Šios dienos nuotrauka: Naglis Bierancas ir Lukas Gricius ant L'Officiel žurnalo viršelio

 

Sveiki,

 

Ar jau visi internete, kam reikėjo, tas išdergė ir parodė savo tamsumą? Dar ne? O aš pasidžiaugsiu šiuo puikiu žurnalo „L‘Officiel“ viršeliu, kurį papuošė Naglis Bierancas ir Lukas Gricius. Tiesą sakant, neseku nei vieno iš jų, tačiau retsykiais vis išpuola kokios nors laidos, kuriose pasisako Naglis, tad pasižiūriu. Kodėl iš viršelis svarbus? Lietuvos istorijoje – tai pirmasis gėjų poros viršelis ir šis žurnalo numeris po 50 metų tikriausiai bus kolekcinis reikalas. Ir žinoma, sukėlė pasipiktinimą „tarp normalių“.

 

Kodėl apie tai kalbu ir dalijuosi? Šiandien įsivėliau į kvailas internetines socialinių karų diskusijas su ponais homofobais, kuriems niekas nė pro kur. Jiems suvokti ir priimti žmogaus skirtybes ir laikyti kitokius lygiaverčiais su savimi yra nepasiekiamas reikalas. Tik viešumas ir pozityvumo rodymas iš LGBTQ pusės turi įtakos nuomonės formavimui, senų homofobų jau niekas nepakeis, mes galime tik dalytis jų žinutėmis ir rodyti jų neapykantos pavyzdį kaip negatyvų reiškinį, todėl nutariau prisidėti prie viešosios nuomonės išgryninimo, kaip viename saite perskaičiau: policininką pavadinti „agurku“ – įžeidimas, o gėjų išvadinti pederastu jau traktuojama kaip nuomonė. Todėl dalysiuosi socialiniuose tinkluose aptiktais homofobų pasisakymais. Būkime sąžiningi sau ir nemeluokime slidžiomis sąvokomis ir pasisakymais: „tegu myli ir mylisi, bet tik nesidemonstruoja“. Skatinu demonstruotis! Skatinu rodyti tai, kas pas žmones gražiausia, nepriklausomai nuo to, kad kitiems nepatogu ir negražu, nes santykiai yra vertybė.

 

Kursiu rubrikas „Demaskuok homofobą“, viešinsiu ir komentuosiu jų pasisakymus, kurie žeidžia kitus asmenis. Manau, kad tai kiekvieno pareiga, o šie vyrukai tiesiog įkvepia tokiems apsisprendimams.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Jūratė Baranova apie mąstymo pokyčius visuomenėje per J. Ivanauskaitės asmenybę

 Sveiki,

 

Vakar, jau įsirangius į patalus su knyga prieš miegą, nutariau „prabraukti“ socialinius tinklus, kuriuose aptikau žinią, kad mus paliko Jūratė Baranova. Žymi filosofė, eseistė ir dėstytoja. Asmeniškai teko būti jos paskaitose, renginiuose ir t. t., todėl ją, galima sakyti, kaip visuomenininkę pažinojau ir matydavau jos darbus. Nevardysiu reikšmingiausių jos gyvenimo darbų, visa tai padarė didieji žinių portalai, tik pasakysiu, kad visada būdavo malonu užsukti į jos facebooko sieną, paskaityti paprastus, nepretenzingus, užmiestyje gyvenančios moters įrašus. Žinoma, kad gaila, bet gailestis tikriausiai nieko čia dėtas, svarbu, kad sielai būtų skaidriau toliau eiti savo keliu.

 

Visgi galvojau, kokią J. Baranovos citatą parinkti, kuriame ji atsispindėtų kaip filosofė ir kritikė, ir kuri leistų šiek tiek pamąstyti apie mus visus. Citatą paėmiau iš Dovilės Zelčiūtės sudarytos knygos „Jurga: atsiminimai, pokalbiai laiškai“ (Tyto alba, 2008), kurioje J. Baranova gana plačiai apžvelgia visą J. Ivanauskaitės palikimą, vėliau iš tos apžvalgos, kaip suprantu, radosi stora ir įdomi monografija „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“ (Tyto alba, 2014). Neieškosiu sąsajų ir panašumų tarp šių moterų, tik pakomentuosiu, kad man šioji citata svarbi tuo, kad kasdien regime šį paleistą – jokių autoritetų, jokių asmenybių, jokių pavyzdingų iškilių žmonių – sindromą. Internetas leido mums visiems visus sulyginti su žeme. Neseniai išėjo Irena Veisaitė, irgi šviesaus atminimo žmogus. Išeina šviesuolių karta, kuri turėjo svorį ir žodį visuomenėje, nes dar nebuvo pervažiuota jaunosios kartos svieto lyginimo buldozeriu. Jūratė Baranova viena iš jų, kurios nei nuversi, nei paneigsi. Ateityje bus kam atsiremti į jos palikimą.

 

Šviesos kelionės jai. Ji buvo puiki.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: The Weeknd - Save Your Tears [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Šiais metais su The Weekend, atlikėju iš Kanados, turiu šių kitų tokių reikalų. Jo naujasis albumas „After Hours“ (2020) jau ne vieno kritiko ir klausytojo pripažintas vienu geriausiu praėjusių metų albumu. Čia pristačiau jo mega hitą „Blinding Lights“, o dabar noriu pasidalyti tikriausiai šiuo metu labiausiai iš šio albumo mane „užvedusiu“ kūriniu „Save Your Tears“.

 

Kaip jau įprasta visame albume, soul ir ritmenbliuzo miksuojančių žanrų atlikėjas išlaiko aštunto dešimtmečio disco stiliaus elektroninės muzikos atgarsius ir pataiko į šių dienų madingos muzikos nišą. Nespjauk į šulinį, iš kurio po to teks gerti – argi ne taip dabar reiktų kalbėti apie pasenusią ir nebemadingą muziką? Nes vieną dieną, tai – kas sena, ima ir prisikelia kitais pavidalais. Po neįtikėtinos transformacijos tiek muzikoje, tiek fiziškai (tikriausiai daugelis matėte, kas iš tikrųjų slypėjo po kruvinais bintais, po kuriais visą pusmetį slėpėsi atlikėjas?), primena anuo laiku apkalbų sulaukusį Michael Jackson. Visgi man atlikėjo įvaizdis neatsiejamas nuo albumo viršelio ir ten skambančių dainų.

„Save Your Tears“ puiki daina, mėgstu jos klausytis sportuojant. Muzikos kritikai ir recenzentai pažymi išskirtinį muzikos sintezatorių (kadaise nurašytą instrumentą) garso derinimą su įvairiais žanrais. Daina lyginama su senais ir populiairiais grupės „Wham!“ kūriniais, taip pat su kitais 1980-ųjų muzikos kūriniais. Daina Lietuvoje pagal populiarumą užėmė 2 vietą, Kanadoje 4, Estijoje 23, Lenkijoje 4, Britanijoje pagal singlų pardavimus 34, amerikiečių Billboard reitinge pasiekė 14 vietą.

 

Siūlau paklausyti ir pasižiūrėti vaizdo klipą:

Žodžiai / lyrics

 

The Weeknd - "Save Your Tears"

 

Ooh

Na na, yeah

 

I saw you dancing in a crowded room

You look so happy when I'm not with you

But then you saw me, caught you by surprise

A single teardrop falling from your eye

 

I don't know why I run away

I'll make you cry when I run away

 

You could've asked me why I broke your heart

You could've told me that you fell apart

But you walked past me like I wasn't there

And just pretended like you didn't care

 

I don't know why I run away

I'll make you cry when I run away

 

Take me back 'cause I wanna stay

Save your tears for another

Save your tears for another day

Save your tears for another day

 

So, I made you think that I would always stay

I said some things that I should never say

Yeah, I broke your heart like someone did to mine

And now you won't love me for a second time

 

I don't know why I run away, oh, girl

Said I'll make you cry when I run away

 

Girl, take me back 'cause I wanna stay

Save your tears for another

I realize that I'm much too late

And you deserve someone better

Save your tears for another day (Ooh, yeah)

Save your tears for another day (Yeah)

 

I don't know why I run away

I'll make you cry when I run away

 

Save your tears for another day, ooh, girl (Ah)

I said save your tears for another day (Ah)

 

Save your tears for another day (Ah)

Save your tears for another day (Ah)

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jessie Ware - What’s Your Pleasure? [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Britų dainų autorė ir atlikėja Jessie Ware (g. 1984) tikriausiai negali savo populiarumu konkuruoti su amerikiečių atlikėjais, tačiau ji turi gana neblogą savo unikalių gerbėjų klausytojų ratą. Man ji kaip atlikėja „atsirado“ visiškai anų metų pabaigoje, kai pristatinėdamas RollingStone portale publikuojamą geriausių metų albumų sąrašą, užklydau ir į jos naujausio albumo „What‘s Your Pleasure?“ – tai ketvirtasis atlikėjos solo albumas. Labai vientisos kompozicijos, aiškiai susitelkęs į disco stilių, prikelia anų laikų dvasią elektroninės muzikos garsais ir sukelia netikėtai erotiškai gundantį flirtą tarp atlikėjos ir klausytojo. Štai Billboard pirmu numeriu šį albumą į rašė į geriausių pop dance šokių muzikos top 10 albumų sąrašą. Albumas aukštai vertinamas beveik visuose prestižiškiausiuose praėjusių metų albumų reitinguose, o Lietuvoje, kaip suprantu, J. Ware mažai kam žinoma.

 

Tuo pačiu pavadinimu daina (kaip ir albumas), fokusuojasi į žmogaus malonumą jausti savo kūną, šokį ir savęs pažinimą per kūniškąjį pradą. Daina įrašyta tarsi tam tikra hipnozė, žemu tembru ir „kabina“ nuo pat pirmojo priedainio. Dar kol kas nesu įsiklausęs į visą albumą, tačiau tai vienas įsimintiniausių albumo kūrinių, kuris šiemet turėtų būti pagal savo stilistiką itin madingas. Yra nufilmuotos dvi šios dainos vaizdo klipo versijos. Pirmojoje versijoje – LGBTQ kultūrai įprasminti teminis šokis, o kitame – pati Jessie Ware. Abi versijas siūlau pasižiūrėti, gal ir daina ims ir patiks.

 

Jessie Ware vaizdo klipo versija:

 

LGBTQ teminis vaizdo klipas:

Žodžiai / lyrics

 

Jessie Ware – What‘s Your Pleasure?

 

I can tell we've got potential

Is this love too hot to handle?

Make a wish, blow out my candle

Make a wish for me

 

Show me you can listen closely

Tell me you can take it slowly

That's the way to get to know me

Get to know me

 

I know the way to make you happy

I give you love, you give it back to me

Who can deny this perfect symmetry?

Just what I need

Just what I need

Come on now

 

Push. Press. More. Less.

Here together

What's your pleasure?

Stop. Go. Fast. Slow.

Here together

What's your pleasure?

Here together

What's your pleasure?

Here together

What's your pleasure?

 

Look so pretty dancing sideways

On the floor, your clockwork timing

Spin me 'round so I'm unwinding

Can you tell it's real?

 

I know the way to make you happy

I give you love, you give it back to me

Who can deny this perfect symmetry?

Just what we need

Just what we need

Come on now

 

Push. Press. More. Less.

Here together

What's your pleasure?

Stop. Go. Fast. Slow.

Here together

What's your pleasure?

Here together

What's your pleasure?

Here together

What's your pleasure?

 

I know the way to make you happy

I give you love, you give it back to me

I know the way to make you happy

I give you love, you give it back to me

I know the way to make you happy

I give you love, you give it back to me

I know the way to make you happy

I give you love, you give it back to me

I know the way to make you happy

I give you love, you give it back to me

I know the way to make you happy

I give you love, you give it back to me

I know the way to make you happy

I give you love, you give it back to me

I know the way to make you happy

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Merė Šeli" / "Mary Shelley"

Sveiki, skaitytojai,

Mėgstate biografines dramas apie garsius klasikinius autorius ir jų gyvenimus? Šįkart apie biografinę dramą "Merė Šeli" (angl. Mary Shelley). Manau, tokie žiūrovai nepraleis progos pasižiūrėti ekranizacijos apie anglų rašytoją Mary Shelley (1797-1851), kuri pasauliui padovanojo kultinį gotikinį siaubo romaną „Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas“ (1823), kuris lygiai taip pat vertinamas, kaip ir „Drakula“ bei kiti siaubo XIX amžiaus garsiausi kūriniai. Taip jau nutiko, kad Mary gimė knygas skaitančioje šeimoje, jos motina mirė vos tik jai gimus, todėl jausdama nuolatinį kaltės jausmą, smalsi šešiolikmetė nuolat panirusi į išgalvotų istorijų knygas ir pati slapta neslepia literatūrinių bandymų, tačiau viską, ką ji parašo, iš tikrųjų tėra tik kitų kūrinių atgarsiai.

 

Mary Shelly gyvenimas, galima sakyti, buvo tipinis tos epochos kuriančiosios moters gyvenimas. Ji negalėjo išleisti knygos savo vardu, nes moteris rašanti siaubo istorijos nebuvo laikoma rimta, todėl jos debiutinis romanas išėjo be autoriaus vardo ir pavardės, o knygos įvadą parašė jos vyras poetas P. Shelly. Filme vaizduojamas garsiosios rašytojos pabėgimas iš namų su vedusiu vyru, jos kūdikio praradimas ir neracionalus bei nuo romantizmo poezijos kvanktelėjęs vyrelis. Galiausiai po sunkių praradimo metų Mary pamažu tampa moterimi ir kūdikio praradimo skausmą bando numalšinti garsiausio tos epochos poetų Bairono draugijoje. Baironas – vienas garsiausių ne tik poetų, bet ir lėbautojų bei mergininkų, o apie jo seksualinius žygdarbius su moterimis ir vyrais per Europą sklido legendos.

 

Skirtingai nei rašytojos vyras, Mary domisi mokslo pasauliu, Bairono lėbautojų ratelyje ji susipažįsta su daktaru, kuris atveria duris į elektra „šokdinamas“ varles bei vizionierišką mirusiojo žmogaus prikėlimą idėja. Vėliau, paskelbus Baironui kvailą literatūrinį konkursą, Mary ryžtasi po daug nesėkmingų bandymų pradėti istoriją apie monstrą Frankenšteiną, sudėdama, kaip filme interpretuojama, visą savo jauno gyvenimo skausmą: užguitą socialinį moters statusą, prarasto kūdikio skausmą, girtuoklio skurstančio vyro nesąmones.

 

Iš tikrųjų filmas vykdo labiau edukacinę funkciją t. y. supažindina mus su šios rašytojos gyvenimo štrichais, tačiau žiūrint filmą, į puikiai žinomos Elle Fanning vaidybą, manding, filmas kažkuo ėmė ir nepatiko. Taip, jis kostiuminis, epochinis, tačiau jame man vėrėsi tokia netiesa, pavyzdžiai, Mary ir namų šeimininkės barnis toks netikras, toks negyvas ir beveik išreikštas verlibrine romantizmo poezija. Nuo kada vidurinės klasės žmonės bardavosi eilėmis? Neapleido jausmas, kad scenarijus labiau tiktų ne kino filmui, o kokiam nors teatro spektakliui su pretenzija į miuziklo žanrą. Mizanscenos kai kurios neįtikino, reakcijos pavėluotos, kai kurių antraplanių vyrų vaidyba dirbtinė, teatralizuota, neintuityvi. Filmą kaip kino meno kūrinį nelabai vertinu, tačiau bendrame XIX amžiaus rašytojų pažinties kontekste galima įsprausti tam tikras žinių paliktas spragas ir po to kokiame protmūšyje pasirodyti netikėtai apsišvietusiam.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Jėzaus mirtis"

 J. M. Coetzee. „Jėzaus mirtis“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Paskutinieji keleri metai leidyklai Sofoklis tikriausiai buvo coetzee‘ištiški metai, kadangi tiek daug šio rašytojo knygų pasirodė lietuviškai (o jis man vienas mėgstamiausių), kad galiu tik palinkėti, kad išleistų ir likusias, seniau parašytas knygas. Paskutinieji rašytojo J. M. Coetzee (g. 1940) kūrybos etapai buvo sutelkti į alegorinės trilogijos kūrimą. Paskutinioji dalis Jėzaus mirtis (angl. The Death of Jesus) pasirodė 2019 metais, o po metų jau turėjome lietuviškai. Pirmoji trilogijos dalis Jėzaus vaikystė buvo nominuota Booker premijai. Iš anglų kalbos paskutiniąją dalį išvertė Rasa Drazdauskienė.

 

Pati trumpiausia trilogijos dalis toliau tęsia Estreloje gyvenančių atvykėlių Simono, Inesos ir jų globotinio Dovydo gyvenimo istoriją. Pripažinsiu iškart, kad neskaičius nuosekliai, manau, skaitytojas griebęs šią dalį nesuvoks, ką šioji keista istorija nori pasakyti, todėl mano rekomendacija skaityti dalis nuosekliai, nes tik tokiu būdu susideda rišli istorija.

 

Kas vyksta trečiojoje dalyje? Dešimtmetis Dovydas su įtėviais naujame mieste praleido jau ketverius metus. Dovydas toliau mokosi šokio meno ir „šoka skaičius“, kadangi jis negali pakęsti matematikos, bet dievina skaičius kaip atskirus individus. Kitų knygų berniukas nepripažįsta, jis skaito tik „Don Kichotą“ ir tai tampa jo gyvenimo išminties šaltiniu, bet galiausiai ir savotiška pragaištimi. Dovydas susižavi futbolu ir yra patraukiamas trenerio Fabrikantės, pastarasis treniruoja tik našlaičius, todėl Dovydas atsižada įtėvių ir persikrausto į našlaičių namus, kad galėtų žaisti futbolą ir padėti likimo nuskriaustiems laikams.

 

Kaip ir pirmosios istorijos dalys, taip ir šioji, yra pasakojama iš globotojo Simono pozicijos. Simonas save laiko apyseniu vyru, jis Novijos uoste dirbo kroviku ir laive aptiko Dovydą, nuo to laiko juo rūpinasi, tačiau Simono pasaulėžiūra realistiška, ji iš esmės atstovautų mūsų skaitytojų logiškam, racionaliam ir sistemingam mąstymui, o Dovydas – jis kaip Jėzaus Kristaus alegorija, jis mąsto, regi ir suvokia pasaulį kaip paslaptį ir atstovautų tam, ką paprastai sveiko žmogaus sistemomis įrėmintas protas linkęs atmesti. Simonas pakantus berniukui, nes mano, kad jis tiesiog išaugs, pasikeis ir taps toks pat, kaip ir visi, tačiau berniukas turi ypatingą poveikį kitiems. Dovydas geba pavergti kitus, šioje dalyje žmogžudys Dmitrijus ir slaugė jį tiesiogine to žodžio prasme vadina šeimininku. Istorija, jeigu matuosime vien tik logika, absoliučiai absurdiška, tai proto ir jausmų, racionalumo ir iracionalumo, dvasios ir kūno, sistemų ir laisvo būvio grumtynės. Ypač išryškėja mokslo ir dvasios nesuderinamumai, pavyzdžiui, daktaras Ribeire atstovauja tik logiškai medicinos žiniomis grįstomis prognozėmis: „Remdamiesi šia informacija mes tikriname hipotezę, kad jo sąnariai, ypač keliai ir kulkšnys, tapo reakcijos židiniais (p. 81).“ Po to mes sužinome, kad visos hipotezės neduoda jokios naudos, nes Dovydas paprasčiausiai „netipinis“ ir jam negalioja tipiniai šio pasaulio sprendimai ir būdai.

 

Visgi J. M. Coetzee taip autentiškai, taip įdomiai transformuoja atpažįstamo Jėzaus gyvenimo ritmą ir šablonus, kad įveiklintas protas tekste nuolat ima ieškoti aliuzijų į Šventąjį Raštą. Štai karalius Erodas, norėjęs nužudyti Jėzų, užsiundo karius, kad išžudytų visus pirmagimius berniukus, o šiame romane Simonas slepia Dovydą nuo gyventojų surašymo, kadangi patekęs į sąrašus Dovydas gaus numerį, jis gali būti atimtas iš Simono ir Inesos. Kokios sąsajos, kad Simonas ir Inesa atstovauja Juozapą ir Mariją – kol kas neaišku. Šiaip ar taip Marija, nors ir laikoma Jėzaus motina, o Juozapas tik patėviu-globotiniu ir iki šiol toji tėvystės tapatybė gana sudėtingai apibrėžiama pačių evangelistų. Dovydui nors tik dešimt, jis pradeda atmesti globėjus, kurie jį vadina savo sūnumi, jis sakosi esąs našlaitis, priklausąs nežinia kam (dieviškam pasauliui, kaip ir Jėzus?). Iš esmės knygoje klausiama, ką reiškia auginti svetimą vaiką, ypatingų sugebėjimų vaiką, ką reiškia pripažinti kitoniškumą ir kaip vaikui priimti svetimus kaip tėvus? Tas konfliktas tarsi apeliuoja atsigręžti į paties Jėzaus gyvenimą, kurio tapatybė su jo globėjais nėra išryškinama Šventajame Rašte.

J. M. Coetzee

 

Tiesa, nėra iki galo aišku šuns vaidmuo – ar tai galėtų būti keliaujantis su Juozapu asilas, o Dmitrijus – Barabas? Galiausiai berniukas dėl ligos atsiduria ligoninėje, kur jis pamažu netenka jėgų, o tai primena tam tikrą nukryžiavimo procesą ir, atrodo, kad po berniuko mirties, kaip Biblijoje, sulauksime Gerosios naujienos, jog Jėzus – šiuo atveju Dovydas – prisikėlė, tačiau atsirinka visiškai priešingai: Simonas ir Inesa išgyvena skyrybų kančią, Simonas ieško dingusio šuns, aplanko berniuko palaikus ir ieško kituose paliktos žinios, kurios trokšta sužinoti ne tik Simonas, bet ir patys skaitytojai, kuriems toji palikta žinia taptų visrakčiu į visą trilogiją t.y. viena tiesa, kuri paaiškintų kūrinio idėjos prasmę. Tam tikra Simono ir Judo paralelė egzistuoja, išdavystė čia ne už sidabrinius, o už tai, kad nepatikėjai, jog Dovydas yra ypatingas, kitaip sakant, dar viena Jėzaus apsireiškimo versija kitokiame pasaulyje. Algoritmiškai kartojasi sena krikščioniška versija.

 

Kitą vertus, knygoje esama ir kitų inkliuzų, pavyzdžiui, „Don Kichoto“ knygos vaidmuo, prie kurio prisirišęs Dovydas. „Don Kichotas“ – naivus riteris, kovojantis su vėjo malūnais, jis tarsi būtų pats Dovydas, o Sanča Pansa – Simonas, tačiau romano viduryje ima ir viskas apsikeičia, atrodo, kad tai Simonas yra tas naivusis, kuris negali praregėti tikrovės, o Dovydas ją regi ir veda akląjį Simoną. Iš tikrųjų dviprasmybės ir vaidmenų neapčiuopiamumas yra Jėzaus mirties varomoji galia ir tuo pačiu manipuliacija su skaitytoju. Kai jau manaisi, kad perpratai Coetzee, užčiuopei lapės uodegą, žiūrėk, būsi apsirikęs, ir autorius alegorijos dėka viską apverčia aukštyn kojomis.

 

Dualizmu pulsuojantis kūrinys, kuriame svarstoma, kaip galima skirtingomis perspektyvomis suvokti tikrovę, kurios nėra kaip bendros tikrovės. Ji kiekvienam iš mūsų vis kitokia. Normalumas neegzistuoja, jis tik „susitikimas“ viename sutartame taške. Jeigu regėtume pasaulį kaip Dovydas, manau, Simoną laikytume atsilikusiu silpnapročiu, jeigu žiūrėsime iš Simono racionaliosios perspektyvos, atrodo, kad Simonas tiesiog per daug suteikia Dovydui laisvės ir ugdo berniuką neteisingai, o tie stebuklai su monetomis, šokiu, skaičiais iš tikrųjų neegzistuoja. Ši trilogija, neišskiriant paskutiniosios dalies, atrodo iš pažiūros naiviai primityvi, tačiau, kai pradedama analizuoti, ką kiekviena scena reiškia, atsiranda Tvin Pykso raudonų užuolaidų užkulisiai ir patenkame į tam tikrą interpretacijos nesibaigiantį labirintą, kur intelektualiai pertransformuojamos ir sukryžminamos Šventojo Rašto ir viduramžio riterių romano parodija. Kokia galėjo būti toji Dovydo žinia, kurios taip įnirtingai ieškojo Simonas ir nerado? Vieniems toji žinia, kad žinios nėra, ji akliesiems ir pasimetusiems užginta suvokti, kitiems – tai išsilaisvinimas, amžinybė, gerumo ir kelrodės, vilties šviesos žinia; žinia, kad vieną dieną mūsų ieškojimai ir kančios baigsis ir mes visi vėl atsidursime laive ant denio, kur pamiršę visus savo buvusius „aš“, plauksime į Noviją, kur mus pasitiks nauji globojantieji ir tęsime viską iš naujo tam, kad patirtume naujus savo pasireiškimo aspektus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eik ir žiūrėk" / "Ateik ir pažiūrėk" / "Иди и смотри" / "Ateik ir pamatyk" / "Eiti ir žiūrėti"

 Sveiki,

 

Yra tokių filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kurie eina ir praeina, atrodo, lyg ir dalyvavai mūšyje, buvo įdomu, tačiau tie filmai ima ir pasimiršta. Ir yra tokių filmų, pavyzdžiui, kaip visiems patinkantis „Pianistas“ (2002), kuris įstringa ir net po dvidešimties metų įvardijame kaip vieną geriausių filmų apie holokaustą. Sukurti filmą apie karą ir apie kare esantį beginklį žlugdomą žmogų – yra du skirtingi dalykai ir, žinoma, antrasis variantas visada jaudins labiau nei, tarkim, karo strategijos vaizdavimas ir milijonai lavonų. Būtent pagal antrąjį scenarijaus perspektyvą, kuriuo žiūrovas gali labiau susitapatinti su veikėju, ir yra rusų režisieriaus Elem Klimov (1933-2003) Sovietų Sąjungoje sukurtas filmas „Eik ir žiūrėk“ (rus. Иди и смотри) (1985). Internete galite rasti ir kitokių versijų pavadinimų, pavyzdžiui, „Eiti ir žiūrėti“ arba „Ateik ir pažiūrėk“ ir pan. Filmas anuomet buvo garsus, o plačiame pasauliniame kontekste netgi pasitiktas kontraversiškai. Jame nusifilmavo netgi lietuvių žymūs aktoriai Liubomiras Laucevičius bei Vladas Bagdonas.

 

Filmas pasakoja apie Baltarusijoje galimus Antrojo pasaulinio karo įvykius. Dėmesio centre – vaikinukas Flyora, kuris dar net ne vyras, o tik vėlyvos stadijos išgyvenantis paauglys, kuris trokšta eiti į karą ir ginti tėvynę nuo priešų. Daugelis tokio amžiaus berniukų, nežinodami, kas tas karas, kaip jis atima protą ir koks jis gali būti žiaurus, troško iš patriotizmo ir heroizmo šio potyrio. Taigi berniukas iškeliauja į miškus ir jau nuo pat pirmųjų dienų patiria karo siaubą ir neteisybę. Miške susipažįsta su panašaus amžiaus mergaite, jie savotiškai netgi flirtuoja, kol nepradeda kristi į mišką vokiečių bombos ir leistis parašiutais kareiviai. Galiausiai filmas pamažu virsta į keistai kameros ir mizanscenų išgaubtą jaunuolio psichuojančią realybę. Nebeaišku, kur čia lietuje šokanti mergina ir grožis, o kur nuo bombų apkurtusio vaikino košmarai, todėl vieną akimirką atrodo, kad filmas tampa neberealus, netikroviškas, susitelkęs į praradimų ir siaubo ekspresiją, kaip antai Muncho paveikslas „Klyksmas“. Filmas pradeda kalbėti groteskiškais, siaubą keliančiais vaizdiniais, pavyzdžiui, žmogaus kaukolė aplipdoma moliu ir iš jo padaroma Hitlerio kaliausė, pastaroji įsmeigiame kryžkelėje vokiečiams erzinti...

 

Visa tai perteikiama per vaikinuko nuolat banguojančią nestabilią psichiką. Sužinojęs, kad jo mamą ir sesutes sušaudė už daržinės, jis paklaiksta ir trokšta keršto, tačiau netrukus į kraštą įsiveržia vokiečiai ir dėl nelaimingų aplinkybių jis papuola į deginamo kaimo ir masinio sunaikinimo egzekuciją, kurioje įkaušę vokiečiai išprievartauja, sušaudo ir sudegina tiek vaikus, tiek moteris, tiek vyrus, o berniuko veidas, taip dar neseniai troškęs herojiško karo, pasensta per vieną dieną... Filmas šiurpiai bauginantis, įtaigus, nelengvas. Daug dalykų tenka pateisinti, ypač keistus makabriškus scenarijaus sprendimus, kurie tik iš pradžių kelia šypsnį, norisi ginčytis dėl neva paliktų loginių klaidų, tačiau tai jaunuolio sąmonės pokyčio ir realybės (nebe)suvokimo filmas, o ne filmas apie faktus.

 

Daugelis piktinasi iki šiol, kad būtent rusai tokiu būdu degino ir žudė ištisus kaimus, kad filmas yra politizuotas, tiesiog užsakytas Sovietų Sąjungos parodyti, kokia didi yra rusų tauta. Filmo pabaigoje yra viena tokia scena, kuri iš tikrųjų yra pagrindinis matas, kad šis filmas nėra propagandinis įrankis „papuošti“ rusų garbę (dabar politizuotų filmų su amerikiečiais didvyriais pilna, tačiau niekas nekalba apie propagandą). Toji scena, kai vokiečiai priremti prie sienos ir dabar rusai renkasi juos nuteisti garbingai, ar tokiu pat metodu juos sušaudyti, kaip jie šaudė vietinius. Jau atrodo, kad filme įvyks didysis propagandinis motyvas, kad rusais atseit save „pasivaizduos“ kine kilnesniais, tačiau ranka nesudreba, jie tiesiog apipila benzinus vokiečių karius ir sušaudo, filmas atsisako iliustruoti, kad nukentėjusioji pusė yra kažkokie žmogiškesni ir nepasiduodantys kerštui ir karo manipuliacijai.

 

Sunku, ką ir bepridurti, tik tai, kad Andrejus Tarkovskis labai panašų filmą sukūrė daug daug seniau – „Ivano vaikystė“ (1962) ir sukrėtė pasaulį. Tarkovskio filme taip pat turime berniuką, kuris veržiasi nugalėti vokiečius, tačiau galiausiai tampa į karo smegduobę puolusia auka. „Eik ir žiūrėk“ turi labai daug panašumų su „Ivano vaikyste“ – abu juos labai rekomenduoju pasižiūrėti, nes, ko gero, tai vieni geriausių rusų filmų apie Antrąjį pasaulinį karą, kur vaizduojami vaikai pasensta greičiau, nei jie įsimyli ir užauga.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela