ir niekšai,
vyrauja geri ir blogi žmonės. Prisiminkime, kad Homeras savo veikėjų beveik
neindividualizavo, vaizdavo juos iš nuotolio kaip didvyrius, o M. Miller kurdama
Patroklo jausminį pasaulį suteikia intymumo, tam tikros romantikos. Galiausiai
ir patys veikėjai nėra tokie statiški, pavyzdžiui, gyvenimo pabaigoje Achilas
tampa puikybės, karo pergalės ir keršto apsėstu pusdieviu, kuris nebegirdi ir
nebenori girdėti švelniojo Patroklo kalbų, taigi kinta ir Achilo vertybių
skalė. O juk sakoma, kad meilėje kaip ir kare, pateisinamos visos priemonės, tačiau
atrodo, kad Achilui šis pasikeitimas tampa gyvenimo tragedija.
Man
labai patiko šio romano pabaiga, kuri dvelkia tarsi poezija. Nuo žiaurių Trojos
karo epizodo pereinama prie švelnios lyrikos apie Patroklo ir Achilo pelenus,
apie antikos kultūroje reikšmingas laidojimo tradicijas. Galiausiai mes
sužinome, jog Patroklas visą šią istoriją pasakoja ne kam kitam, o būtent savo
priešininkei deivei Tetidei, kuri, ilgą laiką knygoje vaizduojama itin žiauri,
nuožmi ir negailestinga, padovanoja Patroklui laisvę. Gal dėl tos atstatytos pomirtinės
teisybės ir paveikė daugelį skaitytojų, nors galbūt daug kas knygai lipdys LGBTQ
propagandos etiketę, bet akivaizdu, jog visų pirma romanas apie antikinės
kultūros reliktus ir tai, kas neištrina iš istorijos didvyrio vardo.
Pro
Lietuvos kino teatrus praūžęs siaubo trileris „Vyrai“ (angl. Men)
(2022) sulaukė, kaip ir visame pasaulyje, itin prieštaringų vertinimų, tad
nusprendžiau pasižiūrėti ir pasidalyti savo įspūdžiais. Giliamintės analizės
nesitikėkite, nes, jeigu patys matėte filmą, suprantate, kad čia tiesaus kelio
į vieną prasmę nėra, o tai, be jokios abejonės, yra bent jau neprasto filmo
bruožas.
Šiaip
istorija dvelkia mažu biudžetu, tačiau kokybės ir įdomumo klausimas yra kitas,
nes kino istorijoje turime nemažai daug filmų, kurie sukurti už keliolika
tūkstančių dolerių tapo tokie garsūs ir žinomi, kad juos žiūrime metai iš metų.
Filmas „Vyrai“ iš tikrųjų pasakoja apie moterį, kuri patyrė itin sunkų
išsiskyrimą, kai jos buvęs mylimasis nusižudė jos pačios akivaizdoje, nes ji
prisipažino, kad nebegali gyventi santuokoje, nes yra, kaip visi supratome,
lesbietė. Gydydamasi sielos žaizdas ji įsinuomoja atokų provincijos dvarą ir
ten vienui viena leidžia laiką, sutikdama itin keistus vyrus, kurie primena
maniakus, kol galiausiai ją pradeda persekioti nuogalius ir viskas tampa taip
tamsu ir nepaaiškinama, kad darosi mažų mažiausiai keista: ar tai moters
galvoje, o gal tai narkotikų apsvaigintosios kliedesiai? Kėliau ir kitokių
versijų...
Visgi
ši siaubo istorija atitinka jau prieš penkerius (o gal ir seniau) užgimusią
naują siaubo kino požanrinį siaubo atšaką t. y. suvelti viską taip, kad viskas
nebūtų iki galo aišku. Tokiems filmas, kaip, beje, ir šiam, būdinga
psichodelinė maišatis, religinių-biblinių simbolikų gausa, mitologija, sumišęs
protas, lyčių priešprieša, socialiniai vaidmenys ir tam tikras mindfuck galvosūkis.
Tokie filmai kaip „Paveldėtas“, „Saulės kultas“, „Motina“ ir kt. davė peno
kurti tokio siaubo žanro kiną. Laiko klausimas, kada jis atsibos ir taps
štampinio kino pagrindu kaip, pavyzdžiui, po „Bleiro raganos“ šiuo metu
išsikvėpęs kameros naudojimo efektas. Filmas „Vyrai“ visa tai turi. Gilinantis į
filmo prasmių ištakos siejasi su LGBTQ ir feministinių prieskonių ištakomis. Čia
taip pat veikia uždrausto Rojaus vaisiaus simbolika, proto ir haliucinacijos
žaidimai, tad tokie filmai reikalauja ir šiokio tokio išsilavinimo, kad tuos
simbolius pamatytume. Tiesą sakant, man tokie filmai kol kas patinka ir aš su
malonumu pažiūrėjau „Vyrus“. Belieka pridurti, kad viena įspūdingiausių filmų
pabaigų – tam tikrą reinkarnacijos parabolę kartojantys atgimstantys vyrų
kūnai, sumišę su krikščionybės ir senovės druidų mitologija padovanoja
ganėtinai neblogai atperkantį šlykštoką reginį, nuo kurio, bent jau aš,
neatitraukiau akių.
Man
suprantama, kodėl šis filmas daug kam nepatiko, nes jis suvelia smegenis į
vilnos gniutulą, čia reikia įskaityti simboliką ir prasmes, atsakymai
nepateikiami iš anksto ir tai yra gero kino žiūrovų receptorius dirginti
triukas, kuriam nesunku pasiduoti.
Rachel
Cusk. „Atsarginis pasaulis“ – Vilnius: Tyto alba, 2022. – p. 176.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
Prieš
pat savo vasaros atostogas spėjau perskaityti garsios kanadiečių rašytojos Rachel
Cusk (g. 1967) neseniai lietuviškai pasirodžiusį romaną Atsarginis
pasaulis (angl. Second Place), kuris buvo įtrauktas į ilgąjį Booker
Prize 2021 sąrašą ir kurį į lietuvių kalbą išvertė Justė Povilaitienė kartu
su Jolita Parvickiene, o išleido puikiai visiems žinoma Tyto albos
leidykla.
Šiame
nedideliame romane, galima sakyti, tik iš pažiūros primenančiame kurortinį
romaną, pasakojama apie nebe pirmos jaunystės moterį, kuri romane vadinama
tiesiog M. Ji savo istoriją pasakoja paslaptingam Džefersui, kuris neaišku, kas
toks yra, ir pats Džefersas istorijos vyksme nedalyvauja. Tokia išpažinties
pasirinkta pasakojimo strategija leidžia personažei būti atvirai ir intymiai.
Taigi M pasakoja apie savo šeimą, kuri gyvena netoli jūros, kurios vandenys
užlieja didžiulę pelkę. Suaugusi dukra bando užmegzti santykius su Toniu,
kuris, atrodo akivaizdu, jos dukrai netinka. Visgi M gyvena su savo mylimuoju,
tačiau jiedu įrengia ir antruosius namus, skirtus apgyvendinti menininkams.
Vieną vasarą pas M ir jos vyrą atvyksta dailininkas L, nuskuręs ir savo
kūrybinės galios nebeturintis menininkas, pastarasis mano, kad šioje
rezidencijoje vėl galės nutapyti ką nors įstabaus. Su juo kartu atvyksta
turtuolių dukra Bretė, kuri erzina M, nes M nori su dailininku palei vyro nosį
užmegzti romaną, pajusti, kad vėl gyvena ir yra geidžiama.
Iš
tikrųjų romanas primena psichoterapinį rašymo tekstą. Tikriausiai tas skambus
užrašas atgaliniame viršelyje, kuris skelbia, kad R. Cusak prozos nesupainiosi
su kitų rašytojų kūryba, yra teisingas, nes autorė aiškiai valdo savitą stilių.
Pirmuoju asmeniu bylodama M gyvenimą ji leidžiasi ne tik į keisto flirto
istoriją, bet detaliai analizuoja veikėjos poelgius ir jausmus suteikdama
personažės kalbai ir mintims psichoterapinės išpažinties įspūdį. Romane nemažai
svarstymų, tam tikros gyvenimiškos patirties filosofiškos analizės apie
santuoką, motinos ir dukters ryšį, apie laisvę ir įsipareigojimus bei menininko
reikšmę.
Iš
vienos pusės pagrindinė veikėja atrodo snobiškai gyvenime nuobodžiaujanti. Ji
pateisina savo tingėjimą, beveik nesikiša į vyro kasdieninius darbus,
vaikštinėja po pakrantę, rašinėjasi laiškais su L ir iš dykinėjimo prisigalvoja
problemų. Iš kitos pusės pati M save tapatina su menininkės statusu, nes ji
savo kūryboje užstrigusi rašytoja, nepatenkinta pernelyg ramiu ir aiškiu
gyvenimu. Jos tolerantiškasis vyras, atrodo, ją supranta, tačiau nesistengia
koordinuoti jos gyvenimo ir leidžia netgi prisigretinti prie šalia apsistojusio
menininko L.
Veikėja
sukelia savo gyvenime minčių chaosą, kai ima analizuoti savo ir dailininko L
santykį, kuris romane labai įdomus ir, sakyčiau, nebanalus. Dailininkas L
tiesmukas, atsiribojęs, atšiaurus ir su M susitinka labai retai, laiko
ją per atstumą. Galima sakyti, M kenčia nuo tam tikros platoniškos meilės, nes
L pasiekiamas ranka, kitame name, kuris atrodo kaip atsarginis pasaulis,
kuriame ant obels veši uždrausti rojaus vaisiais. M primena mazochistę, kuri
suvokia, kad šita savo jausmų analize ir santykių su L rizika gali sugriauti
savo pačios santuoką, tačiau jai svarbus ne tiek paikas romanas su L, kiek
galimybė suprasti savo gyvenimo tėkmę ir realizacijos stoką. Prieš 15 metų
susižavėjusi L paveikslas ji susitapatino su kūrinių turiniu ir manėsi, kad tai
galimybė atsiverti pasauliui, būti suprastai kaip menininkei. Iš tikrųjų Rachel
Cusk iškelia seną idėją, kad jeigu mėgstame autorių kūrinius, tai nereiškia,
kad patys menininkai, kai juos sutiksime tikrovėje, mums irgi patiks. Meno kūrinio
ir jo autoriaus santykis šiame romane yra esminis poleminis klausimas, kurį
aiškinasi veikėja, tačiau įdomiausia yra, kaip ji tai daro.
Rachel Cusk
„Gal
tai paaiškintų ir tam tikrą neįveikiamą potraukį, kurį jutau L: pavyzdžiui, kai
žiūrėdavau į pelkę, regis, paklūstančią daugybei jo šviesos ir suvokimo
taisyklių, todėl dažnai primenančią jo tapybą kūrinį, jausdavausi taip, lyg
žvelgčiau į L darbus, kurių jis nesukūrė, todėl – mano galva – ir jaučiausi lyg
kurčiau juos pati. Nežinau, koks yra šių puslapių kūrinių moralumas, galiu tik
drįsti spėti, kad jis panašus į įtakos moralumą, todėl žmonių santykiuose yra
galinga tiek gėrio, tiek blogio jėga (p. 54-55).“
Artėjant
šios istorijos atomazgai, M sužino, jog L nori ją sunaikinti. Tai labai įdomu,
nes aštraus konflikto tarp M ir L niekada nebuvo, jis labiau idėjinis, tarsi trumpuose
debatuose dalyvautų antikiniai filosofai-išminčiai, tad šis konfliktas pagrįstas
kūrėjo dvasia ir energija, mat L garsus tapytojas pasaulyje, o M beveik niekam
nežinoma kūrėja. Iš vienos pusės L naikina jos barjerą, iliuzijas apie kūrėjos stagnaciją,
savotišką M tingėjimą, tačiau ir pats sugriauna save kaip menininką. Tai šiek
tiek primena Jurgos Ivanauskaitės romano Ragana ir lietus vyrų ir moterų
lemtingų santykių atomazgas. Akivaizdu, kad L užstrigęs, pernelyg dažnai geria,
vartoja narkotikus, bet iš M pozicijos, atrodo, kad L tikrasis menininkas, kuris
patiria bohemišką nevaržomą menininko gyvenimą, o pastarosios laisvės M niekada
nepatyrė. Tiesa, šis menininkų galios žaidimas ir analizė perteikta amžina
lyčių galios priešprieša. L klausia: „Kodėl vaidini moterį? (p. 103). M nepriešgyniauja
ir neneigia, tarsi sutinka su L ir pritaria jo abstraktiems klausimams, kurie
iš esmės yra puolimo klausimai, taip sumažindama įtampą.
M
nekamuoja perdėti kūniški geiduliai, ją kamuoja gyvenimo prasmės ir tapatybės
klausimai, kai gyvenimas persiritęs į antrąją gyvenimo pusę, o dukra užauginta.
Moteriškumas ir laisvė, būti reikšminga ir gerbiama ne tik šeimos institucijos
citadelėje, bet turėti reikšmingą visuomenės statusą (kaip kad L) yra, sakyčiau,
vienas pagrindinių šios personažės motyvacijų, paskatinusių įsivelti į šiuos
platoniškus santykius.
Romanas
dvipolis. Čia daug priešpriešos. Geografinėje plotmėje teritorija padalyta į
šeimos namų teritoriją ir tą, kurioje apsistojęs L su meiluže, o dvasinėje ir
idėjiniame lygmenyje – šeimos moters ir bohemiečio nerūpestingo dailininko
pasaulių sankirta. Galiausiai pagrindinė veikėja, bandydama suvokti save, nors
ir išlieka gyva iki romano pabaigos, jos vertinimo sistema, požiūris perteiktas
per mačistinės galios ir moters tabu svertus. Visgi romano atomazga man itin
tradicinė ir neskani: bohemiškas pasitikėjimas ir kūrybinė laisvė išsikvepia ir
lieka žmogui susinaikinimas, o moteris, apjuosta šeiminių įsipareigojimų ir
ilgesingos egzistencinės kūrėjos, veikėją įgalina toliau gyventi. Tam tikri
saugikliai egzistuoja, todėl man Atsarginis pasaulis yra apie socialinių
tapatybių balanso paieškas.
Romanas
ganėtinai literatūriškas, stilius mąslus, analitiškai filosofiškas, tačiau tai
suderinta su keliama intriga, dialogai retsykiais buitiški, tačiau retsykiais
konstruojami tarsi šarados, leidžiančios skaitytojui sukelti įspūdį, jog visada
norima pasakyti daugiau, nei yra. Visgi apmąstydamas romano kertines idėjas, padariau
klišinę ir visiems iki skausmo nusibodusią išvadą, jog romanas labai...
moteriškas. Jame, sakyčiau, telpa visos moteriškos, feministinės temos jau
gvildenamos nuo Jane Austin laikų. Štai garsi XX amžiaus pirmosios pusės britų
rašytoja Virginia Woolf savo eseistikoje Savas kambarys sako, kad
kiekvienai moteriai reikia savito kampo ir laiko, kad ji galėtų save realizuoti
kaip kūrėja. Pagrindinė veikėja Atsarginiame pasaulyje turi daug laiko
ir daug erdvės, tačiau neturi parako, gyvenimo kibirkšties, adrenalino, todėl
iš nuobodumo leidžiasi į filosofinį flirtą su jaunesniu menininku lyg bandydama
užvesti seniai įkalnėje sustojusį gyvenimo autobusą. Visgi siužeto romane nėra
jau tiek ir daug, tad didžiausias šio romano pliusas yra Rachel Cusak
literatūrinė giliamintė akrobatika, leidžianti išskleisti įvairias menininkų
galios žaidimo perspektyvas.
P.
S. Kiek žinau, leidykla jau ruošia Rachel Cusk romano Kontūrai leidimą.
Manau, pasirodys šiemet.
P.
S. S. Siūlau pasižiūrėti Tyto albos paruoštą interviu nuotoliniu būdu.
Yra lietuviški titrai.