Vėl grįžtu prie rimtesnio filmo ir šįkart apie „Kino
pavasaris“ festivalyje rodytą prancūzų režisierės Rebecca Zlotowski filmą „Kitų
žmonių vaikai“ (pranc. Les enfants des autres) (2022). Šią režisierę
žinau iš jos anksčiau matyto filmo „Planetariumas“ (2016), kuris, nors ir
turėjo puikų tarptautinių aktorių žvaigždyną, tiek man, tiek kino kritikams
pasirodė drungnas ir neįdomus. Tiesa, žiūrėdamas naujausią Kanuose pristatytą
režisierės darbą ėmiau ir suabejojau, ar tai ta pati kino kūrėja, nes
absoliučiai skiriasi tiek idėja, tiek pasakojimo stilius, tiek atmosfera.
Filmas pasakoja apie vidutinio amžiaus Rachelę, kuri
susipažįsta su Ali, irgi jau nebejaunu vyru, kuris kartu su buvusia žmona
augina mažametę dukrelę. Jų draugystė pamažu vystosi, bet vieną dieną Rachelė
sužino, jog jai liko mažai laiko susilaukti vaiko, gresia ankstyvesnė
menopauzė, tad ginekologas pataria jai kuo greičiau galvoti apie nėštumą.
Galiausiai Rachelė kasdien prižiūrėdama Ali dukrą ir bandydama nesėkmingai
pastoti, suvokia, jog ji visgi lieka už borto t. y., jai nelemta patirti
motinystės.
Filmas nėra komplikuotas ar kaip nors specialiai
užaštrintas, kad būtų sunku žiūrėti. Galbūt skaudžiau priims žiūrovai, kurie
susidūrė su sunkumais susilaukti vaikų. Visgi režisierė išlaiko lengvesnį,
romantinį santykių vaizdavimo toną, nors patiems veikėjams nė velnio gyvenime
nėra lengva. Istorija, kurio scenarijų parašė pati režisierė, dvelkia
autentiškumu ir tikromis patirtimis. Pagrindinė veikėja žydė Rachelė skaudžiai
suvokia, jog gyvenimas tęsiasi, nors ir neturės savo biologinio vaiko. Tai sunkūs
susitaikymo procesai, galgi net iki galo nepriimami, nes visur, kur Rachelė
besusidurtų su vaikais, ji mato ir matys savo neišsipildžiusios motinystės
stigmą.
Kitą vertus, filmo finalas jaudinantis ir viltingas.
Mokytojai Rachelei po kurio laiko buvęs mokinys, kuris atsitiesė ir dirba savo
mėgstamą darbą, pasako, jog ji kaip mokytoja padarė jam didelę įtaką, todėl jis
susitvarkė savo gyvenimą, nebuvo išmestas iš mokyklos jos užtarimu. Ir tikrai,
eidama gatve su ašaromis ji pagaliau suvokia, bent jau taip permetama žinutė
žiūrovui, kad jeigu ir negali turėti savo vaikų, tad belieka savo motinystės
instinktą, rūpestį atiduoti tiesiog kitiems vaikams, ar tai būtų sesers
susilauktas vaikas, ar svetimi bet savaip savi vaikai mokykloje. Ir toji suvokimo
dovana kompensuoja tai, kas ne visoms moterims gyvenime duota. Gražus,
harmoningai subalansuotas filmas, kuriame žmogiškoji tragedija randa alternatyvią
paguodą gyvenime, kur ribinės situacijas papildo ir gražūs gyvenimo momentai,
romantika, o nusivylimo ašaras keičia paprastas gerumas ir dėkingumas kitiems.
Menu savo mokyklinius laikus, kada kiekvienas žinomesnis
Lietuvos atlikėjas išleisdavo CD albumą kas kelerius metus, tuos diskus
kaupdavome, archyvuodavome, klausydavomės, tačiau staiga įvyko kažin kokia
nepaaiškinama muzikos revoliucija. Manau, prie to prisidėjo suklestėjusi
internetinė piratavimo kultūra ir YouTube, tad ir atlikėjams nebeapsimokėdavo
leisti kompaktų. Šiuo metu jaučiu lyg ir savotišką „materialių įrašų“ atgimimo
kultūrą, ypač vinilinių plokštelių suklestėjusią idėją.
Neda Malūnavičiūtė,
tikriausiai daugelis sutiks, yra išskirtinė ilgametė atlikėja Lietuvoje.
Vaikystėje jos nelabai mėgau, gal dėl to nepopsiškumo ir kitoniškumo, tiesa, ją
kaip atlikėją su savais dainų tekstais atradau jau paskutiniaisiais
mokykliniais laikais. Pirmiausia, aišku, ją atsimenu iš dainos „Eilinė
diena rajuje“, kuri anuomet vos tik pasirodžiusi su tokiu pat
pavadinimu 2002 metais išleistu albumu tapo dideliu hitu. Pamenu, radijo stotys
grodavo ją kasdien. Šiandien klausausi šios dainos visai kitaip, galima sakyti,
iš permąstydamas ir jausdamas gyvenimiškosios patirties perspektyvos. Gyvenime
vyksta ir pakilimai, ir nuosmukiai, kai tai žinai ne tik teoriškai, o ir praktiškai,
su visais „gyvenimo prieskoniais“, kai savo skūra patyri ir gijimą, ir žaizdų
barstymą druska, tada šis Nedos Malūnavičiūtės dainos tekstas atrodo iš laiko
perspektyvos ir iš dabarties taško ne vien nostalgijos kupina dainelė, bet
naujai apibrėžianti ir apibendrinanti asmenines patirtis.
Šį vėjuotą savaitgalį teko būti superiniame Nedos Malūnavičiūtės
ir jai talkinančio pianisto Richardo Banio koncerte „Labai
asmeniškos dainos“. Atlikėja ir džiazavo, ir šamanavo, ir primine savo
senus hitus. Kaip galėčiau apibūdinti šį Nedos koncertą? Ogi kaip ne koncertą,
o kažkokį transą, kuriame pasireiškia kūrybinis polėkis scenoje, dueto
energetinis susikalbėjimas, vienas kito jautimas ir papildymas, netgi
improvizavimas. Daugeliu atveju Neda, atlikdama išskirtinai tik jai pačiai
parašytas dainas, perteikė unikaliai, aistringai ir labai teatrališkai, kaip
jai ir būdinga. Tai pirmas mano apsilankymas jos koncerte (kiti gyvi pamatymai
būdavo per festivalius), koncertas pasirinktas visiškai spontaniškai,
atsitiktinai, bet labai taikliai, tad, jeigu jums svarbus atlikėjas ir jo
begalinė laisvė scenoje, rinkitės Nedos koncertą, nes tai, ką ji ten daro, yra,
kaip sakiau, patyrimas. Tame koncerte vėl išgirdau „Eilinę dieną rojuje“, tad
dalijuosi iš naujo šiuo įrašu, gal kam surezonuos.
Geroji pasaulio ir gyvenimo žinia yra toji, kad
normalumas neegzistuoja, jis yra tik socialiniame lygmenyje susitarimo dalykas.
Jeigu visi per pietų pertraukas būtų priima valgyti žalią molį, visi jį ir
valgytume. Tereikia pagalvoti, kiek nenormalių dalykų laikome normaliais ir
juos atliekame kasdien. Juk tai stebuklas, kai suvoki, jog kiekvienas netelpa į
jokią dėžę, neturi nei ribų, nei pabaigos. Žinoma, egzistuoja ir turi būti
žmogiškajame plane ribos, negaliu kenkti ir skaudinti kitų, smurtauti, nes man
tai „atrodo“ normalu ir patinka. Bet aš šneku apie tuos, kai „įsikinkę“ į savo
normatyvumo žabtus, dažnai suinstaliuotus pagal primestus elgsenos kanonus,
nusprendžia, kad kitas, kuris iškrenta iš konteksto, tai jau tikrai
kuoktelėjęs, kvailas, nevertas pagarbos. O jeigu vieną dieną atsibustume kaip
Zamza, pavirtę vabalais, bet gerąja prasme, nes pagaliau supratę, kad Pasaulis
nėra tik darbas ir ambicijų įgyvendinimo betoninis lageris, o puiki žalia ir
saugi žaidimo aikštelė būti keistiems, būti tiesiog be ribų geriems sau ir
visiems.
Tęsiu detektyvinių filmų peržiūras ir šįkart mane ištiko
šioks toks nusivylimas su Matt Ruskin režisuota drama „Bostono smaugėjas“
(gal tikslingiau versti „Bostono smaugikas“?) (angl. Boston
Strangler) (2023). Istorija pasakoja apie tikrus įvykius, nutikusius
Bostone maždaug XX amžiaus viduryje, kai paprasta dienraščio žurnalistė Loretta
McLaughlin (aktorė Keira Knightley) atskleidė serijinio žudiko istoriją. Tiesą sakant,
galima pasiguglinti tikrosios Lorettos fotografijas ir istoriją, kad
palygintumėte su filmo medžiaga.
Šįkart nedetalizuosiu ir neatskleisiu filmo turinio,
nes jis, tiesą sakant, labai klasikinis. Ambicinga ir vyrų įtakoje dirbanti
Loretta iš esmės komplikuota asmenybė. Ji turi išlavintą intuiciją, puikiai
valdo plunksną ir analitinį protą, bet kadangi ji yra moteris, todėl netinkama
tyrimams. Kitais laikais ji būtų puiki detektyvė, tačiau Loretta gyvena vyrų
valdomame pasaulyje, todėl vienas iš ryškesnių filmų akcentų ir yra feministinis
braižas – moteris, peržengdama įprastas socialines normas, gali ir sugeba
daugiau nei vietiniuose baruose alų gurkšnojantys aptingę policininkai. Šiaip
iš tikrųjų tokia moters ir vyro pasaulio konfrontacija šių dienų kine yra jau
įsigalėjusi ir jau daugel kam atsibodusi klišė, nes jau visi seniai pamatėme ir
supratome tas maskulistines klaidas.
Kitą vertus, filmas labai tvarkingai „sukaltas“ pagal
Holivudo vadovėlį. Scenos, kostiumai, aktoriai ir jų perteikimas nudailintais
kadrais, pritemdintos niūrios spalvos veikia tikslingai pagal žanro kanonus. Šįkart
kanonai, sakyčiau, netrukdo, o visai neblogai pasitarnauja filmo visumai. Visgi
filmo turinys vienkryptis, kūrinio tikslas – remtis tikrovės istoriniais ir
sensacingais dalykais bei kaip šilkvabaliams išverpti tai į patrauklią kino
kalbą. Iš vienos pusės tai ir pavyksta, bet filmas vis tiek labai
interpretuotas, o pagrindinė veikėja vaizduojama kaip didvyrė nuo pat pirmojo
kadro. Nemanau, kad tai teisingas kelias, bet visgi tai filmas, skirtas labiau
plačiajai rinkai, vadinasi, tiems, kuriems reikia didvyrių feminisčių.
Kalbant apie patį detektyvą, pati intriga labai klasikinė.
Žurnalistė ir policija persekioja moteris žudantį psichopatą, kuris žudo pagal
vieną braižą. Netikėtumų čionai didelių nebus, žurnalistei pavyksta
nusikapstyti iki tiesos (kitaip nebūtų šio filmo), kuri nei šokiruoja, nei dar
kaip nors kitaip paveikia žiūrovą. Aš galiu pateisinti šią gan plokščią
istoriją tik kaip istoriškai vertingą medžiagą, kada sensacingai veikėja išgarsėja
nušluostydama vyrukams nosis, kitaip šis filmas neveikia.
Filmo „Išvarymas“ kūrėjai kuria ne vieną atskirą siaubo
frančizę, o viena iš tokių yra šį rudenį pasirodęs filmo tęsinys „Vienuolė 2“
(angl. The Nun II) (2023), kuri iškart sulaukė ganėtinai drungnų
kino apžvalgų. Tiesą sakant, didelių lūkesčių nedėdamas, pramogos dėlei sužiūrėjau
filmą, įsisukęs į patalus, laukdamas, kol pagaliau įjungs šildymą. Deja,
šildymo teks dar palaukti, o apie „Vienuolė 2“ jau galiu kalbėti šiandien kad
ir šąlančiomis kojomis.
Filmas pratęsia ankstesnės dalies istoriją su tais
pačiais veikėjais. Greitai sužinome, kad vienuole apsimetantis monstras nebuvo
sunaikintas Rumunijoje (tiesa, beveik nieko neatsimenu iš tos pirmosios filmo dalies),
o įsikūnijo sesers Irenos gelbėtojo Mauricijaus kūną ir perėjo į kitą šalį.
Filmas lipdomas gana vienkryptiškai, laikantis jau seniai atrastų nuoseklaus klasikinių
pasakojimo būdų. Sesuo Irena vėl iškviečiama tirti vienuolės aukų, o kitoje linijoje
pasakojama Mauricijaus darbo dienos vienuolyno mergaičių mokykloje, kurioje ima
dėtis keisti nepaaiškinami dalykai...
Siužetiškai nėra iš tikrųjų ko ir analizuoti, nes
filmas nieko naujo nepasiūlo. Dar vieną siaubo istoriją su labai nuspėjamais
siužetiniais vingiais, tomis pačiomis siaubo idėjomis ir atmosfera, kuri
tikriausiai nepasikeitusi nuo klasikinio „Egzorcisto“ laikų. Filmą stabdo ir
žiūrovą verčia žiovauti nusibodusios
siaubo klišės, neišvysti bei neįdomūs ir be asmeninės, vidinės dramos veikėjai.
Mergaičių mokykloje blogiukės uždaro be gailesčio jautrią ir baikščią mergaitę baisioje
koplyčioje. Netgi mergaičių – gerųjų ir blogųjų – charakteriai perteikti kaip
iš kokio XX amžiaus pradžios apiplyšusio vadovėlio.
Labai nuobodi ir sesuo Irena, kuri neturi asmeninės
istorijos (ją bandoma užplombuoti banaliais kadrais apie mamą iš vaikystės
žolių pievoje), o apsėstasis Mauricijus, kuris pritvinkęs seksualios darbininkų
klasės jėgos ir akivaizdžiai rėžia sparną apie mokytoją, taip pat atrodo kaip
iškirptas iš top modelių katalogo siaubo žanrui paįvairinti. Filmas laikosi
vien ant siaubo efektų, šešėlių, apsėdimų ir baisiosios vienuolės, kuri filmo pradžioje
vien savo žvilgsniu sudegino kunigą, o pabaigoje vos beišgali susidoroti su
vienuole ir maža erzinančia mergiūkšte. Siaubingesnis už visą turinį lieka tik nulaižytas
filmo finalas su apsikabinimais, glėbesčiavimais ir kitomis nusibodusiomis
klišėmis. Jeigu šis filmas nėra prastas, tai tada tik labai prastas. Tinka
absoliučiai „prie siemkių“ šiurpnakčio vakarą, nebijant pusę laiko „prachatinti“
išmaniuoju.
Kai kas puse lūpų kalba, kad lietuviškas kinas
išgyvena renesansą, tiesa, to pasakyti negalėčiau iš savo varpinės. Viena kita
pasirodžiusi lietuviška įdomesnė kino juosta dar nerodo, kad Lietuva tampa kino
šalimi. Visgi mes esame kokybiško teatro šalis. Nepaisant visko, visgi domiuosi
lietuvišku kinu ir stengiuosi kaip nors pamatyti vieną kitą vertesnį ir
visuomenėje labiau aptariamą filmą. Vienas iš tokių buvo režisieriaus Tito
Lauciaus režisuota tragikomedija „Paradas“ (2022), kuri pagaliau,
kaip ir daugelis mūsų naujosios bangos režisierių, bando ieškoti savito stiliaus,
matymo, temų ir problemų.
Istorija išties turi idėją. Prieš 26 metu išsiskyrusi
Miglė vėl užmezga santykius su buvusiu vyru. Tiesa, ne dėl to, kad pratęstų
tai, kas buvo užmiršta, o tam, kad jie išsiskirtų ir anuliuotų bažnytinę
santuoką. Situacija kuriozinė, primenanti komediją, tačiau filmo tonas nėra
toks lėkštas ir paprastas, kokie būna situacinių komedijų filmai, kuriais
Lietuva gali „didžiuotis“. Visgi Titas Laucius ieško savitos prieigos prie
medžiagos. Visgi žiūrint į filmo visumą, manding, visgi žiūrėjosi rūsčiai ir pretenzingai,
nuolat galvojau, kodėl man šis filmas nei juokingas, nei graudus, nei
įtraukiantis, nei jaudinantis?
Atrodo, lyg ir viskas gerai su režisūra, atrodo, jog
scenos sujungtos tvarkingai, esama nemažai šmaikštumo ir savito kolorito, bet
manęs nepagauna, tarsi filmas būtų kažin koks šaltas ir truputį negyvas.
Absurdišką situaciją bandoma įvynioti į iširusios šeimos senų jausmų ir jau
kadaise atsisakytų iliuzijų bei lūkesčių savotišką foliją. Bare šokanti 25 metų
dukra su netikėtai suartėjusiais biologiniais tėvais, dainuojant Kernagio „Kai
sirpsta vyšnios Suvalkijoje“, atrodo, tyra ir tikra, tačiau ir šis suartėjimas
tėra kažkoks apgirtęs netikrumas, kuriam lemta išgaruoti. Miglė – muzikos
mokytoja, kuri diriguoja vaikų orkestrui, tarp kurių yra ir jos antroji dukra. To
orkestro paskirtis klaikiai sovietiška (ar tokių dar būna?), jie samdomi
įvairioms šventėms ir progoms, minėjimams. Sovietiško griežto ir šalto
sukirpimo vadybininkas bando vaikus išmokyti dainuoti iš širdies, kai tuo tarpu
pats jokio pozityvo nesugeba išspausti ir rėkia kaip koks sovietinis puskvaišis
iš tribūnos.
Nevykusio parado ir džiaugsmingo gyvenimo imitacija
galiausiai subliūkšta finalinėje scenoje, kai orkestras turi dainuoti žirgams,
kad šie priprastų prie garsų ir nesibaidytų. Totalus mokytojos ir vaikų
pažeminimas, kuris koreliuoja ir su bažnytinės sąjungos išrišimo absurdiškumu.
Gyvenimo absurdiškos situacijos, kurios išbalansuoja Miglę, verčia iš naujo
įvertinti tai, kas prarasta ir atsirinkti tai, kas vertinga, gal todėl ji
nesmerkia ir savo jaunėlės dukters pasirinkimų. Visgi tenka pripažinti, jog
istorija, nors ir rutuliojasi, idėja nebloga, bet visumoje be didesnės
intrigos. Na, „nepaėmė“ manęs šis filmas, deja. Stipriausioji „Parado“ pusė
buvo, žinoma, Rasos Samuolytės sukurtas Miglės vaidmuo, kai kurie pagaviai
pagauti sulėtinti muzikinio turinio estetizuoti kadrai, kurie tragikomiškai
papildydavo filmo koloritą, tačiau pati drama taip niekur pernelyg ir nenuvedė.
Po filmo iš tikrųjų niūniavau: „Kai pilka kregždutė
padangėj nardo...“
Dar 2020 metų pradžioje t. y., prieš 3 metus įvyko
režisieriaus Dariaus Rabašausko pastatyto pagal švedų dramaturgo Lars
Norén pjesę „Demonai“ spektaklio premjera. Džiaugiuosi, jog
šio rudens sezono teatro mano asmeninis atidarymas, galima sakyti, įvyko būtent
su šiuo spektakliu. Kiek pavyks, tiek čia aprašysiu dar nematytus spektaklius,
pasidalysiu savo asmeniniais pastebėjimais, apmąstymais, pamatymais.
Švedų dramaturgas Lars Norén savo gimtojoje
šalyje labai vertinamas, jo dramos, iš vienos pusės atrodo lyg ir čechoviškai
paprastos, remiasi į artimojo rato (šeimos, sutuoktinių, kaimynų ir kt.)
santykių problemas, o iš kitos, (tikriausiai jau nuo režisieriaus
interpretacijos priklauso) dramų medžiaga gali tapti epochos reiškinių
apibendrinimu. Galima sakyti, kad „Demonai“ būtent toks ir yra. Tai pirmoji dramaturgo
pjesė, pastatyta Lietuvoje.
Neslėpsiu, kad spektaklio pradžia buvo labai abejotina,
netgi nuobodi, tad teko skeptiškai sukryžiuoti ant krūtinės rankas ir laukti
pabaigos. Su kolega juokavome, kad tai viena nuobodžiausių šiais metais matytų
spektaklio pradžių, nes įdomu pasidaro tada, kada veikėjai atkemša pirmąjį
alkoholio butelį. Kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, bet tai tiesa. Girto
žmogaus sąmonė dažniau pasako kur kas daugiau, nei blaivaus.
Istorija pasakoja apie sutuoktinių bevaikę porą, kurių
visos dienos vienodos, o savaitgalio vakarai užpilami draugų kompanijoje
alkoholiu. Frankas (aktorius Jonas Baranauskas) ir Katarina (aktorė Toma Gailiūtė)
gyvena itin toksiškuose santykiuose. Jie vienas kitą tiesiog ryja, trokšdami
sudirginti save iš vidaus, patirti švelnumą, meilę, rūpestį, bet jų lūkesčiai
primesti vienas kitam yra nepatenkinami, todėl to, ko negalima gauti paprastais
civilizuotais būdais, bandoma išspausti smurto (psichologiniu ir fiziniu) būdu.
Nelaimingesnės santuokos reiktų paieškoti.
Aišku, jų santykių destrukcija smarkiai
hiperbolizuota, utriruota, ryškinant toksiškų santykių prieraišumą kaip savasties
būtinybę. Veikėjai supranta, kad jie nelaimingi, tačiau negali vienas be kito.
Iš esmės tai remiasi toksiškų santykių kopriklausomybe, kada vienas be kito
veikėjai negali, todėl kiekvienas jų pokalbis, kuriuose bandoma sužadinti
vienas kitam aistrą (o iš tikrųjų švelnumą) baigiasi pykčio priepuoliais ir
daiktų vienas į kitą mėtymu. Ir visa tai vyksta jų betoninių spalvų bute,
hermetiškoje erdvėje, kur neįmanoma „nuleisti“ psichologinio garo ir viskas
pasmerkta rūgti ir troškintis uždarame puode. Kitą vertus, veikėjai nesupranta
arba nenori pripažinti, jog jiems reikia išorinės pagalbos, jie neturi valios
rinktis, tad veikia iš inercijos ir net nesupranta, kad yra ir smurtautojai, ir
aukos vienu metu.
Tas vakaras, kuris vaizduojamas spektaklyje, Frankui
yra ypatingas, nes neseniai mirė jo motina, o jos pelenus jis parsivežė namo.
Rytoj laukia laidotuvės, tačiau neatrodo, jog Frankas tam kaip nors ypatingai
ruoštųsi, jis ir toliau geria, rengia pobūvį, įsileidžia savo kaimynus ir
elgiasi įprastai pagal algoritmą, nes mirties ir netekties faktą reikia slėpti,
apgauti save, tačiau net išgėrinėjant Frankui „prasimuša“ prisiminimai apie
mamą. Kaimynė Jena (aktorė Justina Vanžodytė) Franką veikia dvejopai. Iš vienos
pusės Jena jam seksualinis subjektas, jaučia jai trauką, tačiau iš kitos pusės
būtent ilgėdamasis moteriško švelnumo, kurį tikriausiai gaudavo iš motinos, jis
gretinasi prie Jenos tarsi prie savo tikrosios motinos.
Toksinis algoritmas veikia Franką visokeriopai, tą
galima įsitikinti, kai jis patalpoje lieka vienas su Jenos vyru, kurį bando
seksualiai gašliai ir toksiškai provokuoti. Vadinasi, su žmona taip įsigalėję
santykių vaidmenys pas Franką prasiveržia visame kame, kad ir su kuo jis
bendrautų, jis ieško vienintelio seksualumo provokacijomis grįsto modelio,
nesirinkdamas lyties. Tad tie iš pirmo žvilgsnio juokingi homoerotiniai Franko pasireiškimai
susiveda į vieną į tą patį demonišką elgsenos šabloną.
Taigi veikėjai visi įstrigę ne tik savo butuose, bet
ir elgsenos voratinkliuose. Jų tapatybės ir santykiai vieni su kitais dusina, o
išsivadavimą jie mato per alkoholį ir galimus neištikimybės kelius. Jie iš visų
jėgų nori patirti gyvenimo lengvumą ir prasmę, tačiau besilaisvindami ir
išeidami apgirtę iš kasdieninių vaidmenų patiria tik dar didesnę beprasmybę ir
tuštumą. Jenos vyras net neįstengia patirti erekcijos, kai pasitaiko proga išdulkinti
ilgai geistą kaimynę Katariną, nes priartėjus prie aistros akimirkos, pasirodo,
jog aistros nėra, ji tampa tik aistra, kai jos negali pasiekti ir įgyvendinti.
Iš esmės veikėjai valdomi demonų, kitaip sakant, savo toksiškų santykių
priklausomybių ir iliuzijų, tad ir spektaklio simbolinė scena, kai sutuoktinių
pora save vinimi prikala vienas kitą prie grindų ir iš esmės pasmerkia save toliau
laikytis šio gyvenimo diskurso.
Veikėjų bute atremtas prancūzų dailininko Edourd Manet
paveikslo „Pusryčiai ant žolės“ reprodukcija papildo, savaip atkartoja ir
iliustruoja spektaklio personažų vakaronę ant žaliai tarsi žolės išklotos
kiliminės dangos. Veikėjai mato save paveiksle ir paveikslo veikėjai „mato“
savo gyvus prototipus, tačiau jie vieni kitų neidentifikuoja pagal panašumus,
gyvieji nesuvokia savo diagnozės. Aišku, svarbiausiu spektaklio akcentu ir
simboliu tampa apvali akies formos kėdė, kuri demoniškai iš salės stebi tiek veikėjus,
tiek pačius žiūrovus, pastaroji akis sustiprina įspūdį, kad veikėjai negali
ištrūkti nei iš buto, nei iš savo baisių santykių, nes iš esmės yra valdomi aukštesniosios
jėgos tarsi lėlių namelyje.
Seilę varvinti spektaklio metu gali ir melomanai,
stebėdami, kaip veikėjai keičia vinilines plokšteles. Dienraščiui diena.lt
režisierius D.Rabašauskas atsakė: „Tai darbinės plokštelės. Su
kompozitoriumi norėjome, kad spektaklis būtų gyvas, kad muzika ne atsirastų jo
pabaigoje, o inspiruotų mus repeticijų metu. Man įdomu gyvybė teatre – ji dar
ekstremalesnė, kai aktorių būsena scenoje ekstremali, o muzika susijusi ir su
šia būsena, ir su spektaklio tema.“
Aš per tiek metų jau esu įsimylėjęs tuos Klaipėdos
dramos aktorius. Šįkart pagrindinius vaidmenis sukūrė man puikiai žinomi Vaidas
Jočys, Justina Vanžodytė, Toma Gailiūtė ir Jonas Baranauskas. Visi be išimties
yra puikūs, „atidirbę“ savo. Manau, spektaklis pavyko. Jis nėra kažin koks
novatoriškas ar toks, ko nebūtume matę ir jau gyvenime supratę, sakyčiau, pjesė
perteikta klasikiniu naratyviniu būdu t. y. aiški užuomazga, kulminacija, kurią
kaitina išgėrinėjimai ir rūkimai, ir galiausiai vakarėlio atomazga – totalus nusibaigimas,
kai Frankas save pusnuogį išsitrina motinos pelenais, trokšdamas iš gyvenimo
atjautos ir nepatirto švelnumo, savito grįžimo į motinos įsčias. Spektaklis „išlipa“
ir iš savo betoninio buto, žiūrovui paliekami atviri klausimai: kuo gyvena
šiuolaikinė jauna šeima, koks šeimos likimas, kodėl vaikai tampa našta ir
paprasčiau yra gyventi dėl savęs?
