Šios dienos daina: Nirvana - Smells Like Teen Spirit [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Kai 1987 metais susibūrė grupė „Nirvana“, tikriausiai niekas nė pagalvoti negalėjo, kad jie amžiams pakeis roko muzikos veidą. Per savo gyvavimo laikotarpį jie įrašė viso labo tik tris studijinius albumus. Sėkmingiausias iš jų tapo antrasis „Nevermind“, pasirodęs 1991 metais. Jame ir pasirodė vienas didžiausių grupės hitų „Smells Like Teen Spirit“ (liet. Kvepia kaip paauglio dvasia).

Daina beregint susilaukė daugybės klausytojų, ją gyrė muzikos kritikai. Dar 1991 metais tikriausiai niekas nė negalėjo pagalvoti, kad šioji daina taps ištisos roko epochos ženklu, liudijančiu naujosios klausytojų kartos jausenas, gal dėl to dabar šioji daina daugeliui kelia tokią didelę nostalgiją. Netgi po vokalisto savižudybės 1994 metais daina nenustojo būti populiari, kai kurie ją vadina tiesiog geriausia visų laikų roko daina.

Tiesa, pats nepriklausau Nirvanos egzistavimo kartai, tačiau tai jau tapo tikra klasika ir Nirvanos kūrinius dar atranda ir kitos klausytojų kartos, kurios vienaip ar kitaip tapatinasi su tokia muzika. Nors Nirvanos šiaip nesiklausau, bet šioji daina kažin kokia stebuklinga, kabinanti ir ne paslaptis, mėgstu jos paklausyti, kai esu supykęs, sudirgęs ir tiesiog neturiu kur išlieti neigiamos energijos. Šiandien paklausykime dar kartą šio nuostabaus kūrinio.

Žodžiai / Lyrics

"Smells Like Teen Spirit"

Load up on guns, bring your friends
It's fun to lose and to pretend
She's over bored and self assured
Oh no, I know a dirty word

Hello, hello, hello, how low? [x3]
Hello, hello, hello!

With the lights out, it's less dangerous
Here we are now, entertain us
I feel stupid and contagious
Here we are now, entertain us
A mulatto
An albino
A mosquito
My libido
Yeah, hey, yay

I'm worse at what I do best
And for this gift I feel blessed
Our little group has always been
And always will until the end

Hello, hello, hello, how low? [x3]
Hello, hello, hello!

With the lights out, it's less dangerous
Here we are now, entertain us
I feel stupid and contagious
Here we are now, entertain us
A mulatto
An albino
A mosquito
My libido
Yeah, hey, yay

And I forget just why I taste
Oh yeah, I guess it makes me smile
I found it hard, it's hard to find
Oh well, whatever, never mind

Hello, hello, hello, how low? [x3]
Hello, hello, hello!

With the lights out, it's less dangerous
Here we are now, entertain us
I feel stupid and contagious
Here we are now, entertain us
A mulatto
An albino
A mosquito
My libido

A denial! [x9]

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užburtas ratas" / "Wonder Wheel"

Sveiki, skaitytojai,

Tiesiogine to žodžio prasme buvau pasiilgęs Woody Allen filmų ir kaip tik ant kelio išpuolė jo naujausias darbas „Užburtas ratas“ (angl. Wonder Wheel) (2017), kuriame, kaip jau ir įprastą pas šį režisierių, sutinkame ne vieną pirmo ryškumo suburtą aktorių komandą. Bandžiau prisiminti, ar Kate Winslet dar nėra dirbusi su šiuo režisieriumi ir niekaip negalėjau prisiminti, regis, kad ne, ir net pats nustebau, kaipgi čia taip.

Istorija mus nukelia į stilizuotą šeštą dešimtmetį, kur prie Velnio rato ir atrakcionų vyksta darbininkų klasės gyvenimas ir dramos. Dėmesio centre – sunkiai dirbanti motina Džina, kuri užmezga santykius su jaunesniu vaikinu, nors pati yra ištekėjusi ir turi piromaną sūnų. Viskas kaip tikroje muilo operoje, tik čia magijos dvelksmo suteikia režisieriaus ryški nostalgija senajam Holivudui. Šiaip jau daug intelektualių pokalbių būna Alleno filmuose, šįkart liko tik rudimentai kaip antai gelbėtojo poste dirbantis Justin Timberlako kuriamas personažas, kuris skaito... hummm.. senąją graikų literatūrą. Visa kita – likę tik atmosferiniai niuansai, dėl ko tikrai verta atsipalaiduoti ir mėgautis kostiumais, spalvomis, aplinkos detalėmis, to dešimtmečio itin ryškiais vyro ir moterų darbų stereotipais.

Žinoma, tai nėra geriausias režisieriaus filmas, tačiau išsiilgusiems nekaprizingos, tačiau elegantiškos istorijos su kibirkštėle, manau, labai tiks kaip ir prieš tai Alleno filmas „Aukštuomenės klubas“. Žiūrint šį filmą, neapleidžia jausmas, jog viskas kaip ir senajame Holivude yra šiek tiek netikra, šiek tiek teatralizuota ir šiek tiek pernelyg naivu, bet nuo to prasčiau nėra, priešingai – sukuria įspūdį, kad esu pilnas nostalgijos šiai senai kino mokyklai. Tiesą sakant, „Užburtas ratas“ atsirado pačiu laiku, tada, kada man reikėjo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stiklo pilis" / "The Glass Castle"

Sveiki, kino žiūrovai,

Biografinė drama, pastatyta pagal rašytojos Jeannette Walls biografinę knygą „Stiklo pilis“ (angl. The Glass Castle) (2017). Ši istorija pasakoja apie rašytojas bohemišką, turtingą ir kartu komplikuotą ir pilną nepritekliaus bei įvairių traumų patirtą vaikystę. Daugiavaikė šeima, keliaujanti iš vienos vietos į kitą, nuolat patiria nuotykių, nesutarimų, tad žiūrovas netrukus įsitraukia į Kelly Family primenančią šeimynėlę ir jos bendravimo ir gyvenimo atmosferą.

Alkoholis, pažadai, dūžtančios viltys, šeimos santykiai... Daug dalykų šioje istorijoje, kas pakraupintų šiuolaikines vaikų teisių specialistus. Šioje neįprastai ryškioje istorijoje sukuriami ryškūs, unikalios psichologijos personažai. Ypatingas dėmesys krypo į aktorių Woody Harrelson, kuris atliko spontaniškojo alkoholiko tėvo vaidmenį. Tai išties įsimintina istorija. Žinoma, šioji istorija priminė man jau kelias daugiau ar mažiau matytas netipinių šeimų istorijas, labiausiai „Falangų šeimynėlė“ bei „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“, tik šiuo atveju „Stiklo pilyje“ kur kas labiau akcentuota traumuojančioji istorijos pusė.

Tokias netipines istorijas ir dar biografines istorijas labai mėgstu. Nors „Stiklo pilį“ kritikai „pasitiko“ vidutiniškais įvertinimais, aš drąsiai galiu sakyti, kad bent mane filmas tikrai įtraukė. Nors dvelkia režisūroje tam tikri stereotipiniai holivudiniai pasažai, pvz., kaip antai vyro ir žmonos peštynės ir vos neiškritimas pro langą ir čia pat prasiveržęs tarp smurto juokas, duoda tam tikro netikrumo, literatūrinio pasažo. Nepaisant kartais juntamos sintetikos, pati istorija įkvepiančiai ir skaudžiai įtraukianti, turinti ir šviesiąją, ir tamsiąją savo pusę. Po valandos seanso žvilgtelėjau į laikrodį tikėdamasis, kad filmas jau eina link pabaigos (visai ne dėl to, kad prailgo), tačiau dėl to, kad jau per valandą buvo tiek daug papasakota ir taip susigyventa, kad kita valanda prabėgo irgi beregint greitai ir įdomiai.

Jautri, įvairiapusė juosta, prieinama tiek kino grandams, tiek masiniam, neišlepusiam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Rimas Burokas, Patti Smith, Robert Mapplethorpe (Literatūra ir menas, Tiesiog vaikai)

Sveiki,

Gulėdamas prie savo naktinio stalelio pastebėjau šių dviejų leidinių viršelio panašumus. Ant „Literatūra ir menas“ – sovietmečiu nesuprastas ir nukankintas poetas Rimas Burokas su Silvija, o kitoje – Patti Smith su savo sielos draugu Robert Mapplethope, pastarasis nuo AIDS 1989 metais, ant knygos „Tiesiog vaikai“ viršelio.

Absoliučiai, sakyčiau, vien tik sutapimas, tačiau žvelgiant į abiejų kūrėjų gyvenimus, tam tikrų panašumą atsiranda vis daugiau ir daugiau.

Net ir žurnalai su knygomis, kartais sukrenta broliškai pasikalbėti. Apie gyvenimą ir reikalus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Boružėlė" / "Lady Bird"

Sveiki,

Kritikų išliaupsinta amerikiečių drama „Boružėlė“ (angl. Lady Bird) (2017) pretendavo į ne vieną „Oskarą“, tad lakiau progos, kada galėsiu pažiūrėti šią juostą. Pasakojimas apie katalikų mokyklą baigiančią mokinę ir besirenkančią savo kelią pasirodė vietomis nuobodoka. Kodėl? Visų pirma, kad ir tas lietuviams sunkiai suprantamas faktas, meluoti dėl savo socialinio statuso – kas per įprotis dėtis turtingesniu nei esi? Paimta kaip iš kokio prasto serialo paaugliams. Arba tie keisti katalikų mokyklos reglamentai, kaip sovietiniais lakais, matuotų mergaičių sijonus.

Taip, šiame filme daug tiesiog paaugliškai jaunatviško probleminio lauko, kuris tikriausiai įdomus nebent to laikotarpio žiūrovui. Savaime aišku, tai nėra blogai. Tačiau neapleidžia jausmas, jog visą tokios naujam gyvenimui besirenkančios merginos jauseną jau esu kažkur ir skaitęs, ir matęs kituose filmuose... Kitą vertus, šio filmo stiprioji pusė yra Saorse Ronan kuriamas pagrindinės veikėjos Christinos, kuri nori vadintis Lady Bird (Boružėle), charakteris. Kartais jis atrodo paaugliškai motyvuotas ir nuobodus, o kartais jis blyksteli keistas spontaniškais subtiliais poelgiais, dėl ko tampa išties įdomu „klijuoti“ veikėjai keistuolės etiketę.

Tiesą sakant, iš filmo tikėjausi šio bei to daugiau siužetiškai. Paviršutiniškai žvelgiant, juk tai paprasta istorija apie maištaujančią ir ambicingą mergiotę, kuriai gyvenimas aplamdys sparnus. Iš kitos pusės tai kartu ir skaudi istorija apie motinos lūkesčius, motinos ir dukters santykius, jų išsiskyrimą, naujų vertybių atradimą ir daugelį svarbių jaunam žmogui dalykų, tad manau, pirmiausia filmas aktualiausias bus šiam ieškančiam žiūrovui. Na, o aš jau jaučiuosi per visa tai perėjęs, todėl žvelgiant, kad ir kaip keistai nuskambėtų, „iš aukšto“, filmas atrodo šiek tiek pervertintas, nors ir neblogas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Sigitas Parulskis "Amžinybė manęs nejaudina"

Sigitas Parulskis. „Amžinybė manęs nejaudina“ – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p.

Sveiki,

Naujausia Sigito Parulskio knyga Amžinybė manęs nejaudina išleista prieš pat Vilniaus knygų mugę. S. Parulskis turi visą kartą ištikimų savo skaitytojų, tad tikriausiai nė nebereikia pristatinėti, kas jis toks ir kokia jo literatūra. Mano paties santykis su šio rašytojo darbais buvo „užgesęs“ beveik dešimtį metų. Paskutinis jo skaitytas romanas Murmanti siena paliko gerą įspūdį, tad sunku pasakyti priežastis, kodėl ilgą laiką S. Parulskį laikiau cinišku rašytoju ir bėgau nuo jo eseistikos kaip velnias nuo kryžiaus, tačiau šiemet prisėdau visai naujomis akimis prie naujausio jo darbo ir supratau, kad tas bėgimas tebuvo tik laiko distancija pasikeisti man pačiam.

Amžinybė manęs nejaudina sunkiai įvardijamo žanro knyga, susidedanti iš trijų atskirų žanrų. Ar galėtume tai pavadinti rinkiniu? Galbūt, bet rinkinys gi nėra žanras. Pirmoji knygos dalis vadinasi itin metaforiškai ir filosofiškai Stingdančios laiko kasyklos. Šioji knygos dalis, mano akimis, pati meniškiausia ir patraukliausia skaitytojui dėl ilgalaikio aktualumo, prasmių lauko, kurios truputį skiriasi nuo toliau esančių tekstų tuo, kad jos nėra tik laikmečio aktualijos. Kitaip sakant, tekstas koreliuoja su knygos pavadinimu ir iš esmės kalba apie žmogaus egzistenciją.

Šioji knygos dalis parašyta „laisvuoju rašymo“ būdu, apie kurį, beje, pats autorius knygoje šiek tiek užsimena. Tai sąmonės srauto minčių dėstymas, tačiau neatrodo, kad tekstas būtų grynasis sąmonės srautas, kadangi jis turi keletą tarpusavyje susivijusių siužetinių linijų ir aiškią struktūrą. S. Parulskis kuria savo paties prototipą Edvardą: iš vienos barikados S. Parulskis nusikelia į vaikystę, pasakoja santykius su tėvu, iš kitos barikados – Edvardas (tam tikra prasme Orfėjas) atlieka net kelias funkcijas. Pirmiausia jis leidžia susidaryti kelioms apie egzistenciją pasakojimo perspektyvomis, taip pat atskleidžia autoriaus (ir iš esmės mūsų visų) dvilypumą. Vienoje laiko plokštumoje, regis, egzistuoja keli pasakotojai ir kelios alternatyvios tikrovės (atminties, dabarties ir to, kas galbūt galėjo būti). Visos šios tikrovės „perteptos“ autoriui būdingu filosofiniu pasaulio pajautimu.

S. Parulskis išlieka ištikimas savo kontrastingam stiliui, kurio vienas iš fundamentų yra švento ir buitiško supriešinimas. Kūniškumas su dvasia, religija su žemosios kultūros įvaizdžiais. Įspūdis: ten kur altorius, visada bus ir šūdo. Priešingai nei anksčiau, šįkart pajutau, kad tai anaiptol nėra ciniška. Absoliučiai tekste nejaučiau nei pasibodėjimo, nei noro dirbtinai šokiruoti įvaizdžiais. Autorius tiesiog yra toks koks yra, tai jo filosofija į pasaulį, savo gyvenimą, todėl retkarčiais šiame tekste atrodo, kad gaudoma nesugaunamas dalykas, žvilgsnis į praeitį, todėl blyksteli nostalgijos pliūpsnis, primenantis Prarasto laiko beieškant.

Tai tekstas ir apie S. Parulskio biografiją. O kaip kitaip. Daugybė jam pačiam rūpinčių autorių, aliuziją į tai, kas skaitoma, kas domimasi, kur keliaujam ir pan., todėl S. Parulskio pasaulio tyrinėtojams knyga turėtų atrodyti kaip išpažintis, filosofiniai užrašai. Bent jau man tai buvo be galo įdomu, kadangi atradau ne vieną sąlytį su S. Parulskiu, vienas ryškiausių – abu mėgstame rašytoją J. M. Coetzee.

Sigitas Parulskis.

Antroji knygos dalis Tarp kūno ir sienos kur kas aiškesnė ir be jokios abejonės tai yra eseistiniai tekstai, publikuoti spaudoje. Juose – nūdienos aktualijos, autoriaus mėginimas aprėpti problemas ir jas apmąstyti. Daug tekstų vienaip ar kitaip siejasi su lietuvio tapatybės problema, kuri paženklinta sovietinio ir naujausių laikų istorinio lūžio. Kai kuriais atvejais netgi tapatinausi su S. Parulskio mintijimu, kurio negalėjau suformuluoti pats. Pavyzdžiui, apie Valstiečių valdančiąją partiją ir kvailus rinkėjus: „Galima sakyti, kad rinkimuose laimėjo ne programa, o stereotipas. Valstiečio klišė lietuviui vis dar kelia sentimentų, vis dar susijusi su jaukumu ir namais. Tai labai sena kaimo ir miesto priešprieša. Valstietis arba kaimas, kažkur giliai mūsų pasąmonėje tebesisieja su rojumi, kuris, nors ir prarastas, vis dar mielas (p. 169).

Trečioji knygos dalis Suskaldyta Europos kaukolė skirta autoriaus apmąstymams apie žydų genocidą. Kai kada atrodo, jog šie tekstai pasiteisinimas, o kai kada, kad bandymas suvokti romano Tamsa ir partneriai apie žydų sušaudymus kilusį rezonansą. Priminsiu, kad šis romanas sukėlė prieštaringų vertinimų, nes jame minimi lietuviai kolaborantai, padėję naciams naikinti žydus. Autorius pateikia faktus iš gimtųjų kraštų ir svarsto, kodėl iki tol jis šitaip ilgai vengė šitos temos. Savo neigimo tendencijas sugretina su visos Lietuvos tendencijomis. Kontekste tikriausiai ne vienas prisiminsime Rūtos Vanagaitės Mūsiškius.

Po šios knygos, galima sakyti, atradau Sigitą Parulskį iš naujo. Labai artimą, visai necinišką ir tai tikriausiai žymi ne jo virsmą, nes mažai kuo autorius pasikeitęs, veikiau pasikeitė mano paties pozicija. Amžinybė manęs nejaudina apima daug egzistencinių klodų nuo gyvenimo prasmės apmąstymų iki kasdienybės banalybių, kuriose kartais jaučiamės įklimpę. Daug joje visko, bet tikriausiai visuose tekstuose galima savęs paklausti: o ar man pačiam rūpi viena ar kita? Ką reiškia toji amžinybė, kai gyvenimas pilnas atbukinančių nuo svajonių ir amžinybės mėšlo? Atsakymų gal ir negausite skaitydami, bet dažnas turėtumėt pajusti, kaip kartais tiesiog skauda arba būna gražu, o kartais ir viena ir kita vyksta vienu metu.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bėdos kurorte" / "Snached"

Sveiki,

Kai norisi „atsijungti“, geriausiai tinka amerikietiškos komedijos, kurios nereikalauja nieko mąstyti, tiesiog pasinerti į anekdotines absurdiškas situacijas ir kikenti. Viena tokių komedijų yra „Bėdos kurorte“ (angl. Snached) (2017) su iškilusia komike Amy Schumer.

Vis kažkaip norisi sakyti „nieko rimto“ tarsi tai būtų kažin koks filmo nužeminimas, bet, velniai rautų, negaliu neigti, kad šioji komedija nesukėlė juoko – tai juk ir yra pagrindinė filmo užduotis. Čia nerasite subtilių poskonių, paslėpto ir elegantiško humoro, bet kartais tiesiog to ir nereikia. Norisi žiūrėti tiesiog banalybes ir kvatoti. Filmo siužetas irgi nėra naujos, po „Pagirių Las Vegase“ ir kitų kurortinių komedijų, šioji tikrai nieko nenustebins, niekuo nešokiruos ir nieko naujo nepateiks. Jeigu nekelsite filosofinių klausimų, kam išvis leisti dar tokią produkciją, kuri nepateikia iššūkio, tai, manau, filmą galite visai linksmai sužiūrėti.

Žinoma, čia neapsieis be galybės klišių, standartinių tipažų, jau kažkur vienu ar kitu rakursu panaudotų kine juokelių, tačiau, kai daug tokių filmų per metus nežiūri, tai tiesiog pasiilgsti žiūrėjimo dėl žiūrėjimo. Motina ir dukrelė (nevykėlė) leidžiasi į pavojingą Ekvadorą ir ten, žinoma, per savo patiklumą papuola į vietinių gangsterių nemalonę. Žinomi aktoriai, juokingi veikėjai, smagios situacijos. Jeigu jums reikia šito, tai, manau, neišvengsite šios juostos.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 4.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys milijonai eurų" / "Three million euros"

Sveiki,

Dvi močiutės lietuviškų laukų apsuptyje įrengtoje autobusų stotelėje sėdi ir sako pizdiec ir viskas visiems labai gerai! Štai ką prisiminsiu iš lietuviškos komedijos „Trys milijonai eurų“ (2017). Tai tikrai nėra subtili komedija, kuri kažką atskleistų kitokio, veikiau primena jau dešimtmetį ir ilgiau besitęsiančią komedijų braižą, kažką panašaus į sukryžmintas rusų ir pačių prasčiausių amerikietiškų komedijų versiją, pridedant šiek tiek lietuviško nacionalinio prieskonio. Tiesą sakant, visokie „Valentinas vienas“ bei „Zero“, dėl kurio ėjo visi iš proto, man net galvą skaudėjo – nieko ten absoliučiai gero. Vien tik brutalus anekdotų kratinys, nors ir „Trys milijonai eurų“ žadėjo kažką naujo, bet...

Bet ir vėl matau tuos pačius aktorius, kurie migruoja iš filmo į filmą, kurie veda TV laidas, kurie uzurpavę teatro scenas ir, rodos, kokie 15-20 veidų visada tie patys. Nieko neprikibsi, tai jau komerciniai dalykai ir veidai tikrai veikia, o ir aktoriai tam tikroje srityje tikrai sužiba kaip žvaigždės. Bet čia jie sužiba? Tikrai ne. Nes tiesiog to neleidžia paprasčiausias žanras, kurį taip sunku padaryti, kad jis būtų tiesiog geras. Prancūzai štai gali.

Idėja primena vakarietišką filmų versiją, kai durnelis į rankas gauna daug pinigų ir galiausiai vis tiek lieka prie suskilusios geldos. Nuo likimo nepabėgsi net jeigu tavo stogą apkals auksu. Nemažai juokelių, kurie tikrai pritrauks ir vers kvatoti statistinį lietuvį ir tai, Dievas mato, nėra pati blogiausia lietuviška komedija. Vietomis iš tikrųjų kikenau ir džiaugiausiu: va, turime ir mes savo juoką! Bet atsitolus ir įvertinus filmo visumą, visgi tai šiaip sau komedija, kurią dalis sužiūrės vien iš patriotiškumo, nes tai lietuviška produkcija, kiti iš paikos kvailystės, kiti iš nevilties, kiti iš esmės dėl to, kad ir patinka tokios juostos.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventasis"

Sveiki, kino žiūrovai,

2017 metų Lietuvos metų filmu išrinkta juosta „Šventasis“ (2017) jau seniai kirbino mano smalsumą, nors paskutiniu metu buvau tiek nusivylęs lietuvišku kinu, kad praktiškai net nebenoriu jo žiūrėti ir jokia komercija manęs nebeatviliodavo į kino salę. „Šventasis“ turėjo tą šansą, tačiau po jo tikriausiai ir vėl ilgai nebežiūrėsiu „rimtojo“ lietuviško kino. Tuoj paaiškinsiu kodėl.

Filmo medžiaga – absoliučiai šiuolaikiška ir artima mums, lietuviams, kurie išgyveno ekonominę krizę, kuri davė išbandymą ne vien per piniginę ir darbą, bet ir gerokai ištampė psichinę būklę, santykius su šeima ir apskritai leido permąstyti savivertę. Visi šie aspektai „nagrinėjami“ „Šventasis“ juostoje, kur pagrindinis aktorius Marius Repšys, primenantis fūros vairuotoją, kovoja su egzistencine krize ir ieško vietos po saule, kad galėtų išlaikyti savo šeimą. Visa tai padaryta konservatyviai „tyliai“, be kokių įvardijimų, tiesiog kamerai sekant veikėjo veiksmus. Tai dažniausiai suveikia ir gurmano vaizduotę pripildo kažin kokios egzistencinės pajautos, užuojautos, palieka apmąstymų, tačiau „Šventasis“ nejaudino nors tu ką. Absoliučiai nesugraudino, neprivertė įsijausti, o ką aš daryčiau, kaip aš jausčiausi, kaip aš elgčiausi toje pilkoje atmosferoje ir toje tikėjimo keistoje parabolėje ties vidine žmogaus krize. Nejaudino ir Mariaus Repšio įvertinta vaidyba.

Gal filmas padarė daugiau nei galiu pasakyti? Jis demaskavo abejingumą šiai temai? Galbūt. Tačiau kodėl kiti filmai geba sujaudinti, o „Šventasis“ pasirodė skurdaus pilko miražo ir vietomis keliantis žiovulį? Negaliu pasakyti, kad režisierius prastas, tiesiog, mano akimis, filmui trūko paprasčiausios dvasios, kibirkšties, kuria patikėčiau, kad iš tikrųjų veikėjas malasi šūdiname krizių pasaulyje.

Mano įvertinimas: 4.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata (sentencija): Albert Einstein apie protą ir išmintį

Vinilinė plokštelė: Christina Aguilera - Back to Basics (Vinyl, 2LP red) (2006)

Apie albumą Christina Aguilera - Back to Basics (Vinyl, 2LP red) (2006)

Vinilinė plokštelė: Cher - All or Nothing / Dove'e L'amore (Vinyl, 2LP) single (1999)

Apie Cher singlą "All or Nothing".

Šios dienos citata (sentencija): Sigitas Parulskis apie laisvąjį rašymą

Sveiki,

Beskaitydamas Sigito Parulskio knygą „Amžinybė manęs nejaudina“ (2018) vis atrandu tokių perliukų, kurias išsirašyčiau kaip citatas. Pavyzdžiui, šią apie laisvąjį (sąmonės srauto diktuojamą) rašymo būdą, iš kurio galima daug ką pasakyti apie žmogų. Dalijuosi.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Kylie Minogue - Can't Get You Out Of My Head [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Viena garsiausių Kylie Minogue hitų yra be jokios abejonės „Can‘t Get You Out of My Head“, kuri pirmąkart pasirodė 2001 metais ir įėjo kaip pirmasis ir pagrindinis singlas iš vieno sėkmingiausio atlikėjos albumų „Fever“. Beje, tai aštuntasis solo australų atlikėjos albumas.

Daina iškart buvo pastebėta ir įvertinta muzikos kritikų, kurie nepaprastai apdovanojo puikiais įvertinimais. Netrukus daina sulaukė itin ryškaus komercinio pasisekimo ir beveik visose šalyse užėmė savo laiku pirmąją vietą klausomiausių hitų topuose. Britanijoje daina tapo dukart platininiu su 1,2 milijonų kopijų pardavimu, Australijoje – triskart platininiu. Sėkminga daina buvo ir kitose šalyse.

Modernus ir šiuolaikiškas skambesys bei tuoj pat įsimenantis priedainis „la la la“ padarė šią šokių vidutinio tempo dainą tikru hitu. Prie populiarumo prisidėjo ir tuokart modernus ir itin atviras muzikinis vaizdo klipas, kuris prikėlė atlikėją antrajam populiariam gyvenimui bei padarė poveikį populiariajai kultūrai. Siūlau vėlei paklausyti kiek primiršto hito.

Lyrics / žodžiai

"Can't Get You Out Of My Head"

La la la
La la la la la
La la la
La la la la la

I just can't get you out of my head
Boy your loving is all I think about
I just can't get you out of my head
Boy it's more than I dare to think about

La la la
La la la la la

I just can't get you out of my head
Boy your loving is all I think about
I just can't get you out of my head
Boy it's more than I dare to think about

Every night
Every day
Just to be there in your arms

Won't you stay
Won't you lay
Stay forever and ever and ever and ever

La la la
La la la la la
La la la
La la la la la

I just can't get you out of my head
Boy your loving is all I think about
I just can't get you out of my head
Boy it's more than I dare to think about

There's a dark secret in me
Don't leave me locked in your heart

Set me free
Feel the need in me
Set me free
Stay forever and ever and ever and ever

La la la
La la la la la
La la la
La la la la la

I just can't get you out of my head
I just can't get you out of my head
I just can't get you out of my head...

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rebeka Una "Atjunk"

Rebeka Una. „Atjunk“ – Vilnius: Alma littera, 2016. – 272 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Paauglių ir jaunimo literatūroje paskutinį dešimtmetį yra stipriai veikiama šiuolaikinių technologijų, todėl visai natūralu, kad šios temos (teigiamomis ir neigiamomis tendencijomis) braunasi ir į šio amžiaus tarpsnio literatūrą. Štai jaunimo knygos konkurso nugalėtoja Rebeka Una (tikras vardas Jurga Šalaševičiūtė) (g. 1979) debiutuoja rankraščiu pavadinimu Atjunk, o knyga sulaukusi sėkmės nesunkiai tapo Metų knygos paaugliams 2015 finalininke.

Iš tikrųjų šiuolaikiniams jauniesiems skaitytojams skaityti reikia itin daug, neaplenkiam ir mūsų senųjų klasikų, tačiau „priėjimas“ prie įpročio skaityti visgi, mano manymu, yra formuojamas pagal aktualijas, kitaip sakant, ką aš pats galiu pasiimti iš knygos. Kažin, ar daug ką paauglys pasiims iš A. Baranausko ar K. Donelaičio – šie autoriai tiek mąstysena, tiek gyvenimo išmintimi, tiek žodynu pernelyg nutolę nuo nūdienos paauglių. Nenoriu sumenkinti klasikų, jų mokytis reikia, tačiau užkrečiantys pavyzdys rodo, kad paaugliai patys linkę labiau į verstinę ir šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Ypač jeigu tai susiję su technologijomis, pavyzdžiui, virtualus gyvenimas, socialiniai tinklai, iširę tėvų ir vaikų santykiai šių dienų kontekste.

Rebekos Unos knyga Atjunk turi visus reikiamus skaitomos knygos ingredientus suaktyvinti ir pritraukti jaunąjį skaitytoją. Romanas Atjunk pasakoja apie netolimą ateitį, kuri paremta besikeičiančio dvasiškai ir fiziškai nuolankiu žmogumi nužmoginančiai sistemai. Žmogus knygos vaizduojamame amžiuje tampa ne tik priklausomas nuo socialinių tinklų (prisiminkime: jei tavęs nėra Facebooke, tai tavęs išvis niekur nėra), bet ir yra genamas visos sistemos nuo knygų ir visko, kas buvo užgyventa ankstesnių kartų. Žinių visuomenė, kurioje išlaisvėja didžiulis informacijos kiekis, iš esmės tampa kalėjimu, nes viskas sekama, kontroliuojama ir nurodinėjama.

Tokioje sistemoje vaizduojama paauglė Gryta, kuri diena iš dienos sėdi prie užrašinės, supraskite, prie planšetinio modernaus kompiuterio ir seka bei dalijasi informacija su tūkstančiais draugų. Staiga ji ima jausti, kad visa tai netikra, kad pro organine plėvele aptrauktą jos fizinį kūną nori prasiveržti žmogiškoji prigimtis – noras lakstyti, bendrauti, mylėti, palaikyti gyvą kontaktą. Kitaip sakant, tai era, kada šeimos ryšiai palaikomi vien kompiuterio pagalba.

Rebeka Una

Daug kam kyla klausimas, ko kam viso to reikia? Kokia visos šios istorijos priešistorė? Kodėl žmonės leido įvykti šitai technologijų revoliucijai ir kodėl nekyla maištas? Autorė nedetalizuoja praeities ir gana stilistiškai taupiai leidžia kontekstui plėstis skaitytojo vaizduotės lygmenyje. Galimas daiktas, kad jaunasis skaitytojas, kuris nori, kad viskas būtų konkretu ir tikslu, pasiges tos istorijos plėtotės, tačiau net psichologai seniai pritaria, kad geresnės ir meniškesnės tos knygos, kurios iš dalies apribotos, neišbaigtos, lavinančios skaitytojo nuojautą ir vaizduotę už neįvardytų tekste dalykų.

Grįžtant prie paties pasakojimo, nesunku greitai įsijausti į Grytos sterilų pasaulį, kuris iš esmės atitinka distopinio romano koncepciją – netolima ateitis, apokalipsinės nuotaikos, sunaikinta natūrali žmonijos civilizacinė raida, mokslinės fantastikos motyvai. Bet svarbiausia šioje knygoje tikriausiai yra žinia jaunajam skaitytojui, kad jokios technologijos neatstos tikro ir gyvo ryšio su kitu žmogumi. Skaudžiai pavaizduoti Grytos ir tėvų santykiai, kurie praktiškai pagrįsti prižiūrėtojų santykiais nei tais „normaliais“, todėl knygoje pilna formalių dialogų, kuriančių sterilią, apmirusią visuomenę, kuri vengia bet kokių negatyvių jausmų ir tai net laiko liga. Nejučia prisiminiau Jaroslavo Melniko romaną Tolima erdvė ir George Orwell 1984-ieji, kurie sukurti panašiu distopiniu principu, kai natūralūs žmogiškieji jausmai tampa sistemos pažeidimo priežastimi. Kokios viso to priežastys? Pasikėsinimas į dieviškumą – žmonės masiškai save konstruoja internetinėje erdvėje ir net realiai keičia visus savo organus, prarasdami savastį ir žmogiškosios prigimties unikalumą. Kitaip sakant, už amžiną gyvenimą jie paaukoja tai, kas žmogiška – dar nuo Antikos laikų gyva amžinojo gyvenimo siekiamybė.

Distopija, deja, šviesios ateities nežada ir kiekvienas pasikėsinimas į amžinybę ir prie jos priartėjimas turi savo kainą – tą ir sako romanas Atjunk. Nekyla jokių abejonių, kad jaunasis skaitytojas lengvai absorbuos knygos potekstes, nes jos pakankamai akivaizdžios, kaip ir brokuoto bei prie sistemos nepritampančio žmogaus likimas. Paraštėse liks laiko apmąstyti, kas apskritai yra internetinė priklausomybė, kas yra sistema, ką reiškia absoliuti laisvė ir kai tave nuolat seka. Kas apskritai yra normalu ir kas yra žmogaus prigimtis elgtis pagal gamtos, o ne primestos sistemos dėsnius. Gal suvokus per šią prizmę esmines sąvokas ir tendencijas, bus kur kas lengviau suvokti istorines praeities sistemas, pavyzdžiui, Stalino režimą.

Knyga ir jaudina, ir graudina, ją lengva skaityti, formuojant esminius skaitymo ir teksto suvokimo įgūdžius. Mano galva, tik tokius tekstus įveikus galima jau gręžtis į mūsų klasikus, tada jau kalbėti apie žodyno skirtumus, menines priemones ir kitus dalykus ir iš esmės lyginti su šiuolaikine literatūra. Atjunk byloja, kad puikiai galima užpildyti šiuolaikinę lietuvių literatūros nišą išmaniais ir aktualiais kūriniais, kuriais būtų galima remtis, pavyzdžiui, ruošiantis kalbėti viešąją kalbą ar rašyti rašinį.

Jūsų Maištinga Siela

Šablonai padėkoms spausdinti (padėkų šablonai) muzikos tema

Sveiki, skaitytojai,

Neseniai teko sudurstyti keletą padėkos šablonų padėkoms. O juk būna, kada reikia, užsimeta, pasimiršta, neberandi. Manau, šis įrašas labiau man atrasti tai, kas buvo sukurta, o gal ir Jums patiems pravers šie variantai.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Juodasis veidrodis" / "Black Mirror" (1 sezonas / season 1)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu aptikau serialą „Juodasis veidrodis“ (angl. Black mirror), kurį sėdausi taip smagiai žiūrėti ir taip tikėjausi nesikamuodamas pažiūrėti pirmąjį sezoną, kad net aiktelėjau, kai pamačiau, jog viso labo pirmąjį sezoną sudaro tik trys serijos! Praktiškai nėra ko žiūrėti laiko atžvilgiu, bet nepaisant to, serialas pakankamai įdomus ir verčiantis mąstyti vartotojišką ir prie sistemos prisitaikiusį žmogų.

Kadangi serijų nebuvo daug, trumpai aptarsiu visas tris.

Pirmoji serija „Nacionalinis himnas“.

Pirmoji serija užkabina savo „Kortų namelį“ primenančia įtampa. Vienoje serijoje papasakota šalies premjero pasidulkinimas su kiaule per visas žiniasklaidos transliavimo priemones istorija. Ir vardan ko? Vardan princesės Siuzanos gyvybės išsaugojimo, kuri yra paimta įkaite. Iš esmės pirmoji serija jau ir brėžia viso sezono aiškias juodojo veidrodžio metaforas – prisitaikėliškos visuomenės, kuri trokšta valdžios ir galios, tačiau ji sukuriama žmones gniuždančiais būdais. Pažeminti šitaip šalies premjerą – daugiau nei aštri idėja, tai tarsi visuomenės iškreipto veidrodžio simbolis. Pasikrušęs su kiaule premjeras ne tik išsaugo postą, bet dar tampa ir šalies didvyriu.

Antroji serija „Penkiolika milijonų nuopelnų“.

Tai mėgstamiausia mano šio sezono serija, kuri pasakoja distopinę pasakojimą apie mūsų netolimą ateitį, kada žmonės tampa visuomenės vergais ir savo primestų svajonių įkaitais. Visi minantys dviračius renka gyvenimo taškus ir trokšta patekti į TV šou, panašų į X faktorių ir pagaliau tapti žvaigžde. Netrunka žiūrovas „pagauti“ šio iškreipto, netikro žmogiškumo sistemą, paremta žmogaus žlugdymu prasmę. Mano asmenine nuomone, šioje serijoje puikiai pasirodė filmo „Get Out“ žvaigždė Daniel Kaluuya.

Trečioji serija „Visa tavo istorija“.

Tikriausiai prastesnė serija, nors idėja ir gera – implantas leidžia atsukti praeities įvykius ir juos regėti tarsi filmą. Tokia galia žmogų praturtina atminties galiomis, tačiau galiausiai pati galia atsigręžia prieš žmogų – jis sunaikina santykius. Galima tik diskutuoti: ar gerai, kad tokiomis priemonės atskleidžiama tiesa, ar geriau gyventi melu grįstoje santuokoje. Kuo ši serija pasirodė silpnesnė už pirmąsias dvi? Gal dėl to, kad anos buvo šiek tiek globalesnės, o šioji pernelyg padvelkė myliu-noriu-negaliu muilo operos tendencijomis. Nepaisant visko, scenarijus vis tiek neprastas. 

Televizijos kampanija Netflix įsigijo teisę toliau tęsti šio serialo tęsinius nuo trečiojo sezono -padaugėjo ir serijų. Manau, kad dar grįšiu prie šio serialo ir pagriebsiu antrąjį sezoną. Tokie sveiko proto ir verčiantys kritiškai žvelgti į mūsų civilizacijos paradoksus, man iš tikrųjų patinka.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Madonna, Frozen, vinilinė plokštelė, vynas ir žvakės

Sveiki,

Dar vienas savaitgalis užbrauktas iš gyvenimo. Ir vėl pirmadienis – „mėgstamiausia“ savaitės diena. Juokauju. Nors neabejoju, kad kai kam ši savaitės diena išties puiki, kad ir darbe, kad ir išeiginė – nesvarbu.

Štai mano savaitgalio momentas – jaukus pasisėdėjimas namie prie taurės vyno, užgesinus lempas, besiklausant Madonnos dvasingosios dainos Frozen, rikiuojant ir išardant daugybę minčių galvoje.

Mėgstu tokius jaukius vakarus. Tiesiog būti.

Jūsų Maištinga Siela