Filmas: "Eilyn" / "Eileen"

 

Labi, skaitytojai,

 

Pagal 2015 m. rašytojos Ottessa Moshfegh sukurto romano „Eilyn“ (angl. Eileen) (2023) William Oldroyd sukurtas tuo pačiu pavadinimu ir pats filmas. Tiesa, šios autorės knygą „Mano miego ir poilsio metai“ turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, tad kam įdomu, kaip ji rašo, galite plačiau apie tai pasidomėti. Na, o patį režisierių William Oldroyd žinau iš puikaus ir kruopštaus jo filmo „Leidi Makbet“ (2016), kuris, galima sakyti, atrado aktorę Florence Pugh, tad labai knietėjo pažiūrėti, ką jis nuveiks su kita kino veterane Anne Hathaway filme „Eilyn“.

 

Istorija mus nukelia į maždaug 1960-ųjų metų pilkus ir niūrius darbininkų klasės namus JAV šiaurėje, kur žiemą mažai saulė. Pagrindinei veikėjai Eilyn vos 24 metai (aktr. Thomasin McKenzie), ji dirba vyrų kalėjime, o po darbų prižiūri buvusio policininko, savo tėvo, alkoholio paliktus padarinius. Jiedu gyvena kartu, tad Eilyn neturi jokios perspektyvos, nes visi kavalieriai miestelyje, galite suprasti, nenori painiotis buvusiam policininkui po kojomis. Vieną dieną į kalėjimo įstaigą įsidarbina seksualiojo Rebeka, kuri, tarsi nužengusi iš Holivudo kino, pradeda dirbti kalėjimo psichologe ir netrukus Eilyn dėl jos pameta galvą.

 

Iš esmės juk tai gan ryškus LGBTQ kino pavyzdys, primenantis šiek tiek „Skandalo užrašus“ (2005), šiek tiek „Kerol“ (2015), tik, žinoma, „Eilyn“ jiems neprilygsta. Režisierius aiškiai fokusuojasi į tamsią ir niūrią 60-ųjų metų atmosferą, kai moters padėtis visuomenėje gana aiški. Rebeka, baigusi Harvardą turi dirbti provincijos vyrų kalėjimą, kai tuo tarpu vyrai su tuo pačiu išsilavinimu gauna kur kas geresnius darbus. Visgi filmas sukasi apie jaunos merginos aistrą vyresnei Marilyn Monroe išvaizdos moteriai, tačiau netrukus siužetas kiek pasikeičia, kai nusiverkusi Rebeka pasikviečia tariamai į savo namus Eilyn išgerti vyno ir paplepėti. Viskas tampa trileriu, nes Rebeka, pasirodo, kaip kokia Klaido Boni, yra nusikaltėle ir Eilyn besąlygiškai aistros gena prisideda prie Rebekos sumanymo...

 

Gerai, filmas, mano akimis, nepavyko. Jis tiesiog pernelyg nuobodus. Mažai siužeto, vienkryptė įvykių nuobodoka eiga, tipažiniai ir maniakiški veikėjai be didesnių intrigų: tėvas alkoholikas, dukrelė maniakiškai įsimylėjusi kolegę, Rebeka perdėtai seksuali. Ir viskas. Belieka įvesti šiems personažams kriminalinę liniją ir turime filmą! Tikrai nuobodu. Dar filmas tyčia imituoja dešimto dešimtmečio neskubų vidutiniško kino manierą, kuria kalbama apie 60-ųjų įvykius. Filme nėra absoliučiai nieko, ko nebūtume matę dar praėjusio tūkstantmečio pabaigoje. Tas retro kino kalbos imitavimas savaime gi nėra blogas, prisiminkime pernai pasirodžiusį Alexander Payne „Paliktieji“ (2023), kuriame visai neblogai veikė retrospekcinė kino kalba. Na, o „Eilyn“ tiesiog psichologiškai nuobodus filmas, kuriame antakius pakelti privertė tik puikus antraplanės aktorės Marin Ireland suvaidintos pririštos moters išpažintis apie vyro sūnaus tvirkinimą ir jos bejėgystę užkirsti kelią tragedijai. Visa kita tiesiog... nepavykę ir paviršutiniškai dekoratyvu.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginia Woolf "Bangos"

 Virginia Woolf. „Bangos“ – Vilnius: Vaga, 2022. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikriausiai ne vienas poetas žmogaus gyvenimą yra metaforiškai palyginęs su jūra, kuri banguoja ir keičia spalvą taip, kaip ir žmogaus gyvenime nutinka audrų, potvynių ir ramių dienų. Viena garsiausių anglų XX a. moderniosios klasikos rašytojų Virginia Woolf (1882-1941) visokeriopai išnaudoja jūros simbolį ir metaforas kurdama, kaip sakoma, vieną sudėtingiausių savo kūrinių Bangos (angl. The Waves), kuris originalo kalba buvo išleistas 1931 m., o į lietuvių kalbą pirmąkart išvertė Emilija Ferdmanaitė, išleido leidykla Vaga. Šis sudėtingas ir itin poetiškas romanas nėra laikomas svarbiausiu rašytojos kūrinių (visgi klasika laikomi kažkodėl Ponia Delovėj (1925); Į švyturį (1927); Orlanda(s) (1928), tačiau internete aptikau ne vieną šiuolaikinio skaitytojo nuomonę, kad visgi Bangos yra tas atraminis autorės kūrinys, kuris tobulai įprasminą V. Woolf moderniąją rašymo techniką. Man belieka tik pritarti, nes Bangos tapo nepaprasta skaitymo patirtimi ir tikriausiai nuo šiol mėgstamiausiu V. Woolf kūriniu.

 

Pirmuosius 15 puslapių skaičiau su neslepiama atmetimo reakcija. Išdrikęs, nesuveržtas ir labai poetiškas pasakojimas skaitytoją sviedžia į atvirą jūrą be krantų, todėl ilgai galvojau, kaip čia reikės per kančias šį romaną užbaigti. Dar po 15 puslapių nuomonę kardinaliai pakeičiau, nes pasakojimas iš tikrųjų pradėjo banguoti tarsi jūra, „kvėpuoti“, kurti sunkiai logiškai nusakomas sekas, kurias tikriausiai gali kurti tik intuityviai pažabota rašytojos vaizduotė. Romane kuriami šešių veikėjų balsai: į savo užrašų knygutę pastabas užsirašinėjantis ekstravertas Bernardas, pripažinimo siekiantis ir australiško akcento besigėdijantis bankininko sūnus Luisas, Persivalį įsimylėjęs jautrusis Nevilis, lengvabūdiškoji šokėja ir malonumų mėgėja Džinė, motinystės ir žemdirbystės tobulumo siekianti Siuzana bei depresijos kamuojama Roda. Kritikai, nagrinėjantys V. Woolf gyvenimą, kiekvienam iš šių romano veikėjų randa tam tikrą atitikmenį iš rašytojos artimojo draugų ir pažįstamųjų rato.

 

Pati autorė teigė, kad romaną norėjo parašyti kaip monologų pjesę, tačiau kūrybinis sumanymas pakrypo kiek kita linkme. Pasakojimas padalytas į vienos dienos laiko intervalą, kursyviniai besikeičiančios jūros aprašomi vaizdiniai tampa ne tik pasakojimo užsklandėlėmis, bet iš esmės žymi ir augančių veikėjų gyvenimo tarpsnius. Pasakojimas prasideda ankstyvą rytą, kai šeši pagrindiniai veikėjai vaizduojami kaip vaikai, jau tada formuojami jų charakteriai. Vėliau jie atsiduria internatinėse prestižinėse mokyklose, dar vėliau grįžta kaip jaunuoliai, kupini vilties ir džiaugsmo, kol galiausiai susitinka kaip dvidešimt penkerių metų žmonės, jaučiantys, kad gyvenimas ribotas, o pasirinkimai ir klaidos dažnai nebeištaisomi. Tai iš esmės sutampa su septintuoju veikėju, kuris vadinamas Persivaliu. Kas jis? „Meilė, neapykanta, kad ir kokiu vardu jį vadinsime, šis rutulys, kurio sienos padarytos iš Persivalio, iš jaunystės ir grožio, ir kažko taip giliai paskendusio mumyse, kad galbūt daugiau niekada nesukursime šios akimirkos iš vieno žmogaus (p.115)“. Persivalis, kuris yra visiems šešiems įkvėpimo šaltinis, išplaukia į Indiją ir miršta. Jis iš vienos pusės jaunystės ir lūkesčių simbolis, beribių galimybių viltis, tačiau jis miršta, o veikėjai pasuka ir suformuoja savo likimą, kurio nebegali pakeisti. Labiausiai dėl Persivalio išgyvena Nevilis, kuris dar mokykloje buvo labai platoniškai jį įsimylėjęs. Autorė Persivalį vienu metu paverčia fiziniu asmeniu, o retkarčiais pačios mirštančios jaunystės ir svajonių simboliu. Persivalis vienija šešis balsus, Persivalis juos džiugina ir liūdina, primena apie mirtingumą.

 

Romanas pasižymi sąmonės srautu, kuris supintas kaip bangos. Vieni veikėjai byloja apie save, tačiau gali pasakoti ir apie vienas kitą nė nesusitikę tikrovės plokštumoje. Autorė kuria kolektyvinės sąmonės bangavimo modelį. Romano pabaigoje paaiškėja, nors veikėjai yra individualūs, nepažinūs vienas kitam, tačiau centrinė sąmonė juos jungia į visumą, jos yra viena ta pati jūra, kuri pasireiškia nevienodomis bangomis, kitaip sakant, vienos kolektyvinės sąmonės skirtingi pasireiškę aspektai. Tai, sakyčiau, genialu! Turint galvoje, ką šių dienų kvantinė fizika kalba apie elementariųjų dalelių pasireiškimą materijoje ir srauto bangose, V. Woolf kurdama romaną iš vaizduotės tarsi pranašė mistikė atkartoja tas pačias mokslo teorijas menine forma.

Virginia Woolf

 

Kiekvienas veikėjas vaizduojamas kaip jūros pasireiškusi banga, tačiau ir pats pasakojimas pakyla, lūžta ir grįžta į jūros gelmę – išradinga pasakojimo technika, kurios neapsunkina erzinantis struktūralizmas. Priešingai, sąmoningai pasirinkta poetinė kalba, primenanti poeziją, išlaisvina ir nutrina ribas nuo prozos struktūrų, fizinius realistinius charakterius nutrina kolektyvinės sąmonės srautas. „Už mūsų užsivers tyla. Jei pažvelgčiau pro tą pilką galvą atgal, pamatyčiau, kad tyla jau užsiveria ir debesų šešėliai virš gainioja vienas kitą virš tuščio viržyno; tyla užsiveria virš mūsų laikinos perėjos. Tai yra ši akimirka, sakau; tai pirmoji vasaros atostogų diena. Tai dalis išnyrančio monstro, prie kurio mes prisirišę (p. 51)“.

 

Nors pasakojama be tikslaus siužeto, susidėlioti veikėjų charakterius nėra labai sudėtinga, jie ritmiškai atsikartoja pasakojime kaip bangos pagal pabrėžtinas veikėjų ypatybes, kurios leidžia identifikuoti kakofoniškai sunertus monologų balsus. Siautulingą poetinį kalbėjimą įžemina atpažįstami kultūriniai praėjusio amžiaus probleminiai elementai. Pavyzdžiui, visuomenės nustatytos normos, kurias privalo laikytis veikėjai, kurdami gyvenimą ir integruodamiesi į visuomenę. „Bet tai klaida, ta kraštutinė precizija, drausmingumas ir kariškas progresas; patogumas, melas. Visada po juo, net kai atvykstame punktualiai sutartu laiku su baltomis liemenėmis ir mandagiais formalumais, kunkuliuoja sugriuvusios svajonės, vaikiški eilėraštukai, riksmai gatvėje, nebaigti sakiniai ir matyti vaizdai... (p. 204)“. Arba moters būsenos vyrų pasaulyje. „Dabar juodas lango stiklas vėl žalias. Išvažiavome iš tunelio. Vyras skaito laikraštį. Bet mes apsikeitėme savo kūnų pritarimu. Taigi yra didžiulė kūnų visuomenė, ir jai pristatomos manasis; jis įžengė į kambarį, kur stovi paauksuotos kėdės (p. 49)“.

 

Skaitant romano pabaigą, jau tampa aišku, jog rašytoja dekadantiškai užbaigs veikėjų apmaudą ir nusivylimą gyvenimu. Šiuo atžvilgiu, kad gyvenimas baigtinis, todėl liūdnas, V. Woolf nestokoja niūrumo, nes senatvė iš esmės užknisa, kadangi su pavydu žvelgiama į jaunus ir perspektyvius Persivalio apsėstus naujosios kartos žmones, o tavasis jau pasibaigęs. Kitą vertus, autorė išreiškia ir tam tikrą veikėjų susitaikymą, aistrų kaip kančios pabaigą. Bernardas taip niekada ir netapo Baironu, Nevilis negavo atsako iš Persivalio, Siuzana nugyvena eilinės motinos, žemėtomis rankomis, gyvenimą ir jie visi grįžta atgalios į jūrą, į kolektyvinės sąmonės centrą. „Sustojus pauzei, kol raibuliai plinta, mergina, su kuria turėtum kalbėtis, taria tau: „Jis senas.“ Bet ji klysta. Tai ne dėl amžiaus; dėl to, kad nukrito lašas; dar vienas lašas. Laikas dar kartą supurtė kompoziciją. Iš po serbentų lapų stoginės iššliaužiame į platesnį pasaulį. Pagaliau matyti tikroji dalykų tvarka – mūsų amžina iliuzija. Ir taip akimirksniu kažkokioje svetainėje mūsų gyvenimas prisitaiko prie didingo dienos žygio dangumi (p. 217)“.

Perskaičius knygą, atrodo, galvoje banguoja belytė didžiulė jūra. Virginios Woolf sukurta matrica, tam tikras mąstymo ir viso sociumo pajautimo modelis, kuris susijungia į didesnį darinį, nei kada gali būti individas atskirtyje. Manau, šiuo romanu V. Woolf nutrina ne tik žanro ribas, bet sulaužo ir įprastinius mąstymo modelius, o juk dar É. Durkheimas yra kalbėjęs apie kolektyvinės sąmonės veikimo principus. Kitą vertus, romanas byloja ir paties individo sudėtingą daugiaveidiškumą, apie tai, kad kiekvienas skirtingai gali prisitaikydami prie sąlygų ir lūkesčių pasireikšti tikrovėje, o tai veda prie to, kad rašytoja per kūrinį apmąsto ir savo asmeninius tapatybės aspektus, lyčių ir luomo vaidmenis visuomenėje. Romanas nuostabus, kad jis visada tau sprūsta kaip vanduo iš sugniaužto kumščio. Vos tik manaisi, kad jau apčiuopei esmę, pasakojimo stabilumą, tas tikrumas ima ir išsrūva iš saujos. Nieko nėra amžinesnio už laikinumą, todėl Bangose užfiksuotas gyvenimo laikinumo grožis, gyvenimo atspalviai skirtinguose gyvenimo tarpsniuose leidžia tiek filosofiškai, tiek su meniniu pasigėrėjimu mėgautis romano skaitymo malonumu, kuris, užvertus knygą, ima ir pasibaigia kaip pats gyvenimas. Bet žinote, kuo nuostabi knyga? Ją galima skaityti vėl ir vėl iš naujo. Nepaprastas smaragdinis jūros briliantas kaip, beje, ir šešios raidės, išraitytos ant viršelio, susipynusios kaip bangos, kaip šešių likimų balsai į vientisą sąmonės banguojantį audinį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Cynthia Erivo and Joaquina Kalukango – Killing Me Softly with His Song [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Atlikėja ir aktorė Cynthia Erivo (g. 1987) pastaruoju metu tapo didžiuliu atradimu! Šiaip juodosios rasės atlikėjos turi gan žemus ir galingus balsus žemoje tonacijoje, tad nuostabą kelia kaip Erivo geba švelniai beveik angeliškai subtiliai išdainuoti dainas. Ir ne bet kaip, o išgyvendama viską nuo A iki Z. Tarptautinį pripažinimą ji pelnė vaidindama Brodvėjaus miuzikle „Purpurinė spalva“ (2015-2017) metais, 2021 metais išleido pirmąjį solo albumą, tačiau iki šiol koncertuoja su senomis ir jau legendomis tapusiomis Ettos James, Arethos Franklin ir kt. hitais. Pasižiūrėkite vien jau tą įrašą, kaip ji Dionne Warwick garbei gyvai atlieka sudėtingą dainą „Alfie“.

 

Šiandien noriu pasidalyti daina, kurią Cynthia Erivo atlieka kartu su kolege Joaquina Kalukango, kuri taip pat išgarsėjo vaidindama Brodvėjaus miuzikluose. Kartu jos gyvai atlieka Charles Fox dainą „Killing Me Softly with His Song“, kurią tikriausiai dažnas lietuvis tikrai yra girdėjęs. Charles Fox šią dainą išleido 1972 metais, tačiau mums tikriausiai žinoma populiarioji 1996 metų Fugees perdainuota versija, kuri tapo didžiuliu hitu. Vien JAV singlas tapo triskart platininiu, parduota daugiau nei 3 milijonus kopijų. Cynthia ir Joaquina su tokiu švelnumu ir subtilumu perdainuoja šią dainą, kad belieka tik stebėtis, kaip jos puikiai atrodo ir skamba prie vulgaroko stiliaus pasirinkusių reperių Cardi B, Nicki Minaj. Pasiklausykite patys.

 

Cynthia Erivo and Joaquina Kalukango – Killing Me Softly

[žodžiai / lyrics]

 

Strumming my pain with his fingers

Singing my life with his words

Killing me softly with his song

Killing me softly with his song

Telling my whole life with his words

Killing me softly with his song

This is Wyclef, Refugee Camp (L-Boogie up in here)

Praswell (Praswell up in here, haha)

Lil' Base sittin' up here on the bass (Refugees up in here)

While I'm on this, I got my girl L (ah, ah)

One time (one time), one time (one time)

Ayo, L, you know you got the lyrics

I heard he sang a good song, I heard he had a style

And so I came to see him, and listen for a while

And there he was, this young boy, stranger to my eyes

Strumming my pain with his fingers (one time, one time)

Singing my life with his words (two times, two times)

Killing me softly with his song

Killing me softly with his song

Telling my whole life with his words

Killing me softly with his song

I felt all flushed with fever, embarrassed by the crowd

I felt he'd found my letters and read each one out loud

I prayed that he would finish, but he just kept right on

Strumming my pain with his fingers (one time, one time)

Singing my life with his words (two times, two times)

Killing me softly with his song

Killing me softly with his song

Telling my whole life with his words

Killing me softly with his song

Yo, L-Boog, take me to the bridge

Whoa

Woah-oah-ah-ah-ah uh, uh

La-la-la, la, la, la

Whoa, la

Whoa, la (ha, ha, ha, ha)

La-ah-ah-ah-ah

Strumming my pain with his fingers (yes, he was singing my life)

Singing my life with his words

Killing me softly with his song

Killing me softly with his song

Telling my whole life with his words (whole life, with his words)

Killing me softly with his song

Yo, put your hands together for L-Boogie (strumming my pain)

From the Refugee Camp (yeah, yeah)

(Singing my life) up in here, you know how we do, L-Boogie up in here

Wyclef, Praswell, said L-Boogie up in here

Wyclef up in here

My man Lil' Base (Praswell up in here)

Jerry one time

T Rocks up in here, we got Warren up in here

This is how we (Warren up, up in here, Outsiders up here)

We got Fallon up in here, Mulaney, Mulaney's up in here

(Refugee Camp, Refugee Camp, yeah)

Everybody got a breakin' point kid

And they'll rat on you

The family niggas will rat on you

That's why we gotta be prepared to take whoever out we need to

 

Jūsų Maištinga Siela

Sovietinė atributika: seni sovietiniai vokai, laiškai, monetos, rubliai, Leninas, tarybiniai pašto ženklai (sendaikčių turgus)

 Sveiki,

 

Netikėtai interneto sraute išlindo šita fotografija, kuri mane nunešė labai toli į vaikystę. Nesimpatizuoju sovietiniams laikams. Praeis dar keli dešimtmečiai ir nebeliks visai Lietuvoje žmonių, kurie sakys, kad prie ruso buvo nors kiek geriau... Nebuvo, tačiau lietuviai kaip išmanydami kūrė savo gyvenimą iš to, ką galėjo gauti. Laiškų kultūra, kuri atstojo socialinius tinklus, tikriausiai buvo vienintelė pažinčių galimybė, neskaitant artimojo rato pažinčių. Kiek žinau, mano tėvai prieš susitikdami susirašinėjo būtent tokiais laiškais – su sovietiniais Lenino ženklais, išvedžiojant ant paseilėto voko punktyruose kampuotus skaičius.

 

Prisiminiau kaimo sodybą, tą tarybinę sekciją, kokias turėjo beveik visi. Tą rakinamą nišą, kurion ir buvo sugrūsti visokie laiškai, šeimai skirti kalėdiniai ir velykiniai sveikinimai su sovietiniais pašto ženklais, tarp jų gausiai prigrūsta nuvertėjusių ir jau iš apyvartos išimtų rublių, monetų, tarp jų buvo ir vardinamųjų vagnorių (pinigų su gražiais žvėreliais), spaliukų segamų medalių. Kai kas kvepėjo sovietiniu subėgusiu šampanu, kurie stebuklingai ilgai išlaikyti patys iššaudavo, subėgindami skysčiu viską aplinkui. Tas popieriaus ir šampano kvapas. Su niekuo nesulyginsi. Mirusi epocha. Kaip koks visiškai atskiras pasaulis, kurį jau galima mitologizuoti kaip nugrimzdusią Atlantidą.

 

Jūsų Maištinga Siela

1930 m. rugsėjo 21 d. "Diena": Mušėsi visas bažnytkaimis (juokingas straipsnis iš Lietuvos tarpukario gyvenimo)

 Sveiki,

 

Šitą, sakau, reikia dėti į archyvą! Labai įdomi Lietuvos tarpukario žiniasklaida, pradedant stiliumi ir baigiant pačia tematika. Kiek sveikos ironijos pas žurnalistą! Ir tas pavykęs bažnyčios ir muštynių sugretinimas – juk tai super! Pasidaliju, kad nepasimestų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sapnų scenarijus" / "Dream Scenario"

 

Labas,

 

Man visada buvo keista, kaip kai kurie žmonės neprisimena savo sapnų. Aš, pavyzdžiui, taip mėgstu sapnuoti, kad dažnai pabudęs nusiviliu tikrove, nes sapno gyvenimas rodosi įdomesnis už tikrąjį gyvenimą. Apie sapnus prirašyta daug knygų, tam sukurtas ištisas mokslas. Kinui taip pat sapnų tema nėra svetima. Štai naujausias filmas „Sapnų scenarijus“ (angl. Dream Scenario) (2023), kurį režisavo Kristoffer Borgli. Kol kas man nežinomas režisierius, kuris turi sukūręs neblogai įvertintų filmų.

 

Filme pasakojama profesoriaus Polo neįprasta situacija. Vieną dieną jam visi pradeda sakyti, jog jį sapnavo. Polas sapnuose dažniausiai pasirodo netikėtose situacijose ir stebi sapnuotoją. Galiausiai šioji masinė žinia pasklinda po internetą ir žmonės ima burtis, atpažindami Polą pagal išvaizdą. Iš pradžių keistumą ir net šiokį tokį juoką kėlusi situacija pamažu Polo gyvenimą apsunkina, nes žmonėms pradeda nepatikti tai, ką jis ima daryti sapne. Baisiausia, kad pats Polas nežino, ką jis veikia tuose sapnuose, todėl pradeda tyrinėti pavienius atvejus ir net atkurti tam tikras situacijas, kol galiausiai prarandamas realumo jausmas. Polas ima save vertinti pagal tai, ką žmonės pasakoja jį išdarinėjus sapnuose, su tuo tapatintis ir netgi keisti savo elgseną.

 

Scenarijus pavykęs tuo, kad jis labai originalus. Juk filmas, nors ir labai rimto tono, vis tiek primena parodiją. Parodijuojamas ne tik sapnų sureikšminimas, kiek profesoriaus, kuris šiaip turi loginį mąstymą ir išsilavinimą, įsitraukimas į visą šią absurdišką situaciją. Juk yra sakoma, kad neverta ginčytis su kvailiu, nes jis tave apkvailins ir nusitemps į dugną. Panašiai pradeda skęsti ir Polas, infantiliai įsitraukęs į sapnų aiškinimąsi. O kas lieka žiūrovui? Stebėti, kokią staigmeną pateiks kintanti situacija. Manau, režisieriui labiausiai pavyko išgauti tą keistumą per paradoksalią situaciją, priversti galvoti, o kaip aš pats daryčiau, jeigu vieną dieną atsidurčiau panašioje situacijoje. Kaip žinomumas tampa nepakeliama našta, kuri suardo gyvenimą.

 

Kitą vertus, tenka pripažinti, nors filmas ir originalus, visumoje nesužavėjo. Būta tokių nuspėjamų ir „tuščių“ scenų, kaip antai Polo susitikimas su jauna mergina, kuri sapnuoja, jog jiedu mylisi – toji siužetinė linija nelabai kur įdomiai veikėją nuvedė. Pabaigoje filmo pristatomos novatoriškos sapnų apyrankės, kurios padeda keliauti į kitų žmonių sapnus, kitaip sakant, įsibrauti į intymiausius žmogaus pasąmonės užkaborius. Filmas sako, kas tada nutinka, kai pažeidžiami paskutiniai žmogaus privatumo principai, kad net sapne gali būti stebimas ir vertinimas kitų. Iš principo, filmas lyg ir bando pranašauti, jog panašiai gali ateityje ir nutikti, bet ar tada nebus įdomiau gyventi sapniškoje erdvėje, kurią lengviau transformuoti ir kur vyksta nemokami nuotykiai, nei šiame fiziniame gyvenime? Tikriausiai, kad ne, nes sapnus valdžia spės irgi apmokestinti.

 

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Priscilla" / "Priscilla"

 Sveiki, internautai,

 

Niekada nesižavėjau nei Elviu, nei jo muzika, gal todėl neskubėjau pažiūrėti 2022 metais specialiai apie dainininko gyvenimą sukurto Baz Luhrmann filmo „Elvis“. Į pastarąjį daug investuota, gražiai nufilmuotas, blizgus ir žaismingas kaip atrakcionų parkas, skirtas masėms ir kažin, ar atskleidžia tikrąjį Elvį Preslį, todėl nemažai tikėjausi iš Sofios Coppolos naujojo filmo „Priscilla“ (angl. Priscilla) (2023), kuris kaip iš moters režisierės perspektyvos bando perpasakoti žymiojo Elvio žmonos Priscillos ir atsikirsti holivudiškai nušlifuotam 2022-ųjų „Elvio“ versijai ir parodyti, kad dažnai tais, kuriais besąlygiškai žavimės, iš tikrųjų gyvenime nenorėtume tapti nei jų mylimaisiais, nei artimo rato draugais.

 

Išties istorija gan slogi ir niūri. Jaunutė mokyklinukė Priscilla susipažįsta su jau tuo metu žvaigžde iš Memfio tapusiu Elviu, o Elvis nespjauna ir šiek tiek „pasiaugina“ savo naująją pasiją, kol galiausiai ji atvažiuoja gyventi į jo namus. Priscillai tenka nuolat ryti nuoskaudą po nuoskaudos, kai girdi ir mato Elvio aptarinėjimus meilės romanus, kaip jis viešojoje erdvėje flirtuoja su aktorėmis. Meilė netrunka ilgai, priklausomybė nuo narkotinių piliulių priveda prie keisto Elvio elgesio, kuris pasireiškia nevaldomais smurtiniais proveržiais. Jaunutei ir mylinčiai Priscillai tenka arba susitaikyti ir tylėti, arba susikrauti lagaminą ir grįžti namo... Ir viskas. Filmas neeskaluoja Elvio muzikos, ji išvis tarsi neegzistuoja, net pabaigoje nuskamba ne Elvio muzika, o Dolly Parton hitas. Elvio sėkmė egzistuoja kaip Priscillos tragedijos fonas, kamera sekioja stambiu planu paskui Priscillą ir rodo jos naivumą tol, kol žiūrovui tampa aišku: per jauna ir per greitai savo likimą patikėjo šitam rokenrolo karaliui.

 

Ar filmas kryptingai smerkia Elvį? Tikriausiai ne, nors nelygu, kaip pažiūrėsi, tačiau iš Priscillos nulipdomas absoliučios aukos paminklas. Filmas slenka lėtai, kaip ir būdinga Coppolos stiliui, bando lėtai perteikti toksiškų santykių tėkmę, iliustruojant besikeičiančių dešimtmečių kostiumų madomis ir šukuosenomis, bet tiesa tokia, kad filmas nuobodus. Mums, lietuviams, augusiems kitoje pasaulio pusėje be elviškosios kultūros, tas dainininkas iki šiol yra amerikiečių produktas, svetimas, todėl tikriausiai tik amerikiečiai supras ir pajus Elvio reikšmę savo masinėje kultūroje, o mums belieka tik šypsotis ir pritarti, apsimetant, kad viską suprantame. Melodramatiškas filmo tonas, erzinantys veikėjų tipažai man pasirodė vienkrypčiai ir suprojektuoti pagal holivudinius štampus, nors būta teiginių, kad filmas kaip tik pabėga toli nuo Holivudo, bet ar tikrai? Šelmiškas chuliganinis Elvis leidžia sau tai, ko nori, o vargšė jaunutė žmona turi susitaikyti su vyro nesąmonėmis ir tyliai izauriškai kentėti, kentėti, kentėti... Jeigu tai ne tipinis holivudinis lyčių pozicijų žaidimas iš XX amžiaus karikatūrinio lėlių nameliuko, tada nežinau, kas yra holivudinės klišės.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela