Šios dienos nuotrauka: Angela Merkel, Theresa May, Dalia Grybauskaitė (Iliuminati, Sąmokslo teorija)

Sveiki,

Tęsiant paralelinę rinkimų temą, nebesigilinsiu ir neanalizuosiu lietuvių pasirinkimo. Iš esmės manau, kad rinkimai nieko nekeičia, tad nusprendžiau pasidalyti sąmokslų teoretikų publikacijomis. Man kur kas įdomiau tos sąmokslo teorijos, nei realiai deklaruojamos politikų afišos.

Pagal vieną sąmokslo teoriją ir šią fotografiją, išknistą iš velniai žino kur, yra trys jaunos merginos. Iš kairės į dešinę: Vokietijos kanclerė Angela Markel, Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May ir, žinoma, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ar tai tikrai jos? Sunku pasakyti, tačiau panašumų yra nemažai.

Pagal vieną iš teorijų, kad viso pasaulio demokratija yra „suvaidinta“ ir iš tikrųjų visos politinės galvos yra statytini klonai, užhipnotizuoti žmonės, apmokyti galingųjų (tokių kaip iliuminati ir kitų) statytiniai. Jų biografijos sukuriamos per daugelį metų, todėl nelieka nieko nešvaraus, jų politiniai sprendimai tėra tuščiaviduris maketas, o iš tikrųjų tai tėra nesąmoningai mąstančių žmonių mulkinimas. Idėja paprasta: suteikime rinkimo teatru sukurti įspūdį, kad žmogus gali lemti savo šalies (ir savo paties) likimą, o iš tikrųjų mes (už uždangos) darykime tai, ką norime.

Nesakau, kad šioji fotografija yra tiesa. Nesakau, kad tikiu šia sąmokslo teorija. Bet... Leidžiantis į asmenines fantazijas ir pagalvojus, o jeigu taip ir būtų ,ir mes kiekvienas žinotume tiesą, ar vardan tiesos rinktumėmės kažką keisti? O jeigu ir keistume, tai kaip, kokiais būdais? O gal ir toliau leistume sau gyventi dirbtinoje, smarkiai kontroliuojamoje ir iš esmės netikroje santvarkoje? Medžiaga verta distopinio romano.

Tas, „o ką žmonės darytų“, gal net įdomiau už tą sąmokslo teoriją, kad politikų atmintis yra trinama ir hipnotizuojama, ir nė viena iš šios fotografijų „lady“ nė neprisimena, kad kažkada buvo iš vienos ir tos pačios politiškai apmokomos mokyklos.

Pasidalysiu Roberto Mackevičiaus vaizdo įrašu, kuris lietuviškai apie tai kalba puse lūpų, nors sakau, man vienintelė Angela Merkel šioje nuotraukoje atitinką tikrąją Angela Merkel, bet... Bet kaip ten sakomą? Kiekvienoje sąmokslo teorija yra dalelė tiesos, kad ir kaip absurdiškai tai beskambėtų.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Degantis" / Beoning" / "Burning"

Sveiki,

Tam tikra prasme azijiečių filmai man yra atradimai. Jų nežiūriu itin daug, tačiau kas pasiekia mano akis, daugiau ar mažiau būna išskirtiniai kūriniai. Pietų Korėjos režisierius Chang-dong Lee ilgamečiams „Kino pavasario“ festivalio žiūrovams gana neblogai pažįstamas, o man tai pirmas sykis, kada pamačiau jo filmą. Šįkart naujausias darbas „Degantis“ (korėj. Beoning) (2018), kuris panašiai ir neseniai matytų kinų filmu „Ilga dienos kelionė į naktį“ (2018) tapo šių metų azijietiško hipnotizuojančio filmų perliukais.

Istorija pasakoja apie mėgėjišką rašytoją, kuris įsivelia į keistą istoriją, sutikęs gatvėje savo vaikystėje pažinotą merginą. Ar tai meilės istorija? Toli gražu. Ar tai detektyvas? Tam tikra prasme. Ar filmas apie realius įvykius, o gal apie veikėjo literatūrinius pagrindinio veikėjo pasąmonės išdaigas? Galimas daiktas. Tai žanrų difuzijos dėka sukurtas lėtas, hipnotizuojantis pasakojimas, kuris kartu ir malonus, ir kartu verčia jaustis nepatogiai, nes paneigiama įprastus šabloninius holivudinius ir europinio kino pasakojimo polėkius. Filmas panašus į alternatyvųjį, tačiau dvelkia profesionalumu, gerai apgalvotais kadrais ir muzikos takeliu. Tai filmas tarsi pasąmonės tapyba, kur veikia magiška logika, primenanti literatūrinius kūrinius. Visų pirma Haruki Murkami romanais grįsti simboliai ir logika – įsivaizduojami ir realūs veikėjai, katės, keisti susitikimai, metaforiniai dialogai. Taip pat galima aptikti ir Fidžeraldo „Didžiojo Getsbio“ tam tikrų niuansų, tačiau literatūrinės jungtys šiam filmui padeda sukurti tik išskirtinį režisieriaus pasakojimo formą, dar kur kas įdomiau (bent man retkarčiais) atrodė pagrindinio veikėjo vidinė būsena.

Pagrindinis veikėjas atrodo nuo pat pirmųjų kadrų „iškritęs iš medžio“, tokio uždaro, perdėtai jautraus, suluošinto ir šiek tiek šizoidinio tipažo, kuris savo gyvenimą lyg ir bando įprasminti murakamiškais dėsniais, pavyzdžiui, šeria namuose įsivaizduojamą merginos katę, masturbuojasi pro langelį, žiūrėdamas į Seulo televizijos bokštą... Nepasakysi, kad filme tai atrodo nepadoru ar kažkaip absurdiška, priešingai, dvelkia pagrindinio veikėjo vienatve, asocialumu ir vaikystės traumomis užguito vyruko beprotybe. Daug tikriausiai diskusijų galima išrutulioti iš to, ką iš tikrųjų šiame filme reikėtų priimti kaip realią siužetinę liniją, o kur kaip naratyvinį mistišką manierą? Bet manau, kad to tiesiog nedarysiu, nes filmas kvepia pusiau sapnu, tokį, manau, jį ir reiktų priimti – filmas, kuris nutrina realumo pojūtį.

Nepatiko man filmo finalas, toks paprastas ir kiek pernelyg tiesmukai simboliška atomazga leido atsikvošėti iš to sapniško pasakojimo, iš kurio nesinorėjo pabusti. Visgi aptikau vieną nuostabią sceną! Toji šokėja prieš besileidžiančią saulę, grojant tai stebuklingai muzikai, ilgam įsirėžė į atmintį. Dalinuosi filmo anonsu ir ta stebuklinga scena, kuri filmo kontekste išties atrodo labai ypatinga.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.6

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Puikio scena su šokėja:

Anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Tumasonytė "Dirbtinė muselė"

Jurga Tumasonytė. „Dirbtinė muselė“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 112 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šią Jurgos Tumasonytės (g. 1988) debiutinę trumposios prozos knygelę Dirbtinė muselė nešiojausi savo darbo portfelyje pusantros savaitės ir išsitraukdavau per  pertraukas ir skaitydavau pienių ir saulės geltoname kiemelyje, sėdėdamas ant medinio suolelio. 2011 metais Pirmosios knygos konkurse su šiais tekstais laimėjusi autorė šiais metais pristatys jau kitą tekstų rinkinį Undinės.

Šie trumpieji tekstai nepaprastai gaivūs, juos lengva skaityti, kai kur nors „užstringi“, tarkim, važiuojant traukiniu ar miestiniu viešuoju transportu. Žanriniu požiūriu kai kurie tekstai gali būti laikomi novelėmis – vienas reikšmingas įvykis, netikėta, kaip J. Tumasonytei būdinga, makabriška istorijos pabaiga.

Kai kurie tekstai be idėjinės sąvaržos, tiesiog komponuojami fragmentinėmis nuotrupomis, iš kurių skaitytojais „baltąsias dėmes“ susilopo savo vaizduotės pastangomis, taigi, neužbaigtumas kartu mezga ir bendrą kūrybos lauką su skaitytoju. Tekstuose išryškėja keletas svarbių teminių aspektų. Vienas svarbiausių – lokalių asmeninių santykių peripetijos. Dažnai tai šeiminiai santykiai, kurie iliustruojami buitiškoje aplinkoje, įpinant kafkiškas transformacijas. Įspūdis toks, kad autorė byloja apie itin svarbius kasdieniškus dalykus, tačiau probleminį lauką užgožia literatūrinių dispersijų spektakliais, todėl tikrasis probleminis laukas lieka iš centro nustumtas į kontekstą – toks efektas neretai naudojamas kine, dar dažniau – teatre. Bet lygiai tą patį regime ir Kafkos Metamorfozėse – sūnus vieną dieną pabunda ir supranta esąs vabalu, tačiau aplinkinių absurdiška logika ir abejingumas, nepaisant aplinkybių, verčia skaitytoją kraupti ne pačia metamorfozės idėja, bet „normaliųjų“ reakcijomis į metamorfozės atvejį.

Priešingai nei Kafkos prozoje, kur aiškus dualumas, agresoriaus ir aukos pozicija, J. Tumasonytės tekstuose priešingų stovyklų beveik nėra, kadangi nuo kasdienybės nesveikų santykių – vienatvės, apleidimo, nemeilės sau, meilės be atsako ir t. t. – virtinėje kenčia visi. Štai tekste Lipumas, motina, užauginusi ir į pasaulį paleidusi vaiką, tampa gyvuliu: „Gegužę ji virto margu ir masyviu pitbuliu. Visi nutarė, kad dabartinė mamos būsena reikalauja atsidavimo, o Liolei pats laikas pradėti gyvenimą (p. 61).“

Užtenka ir įžūlumo, ir ekspresijos, ir galingos vaizduotės, kai, pav., tekste Malonė, moteris užuot pagimdžiusi vaiką, paleidžia vandenį ir plunksnuotą baltą balandį. Transformuojami ne tik veikėjai, situacijos, bet ir literatūros klasika. Jono Biliūno baltoji katytė viename iš tekstų atlieka kiek kitokį didaktinį niuansą, tiesa, kur kas ironizuotą ir apgaubtą simbolinių prasmių.

Jurga Tumasonytė

Kitas svarbus aspektas, nepaminėtas anotacijoje, yra ir „atvirieji“ rinkinio tekstai, kur išryškinami visuomenės absurdiškumo, chaoso, nesusikalbėjimo motyvai. Pavyzdžiui, tekste Skaistykla, kur prie miesto pagrindinės aikštės kasdien vyksta absurdiškomis problemomis lozunguojami mitingai. Dar absurdiškesni tampa mitinguojančiųjų norai ir troškimai, pavyzdžiui, protestuojama prieš ką tik išklotas naujas juodas šaligatvio plyteles: „Juoda spalva skatina miesto žmonių pesimizmą, auga savižudybių skaičius... <...> Toks kelias dargi diskriminuoja juodaodžius (p. 84)“.

Beveik visi tekstai pasižymi dinamišku ir savita ekspresija, varijuojama tarp kafkiškų metamorfozių, ironiškų paradoksų ir gotikinių siaubo elemento įvaizdžių: „Blogas žinias pranešantys telefono skambučiai yra kaip juodi varnai, įskrendantys į ausį ir iškapojantys kažkurią tavo esybės dalį (p. 94)“. Esti ir absoliučiai priešingos, subtilios, jautrios ir simbolinės, primenančios tradicinę lyrinę prozą, atvejų, pavyzdžiui, šis itin padarė stiprų įspūdį: „Lyginu seną paklodę su apsitrynusiomis našlaitėmis ir tik dabartiniu savo žvilgsniu galiu nustatyti, kad paklodė, per kurios paviršių važinėja lygintuvas, yra ypač sentimentali. Po tuo skuduru galėjo slėptis mama, tuberkulioze sirgęs senelis, sunkios močiutės kojos su tvinksinčiomis upėmis blauzdose, retai užklystantis tėvas, mažytė mažytė aš. Vietomis paklodė susiūta ir gali atrodyti, kad liečiu randus (p. 106).“ Štai taip subtiliai per vieną buitinį gestą – patalynės lyginimą – galima papasakoti visos šeimos santykių žemėlapį.

Kai kurie tekstai turi ekshibisionistinės pasakojimo raiškos (Martynenko literatūrinis efektas), kada išvardijami išgalvoti ir realūs (auto)biografiniai faktai, dažnai sausi, tarp jų inkorporuojamos pikantiškos ir intymios detalės, stengiantis sukurti ekspresinį pasakotojo apsinuoginimą – toks tekstas Atspindžiai. Bet autorė neužsižaidžia, nes ji tik į (auto)biografijas „atsiremia“ tam, kad vėl panirtų į savo gan savitu stiliumi kuriamą makabrišką, paradoksų ir ironijos kupiną pasaulį, kuriame išties įdomu ir netgi šiek tiek egzotiška palandžioti, tikintis nestandartinių teksto kūrimo sprendimų ir originalių logikos taisyklių nesilaikymo pavyzdžių.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Donaldas Kajokas apie iliuzijas ir viltis eilėraštyje "Hiperrealybė"

Sveiki,

Šįkart apie šią citatą – visą Donaldo Kajoko eilėraštį „Hiperrealybė“ iš jo rinktinės „Poezija, o gal ne ji“ išsireikšiu netikėtai paties „susicukravusiom“ eilėm.

Gal Kajokas, o gal ne jis

Kajokas, o gal ne jis,

Tapė ant kranto

Baltą kamanę, o motina

Melžė praustuvėn karvę žalmargę.

Donaldas, o gal ne jis,

Citavo anapus vaivoro vaiduoklio

Prieš naktį, nuslūgus aistroms ir gaisrams,

Prie vandens vis citavo...

Vis citavo,

Kai saulė kaip nutrūkęs serbentas, arba

Durnelės melžtuvėj įkritęs žiedelis

Vis skendo už horizonto

Vandens ir vaivoro vaiduoklio –

Ne Kajokas ir tikrai ne Donaldas, bet...

Pacituokim!

Iš lėto, kaip peizažas

Nuvažiuoja kreivuotom karietom,

Pavargus diena už eilėraščio ritmo

Važiuoja... –

Ir dar kartelį cituokim –

Nuvažiuoja diena už cukruoto Versalio,

O gal ir ne Donaldo

Ir gal tikrai ne už jo, bet...

Geriau pacituokim

Cukruotą Versalį.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marijus Gailius "Oro"

Marijus Gailius. „Oro“ – Vilnius: Odilė, 2019. – 432 p.

Sveiki, skaitytojai,

Iš tikrųjų laukiau naujausios šio autoriaus knygos. Nors lentynoje dar dūla neskaityta debiutinė knyga Šlapias spalis (2012), šįkart nusprendžiau griebti jautį už ragų ir perskaityti sunkiasvorį distopinį romaną Oro, kurį parašė gana gerai lietuvių literatūros lauke žinomas autorius Marijus Gailius (g.1983).

Iki tol distopinius romanus ir apsakymus lietuvių literatūroje rašęs Jaroslavas Melnikas jau prasimušė į tarptautinę literatūros rinką. Jo išties puikus romanas Tolima erdvė, kurį autorius tikina parašęs visiškai neskaitęs G. Orlwelio, tapo bestseleriais Ukrainoje ir Prancūzijoje. Neskaitant kai kuriuos kitus artimus žanrus, kaip antai mokslinę fantastiką, tikriausiai nelabai ką ir turėjome lietuviškai, ką galėtume įvardyti kaip distopinį romaną. Štai į šią literatūros nišą bando įsirašyti – sąmoningai ar nelabai – Marijus Gailius.

Prisipažinsiu, kad distopinis žanras man labai patinka, tačiau ne visada sužavi išplėstų faktų gausa, o ne žmogaus emocija, sodrūs fantastinio ateities pasaulio technologijų aprašai, naujakalbės, visokiausi hibridai, kurie vienaip ar kitaip patvirtina lakią rašytojų vaizduotę, tačiau skaitytoją neretai nualina sunkiai ištariamais anglicizmais ar kitų kalbų (tarmių) autorių ir vertėjų sukurtais kalbiniais hibridais. Regis, pas M. Gailių kaip tik toks alinantis tekstas, kuris iš pat pradžių sukelia nemalonumą ir atmetimo reakciją – neįspėsi, ką skaitai, nes tekstas šarada, tekstas mįslė, tekstas žaidimas, nors aišku, kad reikia kūrinį „ištverti“ iki galo, kad atsidengtų visos paslaptys – čia kaip D. Browno Da Vinčio kode – tačiau, kur tada norimas skaitymo malonumas?

Teko diskutuoti apie šį romaną netgi su tais, kurie po šimtojo puslapio numetė, neištvėrė. Verdiktas: rašo gerai, bet nemalonu skaityti, neįtraukia, nesusidėlioja. Tenka išties nemažai paantrinti tokiems subjektyviems vertinimams, nes ir man kirbėjo šioji mėlynoji knyga rankoje, kilo daug abejonių. Nebūtinai intelektualumo ir sodrumo, galvosūkio ir žaismės literatūra bus įdomi ir įtaigi, jeigu ją darysime kuo įmantresnę. Būtent autoriaus akivaizdus intelektualus strategavimas pasakojimo laikais ir veikėjais padarė knygą ne visiems įveikiamą ir ne dėl to, kad stigtų pačiam skaitytojui intelektualumo, tiesiog nuo tokio teksto pavargstama. Aišku, galima sakyti, kad romanas „atstovauja“ elitinei literatūrai ir ne visiems privaloma būti greitai suskaitomas ir apskritai paskaitomas. Romane yra ir naujakalbė, ir naujas išplėtotas ateities variantas, technologijų terminija, meilės istorijos, politinės aferos, vaikai mėgintuvėliuose, plati geografinė zona, ekologinė apokalipsė ir intelektualinis (Dan Brown stiliaus) paslėptas kodas, kuris intelektualinėje dėlionės literatūroje iš esmės įgalina ir pramoginio žanro difuziją.

Taip, romanas tirštas ir jo ryškesnis vaizdas pradeda dėliotis tik antrojoje romano pusėje, kai jau daugiau ar mažiau aišku, kur pasakotojas veda visą istoriją. Iki tol vien nuorodos, istorijos padriki fragmentai, netgi intelektualus užsiplepėjimas, – sakoma „autorius užsižaidė“, – todėl tekstas vietomis atrodo „neužveržtas“, bereikšmiškai išplėtotas neįdomiais aprašymais, kurie neduoda nieko pačiai istorijos visumai. Manau, norint suvaldyti šitiek veikėjų skirtingose realybių plotmėse reikėjo pasirinkti kitokį pasakotojo toną ir strategiją, gal būtų pavykę gerėliau. Ypač daug gražių, bet iš esmės populiariame meilės romane primenamų aprašų, pavyzdžiui, kaip flirtavimas, vyro požiūris į moterį bare, vyno ir burbono gurkšnojimas, jų elgesio pokyčiai po vyno butelio... Visi tie pop literatūros lengvi įvaizdžiai įtaigos pačiam romanui nepridėjo, tačiau įnešė tam tikro lengvesnio balanso.

Marijus Gailius

Kitą vertus, žavi, kaip autorius valdo kalbą, kaip logika grįsta kalba, kone kietai atsverianti šiaip iš esmės gana poetišką juslinę kalbą grožinėje literatūroje, galima sakyti, kad šis romanas yra „vyriško rašymo“ pavyzdys greta dažnai aptariamo „moteriško rašymo“. Savaime lytis nieko neįrodo, tai teksto mąstymo energetinis lygmuo, kurį pajunta, manau, patys jautriausi skaitytojai ir jis kokybės nenusako. Autorius šiame romane ne kartą panaudoja kalbinį charakteringumą, kurdamas per dialogą personažų charakteristiką, todėl neapkaltinsi, negyvais ir mediniais dialogais. Viena iš autoriaus teksto kūrimo ypatybių – netikėtai blykstelėję perliukai-palyginimai: „... jis tiesiog toks buvo – patvarus kaip vokiška žemės ūkio technika, gyvenimo nepalaužiamas kaip Kernavės piliakalnis (p. 268); Izabelės sesutė atrodė kaip rašytojo siaubas prieš pirmąjį kūrinio sakinį (p. 301); įsitaisė ant sofos kvepianti ir baltutėlė, atrodė lyg skaisčiausioji mergelė prieš ėmimo dangun procedūrą (p. 360)“.

Ateities naujakalbė neatsiejama nuo technologijų ir anglicizmų. Veikėjų internetiniai prototipai kalba naujai autoriaus sudurstyta (pranašiška?) kalba. Man asmeniškai priminė Laimanto Jonušio verstą David Mitchell Debesų atlasą, kada jis pasitelkęs šiaurės aukštaičių dialektą, sukūrė išties vykusį vertimo stebuklą. Bet kokiu atveju, tos naujalbės dažnam skaitytojui būna nelabai įdomios – bent jau man – įtariu, kad tai autoriams linksmas kalbinių galimybių testavimas ir žaismingas skaitymas patiems kalbininkams.

Iš pajūrio kilęs Marijus Gailius daug dėmesio skiria nūdienos realijoms ir pajūrio geografinėms zonoms – šiokia tokia atsvara Vilniaus romanų bumui. Daug politinių niuansų įdėta į romaną kaip autentiškumo priemonė atsekti pranašiškas pasakotojo spėliones. Dažnai panaudodamas nūdienos realijas, autorius taikliai ironizuoja: „Pats GAP tais laikais, vadovaudamasis sąjunginės pasaugų direktyvos dvasia, prastūmė Seime pataisą, pagal kurią už pašykštėtą klientui šypseną užtekdavę skundo ir vaizdo įrašo, kad darbuotojas būtų atleistas be įspėjimo, galimybės pasitaisyti ar apgailestavimo ritualo – tik dėl tokių kompleksinių priemonių Lietuva 2041 metais primą kartą tapo Europos šypsenų sostine (p. 79)“. Juokas juokais, tačiau esame draudimų įstatymo eros ir negatyviosios statistikos vergai ir itin skaudžiai bandoma manipuliuoti skaičiais net pačiuose absurdiškiausiuose skaičiavimuose. „Rimta nebent dėl dvigubos vė, kuri Lietuvoje baisiau nei dvi promilės prie vairo (p. 218).“

Nesileisiu į dideles diskusijas ir analizę dėl istorijos niuansų ir veikėjų charakteristikos, manau, šiame iš esmės solidžiame kūrinyje yra sudėta daug žurnalistikos, daug paties autoriaus žinių. Gal kiek tikėjausi, kad ekologijos katastrofa (Danielius) bus išplėtojama labiau moksliškai, tačiau toji daug žadėta tema liko tik kontekste. Nesu tikras, ar visa šioji knygos struktūra veikia tinkamai, daug užsižaista, nors knygos finalas atperka ir viskas galiausiai išaiškėja kaip mįslinguose detektyvuose, tačiau neapleidžia jausmas, kad struktūra nesuveikė, liko nesuveržta, iki galo neįtraukianti ir pripažinkime – norėta išties plačiai apžioti, tačiau gal būtų pavykę su kur kas mažiau personažų? Sveikinu su ambicingumu, nes tokių kūrinių, kurie rizikuotų ir norėtų daugiau nei įprastai rašoma romanuose, manau, lietuvių literatūroje trūksta. Vis skaičiau kūrinį ir vietomis galvodavau: na gerai, ką man visa tai primena? Tikrai ne J. Melniką. Na, ką? Ogi Andriaus Tapino Vilko valandą, kuriame iš esmės pertransformuoti pagal kitą žanrą Lietuvos istorijos faktai. Panašiai jaučiausi skaitydamas Vilko valandą, nors Oro nepalyginamai ambicingesnis ir originalesnis kūrinys, turintis savyje nemažai intelektualios jėgos.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Borgmanas" / "Borgman"

Sveiki,

Olandų režisieriaus diskutuotina absurdo drama „Borgmanas“ (oland. Borgman) (2013) netgi ir dabar tarp lietuvių internetiniuose forumuose kelia prieštaringų diskusijų. Vieniems filmas patinka, kitiems – logikos neturintis absurdo kūrinys. Scanoramos festivalyje rodytas filmas išties mano atmintyje išliks dar ilgam, o tam yra ne viena priežastis...

Filmas pasakoja lyg kokiame „Iltinis dantis“ filme apie keistą šeimynėlę, kurios motina į namus įsileidžia senyvą valkatą, ima juo besąlygiškai rūpintis, kol galiausiai senukas uzurpuoja jos mintis ir pamažu sunaikina visą šeimą... Daugelis pastebėjo itin nestandartinę ir minimalistinę filmo misticizmo raišką, kuri neįtiks tiems, kurie su filmu nesimoko atrasti naujų prasmės jungčių, neįskaito simbolių ir kitų dalykų. Filmas man asmeniškai buvo ištisas prasmių atlasas. Visų pirma – pagrindinis veikėjas atstovauja demoniškajam pasauliui ir vaizduoja patį blogį, velnią, tik aišku, jis kur kas šiuolaikiškesnis, negu būtų galima numanyti. Filmo pradžioje ne veltui akcentuojama apie blogio pasklidimą Žemėje eilutė iš Biblijos. Kitą vertus, pagrindinis veikėjas gan komiškos išvaizdos, primena Pinčuką iš miuziklo „Velnio nuotaka“. Tai kraupi blogio metamorfozė, suteiktas žmogiškasis pradas, kuris kelia prieštaringus tiek logikos, tiek estetikos jausmus ir netgi priminė senąsias čekų pasakas apie velnius, kurie labai jau pasirodydavo žmogiški.

Kiek čia to deklaruojamo trilerio? Praktiškai tik trilerio forma, visas turinys iš esmės yra žlungančios šeimos santykiai, kurių šaltumą ir abejingumą papildo blogio jėgos, nuojauta, tuštumos ir psichologinio smurto nuojautos. Tik režisierius pasirinko gana neįprastą simbolinio filmo raišką, perteikiantį trileriui būdingais etapais pasakojimo manierą ir struktūrą. Filmas absoliučiai man nieko gero nežadėjo, tačiau patyriau neapsakomą malonumą jį narpliodamas, piktindamasis ir nuolat vis stebėdamasis – kas apskritai yra nuostabu, nes režisierius praleisdamas tam tikrus kine pasakojimo šabloninius niuansus pateikia ištisą filosofinį rebusą. Kiek tavo, žiūrove, plati vaizduotė visame tame marionečių šou įžvelgti biblijines prasmes? Filmu laikyčiau ne tiek vykusiu, bet ir šiokiu tokiu mano asmeniniu atradimu.

Garantuoju tik vieną – daugeliui filmas tikrai nepatiks, todėl vien dėl to verta jį žiūrėti, nes kitoks.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Po medžiu" / "Undir trénu"

Sveiki,

Pernai „Kino pavasaryje“ pristatyta juodojo humoro drama „Po medžiu“ (island. Undir trenu) (2017) daugeliui iš mūsų tapo lietuviško gyvenimo atspindžiu, kada nesibaigiantys karai su kitapus tvoros gyvenančiais kaimynais tiesiog daugeliui griauną gyvenimą. Pripažinkime, tokių absurdiškų istorijų apie per garsiai leidžiamą muziką, užstatytą automobilį, nuolat šikantį šunį ar spiegiančius bei šiukšlinančius vaikus turime kiekvienas.

Iš pažiūros filmas itin skandinaviškas, itin islandiškas, tačiau nesvetimas ir mums, iš esmės labiau pagal mentalitetą šiaurietiškos kultūros atstovams, todėl labai nesunku susitapatinti su tomis situacijomis, kurios labai suprantamos ir pateisinamos. Istorija pasakoja apie keistą kaimynų karą, kurį masina sūnaus netekusi motina, visą savo pagiežą pilanti ne tik ant šeimos narių, bet ir kaimynų, kol galiausiai tai tampa azartiška nesveika terapija. Šalia šios istorijos pasakojama ir šios motinos likusio gyvo sūnaus nelaiminga ir griūvančios santuokos istorija, kurioje irgi daug kasdieniškų realijų...

Iš tikrųjų filmas žavus tuo nepamokslaujančiu tonu, tačiau kartu nelieka tuščias. Jausmas toks, kad kai juokiesi iš tų situacijų, truputį juokiesi ir iš savęs paties arba bent jau iš tų, kuriuos identifikuoji pagal filmo personažus. Čia prisiminiau kur kas labiau pamokslaujantį danų filmą „Adomo obuoliai“ – štai „Po medžiu“ irgi galima įžvelgti  tam tikrą Biblijos simboliką, jau vien ką reiškia medis ir jo šešėlis. Ypač neįtikėtina atrodė šuns iškamšos scena – tai aukščiausio lygio nesveikos moters psichikos diagnozė. Siaubinga, kad aplinkiniai buvo ties šiuo įvykiu tokie abejingi. Pyktis ir kerštas tampa varikliu pačiame finale, kuris pasireiškia išties itin kraupiai ir kruvinai.

Man patiko šis kiek literatūriškas ir įdomus islandų darbas, siūlau nepraleisti progos ir jums pažiūrėti gerą filmą, kuris netrunka net pusantros valandos.

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Filmą galite kol kas pažiūrėti TV3 Play puslapyje online ČIA.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela