Beskaitydamas
poeto Mariaus Buroko poezijos rinkinį „Švaraus buvimo“, aptikau tokią paantraštę,
kuri priklauso grafikui ir prozininkui Mikalojui
Povilui Vilučiui, kuris gana paprastai, bet poetiškai tikriausiai išsako mano
ir daugelio santykį su kančia. Tikriausiai nė vienas neįsivaizduojame savo
asmenybės be kančios komponento, daugelis esame praėję ne vieną kančios pamoką
ir tai priimame kaip evoliucijos šuolio tramplyną savo gyvenime. Ir visgi,
jeigu reiktų rinktis, mes kančios faktorių paliktume praeityje, nesvarbu, kokia
ji buvo galinga ir kaip ji stipriai vedė mus į dabarties poziciją, visgi
kentėjimas tebūnie visada išgyventas.
Greta Ambrazaitė. „Trapūs daiktai“ – Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 80 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Praėjo
nemažai laiko nuo to laiko, kai paskutinįkart skaičiau poeziją. Tiesiog
neturėjau noro, tačiau atėjus šiam rudeniui, įsigijau keletą knygų, išleistų
naujausių lietuvių poetų rinkinių ir pradėjau nuo šiais metais Pirmosios knygos konkurso nugalėtojos,
poetės iš Vilniaus, Gretos Ambrazaitės (g.
1993)ir jos rinkinio Trapūs
daiktai, kuri, beje, buvo apdovanota Jaunojo Jotvingio literatūrine
premija.
Paskaičius
pirmuosius eilėraščius, nesunku susidaryti įspūdį, kad jaunoji debiutantė ne
vien tik atsitiktinumo dėka išleido šią knygą – literatūrinis įdirbis jaučiamas
nuo pat pirmųjų eilučių. Šitai ką sakė literatūros kritikė Giedrė Kazlauskaitė
naujausiame „Literatūros ir meno“ numeryje: „G.
Ambrazaitės eilėraščiuose nematyti priklausomybės nuo mokytojų, vedlių,
korifėjų. Išpažįstamas nuosaikus noiras, siurrealizmo poetika, drąsa vaikščioti
paribiais – autorė tarsi įsirašo į depresyvaus tipo poečių draugiją, mini jų
vardus. Vis dėlto labiau veikia ne kieno nors autoritetas, bet kultūrinis
akiratis, filologinis pasirengimas (Nr. 3666 (22) p.18)“. Nežinodamas
autorės poezijos, skaitydamas instinktyviai ieškojau ko nors jau atpažįstamo –
kalbėjimo manieros, lengvų ir gan paviršutiniškų asociacijų, metaforų, truputį blizgio, perdėto moteriškumo ir savigraužos,
tačiau vos tik jau maniausi tai aptikęs, tuoj lyrinis subjektas kažkur
pabėgdavo, išnykdavo tarp detalių nuolaužų, prapuldavo tarp dinamiškai judančių
asociacijų ir išnykstančių prasmių.
Visgi
G. Ambrazaitės poezijoje galima įžvelgti jai būdingo tendencingumo – tamsios
gotikinės atmosferos, vienas mano mėgstamiausių eilėraščių miegas ištrauka: „miegas –
raudonos plytos atokiausioje stoties kirkšnyje, / nubėgę krikštynų klijai ir
dar šiltos sulūžusios adatos <...> miegas sunkus kaip švinas ir įkapėm
virtę laikraščiai (p. 13)“. Tirštos raudonos ir juodos spalvos motyvas kaip
atmosferos komponentas, pavyzdžiui, eilėraštyje raudona: „dažnai mane tau parodo sapne negražią, skaisčiai raudoną,
tarsi įkaitintas plienas jau būtų prideginęs tamsą prie veido (p. 38)“.
Neatsitiktiniai pasirinkti ir trapūs daiktai, kurie rinkinyje turi platų
reikšmių diapazoną – nuo apčiuopiamų daiktinių simbolių iki filosofinės
būsenos, tvarumo reikšmės. Retsykiais atrodo, kad pasirinkti daiktai primena
apeiginę poeziją, savotiško užkalbėjimo, maginės literatūros įvaizdžius –
adata, laikraščiai, dienoraščiai, prakaitas, saulės akmuo ir kt.
Tikriausiai
lengviausia G. Ambrazaitei būtų pasirinkti atsiskyrėlės intelektualios
neformalės poziciją (turiu galvoje ne išvaizdą, o poetinę laikyseną) – mergina
ragana, kurianti iš apčiuopiamų magiškų reliktų, artefaktų, tačiau anaiptol
taip nėra. G. Ambrazaitės rinkinys, nors ir vadinasi Trapūs daiktai, tačiau nėra sudaiktėjusi poezija, vengianti ir
bėganti nuo neoromantinės poezijos pakylėto vidinio subjekto kalbėjimo, priešingai
– daiktai tik nuorodos, aliuzijos į tam tikras perspektyvias subjekto būsenas,
dažnai lyg ir kažko ieškančios, lyg ir norinčios paklausti, kažką išspręsti,
bet dažniausiai paaiškėja, kad atsakymo nėra, nėra nei sprendimo, neretai –
nėra nei probleminio lauko, nes jis tarsi per refleksyvią subjekto sugestiją
išnyksta tarp trapiųjų simbolių ir poetinis kalbėjimas tampa tiesiog grakščia,
nors ir netuščia, kalbėjimo išsiliejusia batika.
Greta Ambrazaitė
Tokią
poetinį, vien tik, sakyčiau, G. Ambrazaitei būdingą, nenukopijuotą ir
spontaniškai atrastą įvaizdį: „širdyje
įgalintos urnos, / sklidinos jų pelenų (p. 36); klausausi opijaus pulso
<...> išsiplėšti save iš savęs / tarsi balsą iš žydinčio griūties sodo
(p. 19)“. Iš esmės atrodo, kad netikėtai pagauta ir spontaniškumo įspūdį
kurianti netikėta junginių prasmės koreliaciją sukuria ne tiek vaizduotė, kiek
asonansų ir aliteracijos sąšauka: „keliaučiau,
visad keliaučiau, / aukštais krištoliniais pastoliais / namo / per metaforų
lauką (p. 59); kai žemė dings iš po kojų, / kai dings pačios kojos, / kai teks
amputuot / trajektorijas ten / kur susikerta (p. 57).
Esama
juntamų autobiografinių motyvų – dienoraščiai, nyliūniškai nostalgiški vaikystės fragmentai, kaip antai bobutė,
raškanti agrastus, arba: „šurmulys ir
kontrastai nebluko, tik telkėsi lėlių iškarpos, / nepažinto laikmečio tiesos
(p. 44)“. Neretai lyrinio subjekto asmeniškumas susilieja ir tampa kaip
sociumo balsas, tačiau ne žurnalistinis, ne visuotinis, o veikiau peraugantis į
tarpasmeninius santykius, įgaunantis daugiskaitos „mes“ toną. Deja, tenka
pripažinti, kad kai kada galima pasigesti natūralaus lengvumo ir kai kurios
eilutės atrodo tiesiog užgriozdintos, apsunkintos tiek žodžių, tiek prasmių
gausa, pavyzdžiui: „devynių tūkstančių
abstrakcijų klegesys galvoje (p. 22)“.
Visgi
G. Ambrazaitės eilėraščiuose jaučiamas tam tikra prasmių ir subjekto būsenų kodas,
kuris įgalintas per virsmo dinamiką, tą slėpiningumą, būsenos neįvardijimo iki
galo galima iš esmės laikyti nepasidavimu ne vien išbaigtumui, bet ir kaip būdą
išvengti tiesmukumo ir banalybės, pasikartojančių kitų literatų manieros. Tarp
dvasios ir materijos, tarp dviejų pasaulių, tamsos ir šviesos, depresijos ir
džiaugsmo gyventi, tarp stiprybės ir trapių daiktų – štai kaip pavadinčiau šio
rinkinio, iš esmės ir subjekto poziciją bei laikyseną: „Išeisim iš savęs, virtusių kortų veidais (p. 60)“.
Trapūs daiktai –
brandus, savo balsą turintis Gretos Ambrazaitės debiutas, paneigiantis, kad
filologai „nudėvėti“ klišių, priveikti klasikų ir dėl to iš esmės nekūrybiški
ir neoriginalūs. Regis, G. Ambrazaitė bus vienas iš pavyzdžių, kada filologija
nepamaišė, o kaip tik padėjo atrasti savo poetinį balsą ir nišą. Bet kokiu
atveju, perspektyvus ir įdomus debiutas.
Apmąstydamas
Nancy Huston romaną „Dolce agonia“ poveikį, ėmiau skaityti interviu ir
informaciją apie rašytoją. Kas ją inspiravo parašyti tokį kūrinį ir atradęs
Lolijos Spurgienės verstą informaciją, negalėjau nepasidalyti šia citata, kuri
paskutiniuoju metu man daug ką reiškia. Juk iš esmės gyvenimas netektų bet
kokios prasmės, jeigu staiga šiame pasaulyje liktume vienui vieni, tad kas mes
visi be vieni kitų? Nei dramų, nei skausmo, nei laimės, nei gyvenimiškų pamokų,
nei aukštųjų akimirkų. Nieko.
Žinau,
ką galbūt kai kurie pasakytų, paklausę šios dainos – atgyvena, tinkanti
pensininkas, kas gali klausyti, kai per radijo stotis plėšia „bumčikus“. Visgi
lyrinės dainos nemiršta ir, manau, kad niekada neišnyks. Žinoma, jų
populiarumas nė negali lygintis su populiariaisiais hitais. Atlikėja Lady Gaga įrašė kūrinį „I‘II
Never Love Again“ skirtą filmui „Taip gimė žvaigždė“. Šiuo metu
internete šios dainos perklausa siekia kiek daugiau nei 6 milijonus. Senas
geras žanras kiek primena didžioji kino takelius iš Celine Dion „Titaniko“ ar
to paties Whitney Houston „Asmens sargybinis“ – apie skaudžią ir nelaimingą
meilę, suteikiant širdį draskantį dainos toną ir stiprų bei melodingą vokalą.
Taip,
iš tikrųjų mėgstu tokias dainas tam tikromis gyvenimo akimirkomis. Manau, kad
šioji Lady Gagos įrašyta daina išties vykusi. Įdomios ir šios dainos įrašymo
aplinkybės – prieš įrašant atlikėja sužinojo, kad jos vaikystės draugė serga
ketvirtos stadijos vėžiu, po jos mirties ji įrašinėjo būtent šį kūrinį, tad
visa skausmo ir emocinė vibracija sudėta į šį kūrinį, kuris, kaip mano
daugelis, bus tikriausiai nominuotas vasarį „Oskarams“. Kol kas mus pasiekė tik
tokie dainos topai: Airijoje – 26, Škotijoje – 9, Britanijoje – 35.
Pasiklausykite:
Žodžiai
/ Lyrics
"I'll Never Love Again (Extended
Version)"
(from "A Star Is Born" soundtrack)
Wish I could, I could've said
goodbye
I would've said what I wanted to
Maybe even cried for you
If I knew, it would be the last time
I would've broke my heart in two
Tryin' to save a part of you
Don't wanna feel another touch
Don't wanna start another fire
Don't wanna know another kiss
No other name falling off my lips
Don't wanna to give my heart away
To another stranger
Or let another day begin
Won't even let the sunlight in
No, I'll never love again
I'll never love again, ooh
When we first met
I never thought that I would fall
I never thought that I'd find myself
Lying in your arms
And I want to pretend that it's not true
Oh baby, that you're gone
'Cause my world keeps turning, and turning, and turning
And I'm not moving on
Don't wanna feel another touch
Don't wanna start another fire
Don't wanna know another kiss
No other name falling off my lips
Don't wanna give my heart away
To another stranger
Or let another day begin
Won't even let the sunlight in
No, I'll never love
I don't wanna know this feeling
Unless it's you and me
I don't wanna waste a moment, ooh
And I don't wanna give somebody else the better part of me
I would rather wait for you, ooh
Don't wanna feel another touch
Don't wanna start another fire
Don't wanna know another kiss
Baby, I'll stay on your lips
Don't wanna give my heart away
To another stranger
Or let another day begin
Won't even let the sunlight in
Oh, I'll never love again
Love again
Oh, I'll never love again
I'll never love again
I won't never swear again
I wish I could but i just won't
I'll never love again
I'll never love again, oh
Nancy Huston. „Dolce agonia“ – Vilnius: Tyto alba, 2018 –
283 p.
Sveiki,
Kanadiečių
rašytojos Nancy Huston romanas Dolce
agonia (pranc. Dolce Agonia)
beregint vos tik pasirodė lietuviškai, pasklido tarp aktyviųjų skaitytojų kaip
itin gurmaniškas kūrinys, demonstruojantis aukšto lygio rašytojos talentą. Vos tik
pradėjus skaityti romaną, tapo aišku, jog šios kalbos ir komentarai internetinėje
erdvėje nėra laužtos iš piršto ir knyga turi užburiantį pasakojimo toną, kuris
įtraukia, išlaiko įtampą ir leidžia mėgautis turtinga kalba.
Pirmąkart
romanas prancūzų kalba apsirodė 2001 metais ir yra sulakęs nemažai puikių
įvertinimų užsienyje. Tai istorija apie Padėkos dieną susirinkusius dvylika
bohemiško pasaulio (dėstytojai, poetai, rašytojai ir pan.) atstovų pas vėžiu
sergantį poetą Šoną, kuris lyg ir ketina pasakyti artimiems draugams apie savo
ligą, tačiau kartu dar mėgaujasi jų kompanija, kol galiausiai visa tai tampa
nostalgišku jų bičiulystės apmąstymu vakaru. Tiesą sakant, nelabai norėjau
istorijos, kuri būtų lokali ir būtų vien vakarėliško
tipo pasakojimu, bet metų pradžioje skaičiau Ann Patchett Vieningieji, kur vienas nuostabus apelsinų su degtine vakarėlis
pakeitė iš esmės dviejų šeimų gyvenimus, tad kažko panašaus tikėjausi ir iš N.
Huston romano.
Romanas
pasižymi daugiasluoksniu metafiziniu pasakojimu. Iš daugybės skyrių sudaryta
vieno vakaro istorija iš esmės konstruojama kaip likimo struktūra, savotiška
matrica, kurią kuria visagalis Dievas – jo balsas, sutampantis su pasakotojo balsu,
jautriai, o kartais makabriškai (kaip tikra likimo ironija!) nupasakoja
dvylikos veikėjų praeitį, dabartį ir ateitį. Būtent Dievo vaidmuo čia
tikriausiai yra didžiausias, kadangi tik jis įžvelgia ir savo pasakojimo tonu
atskleidžia nematomus patiems veikėjams tarpusavio ryšius švelniai, liūdnai ir
šmaikščiai – aliuzija į Dolce agonia
pavadinimą. Būtent dieviškumo įvedimas į pasakojimą leidžia žvelgti į veikėjus,
kaip įkritusius į savo saldžios kančios iliuzijos pasaulį, į savo meilių,
priklausomybių ir trumpų džiaugsmų realybę, ir galiausiai į visą gyvenimą pažiūrėti
kaip į Dievo žaidimo, eksperimento ir kūrėjo žaidimą-dėlionę, kurioje žmogus neturi
jokio kito pasirinkimo kaip tik priimti jam sukurtą vaidmenį. Tai iš esmės
siejasi su Antikos literatūros modeliu – žemiškąjį žiaurų žmogaus gyvenimo
vyksmą lemia dievai ir tik jie valdo žmogaus gyvenimą, tik, žinoma, šiame
pasakojime viską lemia vienintelis Dievas.
Kalbant
apie veikėjus ir autorės pasirinkimą, galima sakyti, kad bohemiško pasaulio
žmonės, atsidavę savo meniško pasaulio dėsniams yra sąmoningai įdomesni negu,
sakykime, provincialūs paprasti patarnautojai. Autorė randa kiekvienam personažui
savitą biografijos aspektą, būdą atskleisti kiekvieną, išvengdama sutirštintų
spalvų. Vienas labiausiai įsimenamų veikėjų – Chlojė, kuri augusi su broliu ir
ištekėjusi už kur kas vyresnio Halo, šiame vakarėlyje jaučiasi itin svetima. Kai
kurie veikėjai, kaip antai Reičelė, turinti ryškių žydiškų šaknų, nuolat
vakarėlyje prisimena holokaustą, Šonas – savo buvusias meilužes... Iš esmės
autorė kuria kelių sluoksnių pasakojimą. Vienas iš jų – vakarėlio ruošos ir
vakarienės chaosas – itin žemiškas, paprastas, atskleidžiantis per buitišką
psichofizinį planą veikėjų charakterius. Kone kiekvienas knygos puslapis tampa šuoliu
į kokio nors veikėjo praeitį. Dinamiškais šuoliais per buities detales, dialogo
ištraukas, veikėjai vienas po kito „grąžinami“ į jaunystės dienas, į atskiras
giminės istorijas, kur jie vėlgi grumiasi su savo baimėmis ir priima savitas
gyvenimiškas pamokas.
Nancy Huston
Iš esmės
idėja nėra nauja, nes kiek primena Kalėdų
giesmės principą – per ypatingą šventę tarsi Dievas šokdintų dabarties
veikėją su jo praeities šmėklomis, tad beregint persipynę veikėjai, jų likimai,
bendra patirtis įgauna vaiduokliškai nostalgiško pasakojimo įspūdį. Autorė nepaprastai
gerai valdo erdvę ir veikėjus. Lokalioje erdvėje suvaldyti šitiek veikėjų
biografijų nėra lengva, tačiau ji tai daro meistriškai kontroliuodama laiko
šuolius, tarpusavių veikėjų asmenines istorijas ir dabarties ryšius. Vienas „skaniausių“
romano keliančių jausminį nostalgijos įspūdį yra vidutinio amžiaus krizės
prieskonis, kuris leidžia patikėti dvasiškai vargstančiais personažais,
bandančiai įvertinti savo pasiekimų kraitį ir prarastos jaunystės vertę: „Metams bėgant visi matė, kaip kitiems
atsiranda raukšlės, riebalų sluoksniai, ratilai, maišeliai po akimis, kuprelės,
pagurkliai... bet kiekvieną kartą, kai jie susitinka, didžiadvasiškai ištrina
tas žymes, pamiršta, jiems pavyksta prasiskverbti anapus jų, iki pat esmės ir
iki pat sielos gelmių (p. 69)“.
N.
Huston stilius pasižymi metafiziniu, asociatyvaus žodžio ir prasmės valdymu,
kuris skaitytojui sukelia atpažįstamą patirties jausmą, kai kurios pasakojimo
detalės išties labai netikėtos ir pavykusios, pavyzdžiui: „Ak, kaip norėčiau nuslysti nuo kėdės ir pasislėpti po stalu, kaip maži
darydavom su Kolu, kai suaugusieji susimušdavo. Pasaulis, kai žiūri į jį pro
tūkstantį nėriniuotos staltiesės skylučių, suskaldytas į mažas detales, atrodo
nebe toks baisus. Kaip tada, kai šoki naktiniame klube švysčiojant stroboskopo
šviesoms, žmonės suskyla į tūkstančius trūkčiojančių ir mirkčiojančių gabalėlių
(p. 134)“.
Galima
sakyti, kad pasakojime nėra nė vieno veikėjo, kuris būtų laimingas. Laimė –
tarsi neapčiuopiama kiekvieno veikėjo svajonė, tačiau net ir jie negali
pasakyti, kas juos iš tikrųjų daro laimingais – galgi net ta pati kančios
iliuzija, kurią jie pasirinko. Romane tai labai puikiai siejasi su James Joyce Dubliniečiais, kartais atrodo, kad jie
tiesiog atkartoja airių rašytojo apsakymo programą ir jie, kaip ir
dubliniečiai, iš esmės yra mirę – tą įspūdį sustiprina per Padėkos dieną
gausiai krentantis sniegas, kuris iš esmės įkalina svečius Šono namuose, bet
kitame pasakojimo lygmenyje juos įšaldo jų pačių iliuzijos, kurios vis labiau
ir labiau sustiprėja, kai veikėjus paveikia alkoholis. Kai jie apgirsta ir
ruošiasi miegoti, atrodo, kad pasakotojas šamaniškai apjungia visų veikėjų
pasakojimą į bendrą kolektyvinę sąmonę, o pats pasakojimas ritmiškai pasiekia
ir išskleidžia dubliniečiams būdingą idėjinę struktūrą. Žinoma, tos idėjos
koloritas unikalus, nes jį kūrė N. Huston su savitais niuansais.
Knyga
Dolce agonia parašyta su kibirkštėle,
tai daugiasluoksnis pasakojimas, turintis aukščiausią literatūros meninę vertę –
aiškią idėjinę pasakojimo visumos struktūrą. Turtinga leksika leidžia įgalinti
tekstu visą gyvenimo sunkumo saldybę, patirti metafizinę plotmę, įžvelgti, kas
slypi už žmogaus kančios ir beprotybės, patirti (nors faktiškai tai irgi
iliuzija) gyvenimo potyrį. Tai labai aukštos prabos kūrinys, kuris nepalieka
gurmano skaitytojo abejingo.
Norėjau
padaryti šį įrašą dabar, kai tik grįžau iš kino salės, pažiūrėjęs visų išgirtą
muzikinę romantinę dramą „Taip gimė
žvaigždė“ (angl. A Star Is Born)
(2018), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko dainininkė Lady Gaga ir šio filmo
režisierius Bradley Cooper. Tiesą sakant, vasaros pradžioje matytas dokumentinis
filmas „Lady Gaga: penkios pėdos ir du coliai“ mane smarkiai paveikė ir pakeitė
nuomonę apie šią atlikėją, kurią įvardyčiau iš esmės labai paprastą, nuoširdžią
ir atvirą. Būtent paveiktas šio dokumentinio filmo nutariau, kad verta pamatyti
jau į „Oskarus“ besitaikančią kino juostą, kurią puikiai pasitiko Venecijos
kino festivalyje.
Iš esmės
lyg ir nieko naujo iš istorijos – daugiau ar mažiau viskas matyta. Šlovės viršūnėje
besimaudantis alkoholikas sutinka nusivylusią, bet labai talentingą atlikėją,
ją įsimyli, iškelia į viešumą, tačiau pats kaip kūrėjas praranda bet kokias
pozicijas. Taip, istorija ne kažin kokia „originali“, tokių esame matę, tačiau veikia
du rezervai, dėl ko, sakyčiau, ir verta bent kartą pamatyti šią juostą – dėl aktorių
dueto ir, žinoma, nepaviršutiniškos režisūros. Taip, filmas preciziškai
tvarkingas, nuspėjamas, jo tikslas ir nėra šokiruoti masių, bet priešingai –
suteikti tų saldžių emocijų ir ne paslaptis – truputį pagraudenti finalinėje
scenoje, kuri veikia kaip ir „Edit Piaf: Rožinis gyvenimas“, kai prieš mirtį
atlikėja išeina į sceną ir atlieka paskutinį kūrinį, panašiu principu suveikia
ir Lady Gagos atliekamos Alės scena...
Nepaisant,
kad tai tvarkinga, holivudinė ir nuspėjama melodrama, daug jausmų duoda nuolat
prasiveržianti muzika, dainų tekstai, jausminga abiejų aktorių vaidyba. Kalbant
apie režisūrą, ji laviruoja tarp išties dinamiškos ir judrios kameros, tačiau
kai kurios scenos pernelyg „suliteratūrintos“ ir veikėjai tampa tarsi filosofinėmis
kalbančiomis karikatūromis, tačiau tos scenos, kur veikėjai panirę į savo
problemas, pavyzdžiui, itin nepatogi, bet velniškai vykusi scena iš „Grammy“ ceremonijos,
kur ant scenos užlipa girtuoklis mylimasis... Iš esmės filmas prisodrintas
gražių dainų, kaip kadaise Whitney Houston „Asmens sargybinis“, taip dabar Lady
Gaga paliko kine ne vien tik aktorės pėdsaką, bet ir puikų garsų takelį, kurio
norisi perklausyti pasibaigus filmui.
Lietuvoje
Metų knygos rinkimai gal niekada neprilygs buvusiems Nobelio ar esantiems Man
Booker premijos rinkimams, kurias renka speciali komisija. Pas mus taip
nutarta, kad Metų knygą renka liaudis. Metai iš metų jau galima nesunkiai
diagnozuoti, kas turėtų laimėti ir bėgti į lažybų punktą ir statyti, jeigu ne
už savo favoritą, tai bent jau už tai, kas madinga. O madinga yra tai, apie ką
kalba vidurinioji rašytojų karta, reklamuodama savo favoritus facebook‘o
ratelyje ir publikuodama savo recenzijas viešojoje erdvėje. Pagal jų
atsiliepimus recenzijose jau ir galima orientuotis, kas šiemet turėtų laimėti
Metų knygos titulą.
Tiesa,
neteigiu, kad čia kokia nors korupcija ir panašiai, tik sakau, kad jau kuris
laikas ši tendencija pasitvirtina. Šiemet vandenį sudrumstė įvestos naujos kategorijos
– publicistika ir dokumentika, kuri paskutiniuoju metu itin paklausi ir įdomi
mūsų literatūroje, ką galbūt ne visada pasakysi apie, pavyzdžiui, prozą.
Visgi
prognozuoju, kad vaikų literatūros kategorijoje turėtų laimė nusišypsoti Jurgos
Vilės „Sibiro haiku“ – apie šią puikią knygą išties nemažai buvo kalbama per
pastaruosius metus. Paauglių literatūros kategorijoje, nesu tikras, nes nė
viena knyga neskaityta, bet kažkodėl intuicija sako, kad tai bus „Verksnių
klubas“, na, arba J. Žilinsko knyga apie Gugį.
Suaugusiųjų
kategorijoje naujausioje publicistikos kategorijoje pasigedau Vilniaus miesto
istorijos tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus išleistą kokybišką dokumentiką, bet
reikia manyti, kad ji papuls kitąmet. Visgi laurus šioje kategorijoje
prognozuoju Tomui Venclovai „Nelyginant šiaurė magnetą“ – paskutiniu metu itin
intelektualų išgirtą, storą, įdomią pasauliui pokalbių knygą. Būtų keista,
jeigu ji negautų šio pripažinimo. Po to, žinoma, Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų
persekiojimas“ irgi turi šiokių tokių šansų. O štai dėl S. Parulskio geros
eseistikos, manau, tiesiog šalia rečiau rašančių rašytojų neturi itin didelių
šansų.
Suaugusiųjų
prozos kategorijoje, manau, sėkmė turėtų šypsotis Gabijai Grušaitei ir jos „Stasys
Šaltoka: vieneri metai“, kurios dar neskaičiau, tačiau Jurgos Ivanauskaitės
premija ir aktyviųjų skaitytojų „postai“ apie knygos aktualumą, manau, turėtų
nurungti kiek senobišką Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinį“. Kanadietį
Šileiką – jo literatūros priskyrimas prie lietuvių literatūros man yra
apskritai mistika, – labai nustebintų jo laimėjimas, nors rašytojas jis išties
geras.
Poezijos
srityje, kol kas laukia manęs visas tas „gėris“ dar tik skaitomas, tačiau
populiariausias viešojoje erdvėje buvo Mariaus Buroko „Švaraus buvimo“, tad
manau, kad čia turėtų suveikti faktorius – apie jį kalba, jis ir laimi. Gretos
Ambrazaidės viešojoje erdvėje sprogimas taip pat liko nepastebėtas, tik sunku
debiutuojantiems nurungti senbuvius.
Na,
o kol kas žiūrėsime, kas ir kaip. Kiek keista, kad į prozos kategoriją nepateko
M. P. E. Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“, kurio tekstas išties buvo
gyvas, paveikus ir refleksyvus, tačiau kelios ne itin priimančios į šią
rašytojų lygą tų pačių rašytojų recenzijos išstūmė iš sudarinėtojų šią, mano
akimis, aktualią knygą. Kiek nesupratau šio sprendimo, bet ką padarysi.
Norėtųsi
pasakyti, kad derlius gan nykus, tačiau visgi jis nėra nykus – juk visko net
nesuskaitęs, tik mažą dalį nominantų, dar dalis laukia, kita išvis mano paties
bus neskaitoma. Norėtųsi sakyti, čia tik loterija, tačiau pernelyg nuspėjama,
todėl ir nyku, bet... Tokios tendencijos, kai sprendžia visuomenė, bet kitokios
tendencijos (irgi nuspėjamos), kai ekspertai sudaro šiuos nominantus. Taigi lazda
iš dviejų skirtingų galų vis tiek lieka vien tik lazda.
