Filmas: "R. M. N." / "R. M. N."

 

Sveiki,

 

Jau nebe pirmą dešimtmetį stebiu garsaus rumunų režisieriaus Cristian Mungiu kino darbus ir kaskart, tenka pripažinti, esu maloniai nustebintas ir įtrauktas į savitą jo kine keliamų problemų pasaulį. Tikriausiai nereikia sakyti, kad Naujosios bangos rumunų kinas kaskart randa būdą kalbėti apie demokratiją, laisvę, pasirinkimus, tad kartais atrodo, kad rumunų kinas puikiai demaskuoja vakariečiams jau įprastus dalykus, kartais jau nebepastebimus, bet egzistuojančius. Daugiausiai lietuviai Mungiu prisimena iš pasaulį sukrėtusios dramos „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ (2007), kuriame atvirai šaltomis spalvomis perteikė aborto istoriją. Naujausias jo filmas „R. M. N.“ (rumun. R. M. N.) (2022), pavadintas santrumpa dėl sąvokos magnetinis rezonansas tomografas (rumunų kalba), pastarasis tampa paradoksaliu visuomenės procesų rentgeno nuotrauka.

 

Istorija pasakoja apie vengrų ir rumunų bendruomenę provincijoje, į kurią po ilgo laiko Vokietijoje dirbęs grįžta Matijas. Europoje rumunai (bent daug kur) laikomi čigonais ir jie nepageidaujami, tačiau daugelis rumunų nėra čigonai. Grįžęs namo jis apsistoja savo žmonos ir sūnaus Rudžio namuose, tačiau su žmona santykiai šalti, juos sieja tik sūnus. Rudis miške pamato siaubingus rginius, apie kuriuos bijo pasakyti tėvui, o tėvas suruošia sūnui vyriškumo auklėjimo pratybas ir visaip kitaip bando pagal tradicinius mačo auklėjimo būdus įskiepyti sūnui agresijos, tvirtumo ir išgyvenimo pagrindų. Nepaisant mačo vyruko, jo šeiminis gyvenimas nenusisekęs, kitaip sakant, kaip visada po perdėtu brutaliu vyru slepiasi ištižėlio mergišiaus tikrasis veidas. Netrukus jis per savo meilužę gauna darbo duonos fabrike, kuri teįstengia išmokėti minimumus.

 

Kol rumunai uzurpuoja kiek geresnes Europoje darbo rinkas, pas juos pačius pigia darbo jėga tampa azijiečiai. Filme vaizduojami Šri Lankos gyventojai katalikai, kurie netrukus tampa vietos gyventojų išpuolių aukomis, o duonos fabriko darbuotojams tenka gintis ir įrodinėti, kad, jeigu jie nepriims kitataučių, verslas žlugs. Netrukus bendruomenė atsisako pirkti duoną, o vėliau kyla miestelio žmonių rasistiniai neapykantos išpuoliai. Filmas gana aštriai, kas ir būdinga Mungiu kinui, vaizduoja provincialiečių baimingus įsitikinimus, kurie neapsieina be aštrių disputų, tarp kurių visai nesunku kartais išgirsti ir labai panašių į mūsų lietuvių šeimų maršo organizatorių rypavimus. Rumunų vaizduojami etniniai bruzdesiai demaskuoja krikščionybės dvilypumą ir atjautos imitacijas, taikliai perteikiama neapykantos kalba, kuri puolančiajam atrodo kaip gynyba, bet argumentai kyla iš to paties kitataučių nepažinumo ir prietaringumo.

 

Žiūrėdamas vaizduojamus rumunų ir vengrų procesus visgi prigavau, kokie mes panašūs. Pagrindinis veikėjas pabaigoje taikosi į gausybę meškų (tikrai netikėta metaforiška pabaiga), kad nebežino, kuri meška iš tikrųjų yra priešas, kitaip sakant, kiek daug priešų žmonių, daug iš jų susikuriame patys, kad net nebežinai, kaip beapsiginti, nes nebegali atskirti, kas gera, o kas bloga. Išties tamsus, socialiai suspaustas ir savito pasaulio filmas, kuris, bent jau man, vienas stipresnių šio Kino pavasario sezono filmų, tad pasirinkęs žiūrėti „R. M. N.“ turėjau daug lūkesčių ir, tiesą sakant, jie buvo pateisinti. Labai rekomenduoju socialines problemas nagrinėjantį kiną, kuris palieka daug atvirų klausimų.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Renfildas" / "Renfield"

 Sveiki gyvi,

 

Nesvetimas man parodijų žanras, atėjęs tikriausiai iš vaikystės filmų prieš miegą. Prisimenant Drakulos parodiją „Miręs ir tuo patenkintas“ (1995), nusikeliu į vaikystę, kai gera komedija buvo būtent suvokiama tokia: truputį gašli, nemažai absurdiškų situacijų ir daug nesąmonių, primenančių amerikiečių situacijų serialus. Naujausią Drakulos parodiją sukūrė Chris McKay pavadinimu „Renfildas“ (angl. Renfield) (2023), kuriame daugiau dėmesio skiriama ne tiek Drakulai, kiek jo uzurpuotam ir tarnu paverstam Renfildui.

 

Renfildas šiame filme primena superherojų, veikiau jūreivį jankį Papajų, kuris vietoj špinatų suvalgo kokį vabalą ir akimirkai įgyja nepaprastų galių. Nepaisant to, jis ištikimas Drakulai, kuriam ir vėl... išgelbėjo gyvybę, tačiau jaučia, jog šeimininkas jo nemyli, priešingai – jį išnaudoja, todėl apsilanko toksiškų santykių anoniminiame susirinkime. Ir tai šiek tiek juokinga, nes bandoma į klasikinio tarno ir pono santykius pasižiūrėti šiuolaikiškai. Tuo pačiu Renfildas netrukus susipažįsta su policininke, kuri dėl to, kad yra garbaus tėvelio dukrelė, nuvertinama. Besimezgant policininko ir monstro Renfildo simpatijoms, keičiasi ir pats Renfildas, kuris staiga pradeda perimti vis dažniau savikontrolę. Drakula, žinoma, apie tai sužino ir imasi veiksmų.

 

Filmas iš vienos pusės klausia, ar gali žmogus priklausantis nuo kitų noro ir poreikių išsivaduoti ir kurti asmeninę laimę? Visas šis draminis šablonas kaip kaliausė ant kuolo užmaukšlinamas ant klasikinės Drakulos istorijos. Iš dalies tai suveikia, nes filme nemažai tokių taiklių juokelių, kuriuos nesunku atpažinti prie amerikietiško humoro pratusiems lietuviams žiūrovams. Pagrindinį vaidmenį atliko Nicholas Hoult, kuris perteikė Renfildo transformaciją beveik panašiai kaip prieš dešimtmetį savo kitame zombiškame vaidmenyje „Šilti kūnai“ (2013). Drakulos vaidmenį atliko Nicolas Cage ir jam tai tiko, nes atrodė išties geras psichuojantis Drakula. Baisūs dalykai paverčiami paradoksaliai juokingais, tačiau visuminis vaizdinys visgi yra pagal masinio kino šablonus. Kai ką priminė iš serialo apie vampyrus „Ką mes veikiame šešėliuose“, kuris, tiesa, kur kas juokingesnis. Vienam karteliui „Renfildą“ pažiūrėti ne nuodėmė.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Eurovision 2023 Grand Final results table (juries) / Galutinė Eurovizijos 2023 rezultatų lentelė (komisija ir žiūrovai)

 Komisijos balsavimo lentelė.

Galutinė komisijos ir žiūrovų balsavimo lentelė.

Jūsų Maištinga Siela

Eurovizija 2023: Lietuva, nugalėtoja Loreen, suomių Cha Cha Cha, mano top 6, balsavimo lentelė / Eurovision Song Contest 2023

 Sveiki, skaitytojai,

Gegužės mėnuo apsunkęs, padarau mažiau įrašų, tačiau visgi nusprendžiau pasidalyti praėjusios nakties „Eurovizijos“ įspūdžiais. Nesu itin didelis šio konkurso fanatikas, nestebiu nuo ryto iki vakaro kintančias lažybininkų lenteles, pats nesudarinėju jokių lentelių ir prognozių ir, tiesą sakant, kol nežiūriu paties konkurso, nelabai man rūpi, kas laimės, nes jis vis tiek vienaip ar kitaip bus politizuotas, seksualizuotas ir visaip kitaip įrėmintas. Beveik netikiu, kad įmanoma išlikti šališkam, tą galėjome pastebėti ir aną vakarą, kai konkursą antrąsyk laimėjo Loreen iš Švedijos. Pavyzdžiui, Ukrainos komisija skyrė Lietuvai aukštus balus tikrai ne už oranžinę suknelę, o už politinį palaikymą, o iš Balkanų gavome špygą, nes Lietuva, ten kažkur šiaurėje, jiems buvus nebuvus, nes taškais reikia apdovanoti kaimynus. Ir tai yra praktika, kuri metai iš metų kartojasi, nieko nestebina, mažai ką bepiktina.

Visgi šiemet pakitusi balsavimo sistema tikėtina turėjo įnešti šiokių tokių permainų, nes balsuoti galėjo visas likęs pasaulis. Ir pasaulis nubalsavo gana (sudėjus, aišku, su komisijos balsais) nuobodžiai, neįdomiai, be azarto – Loreen turi laimėti, nors atotrūkis tarp žiūrovams labiau patikusio suomio nei švedės buvo akivaizdus. Akivaizdu buvo ir arenos reakcija, kuri traukė suomio „Cha cha cha“ dainą, o ne Loreen „Tattoo“. Pati atlikėja sėdėjo keistos būsenos, vaizdavosi neadekvati, vis purtėsi žaizdama savo priklijuotais įspūdingais nagais, kad beveik visi už ekrano ir tikriausiai arenoje pajuto kažin kokį dirbtinumą, ypač kai Loreen buvo paklausta apie tai, ar ji svajoja ir tikisi laimėti šį konkursą. Gal aš ir klystu, gal iš tikrųjų Loreen tokia ir yra, bet tikriausiai ne vienas tą vakarą visgi norėjo, kad pergalę išplėštų Käärijä jau vien dėl to, kad Loreen buvo laimėjusi šį konkursą ir tiesiog būtų nuobodu išpildyti lažybininkų lūkesčių. Be to, netikėtos pergalės visada yra geresnės ir įdomesnės nei išsipildžiusios prognozės.

Kadras iš Suomijos atlikėjo pasirodymo.

Monikos Linkytės, Lietuvos atstovės daina „Stay“ jau seniai vadinama „Čiūto tūto“. Vienuolikta vieta iš 37 šalių be didelių ir įspūdingų efektų, be užpakaliuko judinimo, be perdėto seksualumo ir su minimaliu biudžetu, pasikliaujant vien M. Linkytės vokalu ir baltiškais dainos elementais bei vizualizacija yra, sakyčiau, tikras įrodymas, kad jau Lietuva ne pirmą kartą spjovė ant bandymo kažką modernaus ir itin vakarietiško demonstruoti, nes galiausiai nieko nepademonstruosi, švedų mokyklos neperspjausi, todėl belieka ieškoti savojo kelio. Ir mes jį, sakyčiau, randame, o Europai daugiau ar mažiau patinka. Tiesa, estams visgi pavyko atsiplėšti ir pabėgti, jie gerai įsikando skandinavų muzikos kūrėjų skvernus ir metai iš meto perteikia skandinavišką mokyklą. Šių metų estės pasirodymas vokalo atžvilgiu (tą įvertino ir komisija) buvo vienas tvarkingiausių, tačiau žiūrovai pasakė – ganėtinai „Dainų dainelės“ stiliaus, atpažįstama, bet dėl komisijos visgi Estija aplenkė Lietuvą.

Visgi su finaliniu M. Linkytės pasirodymu kažkas kirbėjo, nepasakyčiau, kad jis man patiko, netgi nebuvo to tyro skaidrumo, švarumo, kai ėjo šiurpuliukai per pusfinalį. Man regis, šlubavo ir pasitikėjimas, net pradžioje matėsi sutrikimas, kai dainininkė norėjo ranka paimti mikrofoną, o po to persigalvojo, balsas keistai suspaustas, tad pristigo man to įprasto M. Linkytės lengvumo, tačiau komisijos balai skirti ne už finalą, o už generalinės repeticijos pasirodymą, ištraukė mus.

„Lietuvos komisija 12 balų skyrė Švedijai, 10 – Izraeliui, 8 – Austrijai, 7 – Belgija, 6 – Prancūzija, 5 – Estija, 4 – Australija, 3 – Suomija, 2 – Ukraina, 1 – Kipras. Lietuvos žiūrovų balsai išsidėstė taip: 12 balų gavo Suomija, 10 – Ukraina, 8 – Lenkija, 7 – Švedija, 6 – Italija, 5 – Estija, 4 – Kroatija, 3 – Izraelis, 2 – Moldova ir 1 – Prancūzija.“

 

Atkreipkite dėmesį, kad Lietuva net 4 balus skyrė Kroatijai, rožiniam Hitleriui. Kitais atvejais gal ir būčiau purkštavęs, bet prigavau save niūniuojant jų dainą per pasirodymą ir pradėjau kiek kitaip vertinti šį eurovizinį pokštą.

Galutinė komisijos balsų lentelė.

Galutinė komisijos balsų lentelė.

 

Toliau pateiksiu savo įsimintiniausių dainų topą.

MOLDOVA

Moldovos atlikėjo Pasha Parfeni daina „Soarele şi Luna“ viena labiausiai įsimenamų šiemet tiek melodijos, tiek pasirodymo atžvilgiu. Nors pabaigoje atlikėjas jau duso nuo energingo šokio, visgi šią dainą vis dar ilgai galėsime niūniuoti. Buvau nustebęs, kad tokia daina neprasimušė aukščiau, beveik neabejoju, jeigu tą pačią dainą būtų atlikusi Ukraina, jis būtų top penketuke.  

AUSTRIJA 

Austrijos merginų duetas Teya & Salena  su daina „Who The Hell Is Edgar?“ buvo, sakyčiau, vienas įdomiausių. Daina moderni, kabinanti, lengva, turinti neįtikėtiną rašytojo Edgaro Alano Po kontekstą, tačiau atsitiko tai, kas ir buvo prognozuota: jeigu pasirodai pirmuoju numeriu „Eurovizijos“ finale, galima sakyti, sudegi, nebent esi kaip Loreen ir tave žiniasklaida jau nupiešia kaip potencialią laimėtoją. Nepaisant visko, dainą pirmą kartą išgirdau būtent šiame finale ir ji tapo vienas didžiausių atradimų!  

ITALIJA

Marco Mengoni „Due Vite“ viena gražiausių dainų šiemet. Lietuva apdovanojo nemenkais balais. Tai išlaikyta itališka mokykla, kaip ir pernykštė italų daina, taip ir šiemet, yra italų konkurso „Sanremo“ festivalio nugalėtojas. Puritoniška ir kontrastinga Italija seniai įkalinta religinės stagnacijos, todėl išnešti Italijos vėliavą su LGBTQ vėliava atlikėjui buvo labai svarbu. Net kai vedėja paklausė, ką jis atstovauja, Marco atsakė, kad labiau už Italiją atstovaują pačią meilę. Daina puiki, bet atlikėjas labai jaudinosi. Nežinau, man tas jaudulys davė dar ir savito grožio, tikrumo. O jau apranga! ♥

SUOMIJA

Suomijos atstovas Käärijä – „Cha Cha Cha“ su apendicito operacijos paliktu randu, man regis, pranoko Loreen, o žiūrovai ne kvailiai. Kažkada girdėjau šią dainą ir ji man pasirodė chaotiška, agresyvoka ir pirmąkart nepatiko, tačiau finale viskas žiūrėjosi su humoru, ryškiai, pozityviai einant nuo agresyvių cha cha cha tonų prie spalvingos šventės. Manau, tai gera, šmaikšti, „Eurovizijai“ tinkanti daina.

SLOVĖNIJA

Svajoju kada nors aplankyti tą mažą lopinėlį Europoje, kuri save vadina Slovėnija! Šį vakarą Joker Out „Carpe Diem“ buvo viena pozityviausių dainų, kuri skatino judinti užpakalį. Peržiūrėjau pozityvųjį vaizdo klipą ir jis dar labiau man patinka. Vienas iš netikėtesnių vakaro atradimų.

LENKIJA

Man pačiam labai netikėta, kad visgi labai atsiplėšėme nuo lenkės Blankos dainos „Solo“. Labai patiko Ramūno Zelnio juokelis apie tai: ar šiemet Lenkijai reikės kokių nors efektų? Lenkė atsako: „Taip!“. O pasirodyme buvo beveik viskas, kas telpa į konkurso formatą: ir šokis, ir projekcija, ir suknelės pakeitimas, ir vėjelis, ir spalvingas fonas, erotika ir kas tik norite. Visgi daina nėra įspūdinga, man ji pristatoma per „Labas rytas“ nepatiko, tačiau „Eurovizijoje“ ji susižiūri, ją lengva įsiminti, ji netgi šiek tiek primityvoka, bet, pvz., kabaretinių niuansų portugalės sunkoka klausytis, o lenkės ne, nors ir dubliavosi jos atvaizdas su pridažyta Viktorija Segel.

KAS LIKO KONTEKSTE?

Tiesą sakant, įspūdingai hipnotizuojantis ispanės pasirodymas man liko pernelyg kitoks, nesupratau aš tų motyvų, klausosi įdomiai, tačiau tokios dainos nedėčiau į savo playlistą, ji man per sunki, nors etnine prasme ir jautri. Estijos daina ir kūrinys man tiesiog pernelyg nuobodus reikalas, nors vokalo prasme tikrai buvo gerai.

 

Kai kas labai gyrė jaunąją Izraelio atlikėją, tačiau man be šokio nieko įspūdingo nepadarė, tai numeris su J. Lopez judesiais iš „Amerikos muzikos apdovanojimų“, atidirbta gerai, ryškinant jaunatvišką seksualumą, bet nuobodu. Kitą vertus, turėjome lenkės, armėnės pasirodymus, kurios panašiais rakursais bandė daryti panašius „stebuklus“, bet tuo metu buvo proga užsiplikyti arbatos. Pasirodymo prasme, žinoma, Izraelio atstovė buvo geriausia, bet jos dainos neklausyčiau.

 

Iš dalies džiaugiuosi dėl belgo sėkmės, nes jis dėl savo išvaizdos (spėju) ir pernelyg atviros LGBTQ žinutės buvo dar prieš šį konkursą nurašytas kaip pilka masė. Bet už jį balsavo net Kaukazas! Neutraliai priėmiau čekių pasirodymą, kuri apeliavo į politinę poziciją dėl karo Ukrainoje, bet kur kas man priimtinesnė taikos žinutė buvo šveicaro, kuris tiesiai šviesiai teigė, kad nenori būti kariu ir teptis rankų. Kažko pristigo man iš prancūzės, lyg ir elegantiška, lyg ir įsimenama, tačiau liko kaip toji, kuri užpildo vidurinės lentelės masę. Absoliučiai serbo pasirodymas nežavėjo, tas kuždėjimas, dideli efektai, konstrukcijos, nemažos ambicijos, tačiau nesiklauso nė pro kur man, nors mano kolega būtent sirgo už jį.

 

Galvoju apie Albaniją ir jos šeiminį pasirodymą. Tikrai trūko šunų ir vištų, būtų visas namų ūkis. Tačiau balsingoji vokalistė tiek spaudė savo jautrias išraiškas, kad jau sugalvojau keletą memų, tai tiesiog man pernelyg albaniška. Priešingai Kipro atstovo daina, kuri man suskambėjo ir jautriai, ir gerai. Turėjome Australijos ir Vokietijos rokerius, Australijos atstovai nepalyginamai geresni visomis prasmėmis. Vienas silpniausių viso finalo pasirodymų buvo Didžiosios Britanijos atstovės, kurią visaip vedantieji bandė pareklamuoti, tačiau visuma akivaizdi kaip du kart du yra keturi.

 

Pabaigai. Eurovizija buvo visokia, linksma ir liūdna. Loreen pergalė buvo šiek tiek nuobodi, pabaigoje suomio intriga tikrai pridėjo žavesio. Linkytės rezultatai buvo, sakyčiau, labai geri, aplenkėm nemažai gerų kūrinių ir pasirodymų. Įvesčiau griežtas taisykles balsų skirstymo vedėjams, nes net nebuvo juokinga, kai Vokietijos vedėjas siūlo vokiško sausainio, o Islandijos atstovas nusiėminėja fetešistines kaukes, kad pasakytų „Australija!“. Net nejauku dėl vedėjų. Suprantu, kad konkursą dalinai organizuoja Ukraina, tačiau vėlgi per balsavimą, kol kiekvienas išsako šablonines frazes apie Ukrainos palaikymą, galima sulipinti atskirą 20 minučių klipą, tad darosi nebeskanu žiūrėti, nes akcentus juk jau sudėliojo pačios Ukrainos atlikėjų pasirodymai. Tiesa, Duncan Laurence pasirodymas išties labai jautriai susižiūrėjo.

 

Kitąmet pabandysime iš naujo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tikai žvėrys" / "Seules les bêtes" / "The Only Animals"

 Jūsų Maištinga Siela

Sveiki, svajotojai ir kino žiūrovai,

Ne taip dažnai tenka matyti prancūzų kriminalinių dramų, apskritai mėgstu detektyvinio siužeto filmus, o jeigu jie dar sukurti kitoniškai, neįprastai, įtraukiai, tada esu neabejingas. Panašiai nutiko su prancūzų režisieriaus Dominik Moll filmu „Tiktai žvėrys“ (pranc. Seules les bêtes) (2019), kuriame pasakojama keletas susikertančių pasakojimų, kurie sukasi apie kelis kriminalinius įvykius iškart.

Siužetas lyg ir paprastas: patiklus prancūzų fermeris susirašinėja iš savo ūkio su nepažįstamąja, nes nebejaučia potraukio žmonai, tad net negalvodamas, kad jo internetinė draugė yra Afrikoje įsitaisęs sukčius, kuris prisidengęs merginos pornografiniais vaizdiniai suka istoriją apie mirusį tėvą ir kitas problemas, tiki jos žodžiais. Visą filmą vis galvojau, ar Europoje vis dar gali būti tokių patiklių vyrukų, kurie įsisvaigę savo fantazijose bėga pervesti moteriai, su kuria net neturėjo „skaipinio“ pokalbio, pinigų? Negana to, jis naiviai tiki, kad kaimelyje apsistojusi panašios išvaizdos moteris yra toji iš pornografinių vaizdų...

Žodžiu, naivius ir gyvuliškai gašlius vyro fantazavimus paslepia puikus šios kriminalinės istorijos montažas, nes istorija eina nuo atgalios prie kriminalo ištakų t. y., buvusius vaizdinius netrukus papildo naujos perspektyvos, daug ką netikėtai paaiškina, ar tai būtų aistringas lesbiečių romanas, ar vyro, savo fermoje tarp presuoto šieno slepiančio moters lavoną, istorijos. Veikėjai šiek tiek utriruoti šizofreninėmis obsesijomis, pakrikę, bet ne tiek, kad visiškai virstų kino idėjinėmis karikatūromis. Iš vienos pusės viskas logiškai pateisinama kaip kokiame gerai supresuotame mini „Netflix“ seriale, o iš kitos – žiūrėti viską atbuline tvarka tampa ir dideliu detektyviniu žaidimu, kuris pasiteisina, išlaiko pramogą, įtampą ir intrigą.

Didžioji dalis istorijos perteikiama žiemą, bet čia įpinama ir afrikietiška istorija apie internetinius sukčius, jų gyvenimus traumuojantį ir ne pačių geriausių išeičių ieškoti verčiantį skurdą. Juodaodė moteris Monika akivaizdžiai sako savo dukters tėvui, kad liks kaip „palydovė“ savo baltajam vyrui, nes taip geriausia jai ir jųdviejų dukrai. Tuo pačiu pinigų ir staigaus praturtėjimo troškimas veikėjas veda per apgaulės baltaodį europietį, savo kriminale naudodamas ir afrikietišką šamanizmą... Filmas praplečia Prancūzijos ir jos buvusios kolonijos kriminalinius galios ryšius, tad net gyvendami padvaluose su laptopais internetiniai troliai beveik taip pat sunkiai stengiasi užsikalti, kaip europiečiai ūkininkai. Filme klausiama: ar galioja tiek vienai, tiek kitai pusei kokie nors moraliniai saugikliai, ar pateisinama viskas galios ir aistros žaidimuose? Šiaip labai pavykęs filmas, net nesitikėjau, kad taip įtrauks ir išlaikys dėmesį iki paskutinio kadro.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Klyksmas 6" /"Scream VI"

 

Sveiki,

Nesu didelis serijos „Klyksmas“ gerbėjas, matyt, man per ilgai kuriama ši nuo pat 1996 metų prasidėjusi frančizė, visgi nutariau pasižiūrėti naujausią dalį „Klyksmas 6“ (angl. Scream VI) (2023), kurioje pasirodo aktoriai, kai dar nebuvo gimę pasirodant pirmajai daliai. Neblogai tiek žiūrovų, tiek kritikų įvertinta „Klyksmo“ dalis toliau tęsia tais pačiais triukais siaubo invaziją kino salėse: netikėtai sučirškia telefonas ir pranešama, jog tu netrukus mirsi, bet dar prieš tai tavęs paklausia tavo mėgstamiausio siaubo filmo, pažaidžia makabriškų slėpynių.

Vyrukas su Giltinės gobtuvu ir balto vaiduokliško veido kauke tapo tikra klasika ir atpažįstamu visame pasaulyje prekiniu ženklu, tad filmo kūrėjai ir toliau naudoja, kas jau sukurta dešimtajame dešimtmetyje. Nesu tikras, ar teko matyti penktąją dalį, tačiau šioje serijoje tęsiama lotynų amerikietės, kuri subadė savo užpuoliką, istorija. Vyresnioji sesuo Sem bando visomis išgalėmis gyventi teisingą gyvenimą, todėl saugo jaunėlę Geilę. Abi jos savo tėvo, buvusio po gobtuvu, žudiko atžalos, tačiau, atrodo, nieko bendro neturi su tėvo nusikaltimais, tačiau tėvo padarytos skriaudos ir poveikis masinei kultūrai pritraukia visokio plauko keršytojus ir bepročius, kurie trokšta prisiliesti prie savo autoriteto, kabinėdamiesi prie jo dukterų.

Žodžiu, filmą sudaro būrelis Sem ir Geilės draugų, kurie persekiojami kaukėtų nusikaltėlių bando pabėgti, tačiau vis nesėkmingai. Tiesa, nors siužetą bandoma „paturbinti“, suveliant į pasikartojančių pavojų scenas ir keliant vis naujas galimo galvosūkio sprendimus, tačiau nesunku įspėti iš kelių sykių, kas tikrasis nusikaltėlis, todėl šiek tiek filmas dėl savo detektyvo nuvilia. Nepasakyčiau, kad sudėtingai ar kaip nors išmoningai kuriamas ir seserų santykis, priešingai – šabloniškai, jaunėlė nori gyventi sau, vyresnioji maniakiškai stengiasi apsaugoti, nes nemoka kurti savo gyvenimo. Tai išties šiek tiek filme erzina, nes situacijos, motyvai, santykių konfliktai nesunkiai atpažįstami pagal šablonus, tad didžiausia, ko begalima tikėtis – tai nors kiek įdomesnio siaubelio, kuris vėl šiek tiek plokščias, šiek tiek kampuotas, vietomis juokingas. Nepamenu, kada žiūrėjau paskutinįkart ne parodiją, kad būtų tiek kartų badyta peiliu į veikėjus ir visi išliktų gyvi, arba kad tiek kartų būtų šautą ir badytą į užpuoliką nesėkmingai, kad net beveik tampa be parodijos parodija.

Nesakau, kad filmas prastas. Ne, jis įtraukia, išlaiko vietomis įtampą, tačiau verčiau jo niekaip neanalizuoti, nes po to aptiksite visus tuos įprastinius erzinančius šablonus. Vienam vakarui prie traškučių ir vyno, manau, filmas nepretenzingai susižiūrės.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moterys kalba" / "Moterų pokalbiai" / "Women Talking"

 Sveiki,

Pagal pasaulinį Miriam Toews romaną „Moterų pokalbiai“ sukurtas vaidybinis filmas (kai kur verčiame „Moterys kalba“) (angl. Women Talking) pasakoja apie realius įvykius, nutikusius maždaug 2010 metais, kada po grupinio naktinio moterų religinės kolonijos išprievartavimo (savo pačių bendruomenės vyrų!) susirenka į vietos daržinę ir svarsto, ką toliau jos darys. Šioji religinė bendruomenė kažkiek panaši į konservatyviuosius amišus, gyvena ūkio darbais, neturi interneto, vengia civilizacijos ir gyvena pagal religinius įsitikinimus, kuriais įsitikinusi bendruomenė draudžia moterims mokytis rašyti ir skaityti, nes tikroji jų priedermė rūpintis vyrai ir vaikais.

Kurioziškiausias šiame filme dalykas, kad moterys suvokia, jog jos tapo prievartautojų aukomis, tačiau nesuvokia to masto traumuojančios svarbos. Visi pokalbiai persmelkti fanatiško tikėjimo apie atleidimo galią t. y. vyrai jas išprievartauja ir po to duoda dvi paras joms atleisti už padarytą skriaudą. Tai tarsi budelis po nuplakimo dar lieptų pabučiuoti lazdą ir ranką. Žinoma, filme svarstomos įvairios moterų teisių perspektyvos, religijos-kaltės-gėdos santykis, kuris gana skirtingai veikia išprievartautas mergaites, moteris ar net jau visai pagyvenusias moteris. Filme nerasite prievartų scenų, veikiau atsibudimo vaizdinius, fragmentus, aliuzijas į nusikaltimo siaubą, kurie iškyla moterims kalbantis.

Filmo struktūra gana paprasta. Kaimo mokyklos mokytojas užrašinėja ir protokoluoja moterų pokalbius, dirba tam tikrą metraštininko darbą, o žiūrovas stebi isterikuojančias ir įsibaiminusias moteris, kurios turi nuspręsti, ar paliks bendruomenę ir patrauks į nepažinto pasaulio platumas, ar viską atleis ir pasiliks bendruomenėje. Filmą režisavo kanadiečių aktorė Sarah Polley, kurį laiko buvo dingusi iš kino pasaulio, tačiau su „Kalba moterys“ ji sugebėjo pelnyti „Oskarą“ už geriausią adaptuoto scenarijaus įgyvendinimą. Filmas niūrių, tamsių distopinių spalvų, kuriame mergaitiškas ir vaikiškas tyrumas slepia bendruomenės slepiamas traumas. Sunkiausia patikėti, jog tokios kolonijos vis dar egzistuoja šiandien ir dažniausiai apie šiuos nusikaltimus nieko nėra žinoma.

Kaip viename iš scenų kalbama, moterims užginta net tarp mamų ir dukterų kalbėtis apie savo kūnus, apie reprodukciją ir kitus lytinio švietimo dalykus, tarsi viskas augant savaime išsisprendžia. Takoskyra tarp žinių ir mokslo visuomenės bei puritoniško religinio pasaulio didžiulė, bet po filmo galvojau, kas labiau tas moteris traumuotų, ar toji tyli bežadė kolonijos atmosfera ar už jos glūdintis laukinis ir liberalus seksualumu persisunkęs pasaulis, kurio niekada nepatyrė. Moterys galiausiai pasirenka vieną kelią ir jis, atrodo, iš mūsų civilizacijos perspektyvos pats tinkamiausias, tačiau kaip reikės toliau joms gyventi ir adaptuotis? Sunku pasakyti, tačiau filmas nelengvas, paremtas smurto galios žaidimais, kuriame dominuoja klasikinis brutalus vyro pasaulis, neleidžiantis užmiršti, kaip lengva pavergti be žinių ir rašto kultūros paklusnumui paruoštus žmones. Moterų pokalbiuose veriasi kolektyvinė stigma, vienijančios traumuojančios patirtys, gebančios atskleisti prievartos siaubą, paliktas psichologines traumas.

P. S. Leidykla „Sofoklis“ pernai lietuviškai išleido M. Toews „Moterų pokalbiai“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela