Šios dienos daina: Lady Gaga - I'll Never Love Again (A Star Is Born) [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Žinau, ką galbūt kai kurie pasakytų, paklausę šios dainos – atgyvena, tinkanti pensininkas, kas gali klausyti, kai per radijo stotis plėšia „bumčikus“. Visgi lyrinės dainos nemiršta ir, manau, kad niekada neišnyks. Žinoma, jų populiarumas nė negali lygintis su populiariaisiais hitais. Atlikėja Lady Gaga įrašė kūrinį „I‘II Never Love Again“ skirtą filmui „Taip gimė žvaigždė“. Šiuo metu internete šios dainos perklausa siekia kiek daugiau nei 6 milijonus. Senas geras žanras kiek primena didžioji kino takelius iš Celine Dion „Titaniko“ ar to paties Whitney Houston „Asmens sargybinis“ – apie skaudžią ir nelaimingą meilę, suteikiant širdį draskantį dainos toną ir stiprų bei melodingą vokalą.

Taip, iš tikrųjų mėgstu tokias dainas tam tikromis gyvenimo akimirkomis. Manau, kad šioji Lady Gagos įrašyta daina išties vykusi. Įdomios ir šios dainos įrašymo aplinkybės – prieš įrašant atlikėja sužinojo, kad jos vaikystės draugė serga ketvirtos stadijos vėžiu, po jos mirties ji įrašinėjo būtent šį kūrinį, tad visa skausmo ir emocinė vibracija sudėta į šį kūrinį, kuris, kaip mano daugelis, bus tikriausiai nominuotas vasarį „Oskarams“. Kol kas mus pasiekė tik tokie dainos topai: Airijoje – 26, Škotijoje – 9, Britanijoje – 35. Pasiklausykite:

Žodžiai / Lyrics

"I'll Never Love Again (Extended Version)"
(from "A Star Is Born" soundtrack)

Wish I could, I could've said goodbye
I would've said what I wanted to
Maybe even cried for you
If I knew, it would be the last time
I would've broke my heart in two
Tryin' to save a part of you

Don't wanna feel another touch
Don't wanna start another fire
Don't wanna know another kiss
No other name falling off my lips
Don't wanna to give my heart away
To another stranger
Or let another day begin
Won't even let the sunlight in
No, I'll never love again
I'll never love again, ooh

When we first met
I never thought that I would fall
I never thought that I'd find myself
Lying in your arms
And I want to pretend that it's not true
Oh baby, that you're gone
'Cause my world keeps turning, and turning, and turning
And I'm not moving on

Don't wanna feel another touch
Don't wanna start another fire
Don't wanna know another kiss
No other name falling off my lips
Don't wanna give my heart away
To another stranger
Or let another day begin
Won't even let the sunlight in
No, I'll never love

I don't wanna know this feeling
Unless it's you and me
I don't wanna waste a moment, ooh
And I don't wanna give somebody else the better part of me
I would rather wait for you, ooh

Don't wanna feel another touch
Don't wanna start another fire
Don't wanna know another kiss
Baby, I'll stay on your lips
Don't wanna give my heart away
To another stranger
Or let another day begin
Won't even let the sunlight in
Oh, I'll never love again

Love again
Oh, I'll never love again
I'll never love again
I won't never swear again
I wish I could but i just won't
I'll never love again
I'll never love again, oh

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nancy Huston "Dolce agonia"

Nancy Huston. „Dolce agonia“ – Vilnius: Tyto alba, 2018 – 283 p.

Sveiki,

Kanadiečių rašytojos Nancy Huston romanas Dolce agonia (pranc. Dolce Agonia) beregint vos tik pasirodė lietuviškai, pasklido tarp aktyviųjų skaitytojų kaip itin gurmaniškas kūrinys, demonstruojantis aukšto lygio rašytojos talentą. Vos tik pradėjus skaityti romaną, tapo aišku, jog šios kalbos ir komentarai internetinėje erdvėje nėra laužtos iš piršto ir knyga turi užburiantį pasakojimo toną, kuris įtraukia, išlaiko įtampą ir leidžia mėgautis turtinga kalba.

Pirmąkart romanas prancūzų kalba apsirodė 2001 metais ir yra sulakęs nemažai puikių įvertinimų užsienyje. Tai istorija apie Padėkos dieną susirinkusius dvylika bohemiško pasaulio (dėstytojai, poetai, rašytojai ir pan.) atstovų pas vėžiu sergantį poetą Šoną, kuris lyg ir ketina pasakyti artimiems draugams apie savo ligą, tačiau kartu dar mėgaujasi jų kompanija, kol galiausiai visa tai tampa nostalgišku jų bičiulystės apmąstymu vakaru. Tiesą sakant, nelabai norėjau istorijos, kuri būtų lokali ir būtų vien vakarėliško tipo pasakojimu, bet metų pradžioje skaičiau Ann Patchett Vieningieji, kur vienas nuostabus apelsinų su degtine vakarėlis pakeitė iš esmės dviejų šeimų gyvenimus, tad kažko panašaus tikėjausi ir iš N. Huston romano.

Romanas pasižymi daugiasluoksniu metafiziniu pasakojimu. Iš daugybės skyrių sudaryta vieno vakaro istorija iš esmės konstruojama kaip likimo struktūra, savotiška matrica, kurią kuria visagalis Dievas – jo balsas, sutampantis su pasakotojo balsu, jautriai, o kartais makabriškai (kaip tikra likimo ironija!) nupasakoja dvylikos veikėjų praeitį, dabartį ir ateitį. Būtent Dievo vaidmuo čia tikriausiai yra didžiausias, kadangi tik jis įžvelgia ir savo pasakojimo tonu atskleidžia nematomus patiems veikėjams tarpusavio ryšius švelniai, liūdnai ir šmaikščiai – aliuzija į Dolce agonia pavadinimą. Būtent dieviškumo įvedimas į pasakojimą leidžia žvelgti į veikėjus, kaip įkritusius į savo saldžios kančios iliuzijos pasaulį, į savo meilių, priklausomybių ir trumpų džiaugsmų realybę, ir galiausiai į visą gyvenimą pažiūrėti kaip į Dievo žaidimo, eksperimento ir kūrėjo žaidimą-dėlionę, kurioje žmogus neturi jokio kito pasirinkimo kaip tik priimti jam sukurtą vaidmenį. Tai iš esmės siejasi su Antikos literatūros modeliu – žemiškąjį žiaurų žmogaus gyvenimo vyksmą lemia dievai ir tik jie valdo žmogaus gyvenimą, tik, žinoma, šiame pasakojime viską lemia vienintelis Dievas.

Kalbant apie veikėjus ir autorės pasirinkimą, galima sakyti, kad bohemiško pasaulio žmonės, atsidavę savo meniško pasaulio dėsniams yra sąmoningai įdomesni negu, sakykime, provincialūs paprasti patarnautojai. Autorė randa kiekvienam personažui savitą biografijos aspektą, būdą atskleisti kiekvieną, išvengdama sutirštintų spalvų. Vienas labiausiai įsimenamų veikėjų – Chlojė, kuri augusi su broliu ir ištekėjusi už kur kas vyresnio Halo, šiame vakarėlyje jaučiasi itin svetima. Kai kurie veikėjai, kaip antai Reičelė, turinti ryškių žydiškų šaknų, nuolat vakarėlyje prisimena holokaustą, Šonas – savo buvusias meilužes... Iš esmės autorė kuria kelių sluoksnių pasakojimą. Vienas iš jų – vakarėlio ruošos ir vakarienės chaosas – itin žemiškas, paprastas, atskleidžiantis per buitišką psichofizinį planą veikėjų charakterius. Kone kiekvienas knygos puslapis tampa šuoliu į kokio nors veikėjo praeitį. Dinamiškais šuoliais per buities detales, dialogo ištraukas, veikėjai vienas po kito „grąžinami“ į jaunystės dienas, į atskiras giminės istorijas, kur jie vėlgi grumiasi su savo baimėmis ir priima savitas gyvenimiškas pamokas.

Nancy Huston

Iš esmės idėja nėra nauja, nes kiek primena Kalėdų giesmės principą – per ypatingą šventę tarsi Dievas šokdintų dabarties veikėją su jo praeities šmėklomis, tad beregint persipynę veikėjai, jų likimai, bendra patirtis įgauna vaiduokliškai nostalgiško pasakojimo įspūdį. Autorė nepaprastai gerai valdo erdvę ir veikėjus. Lokalioje erdvėje suvaldyti šitiek veikėjų biografijų nėra lengva, tačiau ji tai daro meistriškai kontroliuodama laiko šuolius, tarpusavių veikėjų asmenines istorijas ir dabarties ryšius. Vienas „skaniausių“ romano keliančių jausminį nostalgijos įspūdį yra vidutinio amžiaus krizės prieskonis, kuris leidžia patikėti dvasiškai vargstančiais personažais, bandančiai įvertinti savo pasiekimų kraitį ir prarastos jaunystės vertę: „Metams bėgant visi matė, kaip kitiems atsiranda raukšlės, riebalų sluoksniai, ratilai, maišeliai po akimis, kuprelės, pagurkliai... bet kiekvieną kartą, kai jie susitinka, didžiadvasiškai ištrina tas žymes, pamiršta, jiems pavyksta prasiskverbti anapus jų, iki pat esmės ir iki pat sielos gelmių (p. 69)“.

N. Huston stilius pasižymi metafiziniu, asociatyvaus žodžio ir prasmės valdymu, kuris skaitytojui sukelia atpažįstamą patirties jausmą, kai kurios pasakojimo detalės išties labai netikėtos ir pavykusios, pavyzdžiui: „Ak, kaip norėčiau nuslysti nuo kėdės ir pasislėpti po stalu, kaip maži darydavom su Kolu, kai suaugusieji susimušdavo. Pasaulis, kai žiūri į jį pro tūkstantį nėriniuotos staltiesės skylučių, suskaldytas į mažas detales, atrodo nebe toks baisus. Kaip tada, kai šoki naktiniame klube švysčiojant stroboskopo šviesoms, žmonės suskyla į tūkstančius trūkčiojančių ir mirkčiojančių gabalėlių (p. 134)“.

Galima sakyti, kad pasakojime nėra nė vieno veikėjo, kuris būtų laimingas. Laimė – tarsi neapčiuopiama kiekvieno veikėjo svajonė, tačiau net ir jie negali pasakyti, kas juos iš tikrųjų daro laimingais – galgi net ta pati kančios iliuzija, kurią jie pasirinko. Romane tai labai puikiai siejasi su James Joyce Dubliniečiais, kartais atrodo, kad jie tiesiog atkartoja airių rašytojo apsakymo programą ir jie, kaip ir dubliniečiai, iš esmės yra mirę – tą įspūdį sustiprina per Padėkos dieną gausiai krentantis sniegas, kuris iš esmės įkalina svečius Šono namuose, bet kitame pasakojimo lygmenyje juos įšaldo jų pačių iliuzijos, kurios vis labiau ir labiau sustiprėja, kai veikėjus paveikia alkoholis. Kai jie apgirsta ir ruošiasi miegoti, atrodo, kad pasakotojas šamaniškai apjungia visų veikėjų pasakojimą į bendrą kolektyvinę sąmonę, o pats pasakojimas ritmiškai pasiekia ir išskleidžia dubliniečiams būdingą idėjinę struktūrą. Žinoma, tos idėjos koloritas unikalus, nes jį kūrė N. Huston su savitais niuansais.

Knyga Dolce agonia parašyta su kibirkštėle, tai daugiasluoksnis pasakojimas, turintis aukščiausią literatūros meninę vertę – aiškią idėjinę pasakojimo visumos struktūrą. Turtinga leksika leidžia įgalinti tekstu visą gyvenimo sunkumo saldybę, patirti metafizinę plotmę, įžvelgti, kas slypi už žmogaus kančios ir beprotybės, patirti (nors faktiškai tai irgi iliuzija) gyvenimo potyrį. Tai labai aukštos prabos kūrinys, kuris nepalieka gurmano skaitytojo abejingo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Taip gimė žvaigždė" / "A Star Is Born"

Sveiki,

Norėjau padaryti šį įrašą dabar, kai tik grįžau iš kino salės, pažiūrėjęs visų išgirtą muzikinę romantinę dramą „Taip gimė žvaigždė“ (angl. A Star Is Born) (2018), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko dainininkė Lady Gaga ir šio filmo režisierius Bradley Cooper. Tiesą sakant, vasaros pradžioje matytas dokumentinis filmas „Lady Gaga: penkios pėdos ir du coliai“ mane smarkiai paveikė ir pakeitė nuomonę apie šią atlikėją, kurią įvardyčiau iš esmės labai paprastą, nuoširdžią ir atvirą. Būtent paveiktas šio dokumentinio filmo nutariau, kad verta pamatyti jau į „Oskarus“ besitaikančią kino juostą, kurią puikiai pasitiko Venecijos kino festivalyje.

Iš esmės lyg ir nieko naujo iš istorijos – daugiau ar mažiau viskas matyta. Šlovės viršūnėje besimaudantis alkoholikas sutinka nusivylusią, bet labai talentingą atlikėją, ją įsimyli, iškelia į viešumą, tačiau pats kaip kūrėjas praranda bet kokias pozicijas. Taip, istorija ne kažin kokia „originali“, tokių esame matę, tačiau veikia du rezervai, dėl ko, sakyčiau, ir verta bent kartą pamatyti šią juostą – dėl aktorių dueto ir, žinoma, nepaviršutiniškos režisūros. Taip, filmas preciziškai tvarkingas, nuspėjamas, jo tikslas ir nėra šokiruoti masių, bet priešingai – suteikti tų saldžių emocijų ir ne paslaptis – truputį pagraudenti finalinėje scenoje, kuri veikia kaip ir „Edit Piaf: Rožinis gyvenimas“, kai prieš mirtį atlikėja išeina į sceną ir atlieka paskutinį kūrinį, panašiu principu suveikia ir Lady Gagos atliekamos Alės scena...

Nepaisant, kad tai tvarkinga, holivudinė ir nuspėjama melodrama, daug jausmų duoda nuolat prasiveržianti muzika, dainų tekstai, jausminga abiejų aktorių vaidyba. Kalbant apie režisūrą, ji laviruoja tarp išties dinamiškos ir judrios kameros, tačiau kai kurios scenos pernelyg „suliteratūrintos“ ir veikėjai tampa tarsi filosofinėmis kalbančiomis karikatūromis, tačiau tos scenos, kur veikėjai panirę į savo problemas, pavyzdžiui, itin nepatogi, bet velniškai vykusi scena iš „Grammy“ ceremonijos, kur ant scenos užlipa girtuoklis mylimasis... Iš esmės filmas prisodrintas gražių dainų, kaip kadaise Whitney Houston „Asmens sargybinis“, taip dabar Lady Gaga paliko kine ne vien tik aktorės pėdsaką, bet ir puikų garsų takelį, kurio norisi perklausyti pasibaigus filmui.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb:8.5

Jūsų Maištinga Siela

Metų knygos 2018 rinkimai: rinkimai be Martynenko ir nuspėjamos prognozės

Sveiki,

Lietuvoje Metų knygos rinkimai gal niekada neprilygs buvusiems Nobelio ar esantiems Man Booker premijos rinkimams, kurias renka speciali komisija. Pas mus taip nutarta, kad Metų knygą renka liaudis. Metai iš metų jau galima nesunkiai diagnozuoti, kas turėtų laimėti ir bėgti į lažybų punktą ir statyti, jeigu ne už savo favoritą, tai bent jau už tai, kas madinga. O madinga yra tai, apie ką kalba vidurinioji rašytojų karta, reklamuodama savo favoritus facebook‘o ratelyje ir publikuodama savo recenzijas viešojoje erdvėje. Pagal jų atsiliepimus recenzijose jau ir galima orientuotis, kas šiemet turėtų laimėti Metų knygos titulą.

Tiesa, neteigiu, kad čia kokia nors korupcija ir panašiai, tik sakau, kad jau kuris laikas ši tendencija pasitvirtina. Šiemet vandenį sudrumstė įvestos naujos kategorijos – publicistika ir dokumentika, kuri paskutiniuoju metu itin paklausi ir įdomi mūsų literatūroje, ką galbūt ne visada pasakysi apie, pavyzdžiui, prozą.

Visgi prognozuoju, kad vaikų literatūros kategorijoje turėtų laimė nusišypsoti Jurgos Vilės „Sibiro haiku“ – apie šią puikią knygą išties nemažai buvo kalbama per pastaruosius metus. Paauglių literatūros kategorijoje, nesu tikras, nes nė viena knyga neskaityta, bet kažkodėl intuicija sako, kad tai bus „Verksnių klubas“, na, arba J. Žilinsko knyga apie Gugį.

Suaugusiųjų kategorijoje naujausioje publicistikos kategorijoje pasigedau Vilniaus miesto istorijos tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus išleistą kokybišką dokumentiką, bet reikia manyti, kad ji papuls kitąmet. Visgi laurus šioje kategorijoje prognozuoju Tomui Venclovai „Nelyginant šiaurė magnetą“ – paskutiniu metu itin intelektualų išgirtą, storą, įdomią pasauliui pokalbių knygą. Būtų keista, jeigu ji negautų šio pripažinimo. Po to, žinoma, Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ irgi turi šiokių tokių šansų. O štai dėl S. Parulskio geros eseistikos, manau, tiesiog šalia rečiau rašančių rašytojų neturi itin didelių šansų.

Suaugusiųjų prozos kategorijoje, manau, sėkmė turėtų šypsotis Gabijai Grušaitei ir jos „Stasys Šaltoka: vieneri metai“, kurios dar neskaičiau, tačiau Jurgos Ivanauskaitės premija ir aktyviųjų skaitytojų „postai“ apie knygos aktualumą, manau, turėtų nurungti kiek senobišką Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinį“. Kanadietį Šileiką – jo literatūros priskyrimas prie lietuvių literatūros man yra apskritai mistika, – labai nustebintų jo laimėjimas, nors rašytojas jis išties geras.

Poezijos srityje, kol kas laukia manęs visas tas „gėris“ dar tik skaitomas, tačiau populiariausias viešojoje erdvėje buvo Mariaus Buroko „Švaraus buvimo“, tad manau, kad čia turėtų suveikti faktorius – apie jį kalba, jis ir laimi. Gretos Ambrazaidės viešojoje erdvėje sprogimas taip pat liko nepastebėtas, tik sunku debiutuojantiems nurungti senbuvius.

Na, o kol kas žiūrėsime, kas ir kaip. Kiek keista, kad į prozos kategoriją nepateko M. P. E. Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“, kurio tekstas išties buvo gyvas, paveikus ir refleksyvus, tačiau kelios ne itin priimančios į šią rašytojų lygą tų pačių rašytojų recenzijos išstūmė iš sudarinėtojų šią, mano akimis, aktualią knygą. Kiek nesupratau šio sprendimo, bet ką padarysi.

Norėtųsi pasakyti, kad derlius gan nykus, tačiau visgi jis nėra nykus – juk visko net nesuskaitęs, tik mažą dalį nominantų, dar dalis laukia, kita išvis mano paties bus neskaitoma. Norėtųsi sakyti, čia tik loterija, tačiau pernelyg nuspėjama, todėl ir nyku, bet... Tokios tendencijos, kai sprendžia visuomenė, bet kitokios tendencijos (irgi nuspėjamos), kai ekspertai sudaro šiuos nominantus. Taigi lazda iš dviejų skirtingų galų vis tiek lieka vien tik lazda.

Jūsų Maištinga Siela

Haruki Murakami išleido angliškai naują romaną „Killing Commendatore“

Haruki Murakami knygos iš mano bibliotekos lentynos

Sveiki,

Tiesą sakant, nesu apsisprendęs iki galo, ar Haruki Murakami yra tas „mano rašytojas“, kurį imčiau ir skaityčiau viską aklai, tačiau kad tai fenomenalus rašytojas – tuo net neabejoju. Kaip ir jo kuriamu unikaliu magišku pasauliu.

Visai neseniai pasklido žinia, apie ją mini šiandien ir 15min.lt, kad anglų kalba pasirodė Haruki Murakami kiek daugiau nei 700 puslapių naujas romanas „Kulling Commendatore“, kurį ateityje ketina išleisti leidykla „Baltos lankos“, kuri ir šiaip reguliariai leidžia naujus ir perleidžia seniai išverstus šio rašytojo romanus.

Jūsų Maištinga Siela

7 priežastis, dėl ko verta gyventi: veidrodinis gausos ir meilės efektas

Sveiki,

Dėl ko verta gyventi? Dėl veidrodinio efekto, kurį kiekvienas iš mūsų patiriame čia ir dabar. Kiek tu energijos atiduoti, tiek ir gauni. Kai stovi prieš veidrodį ir jeigu tu tik imi sau, tai realiai tiek iš tavęs ir atimama – blogos mintys, geidulys materialiųjų daiktų, sėkmės, pripažinimo. Kiek tu pripažįsti ir myli kitus, tiek tu sulauki pripažinimo ir meilės iš aplinkos. Jeigu tu veidrodžiui duodi, juk matai atspindį, kad tu realiai gauni, bet jeigu saviniesi ir trauki – iš tavęs atvaizdas irgi pasiima.

Juk taip dažnai būna, kada jaučiamės nelaimingi, nes esame apvilti gyvenimo, tačiau tai tas pats efektas, kai traukiame save dusindami, bet jeigu sąmoningai suvokiame, kad tik duodami viskam, kas supa, mes iš tikrųjų apdovanojame save, tada pasikeičia visas pasaulis ir realiai dėl nieko nereikia jaudintis, nes rytojus tave paruošia vedimui, o tau belieka tik eiti su šypsena.

Žinau, tai dažnai atrodo kaip sausa teorija ir kai kam reikia tiek daug laiko visa tai ne tik suvokti skaitant tekstą, bet ir išgyventi, patiems patirti ir pajusti. Taip jau būna, kad kiekvienam iš mūsų savo laikas tai patirti. Labai linkiu ir siunčiu visiems dabar skaitantiems šias eilutes po spindulį geros energijos, kuri išbudina, apsaugo ir leidžia jaustis puikiai. Prisiminkime veidrodinį efektą ir gausinkime meilė, laimę ir pasitikėjimą savimi bei pasauliu šimteriopai!

Simas Ausiura, dalijosi meditacine muzika "Šviesos piramidė":

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Apkaltintas žmogžudyste" / "Making A Murderer" (1 season / 1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

2015 metais pasirodęs dokumentinis filmas „Apkaltintas žmogžudyste“ (angl. Making A Murderer) daugelį žiūrovą šokiravo JAV vietos teisminės sistemos korupcijos mastu. Šiais metais, po beveik 3 metų pertraukos, spalio 19 dieną kompanija Netflix pristatys jau antrąjį šios istorijos sezoną. Čia apžvelgsiu savo patirtus įspūdžius per pirmąjį sezoną, kurį sužiūrėjau per kelias dienas.

Iš tikrųjų sunku komentuoti šią istoriją, nes ji emocionaliai paveiki. Dokumentiniame filme pasakojama apie Steven Avery, kuris po vietos šerifo nemalonės, nes šiam tiesiog nepatiko Steven, įgrūdo jį į kalėjimą net 18 metų. Pirmieji dokumentikos kadrai rodomi iš 2003 metų, kada Steven grįžta namo pas šeimos narius. Jo byla buvo svarstyta iš naujo ir įrodyta, kad jis visus tuos gražiausius savo gyvenimo metus praleido neteisėtai kalėjime. Praėjus dvejiems metams, Steven vėl pakišo tie patys pareigūnai, nužudę vietos merginą ir Steven – neįtikėtina! – dėl pakištų įkalčių vėl nuteisiamas dėl žmogžudystės.

Iš tikrųjų šis vos dešimties serijų serialas neįtikėtinas, nes sunku emociškai jį žiūrėti. Net neabejojama Steven nekaltumu, tačiau advokatai tiesiog bejėgiai įrodinėdami jo nekaltumą. Neatrodo, kad Steven būtų itin protingas, tačiau jo asmenybė žavi savo paprastumu, gaila jo tėvų ir artimųjų, dėl kurių nuteisiami netgi kiti artimieji. Serialas ne vienkryptis, nes parodo ir kitas pozicijas, pavyzdžiui, nužudytos merginos tėvus ir brolį, kurie sistemingai dalyvauja Steven teismo procese ir trokšta keršto, aprėpiama vis giminės istorija, miestelio žmonių požiūris į Steven šeimą ir kt. Kitą vertus, kruopščiai nagrinėjama byla atrodo, nuolat „pataisoma“ su naujais įkalčiais prieš Steveną, kad nebelieka jokių abejonių, kad Stevenas yra auka vardan sistemos.

Vietos šerifai pakišę Steveną leido sau išsisukti ir netgi „pridaryti“ naujų mirčių, o aukštesnioji teismo instancija juos gindama dėl to, kad nuslopintų šį skandalą, ėmė palaikyti korupciją, todėl net teisėjas nebuvo malonus Stevenui. Nors tai tik vienas iš pavyzdžių, pasiekusių plačiąją visuomenę, tačiau vienas ryškus pavyzdys keičia nuostatas. Asmeniškai man šis serialas parodė skylėtą ir juodą JAV teisminę sistemą, kurioje žmonės tėra tik vergai ir tik laimingo atsitiktinumo dėka galime džiaugtis, kad nesame Steveno vietoje, kurį į kalėjimą įgrūdo tie patys valdžios organai, kurie prieš 20 metų nuteisė pirmąkart.

Siaubingas neteisingumas ir korupcija, papirkinėjimai seriale atrodo tokie savaime suprantami, bet iš esmės niekas nieko negali padaryti, kadangi trūksta įrodymų. Sistema suryja nekaltą žmogų vardan tos sistemos, o prasčiausia tai, kad ši sistema gyvuoja vien mūsų visų „laisvųjų“ žmonių pritarimu ir vardan šios sistemos aukojimas nekaltas žmogus. Iš esmės serialas pasakoja vieno žmogaus biografiją, bet realiai atspindi visos teisminės sistemos bedugnę. Jeigu tokia bedugnė egzistuoja viename labiausiai žmonių palaikančių sistemų, vadinasi, ji realiai egzistuoja ir bankininkystėje, pramonės rinkoje ir t. t. Tai vienas iš šviesių pavyzdžių, kaip veikia viešumas, nes tik kalbėjimas apie tiesą realiai keičia padėtį.

Po šio sukrečiančio sezono Steveno byla vėl buvo „pakelta“ ir iš naujo svarstomi įkalčiai. Tiesą sakant, nelabai domėjausi, kuria linkme pasisuko tyrimas ir ar Stevenas tapo laisvu, tą tikriausiai sužinosiu tik šį spalio mėnesį, kai tikrai žiūrėsiu šį puikiai sukaltą serialą, pilną demaskuojančios informacijos, kaip žmogiškumą nugali teisminė korupcija, o gal... O gal toje istorijoje visgi blykstels viltis ir viskas pasikeis. Neįtikėtina istorija, kuri nepalieka abejingų, rekomenduoju visiems „kietiems“ žiūrovams, kurie mėgsta „kietas“ realias istorijas, keičiančias pasaulį.

Serialo anonsas:

Jūsų Maištinga Siela