Iš vakarykštės dienos paveldėjau blogą nuotaiką.
Pasitvirtina taisyklė, jei keldamasis iš lovos sau pasakai, kad šiandien –
bloga diena, tai tikėtina, kad tokia ji ir bus, nes mes patys save
užkonservuojame. Gerai, patekau ir aš į tokias pinkles ir esu piktas, ir
nepatenkintas, ir irzlus, ir dirglus... Gelbsti juodas humoras! Ant vieno
draugo Facebook‘o sienos perskaičiau: „Jeigu pasaulis suktųsi 30 kartų
greičiau, tai algą gautume kasdien, tačiau merginos užkraujuotų negyva...“
Sorry, merginos ir moterys, tačiau buvo labai juokinga, kaip tik akmuo
numestas, žiū, atsprygo ir parlėkęs praskėlė galvą.
Šiandien, kai tokia prasta nuotaika, belieka tik
klausytis kalėdinių dainų! Vidurvasaris ir visa kita... Vadinu tai burtais ir
kerais prieš blogą nuotaiką. Daugelis pasakytų, kad esu beprotis, bet dievaži,
su protingais nesiginčiju, aš ir esu beprotis!
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Bulvarinis
skaitalas“ (Pulp Fiction) (1994 m.). Na, tikriausiai daugelis iš mūsų esame
susidūrę su legendiniu jau dabarties klasiku tapusiu režisieriumi Quentin
Tarantino, kurio tokius darbus kaip „Nužudyti Bilą“ ar „Negarbingi šunsnukiai“
neįmanoma pamiršti. Iš tikrųjų maniau, kad „Bulvarinio skaitalo“ nesu matęs,
tai suskubau ištaisyti šią klaidą, bet žiūrėdamas supratau, kad filmą esu matęs
prieš kokius gerus 10 metų, tačiau tikriausiai jo gerai neišgyvenau, nes
prisiminiau tik kai kurias detales.
Iš esmės buvau pasiilgęs Tarantino! Šis filmas ir vėl
priminė jo specifinį braižą – filmą skirstyti į skyrius kaip knygą, ilgos ir
įtemptos pokalbių scenos, herojų keistumas ir charizmatiškumas. Filmas 1995
metais yra gavęs Oskarą už geriausią scenarijų ir kino Kanų festivalyje pelnė
pagrindinį prizą – auksinę palmės šakelę. Tai apskritai antras režisieriaus
darbas su puikiais aktoriais – Uma Thurman, Samuel L. Jackson, John Travolta ir
kt. Režisierius buvo nedelsiant pripažintas, o kai kam net sukėlė šoką, kad
filme vaizduojamos šitokios brutalios scenos, kaip protestas 1997 metais
pasirodė komedijinio pobūdžio filmas „Buduarinis skaitalas“, kuris priminė
filmo parodiją.
Man asmeniškai filmas susižiūrėjo super! Labai patiko
patys veikėjai, jų išraiška, vaidyba, kalba, emocijos, keistumas. Esu iš tų
žmonių, kurie mėgsta Tarantino filmus, tad kam galiu parekomenduoti šį filmą?
Visiems! Išskyrus tiems, kurie iš filmo tikisi holivudinės konstrukcijos
pagrindo – užuomazga, kulminacija, finalas su laiminga pabaiga, ne, šis filmas
yra pasimėgavimui, ne tik pramogai. Žodžiu, man labai patiko!
Mano įvertinimas: 9/10 Kritikų vidurkis: 94/100 IMDb: 8.9
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Pykšt pokšt tu
negyvas“ (Bang, bang you‘re dead) (2002 m.). Ilgai maniau, kad tai siaubo
filmas su komedijos elementais, bent jau taip man atrodė iš filmo pavadinimo ir
filmo afišos, tačiau filmas kalba apie mokyklos problemas – mokinių žiaurų
elgesį tarpusavyje ir jo padarinius. Iš esmės filmas manęs niekuo nenustebino,
nes panašių filmų buvau matęs ir anksčiau: „Tarp sienų“, „Klasė“, „Dramblys“.
Jeigu tektų palyginti su estų filmu „Klasė“, kurį mačiau prieš kokius ketverius
metus ir mane sukrėtė, tai šis filmas, mano galva, yra žymiai mažesniame lygyje
pagal psichologinę įtampą. Filme jaučiasi suholivudinimas, pvz. berniukų gaujų „pasitaškinimai“
už mokyklos, alus, stūgavimai, parako statinės, suromantintas paaugliškos
laisvės troškulys... Dievaži, nesakau, kad šito nebūna, tačiau man tai iš filmo
kažką atėmė, estų variantas „Klasė“ yra kur kas reališkesnis, kasdieniškesnis,
įtemptesnis.
Filmas pastatytas „Pykšt pokšt tu negyvas“ pjesės
motyvais, filme kaip tik ji statoma, tačiau pjesė ir kai kurie filmo elementai
yra paimti iš realaus gyvenimo, nuo 1999 metų, pjesė buvo pastatyta daugelyje
Amerikos mokyklų, o pats filmas tapo kaip mokomoji priemonė prieš smurtą
mokykloje, parodant smurto padarinius. Labai džiaugiuosi, kad filmo pabaiga
visgi mane gerokai nustebino, kadangi tikėjausi kruvinos pabaigos, bet išėjo
tokia, sakyčiau, optimistiška, kas kad didaktinė... Filmo kompozicija, struktūra,
stilizacija ir retrospektyvos dailiai susigulė į vieną filmą, tačiau kažkodėl
vis tiek arba man jau su galva nebegerai, ar kas, bet neišgyvenau kartu su
herojais visų tų sukrėtimų. Filmą rekomenduočiau įdiegti į mokyklinę programą
ir rodyti per etikos ir tikybos pamokas, nes kiek žinau, lietuvių mokyklose
tarp mokinių irgi esą žiaurybių.
Šiandien trumpai noriu pristatyti kino filmą „Pikokas“ (Peacock)
(2010 m.). Taigi pirmas pilnametražis Michael Lander‘io vaidybinis filmas,
kuris mus nukelia į Pikoko miestelį, kuriame susiduriame su žmogumi, kuris turi
dvi tapatybes – vyras, kuris eina į darbą, dirba banke ir t.t. ir moteriškoji
Ema, namų šeimininkė. Iš tikrųjų režisierius užsimojo pavaizduoti sutrikusį
žmogaus psichologiją, susidvejinusi asmenybė, kuri neigia ir teigia. Iš pradžių
filmas baugino, nes pagavau trilerinio pobūdžio įtampą su įtempta psichologijos
gija, tačiau tenka pripažinti, kad bent manęs filmas neišlaikė, nes prasidėjo
absurdas...
Didžiausias absurdas yra tai, kad aplinkiniai ignoruoja
sutrikusį vyrą ir ale nepastebi jo susigūžimo ir beprotystės požymių. O viso
absurdo karalius – tai negi niekas nemato, kad Ema – tai tas pats užsislaptinęs
vyras! Taip, filmas užgauna ypač jautrius ir itin sudėtingus žmogaus
psichologijos ir elgesio mechanizmus, tačiau pati situacija, pats Pikokas man
pasirodė nelabai įtikinantis. Žinoma, viską lyg ir kompensuoja puikūs trys
pagrindiniai aktoriai: Cillian Murphy, Ellen Page, Susan Sarandon, kurie įkūnijo
įdomius personažus. Iš esmės kažko man šiame filme trūko, o gal kažko buvo per
daug, viską norėta pateikti labai sudėtingai ir įtemptai, aiškiai bandyta
artikuliuoti, motyvuoti personažus, bet kažkas kažkur, mano galva, prasilenkia
su realybe...
Filmas nedisponuoja transseksualumo tematika, kaip galbūt
man iš pradžių pasirodė, veikia bando analizuoti žmogaus psichiką, tačiau
nejučia filmas primine „Transamerika“, kuris be jokios abejonės buvo daug
geresnis ir stipresnis filmas už „Pikoką“. Štai jums turiu rimto filmo pavyzdį,
kuris bent jau man neužpildė savasties ir išjautimo.
Šiandien noriu pristatyti trumpai kino filmą „Mano
vienintelis ir nepakartojamas“ (My One and Only) (2009 m.). Žinot, melavau, man
nepatinka komedijos žanras, patinka, bet kada jis sukurtas įtaigus, subtilus, o
ne ištisa tiesmukų anekdotų tirada. Iš esmės šio filmo net nepavadinčiau
komedija, veikiau tai drama, pasaldinta komedijos žiupsneliais. Iš tikrųjų iš
filmo nieko nesitikėjau, bet po 20 minučių kažkas man atsitiko ir suvokiau, jog
man šis filmas patinka, patinka jame kuriami personažai – infantili motina ir
jaunas sūnelis, kuris peraugo protu motiną ir iš berniuko tapo vyru. Filme man
nieko netrūko – nei graudžių pagraudenimų, nei juokingų situacijų, pvz. motina suimama
už prostituciją, kad ši bandė susirasti turtingą vyrą ir t.t.
Netikėtą ir įdomaus charakterio personažą šiame filme
sukūrė garsioji Renne Zellweger, jai labai tiko šis vaidmuo, bent jau man taip
pasirodė. Tai kelioninio pobūdžio komedijinė drama, kurioje tiek žiūrovas, tiek
personažai „kažką“ sužino apie save ir kitus, bet tenka pripažinti, kad filmas
išlaikęs visus būdingus komedijinės dramos šablonus – skaudūs išgyvenimai tik
sustiprina asmenybę, o nuotykiai praskaidrina gyvenimą – senos ir visai
neoriginalios idėjos. Kodėl verta žiūrėti šį filmą? Tik dėl pačių charakterių! Ypač
infantiliosios motinos, kuri iš esmės neatitinka mūsų kasdieninės mamos
įvaizdžio, juolab, kad filme vaizduojamas praėjusios amžiaus vidurys, kai
moterys vis dar nebuvo tokios drąsios ir kryžiais nesidangstė vaginų prieš
fotoaparatų objektyvus ir stringų nevilkėjo.
Po filmo jaučiausi lengvai praleidęs laiką, o tas man
labai patiko, nes buvau pasiilgęs ko nors lengvo ir džiaugiuosi, kad tas
lengvumas nenuvylė.
Mano įvertinimas: 8/10 Kritikų vidurkis: 62/100 IMDb: 6.6
Jau seniai svajojau pažiūrėti kino filmą „Airisė“ arba
kitur dar verčiama „Airis“ (Iris) (2001 m.). Priežastys buvo kelios – Kate Winslet,
kuri šiuo vaidmeniu eilinį sykį buvo nominuota Oskarui ir, žinoma, pati anglų rašytojos
ir filosofės Airisės Mardok (Iris Murdoch) gyvenimo istorija. Mano knygų
lentynoje seniai jau voliojosi kadaise iš mokyklos parneštas ir vos į makulatūrą
nepatekęs romanas „Jūra, jūra...“, net po filmo užsimaniau jį paimti ir
perskaityti, bet baisiai mane gąsdina, kad knyga sunkiasvorė ir bus labai daug
smulkių aprašymų, o paskutiniuoju metu tokioms knygos nesu nusiteikęs, na, bet
nesvarbu.
Šiaip džiaugiuosi pažiūrėjęs filmą. Iš esmės filme
labiausiai patiko patys aktoriai, jie labai gražiai ir taikliai įkūnijo pačią
rašytoją tiek jaunystės metais (Kate Winslet), tiek senatvėje (Judi Dench).
Šiek tiek reiktų „paYoutubinti“ ir pažiūrėti, kaip iš tikrųjų atrodė ir kalbėjo
Mardok, kad suprastumėte, kaip įspūdingai atrodo aktoriai filme. O geriausia
tai, kad visi pagrindiniai trys aktoriai buvo nominuoti Oskarui. Nepaprastai
čia sužibo visada akį mano patraukianti aktorė Judi Dench, ją visada su pasigėrėjimu
prisimenu iš „Skandalo užrašų“. Kiek teko domėtis, pati rašytoja mirė 1999
metais, tai filmas buvo gan šviežias jos gyvenimo mirksnių atspindys ir
statytas pagal vienos draugės memuarus apie Mardok, pastaroji buvo labai
susikrimtusi, kad filmas rašytoją vaizdavo kaip Alzhaimerio ligos palaužtą
senutę, o ne jos geriausius žydėjimo metus – jiems vietos skirta kur kas mažiau.
Ir iš tikrųjų jau ne kartą susiduriu su biografinėmis
dramomis ir žiūriu, kad jau tampa štampu vaizduoti asmenybę senatvėje,
sergančią, apleistą, suluošintą ir pamirštą ir to tikrai labai daug filme ne
tik „Airisė“, bet ir „Geležinė ledi“, „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“, kada per
senatvės ir neįgalumo prizmę lyg norima žiūrovui sukelti gailestį pačia
asmenybe, suvirpinti širdį. Šiaip filme viskas buvo lyg ir gražu, akis
pripratusi prie laiko šokinėjimo, tai nestebina, tačiau norėjosi daugiau tos
beprotiškosios ir jaunosios Airisės, tos bekuriančios Airisės, o dabar toks
įspūdis, kad svarbiausia parodyti, kad ji sirgo Alzhaimeriu, o jeigu ji nebuvo
jaunystės dienomis tokia patrakėlė ir kaip asmenybė gal neempatiška filmo
kūrėjams, tada geriau nekurti ir neskleisti apie rašytoją blogo įvaizdžio...
Bet šiaip filmas pakankamai stiprus, jį turėtų pamatyti
rašytoja besidomintys gerbėjai, geros vaidybos mėgėjai, biografinių dramų
fanai. Filmas išties gražus, yra ką pamatyti, išjausti ir suprasti, tačiau kad
labai jau sužavėjo, negaliu pasakyti.
Mano įvertinimas: 8/10 Kritikų vidurkis: 76/100 IMDb: 7.1
Šiandien noriu pristatyti kino filmą su labai žiauriai,
bent jau man, nepatogiu pavadinimu „Marta Mersi Mei Merlen“ (Martha Marcy May Marlene)
(2011 m.). Šis filmas visai netyčiomis įkrito į mano filmų repertuarą ir
pelnytai džiaugiuosi, kad įkrito, nes praleidau geras kupinas keistos
psichologinės įtampos valandas. Filme pasirodo garsiųjų dvynukių Olsen‘ų
jaunėlė sesuo Elizabeth Olsen, kuri, dievaži, ne taip kaip vyresnėlės, iš
tikrųjų sužavėjo ir atliko itin sudėtingą, įdomų ir įtaigų jaunos merginos
vaidmenį, kuri papuola į keistą sektą, joje ji „atiduodama“ kaip ir visos čia
atkeliavusios merginos į vieno vyro seksualinių geidulių guolį, o baisiausia,
kad mergina jį įsimyli ir galvoja, kad tai yra normalu, jog tokia yra meilė,
pagrįsta pasitikėjimu, kai tau plaunamos smegenys, bet mergina pabėga pas savo
seserį, kuri turi susikūrusi mums įprastą gyvenimą, tačiau ten ji jaučiasi kaip
beždžionė tarp žmonių ir viską daro ne taip, kaip reikia, yra netaktiška,
nedrovi, nekultūringa, tačiau mergina slepia paslaptis iš sektos...
Iš tikrųjų labai gražiai surėdytas filmas, tiek siužeto
struktūra, laikų sumaišymas, tikroviškumas, emocinė įtampa, kurie leidžia
pasinerti į visiškai svetimą gyvenimą ir juo gyventi, patirti net
prisilietimus. Filmą be jokios abejonės laikyčiau stipriu, kuriame mažai
Holivudui būdingų mechanizmų, panašių filmų jausenas buvau apčiuopęs „Vinterio
kaulai“, „Tyrenozauras“, „Antroji žemė“ ir pan. Pasikartosiu, kad patiko Olsen
vaidyba, ši aiškiai perspjovusi abi sesutes, kurių paskutinių metu nebematau
jokiose komedijose, sugebėjo užsitarnauti geros aktorės vardą ir, regis, dabar
skinsis kelią į karjerą tik rimtuose filmuose, tai ir gerai, to jai ir linkiu. Didelis
maladiec režisieriui, operatoriui. Man
asmeniškai svarbiausia, kad siužetas suderintas su jausena, kurią galimą
apčiuopti, išgyventi. Šįkart filmas teikė per heroję ir baimę, ir nerimą, ir
pavydą, ir stiprybę... Tiesa, filmo pabaiga šiek tiek netikėta, nes taip įsižiūrėjau,
kad „pliūkšt“ ir pasipylė raidės, pagalvojau, gal blogą kino versiją žiūriu –
be pabaigos, bet po to suvokiau, kad tokia ir turi būti pabaiga – tai ne
klausimų, bet nuojautų pabaiga, o ji visada tokiuose filmuose pasitvirtina.
Mano įvertinimas: 9/10 Kritikų vidurkis: 76/100 IMDb: 6.9
