Šios dienos daina: Daisy Gray - Wicked Game (cover Chris Isaak) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Interneto platybėse mėgstu atrasti atsitiktinius dalykus. Besiklausant soul ir bliuzo muzikos kūrinių staiga iš niekur „iššoko“ ši jauna mergina, kuri save vadina Daisy Gray. Kiek jai metų ir kada gimusi niekur nerašo. Kaip suprantu, kol kas ji kuria sau ir publikuoja tik savo malonumui be jokių vadybininkų ir jos kuklų repertuarą sudaro kitų atlikėjų hitai. Daina „Wicked game“ taip pat nėra jos autorinė.

 

Manau, daugelis dainą iškart atpažins, nes kūrinys priklauso atlikėjui Chris Isaak, kuris šią graudaus skambesio baladę pristatė 1980 metais ir nuo to karto ji tapo labai populiari, tokia populiari, kad ją karts nuo karto perdainuodavo įvairūs garsūs atlikėjai, tačiau taip jautriai, kad pasistotų gyvaplaukiai ir eitų šiurpas, manau, kol kas niekas neatliko būtent taip, kaip Daisy Gray. Siūlau tiesiog pasiklausyti.  Šių metų vasarį atlikėja pristatė ir šį vaizdo klipą su savo atvaizdais. Yra kur paganyti akis.

 

Žodžiai / lyrics

 

Daisy Gray – Wicked Game

 

The world was on fire

Noone could save me but you

Strange what desire

Make foolish people do

I never dreamt that I need somebody like you

I never dreamt that I knew somebody like you

No, I don't wanna fall in love

No, I don't wanna fall in love

With you

What a wicked game to play

To make me feel this way

What a wicked thing to do

To let me dream of you

What a wicked thing you say

You never felt this way

What a wicked thing you do

To make me dream of you

And I don't wanna fall in love

No, I don't wanna fall in love

No, I don't wanna fall in love (This one is only gonna break your heart)

No, I don't wanna fall in love (This one is only gonna break your heart)

No, I

No, I

Nobody loves no one...

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sinonimai" / "Synonymes" / "Synonyms"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip jūs išsirenkate iš tuzino gerų ir įvairiai pateiktų kino filmų? Žinoma, atsižvelgiate į vertinimus, komentarus, patikimų žmonių rekomendacijas, o kartais, kaip man nutiko vakar, tiesiog pasiklioviau nuojauta. Iš kelių filmų pasirinkau mažiausiai man patraukliausią, nors paprastai renkuosi pagal temą, šalį, pažiūrėjęs anonsą ar perskaitęs kritinį straipsnį, tačiau šįkart leidau veikti tiesiog nuojautai: protas sako ne, o širdis sako – surizikuok. Izraeliečių režisierius Navad Lapid sukūrė nuostabios pusiausvyros filmą pavadinimu „Sinonimai“ (pranc. Synonymes) (2019), kuris Berlyno kino festivalyje pelnė Auksinį lokį.

 

Istorija gana politizuota, tačiau stiprumas tame, kad viskas kalbama ne iš politinės perspektyvos, bet kultūrinės individo adaptacijos. Šiaip nesu mėgėjas, kada teatralizuojama arba dirbtinais dalykais bandoma išgauti ekspresiją ir novatorišką filmo raišką, tačiau „Sinonimuose“ yra tai, kas dirbtinai veikia itin paveikiai. Tai keistas cinizmo ir erotizmo prieskonis, kuris, sakau atvirai, ne kiekvienam patiks, o man buvo viena iš pagrindinių varomųjų priemonių.

 

Veikėjas vardu Yaov atvyksta iš Izraelio į Paryžių, apsistoja tuščiuose namuose, kuriame po vagystės lieka vienui vienas nuogas ir sušalęs. Galiausiai jį aptinka vonioje jauna kaimynų porelė ir apsiima jį šiek tiek pagloboti, kad susitvarkys jo reikalai. Yaov atvyko iš Izraelio, kurią vadina baisiai šalimi, kur jam nepatinka militaristinė kultūra, nuolatinė vietos politikos nesantaika, jis nori tapti liberaliu, laisvu ir žaviu prancūzu, perimti paryžietišką kultūrą, todėl intensyviai tobulina prancūzų kalbą, rinkdamas sinonimus. Filme ne kartą naudojami kadrai, kaip jis vilkėdamas savo ryškų paltą vaikšto gatvėmis ir kartoja įvairių temų sinonimus, tarsi užkalbėdamas savo likimą. Atsiranda dar įdomus paradoksas: liberalioje prancūziškoje terpėje išryškėja jo žydiškumas, o ten, Izraelyje, jis buvo kur kas didesnis europietis, nei pačiame Paryžiuje. Kultūrinis dviprasmybės efektas leidžia režisieriui kalbėti keistomis teatralizuotomis formomis, kurios turi Don Kichotiškos tragikomedijos.

 

Erotizmas! Vyro erotika kine vis dar yra labai siaura ir lokali, o „Sinonimai“ iš esmės labai praplečia šią temą. Kai kada Yoav atsidūręs tarp savo bendraamžių globėjų, kurie domisi literatūra, muzika, gyvena pagal europietiškus inteligentijos bohemiškuosius standartus, atrodo, kad Yoav tuoj ims ir įsimylės Emilį ir netgi atsiskleis kaip homoseksualas, tačiau tuo pačiu erotiškai spinduliuoja ir Emilio draugė Karoline. Iš tikrųjų šioji bohemiškoji trijulė man priminė kitą keistai ir spalvingai banguojančią erotizmu trijulę – tai Bernardo Bertolucci „Svajotojai“ (2003), po kurio visa trijulė tapo žymiais kino aktoriais, įskaitant ir Eva Green. Kas įdomiausia, kad režisierius „Sinonimuose“ su siužetu nenusidavė į biseksualias orgijas, o išlaikė erotizmą paslaptyje, netgi panaudodamas tokias aštrias scenas kaip nudistinį kastingą ar šokį naktiniame klube su mergina ir duona – šioji scena man asocijavosi su visa hedonistine Europos idėja: duona ir žaidimai!

 

Visgi veikėjas taip bando pasikeisti, kad atsisako kalbėti hebrajiškai, bet praeitis jį paveja ir galiausiai emociškai palaužia. Visur regėdamas savo žydiškumą, jis filmo pabaigoje įkūniją absoliučią nacistinę agresiją. Kaip ir toji keista dirbtinė scena, kai du kostiumuoti žydai biure susimuša, o po to vienas kitą padrąsina. Prancūzijoje užgniaužtas poreikis kovoti už save prasiveržia smurto psichologija, troškimu nuolat prieš ką nors kovoti, nes žydų tautos genezė, kurios kultūra pagrįsta nuolat kovoti prieš palestiniečius staiga liberalioje Prancūzijoje nebetenka prasmės. Nėra žydui didesnio priešo už patį žydą taikos metu, ką iš esmės galima pasakyti ir apie lietuvius, kuriems visada kaip vienybės jausmą reikia bent fiktyvių priešų. Gyvenimas ir tautos identitetas kaip kova, o kova kaip savęs apibrėžimas tampa neperauklėjama ir sunkiausia adaptacijos problema, kuri vėlei veikėją grąžina prie šaknų...

 

Žodžiu, šiame keistame filme, iš kurio tikėjausi ko tik norite, bet nesitikėjau tokio gero metaforinio ir simbolinio kalbėjimo ne tik politiniame ir kultūriniame kontrastų pasaulyje, bet ir pastangas (dabai dideles ir matomas) keisti tas kultūras ir identitetą kaip sauskelnes. Visgi mes esame suformuoti savo kalbos, tautos, mąstymo ir elgsenos modelių, todėl perėjimas iš vienos kultūros į kitą visada tampa traumuojančia nelengva patirtimi, netgi kova su savo vidiniais prieštaravimais. Gal dėl to pasaulyje tiek daug teroristinių organizacijų, nes šioji kultūrinė difuzija iš tikrųjų yra karti, nes taisyklės labai paprastos: kieno smuiku groji, to ir giesmę giedi.

 

Režisieriaus mama prieš mirtį sumontavo šią juostą, tačiau premjeros, deja, taip ir nesilaukė. Režisierius filmą paskyrė jai. „Sinonimai“ man yra tobulas globalių ir individualių probleminių temų konstruktas. Tai filmas, kuriame pajauti ir kūnišką geismą, to geismo grožį, ir atgrasumą, ir juoką, ir beprasmybę... Išties filmas ne kiekvienam. Man jis surezonavo tiesiog stebuklingai.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 6.4

 

Filmo anonsas.

Kino pavasario organizatoriai surengė interviu su režisieriumi. Interviu galite pasižiūrėti čia:

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Apie Elę" / "Darbareye Elly" / "About Elly"

 Sveiki,

 

Irano kino nežiūriu daug, nes jis retai pasiekia mane, tačiau, kas pasiekia, dažniausiai mane pribloškia, nustebina ir vis rečiau sukrečia. Kodėl vis rečiau? Sunku kinomaniaką, kuris žiūri filmus jau daug metų, kažkuo sukrėsti ir nustebinti, tačiau Irano režisieriui Asghar Farhadi vis pavyksta. Nors paskutinis jo filmas su ispanų aktoriais „Visi žino“ (2018) buvo sukritikuotas, tačiau neatimsi vieno, kad jo aukso amžius buvo su Irano kino aktoriais, jo gimtinėje, jo natūralioje terpėje, jo kultūroje. Pasaulinį pripažinimą režisierius pelnė 2011 metais, kai Kanuose filmas „Išsiskyrimas“ pelnė pagrindinį prizą, po to sekė tokie hitai kaip „Praeitis“ (2013), „Komivojažierius“ (2016). Gal kiek mažiau mums, lietuviams, žinomas jo darbas „Apie Elę“ (pers. Darbareye Elly) (2009), kuris, sakyčiau, ne tik neatsilieka nuo vėlesniųjų darbų, bet neretai dar ir lenkia.

 

„Apie Elę“, kaip įprasta režisieriui, pasakoja apie glaudžius iraniečių šeimų santykius. Žiūrėdamas šį filmą atpažinau visas jo pamėgtas temas, filmavimo ir pasakojimo manierą. „Apie Elę“ – tai istorija apie šeimą, kuri atvyksta praleisti savaitgalio prie jūros. Sapidė pasikviečia niekam nepažįstamą Elę, kurią nori pripiršti išsiskyrusiam giminaičiui, tačiau nustemba, kiek ji pati mažai žino apie Elę. Pirmosios 20 minučių rodomi šilti bendravimo santykiai, puiki kultūrinį atmosfera, pagarba vienas kitam, tačiau netrukus atsitinka viena tragedija, dėl kurios viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Galiausiai šioji tragedija pamažu atidengia sutrūkinėjančius šeimų santykius, kaltinimus ir paslaptingą bei slaptą Elės gyvenimą. Tai tarsi ištraukti dukrą iš mirusiojo kūno tamsiame kambaryje, kur kiekvienas tampa savaip įtariamuoju – senas geras Agati Kristi detektyvinis elementas iranietiškoje kultūroje tampa psichologiniu mistiniu nesantaikos indikatoriumi.

 

Tirštas pasakojimas leidžia pasijusti, kad ir kaip makabriškai nuskambės, kaip namuose. Visi šeimos nariai per dvi valandas tampa savi, jų pokalbiai, persimainiusios emocijos, išgyvenimai ir noras sužinoti tikrąją tiesą veda prie galutinio tikslo. Tai filmas, nuo kurio nebedirsčiosite į laikrodį, jis emociškai jus praris. O jeigu dar patinka šeiminės dramos, tragedijos, sumišusios su paslaptimis, manau, filmas kaip tik jums islamietiškos kultūros terpėje, kur viskas vis tiek šiek tiek egzotiška. Man be galo patiko šis režisieriaus darbas. Seniai bemačiau tiesiog tokį gyvą be holivudinių garso takelių ir varvančio kraujo nuo peilio įtraukiantį gyvenimišką trilerį. Labai rekomenduoju ne tik gurmanams, bet ir tiems, kurie pradėjo ieškoti kitokio kino.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Clarice Lispector "Arti laukinės širdies"

 Clarice Lisppector. „Arti laukinės širdies“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 208.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Ilgasis savaitgalis man žadėjo trumpą literatūrinį nuotykį, kuris eis ir praeis, kitaip sakant, susipažinsiu, kažką patirsiu ir bus gana. Kam tos visos skambios antraštės ant knygos viršelių? Dažnai jos atlieka tik reklamos funkciją, neretai neatitinka tikrovės arba atitinka tik iš dalies. Kai į ilgąjį savaitgalį leidausi paskui brazilų rašytojos Clarice Lispector (1920-1977) romaną Arti laukinės širdies (portugal. Perto do coração selvagem), kuris originalo kalba pasirodė 1943 metais (taigi, per Antrąjį pasaulinį karą!), nemaniau, kad teks su šia literatūra pasigalynėti. Audriaus Musteikio išverstas literatūrinis perlas staiga tapo ne ilgojo savaitgalio literatūriniu flirtu, o nuodugnia filosofine studija.

 

Neslėpsiu, kad knygos pradžioje publikuojamas Benjamin Moser įvadinis straipsnis Uraganas Klarisė iš tikrųjų ne juokais sužadina smalsumą. C. Lispector pristatoma kaip neįvertinta literatūrinė XX amžiaus brazilų (ir viso pasaulio) sensacija. Taip jau nutiko, kad per Antrąjį pasaulinį karą labai daug intelektualų žydų pabėgo už Atlanto, o žuvus C. Lispector motinai, ji taip pat atsidūrė Brazilijoje. Kilusi iš vakarų Ukrainos žydų šeimos, ji turėjo savitą literatūrinį braižą, kuris anuomet brazilų rašytojų gretose suskambo itin novatoriškai, kaip teigiama straipsnyje,  nes Clarice nebuvo paveikta nacionalistinių literatūrinių ypatybių, o jos sakinių konstrukcija labai skyrėsi nuo brazilų, tačiau panašėjo į moderniuosius europiečių klasikus. C. Lispector lyginama su Virginia Woolf, James Joyce, Marcel Proust ir kitais XX amžiaus literatūros graundais, tačiau čia pat autorės biografijos tyrinėtojas nuogąstauja, kad autorė dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių nebuvo pasauliniu mastu įvertinta kaip savita ir inovatyvi rašytoja.

 

Nepaisant nuogąstavimų, visgi C. Lispector su debiutuojančiu romanu Arti laukinės širdies buvo pripažinta tarp pačių intelektualų brazilų rašytojų, o jos iškilimas aprašomas Uraganas Klarisė straipsnyje. Eilutės fragmentas, pasiskolintas iš J. Joyce kūrybos, tapo šio debiutinio romano kelrode žvaigžde. Visą likusį knygos skaitymo laikotarpį galvojau, ar tik nebus paties C. Lispector gyvenimas įdomesnis už patį romaną?

 

Arti laukinės širdies centre – keistomis charakterio savybėmis pasižyminti Žoana, apie kurią nuo vaikystės iki santuokos suirimo pasakojama istorija. Autorė šį kūrinį parašė vos 23 metų, todėl abejonių nekelia tam tikri autobiografiškumo niuansai, romano veikėja Žoana yra tarsi pačios C. Lispector alter ego. Istorija prasideda, kai mergaitė Žoana, netekusi motinos, žaidžia vienui viena namuose ir nuolat kalbina savo tėvelį. Ji pro langą regi vištas, kurių galą ir mirtingumą suvokia. Atrodo, kad pasakojime nieko iš esmės nevyksta, nes pasakotoja perteikia tik augančio ir pasaulį tyrinėjančio vaiko mąstymą bei pojūčius. Tekstas iškart pasižymi juslingumu ir skambumu, autorei pavyksta išvengti patetikos, perdėto koketiško lengvumo, kuriuo dažnai pasižymėdavo „vidutinė“ proza. Skaitytojas iškart yra panardinamas į tam tikrą tik iš pažiūros panašų chaotišką pasakojimą. Kai skaitytojas, atrodo, jau pajunta teksto struktūrą ir „sugriebia“ siužetą, staiga pasakotojas keičia rakursą ir pasiberia sąmonės srauto tirada, kuri tėra tų stabiliųjų pasakojimo fragmentų Žoanos emocinė išraiška. Knyga pasižymi pusiausvyra tarp epinio tradicinio pasakojimo ir modernaus sąmonės srauto chaotiškumo, bet einant link knygos pabaigos, man atrodo, kad sąmonės srautas ir neapibrėžtumas galiausiai įveikia stabilumą ir apibrėžtumą.

Clarice Lispector

 

Chaosas ir stabilumas tampa švytuokle, kuri veikia ir pasakojimo pobūdį, ir Žoanos dvilypumą. Mergaitė galiausiai tampa moterimi, tačiau ji savyje laiko tam tikrą blogį, sąmoningą pasipriešinimą laimei, ji tarsi niekina pasaulį ir save, trokšta banalios paprastos moteriškos laimės, bet racionalumu varomas aštrus protas ją atgraso nuo laimę lemiančių pasirinkimų. Baimė būti mylimai ir baimė mylėti, paslėpta po susikurta šalta arogancija, intelektualumu, giliamintiškumu, kuo ir pasižymi prieštaringoji sfinksė Žoana. Iš tikrųjų stebėjausi šios jaunos autorės mokėjimu sukurti kontraversišką personažą, kurios nežinai, ar mylėti, ar ją pateisinti, kol galiausiai suvoki, kad Žoana yra mūsų hiperbolizuotų prieštaringų jausmų ir įsitikinimų būtybė, tam tikra emocinė frankenšteinė, sudurstyta iš skirtingų gabalų: tuo pačiu negalinčias viena be kitos dalis ir tuo pačiu neigiančias.

Veikėja neigia patį dievą: „Betgi natūralu, kad jei neieškotų išorinio dievo, galop sudievintų save, tyrinėtų savąjį skausmą, pamiltų praeitį, ieškotų priebėgos ir šilumos savo mintijimuose, kurie būtų jau kaip meno kūrinio siekis, o tuščiais laikotarpiais – kaip nešviežias maistas. Čia slypi pavojus įstrigti kančioje, įsitaisyti joje, o tai irgi būtų klaida ir raminamieji (p. 89).“ Darosi akivaizdu, kad Žoana laviruoja tarp dviejų blogybių – būti sunaikintai meilės, švelnumo ir prieraišumo arba kentėti atsiskyrusiai, neprisirišusiai, niekam nepriklausančiai (tokia feministiniu šaltumu spinduliuojanti moteris).

 

Žoana nuolat svarsto apie būties prigimtį. Daiktus ji suvokia: „Taip, taip, čia ir bus tiesa: jos egzistuoja labiau už kitus, jos daikto simbolis pačiame daikte. Moteris – pati iš savęs paslaptis, suvokė ji. Visose glūdi pirminės materijos ypatybė, kažkas, kas gali išryškėti, bet kas niekada neišsipildo, nes moters esmė yra „tapsmas“. Juk argi ne per ją praeitis susijungia su ateitimi ir visais laikais? (p 146).“ Labai didelį teksto dalis yra tiesiog pasakotojos per Žoaną filosofinis svarstymas, kuris primena antikinio autoriaus Tito Lukrecijaus Karo eiliuotą veikalą Apie daiktų prigimtį, pastarajame kūrinyje neigiamas dievo egzistavimas. Žoanai taip pat svarbu paneigti dieviškumą, nes pati mažytė buvo be mamos, neteko greitai tėvo, o galiausiai teta ją atidavė į internatą. Saugodamasi nuo amžinybės, ji neigia nemirtingumą ir paradoksalu, kad kūrinio pabaigoje sužinome, jog Žoana paniškai vis dėlto bijo mirties ir bijo pripažinti savo pasaulio matymo spragas, savo dirbtinio šaltumo, kuris buvo iki šiol egzistencinė jos apsauga nuo laimės.

 

Prisipažinsiu, kad pirmoji knygos pusė man rezonavo kur kas patraukliau, nes, atrodė, kad išgyvenu kartu su Žoanos susipriešinusiu pasauliu, suprantu jos pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą, tačiau antrojoje dalyje, kur pasakoja apie jos santuoką su Otavijumi, jos sąmonės srautas labiau tampa poezija, šizofrenišku gaudesiu, kuris atliepia tuoj įvyksiantį esminį gyvenimo lūžį: ji sužino, kad Otavijus jai neištikimas, o pati susiranda anoniminį meilužį, nori sunaikinti santuoką, tačiau tuo pat metu trokšta susilaukti vaiko, kad įgyvendintų moters „tapsmo“ gyvenimo misiją... Antrąją knygos dalį gaubia didesni veikėjos prieštaravimai, tačiau į pasakojamą įnešama labiau kafkiško nestabilumo, nei pasaulio paaiškinimo filosofijos, todėl darosi nelengva sekti nuolat kintančio teksto pobūdį ir suprasti to virsmo funkciją, tačiau nė neabejoju, kad akylesni ir geresni skaitytojai nei aš visgi pajus knygos vientisumą ir išlaikys rezonansą nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

 

Brazilų literatūros perlas išties primena XX amžiaus moderniosios klasikos šedevrus. Man asmeniškai sunku patikėti, kad šitaip juslingai ir pagaviai aprašytą Žoaną sukūrė jaunutė autorė, kuri perteikia jaunos moters gyvenimą keliais esminiais pjūviais. Vienas iš jų – laikmetis, kada moteris išsivaduoja iš „namų šeimininkės“ vaidmens ir ryžtasi perimti savo gyvenimo kokybę ir likimą į savo rankas, kitas – suluošintos ir vaikystės netektimis pasižymintis sudėtingas moters, bijančios mylėti ir prisirišti psichologinis klodas, o dar kitas pjūvis – filosofinis, savo vietos pasaulyje ieškojimas, apmąstymas su paklydimais ir atradimais, paneigiant dievą ir galbūt jį atrandant iš naujo. Visi šie pjūviai sulipinti į difuziškai sklindantį pasakojimo ritmą, siužetinė linija čia išryškėja, čia vėl praranda formą ir apibrėžtį, todėl Arti laukinės širdies talpiame romane atsiveria nelengvai, bet vertingai skaitoma literatūrinės meistrystės apraiška.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kleo nuo 5 iki 7" / "Cléo de 5 à 7"

 Sveiki,

 

Apie belgų kilmės prancūzų kino legendą Agnes Varda girdėjau ne taip ir mažai, tačiau iki šios dienos nebuvau matęs nė vieno jos filmo. LRT televizija savo žiūrovams pristatė šios režisierės filmų retrospektyvą, kurioje bus galima pamatyti pačius garsiausius kino meno kūrėjos darbus. Nusprendžiau pirmiausia dirstelėti į tikriausiai vieną garsiausių režisierės darbų, antrąjį jos ilgametražį filmą „Kleo nuo 5 iki 7“ (pranc. Cléo de 5 à 7) (1962), kuriame pasakojama istorija apie garsią dainininkę Kleo, kuri apsilanko pas Taro kortų būrėją, kad sužinotų, koks likimas jos laukia, ar ji iš tikrųjų serganti vėžiu...

 

Iš esmės visas filmas apima Kleo gyvenimą nuo penktos valandos iki septynių, kol ji nekantriai laukia medicininių tyrimų rezultatų. Naiviai ji bando pasislėpti čia pirkdama dailias kepuraites, čia atstumdama savo meilužius, čia bendraudama su savo pagalbininke, čia repetuodama, čia susitikdama su drauge... Sustyguota dienotvarkė tėra Kleo būdas kaip nors suvaldyti viduje kirbantį nerimą: o jeigu aš sergu, o jeigu aš iš tikrųjų greitai mirsiu? Po naiviais ir madingais septinto dešimtmečio pradžios Paryžiaus atributais pasakojama žmogaus gyvenimo prasmės istorija.

 

Agnes Varda šią istoriją perteikia tuo, ką galima laikyti Paryžiaus klasika – gatvės ir skersgatviai, puošni miesto architektūra, muzika. Didžioji filmo dalis yra filmuota tiesiog gatvėse, vaikštant ir važiuojant pačiai Kleo. Dinamiškas filmas skleidžia meilę Paryžiui, tačiau tuo pačiu metu žiūrovas yra priverstas galvoti apie Kleo nerimą ir jos bauginančias būsenas, o dar labiau: ar toji gražuolė blondinė iš tikrųjų gyveno padorų ir teisingą gyvenimą, o gal tebuvo kaprizinga užsispyrusi ožka, kuri pati lengvabūdiškai „flirtavo su laime“ ir tuo pačiu nuo jos bėgo, todėl likimas jai atseikėjo ligą, kad ji pagaliau atsipeikėtų? Daug įvairiausių dalykų galima galvoti, žiūrint šią kino klasiką ir dėl to filmas tik dar įdomesnis. Režisierei pavyko per lengvą klasikinio paryžietiško stiliaus eleganciją papasakoti dramą, kuri kiekvienam iš mūsų veriasi kaip galutinis gyvenimo nuosprendis.

 

Žiūrėdamas šį filmą buvau apsvaigintas ne tik Paryžiaus bangavimo, energetikos, bet ir retro (juoda-balta) spalvų, kameros žaismo, susitelkimo į veikėją ir iš tos veikėjos srūvančias emocijas, kurios paveikia pasaulio vaizdinį, todėl filme iš esmės viskas veikia ir estetiškai, ir dvasiškai. „Kleo nuo 5 iki 7“ žymi naująjį prancūzų kiną, vadinamą „naujoji banga“, kuriam svarbus dabarties momentas ir Agnes Varda yra šitos bangos šauklė.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nesijaudink, jis toli nenueis" / "Don't Worry, He Won't Get Far on Foot"

 Sveiki,

 

Tikriausiai daugelis iš jūsų yra bent kartą gyvenime pajutę, ką reiškia po gero vakarėlio pragulėti lovoje apsikabinus mineralinio butelį. Kiek tai kainuoja sveikatos ir energijos. Tos nelemtos pagirios. Ar jūs įsivaizduojate, kaip gyvena alkoholikai, kurie diena iš dienos pramerkę akis puola į liūną, kad nieko nebejaustų: nei kūno, nei dvasios... Apie tai iš dalies Gus Van Sant biografinė drama su komedijos elementais „Nesijaudink, jis toli nenueis“ (angl. Don‘t Worry, He Won‘t Get Far on Foot) (2018). Filme pasakojama apie realiai egzistavusį neįgalųjį kandų karikatūrų piešėją John Callahan,

 

John Callahan, kaip teigė, pradėjo gerti nuo trylikos metų, kad pamirštų, jog yra našlaitis, jį paliko motina, o netikriems tėvams tebuvo tik sunkus vaikas. Skandindamas save alkoholyje jis iš esmės pragėrė didžiąją savo gyvenimo dalį, kol vieną dieną pateko į avariją, po kurios jis liko suparalyžiuotas... Filme regime jo ilgas reabilitacijos valandas, sunkų ir ūmų būdą bei pastangas gyventi. Netgi atsigavęs po avarijos jis geria toliau, kol galiausiai patenka į anoniminių alkoholikų susirinkimą, kuriame ryžtasi dvylikos žingsnių kelionei link pasveikimo...

 

Filme apstu ironijos, nes būtent John yra cinikas, jis ironiškai piešia „aštrias“ karikatūras, atspindinčias jo paties požiūrį į žmones ir pasaulį. Režisieriui pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp tragedijos ir komedijos, išgauti vientisą pasakojimo ritmą, kuriame atsiskleistų gyvenimo paradoksai, tam tikri žmogaus brandos, susitaikymo ir atleidimo momentai, kurie yra svarbūs kiekvienam iš mūsų gyvenime.

 

Aktorius Joaquin Phoenix, kaip visada, labai atsidavęs savo personažui, čia jis žymiai priaugęs svorio, supanašėjęs su tikruoju Callahanu, todėl filme yra ir dvigubas malonumas – vaidyba. Režisierius pasirinko chaotišką laiko pasakojimo siužetą, jis išmaišo įmantrumo dėlei atskirus žmogaus gyvenimo epizodus, o juos sumontuodamas perteikia savotišką žmogaus nuo pakylos išpažinties įspūdį. Ir, žinoma, tai veikia. Visiems, kurie patys susidūrė su alkoholio problema, ar artimoje aplinkoje turi alkoholikų, manau, filmas rezonuos savaip. Tai nėra vien apie svaigalus arba pamokymą, kaip išsivaduoti iš alkoholizmo, manau, režisieriui pavyko sukurti spalvingą kino juostą apie neskanų žmogaus gyvenimą, kuris pats save nuteisęs įsistūmė į tamsos duobę, pasiteisindamas tam tikromis aplinkybėmis.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Interviu su Tony Rodriguez, kuris buvo pagrobtas ateivių ir laikomas Mėnulyje

 

Sveiki,

 

Noriu šįkart su Jumis pasidalyti dviejų dalių vaizdo įrašais, kuriuose vyrukas vardu Tony Rodriguez pasakoja neįtikėtiną savo gyvenimo istoriją. Galima netikėti, galima diskutuoti, ar tai nėra šlovės vaikymasis su pramanytomis istorijomis. Bet galiausiai galima žiūrėti ir kaip į mokslinės fantastikos istoriją (niekas nė nedraudžia plėsti vaizduotę). Tony Rodriguez istorija unikali, jis tvirtina, jog vieną dieną buvo pagrobtas pilkųjų ateivių, kurie „išsiurbė“ jo sąmonę iš kūno, jis gyveno praeityje apie 20 metų, buvo siuntinėjamas į Mėnulį, į Peru, buvo netgi panašioje alternatyvioje istorijoje, kai jam teko kovoti gladiatorių kovose su kitų rasių ateiviais.

 

Nesidalyčiau šiuo vaizdo įrašu, jeigu jis nerezonuotų su kitomis istorijomis ir matytomis nekomercinio pobūdžio dokumentinėmis juostomis apie laiku siuntinėjamus žmones, kuriems ištrinama atmintis. Patikėkite, tai neįtikėtina netgi pabandant visa tai įsivaizduoti. Veiksmas sukasi apie Arizoną, tai seniai žinomos slaptos bazės, kur vyksta intensyvus bendradarbiavimas su kitomis būtybėmis. Nieko nesakykite, tai labai įdomu, juolab kad vyras patvirtina, kad egzistuoja ne tik pilkieji, įvairios hibridinės rasės, bet ir reptiloidai.

 

Pirmoji dalis:

Antroji dalis:

 

Jūsų Maištinga Siela