Filmas: "Roma" / "Roma"

Sveiki,

Gerai, pažiūrėti meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuaron filmą „Roma“ (ispan. Roma) (2018) paspartino būtent prieš kelias dienas pelnytas „Oskaro“ įvertinimas kaip geriausias užsienio šalių filmas. Venecijos festivalyje – auksinis liūtas. Šis režisierius paskutiniu metu dirbo su angliakalbiais aktoriais ir projektais. Tereikia prisiminti „Gravitacija“ (2013) ir tą patį „Žmonių vaikai“ (2006) – visi jie grandioziniai, išskirtiniai darbai. Mano pažintis su šiuo režisieriumi tikriausiai prasidėjo nuo jo ispaniškojo filmo „Taip pat ir tavo mamą“ (2001), kuris taip pat kino kritikų buvo įvertintas labai gerai. Su „Roma“ režisierius tarsi sugrįžta prie ispanakalbių projektų, į „Taip pat ir tavo mamą“ laikus ir kuria savitą etninį atspalvį turintį kiną.

Sakoma, kad visi keliai veda į Romą, bet šiame filme tikriausiai tai paties režisieriaus kelias į jo praeitį. Kūrėjas tikina, kad 90 proc. juostos yra jo vaikystės rekonstrukcija. Nesunku patikėti, nes 8 dešimtmečio pradžios detalės, tolygus meksikiečių socialinis pasiskirstymas – indėnų rasės palikuonys tarnauja europietiškojo gymio meksikiečiams (čia kaip ir telenovelėse), tačiau pats pasakojimas turinčių ne iš lengvųjų tonų. Įvykių centre – vietinė tarnaitė, kuri nešioja kūdikį nuo menkai pažįstamo kavalieriaus. Ji pasmerkta būti vieniša, tačiau šalia esantis turtuolių gyvenimas klostosi ne kaip pasakoje, bet irgi viskas griūva. Žodžiu, lėto nespalvoto pasakojimo tėkmėje turime du atskirus laikmečio įrėmintus socialinius pasaulius, kuriame verkia ir Izaura, verkia ir turtuoliai... Visą laiką galvojau žiūrėdamas, kodėl filmas pavadintas „Roma“, jeigu jis meksikietiškas? Tikriausiai čia galima įžvelgti ne tik kelius į atmintį, bet ir į tam tikrą žmogiškumo ir pažeidžiamumo bei laimės didybę kaip amžinąjį miestą. Iš esmės filme įvyksta keletas sukrėtimų, kurie primena senovės Romos tragedijas – žemės drebėjimas, miško gaisras, kuriame ima dainuoti prisigėręs vyras (nuoroda tarsi į beprotį Neroną, kuris padegė miestą). Bet nesu tikras, ar iki galo šiuos simbolius supratau teisingai...

Tačiau filmas gana nesudėtingas, jis remiasi telenovelės griaučiais – nėščia tarnaitė paliekama vienui viena ir jeigu ne režisūrinė galia pasakoti išties nebanaliai, tikriausiai, filmas būtų žlugęs. Viena jautriausių scenų gimdymo namuose, kai iš moters „rakama“ placenta, o jos žvilgsnis vis krypsta į negyvą kūdikį – moters trauma, vienas galingas įspaudas filme, kuris paženklina dvasiniu įtrūkiu moterį visam gyvenimui, o žiūrovas akimirkai sustingsta ir pamiršta, kad kvėpuoja. Na, o po to... Gyvenimas vėl tęsiasi. Dėl savo socialinių Lotynų Amerikos peripetijų filmas man kiek priminė brazilų filmą „Antra mama“ (2015), rodytą per „Kino pavasaryje“, tik ten viskas kur kas socialiai glausčiau ir kiek aštriau, na, o tuo tarpu „Roma“ labiau tapybiškas, poetiškas filmas, kiek subtilesnis, kurio kadrai, kad ir kiemo plaunamos plytelės, papasakoja atskirą istoriją. Kiek filmas man asmeniškai aktualus? Norėtųsi pasakyti, kad beveik niekuo, tačiau tikriausiai visus su šiuo filmu vienys bendražmogiškas empatijos jausmas su pagrindine personaže. Jeigu kinas kelia empatiją, manau, tai jau yra šis tas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Suspirija" / "Suspiria"

Sveiki,

Jau nebežinau, kelintas mano matytas italų režisieriaus Luca Guardagnino filmas „Suspirija“ (angl. Suspiria) (2018), kuris net man iš šio režisieriaus po stulbinamai populiaraus LGBT tematikos filmo „Vadink mane savo vardu“ tapo itin netikėtas. Mistinis siaubo filmas! Pats režisierius prisipažino, kad visada svajojo režisuoti siaubo filmą, tad pasirinko tautiečio Dario Argento 1977 metais pristačiusio pirmosios „Suspirija“ versiją, kuri ir tapo jam perdirbtos istorijos medžiaga. L. Guardagnino nesistengia kopijuoti ar kaip nors kitaip pataikauti pirminiam variantui, bet ieško savo žiūros taško ir savitų sprendimų, juolab kad dabartinis filmas visa valanda ilgesnis už pirmtaką – visa trukmė net pustrečios valandos!

Tiesą sakant, bijojau, kad filmas labai prailgs, tačiau ryžausi, nes tai šiuo metu mano mėgstamiausias šiuolaikinis italų režisierius, kurį pamėgau nuo pirmojo pamatyto jo filmo „Meilė“ (2009), kuriame fantastiškai pasirodė aktorė Tilda Swinton. Vėliau „Didesni purslai“ – filmas iš Kino pavasario repertuaro. Nieko nuostabaus, kad ir šįkart režisierius pasikvietė savo mūzą, kuri „Suspirijoje“ atliko net tris skirtingus vaidmenis – du iš jų vargiai dėl grimo beatpažįstami.

Filmas apie raganas, kurios įkūrusios šokių studiją bando atlikti ritualą, kuriam reikia be proto didelio atsidavimo, kruopštumo ir tikslingumo. Visas filmas yra tarsi ilga iliuzinė skraistė, prisodrinta nuojautų, išraiškingų meno detalių, aštrių žvilgsnių... Siaubas kuriamas panašiu principu kaip R. Polanskio „Rozmari kūdikis“ ir jis atrodo kur kas efektyvesnis už, tarkim, vidutinius amerikietiško stiliaus siaubo filmus. Būtent sukelta ekspresija per nuojautas yra šios filmo visas grožis ir stiprybė, dėl ko žiūrėjau taip susijaudinęs ir paveiktas dinamiškų vaizdų, garsų, detalių ir net nelabai gilinausi į paties filmo turinį, kuris liko tarsi antrame plane. Kai ekspresija turi tokią didelę galią įtraukti ir nesulaukti ant kiekvieno kampo tykančio šabloniškai „sukramtyto“ paaiškinimo, filmas tampa kaip raganiška hipnozė, perauganti į ilgą ritualo stebėjimą. Neapleido jausmas, kad iš tikrųjų žiūriu kažin kokias uždraustas satanistines apeigas – ir tai, sakau, yra jėga! To iš filmo ir laukiu! Paskutinįkart, pamaniau, pasibaigus filmui, jaučiausi taip nejaukiai tikriausiai per filmą „Paveldėtas“, kuriame vėlgi nestandartinėmis, bet kiek jau įprastesnėmis formomis nei „Suspirija“, pasakojama bauginantis velnio atėjimas.

„Suspirija“ palieka dvejopus jausmus. Iš vienos pusės – tai grakštus nuojautomis grįstas stilingas pasakojimo montažas, kuo visada ir gali pasigirti režisierius, iš kitos pusės, tai lyg ir kažkas nedoro, daug nedoresnio, nei, pavyzdžiui, „Pjūklo“ serijoje, kai veikėjas nusipjauna kokią nors savo kūno dalį vardan išlikimo. Nors yra nemažai žmonių, kurie kritikuoja „Suspiriją“, bent man, tai vienas geriausių ir stilingiausių siaubo filmų, matytų paskutiniuoju metu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Logan Pearsall Smith apie gyvenimo tikslą ir pasimėgavimą

Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos citata priklauso Logan Pearsall Smith (1865-1946) britų ir amerikiečių eseistui ir visuomenės kritikui. Išsilavinęs vyras buvo labiausiai žinomas dėl savo aforizmų, kurie tapo plačiai pasklidę po Vakarų pasaulį. Šiandien vienas iš jų yra apie gyvenimo siekius, kuriuos mums jau nuo mokyklos pradinių klasių kala į galvas, kad reikia stiebtis, siekti, kad reikia planingai ir atkakliai nepasiduoti, tačiau niekas taip niekada ir nemokina, kaip po to tais vaisiais mėgautis.

Ironiška, bet šis aforizmas tarsi ir šaiposi iš tų siekėjų, kuriems gyvenimo tikslu virsta jau net ne pats tikslas, bet procesas. Mėgautis savo rezultatais, kad ir kas tai bebūtų, manau, reikia su dėkingumu, pagarba ir meile sau ir pasauliui. Paskutiniu metu to mokausi – tiesiog mėgautis savo mažais pasiekimais, netgi elementariausia sėkme, kuri (beje, jeigu tikėsime, kad pasaulyje nė plaukas nenukrenta be Dievo žinios), vadinasi, taip pat yra neatsitiktinė. Taigi kviečius Jus visus mėgautis savo mažytėmis pergalėmis, nes... Mes to verti!

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jurijus Veklenko - Run With The Lions [Lyrics / Žodžiai]

Sveiki,

Šios dienos dainos rubrikoje negalėjau nepaminėti Jurijaus Veklenko, kuris vakar vėlai vakare laimėjo kelialapį į Euroviziją. Jis buvo laikomas vienu iš favoritų, bet laurus jau žarstė Monikai Marijai... Šiandien gerai apgalvojus visus pasirodymus ir kiek kiekvienas atlikėjas ten įdėjo darbo ir kokia nuostabiai unikali ir seksualiai laisva tampa Lietuva – juk pusė pasirodymų turėjo vienokius ar kitokius LGBTQ pasirodymo motyvus, kas apskritai prieš kokius 15 metų buvo sunkiai įmanoma tokiose atrankose.

Vertinant pasirodymus, man vienas įdomiausių buvo kaip asmenybė Alien Chico, kuris sujungė iki tol nematytą tautinį įvaizdį su Drag Queen ir atrodė išties įspūdingai. Manau, kad toks pasirodymas „Eurovizijai“ itin tiko, o ir daina tokia įdomi, bet ją paniūniuoti nesugebėčiau net ir iš dešimto sykio. Patiko Antikvariniai Kašpirovskio dantys su „Mažule“ – įsimenantis priedainis, tačiau pats įvaizdis „Europai“ didžiajai daliai atrodytų nesuprantamas (ten „bardakėlis“ man niekada nesižiūri), nes tokį turėjo kažkas iš Moldovos ir jiems absoliučiai nesisekė. Mūsų kontekste tai išties gera daina.

Monikos Marijos baladė, kad ir kaip gerai, kad ir kaip profesionaliai atliktų, atrodo na... klasiškai nuobodi „Eurovizijos“ konkursui. Lietuviai liko, mano supratimu, per viduriuką su „saugiu“ konservatyviu variantu, atsisakę ekstravagancijos, pasirinko tiesiog gerą popsinį kūrinį, kuris, kaip vienas atsakingas komentatorius iš užsienio pasakė apie Jurijaus kūrinį: tai išties puikus kūrinys, pop kokybės rodiklis, tačiau mes „Eurovizijoje“ norime ko nors išskirtinio, kas išsišoktų, išsiskirtų, būtų įdomu... Šįkart prie kokybės mes norime išskirtinumo. Manau, sutinku su šiuo komentatoriumi, kad kūrinys „Run With The Lions“ yra išties geras, jį ne gėda siųsti, tačiau norint rezultatų „Eurovizijoje“ nebeužtenka nei kokybės, nei gero ir tvarkingo vokalo, reikia čia kaip sporte – ekstravagancijos, įžūlumo, na, o tokios dainos kaip Jurijaus (su visa pagarba jam), manau, liks kažkur per aukso viduriuką. Kaip, manau, Monikos Marijos daina irgi.

Pasiklausykime Jurijaus dainos „Run With The Lions“:

Žodžiai / Lyrics

Jurijos Veklenko – Run With The Lions

If you wanna see, just open your eyes

If you wanna breathe, let’s go outside in the open

Out of the open

There’s no need to stay locked up inside

This kingdom is yours and this kingdom is mine

Let me show you

Just let me show you

There’s no need to be afraid

You don’t got to hide away

Cause we got a love that can’t be caged

We got love a that can’t be caged

C’mon, c’mon let your feelings out

C’mon, c’mon get your freedom now, run wild

Run with the lions

C’mon, c’mon let your feelings out

C’mon, c’mon get your freedom now, run wild

You run with the lions

If you wanna voice, just open your mouth

Don’t worry about words, we’ll figure it out

Just try it

Just try it

There’s no need to be afraid

You don’t got to hide away

Cause we got love that can’t be caged

We got love that can’t be caged

C’mon, c’mon let your feelings out

C’mon, c’mon get your freedom now, run wild

Run with the lions

C’mon, c’mon let your feelings out

C’mon, c’mon get your freedom now, run wild

You run with the lions

Cause we got a love that can’t be caged

So we got a love that can’t be caged

Run with the lions

Run with the lions

C’mon, c’mon let your feelings out

C’mon, c’mon get your freedom now, run wild

You run with the lions

Cause we got a love that can’t be caged

So we got a love that can’t be caged.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasakiškai turtingi" / "Crazy Rich Asians"

Sveiki,

Azijos turtų pripumpuotas filmas „Pasakiškai turtingi“ (angl. Crazy Rich Asians) (2018), vos tik pasirodęs tapo tikra sensacija, nes puslapyje rottentomatoes.com tapo vienu geriausiai įvertintu filmu. Tiesa, iš pačių žiūrovų po kiek laiko apie filmą pradėjo sklisti kalbos, kad filmas gerokai pervertintas, na, o dabar, pavyzdžiui, IMDb bazėje jo reitingas siekia vos septynetą. Nepaisant visko, norėjosi kažko įnoringai spalvingo, kas atitiktų gerą pramoginį filmą, kurį žiūrėdamas nesijaustum absoliučiai bukas, nesuprasdamas lėkštų juokelių. Sakyčiau, „Pasakiškai turtingi“ pateisina tokius lūkesčius.

Spalvingame kone karnavaliniame filme daug pompastiškos prabangos. Istorijos principas kaip Pelenės pasakoje – turtuolio motina nepripažįsta amerikietės emigrantės ir nenori, kad ji taptų jo sūnaus žmona ir tą kuo ryškiausiai parodo savo manieromis. Daug prabangių kadrų tėra tik menkas atspindys, kaip kartais turtuoliai (ir nebūtinai azijiečiai) švenčia savo vestuves. Nepaisant azijietiškos kultūros niuansų ir gausybę šios rasės aktorių, filmas absoliučiai amerikietiško braižo ir primena netgi „Pagirios Las Vesgase“ stiliuką – daug alkoholio, linksmybių, paviršutiniška meilės istorija su paviršutiniškomis Pelenės problemomis: sudievintas motinos kultas, turtingųjų galia, į kurią neįsiliesi, jeigu esi skurdžius... Ir tas vėlgi cinkelis, kad amerikietiškoji vidutinė kultūra (laisvumas, paprastumas, ale nenoras puikuotis), kuo pasižymėjo pagrindinė veikėja, yra kur kas geresnis vertybinis variantas už išlepusius ir tik savo prabanga besimėgaujančius azijiečius. Žodžiu, filmas atrodo kaip ir užsakytos varžybos, kuris dar kartą patvirtina, kad prieš Ameriką negalima sakyti nė pusės blogo žodžio: Amerika – 1, Azija – 0. Rungtynės baigtos.

Žinoma, filmą pagyvina tas dinamiškas vaizdų kaitaliojimas, egzotiški vaizdai ir net patys aktoriai. Jeigu ta pati istorija būtų primesta vien tik amerikietiškai versijai su amerikiečių aktoriais, tada filmas nė per pusę su tokiomis pat scenomis neatrodytų toks geras, koks yra su tuo vargšės skurstančios Azijos žiūrovui į sąmonę įstrigusiu kontekstu, kuriame, pasirodo, dar yra ir tokių pakvaišusių turtuolių... Kultūrinis mąstymo laukas ir visos žinios apie socialinius niuansus dar kartą patvirtina, kiek daug mes gauna informacijos apie amerikietiškos viduriniosios ir turtingosios klasės socialinius gyvenimus ir kiek mažai apie Azijos. Todėl šiuo atveju dėl egzotikos nesiginčiju, filmas strategiškai apgalvotas, nes tikrai įdomiau žiūrėti apie azijiečius turtuolius nei apie turtuolius amerikiečius. Filmas linksmas, filmas pasakiškas, filmas hiperbolizuotai melodramatiškas, filmas prabangiame lukšte su tokiu paprastu turiniu, kad besimėgaujant staiga apima jausmas, kad ankstėliau tokių istorijų didaktiką kartojosi iš filmo į filmą, bet tie filmai neatrodė tokie puikiai nublizginti kai „Pasakiškai turtingi“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Vilniaus knygų mugė 2019: kava, karbonadai, malalietkos, eunuchai, knygos ir triusikų snygis

Sveiki,

20-oji, bet nepaskutinė Vilniaus knygų mugė buvo šiemet man labai trumpa. Vos penketas gražių valandų, kurias „iššvaisčiau“ daugiau ne tiek renginiams, kiek gerdamas kavą ir kirsdamas karbonadus šurmulingoje valgyklėlėje. Kadangi taip nutiko, kad pavyko tik penktadienį iš ryto, tad grandioziniuose renginiuose nedalyvavau, nors žmonių nestigo, bet įsivaizduoju, kas Knygų mugėje dėjosi šiandien, šeštadienį, kai žmonės turi laisvadienį.

Ko vykstama į knygų mugę? Ogi knygų ir renginių. Duonos ir žaidimų. Su renginiais man sunku, nes visada dubliuojasi ir atrodo, norisi ten nueiti, ir ten, o stabilumo taip ir nėra. Dažniausiai jau renkiesi tą autorių, kurį nors kiek pažįsti, esi jį skaitęs. Šiemet, beje, renginiuose beveik nebuvau. Įkišau visur nosį po truputį, labiau užsisėdėjau Aušros Kaziliūnaitės pristatyme apie Marinos Abramovič knygą „Eiti kiaurai sienas“, kriterijus – nes skaitęs. Kaip tokiais atvejais ir būna, kalbama apie asmenybę, o ne apie knygą – bet ar kaip nors kitaip galima?

Deja, nemačiau Martynenko užmėtymo triusikais ir liemenėlėmis. Bet galvoju, kad tokie „skandalingi“ performansai pasiteisina kaip puiki reklama. Kas kitąmet atsiveš „tačkę“ mėšlo? Dėl kvapo... Pala, nepavokite šios idėjos, nes ji – mano! Šiaip Knygų mugėje prabėgau per stendus kokius tris-keturis kartus ir nusipirkau tai, ką daugmaž nusipirko ar gavo dovanų visi literatūros gurmanai. Nesunku tą pasitikrinti internete, apžiūrėjus jų nufotografuotas knygas. Šiemet, priešingai nei pernai, žinojau kiekvieną knygą, kurią pirksiu. Nors galvoje ir skaičiavau, jeigu pakentėjus ir palaukus kokioj Maximoj 40 proc. nuolaidos,  žinoma, knyga bus pigesnė, bet vat... Kaip čia neparsiveši iš Knygų mugės karčiausių naujienų?

Dalinuosi grobiu. Ir neklauskite, kad... visa tai turėsiu laiko suskaityti.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Marijonas Mikutavičius - Padavimai apie žmones [Vinyl, 2LP] (2017)

Informacija apie albumą: Marijonas Mikutavičius - Padavimai apie žmones [Vinyl, 2LP] (2017)

Vinilinė plokštelė: Sam Smith - In The Lonely Hour (Drowing Shadows Edition) (Vinyl, 2LP edition 2015)

Informacija apie albumą: Sam Smith - In The Lonely Hour (Drowing Shadows Edition) (Vinyl, 2LP edition 2015) 

Vinilinė plokštelė: Imagine Dragons - Origins [Vinyl, 2LP] (2018)

Informacija apie plokštelę: Imagine Dragons - Origins [Vinyl, 2LP] (2018)

Vinilinė plokštelė: George Ezra - Staying at Tamara's [Vinyl, LP] (2018)

Informacija apie albumą: George Ezra - Staying at Tamara's [Vinyl, LP] (2018)

Vinilinė plokštelė: Gwen Stefani - This Is What the Truth Feels Like [Vinyl, LP] (2016)

Informacija apie albumą: Gwen Stefani - This Is What the Truth Feels Like [Vinyl, LP] (2016)

Vinilinė plokštelė: Britney Spears - ...Baby One More Time [album edition 1999, vinyl edition 2018]

Informacija apie albumą: Britney Spears - ...Baby One More Time [album 1999, vinyl 2018] 

Filmas: "Žalioji knyga" / "Green Book"

Sveiki,

Šių metų vienas iš kino perliukų yra juosta „Žalioji knyga“ (angl. Green Book) (2018) – tai juosta apie XX amžiaus vidurio Ameriką ir vis dar sudėtingus ir keblius juodaodžių žmogaus teisių laikus. Jiems vis dar sukuriamos prastesnės sąlygos – jiems negalima vakarieniauti tam tikrose vietose, jie turi atskiras užeigas, tualetus ir kt. Du herojai – buvęs kietakiaušis kareivis iš Pietų ir inteligentiškas pianistas juodaodis leidžiasi į muzikines gastroles. Tiesa, juodaodžio vairuotojas užkietėjęs rasistas, nors pats dar ir italas. Žodžiu, priplauktas tautinių ir rasinių įvairovių kokteilis.

Tiesą sakant, nieko nuostabaus, atmetus gerą filmo turinį ir struktūrą, kad toks filmas pasiekė beveik visus sezono kino apdovanojimo slenksčius. Komisija mėgsta filmus apie politinius įvykius (ypač pozityviai „piešiant“ Ameriką), pamokslaujančius apie rasizmą, seksualinę įvairovę... Kitą vertus, tai lyg ir nieko blogo, nes kinas prisiima sau malonę formuoti masinio žiūrovo vertybes, paveikti jį emociškai, o iš kitos pusės – juk kiek gero kino taip ir nepasiekia „Oskaro“, nes jie pernelyg originalūs, įdomūs, neatitinka standarto arba neturėjo tinkamų pažinčių, kad prasiskintų sau kelią.

„Žalioji knyga“ – tai biografinis filmas, o biografinius filmus apdovanojimai mėgsta, ypač toks žanras tiesiausias aktoriams kelias į „Oskarą“. Gal ir per daug sudieviname šiuos apdovanojimus, tačiau šįkart nepasakysi, kad „Žalioji knyga“ neverta bent kelių nominacijų. Koks man šiame filme pasikeitęs aktorius Viggo Mortensen – turiu galvoje jo fizinius duomenis. Seksas iš „Žiedų valdovo“ virsta senstelėjusiu krienu iš Amerikos Pietų. Apskritai paskutinieji jo vaidmenys labai stiprūs ir man šis aktorius tik atradimas, jau ką bereikia sakyti apie jo pasirodymą filme „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ (2016).

Kalbant apie patį filmą, čia nori nenori, vis tiek dvelkia tas netikroviškas kičas, kokį, pavyzdžiui, regime prancūzų filme „Neliečiamieji“, kuriame juodaodis chuliganas ryžtasi prižiūrėti invalido vežimėlyje sėdintį dėduką. Jie sukuria komedijinę porą – nesuderinamumą, kuris išskleidžia komedijos efekto dūmą. Principas gi „Žaliojoje knygoje“ tas pats ir tai joks naujas receptas, tiesiog pakitusios aplinkybės ir laikmečio kontekstas. Tokių filmų pasidairius galima rasti ir daugiau.

Nepaisant šito fakto, kad filmas šabloniškas, bet jis susuktas išties įtraukiančiai ir patikliai. Čia viskas taip teisinga ir ritmiškai „atidirbta“, kad į akis nekrenta net pasakojimo struktūros šabloniškumas, nes galima lenkti pirštus, kada herojai turėtų susipykti, kada apsikabinti, kada pasiekti namus, žodžiu, numatoma kulminacija ir atomazga kaip „Happy And“ filmuose. Net sunku patikėti, jog tai neišblizginta biografinė istorija, tikriausiai jame liko tik pats motyvas... Visgi filmas, nesumeluosiu, labai pozityvus, jeigu suprantate, kiek įmanoma kalbėti apie diskriminacijos skaudulius apskritai pozityviai. Gera istorija, apgalvoti dialogai, bet ne tokie sudėtingi, kokių būtų galima nepateikti masiniam žiūrovui. Manau, svarbiausia šiame filme yra per pramoginį niuansą išgautas iš žiūrovo emocinis pasitenkinimo efektas ir ta mažytė paklaida tiesioje, jog gyvenime viskas būna kiek purviniau ir žiauriau nei filme „Žalioji knyga“. Nepaisant daug pastabų, man filmas labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marija, Škotijos karalienė" / "Mary, Queen of Scots"

Sveikas,

Apie senovės Anglijos monarchus filmų tiek prikurta, kad daugiau ar mažiau apie juos galiu papasakoti daugiau nei, pavyzdžiui, apie kokį Antaną Smetoną. Bet taip jau nutinka, kai rinkai „reikia“ istorinių biografinių dramų ir aš juos vienaip ar kitaip stengiuosi pamatyti. Kažin, ar kas nors bepralenks Cate Blanchett pasirodymo dvejuose „Elžbietos“ filmo dalyse, tačiau tą padaryti stengėsi kiek kitokiu istoriniu rakursu režisierė Josie Rourke pristatydama prabangiomis istorinėmis detalėmis pulsuojančią juostą „Marija, Škotijos karalienė“ (angl. Mary Queen of Scots) (2018).

Fimas pasakoja apie karalienės Elžbietos I laikus, kai Škotiją valgė atskiri monarchai. Nors ir kaip Elžbieta sustiprino savo pozicijas Europoje ir kolonizuodama JAV, vis tik palei nosį Škotiją valdė visai kita karalienė iš tos pačios kraujo giminės. Filmas pilnas nuostabiausių šiaurietiškų vaizdų – velnias, pamaniau, metu darbą, ir varau gyventi į Škotiją! Kokios vietos, kad jūs tik pamatytumėt... Visgi filmas sukaltas panašiais tokio kino štampais. Viskas šiek tiek teatralizuota, kalba literatūriška, scenos netikroviškos, labiau orientuotos į teatrą, kad būtų gražu stebėti žiūrovui. Nepaisant tos pasakojimo struktūros, režisierė bandė ryškinti Anglijos galios apgaubtą bergždžią ir monarcho susilaukti negalinčią Elžbietą I-ąją ir kiek šiltesnę ir gyvesnę pačią Merę. Prisipažinsiu, kad tie mūšiai dėl įtakos buvę nebuvę, kur kas įdomesnis atrodė bandymas perteikti Merės santuokų užkulisius, seksualinę jos aplinką.

Daug tokių pustuščių pompastiškų scenų, kai joja kariaunos Škotijos laukais, kažką šneka, demonstruoja ambicijas, bet iš esmės veiksmo ne tiek ir daug – nedaugiau nei „Sosto karų“ seriale. Visgi bandžiau „pagauti“, koks tas Merės vidinis pasaulis, nes jos atlikėja aktorė Saoirse Ronan ne pėsčia ir geba sukurti įspūdingus vaidmenis, kaip, beje, ir jos kolegė Margot Robbie. Visą laiką įtariai žiūrėjau į kostiumų detales, vis abejojau, ar tikrai viskas vietoje (nors ką aš žinau, kas turėjo kaip būti), tačiau matyt mano paties Viduramžių suvokimas kiek iškreiptas, nes veikėjai pasirodė savo manieromis itin šiuolaikiški (turiu galvoje kai kurių vyrukų šiuolaikinį plaukų kirpimą), tačiau abejones blaškė nuostabūs vaizdai, pilių atmosfera ir vis laukiau, kada toji Merės galva nulėks nuo ešafoto, tačiau, kaip ir būna tokiuose filmuose įprasta, tokie vaizdai lieka už juodo fono. Įdomu, ar atsirastų kokių crazy režisierių, kurie ryžtųsi sukurti, tarkim, gotikinį siaubo smurtu grįstą istoriją apie Elžbietos laikus? Nes šis filmas, kaip bežiūrėsite, vis tiek atrodo pernelyg istoriškai tvarkingas, o kas labai jau tvarkinga, tas garantuoju, kad šiek tiek iškreipia ir pačią istoriją.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Henry Murray apie žmogaus skirtingus gebėjimus ir panašumus

Sveiki,

Šios dienos citata gana pedagogiška, kadangi ji priklauso žymiam amerikiečių psichologui Henry Murray (1893-1988), kuris tyrinėjo žmogaus individualybę. Iš esmės jis vienas iš pagrindinių teoretikų, kuris padėjo pamatus žmogaus individualumui suvokti. Iš tikrųjų šia citata naudojuosi tada, kai noriu nusakyti kiekvieno iš mūsų unikalumą ir panašumą. Esame unikalios būtybės, kurios išmoksta tokių pat dalykų, tačiau juos geba išmokti nevienodai ir tik pagal savo individualius gebėjimus. Aišku, šią citatą galima taikyti bet kokioje srityje, kai norime pabrėžti žmogaus panašumą arba skirtingumą. Kiekvienam pagal situaciją ir poreikį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Našlės" / "Widows"

Sveiki,

Po triumfuojančio filmo „12 metų vergovės“, tas pats režisierius Steve McQueen pristatė dar vieną savo darbą pavadinimu „Našlės“ (angl. Widows) (2018), kurį netruko gerais žodžiais apiberti kino kritikai. Susikvietęs ryškių aktorių būrį, režisierius ir vėlei pademonstravo masinio kino kokybę. Visgi Holivude galima kurti ir kokybišką kiną.

Istorija pasakoja apie masinę gangsterių mirtį, po kurios likusios našlės stengiasi ne tik susitaikyti su mirtimi, bet ir išgyventi savo vyrų paliktų problemų virtinėje. Iš esmės tema ir filmo atmosfera jokia naujovė ir šiek tiek primena kai kuriuos holivudinius neprastus ir netgi gerus filmus kaip antai „Niujorko gaujos“ ar tą patį „Išbandymo diena“ (2001). Tiesą sakant, apie šiuolaikinę Čikagą kaip gangsterių sostinę vis dar kuriama nemažai filmų su panašiomis atmosferomis, tad novatoriška prasme, „Našlės“, kaip ir „12 metų vergovės“ – nieko naujo nepapasakojantys filmai, kurie šliejasi prie daugybės kitų panašios temos filmų su panašiu pasakojimo polėkiu. Turint galvoje, kad režisierius garsėjo kur kas įdomesniais ir ne tokiais prabangiais projektais, bet užtat išskirtinėmis temomis kaip filmuose „Alkis“ (2008) ar „Gėda“ (2011).

Nepaisant to, kad filmo detalės ir atmosfera atpažįstami, filmas įdomus dėl keleta priežasčių. Visų pirma išlaikyta pasakojimo įtampa, kurią išlaiko sudėtingas ir kokybiškas siužeto montažas. Čia panašiai kaip neseniai matytas filmas „Juodasis klano narys“, kuris irgi laikosi ant puikaus montažo. Kitas stiprus dalykas, žinoma, yra Viola Davis, kuri sukūrė dar vieną labai įsimenamą vaidmenį kine, paskutinįkart ją mačiau „Tvorose“ apie juodaodžių išsilaisvinimo laikus – tą juostą labai rekomenduočiau pažiūrėti gurmanams.

Pati „Našlių“ istorija nei jokia originali, nei kokia nors labai nuostabi – kiek primena „Oušeno aštuntuką“, tik čia kur kas viskas rimčiau ir „gangsteriškiau“. Kerštas, meilė, begalinis skausmas, smurtas, noras geresnio gyvenimo... Nesunku pasinerti į tų moterų sudėtingą gyvenimą. Tiesa, yra keletas, bent man, išties neblogų siužetinių vingių, netikėtų posūkių, kurių šabloniškumu neapkaltinsi, o tai byloja apie neblogai išvystytą scenarijų. Man filmas išties patiko, įtikino ir susižiūrėjo kaip pramoga ir kaip solidi juosta su pamokančia istorija.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Zedd, Katy Perry - 365 [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Nebuvau tikras, kad šis kūrinys man patiks... Gal kiek ir nepatiko iš pat pradžių, tačiau negalėjau būti abejingas vaizdo klipui. Toks jausmas, kad Holivudas ir muzikos industrija savo slaptomis idėjomis flirtuoja su klausytojais. Apie užverbuotas žvaigždes, kurios praranda kontrolę, jau esu čia pasakojęs, tad neabejoju, kad Katy Perry, kuri šįkart antrina Zedd yra viena iš tų aukų, kurios vaizdo klipai paskutiniuoju metu itin atitinka iliuminati ideologinius ženklus, tačiau nebūsiu tas, kuris vers ir jus panašiai į tai žiūrėti. Visgi kalbant apie dainą „365“, kuri skamba maloniai ir šiek tiek hipnotizuojančiai apie roboto mėginimą išmokyti mylėti žmogų, manau, Katy Perry toliau tęsia savo „Bon Apetit“ ir „ET“ dainų vaizdo klipų pateiktį tik kaip alternatyviąją tiesą.

Vaizdo klipe pati K. Perry yra tarsi robotas, kuris atitinka klasikinės šeštojo dešimtmečio amerikietiškos namų žmonos įvaizdį, tačiau žmogus vis tiek nepamilsta jos tobulumo. Norėtųsi sakyti, kad Holivudas pateikia savo tiesą ant lėkštutės, kad ja iš esmės niekas nepatikėtų. Apie klonus ir tuos robotus visgi yra nemažai dokumentikos, tik reikia pasikapstyti po internetą, nes ji paribiuose ir jos informacija cenzūruojama. O kas mums, paprastiems mirtingiesiems, kurie įtariai žiūri į bet kokias sąmokslo teorijas, nes jos „neskanios“, nes negali taip būti, belieka tai priimti kaip už gryną pinigą. Netgi ir tai suvokdamas, galiu pasakyti, kad kūrinys vis tiek kabina mases, yra klausomas, modernus ir dabar jau net neabejoju, kad bus dideliu hitu.

Apie tai, kas nesuprato, apie ką šis įrašas – nesigilinkite, apie tai, kas užsikabino, paskaitykite šį įrašą ČIA.

Vaizdo klipas:

Žodžiai / Lyrics

Zedd, Katy Perry – "365"

Waking up next to you in the middle of the week
Never needed anyone to send me off to sleep
And I know I said go slow, but I can't hold back no more
Got a premonition this ain't gonna be a fling

You make a weekend feel like a year
Baby, you got me changing
24/7, I want you here
I hope you feel the same thing

I want you to be the one that's on my mind, on my mind, on my mind
I want you to be there on a Monday night, Tuesday night, every night
Are you gonna be the one that's on my mind? 365, all the time
I want you to be the one to stay
You give me the night and day

Love it when you come back and can't take it when you leave
Got me fantasizing our initials already
And I wanna just let go, falling deeper than before
Say that you are ready, lock it up in a heartbeat

I want you to be the one that's on my mind, on my mind, on my mind
I want you to be there on a Monday night, Tuesday night, every night
Are you gonna be the one that's on my mind? 365, all the time
I want you to be the one to stay
You give me the night and day

I think about you all the time
24/7, 365
I think about you all the time
24/7, 365

Ooh...
Are you gonna be the one?
Ooh...
Are you gonna be the one? (Are you gonna be the one?)
I want you to be the one

I want you to be the one that's on my mind, on my mind, on my mind
I want you to be there on a Monday night, Tuesday night, every night
Are you gonna be the one that's on my mind? 365, all the time
I want you to be the one to stay
You give me the night and day

I think about you all the time
24/7, 365
I think about you all the time
24/7, 365

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Jurga Ivanauskaitė apie ligą kaip išlaisvinimo dovaną ir pilnatvę

Sveiki,

Šiandien, sunku man ir patikėti, jau 12 metų, kai nebėra Jurgos Ivanauskaitės. Vis prisimindavau šią dieną, bet šiemet ėmiau ir pamiršau. Tiesiog laikas bėga taip, kad įvykių kalendorius ima ir kažkaip sudyla. Prisiminiau tik iš netyčia išmestos spaudoje antraštės, kad... taip, jau 12 metų.

Apie Jurgos Ivanauskaitės įtaką nebekalbėsiu. Per paskutiniuosius metus lietuviškai naujop perleisti keli jos bestseleriai, nutilo ir kalbos apie tai, kad leidykla kala pinigus už jos kūrybos paveldą. Nutilo ir davatkos.

Šią citatą paėmiau iš „Viršvalandžių“. Gal kiek niūri, tačiau vis tiek, mano supratimu, leidžianti apmąstyti mums skirtus išbandymus. Manau, Jurga savo išbandymą išlaikė ir suvokė, netgi realisto akimis žiūrint, vieną esmingiausių gyvenimo pamokų – suvokti savo kaip asmenybės laikinumą.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Ar tu tikrai myli Lietuvą?

Sveiki,

Vakar visi išdidžiai šventė mūsų valstybės 101-ąjį gimtadienį. Aš nešvenčiau. Gulėjau lovoje, žiūrėjau juokingus YouTube vaizdelius ir amerikietiškus (nelietuviškus!) filmus. Negaliu apsimesti, kad turiu dėl to prisiklijuoti valstybės vėliavą, pereiti gatvę, pilietiškai nufotografuoti namus, kurie neiškėlė vėliavos ir įskųsti vardan tos Lietuvos... Nes ji, vargšė, visada kentėjo ir tebekenčia. Jai baisiai skaudu. Lietuva nelaiminga.

Ką jauti, kai tavęs paklausia, ar tu myli Lietuvą?

Jaučiuosi tartum būtų užduotas klausimas: ar masturbuojiesi?

Kažkaip nemalonu atsakyti: ne, nemyliu. Visi žino, koks atsakymas teisingas. Nuoširdumas, kalbant apie patriotinius ir nacionalistinius dalykus, yra nereikalingas. Netgi žalingas. Turi meluoti arba korektiškai išsisukinėti.

Ne, aš Lietuvos nemyliu, bet... Palaukit, o kodėl aš ją turiu mylėti? Kas toji Lietuva išvis yra? Taip, mokykloje skalbė mano smegenis, kas tik netingėjo. Sudvasinta Lietuvos vėliava, istorijos apie tremtį, partizanus ir tuos laikus, kai negyvenau. „Ak, mes ne už tokią Lietuvą kovojome!“. Lietuva mano širdyje... Kažin koks bedieviškas klišinis mąstymas išprievartavęs mane, kad ir aš žliumbdavau, žiūrėdamas filmukus apie tą nuostabiąją Lietuvą. Kiti dar geriau – norėjo grumtis už ją, svajojo apie automatą, daug priešų, tapti herojais. Pagaunate, link kur suku? Čia pat kalbame apie gilius dvasinius dalykus, o šalia jau tame pačiame sakinyje kalbame apie trokštamą smurtą. Kas toji Lietuva, jeigu šalia nėra priešų ir nereikia jos ginti? Supuvusių Vakarų provincija, į kurion kaip negarbingais kryžiuočių laikais atžygiuoja pigus modifikuotas maistas, įteisinta pedofilija ir Briuselio primesti įstatymai – sakytų dažnas lietuvis. Ne už tokią Lietuvą kovojome.

Aš nemyliu man tokios dailios ir „primestos“ Lietuvos su aukos teikėte. Nors kiek protaujantis žmogus suvoks, kad toks dalykas kaip Lietuva egzistuoja tik žmonių sąmonėje ir ji nėra materiali. Jeigu būčiau laukinis šernas ir gyvenčiau tarp Baltarusijos ir Lietuvos – man absoliučiai dzin, kurioje šalyje rupšnoju ąžuolo giles. Jeigu Lietuva yra sąmonės dalis plius šūsnis net velniui nesuprantamų popiergalių, „įteisinančių“ šią valstybę (kaip, beje, ir visas kitas), kodėl aš turėčiau mylėti pačią idėją, kažkokius sisteminius žmonių susitarimus?

Mes sakome, kad Lietuva tikrai yra daugiau nei dviračiu pervažiuota Skvernelio marmūzė ar Jurgitos Petrauskienės oranžinis biolaukas, iščiulpiantis mokytojų paskutinį orumo lašą. Bet realybėje, atsimerkime, būtent taip ir yra. Sveikas žmogus yra reikalingas šiai valstybei tik tol, kol moka mokesčius, o po to tampa našta. Tave žemina įvairiausios institucijos, tu esi vergas, įkinkytas į tą sistemą, kuri ir yra Lietuva. Jeigu būčiau ateivis iš gretimos galaktikos ir pamatyčiau, kaip žmonės parklupę bučiuoja trispalvę, pamanyčiau, kad iš tikrųjų patekau į menko mentaliteto civilizaciją. Žinoma, mūsų metaforinis ir emocionalusis mąstymas labai patinka valdantiesiems, nes jie puikiai ta sukurpta simbolika manipuliuoja netikromis vertybėmis, dažnai iš to išlošdami. Jie puikiai supranta, kaip svarbu, kad eilinis lietuvis tikėtų valstybe ne kaip politinį ir sisteminį darinį, bet kaip dvasinį konstruktą, aptaisytą gražiomis ir graudžiomis istorinėmis pasakaitėmis. Deja, Lietuvos tokios nematau ir neketinu prisidėti prie vergovinės santvarkos šlovinimo savo sentimentų sąskaita.

Sakysite, koks antipatriotinis įrašas, bet gyvenu jau pakankamai ilgai, kad suvokčiau, kad vertybės, kurios nuolat kinta politiniams vėjams papūtus, nėra tikros vertybės. Nacionalizmas gimdo smurtą, nors mums sako, kad išsaugoja autentiškumą. Kam tas autentiškumas, jeigu jo pamasindami užblokuojame įvairovę? Bijome būti ištižėliai, nutautėję, bet tuo pačiu metu nenorime atsilikti nuo kitų. Daugybė prieštarų kuria toji Lietuva kaip sisteminis monstras, ryjantis ir valdantis savo „laisvuosius“ šalies gyventojus.

Nesu joks prieš Lietuvą nusistatęs žmogus. Čia gera gyventi, bet tik tiek, kiek mes patys lietuviai sukuriame bendražmogiškuosius ryšius ir dvasinį gerbūvį, o ne per primestas simbolikas ir toli gražu ne pagal supuvusią Skvernelio politiką. Jeigu mano kiemas yra Lietuvoje, ar aš tikrai turiu bučiuoti jos vėliavą? Arba bet kurią vėliavą? Yra sistemos gerbimas, priėmimas tų įstatymų (nors realiai ir neturi kitokio pasirinkimo, nes esi sistemos vergas), bet Dievas mato, nuo kada aš turiu tai mylėti? Mylėti mechanizmą, kuris iš manęs išlupa 30 procentų atlyginimo, o kai būsiu pasiekęs pensiją, vis tiek sakys, kad turi gyventi už 200 eurų, nes nieko neuždirbau, nes Lietuvos biudžete vien skylės. Tada tikrai reiks apsikabinti Lietuvos trispalvę ir paverkti.

Šiaip ar taip visi savo Lietuvą mato vis kitaip. Aš irgi matydavau ją kitokią, sudievintą, kaip Marijos žemelę, kaip šventą vietą, kurioje gyvena vien teisingi, nuostabūs žmonės, kurie eidami gatvėje plačiai iškėlę galvas patriotiškai ir išdidžiais sako:

– Blet, turi cyzo ir ugnies?

Taigi, neturiu aš tos ugnies Lietuvai, neturiu. Turiu tik jos žmonėms.

Jūsų Maištinga Siela