Vinilinė plokštelė: Nelly ft. Christina Aguilera – Tilt Ya Head Back [vinyl, LP] (single, 2004)

 

Informacija apie singlą:  Nelly ft. Christina Aguilera – Tilt Ya Head Back [vinyl, LP] (single, 2004)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gera seselė" / "The Good Nurse"

 

Sveiki,

Danų režisierius Tobias Lindholm ėmėsi amerikietiškos kriminalinės istorijos ir pabandė ją atpasakoti pagal tikrus 2003 metų įvykius filme „Gera seselė“ (angl. The Good Nurse) (2022), kuriame pasirodo pirmo ryškumo kino žvaigždės Jessica Chastain ir Eddie Redmayne. Kurį laiką nežiūrėjau kriminalinių filmų, tad buvau pasiilgęs to adrenalino ir jaudulio, kurio tikėjausi ir iš „Geros seselės“.

Filme vaizduojami iki šiol realybėje esantys tikrieji asmenys t. y. psichopatas Charlie Cullen ir medicinos seselė Amy Loughren. Istorija prasideda 2003 metais, kai vieniša mama, turinti sunkią širdies negalią, bando išdirbti likusius keturis mėnesius, gal galėtų įstoti į širdies transplantacijos eilę. Ji sunkiai dirba, o širdis kaskart nuo įtampos progresuoja. Netrukus jos pamainoje ima dirbti naujasis padėjėjas Charlie, kuris labai padeda Amy, nes sužino apie jos būklę, bet netrukus ligoninėje ima dėl keistų aplinkybių mirti žmonės. Reikalą ima tirti policija, tačiau ligoninės atstovybė daro viską, kad šios mirtys neiškiltų į viešumą, tačiau geroji seselė Amy ima tarpininkauti su policija ir atsiveria žiaurios paslaptys susijusios su Charliu...

Tiesą sakant, filmas sunkiai iš pradžių įtraukė, nes įtampa pradeda megztis maždaug filmo viduryje, todėl atrodo, kad iš pradžių žiūri ne kriminalinę istoriją, o socialinę dramą apie sunkiai gyvenančią seselę, kuri stengiasi daryti viską, kas geriausia. Galiausiai dėl atsitiktinių mirčių atmosfera ima pamažu kaisti ir viskas kaip įprastame detektyve, belieka sulaukti, kol nusikaltėlį sugaus ir nuteis. Visgi „Gera seselė“ neturi galvosūkio, kas būtų šį filmą padarę įdomesnį. Žiūrovas iš esmės jau nuo pat pradžių žino, kad Charlie yra tas nusikaltėlis. Mane labiausiai gąsdino ne psichopato nepaaiškinami poelgiai, bet JAV siaubinga sveikatos sistema. Kartais atrodo, kad ligoninės institucija yra aukščiau policijos ir viso ko, nes Charlis pakeitė net devynias ligonines, mirčių priskaičiuota 29, tačiau iki šiol psichopatas negali paaiškinti, kodėl taip elgėsi. Filme bandoma paryškinti jo tragediją su motina, galimas daiktas, kad jis nesąmoningai kerštavo, kad medikai neišgelbėjo jo motinos. Visgi ligoninės tyli, atsikrato nusikaltėlio ir toliau gyvena slėpdami nusikaltimo faktus. Ne ką mažiau stebina ir Amy elgesys, jos noras eiti iki galo padedant narplioti policininkams nusikaltimą, turint galvoje, kad namie laukia dvi mažos dukros ir jos širdis negali pakelti streso...

Šiaip filmo visuma nėra kažin kokia netikėta. Stebina amerikiečių sisteminiai sveikatos sektoriaus nusikaltimai (o kiek daug istorijų mes dar nežinome, nes jos nutylėtos dėl prestižo), geri aktoriai, perteikiantys emocijas stambiu planu, tačiau filmas labiau kaip edukacija, sužinai dar vieną istoriją, kuri liudija, kad Amerika jokia svajonių šalis, tad ir intrigos, kokios tikėjausi, visgi negavau, bet gavau vėl tam tikrų dalykų patvirtinimus. Vienam kartui filmą drąsiai galima pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Tomas Janonis apie pensijų II pakopos aferą

 

Sveiki,

Vėl politizuosiu, nors politika – ne mano laukas, bet kai sistema skaičiuoja mano pinigus ir juos bando nusisavinti, negalima tylėti. Prieš kurį laiką pasirodė Ingos Ruginienės straipsnis Kaupimas II pakopos privačiuose pensijų fonduose – šimtmečio afera. Buvau, tiesą sakant, šokiruotas, kad tik dabar kažkas profesionaliau prabilo apie šią visuotinę apgavystę. Jau savo gyvenime atmušiau du per prievartą į pensijų II pakopą įtraukimus. Vis klausiau, ar tai natūralu, jog kažkas kažkur be mano sutikimo gali nuskaityti mano pinigus? Mat, pats turiu atšaukti šį įtraukimą, o jeigu nesidomiu savo bankiniais reikalais – pats kaltas. Kas čia per sistema idiotams? Baisiausia buvo, kad niekas dėl to nesipiktino, mūsų pilietinis pasyvumas yra vėžio stadijos, nes gali bet kokia institucija tave „teisėtai“ žaginti, o tu net necyptelsi. Jau prieš kelerius metus, dar prieš pat pandemiją, baisėjausi šiuo aparatiniu piliečių dūchinimu (nelabai randu tinkamo žodžio bendrinėje kalboje), nes mus iš tikrųjų laiko kvailiais, o dažnas dar ir apsimeta, kad tai natūralu, nes... o ką čia padarysi, vis tiek bus taip, kaip nuleis valdžia.

Tomas Janonis pratęsė I. Ruginienės diskursą šia tema. Tad galiu tik pasidžiaugti, jog kažkas pagaliau apie tai kalba, brėžia dūchinimo kontūrus. T. Janonio straipsnis Nekiškite nagų prie mano pinigų: aš pats nuspręsiu,kaip kaupsiu pensijai.

Jūsų Maištinga Siela

Laisvos Lietuvos geto taisyklės: kaip pasakyti avims, kad jos mąsto kritiškai ir yra vertingos, tačiau laikyti jas aptvare?

 Sveiki,

Daug kam šis įrašas nepatiks, nes bandau suvokti kritiškai procesus. Viešojoje erdvėje kritikuojamus dalykus dažnas linkęs suversti putinizmui ir rašizmui, tarsi bet koks skeptiškesnis mūsų visuomenės procesų vertinimas Ukrainos karo kontekste yra nekvestionuojamas ir prilyginimas arba tautos išdavystei, arba Putino režimo palaikymui, arba... silpnaprotystei. Labai pasigendu didžiuosiuose mūsų portaluose oponentų tai vienai sukurtai teisingo ir vienos tiesos pozicijai. Ką tai man rodo? Klijuodami oponentams Putino lipdukus, patys tampame savo valstybės Putinais, nes įvedame tik vienos tiesos kriterijų. Kai nėra kritinių straipsnių, interviu ir dar baisiau – pripažinimo, kad galima kritikuoti perdėtai didvyriškumo, patriotiškumo pozas ir grimasas, man suponuoja, ar kartais aš negyvenu kito Putino valstybėje, kuri vadinasi „feikinė laisva Lietuva“?

Manau, daug kas norėtų prabilti, tačiau negali, o žiniasklaidos populiarieji srautai neleidžia, todėl tai davė akstiną susikurti alternatyvioms žinioms, konspiracijų kanalams, nes jie nerado dialogo aikštelės su „teisinga tiesa“. Nepalaikau nė vienos pusės, esu labiau linkęs stebėti procesus, tad tiek Pro Patria, Nidos Vasiliauskaitės, Kazimiero Juraičio ir kt., tiek populiariuosius „teisingų naujienų“ portalus (Delfi, 15min.lt, LRT, TV3 ir kt.) vertinu daugmaž vienodai. Tiek vienoje, tiek kitoje pusėje galioja tik „viena tiesa“ (be oponentų), vadinasi, mes, lietuviai, teisinėje ir demokratinėje valstybėje neturime oponuojančių vienoje plokštumoje dialogo, pasireiškiančio kritinio mąstymo apraiškų, todėl nenuostabu, kad didieji žinių portalai pataikauja valdančiosios daugumos politikai. Su kokiu džiaugsmu vakar buvo pranešta, kad ukrainiečiai gaus nemokamus receptinius vaistus mūsų vaistinėse, kai tuo tarpu pačių lietuvių (turiu galvoje, sunkiai gyvenančiųjų ir ligotų) padėtis neretai yra tragiška. Diagnozė gerovės valstybėje akivaizdi. Visi lygūs, bet yra lygesnių, kad ir kas tas liniuotes išrado ir prideda prie ūgio.

Vakar per LRT prasidėjo aukojimo akcija Ukrainai, negalėjau žiūrėti, išjungiau lauk (ar kas nors tai padarė be manęs?). Ir visai ne dėl to, kad nerūpėtų ukrainiečių gyvybės, baisi padėtis jų šalyje, kad negailėčiau, ar nebūčiau empatiškas, tiesiog... Visur iš aktyvistų jaučiu baisiai nenatūralią pozą. Kažin, ar man, ar jiems reikia psichologo pagalbos? Nes kai kalba koks Šurajevas Ukrainos tema, suvokiu, kad tam tikri asmenys, tiek įtikėję savo veiklos teisingumu ir prasmingumu, kad nesileidžia į jokias kitas peripetijas. Aklas pašaukimas rinkti pinigus ir taip įteisinti asmeninį savo gyvenimo prasmingumą, manau, šiuo metu diagnozė pasireiškė ne vienam. Influenceriai pasidalinę su sekėjais banaliu memu apie pisamą Putiną, kad ir juokingu, manosi prisidėję prie pergalės Ukrainoje. Tai mažo žmogaus bicepso demonstravimosi sezonas, sunku, kai kas nors bando pasakyti, kad tavo memas, ar 5 eurai nieko nepakeis, kai pasakai, kiek kainuoja vienas tankas, kurių JAV siunčia ne vieną ir ne dešimt (tas paaukotas milijonas atrodo tik didvyrio makačiolinimasis, iliuzija, kad aš, didis žmogus, prisidėjau). Bet gal to reikia? Iliuzijos? Didvyriškumo mumyse? Ką? Toks akcijos, kad ir kaip kilniai save pristatytų ir pliauškėtų po grimais vedėjai ir ragintojai, manding, primena patriotiškumo melžimą iš visuomenės daugumos arba bent jau kvepia mėginimu pritraukti mases imituoti tą didvyriškumą ir svarbumą, kad galėtų pasigirti kaimynams ar giminėms prisidėję prie proceso. Maždaug tą jausmą, kai benamiui įmeti eurą į skardinę ir kurį laiką, kol kulniuoji iki McDonaldo, jautiesi pasielgęs kilniai.

Taip, vyksta karas, tačiau įspūdis toks, kad eliminuotas mūsų lietuvių gyvenimas arba nustumtas į antrą planą ir sumenkintas iki aguonos grūdo, nes visur galima  pridurti: „Ukrainoje žmonės miršta, o tu čia bangas keli...“ Tampame savo gerumo ir dosnumo įkaitais, kitaip sakant, niekas nekalba (ir nesistebiu) apie tai, kaip galbūt naudojamasi mūsų empatija kuriant nenuilstamą informacijos srautą, kuriame, jeigu bent iš dalies nesisuki, tai nelabai suvoki, kas dedasi pasaulyje, esi menkas, užribyje, krapus auginanti atsiskyrėlė. Kodėl per LRT „Labas rytas“ viskas pateikiama be oponentų? Viena graži sovietinė tiesa, prislopintas kritinis mąstymas, teisingi, pozityvūs ir taurūs žodžiai. Čia kaip lietuvių brandos egzamine, kai turi parašyti remiantis literatūros kūriniu, kaip smarkiai myli tėvynę ir išryškinti kokią neva paties vertinamą ir puoselėjimą moralinę vertybę.

Ir ukrainiečiai, ir karas iš esmės nieko čia dėti. Siaubą kelia ant Lietuvos užmesta sunkiai perregima marlė, suvienodėjimas, avių bandos elgesys, ir baisiausia, kad valdžios ir žiniasklaidos svertus turi avims diriguojantys „teisuoliai“, kurie išties atrodo gerai, išties yra išprusę, mokantys himno žodžius, yra charizmatiški, bet kažkaip jau baisiai smerkiantys ir besityčiojantys iš bet kokių kitokių. Kaip negalėjome kritikuoti vakcinų, nes tapsi antivakceriu, taip negalime kitaip pasisakyti apie valdžios sprendimus ar dėl akivaizdžiai pozuojančių politikų ir šoumenų, kurie pritapę prie „teisingos tiesos“ tampa mūsų didvyriais, vėliavnešiais, pastarieji su atvipusia lūpa aiškina, kokie jiems ir jų galiai nepritariantieji yra atsilikę, rašistai, bet, neduok Dieve, ne oponentai. Pustonių negali būti. Yra arba akinamai balta, arba aklinai juoda. Kartais imu svarstyti, ar tikrai yra kokia nors visuotinė kolektyvinė tiesa, kuri išlygina svarstykles? Ak, juk svarstyti yra blogai, reikia tik pritarti, nes mokslu, statistika, apklausomis abejoti negalima. Kas tai, žmonės?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Leslei" / "To Leslie"

\

Sveiki,

Serialų „Begėdis“, „Geriau skambink Solui“ bei „13 priežasčių kodėl“ įvairių epizodų režisierius Michael Morris pagaliau galėjo susitelkti į savo asmeninį konceptualų matymą ir pasauliui parodyti, ką iš tikrųjų kaip režisierius gali. Jo niūroka socialinė drama „Leslei“ (angl. To Leslie) (2022) šių metų „Oskarų“ nominacijų rokiruotėje neliko nepastebėta, nes geriausios pagrindinės aktorės kategorijoje buvo nominuota britų kino aktorė Andrea Riseborough, kurią, tiesą sakant, kaip itin talentingą aktorę pastebėjau labai seniai, t. y. pop atlikėjos Madonnos režisuotoje juostoje „Mes tikime meile“ (2011), kuriame nuo aktorės sunkiai galėjai atitraukti akis. Visgi per ateinantį dešimtmetį aktorė sukūrė ne vieną įsimenamą kino vaidmenį, pasirodydavo ir antraeiliuose menkai kam žinomuose filmuose, o filmas „Leslei“ sugrąžino aktorei jos talento vertą visuotinį pripažinimą.

Filmas „Leslei“ pasakoja apie netikėtai viename atokiame JAV miestelyje loterijoje laimėjusią jauną motiną Lesli, kuri galiausiai ne tik nenusiperka išsvajoto namo, bet prasigeria ir palieka savo sūnų Džeimį auginti vietos žmonėms. Praėjus daugel metų mes regime visiškai prasigėrusią ir išsilėbavusią Leslę, kuri po šešerių metų nesimatymo su sūnumi apsistoja pas jį, tačiau nepraeina nė para, o mamytė vėl geria, vėl kalba apie linksmybes ir neatrodo, kad kaip nors taisytųsi. Galiausiai sūnus atsikrato motinos ir jai nebėra kur dėtis, tik grįžti į gimtąjį miestelį, kuriame visi jos nemėgsta ir smerkia dėl švaistūniškai palaido gyvenimo ir dėl to, kad paliko savo vaiką. Lesli vis dar tiki, kad yra jauna ir graži, nusitašiusi bare bando kabinti vyrukus už alaus bokalą, tačiau niekas į ją nebežiūri rimtai, kol nesutinka viešbučio savininko, kuris suteikia jai antrą šansą, tačiau į alkoholį įklimpusi lėbautoja toli gražu nesupranta, kad jai kaip aklai vištai grūdą gyvenimas suteikia dar vieną šansą...

Apie tokias prasigėrėles filmų daug. Nebūtinai tai taip purvina ir slogu, kaip tai vaizduojama šiame filme, pavyzdžiui, pirmoji mintis šovusi apie alternatyvią istoriją yra W. Alleno „Džesmina“ su Cate Blanchett. Filmas laikosi gana realistinio pasakojimo tono, perspektyva – sunkiai dirbančių ir vakare mėgstančių išgerti laukinių vakarų pasaulio miestelio atmosfera, kurioje atsiduria pagrindinė veikėja. Toli gražu kiekvienas miestelyje nelabai be darbo ir savo šeimos turi kokių nors siekių, todėl filmas dvelkia iš tų pilkų niūrių istorijų kaip „Vinterio kaulai“ (2010) ar „Užšalusi upė“ (2008) socialinio kolorito. Visgi „Lesli“ – tai istorija ne tiek apie švaistūniško gyvenimo padarinius, kiek istorija apie priklausomybes, apie įtikėjimą, jog „prašikai“ savo gyvenimą ir nebesinori atsibusti blaivioje tikrovėje, nes išsiblaivius teks prisiimti atsakomybę ir atpirkti visas padarytas skriaudas. Lesli to už viską bijo labiausiai, todėl iš paskutiniųjų laikosi jai ir aplinkiniams žalingo gyvenimo algoritmo. Galiausiai kiekvienam, kuris nenusidegraduoja ir pakyla kaip feniksas iš pelenų, ateina nušvytimo momentas, kad viską, ką iki šiol keikei ir gailėjai buvo ne išorinio pasaulio tau sukurta, o tavo paties pasirinkimas.

Visumoje filmas labai prikaustė. Pagrindinės aktorės pasirodymas „Oskaro“ lygio ir visai nesupykčiau, jeigu ji pelnytų šį apdovanojimą, nes ji to verta. Filmas slogus, niūrus, nors istorijoje ir yra kuriama sąmoninga susivokimo ir gijimo perspektyva, tačiau juostą dar skausmingiau susižiūrės tie, kurie užaugo, gyveno ar gyvena su alkoholikais arba šalia jų. Atpažins pagrįstus elgsenos modelius ir, žinoma, negalės visko priimti vien tik šaltais nervais, todėl filmas paveikus ir emociškai stiprus.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos citata: Giedrė Kazlauskaitė apie žurnalistų etiką, vidutinybes ir didžiąsias asmenybes

 Sveiki,

Dažnas rašytojos ir „Šiaurės Atėnai“ redaktorės Giedrės Kazlauskaitės tekstas viešojoje erdvėje sulaukia įvairių reakcijų. Pastarasis „Didžiosios ribinės asmenybės“ – ne išmintis. Lietuviai tampa opūs, kai kas nors viešai suskirsto visuomenę į būrus nenaudėlius ir būrus viežlybuosius, ypač pyksta tie, kurie nenori būti nenaudėliais. Juokas juokais, bet diskusija apie žmones vidutinybes ir „didžiąsias asmenybes“ gali tęstis iki paryčių, visi turės savo sampratą, ras pačių įvairiausių kriterijų, kas yra kas ir kaip tie kriterijai skirstant vienokius ar kitokius pasireiškia.

Visgi save priskiriu vidutinybei ir tuo labai didžiuojuosi, nes būti šiandien didžiu, nusipelniusiu ir didvyriu tiesiog reiškia prarasti gyvenimo ramybę. Kitą vertus, ar žmogus išdalijęs save kitiems yra didis? Aš nemėgstu savęs dalyti. Išvis nemėgstu didelių kompanijų, kitaip sakant, uždaras vidutinybės gyvenimas mane labai tenkina, o bet koks žinomumas sekina ir vargina, nes jis verčia... vaidinti ir būti geresniam, nei esi iš tiesų. Kitą vertus, vaidinti ir būti geresniam niekas neverčia, tačiau tai jau kita tema.

Visgi G. Kazlauskaitės straipsnyje yra ir daugiau citatų, kurias galima plėtoti, tačiau užgriebiau šitą, nes visai neseniai mes išgyvenome žinomų žmonių mirties vajų. Žurnalistų etika dėl konkurencijos išties buvo pasibaisėtina. Šitoks pilstymas iš tuščio į kiaurą, neturint ką naujo pasakyti, žvejojant artimųjų pokalbių nuotrupas, nuotraukas, neatstojant skambučiais, sekant mirusiųjų socialinius tinklus, gaudant kitus viešojo sektoriaus žmones, kad jie ką nors pasakytų (geriausia, jeigu paverktų į kamerą) ir taip trukęs visas mėnuo gali išvaryti iš proto. Aišku, jeigu negebi atsijunti nuo neetiškos žiniasklaidos kanalų ir esi stačiai priklausomas nuo dirginančių tų pačių naujienų, tada jau ir pačiam gali prireikti pagalbos. Visgi kur tų žunaliūgų, kurie iš mirties išlošia ir uždirba, teikiama informatyvi pagalba,  kai jos reikia viešajame sektoriuje esančiam žmogui, nebūtinai didžiam, bet kad ir veikiančiam mases? Tai neįdomu, tai neapsimoka, o štai iškilmingos laidotuvės, transliuojamos per svarbiausius šalies portalus ir žinias, yra tai, ko reikia kiekvienam žinių portalui. Žinokite, kai toks dėmesys, tiek antraščių ir fotografijų, savigaila užsiimančiam žmogui išties gali atrodyti, jog ir jį va šitaip apverks ir gailės.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šviesiai mėlyna akis" / "The Pale Blue Eye"

Sveiki,

Tikriems literatams, kurie domisi ir skaito pasaulio klasikinius autorius, tikriausiai nereikia pristatyti amerikiečių poeto ir novelisto Edgar Allan Poe (1809-1849), kuris pagarsėjo savo šiurpiomis gotikinėmis detalėmis kurdamas literatūrą. Šiuolaikinis amerikiečių kino režisierius Scott Cooper, kurį žinome iš tokių jo darbų kaip „Pašėlusi širdis (2009), „Juodosios mišios“ (2015) ir kt., ėmėsi režisuoti XIX amžiaus pirmosios pusės persunktą britiško stiliaus siaubo detektyvą „Šviesiai mėlyna akis“ (angl. The Pale Blue Eye) (2022), kuris, sakyčiau, absoliučiai atitinka E. A. Poe literatūrinę dvasią. Įdomu dar ir tai, kad scenaristai į istoriją įtraukė ir patį Poe kaip personažą ir pavertė jį šiek tiek kvaištelėjusiu poetu, kuris pasitelkęs savo kūrybišką mąstymą padeda detektyvui tirti žmogžudystes.

Filmas iš esmės yra kostiuminis, sakyčiau, režisieriui pavyksta kurti atmosferą ir Viktorijos laikų atmosferą, perteikia to laikotarpio dvasią ir veikėjų mąstyseną. Filme pirmuoju smuikeliu griežia aktorius Christian Bale, kurio kuriamas veikėjas ir atlieka tyrimą kadetų mokykloje, kur aptinkamas jauno pakaruoklio lavonas. Galiausiai paaiškėja, jog lavoninėje iš velionio išpjauta širdis, o jo rankoje palikta popieriaus skiautė su keista užuomina... Iš esmės toliau viskas rutuliojasi kaip klasikiniame detektyve. Prisiplakėlis keistuolis Poe ir detektyvas Augustas dienomis trinasi aplink kadetus ir griežtus jų mokytojus, o vakarais smuklėje geria.

Filmo intrigą bando pakurstyti šiek tiek nevykusiai perteikti mistiniai dalykai. Pats Poe giriasi, jog kalbasi su prieš 20 metų mirusia motina, o Augustas sapnuoja savo dingusią dukrą. Negana to, dar turtinga tos vietos dukrelė epileptikė taip pat geba susikalbėti su mirusiais. Visi apimti slogios transinės demonų idėjos, o netrukus atsiradęs dar vienas lavonas su išlupta širdimi tik pakursto, jog visi įvykiai susieti su satanistiniais ritualais. Tačiau filme nieko nevyksta, vis sukasi, malasi detektyvas tarp kelių įtariamųjų, stebi, eina vėl gerti, vėl kalbasi, vėl stebi ir tai užima didžiąją filmo dalį. Pavartomos kelios burtų ir kerėjimo knygos, kol galiausiai viena detalė leidžia neva Augustui viską išspręsti.

Visgi finalinė scena degančioje satanistinių apeigų pašiūrėje sukėlė labiau juoką, nei baimę, nes viskas perteikta taip nenatūraliai teatralizuotai, kad labiau primena kliedinčių veikėjų parodiją, kurie elegantiškai tiesia rankas į liepsnojančius veikėjus ir klykia tą kulminacinį „neeeee...“. Filmas galiausiai pateikia ir antrą finalą, dėl ko galbūt filmas ir įdomesnis ir, pasirodo, jog viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti, tačiau visumoje filmo naratyvas, siužetas atrodo pernelyg paprasti, o režisūra, nors ir gera, nepateikia nieko įdomesnio nei, tarkim, „Vėtrų kalnas“ 1992-ųjų versijoje (pastarasis dar tik įdomesnis ir geresnis!). Bijau, jog visgi šį filmą labai greitai pamiršiu.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela