Vinilinė plokštelė: Scooter – We Bring the Noise! [vinyl, LP] (2001)

 
Informacija apie albumą: Scooter – We Bring the Noise! [vinyl, LP] (2001)

Šios dienos citata: Kristina Sabaliauskaitė apie rašytojo profesiją

 

Šią Kristinos Sabaliauskaitės citatą surinkau iš jos pokalbio su kita rašytoja, poete Aušra Kaziliūnaite. Nieko nekomentuosiu, man viskas aišku nuo A iki Z.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Antanas Škėma "Balta drobulė"

 Antanas Škėma. „Balta drobulė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikriausiai dažnas, kuris dar mokykliniais laikais perskaitė (arba bent jau bandė perskaityti) lietuvių egzodo literatūros kūrėjo Antano Škėmos (1910-1961) garsųjį romaną Balta drobulė. Romanas išleistas tik 1958 metais pralaukė ketverius metus, kol jį ryžosi išleisti Londone įsikūrusi Nidos leidykla. Autorius, kaip ir visi jautrūs menininkai, skaudžiai išgyveno romano atmetimą ir negalėjimą jo išleisti, mat, prieš tai išleistas kūrinys Šventoji Inga buvo vertinamas nevienareikšmiškai, nes kritikuojamas dėl teatrališkumo ir eklektikos, tačiau akivaizdu, jog Balta drobulė yra visiškai kito kalibro kūrinys, kuris net išleistas iš pradžių nesulaukė pripažinimo, buvo smarkiai kritikuojamas dėl nedarnaus pasakojimo ir išdrikusio netradicinio naratyvo. Pirminis romano pavadinimas visgi buvo Keltuvas, kuris, pasak kai kurių literatūros kritikų, dėl savo struktūros ir pasakojimo ritmo yra daug tikslesnis ir romanui labiau pritinkantis nei Balta drobulė be įvardžiuotinės formos. Visgi autorius nusprendė, jog Balta drobulė bus tinkamiausias pavadinimas vienam skaitomiausių, sudėtingiausių lietuvių romanų iš XX amžiaus.

 

Iš vienos pusės galiu suprasti, kodėl Baltos drobulės pasirodymas nesulaukė palaikymo. Pati Antano Škėmos asmenybė taip pat buvo vertinama nevienareikšmiškai. Toks žmogus savo maniera primenantis asmenybės tipą tarp ciniko ir teatralizuoto Don Kichoto dažnai viešojoje erdvėje nebuvo suprastas. Tokios autoriaus kaukės susiformavo dar Lietuvoje dėl patirtų sunkumų, susijusių su motinos psichikos pakrikimu bei vaikystėje matytais lavonais ant žibintų, tad šie įvykiai A. Škėmą suformavo kaip savitą asmenybę, kuri iš vienos pusės yra jautri, lengvai pažeidžiama, o iš kitos – teatralizuota ir ironizuojanti viską, kas tikra ir rimta.

 

Beje, viena iš pagrindinių romano meninių priemonių ir yra ironija, kuria persisunkusi Antano Garšvos asmenybė. Tai būdas kovoti prieš absurdą ir sekinančią kasdienybę. Toks „išsiderinęs“ žmogus nebėra standartas, jo mąstymas ir psichika yra paveikta praeities įvykių, todėl tai iš esmės paveikia ir romano pasakojimo būdą bei struktūrą, kuri yra artima postmodernizmo literatūrai. Tradiciniai pasakojimo modeliai, kurie susiformavo dar tarpukario Lietuvoje ir jų tąsa išeivijoje buvo laikoma vyresniosios literatų kartos kaip būtina raiškos priemonė išlaikyti tariamai lietuvybei ir lietuvių kultūrai, bet akivaizdu, jog Škėmos atveju tai netiko. Pats autorius yra pabrėžęs, kad tie, kurie liko Lietuvoje ir kovojo partizaninį karą su okupantais, yra tikrieji patriotai, o išeiviai savo gražiomis giesmėmis bei patriotiniais tekstais toli gražu neprisideda prie okupuotos šalies išlaisvinimo ir protesto. Toks požiūris, žinoma, trukdė Baltos drobulės leidybai, nes A. Škėmos pozicija nėra patogi išeivijos Lietuvos „augintinių“ kartos ideologijai.

 

Romane pasakojama beveik analogiška Antano Škėmos patirčiai sukurtas veikėjas Antanas Garšva (alter ego), kuris, kaip ir autorius, yra po Antrojo pasaulinio karo pabėgęs poetas. Kurį laiką A. Garšva gyvena Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, o vėliau atsiduria Niujorke ir ten dirba keltuvininku. Romanas prasideda nuo apsilankymo pas daktarą Igną, su kuriuo jiedu turi savitą išeivių kalbėjimo kodą (kalba įterpdami lietuvių liaudies dainų fragmentus), tačiau tai tik būdas prislopinti išeivių dalią, o iš esmės ir numanomą Garšvos ligą. Galiausiai romano struktūra yra viena darbo diena, kuri sukonstruota keliais pasakojimo aukštais t. y. prisiminimai apie netolimą praeitį (nelaimingi santykiai su mylimąja Elena ir jos vyru), užrašai iš Garšvos prisiminimų Lietuvoje bei įsiterpęs trečiasis asmuo, kuris leidžia Garšvą patyrinėti iš šalies.

 

Romano struktūrą galima palyginti su sekinančia keltuvininko darbo specifika. Dirbdamas 18 aukštų viešbutyje A. Garšva kelia ir nuleidžia įvairiausio plauko žmones. Tas darbas iš esmės išmuša veikėjui tikrovės pojūtį, todėl dažnai išėjęs iš lifto jaučia, kaip siūbuoja (panašiai kaip ilgai plaukus laivu ar keltu). Šis darbas jį sekina emociškai, nes tikroji Garšvos prigimtis yra būti poetu, tačiau atsidūręs Niujorke yra priverstas dirbti juodžiausius darbus aptarnavimo srityje. Kasdienis kylimas ir leidimasis žemyn primena mitinė Sizifą: „Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos. Sizifui nereikalingi gysloti raumenys. Ritmo ir kontrapunkto triumfas. Sintezė, harmonija, up ir down, Antanas Garšva dirba elegantiškai. Prašau, ir jo dantys sublizga, dėkui, sublizga, jis plastiškai ištiesia ranką, jo liekna figūra maloni važiuojantiems (p. 37).“ Šį sizifišką darbą sekina ir prasti santykiai su Elena, troškimas būti mylimam ir įprasminti savo būtį. Garšva, kaip ir kiti emigrantai darbuotojai, per pertraukėles bando užmušti laiką gerdami viskio taureles, kalbėdami banalybes, bendraudami pagal pramoktą amerikietišką kultūrą t. y. šypsotis, kad ir dirbtinai, tačiau būti maloniems netgi tada, kaip iš tikrųjų nebėra dėl ko gyventi. Bendradarbis Stenlis prasitaria, jog labiausiai trokšta nusižudyti, Garšva iš ironijos paklausia, o kodėl to nepadarai. Gražiai tviskančiame viešbutyje, kur galima gauti kekšių ir bet kada išgerti, iš tikrųjų darbuotojai nebeturi prasmės gyventi ir vienintelis dalykas, kuris palaiko – tai moterys, o Garšvai dar ir kūryba.

Antanas Škėma

 

Pasakojime grįžtama į tarpukario Lietuvą, pasakojama tarpukario Kauno realijos, kurios, bent jau man, perteiktos ypač niuansuotai ir įtaigiai. Turint galvoje, kad tarpukario Lietuvos Kaunas – tai ne kunigų, tikinčiųjų ir liaudies kūrybą garbinančiųjų juodadarbių miestas, o iš tikrųjų savitą europietišką atmosferą turinti kultūros oazė. „Tais metais Laisvės alėja modernėjo. Išnyko apskritų akmenų grindinys ir arklių tramvajaus bėgiai. Gatvę užliejo didmiesčio asfaltu. Praturtėjusi valdžia prismaigstė elegantiškų pusdangoraižių. Raudoni autobusai minkštai supo klubais spyruokliuojančias ponias ir smailiaūsius melužius ponus – jų vata iškimšti pečiai styrojo lyg ledlaužiai. Konrado kavinėje grįžę iš Paryžiaus dailininkai svaidėsi prancūziškais vardas ir valandomis gėrė vieną kavos puoduką. Knygynų vitrinose gulėjo nauji meno leidiniai, žurnalai, knygos (p. 134-135).“ Šalia tikslingai perteiktos lietuviškos kultūros skleidžiasi Garšvos pirmosios meilės istorijos su Jone ir keisti santykiai su prostitute Ženia, kuri atstoja jam globėjišką motiną, kai komunistiniai tardytojai (buvę kolegos poetai parsidavėliai) suknežina Garšvos galvą, nes šis nesugeba sukurti ideologizuoto eilėraščio. Toji trauma paspartina Garšvos ligą.

 

Iš esmės tie epizodai perteikia Antrojo pasaulinio karo dramatizmą, kurio tenka paragauti ir Garšvai, kas, žinoma, paskatina jį bėgti į Vakarus, kai vokiečiai atsitraukia nuo Raudonosios armijos. Garšva supranta, jog kurti Lietuvoje negalės, todėl jau būdamas pabėgėlių stovykloje aršiai diskutuoja su tautiškai ir tradiciškai rašančiu poetu Vaidilioniu. Šiuose dramatiškuose epizoduose A. Škėma išskleidžia kūrėjo pasirinkimo dramatizmo istoriniame-kultūriniame fone, kuriame išryškėja geriausios Garšvos savybės; jis neišduoda savo įsitikinimų ir principų kaip kūrėjas. Dramatizmą sustiprina ir Garšvos psichinė liga, kuri turi tiesioginių sąsajų su motina, kurią su tėvu uždaro Palangos psichiatrinėje. Galiausiai nuolat romane pasikartojantis žodis zoori reiškia beprasidedantį spazminį priepuolį, sąmonės užtemimą, kuris tampa romano svarbiu leitmotyvu, apjungiančius du svarbiu dalykus: manieringą, netradicinį sąmonės srautą primenančius sakinių struktūras ir trūkinėjančią Garšvos atmintį.

 

Romanas nėra lengvai perskaitomas vienu ypu neprityrusiam skaitytojui, tačiau jį be galo įdomu nagrinėti pačiais įvairiausiais aspektais. Iš vienos pusės tai pakrikusio ir traumuoto žmogaus nihilistiniai egzistenciniai štrichai, o iš kitos – istoriniais ir kultūriniais kontekstais katastrofų laikotarpiu „perteptas“ pasakojimais, leidžiančiais per personalizuotą Garšvos asmenybę suvokti laikmečio procesus ir tai, kaip sąlygos bei aplinkybės naikino žmones tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Balta drobulė labai geras kūrinys, kurį pirmąkart perskaičiau būdamas dar mokiniu, bet anuomet absoliučiai nepatiko, nes negebėjau suprasti nei ką reiškia būti kūrėju, kai negali kurti, nei ką reiškia juodas beprasmis darbas, kai net negali įprasminti meilės poreikio... Šiandien romaną galiu perskaityti iš gyvenimiškosios savo perspektyvos ir pateisinti bei suprasti labai daug Garšvos būsenų, pateisinti (savi)ironiją, cinizmą, gailestį ir nihilizmą. Tekstas parašytas iš saviterapinės perspektyvos tapo tikra lietuvių literatūros klasika, per kurią lyg matinį popierių persišviečia lietuvių egzodo kartos patirčių siluetai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnio šviesa" / "Prey for the Devil"

 

Sveiki,

 

Žiauriai juokingu pavadinimu siaubo filmas „Velnio šviesa“ (angl. Prey for the Devil) (2022) tikriausiai pritraukė ištisą tuntą žiūrovų. Turiu galvoje tuos, kurie išties mėgsta siaubo filmus ir vedini „Egzorcisto“ bei kitų kultinių filmų, kurie anuomet padarė įspūdį, nė nemirktelėję pasirinko žiūrėti ir „Velnio šviesą“. Režisierius Daniel Stamm, galima sakyti, yra šio žanro profesionalas (žinoma, ne kokybės, o kiekybės prasme), nes pastaruoju metu dirbo prie panašaus turinio serialų, o mes jį labiau žinome kaip siaubo filmo „13 nuodėmių“ (2014) kūrėją. Pastarąjį filmą teko matyti irgi, tačiau net kankinamas elektra negalėčiau atpasakoti, kas tame filme dėjosi, nes paprasčiausiai nebeatsimenu, kadangi nepadarė jokio įspūdžio.

 

„Velnio šviesa“ pasakoja apie jauną peroksidinę (auč!) vienuolę, kuri vaikystėje patyrusi mamos apsėdimą, bando vyriškoje kunigų seminarijoje pralaužti lyčių standartus ir tapti... egzorciste vien tam, kad kažkaip išgydytų savo traumas, suprastų, kaip veikia demoniškosios jėgos, kurių šiame filme pilna ant kiekvieno kampo. Visgi moteris iškart pajaučia, jog turi įtaigos galią ir blogis jos klausosi, tą suuodžia ir įvardija bažnyčios tarnai. Visgi filmas prikaišiotas ir aplipintas šiam žanrui būdingų klišių, kurios stelbia filmo turinį. Vos tik bandai įsijausti į istoriją, bet suvoki, kad ta personalizuota sesers Anos istorija neveža net iki Rietavo, o ką jau kalbėti apie Mažeikius, tad pamažu darosi juokinga. Jeigu filmo pradžioje dar galima jausti pastangų kurti intrigą, tai pabaigoje tampa kakofoniška Užgavėnių pasiutpolkės parodija, kai Ana, įkritusi į požemių švęsto vandens baseinėlį, pati išsivaro velnią.

 

Manau, su šiuo filmu beveik viskas arba blogai, arba labai labai „ties riba“, nes scenos komponuojamos kaip iš vadovėlio „Sukurk prastą siaubeką, kurį vis tiek visi žiūrės“. Galiu tik pasidžiaugti, jog šalia viso šio siaubo filmo pompastikos neseniai užgimė aukštesnio siaubo filmo bumas („Vyrai“, „Paveldėtas“, „Motina!“, „Ne“ ir kt.), o tai, kas yra „Velnio šviesa“, jau galima laikyti nurašytu broku. Dieve mano, tik nesugalvokite mokėti už šį „šedevrą“ pinigų, geriau atiduokite juos man.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 38/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alvaro Enrigue "Staigi mirtis"

Alvaro Enrigue. „Staigi mirtis“ – Vilnius: RaRa, 2021. – p. 260.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Viena nuobodžiausių pasaulyje sporto šakų (bent jau man) yra tenisas, kurį be jokio susidomėjimo perjungiu net tada, kai žinių portalai praneša apie kokias nors sensacingas rungtynes. Ir tikrai, kas gali mėgautis tenisu? Nebent tie, kurie patys jį žaidžia ir išmano, žino, ko iš tikrųjų reikalauja šis sportas. Apie tenisą daugiau ir įdomiau sužinojau perskaitęs meksikiečių rašytojo Alvaro Enrigue (g. 1969) romaną Staigi mirtis (ispan. Muerte subita), kuriame autorius itin intelektualiais ir įžvalgiais rakursais nagrinėja 1599 m. spalio 4-ją garsaus italų tapytojo Karavadžo (Michelangelo Merisi da Caravaggio, 1571-1610) ir ispanų poeto Kevedo (Francisco de Quevedo, 1570-1645) Romoje vykusią teniso dvikovą, kurią stebėjo romiečiai ir ispanų kunigaikštis. Romaną į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė, išleido leidykla Rara.

 

Derindamas sporto raidą ir šias garsias istorines asmenybės bei jų teniso mačus, A. Enrigue paraleliai pateikia kitų istorijų, vykstančių panašiu metu tiek tuometinėje protestantizmą pasirinkusioje Anglijoje, tiek XVI amžiaus pirmojoje pusėje vykusį Meksikos ir Pietų Amerikos konkistadorų nukariavimo istorijas. Pasakotojas per lakoniškus romano skyrelius šokinėja tai į vieną, tai į kitą erdvę ir kuria dinamišką vaizdinį, kuris primena veiksmų ir padarinių tenisą, sėkmingų ir nesėkmingų politinių manevrų mačus.

 

Tekstas persmelktas istoriniais faktais, tačiau autorius juos suverpia ir nuaudžia į nenuobodų ir gana ironiškai individualizuotų veikėjų šou. Pavyzdžiui, jau ko vien vertas susenusio Lotynų Amerikos užkariautojo Hermano Korteso paveikslo štrichai, kuris, nors Ispanijai atnešė tuometinę neregėtą šlovę, įkurdamas Naująją Ispaniją ir pavergdamas tiek daug vietos indėnų genčių, tačiau iki šiolei jo neapkenčia visas pasaulis: tiek patys ispanai, tiek dabarties žmonės. Jo kryžiaus žygiai, dvaruose siuvinėjančios ir nuobodžiaujančios moterys, kalbančios apie jo sėklidžių kamuoliukas tarsi teniso žaisliukus, brėžia ir ilgą įspūdingos giminės geologinį medį, kuris, žinoma susijęs ir su Karavadžo ir Kevedo teniso partija.

 

Viena įspūdingiausių istorijos detalių, kuri tampa vienu iš pagrindinių romano leitmotyvų yra Henriko VIII nukirsdintos žmonos Anos Bolin nukirpti plaukai, iš kurių vienas prancūzas padarė keturis įstabius teniso kamuoliukus. Apie kiekvieną iš jų istoriją pasakotojas plėtoja galimas istorijas ir, kaip žinia, vienas iš tų kamuoliukų, rastų sienoje, galimai galėjo būti praganytas tą 1599 metų spalio 4 dienos mače tarp italo ir ispano. Tiesą sakant, autorius geneliai išlaiko balansą tarp sausos faktografinės medžiagos ir kuria kone detektyvinę, pilną aistros ir girtuoklysčių, dviejų vyrukų su palydomis ir mecenatais istoriją, bet iš esmės mums perteikia Vakarų Europos bei Naujojo Pasaulio istorijos raidą per, atrodo, kasdienius įvykius, kurie tarp tų vadovėlinių faktų dažniausiai išvis neminimi, todėl Staigi mirtis iš vienos pusės veikia kaip įdomioji istorija, o iš kitos ir kaip eksperimentinė grožinė literatūra. Autorius, kaip anuomet Olga Tokarczuk, rašydama romaną Bėgūnus, pasirinko išskaidytus fragmentiškus pasakojimus imituodama dinamišką bėgimą nuo velnio ir blogio, taip ir A. Enrigue šiame romane bėga paskui teniso kamuoliuką, kuris kartu tampa paties pasaulio likimo metafora.

 

Autorius nemažai skiria dėmesio teniso istoriniams aprašymams, juos cituoja iš įvairių Renesanso ir Barako laikotarpio rašytinių šaltinių, kas, savaime aišku, byloja, jog rašytojams, to meto intelektualams, menininkams ir bohemos atstovams (nesvarbu, kas esi) sporto azartas buvo nesvetimas, kaip ir dabar vykstantis FIFA futbolo čempionatas. Tačiau autorius analizuoja politizuotą tenisą ir kitokiais rakursais, visiškai netikėtai, pavyzdžiui, pasitelkęs lingvistinius tyrimus.. „Šiandieninėje ispanų kalboje jos vardas [Malinali Tenepati] tapo būdvardžio šaknimi – malinchista reiškia žmogų, kuris labiau vertina svetimą kultūrą ir niekina savo (p. 124).“ Kaip įvairūs netikėti į vergovę pagrobtų princesių pasidulkinimai su Naujojo Pasaulio užkariautojais įsitvirtina kalbiniu pagrindu į vietos kultūrą.

Alvaro Enrigue

 

Romane esama nemažai erotikos. Besimasturbuojanti actekų princesė aptaria su priešu politinius reikalus, arba pats dailininkas Karavadžas, hiperaktyvus homoseksualistas, linkęs į girtuoklystę ir vienadienius santykius. Romane pažymima, jog teniso kova vykta abiem esant pagiringiems ir net išvakarėse turėjus intymių tarpusavio nuotykių. Sakoma, kad lovoje tiek karalienė, tiek bet kuris tarnas tampa lygiaverčiais, nes seksas nuplėšia bet kokias socialines kaukes ir žmonės pagal savo prigimtį ir aistrą tampa lygiaverčiai lyg ką tik išvaryti iš Rojaus. Visgi autorius išskleidžia ištisą laikmečio galios ir kūniškos aistros santykių kakofoniją, kuri ir stebina savo atvirumu, ir leidžia visą tą popiežių ir Dievo žodžio nešėjų bei kontrreformacijos šalininkų laiką vertinti kaip vieną didėlį socialinį kabaretą, kuris viešai yra smerkiamas, tačiau kiekvienas vis tiek užima tam tikrą poziciją, sakyčiau, visai kaip šiais laikais. „Dar niekada santykiai tarp politikos, pinigų, meno ir spermos nebuvo tokie glaudūs ir migloti. Arba tokie begėdiškai laimingi, tolerantiški ir sklandūs. Džustinianis dulkino Lombardijos šernus, Karavadžas savo Venecijos kardinolą, o Filidė – juos abu. Ir visi laimingi (p. 130).“

 

Kaip minėjau, ne ką įdomesni įvykiai vyksta ir Naujojoje Ispanijoje. Ten, Meksikoje, Kiroga senųjų vietos gyventojų miestų papėdėje bando įkurti tikrą utopinį miestą, nes jo rankoje anglų Tomo Moro veikalas Utopija tampa instrukcija, bent jau taip mano Kiroga, kaip kurti idealią visuomenę, tačiau čia autorius įžvelgia ir juokingą paradoksą: „Žinoma, Kiroga nė neįtarė, kad Moro pasiūlytas ir jo paties sukurtas visuomenės modelis veikė tik dėl to, kad tai buvo ta pati gamybos sistema, kurios Meksikos slėnio indėnai jau laikėsi prie atvykstant ispanams. Tai buvo ta pati schema, kurią kaskart bandantys atgaivinti indėnai Sumaragos būdavo baudžiami mirtimi ant laužų (p. 216).“

 

Be to, kad autorius gerai ištyrinėjo laikmečio šaltinius ir istorinius veikalus, apie kuriuos byloja pabaigos žodyje, jis šiame romane įterpia ir savo asmeninių pasvarstymų, tam tikrų eseistinių intarpų, visai netikėtų ir, atrodo, iš pirmo žvilgsnio nederančių prie romano sąrangos, tačiau būtent toks eklektiškas išsišokimas tik dar labiau kelia skaitytojų susidomėjimą. „Tai nėra knyga apie Karavadžą ar Kevedrą, nors knygoje Karavadžas ir Kevedras yra. Taip pat ir Kortesas bei Kuautemokas, Galileo ir Pijus IV. Gigantiškų asmenybių susidūrimas. Visi dulkinasi, nusirengia, aklai lažinasi. Romanai griauna paminklus, nes visi, net patys skaisčiausi romanai, yra šiek tiek pornografiniai (p. 196).“

 

Galiu sutikti, kad būtent Staigi mirtis pulsuoja aistringu istorijos daugiaplaniškumu, skverbiantis ir gilinantis, aiškinantis ir bandant suprasti, kaip žmogaus reprodukcija ir tos reprodukcijos įkinkymas į socialinius, religinius ir politinius apynasrius sukūrė mūsų dabarties pasaulį. Sakyčiau, romanas parašytas nepaprastai išmoningai, įtraukiai ir įtaigiai, nes čia pasireiškia ir rašytojo išmonė, ir erudicija, ir tai, ką galbūt turėjo ir kitos leidyklos Rara išleistos pastarosios įspūdingos knygos: Georgi Gospodinov Liūdesio fizika, Benjamin Labatut Kai liaujamės suprasti pasaulį. Istoriniai faktai, apšlifuoti rašytojo vaizduotės ir perskverbti intelektualių įžvalgų, pateikta kaip personalizuota pasaulio sąrangos paaiškinimo schema, kurion pakliuvęs skaitytojas yra bejėgis, nes privalo arba susierzinęs numesti knygą, arba besąlygiškai save praturtinti. Žinoma, kad A. Enrigue romano Staigi mirtis neįmanoma numesti į šoną, kūrinys yra vertas laiko ir dėmesio nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano policininkas" / "My Policeman"

 Sveiki,

 

Britų režisierius Michael Grandage daugeliui žinomas dėl filmo „Genijus“ (2016), o naujausias jo kūrinys, pastatytas ir pagal neseniai Lietuvoje pasirodžiusio Bethan Roberts to paties pavadinimo romaną „Mano policininkas“ (angl. My Policeman) (2022), jau daugel susilaukė įspūdžių, mat, vieni filmą gyrė, kiti peikė, dar kiti liko abejingi. LGBTQ temos filmas apie XX amžiaus vidurio britų policininką, kuris palaikė slaptus santykius žmonai palei nosį daug ką stebino ir graudino, o pagrindine filmo razina tapo „One Direction“ vokalistas Harry Styles, pastarasis paskutiniu metu nusifilmavo net keliose naujose juostose ir tikriausiai bando įsitvirtinti kaip aktorius.

 

Filmas apie dvigubą gyvenimą ir santykius Britanijoje, kai gėjų santykiai buvo kriminalizuojami, manau, apie tai filmų rasime ne vieną ir ne du. „Mano policininkas“ iš esmės (kaip ir filme „Genijus“) režisierius gana tradiciniais poetiniais potėpiais bando perteikti to meto sudėtingus pasirinkimus. Trijulės santykių trikampis perteikia centrine figūra – Marion, kurios pagrindinė jaunosios vaidmenį sukūrė kaip ant mielių iškilusi ir po serialo „Karūna“ princesės Dianos vaidmeny sužibusi aktorė Emma Corrin. Pastaroji, sakyčiau, buvo juslingiausia visoje toje trijulėje. Vaidyba išties labai schamatiška ir primena klasikinius vidutinius manieringus  filmus iš 90-ųjų. Gausu nenatūralių pauzių, teatralizuotų ilgesingų atsidūsėjimų, gamtos peizažų tarsi atvirukų užsklandėlių ir lėtai ištemptas naratyvas, nors jau nuo pat pradžių žinoma, kaip viskas pasisuks, todėl man, kuris tikėjosi, jog tikrai pratrūksiu bliauti ašarų upeliais, teko servetėles atidėti į šalį, nes filmas absoliučiai nepaveikė emociniame lygmenyje.

 

Harry Styles atliktas vaidmuo buvo schamatiškas ir nebuvo individualaus santykio, tarsi režisierius jį numarino bandydamas kurti savo prislopintą dramatizmą po manieringa teatrališka poetika. Manau, filmas būtų visai kitame lygmenyje, jeigu Harry Styles atliekamo Tomo vaidmuo būtų išreikštas taip pat dramatiškai kaip E. Corrin sukurtos veikėjos, dabar garsiam atlikėjui teko nusifilmuoti mažiausiai trijose neblogose gėjiškose sekso scenose, o tai, ką reiškia prarasti policininko statusą ir netekti tapatybės sunkiais laikais, liko tarsi prislopinta ir nutylėta... Visgi naiviai (nežinau, kaip rašytoja tą padarė knygoje, nes jos neskaičiau) perteikta ir Marion savivertė. Ji ilgą laiką net neįtaria, kad prisitrynęs intelektualus dailės žinovas rėžia sparnelį aplink jos vaikiną, o vėliau ir sutuoktinį, kol pati juos neužklumpa. Senatvėje Marion suvokdama, jog gyvenimas praplaukė jos vyrui nemielas, ji imasi globoti sunkiai sergantį Patriką, kurio namuose engia senstelėjęs Tomas, nes kaltina jį išdavyste. Kokio reikia būti naivumo, ką? Visumoje filmas kiek nuviliantis, nes režisieriaus senamadiškame kinematografiniame ritme paskandina visą dramatizmą.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Titanė" / "Titane"

 

Sveiki,

 

Prancūzų režisierė  Julia Ducournau tikriausiai užkietėjusiems kino gurmanams pažįstama kaip novatoriško siaubo trilerio „Šviežiena“ (2016) kūrėja. Anuomet pavaizdavusi be stebuklingų ir ypatingų galių merginą, kuri tiesiog mėgsta valgyti žmogieną, režisierė pritraukė savo kūriniu nemažai susidomėjusių, o naujausias darbas „Titanė“ (pranc. Titane) (2021) sudrebino forumus diskusijomis apie tai, kaip efektingai ir gluminančiai nepatogiai pavaizdavo jauną moterį, kuri susilaukia kūdikio nuo automobilio. Filmas Kanuose pelnė pagrindinį Auksinę palmės šakelės apdovanojimą.

 

Pagrindinis filmą reprezentuojantis žodis yra „nepatogus“. Ir tas, žinoma, tiesa. Režisierė randa būdų perteikti siaubo idėjas įtaigiai. Pagrindinė veikėja Aleksė dar būdama vaikas patenka į avariją ir jai į galvą įmontuojama plieninė plokštelė, kuri pakeičia jos gyvenimą. Galiausiai vieną dieną, šokdama viliotinius ant automobilių, ji metaliniu plaukų iešmeliu perduria jį įsimylėjusį fanatiką vaikiną. Galiausiai sužinome, kad tai nebe pirmoji Aleksės auka ir mieste jau ieškomas visas pulkas panašiai nužudytų jaunuolių. Galiausiai paskelbiamas Aleksės atvaizdas ir merginai reikia bėgti, todėl ji keičia savo išvaizdą, kol galiausiai pakliūna pas gaisrininką Vincentą, kuris Aleksį laiko savo mirusiu sūnumi. Negana to, Aleksė dar ir laukiasi nuo automobilio vaiko ir bando po džemperiais paslėpti nuolat augantį pilvą, kad naujasis tėtukas neįtartų ją esant ne tik moterimi, bet dar ir nėščia.

 

Iš tikrųjų režisierė remiasi jusliniais kūno pojūčiais. Žiūrovas stebi Aleksės kūną, įrištą po lipnia juosta, iš spenelių ir tarpukojų bėgantis juodas tepalas sufleruoja, kad Aelksė patiria transformaciją ir jos žmogiškasis biologinis kūnas nešioja ne visai žmogaus vaisių. Filmas iš vienos pusės yra siaubo trileris, iš kitos – mokslinė fantastika, kuri bando apmąstyti žmogaus biologijos kryžminimą su technologijomis. Visi tie implantai mūsų kūne t. y. silikonai, botulinas, plastikiniai ir plieniniai sutvirtinimo varžtai apauginti mūsų mėsa iš esmės keičia ne tik natūralų žmogaus organizmą, bet ir psichiką. Režisierė bando perteikti tą žmonijoje esantį lūžį, kada plieno implantas susikryžminęs su organizmu pagimdo antžmogį. Ir koks tas antžmogis bus? Sunku kol kas pasakyti.

 

Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė iki tol beveik niekam nežinoma aktorė Agathe Rousselle, kuri įtaigiai perteikė Aleksės vaidmenį, pilną kūniškojo skausmo ir erotikos, lesbietiškų sekso žaidimų ir viliotinio ant automobilių. Visgi režisierė kurdama mutantės titanės istoriją įpina ir freakinių psichologinių momentų. Gaisrininko sūnaus gėjaus netekusio Vincento psichologija ne mažiau keistai bauginanti. Netekties skausmas ir vyro saviapgaulė geba į sūnaus vietą absorbuoti Aleksę kaip pakaitalą, kitaip sakant, Aleksė yra psichologinis implantas, kuris palaiko Vincento gyvenimą. Bendriausia prasme filmas šiurkščiai perteikia fiziniame ir dvasiniame lygmenyje įsileidžiamus implantus, kurie pakeičia žmogų iš esmės. Filmas išradingas, ekspresyvus, jį sunku vertinti ir įvertinti, tačiau tikrai nepaliks abejingų. Kažkuo man priminė siaubo filmą „Ateities nusikaltimai“, kur technologijos, po kurių skalpeliais gulasi žmonės pjaustymuisi, kad per skausmą patirtų orgazmą, tačiau „Titanė“ nepalyginamai įtaigesnis filmas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela