Filmas: "Valdžia" / "Vice"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus įvairiais apdovanojimais apipiltas Adam McKay biografinis filmas apie politikon iškilusį ir neribotą valdžią demonstravusį JAV viceprezidentą Dick Cheney „Valdžia“ (angl. Vice) (2018) kažkaip anuomet praslydo nepažiūrėtas. Nors tokio pobūdžio filmai dažniausiai visada yra „Oskarų“ priešakyje, mane patį kuris laikas atgrasė „America First“ stiliaus patriotizuoti filmai. Ypač, jeigu kalbama apie Rugsėjo 11-osios bei karą Irake kontekstus.

 

Šis filmas gana šmaikščiai bando pateikti D. Cheney asmenybę bei jo biografiją. Kuris laikas net abejojau, ar čia režisieriaus siekis sukritikuoti į valdžią atėjusius buvusius kaimo mušeikas ir pašiepti asmenybę, o gal kritikuoti karą Irake, o gal išvis pateikti D. Cheney asmenybę kaip patriotą, nuveikusį labai daug JAV labui. Visgi visumoje režisieriui pavyko išlaikyti balansą ir padaryti tokį fokusą, kad kvailiai žavėtųsi šiuo asmeniu, atseit labai protingi – pasibaisėtų, mąstantys – suabejotų. Visumoje tas geras humoras leido sukurti satyrinę asmenybės kulto pasakojimą, svajonių Amerikos sėkmės pavyzdį, kuris, žinoma, su tikra realybe nieko bendro neturi, nes filme vaizduojama asmenybė tėra tik įrankis linksminti žiūrovą ir tai akivaizdu, kad nėra nieko, ką galėtume pavadinti tikruoju Dicku Cheney.

 

Visgi filmas gerai sukaltas. Prabangus! Kokybiškai organizuota medžiaga, jos perteikimas, viskas gerai apgalvota ir pritaikyta masinio kino žiūrovui. Christian Bale! Nuostabus. Amy Adams. Nuostabi. Sam Rockweel ir Steve Carell irgi puikūs. Grimas puikus. Techninis filmo pasirengimas iškart išduoda kokybę, tačiau mane paskutiniu metu neramina tokios tematikos filmų idėjinė perspektyva. Neretai tokie filmai tampa pačių politikų įrankiu per Holivudą formuoti amerikietiškos savimonės pasaulėžiūrą. Filme minimi svarbūs sprendimai dėl Irako karo, prie kurio prisidėjo D. Cheney, iš esmės atkartoja Vietnamo karo Nixono laikų politines klaidas. Valdžia susuka galvas, neadekvatūs (vice)prezidentų kaip tautos valdovo įstatymai šiurpina, kaip šiurpina ir pačios demokratijos užkulisiai: ant Kambodžos ar Irako krentančios bombos ir asmeninės D. Cheney dramos atrodo niekinės – autoriams pavyko išgauti satyrinį prasmių kontrastą, kuris šiam filme sužvilga gana intelektualiai, jį reikia „atkapstyti“ po asmeninės istorijos klodais.

 

Ar mane sužavėjo D. Cheney asmenybė? Nė velnio! Patriarchalinė valdžios žaidimų aikštelė, milijonai mirštančių, Rugsėjo 11-osios atpirkimų ožių paieškos vien tam, kad būtų pateisintas amerikiečių keršto troškimas. Tai siaubingą tikrovę liudijantis filmas, kuris nebestebina, nes puikiai visi žino, kad Rugsėjo 11-osios ataka buvo gera režisūra, o atpirkimo ožiais tapę Artimieji Rytai buvo tik priedanga. Visgi, nesiveliant į konspiracines teorijas, pasakysiu, kad filmas kokybiškai sukaltas, tačiau žiūrint neapleidžia tas pats jausmas, kad jis pasitarnauja tai pačiai istorinei tiesai iškraipyti, todėl labai kritiškai vertinu turinį. Bet kokiu atveju filmas man leidžia kritiškai vertinti istoriją ir jos pateikiamas versijas, todėl jis šiuo požiūriu geras.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.2

 Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iš niekur" / "In The Fade"

Sveiki, skaitytojai,

 

Turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akin daugeliui, kaip ir man, įsiminė iš dviejų tikriausiai savo garsiausių filmų „Galva į sieną“ (2004) bei „Iš kitos pusės“ (2009). Tai režisierius, kuris, galima sakyti, nagrinėja savo kine Europos daugiakultūrines problemas, skiria dėmesį gausiai turkų diasporai Vokietijoje ir dėl savo temų, ir dėl gebėjimo įtaigiai ir daugiaprasmiškai pasakoti kino kalba, todėl režisierius yra vertinamas pasauliniu mastu. Jo filmas „Iš niekur“ (angl. In The Fade) (2017) man asmeniškai tapo trečiuoju jo matytu filmu.

 

Istorijoje pasakojama apie vokietę, kuri ištekėjo už buvusio narkotikų prekeivio turko. Šeima nusprendė iš esmės atsisakyti kriminalinio pasaulio, jiedu susilaukė sūnaus, tačiau vieną lemtingą laimingo gyvenimo dieną įvyksta teroristinis išpuolis ir moteris netenka vyro bei sūnaus. Galiausiai prasideda ilgas teismo procesas ir nuolatinė moters kova su pasikeitusia tikrove, todėl daromos klaidos ir dedamos neįtikėtinos pastangos išgyventi, susikurti naują prasmę. Istorijoje pateikiama atsinaujinusių nacių kaip neonacių kultūra, kuri garbina Hitlerį ir skelbia savotišką ideologinį ir realų pogrindžio karą kitataučiams. Manau, režisierius aiškiai įžvelgia paskutinį dešimtmetį itin stiprėjantį Europos tautų nacionalizmą, o šių politinių jėgų aukomis tampa ne tik kitataučiai, bet ir skirtingų tautų atstovų susikūrusios šeimos.

 

Šis filmas yra apie kerštą ir atpildą. Pagrindinį vaidmenį sukūrė vokiečių gerai daug kam pažįstama aktorė Diane Kruger. Pastaroji buvo tokia juslinga ir įtaigi, tokia pritrenkiamai psichologizuota, įtempto ir sprogstančio vidinio skausmo bomba, kad beveik nekyla abejonių, jog tai vienas įtaigiausių ir stipriausių šios aktorės vaidmenų karjeroje, kurį prilyginčiau su jos pasirodymu A. Holland filme „Kopijuojant Bethoveną“ (2006). Iš tikrųjų filmas nagrinėja aštrias ribines situacijas bei savosios tiesos ir teisingumo įgyvendinimo galimybes. Biblijos pamokymas: atsuk savo priešui kitą skruostą, kai šis tau trenka, manau, šiam filmui labai tinka. Tik ką pasirinks pagrindinė veikėja, kai jos ateitis ir likimas priklauso nuo vieno lemtingo pasirinkimo? Sakyčiau, filmas įtaigus, aštriai jausmingas, verčia abejoti teisine sistema, tačiau filmas vertingas ir ne tik dėl savaime suprantamų žmogiškųjų faktorių, bet kaip ir politinis pasakojimas apie nematomus terorizmo padarinius. Geras filmas!

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Irena Veisaitė apie meilę kūrybai ir gyvenimui

Sveiki,

 

Gruodžio 11 dieną mus paliko viena žymiausių ir itin tarp intelektualų ir visuomenininkų gerbtina Irena Veisaitė (1928-2020). Nesunku paskaičius jos knygas, interviu susidaryti puikaus mylinčio, atsidavusio ir įdomaus žmogaus įspūdį. Jai ir skirtas šis įrašas.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Salman Rushdie "Kichotas"

 Salman Rushdie. „Kichotas“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 448 p.

 

Sveiki,

 

Nemaniau, kad kada nors grįšiu prie Salman Rushdie (g. 1947) kūrybos. Kurį laiką jis buvo mano literatūros dievukas, turiu galvoje, taip seniai, kai dar buvau paauglys, o jo pirmąsias lietuviškai knygas leido Alma littera, o Maištingos sielos blogas neegzistavo nei šioje, nei kitoje visatoje. Po to jaučiausi, manding, per daug nutolęs nuo indiškų temų literatūros. Iki šiol G. D. Roberts Šantaramą laikau vienu savo gėdingiausiai neužbaigtu perskaityti kūriniu – man jo buvo tiesiog per daug: gyvenau kaip detektyviniame seriale, nuo kurio vienu metu svaigo galva, o kitu – viskas buvo pernelyg tolima, neaktualu. Tik visai neseniai pajutau, jog senukas S. Rushdie ne iš kelmo spirtas rašytojas veteranas, kuris gali pasiūlyti kažką itin naujo. Jo Bookeriui nominuotas naujasis romanas Kichotas (angl. Quichotte) siūlo nebe indišką Bombėjaus gatvių ir šeimų nesantaikos epą, bet kažką naujo, ką galbūt galima pavadinti vakarietiškos vartotojiškos visuomenės kritika. Knygą į lietuvių kalbą išvertė, sakyčiau, didžiausia Lietuvoje Salmano Rushdie kūrybos ir apskritai indiškos kultūros grožinėje literatūroje specialistė Danguolė Žalytė.  

 

Naujausiame S. Rushdie romane viskas truputį beprotiška, truputį absurdiška, retsykiais atrodo absoliutūs kliedesiai. Galimas daiktas, kad panašiai daugelis skaitytojų pasitiko ir Servanteso 1605 metais pasirodžiusį kūrinį Don Kichotas, kuris buvo riterių romanų ir riterių romantiškosios kultūros parodija. Anuomet kalbėti apie nepasiekiamą širdies damą, svaigti apie meilę, daryti kvailus žygdarbius, kliedėti trubadūriškomis eilėmis buvo ne tokia jau ir kasdieniška realybė, kiek meilės riterių romanų pasakojimų klišė. Matyt, Servantesui netrūko ryžto pasijuokti iš jau anuomet smarkiai klišėmis įrėmintos kultūros. Iš tikrųjų Salman Rushdie perkuria ne patį Don Kichotą, bet adaptuoja jo idėjas šiuolaikiniam pasauliui ir daro tai nestokodamas ir nesigėdydamas savo fantazijos siautulio: tirštai, užtikrintai, makabriškai, satyriškai.

 

Naujųjų laikų Kichote iš esmės susipina dvi istorijos paralelės. Vieno iš jų menamas Autorius, kuris istorijos pradžioje vadinamas Broliu, rašo istoriją apie Kichotą, savo paties prototipą. Savo realybės plotmėje jis kenčia dėl pašlijusių santykių su savo Sūnumi, kurio taip sunkiai susilaukė su žmona. Pasirodo, jo Sūnus užverbuojamas slaptų vyriausybinių organizacijų ir tampa hakerių kovos nariu. Tuo pačiu laikotarpiu Britanijoje gyvenanti jo Sesuo susikūrė savo laimę, pamynusi indiškos moteriškos laimės tradicijas; ji nekenčia rašytojo Brolio, negali jam atleisti už tai, kad jos nepalaikė sunkią gyvenimo akimirką, kai bėgo nuo pedofilo tėvo. Sesuo turi Dukrą, turi teisėją vyrą, kuris laisvalaikiu mėgsta vilkėti moteriškais rūbais, bet netrukus sužino, kad antrąkart jai atsinaujina metastazės. Paralelinėje Brolio (Autoriaus) rašomoje knygoje keistuolis indas Kichotas įsimyli populiarią indų kilmės amerikiečių aktorę Salmą R ir dėl jos leidžiasi per Ameriką į įsivaizduojamus žygius, tiksliau – apsivalymo ir suvokimo kelionę, primenančią Dantės Dieviškąją komediją. Belaužydamas vištienos krūtinėles (kas per tradicija!) per meteoritų lietų jis iš savo ilgesio „pasigimdo“ sūnų Sančą. Istorija tiek neįtikėtina, kad kuris laikas galvojame, kad sūnus tėra tik sąžinės balsas, bepročio išgalvotas veikėjas, tačiau Sančas pamažu įgauna spalvas, ima individualiai mąstyti ir netgi neigti savo tėvą – amžinas tėvo ir sūnaus konfliktas, kūrėjo ir jo kūrinio atskirties problema.

 

Galiausiai šios dvi beprotiškos erdvės istorijos viduryje priartėja ir netrukus ima ryškėti ne tik viso romano struktūra, bet ir pagrindinių siužetinių linijų idėja. Kichoto sunūs taip pat pamilsta damą, jis atkartoja savo tėvo gyvenimo algoritmus, tačiau nuolat kritikuoja tėvą. Jie automobiliu keliauja per Ameriką, patiria rasistinius išpuolius, čia spėjama aptarti amerikiečių požiūrį po Rugsėjo 11-osios į rytų pasaulio žmones, nacionalizmą, ką reiškia būti indu amerikietiškoje kultūroje ir kitos politizuotos socialinės kitataučių problemos.

 

Viena įdomiausių, bent man, istorijų buvo apie aktorę Salmą R, kurios spalvinga biografija priminė senuosiuse S. Rushdie romanuose perteiktų indų moterų gyvenimus. Bipoliniu sutrikimu serganti aktorė, išgarsėjusi vaidindama amerikietiškame seriale, vėliau veda Oprą primenančią TV laidą, o vakarais vartoja narkotikus. Iš tikrųjų S. Rushdie labai gudrus, jis naudodamasis amerikietiškos masinio vartojimo tradicija perkuria ne tik Kichoto realybę, bet ir panaudoja kaip elgsenos, mąstysenos ir vertybių modelio šabloną. Kitaip sakant, romanas atskleidžia, kokioje kultūrinėje terpėje mes skęstame, kaip mes perimame Netflix platformos serialų elgesių modelius, kaip TV projektai, laidos mus išmokė netgi atitinkamai reaguoti, jausti ir suvokti reiškinius.

Rašytojas Salman Rushdie

 

Pats romanas, sakyčiau, parašytas genialiai nepriekaištingai. Jį nėra lengva skaityti, jame kunkuliuoja labai daug beprotybės. Pavyzdžiui, Kichotas keliauja su sūnumi, (kuris dar geba kalbėti su itališkai veblenančius svirpliu ir aptarti savo egzistencinius klausimus), jiedu privažiuoja miestelį, kuriame žmonės virsta kadaise išnykusiais mastodontais... S. Rushdie kaip šabloną paima tam tikrų itin populiarių filmų ir serialų apie vampyrus, vilkolakius tipažus ir perkuria pasakojimą pagal kichotiškojo pasaulio šabloną. Kitaip sakant, Salman Rushdie sodriai miksuoja ir kryžmina masinio vartojimo klišes, kurios pasitarnauja ne vien kaip teksto kūrimo medžiaga, bet ir padeda kurti beprotišką kakofoniją primenantį romano teksto žanrų mišrainę, todėl pasakojime daug absurdiškų prieštarų, eklektikos, nes toks tas mūsų vartotojo pasaulis.

 

Iš vienos pusės knyga yra meilės romanų parodija (kaip Servanteso Don Kichotas), iš kitos – detektyvinis filmas Šioje šalyje nėra vietos senukams adaptacija kalbėti apie rasizmą, iš kitos – mokslinės fantastikos pasaulis, kuriame galioja pasaulio apokalipsinė galimybė. Beprotiškas mokslininkas Salmos R. TV laidoje teigia, jog jis išrašo mašiną, kuri išgelbės pasaulį ir visus perkels į paralelinę Žemę. Galiausiai Kichoto finale turime standartinio mokslinės fantastikos ir populiariojo kino pabaigos formulę: beprotis Kichotas su mylimąją Salma R, likus kelioms valandoms iki pasaulio pabaigos, įeina į kambarį, kuris perkels juos į kitą realybę...

 

S. Rushdie rėmėsi Don Kichotu kaip veikėjo šablonu ir naudojo seną indišką mintį, kad kai bus ištarti devyni milijardai visatos dievo vardų, tada Visata baigs funkcionuoti, nes nebeturės prasmės egzistuoti. Kichotas gauna Salmą R, vadinasi, visata nebeturi prasmės egzistuoti. Galima sakyti ir filosofiškiau, kad kai autorius parašo savo kūrinį, jis nukerpa su juo ryšį, pats kūrinys tampa išbaigtu atskiru nuo autoriaus pasauliu, kuriame veikia saviti dėsniai ir pasireiškia savitas individualumas, panašiai kaip Kichotas paleidžia Sančą į pasaulį ir kaip Sančas palieka savo kūrėją, kaip Brolis užbaigia paskutinį savo rankraščio kūrinį, kaip mes, vartotojai, atsibundame ir suvokiame, kad veikiame ne pagal savo troškimus, bet kaip mūsų žiūrimų serialų, skaitytų knygų, stebėtų TV laidų veikėjai. Kur mūsų pačių tikrumas netikrume?

 

Manau, Kichotas puikus veikėjas, kuris įkūnijo beprotiško ir netikro pasaulio idėją. Šis veikėjas, smarkiai įtikėjęs nesąmonėmis, iš tikrųjų dekonstruoja mūsų laikmečio populiarius įsitikinimus, leidžia suvokti, kokiu mastu esame patys veikiami masinės vartotojiškos kultūros kulto ir kad tai yra ne tik tikrovę matuojantis standartas, bet ir patys tampame niekinami, žeminami, paverčiami komiškais Žemės gyventojais pagal tuos pačius šablonus. „...kliuvo visiems dabartinės tikrovės priešams: skiepų priešininkams, klimato kaitos pamišėliams, naujienų paranojikams, NSO ekspertams, prezidentui, religiniams fanatikams, bukagalviams rasistams, plokščios Žemės teorijos šalininkams, priekabiam jaunimui, godžiam senimui, troliams, dharmos valkatoms, holokausto neigėjams, kanapių mėgėjams, šunų dievintojams (ji bjaurėjosi gyvūnų prijaukinimu) ir „Fox“ (p. 375)“. Mes gyvename jau beprotiškoje kakofonijoje, didžiulės dezinformacijos klane, kuris formuoja mūsų realybę, įskaitant šiuo metu ir karantino baisybes.

 

Masinė kultūra kaip naujos tikrovės parabolė labai primena ir Servanteso Don Kichoto versiją, kai šis buvo įsimylėjęs ne tiek savo širdies damą, kiek pačią meilės idėją: „Net jo neįtikėtina mylimoji mis Salma R šiuo metu tebuvo žodžių, minčių ir televizoriaus atvaizdų kūrinys, Kichoto suvokiamas ne taip, kaip suvokiami tikri daiktai, o kaip fantazija, kuria aistringai tiki, be iš esmės neįmanoma jos pasiekti, kad ir kaip atkakliai vaikytumeis. Atmetęs tikėjimą / netikėjimą, sveiką protą ir žinias, tikrajame pasaulyje esi aklas, kurčias ir kvailas, mąstė Sančas (p. 175).“

 

Tik perskaitęs knygą ėmiau suvokti šio kūrinio ambicingumą. Juk tai genialių daugiabriaunių pasakojimų romanas, kuriame išskleidžiamos kūrinio ir autoriaus santykių problemos, brolių ir seserų nesantaika, tėvo ir sūnaus ryšiai – atrodo, tai, kas taip įprasta S. Rushdie romanuose, tačiau visa tai perteikta atpažįstamais skirtingų žanrų modeliais, (norisi vis dar tikėti sąmokslo teorijomis ir sakyti, kad juos „įbruko Vakarai“), todėl amžinos S. Rushdie literatūrinės temos tampa socialine kritika, kuri pasireiškia nebe indiškais sodriais ir spalvingais paradoksais, bet būtent vakarietiškos kultūros kakofonija, kuriai taip pat nestingai nei sodrumo, nei beprotybės. Don Kichotas skaitomas jau 400 metų, kaip kvailelio veikėjo pasirinkta perspektyva anuomet buvo patogi pozicija parodyti absurdo ir lengvabūdišką klišių pasaulį, taip ir šiais laikais šio veikėjas, – tik iš pažiūros idealistinio naivuolio portreto, – leidžia dirstelėti į mūsų gyvenimą veikiančius algoritmus ir struktūras. O kas toliau? Ką galime padaryti, kai tai atpažįstame? Bjaurėtis savo civilizacija? Trokšti pabėgti į paralelinę Žemę, sulįsti į žemę? Ką galime daryti su tuo pripažinimu, jog gyvename primestą, dirbtinai sugestikuliuotą tikrovę, kur galbūt mūsų pačių net nėra, yra tik televizijos, interneto ir žiniasklaidos sufokusuotas įsivaizduojamas pasaulis?

 

Pripažinsiu, nors skaityti vietomis nebuvo „skanu“, atrodė beprotiška, beveik retsykiais per naivu, tačiau visuminis S. Rushdie romanas Kichotas tvykstelėjo kaip reikiant. Čia net naivumas, net pačios kvailiausios ir pardoksaliausios idėjos veikia bendroje pasakojimo sąrangoje, todėl, nepriklausomai, ar smagu skaityti, ar nelabai – o juk geras kūrinys ir neturėtų pataikauti! – visgi, manau, kad tai vienas drąsiausių pasiteisinusių S. Rushdie literatūrinių eksperimentų. Kosminis Kichotas!

 

Jūsų Maištinga Siela

Esė: Mąstyti apie mirtį per karantiną, arba apie mirties baimės mąstymo algoritmo sukūrimą

Sveiki,

 

Šiandien mirė žymi Lietuvoje kultūros ir meno veikėja Irena Veisaitė. Šiandien Latvijoje mirė anuomet mane pribloškęs Pietų Korėjos režisierius Kim Ki-Dukas. Gruodžio 11 diena. Pasaulyje galbūt dar mirė dešimtys labai talentingų ir man menkai arba visai nežinomų žinomų, kurie savo kultūros nišoje nuveikė Nobelio vertus darbus.

 

Britai jau turi vakciną ir pamažu pradės skiepytis. Lietuviai sėdi prie televizijos ekranų, linksniuoja mirusiųjų pavardes, varto „Maximos“ nuolaidų kalėdinius leidinius (tarp jų yra net pyrago receptas!) ir nereikia turėti daugiau nei šuns smegenų, kad suvoktum, jog gyveni trečiojoje pasaulio šalyje, kur vakcina bus tik tada, kai ją išsidalys „svarbesnės“ šalys. Na, aš visai nepavydžiu nei britams, nei rusams, nei amerikiečiams. Vis tiek nesiskiepyčiau. Ne dėl to, kad netikiu COVID-19. Tikiu. Jau įtikinote, juk mirė Kim Ki-Dukas, juk mirė Irena Veisaitė, mirė dar kiti man nežinomi žmonės. Kodėl tikiu ir nesiskiepysiu – tai jau kitas klausimas, kurio neaptarinėsiu.

 

Visgi „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“ (2003) anuomet ežero saloje nufilmuotas pasakiško grožio filmas, kurį per savo gyvenimą žiūrėjau kokius keturis kartus, laikau pačiu gražiausiu ir geriausiu Kim Ki-Duko filmu. Begalinio švelnumo ir kartu brutalumo, persunktas rytų išminties filmas pasakiško grožio keturių metų laikų fone – kažkaip priešinga tam, ką mačiau paskutiniuose jo suvakarietiškėjusiuose filmuose. Autorius pasirinko Latviją, norėjo gyventi Jūrmaloje, tarp baltų, kitoje pasaulio pusėje nuo saviškių. Manau, mes jam būtume tikę, tačiau pasaulio planai kiek kitokie.

Kadras iš filmo "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris".

 

Likimo ironija, iš gruodžio 10 į gruodžio 11 dieną visą naktį galvojau apie mirtį. Naktį nemiegojau. (Atsikėliau ir rašiau, nors dar jaučiau išgertos degtinės kvaitulį. Taip, vėl vakarais gėriau. Kaltas, bet kad nebėra kas daryti, nebežinau, kaip beišbūti blaiviam šiame pamišusiame pasaulyje). Jau kuris laikas mano minčių sraute toji mirtis dažniau pasireiškia kaip natūraliai iškylanti mintis. Žiniasklaida įdiegė, kad pravėrus langą su oro molekulėmis gali įskrieti ir mirtis. Bokačo „Dekamerono“ viduramžių veikėjai kaime taip pat jaučia mirtį, tačiau gyvena įprastą kaimietišką gyvenimą, nes nėra jokio laikraščio ir TV kanalo, kad jiems primintų, jog siautėja maras ir, tarp kitko, nepamirškite bijoti, neatsipalaiduoti. Mums primena, perspėja taip, kad atrodo kaip koks kibernetinis išpuolis prieš sveiką protą: žiūrėkit tie, kurie netikėjote COVID-19, ar dabar tikite? 39 žmonės mirė, ar tikite? Reikia daugiau kraujo? Bus! Ei, netikintieji, pulkite gėdintis, viešai atsiprašykite, atgailaukite, patartina – persirkite patys.

 

Štai ką regiu antraštėse, nuo pjedės stalo nueinančių politikų susuktų veidų istorijose (ar aš niekinu valdžios žmones? Gink Dieve!). Mane perspėja, kad būčiau kaip visi, neturiu teisės abejoti, privalu baugintis, ta baime dalytis viešai, o dar geriau – panikuoti, gyventi tais skaičiais, tarp antraščių. Ar ne šitokia programa slypi po „mes tik perspėjame, kad būtų imtasi visų atsargumo priemonių“ ir šalia papuošimui, nepykit, tarp kitko – statistika, mirčių sąrašas, Kim Ki-Dukas... Beprotybė visu tuo tikėti ir tuo netikėti. Turiu galvoje, kad jau sunku bepatikėti šiomis netektimis, pasiekėme atvirkštinį netikėjimo apogėjų. Kol kas.

 

Prisimenu filmą „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“. Ten yra toks mažas berniukas, kuris prie gyvūnų pririša po akmenėlį, jiems kaip koks dievukas sukuria gyvenimo naštą, kol galiausiai randa juos neišgyvenusius, jau nuo suraišiojimo pastipusius gyvius. Kiek akmenų mes turime prisirišę? Kiek velkame diena iš dienos, kad vis dažniau ir dažniau imame galvoti apie mirtį kaip apie nuobodžią kasdienybę. Žydai koncentracijos stovyklose mirtį laikė pačia natūraliausia kasdienybės drama, gal net išsivadavimu iš kančių. Kiek dar būsime paminti, kol irgi mūsų mąstymas dar keliais laipsniais pasikeis ir iš tikrųjų imsime galvoti koncentracijos stovyklų sąvokomis. Sakote mirė? Na ir kas! Darysimės cinikai, nes neįmanoma visų apraudoti. Ypač, kai patys galime jau bet kada „papuošti“ tą statistiką. Būti akmeniu, kaip filme, pribaigtu driežu ar gyvačiuku. Vis dažniau ir dažniau šalia tų piktų minčių apie mirtį prisimenu ir tam tikrą paguodžiančią mintį: gyvenimas baigiasi, juk dėl to jis yra gražus, kad neamžinas. Menka paguoda. Tokia menka, kad per graži ir kiek per didelė.

Kadrai iš filmo "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris".

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Giedrė Kazlauskaitė apie lietuvių kalbos brandos egzamino esmę

 Sveiki,

 

Dar viena, man regis, gera Giedrės Kazlauskaitės citata, kuri įvardija mūsų lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminų (pseudo)politizuotą kartelę. Nors neretai egzaminų autoriai „įmeta“ dėl kvapo abstrakčias tolerancijos, laisvės ir kitas temas, kurias šabloniškai tenka „pagrįsti“ patriotizmą ir, pripažinkime, bukai pramokta giesmele apie meilę tėvynei, Lietuvai XX amžiaus literatūrų ištarmėmis. Žinoma, rašinyje galima prieštarauti, piktintis į valias, tačiau, kai remsiesi Maironiu, B. Sruoga ar kokia, Dieve mano, atgyvena, pačiu V.M.-Putinu, nepamiršk paminėti, kaip anie mylėjo Lietuvą, o kaip šiai kartai trūksta patriotiškumo, noro... mirti už tėvynę.

 

Tam tikra prasme koktu ir niūru, kad abiturientų egzaminus formuoja šimtmečiu pasenusių rašytojų legionas vien tam, kaip Darius Kuolys teigė, kad nebūtų užmiršti, kad klasėje sėdi berniukai, kuriuos reikia „paauklėti“ per literatūrą, kad jie nesumoteriškėtų. Kas čia per nesąmonė? Perskaičiau viename interviu ir net negalėjau patikėti, nes D. Kuolį gerbiu nuo mokyklos laikų, tačiau jo seksistinio pasisakymo nesuvirškinu iki šiolei.

 

Pavarčius 5-8 klasių vadovėlius ir pasižiūrėjus programas (turiu galvoje literatūrą), man daugmaž patinka ir tenkina įvairovė. Tekstų pačių pačiausių: nuo vyrų ir moterų rašytojų, verstinių, senovinių ir šiuolaikinių. Ypač 6 klasėje „Baltų lankų“ vadovėlyje, tačiau gimnazistinėms klasėms turinys vis dar diskutuotinas. Nepaisant visko, manau, kad pati svarbiausia brandos egzamino dalis turėtų būti ne pasirėmimas XX amžiaus literatų kūriniais ir „parodymas“, kad juos skaičiau, bei demonstravimas, kaip jų klišinėmis idėjomis „myliu ir suprantu“ pasaulį bei Lietuvą, o būtent unikalus, kūrybiškas jaunuolio mąstymas. Tačiau iš patirties žinau, kad vertinti mąstymą sunku, nors taip turėtų lyg ir būti, tačiau daugiau nei 50 procentų jaunuolių ne tik negeba mąstyti raštu pagal duotas temas, bet sunkiai sugeba užpildyti kelerius metus į dantis duodamą šabloną – tai liūdniausia ir tai ne mokytojų kaltė, tai nesimokymo, neskaitymo padarinys. Iš vienos pusės, jeigu atimsime egzamine įteisintą tipizavimą, žlugs daug prastų vidutiniokų – jie neišlaikys, o iš kitos – ar nereiktų pasakyti, kad laikas pradėti mąstyti ir galiausiai tegu neišlaiko, bet nustokime „gaminti“ kiborgus? Kurią poziciją jūs palaikote?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Troye Sivan - Rager teenager! [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad jaunosios kartos atlikėjas Troye Sivan (g. 1995) yra absoliutus atradimas. Skamba jautriai, paprastai ir labai gerai! Galbūt atlikėjas negali pasigirti plačiais vokaliniais diapazonais, tačiau, ką atlieka, skamba profesionaliai, nemėgėjiškai. T. Sivan tarp dainininko ir aktoriaus. Iš Pietų Afrikos kilęs menininkas pirmiausia išgarsėjo kaip aktorius, vaidino teatre ir 5 ilgametražiuose filmuose, o jo dainos skambėjo filmų garso takeliuose. Hipnotizuojančio vieno diapazono dainavimas žadina vaiduoklišką ilgesį ir paprastą jaukumą.

 

Atlikėjas šiuo metu yra išleidęs tris solo albumus, jie buvo neįtikėtinai gerai įvertinti muzikos kritikų, tik kažkodėl mažai kam žinomi, ypač Lietuvoje. Pats atlikėjas neslepia esąs homoseksualus, jo vaizdo klipuose nestokojama homoerotikos, tačiau mano mėgstamiausia (kol kas) daina vadinasi „Rager Teenager“ (liet. Skudurinis paauglys) iš trečiojo albumo „In a Dream“. Nesivelsiu į vertimus ir žodžių bei prasmių aiškinimus, tik pasakysiu, kad man gražiai skamba ši daina, man patinka nepretenzingas paprastas vaizdo klipas.

 

Vaizdo klipas:

 

Žodžiai / lyrics

Troye Sivan - "Rager teenager!"

 

Hey you

Where you been hanging out lately?

(You)

Sleeping and spending nights, wasting time

Never thought I'd see you again in my life

Why you been acting like a stranger?

Feeling the love, a teenager, ooh

Feels kinda cool in the rager and I

Never thought I'd see the day in my life

Yet here you are

 

I just want to go wild

I just wanna fuck shit up and just ride

In your car tonight

In your bed tonight

I just want to sing loud

I just want to lose myself in a crowd

In your arms tonight

Burn in his arms tonight

 

Hey, my lil rager teenager

Trying to figure it out

Living a season of screaming

And turning it out

Hey, my lil rager teenager

I've missed you around, yeah

Missed you around

 

Hey you

Where you been hanging out lately?

(You)

Sleeping and spending nights, wasting time

Never thought I'd see you again in my life

Why you been acting like a stranger

Feeling the love, a teenager

Feels kinda cool in the rager and I

Never thought I'd see the day in my life

Yet here we are, yeah

Never thought I'd see the day in my life

Yet here we are

 

I just want to go wild

I just wanna do some shit just to try

In your car tonight

In your bed tonight

I just want to sing loud

I just want to lose myself in a crowd

In your arms tonight

Or in his arms tonight

 

Hey, my lil rager teenager

Trying to figure it out

Live in a season of screaming

And turning it out

Hey, my lil rager teenager

Trying to figure it out

Hey, my lil rager teenager

I've missed you around

Missed you around

 

Jūsų Maištinga Siela