Vinilinė plokštelė: Aretha Franklin - Aretha's Greatest Hits [Vinyl, LP] (2016)

Informacija apie albumą "Aretha's Greatest Hits".

Filmas: "Ponas Gaga" / "Mr. Gaga"

Sveiki,

Šiemet per Kino pavasarį taip ir neteko pamatyti dokumentinio Tomer Heymann filmo „Jonathan Agassi išgelbėjo mano gyvybę“, tačiau pažiūrėjau prieš kelerius metus šiame festivalyje rodytą to paties režisieriaus dokumentinę juostą „Ponas Gaga“ (angl. Mr. Gaga) (2015) apie iš Izraelio kilusio modernaus ir specifinio šokio kūrėją Ohad Naharin.

Iš tikrųjų šiuo filmu jau seniai susidomėjau, kai pernai Kino pavasaryje pamačiau apie vieną iš šios šokių trupės atsiskyrusią ir šokių performansus ruošianti Bobbi Jene. Pastarasis filmas man sukėlė neišdildomą įspūdį, apie tai, kaip scenoje, darant performansą galima trinant genitalijas į smėlio maišą patirti laukinį orgazmą ir tai paversti... parodomuoju menu. Filmas buvo nuostabus, gal dėl to ilgai tausojau visų išgirtą „Poną Gagą“, tiesiogiai susietą su Bobbi Jene, tad šiandien genamas nostalgiškų prisiminimų apie B. Jene, nusprendžiau pažiūrėti šį filmą.

Iš esmės filmas geras, intriguojantis, pakankamai išsamus. Jis pasakoja apie pripažinto šokio meistro iškilimą, santuoką, vienatvę ir naujos meilės atsiradimą, bandandymus derinti šeiminį gyvenimą su šokio teatru. Kad teatras puikus ir išskirtinis, manau, turi pamatyti kiekvienas šio teatro specifiką – išskirtinį paukštišką gagos judesio motyvą, kurio filosofija ir psichofiziniu veiksmu ir yra paremti visi šio menininko pastatymai. Galima žavėtis beribiu šokėjų atsidavimu, kaip jie pagarbiai žvelgia į savo mokytoją ir yra pasiruošę netgi save žaloti, kad tik jam įtiktų... Visgi filmas nebesukėlė tokios euforijos ir išsilaisvinimo efekto kaip „Bobbi Jene“, kuris buvo labiau individualus performansas, primenantis labiau Marinos Abramovič prieskonių šleifą, o „Ponas Gaga“ – tai kolektyvinis energijos valdymas, ritmikos teatras, kokį Lietuvoje, pavyzdžiui, iš dalies veda režisierius Valentinas Masalskis.

Neapsigaukite, nors įspūdžio tokio negavau, kokio galbūt tikėjausi, bet filmas vis tiek vertas savo žiūrovo. Ypatingai to, kuris domisi šiuolaikiniu šokiu ir apsikritai moderniaisiais menais.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.6

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ilga dienos kelionė į naktį" / "Long Day's Journey Into Night" / "Di qiu zui hou de ye wan"

Sveiki,

Viena iš šių Kino pavasario intriguojančių juostų buvo muzikalus ir hipnotizuojantis Bi Gan filmas „Ilga dienos kelionė į naktį“ (angl. Long Day‘s Journey Into Night) (2018) – ilgas film noir stiliaus filmas, kuris, manau, daugeliui patiks, bet vėlgi ne kiekvienam, tik tiems, kurie iš kino tikisi užburiančios pasakojimo formos.

Filmas pasakoja apie vieno vyriškio kelionę į pasąmonę, į tam tikrą prisiminimų erdvę, o filmo struktūra – tai architektoniškas ir struktūruotas įvykių labirintas, kuriame galioja ne griežta logika, bet sąmonės srautas. Kai filmo viduryje pagrindinis veikėjas atsisėda į kino teatro kėdę (kaip. D. Lyncho filme) ir ima stebėti savo pasąmonės žaismą, kuris trunka daugiau nei valandą – vienu kadru nufilmuota karuselinė kelionė po jau matytus personažus, bet kiek kitokiu, sąmonės „išverstus“ ir pokyčių paženklintus veikėjus. Filmas tiesiog užburia savo mistika, detalėmis ir net poetiškais, simboliškais dialogais, kurie dengia vienas kitą ir sukuria naujas reikšmes. Neapgauna jausmas, kad visas mūsų gyvenimas kaip „Trumano šou“ yra vienas didelis spektaklis, kuriame atliekame ilgus ir sudėtingus vaidmenis, įsivaizduodami, kad nevaidiname, o gyvename.

Užburiančios metafizinės žaismės išties labai primena A. Tarkovskio filmus – tekantis vanduo, laikrodžiai, šunys, namų erozija ir vienuma... Netgi veikėjų pokalbiai, kai šie vaikšto po erdvę, vienas į kitą nežiūrėdami, o tyrinėdami erdvę, tarsi būtų jos įkalinti, atrodo, kaip iš akies lupta Tarkovskio „Stalkerio“, „Veidrodžio“ ar „Nostalgijos“ veikėjai, pasiklydę savo viduje ir prisiminimuose. Kartu tokie skausmingai teatrališki, kiek dirbtinoki, tačiau priimami be jokio pateisinimo ar patetikos. Priešingai nei Tarkovskis, čia Bi Gan perima Lynchui būdingą techniką ir leidžiasi į tą užkonservuotą iliuzijų pasaulį ir tyrinėja ne tik per simbolius pasąmonę, bet ir sukuria jos hipnotizuojančią formą.

Laibai išskirtinis filmas, labai tapybiškas, sudėtingas, vietomis atrodo, absoliučiai genialus ir tarkovskiškai artimai jautrus. Kitą vertus, vietomis lyg pabundi iš sapno, kuriame prisimeni susivokiąs nors kiek mažiau intriguojančiame užtęstame kadre ir pagalvoji, kad šio filmo kur kas stipresnė forma ir pasąmoninis judesys nei pačios istorijos turinys. Bet kokiu atveju, filmas kino gurmanams, manau, bus tikras atradimas, ypač tokiems, kurie itin mėgsta A. Tarkovskio ir D. Lyncho mišinį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Shin Kyung-Sook "Prašau, pasirūpink mama"

Shin Kyung-Sook. „Prašau, pasirūpink mama“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 232 p.

Sveiki, skaitytojai,

Ne taip dažnai būna, kada skaitai grožinės literatūros knygą iš Azijos. Dar rečiau būna, kada skaitome apskritai verstą beletristinį tekstą iš originalios azijietiškos kalbos – tą vėlei padarė Pietų Korėjos kultūra apsėstas keliauninkas ir vertėjas Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, kurio anksčiau teko skaityti irgi iš korėjiečių kalbos išverstą ir Tarptautine Man Booker įvertintą Han Kang romaną Vegetarė. Pastarasis kaip kūrinys nebuvo palikęs itin gero įspūdžio, tad griebiausi ką tik pasirodžiusios lietuvių kalba kitos Pietų Korėjos rašytojos Shin Kyung-Sook knygos Prašau, pasirūpink mama – originalo kalba romanas pasirodė 2008 metais, o 2012 metais pelnė Man Asian Literaty premiją.

Istorija siužetiškai gana paprasta, bet neprasta: 69 metų moteris iš provincijos staiga pradingsta Seule, o jos ieškoti leidžiasi visa šeima. Keturių mamą prisimenančių veikėjų perspektyvomis papasakota tik iš pažiūros dingimo istorija, kurios priešingai nei skandinaviškuose detektyvuose, niekas nesiaiškina, kodėl ir kaip ji pradingo. Milijoniniame mieste tai tarsi rasti adatą šieno kupetoje, be to, tai nėra istorija su itin laiminga pabaiga, kurioje visi apdovanojami už ribinės situacijos išgyvenimą.

Istorijos „įdaras“ ir visas „skanumas“ yra veikėjų, gailinčių savo mamos, prisiminimų kapinynas. Banalioji gyvenimiškoji tiesa – labiausiai įvertiname tai, ką turėjome, tik tada, kai nebetenkame. Galiausiai keturių veikėjų – dviejų dukterų, sūnaus ir sutuoktinio – balsų liudijimais pavyksta nulipdyti gana užguitos, tačiau be galo atsidavusios motinos ir žmonos paveikslą. Dar jaunutė ištekėjusi, jos gyvenimo biografija susidėlioja iš vaikų ir vyro žiūros ir vertinimo perspektyvų, dažnai veikėjams tenka pripažinti, kad jie buvo ne tokie geri vaikai ar net siaubingi sutuoktiniai.

Pasirinkta pasakojimo pozicija neleidžia išsiskleisti bereikšmiams kaltinimams, tačiau savigraužos romane esti nemažai, tačiau ji logiškai pagrįsta ir neįkyri. Galėtume sakyti, kad knyga perdėtai sentimentali, kuriame trokštama iš inspiracijos per graudulį pamokyti skaitytoją, tačiau toji perdėtai kritiška etiketė šiai knygai taip pat netinka. Daugiau ar mažiau, nepriklausomai dėl korėjietiškos kultūros, istorija leidžia tapatintis ir prisiminti savo pačių močiutes ir mamas, savo elgesį, bendravimą, kai kuriuos bereikšmius barnius ir skambučius. Būtent toji gyvenimiška autentika – ar tu būtum lietuvis, ar tu būtum korėjietis – leidžia universaliai pajusti istorijos egzistencialistišką dvasią, kartais tokią buitišką, apribotą vien tik buitiniais veiksmais, kaip skalbimas, maisto gaminimas, plaukų šukavimas ir t. t., tačiau per tas detales tiek daug galima papasakoti apie artimo žmogaus funkcionavimą ir reikšmę kiekvienam skaitytojui, kad nebekyla klausimų dėl kūrinio problematikos – ji išties jautriai perteikta, retsykiais poetiškai ir net simboliškai.

Shin Kyung-Sook

Knygos antroje pusėje jau skaitytojui kirba nuojauta, kad dingusioji taip niekada ir nebeatsiras, tačiau ir čia autorė strategiškai nustebina. Staiga buvusi egzistencialistiškai mąsli, daro lankstą ir įterpia pačios motinos balsą, iš pradžių ji ateina kaip retas tų kraštų paukštis ir stebi jos beieškančios šeimos narius, vėliau slampinėja kaip vaiduoklis, apmąstydamas laikino ir trapaus gyvenimo, įspęsto į kasdienius ritualus ir nesibaigiančius darbus, prasmę. „Žmona, kurią visiškai pamiršęs pragyvenai penkiasdešimt metų, labai gyva pasirodė priešais tavo akis. Tik po to, kai dingo, ji atėjo pas tave tokia tikra, lyg galėtum paliesti rankomis (p. 122)“ – sako sutuoktinis. Ir iš tikrųjų, toji dingusioji mama atrodo kur kas gyvesnė jų atsiminimuose, nei tomis akimirkomis, kai ji iš tikrųjų veikė. Nuotolis tarp praeities ir dabarties įvykių suteikia tam tikros nostalgijos, naujos įvertinimo spalvos ir, deja, dažnai ne pačių veikėjų naudai. Mama ir elgesys su ja tampa tam tikru gero žmogaus testo rodikliu.

Kitą vertus, skaitant vyro požiūrį apie žmoną, prisiminiau, kad šitiek šiurkštumo, abejingumo, tylos suteikęs vyras, kuris visada greitai eidavo, palikdamas žmoną užnugaryje ir jokiais gyvenimo atvejais, netgi ypač ribinėmis situacijomis, prie jos nesitaikstė, staiga ir jam pabunda toji sąžinė ir jis pradeda verkšlenti: „Nelaiminga moteris. Tik dabar supratai, koks buvai žiaurus. Tik dabar pagalvojai, kad išgyvenai užkrovęs visą tą sunkumą savo žmonai. Ir tai, kad paguodos reikėjo jai, bet tylėdama ji tik užspeitė save į kampą (p. 151).“ Ar tikrai toks staiga penkiasdešimt metų vyrą gaubęs abejingumas tampa gailestingu sąžinės nušvitimu? Ar tai nėra šiek tiek pačios autorės noras matyti, kad po šiurkščia kasdieniška kaimiečio oda nuolat esti ir kažkas užguito, mielo ir šviesaus? Tačiau gyvenime dažniausiai taip nebūna. Nors čia vėlei prisiminiau savo paties senelį, kuris visą gyvenimą koliojosi su senele ir retai kada ką nors švelnaus dėl jos padarydavo, bet jai mirus verkė kasnakt dar dešimt metų iki pat savo mirties. Galbūt gailėdamasis, kaip ir knygos veikėjas, ne tiek savo elgesio su žmona, kiek savęs paties, palikto beribėje šaltoje vienatvėje.

Kad ir kaip ten bebūtų, knyga kelia daug diskusijų, ji gana įtaigiai skenuoja daugelio iš mūsų šeimos santykius, leidžia tuos ryšius įvertinti per laiko distanciją ir kiek kitaip pasižiūrėti į motinystės ir sutuoktinės funkcijas. Būtent funkcijas atliko šioji knygoje vaizduojama mama, taip dažnai ir mes priimame savo giminaičių ir artimųjų ryšius – funkcionaliai, pasiskirstę tam tikrose savo vaidmenyse, kasdieniuose darbuose. Dedamės dažniausiai žiną, ką kiekvienas iš jų jaučia – juk kitaip ir negali būti, juk jie visada šalia – ir žiną, ką kiekvienas pasakysiąs vienu ar kitu klausimu, bet tik sugriuvus tai idilei, tai funkcionaliai santykių vaidmenų sistemai, staiga suvoki, kad tas darnus pasaulis, kuriame viskas lyg ir buvo aišku, staiga netenka saviapgaulės sukelto saugumo. Staiga suvoki, kad galbūt šalia esančiojo niekada ir nepažinojai, neskyrei dėmesio, nesidomėjai, nes gyvenai tik funkcionalioje saviapgaulėje. Kas nutinka, kai tas ilgus dešimtmečius tarnavęs tinkas – kaip simboliška su romano pabaiga, kai viena iš seserų vaikšto po Siksto koplyčią – ima ir subyrėjęs nukrenta? Tada praregime ir suvokiame tos saviapgaulės mastą: mes esame aklai prisirišę prie žmonių kaip stabilių stabų, neigdami savo pačių vienatvę ir trapaus kintančio pasaulio dėsnį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stiklas" / "Glass"

Sveiki,

Prieš kokius trejus metus matytas filmas „Skilimas“ iš tikrųjų padarė gan neblogą įspūdį – gana mažo biudžeto filmas sukėlė nemažą susidomėjimą, kad netrukus buvo nuspręsta sukurti to filmo ankstesniąją dalį. Tiesą sakant, nemačiau visų dalių, kai kurie teigia, kad filmo „Stiklas“ (angl. Glass) (2019) pasakojimas prasideda dar 2000 metais, kai pasirodė filmas „Nepalaužiamasis“ ir priklauso komikso lygio trilogijai apie asmenybės susidvejinimą, gal net nesusidvejinimą, o antgamtinį reiškinį, kai viename kūne gali pasireikšti daugybę asmenybių, tokį vaidmenį sukuria britų aktorius James McAvoy.

Tiesą sakant, prisipažinsiu, kad šioji filmo dalis absoliučiai nuvylė. Jeigu „Skilime“ turėjome visai kitokį mistinį matymą, išvystytą įtaigią trilerio tamsią atmosferą, buvo dėl ko jaudintis, stebėtis originaliu scenarijumi ir netgi iš tikrųjų šiek tiek išsigąsti, tai tęsinyje, galima sakyti, neliko nieko. Visų pirma perėjimas į naują akivaizdžių klišių komikso žanrą buvo ne strategiškas kelias prasibrauti į visuotinį žiūrovą, bet akivaizdi kokybės vardan standartų praradimų nesėkmė.

Jau po 10-15 minučių peržiūros aišku, kad filmas absoliučiai išsikvėpęs, nuėjęs scenarijaus šunkeliais, todėl nepateisina net vidutinio žiūrovo. Pasirinkti karikatūriniai „X-menus“ atitinkantys personažai, kuriamos naujo fantastinio super didvyrių pasaulio ribos ir – tą gana retai pagalvoju – būčiau geriau nematęs, kaip išties intriguojantis „Skilimas“ iš esmės pavirsta stiklo šuke.

Erzino veikėjų personažai, komikso lygio psichologiniai paaiškinimai per žmonių-personažų veikėjų traumas, kurios kartojasi iš filmo į filmą, o veikėjų blogiukų elgesys tiesiog absurdiškai nykus, neįdomus, neišvystytas ir viskas tiek banaliai supaprastinta, kad filmas gali tekėti kaip dar vienas įprastas šventinio filmo programos per TV fonas prie baliaus stalo ir nelabai kas į jį spoksos, nes kur kas labiau dėmesį masins svečių pokalbiai. Išties, šis filmas nuviliantis ir nežinau, koks eliksyras privers mane pažiūrėti, jeigu pasirodys, dar vieną dalį... Čia kaip nepabaigiau kažkada „Absoliutaus blogio“ epopėjos, taip ir šioji dalis liks su nutraukta bambagysle.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Balsai" / "The Voices"

Sveiki,

Šį filmą apie psichinį ligonį ir serijinį žudiką „Balsai“ (angl. The Voices) (2014) atradau visai netyčia, pažiūrėjęs Lars von Triero filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“ – komentarai tikino, kad šie filmai labai jau panašūs, tačiau „Balsai“ kur kas įdomesnis variantas. Nutariau surizikuoti.

Kaip ir tikėjausi, Lars von Triero filmas kur kas geresnis, tad komentatoriams turėčiau kažką atsakyti. Iš tikrųjų filmą režisavo iš Irano kilusi režisierė M. Satrapi, kuri neblogai įvaldžiusi holivudinį matymą ir stilių. Tai tarsi, sakykim, kultinio filmo „Mirtis jai tinka“ sukryžminimas su „Namas, kurį pastatė Džekas“. Tarsi problema labai rimta ir serijinis žudikas iš tikrųjų kraupiai baisus, bet ne toks, kokį matome Triero filme. Režisierė labiau žaidžia su piliulėmis ir sąmonės aptemimu – toks pagrindinis veikėjas, veikiamas prieštaringų balsų, kurie įkūnija šuns (angelo) ir katino (velnio) tipažų. Kalbančios nupjautos galvos, siaubo estetiški ir beprotiški nužudymai, viskas perteikta kiek ironizuotoje šviesoje, veikiant pasakotojo ir pagrindinio veikėjo pozicijoje. Išties filmas kiek kvaištelėjęs ir, galima teigti, netgi turi išties gerą scenarijų, perspektyvų ir originalų matymą.

Bet visumoje filmas labiau pramoginio tipažo. Psichopato biografija pateikta „šiek tiek linksmiau“. Filmą vien dėl to ir verta žiūrėti, dėl bandymo sudėtingas siaubo filmo temas perteikti kiek pasaldintu kinematografiniu padažu. Ką gi, filmo kūrėjams tai išties pavyko, bet visumoje filmas toks „nerimtas“. Kažkur tarp smarkiai stilizuotų komedijos pasažų virpteli šio filmo tikrasis tragedijos minties atskleidimo mastas, tačiau visa tai išties negyva, sintetiška. Visas filmas tarsi vienas didelis psichopatizavimo farsas: truputį negyvojo teatro, truputį patrauklaus Holivudo spindesio, truputį aštrių detalių... Filmo problema nėra žanrų makalynė, priešingai – tai kuria unikalų žvilgsnį, tačiau visumos vaizdas išėjo, kaip ir tikėtasi, labai makabriškas, filmo idėja ir turinys suplokštėję, todėl tai tampa gan vidutinišku filmu, kurį tiktų ir per Velykas ir per Helovyną žiūrėti vėlai vakare, kitaip sakant, bet kokiai laiko praleidimo progai.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nerijus Cibulskas "Nutrinami"

Nerijus Cibulskas. „Nutrinami“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 70 p.

Sveiki,

Neseniai savo lentyną papildžiau ištisa tiek prozos, tiek poezijos Pirmosios knygos debiutantų knygomis, išleistomis per pastaruosius penkiolika metų. Kai kurie vardai jau puikiai žinomi skaitytojams, o kai kurie taip tikriausiai ir liks istorijoje kaip debiutantiniai. Nusprendžiau iš tos stirtos knygos pradėti nuo Nerijaus Cibulsko (g. 1987), kuris 2012 metais poezijos kategorijoje debiutavo su knygele Nutrinami. Prieš kelerius metus pasirodė ir kitas poezijos rinkinys Archeologija, kurį taip pat esu numatęs ateityje trumpai apžvelgti.

Kaip autorius teigė viename to meto interviu, jis neplanavo, jog iš tų eilėraščių išeis kokia nors knyga. Aidas Marčėnas, redagavęs knygelę ir pabaigos žodyje teigęs, kad debiutantui būdingas klasicizmas ir griežta eilėraščio forma, man iš esmės, labiau poezijos mėgėjui, o ne tyrinėtojui, rūpi eilėraščio turinys, o forma – sutikite, daugiau ar mažiau, – antraeilis šiuolaikinės poezijos palydovas.

Knygelę perskaičiau dviem prisėdimais, tad bandžiau „susemti“ bendrą eilėraščių energetiką ir išryškinti N. Cibulsko rinkinio tendencijas. Visgi rinkinyje (kaip ir kiekviename eilėraštyje) yra visko – ir patinkančių dalykų, ir tų, kurie atrodo beprasmiai. N. Cibulskas kaip poetas tikriausiai priklausytų ne tiems, kurie bandytų ironizuoti, pašiepti ir J. Erlicko ar G. Grajausko poetinė mokykla čia nekvepia nė iš tolo, veikiau poetas priklausytų tiems stoiškiems klasikiniams autoriams banginiams – M. Martinaičiui, A. Marčėnui, iš dalies ir K. Navakui. Subjekto jausenos gana sielvartingos, iš eilėraščio į eilėraštį aidinčios kaip savęs praeityje ieškančio, norinčio pateisinti, o kai kada tiesiog nutrinti atmintį.

Dažnas eilėraštis prasideda klasiškai – kokiu nors, sakyčiau, gana nuvalkiotu paauglišku vaizdeliu apie orą arba aprasojusį stiklą, kuris sukelia tam tikrus prisiminimus ar bandymą iš tų kasdienės būties detalių prisišaukti jau išgyventas ir nebepakartojamas būsenas, emocijas. Būtent vienas ryškiausių subjekto skaudulių yra praeitis, kuri pasireiškia per būties detales kaip priminimas, tačiau tai ir lieka tik prisiminimas, ir toji riba tarp pakartojimo, noro vėl gyventi jau nugyventose akimirkose atveria subjekto tuštumos erdvę. Neretai atrodo, kad subjektui tiesiog stinga pilnatvės, susitaikymo su tuo, kad viskas iš esmės pagal Visatos dėsnius kinta ir svarbi tėra tik šioji dabarties akimirka. Atmintis, kuri iš esmės dyla, bet kol nėra nutrinama, subjektui tampa ir egzistencine atrama, kaip savęs suvokimo instrumentas, bet kartu ir spąstais, kurie įklampina į tam tikras nujaučiamas nostalgijos ir ilgesio būsenas: „Keturiasdešimt pėdų pirmyn ir atgal. Gana / mažai, kad sukurtume padorų standartą (p. 47)“. Standartas kaip stabilumo šią akimirką siekis, kurio trokšta subjektas kaip harmonizuojančio savasties elemento.

Nerijus Cibulskas

Vienas iš ryškesnių rinkinio bruožų būtų dvibalsinis kalbėjimas, tarsi prie subjekto visada būtų numanoma moteris, kuri turi didžiulę įtaką ir, galima jau numanyti, kad subjekto gyvenime jos nėra arba jų santykiai trūkinėjantys, nestabilūs. Tai byloja subjekto būtųjų (ar būsimųjų) laikų vartojimas, santykių raidos apmąstymas: „Po to užmigsim į priešingas puses, į skirtingus / pasaulius. Aš tau rašysiu tavo akių šuliniuose / bėgioja tyla... (p. 57)“.

Visgi dažnam eilėraščiui stinga universalumo, jie labiau primena studentinius apmąstymo laikus, kaip aš vaikščiojau šaligatviais ir man kilo mintyse „graži eilutė“, gal todėl tiek daug urbanistinių detalių apie gatves ir jose tvyrančius kvapus. Bandžiau pritaikyti, „išrišti“ eilėraščio raktą, tačiau dažnas eilėraštis tiesiog tapdavo neįdomus ir nepatrauklus, kad bandyčiau jį skaityti antrąsyk. Poetas (kaip dažnai šiuolaikiniam jaunam poetui ir būna) poezija susitraukusi iki asmeninių subjekto išgyvenimų ir universalesnių, visuotinių probleminių klausimų nekyla. Nors A. Marčėnas gyrė poetą, kad jis išvengia žodžio mirtis ir Dievas, bet būtent paskutinis eilėraštis man buvo pats puikiausias, kada atsisakius nereikalingų buitiškų per estetikos mokyklą ištransliuotų vaizdinių, būtent tas Dievo troškimas, kad jis ateitų į eilėraštį, kaip išsiilgtas stabilumas ir santaikos su savimi pačiu – juk jo jau tiek jau daug, nors dar ir iš paraščių net nenužengė.

Nesakau, kad estetika prasta. Tiesą sakant, ne kartą kilstelėjau antakį, kai  aptikau man pačiam labai patikusius įvaizdžius: sniego keramika; cementinio kailio; tartum ledo žeberklas / būtų persmeigęs minkštą raidžių kekę (p. 32);  trupančiu liepų marmuru. O tai laikyčiau išvis poezijos akrobatika: „kasdienybės rentgeno lakštuose: // balsai, seniai nebedėvintys kūnų (p. 62)“.

Visumoje daugelis eilėraščių pernelyg tankūs, gal kiek užsižaista su žodžiais dėl tos pačios klasicistinės formos, kuri iš esmės trukdė plaukti vidinei eilėraščio minčiai kur kas lengviau ir organiškiau. Dabar dažnas eilėraštis sukelia sunkumo įspūdį, atrodo mintis įsprausta į tam tikrus žabtus ir perskaičius kūrinį trūksta tiesiog tam tikro vadinamojo nušvitimo efekto, kuris „išrištų“ eilėraštį. Manau, kad daugelis eilėraščių yra tiesiog itin asmeniški autoriui, todėl jo eilėraščio kūrybos užkulisiai jam kur kas žinomesni nei eiliniam skaitytojui bandant susidaryti įspūdį. Visgi pats jautriausias ir paveikiausias eilėraštis, bent man, Nutrinamuose lieka paskutinysis – kuo giliau į poeziją, tuo daugiau viešpaties – toks išgrynintas, savaime suprantamas ir kartu siekiantis poetines pajautos gelmes.

Jūsų Maištinga Siela