Filmas: "Įžeidimas" / "L'insulte" / "The Insult"

 Sveiki, skaitytojai,

Nežinau, kaip prieš keletą metų Kino pavasaryje praleidau Libano režisieriaus Ziad Doueiri „Oskarui“ nominuotą filmą „Įžeidimas“ (angl. The Insult) (2017). Tikriausiai ne viską atrankos būdu iš programos pavyksta suderinti ir pamatyti, kai kurie filmai, kaip šis, išlenda iš užmaršties ir suteikia antrą šansą pamatyti ir apsvarstyti.

Filme pasakojama apie, žinoma, Libano geopolitinę situaciją. Kaip filmo pradžioje sakoma, šis filme vaizduojamas ginčas neatspindi realios Libano politinės situacijos, ji išgalvota, bet įtariu, kad Artimųjų rytų tautų nesantaika visgi tebėra aktuali problema. Istorijoje susiduria krikščionys libaniečiai ir šioje šalyje gyvenantys palestiniečiai. Prieš daugel metų tarp šių tautų kilo nesantaika, traukdamiesi palestiniečiai iš Izraelio kovojo su libaniečiais, o toji nesantaika išliko daugelyje likusių žmonių atmintyje. Nors filme vaizduojami taikos metai ir karas seniai baigėsi, tačiau akivaizdu, kad palestiniečiai mieste, kur vyksta veiksmas, turi savo kvartalus, o likę savuosius. Viskas prasideda nuo to, kad palestiniečių darbininkai tiesiog remontuoja balkono nutekamąjį vamzdį, kurį ima ir kūju sudaužo nežinia dėl ko įsiutęs vietos gyventojas, kuris visiems sakąs, kad jį palestinietis įžeidęs, nors pats išprovokavo, apliedamas jį vandeniu... Žodžiu, situacija tokia įkaitinta dėl absurdiškumo, kad didžiąją filmo dalį atrodo šiai situacijai apibūdinti tinka posakis: iš musės išpūtė dramblį. Bet „smagumas“ tik prasideda!

Galiausiai tampa aišku, kad tai ne šiaip įžeidimas, o palestinietis turi atsiprašyti už tai, kas jis yra ir kas nutiko prieš daugel metų Libanui. Tai aštriai politizuotas filmas, suraikytas keliais esminiais politiniais sluoksniais. Vienu atveju tai buitinis neapykantos gatvės konfliktas, kitame – teismo salėje grumiasi tėvas ir dukra, o galiausiai į teismo procesą įsitraukia ir miesto gyventojai. Viskas pamažu primena į nevaldomą tuoj pratrūksiantį karą, kuris iš esmės kyla ne dėl to vamzdžio, o dėl ilgai kaupto nepasitenkinimo, pykčio bei neteisybės. Be visų šių procesų filmu pavyko perteikti, sakyčiau, svarbiausią filmo idėją: visi yra aukos ir savotiški agresoriai, valdomi istorinio laiko ir sąlygų, tad ir vieniems, ir kitiems tenka pripažinti, kad yra kalti, bet... Teisminėje „įvalkale“ randasi spekuliacijos, galios žaidimai, asmeninių sąskaitų suvedinėjimai ir galų gale senai neišspręstos istorinės teisybės atstatymo piktžaizdės ir nuoskaudos tarp tautų.

Filmas išties puikus. Ne dėl to, kad kalba apie politiką, nes politika čia tėra tik kontekstas, iš tikrųjų filmas perteikia aukštesnę idėją: kaip paprasti žmonių gyvenimai yra veikiami pykčio ir nuoskaudos, kaip lengva manipuliuoti tautybės identitetu ir įsivelti į interesų karą. Tie, kurie nešioja savyje nuoskaudą, įžeidimą, tų gyvenimas apkarsta, tik šįkart jis apkarsta viso miesto mastu. Iš esmės filmas apie tai, kaip svarbu atleisti ir mokėti atsiprašyti vardan dvasinės sveikatos ir kitų gerovės, kad ir kaip atrodytų viskas prieštaringai. Išties puikiai moralę, vertybes ir įsitikinimus skenuojantis filmas.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Leïla Slimani apie pervertintas technologijas ir nuvertinamą žmogaus vaizduotę ir fantaziją

 Sveiki,

Apie ką girdime karantino metu per visus žiniasklaidos forumus? Ogi tai, kad reikia apsirūpinti, kaip trūksta mokiniams ir mokytojams technologijų, priemonių, kaip išgyventi šį laikotarpį patogiau ir tęsti tą vartotojišką gyvenimą pasaulyje. Žmonės komentarų skiltyse tiesiog sproginėja pykčiu, vieni kitus žemindami, ypač piktindamiesi valdžia, kad ji nesiskubina išspręsti jų nepritekliaus, technologijų ir kitų materialių sąlygų išgyventi šį laikotarpį. Galiausiai netgi šis poreikis pamirštamas, smagu tik vien įsisukti į internetinių patyčių, dergimosi ir žeminimo kultūrą ir ką nors apdergti, kad būtų kompensuota bejėgystė ir agresijos perviršis. Vakar tokią nuomonę susidariau iš to, kaip žmonės po straipsniais piktinasi tai žiema, tai politikais, tai kainomis, tai plikledžiu, tai neišvežtomis šiukšlėmis... Nepasitenkinimo tiek daug, kad jo užkratas užteršia ir vos vieną kitą tolumoje aidintį pozityvų straipsnį, viskas užverčiama cinizmu ir polinkiu „kas riebiau ir galingiau bei šmaikščiau pažemins kitus“ gestikuliacija ir dar už tai surinks patiktukų. Seniai neskaičiau komentarų, buvau pamiršęs, kaip jie neigiamai veikia mane ir kad tai vis dar egzistuoja ir egzistavo prieš karantiną – tai ne karantino padarinys. Žmonės pikti, jie žemina kitus, jie suskaldyti įsitikinimuose, netikrose vertybėse ir panirę į reikalavimo gerbūvio kultūrą. Tai primena civilizacijos kanibalizmą.

Visgi prancūzų rašytoja Leila Slimani, pastarosios turime lietuviškai išverstas dvi puikiais knygas – „Lopšinė“, „Žmogėdros sode“ – primena seną gerą tiesą, kad ne technologijos ir apsirūpinimas bei aprūpinimas yra svarbiausia (nors tai irgi svarbu), bet apskritai nuvertinamos žmogaus vidinės galios ir lobiai. Vaizduotė ir fantazijos galia taip nunykusi, kad ji kaip Pelenė išvyta šveisti virtuvės grindų. Jau girdžiu: „bet juk iš vaizduotės neprivalgysi ir šeimos neišmaitinsi!“. Bet ne apie tai kalbama, o apie vaizduotės stebuklą nusiraminti, nebebūti tokiems piktiems, susikurti viltį, gražesnę tikrovę, valdomą labiau vidinių minčių tėkmės, o ne primestų iš išorės piktų komentarų, antraščių, bauginimų, mirusių žmonių statistikų, kurioje dažnas diena iš dienos murgdosi su siaubu ir pasitenkinimu. Tai sadomazochizmas, kuris veda į niekur. Šie išmintingi Leilos Slimani žodžiai, bent man, vėl priminė senas tiesas, kad esame gniuždomi ir tik mūsų pačių vidinė jėga ir vienas kito palaikymas padeda gyventi visai kitokioje kokybėje.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Perspektyvi mergina" / "Promising Young Woman"

 Sveiki,

Paskutiniu metu pasigendu aštresnių „tarantiniškų“ kino filmų, kurie įtrauktų savo spalvingais veikėjais, aštriais ir idėjiškai motyvuotais siužetais. Nusprendžiau pažiūrėti režisierės Emerald Fennell filmą „Perspektyvi mergina“ (angl. Promising Young Woman) (2020), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko britų puikioji aktorė Carey Mulligan.

Istorija pasakoja apie 30 metų moterį Kasandrą, vadinamą Keise. Dienomis ji dirba kavos pilstytoja ir pardavėja, o naktimis prisiliuobusi gulinėja baruose, kol galiausiai suvilioja kokį nors vyruką ir su juo parsiranda jo namuose... Filmas intriguoja nuo pat pradžių, nes taip ir neaišku, ar Keisė sociopatė, serijinė žudikė, o gal ji gašli nimfomanė, kuri užrašų knygutėje rašinėja vaikinų, su kuriais permiegojo, vardus. Bet kokiu atveju Keisės elgesys intriguoja, ji ne kaip visos, ji atrodo nenormaliai pavojinga. Kai atrodo, jog viskas bus „suverta“ ant vienos detektyvinės ir kriminalinės linijos, filmas staiga keičia žanrą ir imama pasakoti tiesiog apie sutrikusią merginą, kuri metė medicinos mokslus, nes jos geriausia draugė Nina mirė dėl grupinio išžaginimo paliktų traumų...

Galiausiai visa šioji „Perspektyviosios merginos“ istorija atrodo kaip žiaurus ir energetiškai pastiprintas keršto koktelis, kuris, kol žiūri filmą, gurkšnojasi netoliai, tačiau dėl to tampa tik dar įdomiau. Visgi keisčiausia lieka tik viena: kodėl Keisė šitaip besąlygiškai laikosi mirusios draugės? Ar jai viskas „gerai“ su galva? Kodėl ji nešioja tą aukso grandinėlę ir, atrodo, kad Nina svarbiau už studijas, karjerą, motiną ir tėvą... Atrodo, kad toji studijų draugė nušlavė ją nuo žemės paviršiaus, tad kas per scenarijus, kuris šitaip hiperbolizuoja merginų draugystę? Kad ir kaip ten bebūtų, labiausiai stebina kai kurių aktorių, paimtų iš prastų komiškų filmų, vaidybos lygmuo. Atrodo, kad žiūri lyg ir pseudo nučiuožusį trilerį, tačiau vien pažiūrėjus į Keisės tėvus, suvoki, kad šie vos laikosi nesusijuokę ir tik vienintelė C. Mulligan laikosi savo tvirto vaidmens. Abejotina antraplanių aktorių vaidyba, sakyčiau, neatitiko bendros filmo koncepcijos, kitą vertus, filmas manipuliuoja žanrais ir tai daro labai savitai, kad verčia visąlaik galvoti: o kas dabar ir kas bus toliau? O tai, sakyčiau, yra gerai!

Visgi šiame spalvingame keršto filme viskas truputėlį, kaip ir norėjau, tampa tarantiniška ir nenormalu, bet žaisminga. Čia nereikia ieškoti logikos, čia, manau, galioja labiau filmo idėjos ir raiškos santykis, kuris filmą paverčia pramoga su socialine nešančia žinute, kuri prisideda prie #metoo judėjimo idėjos.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vanessa Springora - "Abipusiu sutikimu: (ne)uždraustų santykių istorija"

 Vanessa Springora. „Abipusiu sutarimu: (ne)uždraustų santykių istorija“ – Baltos lankos, 2020. – p. 144.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Absoliučiai neplanavau skaityti atsiminimų knygos, nors tenka pripažinti, kad tokios knygos labai įdomios, paveikios, netgi galima sakyti „arti skaitytojo“, kadangi visai nesunku įsivaizduoti, jog tokie įvykiai ar gyvenimas vyksta tau už sienos. 2020 metų pradžioje Prancūzijoje pasirodžiusi Vanessos Springoros (g. 1972) atsiminimų knyga Abipusiu sutikimu: (ne)uždraustų santykių istorija (pranc. Le Consentement) sudrebino šalį ir tam buvo nemenkų priežasčių. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Greta Štikelytė dar tais pačiais metais, kai knyga pasirodė originalo kalba.

Vanessa Springola šiuo metu užsiima knygų leidyba, ji atstovauja vienai garsiai prancūzų knygų leidyklai Julliard, o ši atsiminimų knyga – tai ilgus dešimtmečius brandinta jos pačios asmeninė gyvenimo istorija. Prancūzijoje gyvena toks itin vertinamas rašytojas Gabriel Matzneff (g. 1936), kuris per savo rašytojo karjerą pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o jo kūryba, laisvai pasakojanti apie suaugusio vyro ir paauglių seksualinius santykius, pakerėjo didžiąją skaitančiųjų visuomenę. Kai V. Springorai buvo trylika metų, ji pirmąkart susitiko su G. – taip visoje knygoje įvardijamas Gabrielius – tuomet garsiam rašytojui jau buvo penkiasdešimt. Kelerius metus Vanessa susitikinėjo su G., išgyvendama ankstyvą seksualinį potraukį, atsainios motinos poziciją, ją palikusio tėvo šaltumą ir abejingumą.

Manau, svarbus ir istorinis Prancūzijos to meto kultūrinis kontekstas. Kai visi šie pedofiliniai įvykiai dėjosi šalyje kone atvirai prie mokyklų ir kavinių, reikia paminėti, kad visuomenė tam tikra prasme išgyveno seksualinę revoliuciją. 1968 metais daugelis menininkų pasisakė už nevaržomus, neįpareigotus hedonistinius santykius, todėl visuomenės nuostatos taip pat buvo paveiktos šių principų t. y. reikia atsisakyti puritoniškų seksualinių santykių suvaržymų, primestų stigmų, perdėto gėdos jausmo, religinių pančių, o tai tapo puikia terpe G. Matzneffui pateisinti savo seksualinius poreikius. Knygoje randame kiek novatorišką ir retai kur sutinkamą efebofilas terminą, kuris reiškia suaugusiojo seksualinį potraukį ką tik bręsti pradėjusiems berniukams arba mergaitėms (nepriklausomai nuo lyties). Tai tam tikra prasme seksualinis sutrikimas, sietinas su žmogaus individualiu „užstrigimu“ paauglystėje, kai individui atrodo, jog jis pats dar tebėra ankstyvosios stadijos paauglys, o jo lytiniai veiksmai nedaro jokios žalos. Pasirodo, kad mes, lietuviai, taip ir neturime nė vieno G. Matzneffo išversto kūrinio, kad galėtume palyginti, kaip toks psichologinis sutrikimas atsiskleidžia talentingai rašomoje literatūroje.

Visgi labiau už G. Matzneffo sutrikimą knygoje šokiruoja plačioji visuomenė, žmonių pozicija, kuri, manau, paveikė ir V. Springoros motiną. Iš pradžių smerkusi keturiolikmetės dukters santykius su penkiasdešimtmečiu, vėliau ji pasiduoda šiems santykiams, įsivaizduodama, kad V. Springora pajėgi pati kaip suaugusi spręsti savo meilės istorijos dramas. „Tą ketvirtadienį motina nuo nervų susuktu pilvu laukia žinių iš apklausos. Ji supranta, kad ir pati gali būti patraukta atsakomybėn. Sutikusi nuslėpti dukters ir G. santykius ji taip pat rizikuoja būti nuteista. Ji gali netgi netekti mano globos, o aš iki pilnametystės būčiau globėjų šeimoje (o. 67)“. Visgi V. Springoros įsitraukimas į neleistinus santykius lėmė ne vien palanki seksualinės revoliucijos situacija šalyje, bet ir vidiniai šeimos reikalai: „Tylos siena atsitvėręs tėvas mano gyvenime paliko beribę tuštumą. Stiprų polinkį knygoms. Kiek ankstyvą seksualinį prabudimą. Ir, svarbiausia, nepasotinamą norą būti matomai. Aplinkybės nepaprastai palankios (p. 27).“

Vanessa Springora

Paauglės Vanessos naivumas ir santykių idealizavimas pateisinamas, ji iš tikrųjų nesuvokia, kad G. ja naudojasi, o motinos artimų draugų ratelis netgi žino ir savotiškai toleruoja V. santykius su garsiu menininku. Žinoma, kad ilgai tai tęstis negali ir pamažu Vanessai atsiveria akys, ji perskaito asmeninius G. užrašus, sužino, kaip jis pirkdavo Filipinuose Maniloje devynmečius ir vienuolikmečius berniukus seksualiniams poreikiams tenkinti, o vėliau savo potyrius pertransformuodavo į literatūrą. Galiausiai V. ryžtasi palikti rašytoją, suvokusi, kad ji tėra tik sekso žaisliukas, o jos neatliepti jausmai nelabai tam rašytojui rūpi. Vėliau autorė štrichais „perbėga“ apie šių buvusių santykių žalą jos asmeniniame gyvenime, kurie neatšaukiamai sužalojo ją visiems laikams. „Kaskart, kai koks nors vyras norėdavo suteikti man malonumo arba, dar blogiau, patirti malonumo pasinaudodamas manimi, turėdavau grumtis su kažkokiu šešėlyje besigūžiančiu ir netrunkančius mane užlieti pasišlykštėjimu, turėjau stengtis nematyti žiaurumo veiksmuose, kuriuose jo nebuvo nė krislelio (p. 119).“

Iš tikrųjų praėjus 30 metų nuo tų santykių nutraukimo, V. Springora buvo terorizuojama garsiojo rašytojo laiškais, nuolat primenamas jos nutrūkęs ryšys su efebofilu. Šiuo metu autorė turi paauglį sūnų, sutuoktinį, tad net sunku įsivaizduoti, kodėl tas G. vis dar kabinasi prie jos, kai pačiam jau 84 metai! Visgi šokiruoja G. gebėjimas manipuliuoti, pateikti savo kūryboje mergaičių sutikimą kaip dvasinį potyrį, netgi remdamasis antikoje buvusiais seksualiniais santykių normomis, kurti šių dienų manifestą, jog nenaudojant prievartos galima „pamokyti“ paauglį patirti seksualinio gyvenimo malonumus. Žodžiu, rašytojas atrodo tiek „nušokęs nuo proto“, kad nelabai įsivaizduoju, jog mūsų puritoniškoje lietuviškoje visuomenėje galėtų vykti kažkas panašaus. Prisiminkime, kaip Drąsiaus Kedžio byla sudrebino mus visus, kaip jautriai reagavome į tokius slaptus vaiką išniekinančius santykius. Visgi Prancūzija nėra Lietuva, ten menininko statusas reiškia atskirą visuomenės elitą, tam tikrą nedegančią zoną, kurioje iš dalies gali vykdyti nusikaltimus ir netgi tai pertransformuoti savotiškai į meną... Skamba keistai, tačiau labiausiai knygoje „susmūgiuoja“ būtent vieši istoriniai faktai.

„1977 metais laikraštis Le Monde publikavo atvirą laišką, pavadintą „Apie teismo procesą“, pasisakantį už nepilnamečių ir suaugusiųjų seksualinių santykių dekriminalizavimą; laišką pasirašė ir jam pritarė žymūs intelektualai, psichoanalitikai ir gerbiami filosofai, šlovės viršūnę pasiekę rašytojai, daugiausia kairieji. Tarp pavardžių šmėžuoja Ronald‘as Berthes‘as, Gilles‘is Deleuze‘as, Somone de Beauvoir, Jeanas-Paulis Sartre‘as, Andre Glucksmannas, Louis Aragonas... Laiškas piktinasi trijų vyrų įkalinimu jiems laukiant teismo už tai, kad turėjo seksualinių santykių su trylikos ir keturiolikos metų nepilnamečiais (ir tai fotografavo) <...> tarp atsisakiusiųjų – Marguerite Duras, Helene Cixous ir... Michelis Foucault, kuris tikrai nebūdavo paskutinis pasmerkti įvairių formų represijas (p.45).“

Knygoje klausiama, ar literatūra ir žmogaus talentas kurti iš tikrųjų pateisina ir išteisina lytinius santykius su nepilnamečiais, kurie iš esmės dar nelabai suvokia, ką daro? Nieko nuostabaus, kad Vanessos Springoros knyga sudrebino Prancūziją, kadangi ji leido dirstelėti į literatūrinius dievukus pro tam tikrą dumblą, kurio nesinorėjo nei matyti, nei įvardyti. Nežinau, ar rašytoja šiuo metu užsipuolama visuomenės, nes G. M. vis dar turi palaikančiųjų komandą. Aš pats nesu puritonas, pasisakau už seksualinę revoliuciją, tačiau tam tikras išsilaisvinimas neturėtų būti proga tokiems santykiams – na, ne santykiams, o kriminalui, kurį patyrė V. Springora. Trumpais ir esminiais sakiniais perpasakota skaudi drama tampa ne tik autorės išpažintimi, bet ir tam tikra visuotine pareiga gelbėti tokias kaip ji – tai savotiškas manifestas, viešas pripažinimas kaip apsivalymas, kuris veikia autorę asmeniškai, o mums nubrėžia visuomenės dvilypumą: kodėl vieniems taip lengvai atleidžiame seksualinius nusikaltimus, o kitus nuteisiame iki gyvos galvos? Ar tik tas dvilypumas, gebėjimas pateisinti nėra kiekvieno iš mūsų asmenyje? Puiki knyga ir kaip moralinis termometras kiekvienam iš mūsų, bei kaip literatūrinis pasakojimo perliukas.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: The Roop - Discoteque [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Anot senos patarlės, antrąkart neįmanoma įbristi į tą pačią upę. Tiesą sakant, daugelyje atvejų šis posakis labai tinka, bet regis, mūsų muzikos grupei The Roop šis posakis negalioja. Po pernykštės dainos „On Fire“, kurią beveik visi – ne lietuviai! – internautai įvardijo kaip praėjusių metų „Eurovizijos“ nugalėtojų dainą, atrodo, kad The Roop bus ir toliau sėkmingi, tačiau nebepasieks nieko panašaus, ką pasiekė su daina „On Fire“.

Kaip grupės vokalistas Vaidotas sakė, žmonės dabar skils į dvi grupes: tiems, kuriems patiko „On Fire“ ir nebepatinka naujausias kūrinys „Discoteque“ ir į tuos, kurie manys priešingai. Bet kokiu atveju, nepavyks išvengti šabloniško noro lyginti šiuos du kūrinius. Nepaisant savikritiškų prognozių, prieš kelias dienas pasirodęs vaizdo klipas ėmė drebinti „Eurovizijos“ gerbėjų internetines platformas, žmonės masiškai ėmė dalytis pirmosiomis reakcijomis ir jos itin, kaip ir prieš metus, palankios The Roop! Tai jau „Eurovizinis“ hitas, netgi, jeigu The Roop „Eurovizijos“ ir nelaimėtų. Visgi daugelis nuogąstavo ir protino lietuvius būtent siųsti šią konkursinę dainą ir nebesidairyti į likusius nacionalinės atrankos kūrinius.

Kas vėl lėmė The Roop sėkmę? Paprastumas nepaprastume. Jie skleidžia nuotaiką, yra spalvingi ir žaismingi, jų dainų tekstai per tris minutes įsimenami, klausytojai turi progos kartu su atlikėjais pašokti, atlikti primityvius, bet itin smagius judesiukus, pvz., pasibandyti, ar pavyksta vaizdo klipe panaudotas pirštų žaidimas. Muziką lengva įsiminti dėl dis-co-te-que skiemenavimo, kuris hipnotizuojančiai veikia su vadinamaisiais muzikos „bytais“ – tai grįžimas į aštunto ir devinto dešimtmečio dvasią, bet kartu pateikiama nauja viso to koncepcija, na, ir žinoma, Vaidoto veidas, lieknas ir lankstus kūnas... Kiek pražiūrėjau interneto reakcijų, beveik visi įvardijo vokalisto charizmą, o tai yra visa „Eurovizijos“ receptūra. Ir dar! Frazė „dance alone“  tampa esminiu šių dienų pandemijos ir karantino saviizoliacijos akstinu, kadangi daugelis europiečių didžiąją laiko dalį praleidžia namie ir susigalvoja visokių pramogų, netgi šokius ant lovos, todėl „Discoteque“ dar ir tampa mūsų realybę, vienatvę, atskirtį, susiveržimą ir pramogų prisigalvojimą įprasminančia daina, kuri strategiškai laikmečio atžvilgiu – tiesiai į dešimtuką.

Nežinau, kuri daina geresnė, tiesą sakant, man nelabai ir rūpi. Šiandien mano galvoje skamba „Discoteque“ ir ji patinka man, patinka mano kaimynų šuniui, patinka vaikams kieme, patinka visai Europai, tad ko benorėti? Tiesiog pašokti. Beje, ar sakiau, kad turiu geltoną džemperį, kuris dera prie The Roop įvaizdžio?

Vaizdo klipas:

Gyvas pasirodymas:

Interneto vartotojų reakcijos:

Žodžiai / lyrics

The Roop - Discoteque

Okay, I feel the rhythm

Something's going on here

The music flows through my veins

 

It's taking over me, it's slowly kicking in

My eyes are blinking and I don't know what is happening

I can't control it, don't wanna end it

There's no one here and I don't care

I feel it's safe to dance alone (Dance alone)

Dance alone (Dance alone), dance alone (Dance alone)

Dance alone (Dance alone), dance alone (Dance alone)

Dance alone (Dancе alone), dance alone, dancе alone

 

Let's discoteque right at my home

It is okay to dance alone

Dance alone, dance alone (Alone)

Dance alone (Alone), dance alone (Alone)

I got the moves, it's gonna blow

 

Dance alone, dance alone

Dance alone, dance alone

 

By dancing on my own

I'm healing wounded soul

My body shaking hard

It's breaking, have to let it go

I need to get up and put my hands up

There's no one here and I don't care

I feel it's safe to dance alone

 

Let's discoteque right at my home

It is okay to dance alone

Dance alone, dance alone (Alone)

Dance alone (Alone), dance alone (Alone)

I got the moves, it's gonna blow

 

Dance alone, dance alone

Dance alone, dance alone

 

Let's discoteque right at my home

It is okay to dance alone

I got the moves, it's gonna blow

It is okay to dance alone

 

Let's discoteque right at my home

It is okay to dance alone

I got the moves, it's gonna blow

It is okay to dance alone

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta" / "Film Stars Don't Die in Liverpool"

 Sveiki, skaitytojai,

Šįkart labai trumpai apie Paul McGuigan režisuotą biografinį filmą „Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta“ (angl. Film Stars Don‘t Die in Liverpool) (2017), kuris pasakoja apie realiai gyvenusią XX amžiaus populiarią kino aktorę Gloria Grahame (1923-1981). Tausojau šį filmą nuo pirmojo karantino laikotarpio ir vis neprisiversdavau jo pažiūrėti. Kadangi mėgstu aktorę Annette Bening, o ypač „Bilo Elioto“ ir „Nimfomanės“ dviejų dalių aktorių Jamie Bell, tad nusprendžiau, kad atėjo metas lengvesniam kinui ir sužiūrėti tai, kas šiaip jau „užmesta“ į archyvą.

Tiesą sakant, apie aktorę G. Grahame nieko negirdėjau, pasirodo 1953 metais ji pelnė „Oskarą“ kaip geriausia antro plano aktorė. Nesu matęs nė vieno filmo su ja, tad sunku suvokti, kokio ji masto aktorė, tačiau tai, kas vaizduojama šiame filme – paskutinieji jos du gyvenimo metai leidžia susidaryti tam tikrą įspūdį apie jos asmenybę. Gloria vis dar svajotoja, ji juokauja, kad galėtų suvaidinti Džuljetą iš Šekspyro dramos, užmezga romaną su savo sūnaus amžiaus vyruku, tačiau tie santykiai netrukus tampa pragaištimi, nes Gloria slepia ir nesigydo vėžio. Galiausiai visas filmas laikosi ant dviejų polių: romantiniai ir vis keblėjantys santykiai su jaunuoliu ir ligos aštrėjantys požymiai...

Tiesą sakant, pradedu tokio holivudinio tipažo vidutinėmis biografinėmis juostomis nusivilti. Aptinku juose vien pagražintą melą arba režisierių ir prodiuserių apčiuopiamą asmenybės kulto manipuliaciją. Filme jaunuolio tėvai besąlygiškai priima dvigubai vyresnę moterį ir ją netgi apsiima slaugyti namuose – atrodo kaip sušvelninta „Adamsų šeimynėlės“ versija, tačiau visi tie ligos požymiai, „myliu-noriu-negaliu“ arba vyresnės super aktorės santykiai su jaunuoliais – taip visur matyta. Filmą tikriausiai laikyčiau analogišku neseniai žiūrėtą Rupert Goold režisuotą dramą „Džudė“ (2019) su Renee Zellweger, kurį įkūnijo Judy Garland – labai panašūs likimai, meilės santykiai ir t. t. Visgi „Kino žvaigždės Liverpulyje nemiršta“, manding, kiek nuobodokas filmas, ypač pratusiems, kaip ir man, prie panašaus tipažo kino, kur didaktiškai išryškinamos destruktyvios pagrindinio veikėjo savybės ir iš to išspaudžiamos kelios pagrindinės mintys, kurias galėtume išartikuliuoti gyvenimiškomis sentencijomis. Tiesa, pagyvenusios moters ir jaunuolio santykiai nors ir keisti, jie neglumina, bet, kaip supratau, tai turėjo būti viso filmo keistoji varomoji jėga: pagyvenusi aktorė visgi gali savo vidiniu žavesiu suvilioti jaunuolį. Tačiau kuo virsta Gloria? Ogi vemiančia ir nesigydančia merdinčia moterimi, kurios gaila žiūrovui. Nepaisant visko, pasigedau šioje istorijoje kažko, ką norėtųsi įvardyti unikaliu, originaliu pavyzdžiu, o ne dar viena nusilpusia aktore, kuri pasitraukia į mirtį...

Žinoma, Annette Bening – puiki! Kaip ir Jamie Bell, praktiškai ne tiek istorija, kiek šis aktorių duetas prikausto dėmesį ir jeigu verta praleisti laiką su filmų, tai dėl šių aktorių ir jų amplua. Visgi pabaiga aiški nuo pat pradžių, niekas tokiuose filmuose nesikeičia, nustebino ir prajuokino nebent tas paskutinis dokumentinis archyvinis kadras, kai tikroji G. Grahame pelno „Oskarą“ ir ji ant scenos užlipa pasiimti statulėlės... Tai buvo, sakyčiau, pati netikėčiausia ir trumpiausia, netikėčiausia, juokingiausia visų laikų „Oskarų“ ceremonijų kalba for ever!

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Planetariumas" / "Planetarium" / "The Summoning"

 

Sveiki,

Kaip aš pasiilgau Natalie Portman! Paskutiniuoju metu aktorė be Džekės Kenedi vaidmens, mano nuomone, nieko itin įspūdingo ir verto dėmesio nesukūrė. Jos paskutinieji vaidmenys abejotinos vertės ir mažai žinomų režisierių naguose tiesiog paskandinamas šios talentingos ir juslingos aktorės talentas. Nusprendžiau pažiūrėti belgų ir prancūzų bendrą projektą, kurį režisavo Rebecca Zlotowski pavadinimu „Planetariumas“ (angl. Planetarium) (2016). Pastarasis kino projektas nepatiko ne tik kino kritikams, bet ir žiūrovams, gal todėl šį filmą laikiau archyve daugiau nei dvejus metus, kol vakar ėmiau ir prisiverčiau pasižiūrėti iš erzinančio smalsumo: kiek dar galiu atidėlioti?

Istorija pasakoja maždaug apie 1930-uosius, kol Europoje kaista intrigos ir antisemitinės nuotaikos, po šalis keliauja dvi žydų kilmės seserys – Laura ir Keitė, kurios užsiiminėja mediumo seansais t. y. kviečiasi mirusiuosius ir perduoda jų žinutes klientams. Tai beveik cirko, tai beveik rimta profesija, kuri seserims padeda išsilaikyti, kol galiausiai Paryžiuje jas ima globoti itin turtingas kino meno mentorius, kuriam itin patinka jaunėlės sugebėjimai, kad net leidžiasi į institutą tirti jos sugebėjimo, o vyresnioji pradeda užsiiminėti aktorystės amatu...

Visais atžvilgiais šis filmas galėtų būti įtraukiantis ir įdomus. Tiesą sakant, jis netgi turi intrigą (bent jau pirmą pusvalandį), o tam, kam įdomūs paranormalūs reiškiniai, manau, ims žavėtis seserų sugebėjimais, tačiau tas žavesys greitai ima ir išblėsta. Scenarijus lyg ir pradeda nagrinėti vyresniosios Lauros meilės nuotykius, jos aktorystės karjerą, lyg ir nori perteikti jaunėlės bejėgystę ir trapumą, lyg ir bando absorbuoti kino pramonės magnato ambicijas tyrinėti paranormalią erdvę, tačiau darosi akivaizdu, kad viskas kaip per tą kiaurą rėtį – nei viena siužetinė linija, nei viena problema nėra išplėtota, todėl filmas visumoje atrodo „plūduriuojantis“ be aiškesnės krypties, be didesnės problemos.

Galima lyg iš dalies sakyti, kad „Planetariumas“ norėjo papasakoti užsilikusį tikėjimą stebuklais Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, seserų bendrystės galią, bet galiausiai nei vienas, nei kitas dalykas deramai nepavyko. Atrodo, stipriai filmas galėjo įtraukti dėl savo paslaptingumo, mistinių siužetinių, tačiau nepasakyčiau, kad tie spiritizmo seansai kažkuo įdomūs ar paslaptingi, nors filme yra ir geri aktoriai, ir kostiumai, o jau Natalie Portman juslingumas netgi prastame kino projekte šiek tiek šį bei tą atperka, pritraukia žiūrovą prie ekrano, bet visumoje, atsitraukus nuo išraiškos triukų ir vaidmenų, staiga ištinka bendro filmo turinio, perduodamos žinutės aklas badas: o tai ką filmas iš tikrųjų norėjo perteikti ir papasakoti? Visgi neblogoje šiek tiek europietiškoje, šiek tiek holivudinėje režisūroje iš esmės trūko vieno itin svarbaus ir reikšmingo dalyko, be kurio neįmanomas geras filmas – gero ir prasmingo scenarijaus!

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 4.6

Jūsų Maištinga Siela