Filmas: "Paskutinis portretas" / "Final Portrait"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ką teko girdėti apie italų kilmės šveicarų moderniojo meno skulptorių, tapytoją ir grafiką Alberto Giacometti (1901-1966)? Aš, galima sakyti, nieko. Nesu moderniojo XX amžiaus meno žinovas, galėčiau išvardyti vos kelias pavardes, tarp kurių iki šiol tikrai nebūtų buvę A. Giacometti. Visgi tai vertinamas menininkas, su kuriuo galite susipažinti, bent jau iš dalies, žiūrėdami biografinę draminę komediją „Paskutinis portretas“ (angl. Final Portrait) (2017), kurį režisavo puikiai visiems žinomas kino aktorius Stanley Tucci. Filme pasirodo mano du labai mėgstami aktoriai Geoffrey Rush ir Armie Hammer, dėl kurių, žinoma, ir pasirinkau pažiūrėti šį filmą. Ir dar dėl to, kad mėgstu biografinius filmus apie rašytojus, tapytojus ir kitokius „pačiuožusius“ menininkus.

 

Istorija pasakoja apie paskutiniuosius A. Giacometti gyvenimo metus, kai šis imasi tapyti turtingo amerikiečio Džeimso portretą. Didžioji filmo dalis nufilmuota atkūrus menininko studiją. Naivuolis Džeimsas mano, kad garsus menininkas nutapys jo portretą per kelias dienas ir jis galės grįžti į savo šalį, tačiau alinantis menininko darbas pamažu sudaužo jo viltis, kadangi portretą Albertas tapo itin preciziškai kankindamas, atrodo, kad net perdėtai vilkindamas kaip kokiame „Tūkstantis ir viena naktis“ pasakojime. Sizifinis kantrybės reikalaujantis darbas Džeimsui atrodo įdomus, nors jis tik modelis, jam patinka analizuoti Alberto asmenybę, kaip jis žiūri į jį ir kankinasi, kaip lėbauja su paleistuvėmis, kaip atžagariai elgiasi su žmona ir taško pinigus tai į kairę, tai į dešinę.

 

Iš tikrųjų filmui pavyko perteikti šizofreniškų bruožų turintį paleistuvio menininko charakterį ir gyvenimo būdą. Mažose ir lokaliose vietose nufilmuota juosta atrodo hermetiška, sandari tarsi menininko drobė. Man labiausiai patiko tos akimirkos, kai Alberto sėsdavo tapyti ir kamera priartindavo pozuotojo veidą itin stambiu planu, kad net matydavosi odoje poros. Tapybos ir meno gimimo stebuklas! Juosta tapybiška, turi savo pilko ir niūraus žavesio, o aktorių duetas puikiai tapo moliu išreikšti kiek absurdiškai ir preciziškai Alberto asmenybei. Visgi paskutinysis pusvalandis kiek nuviliantis, tampa aišku, kad daugiau intrigų nebus, o vilkinamas portreto darbas yra Alberto ciniško elgesio viršūnė. Čia nebus nei homoerotikos, nei kitokios meilės, nei itin romantiškų santykių, kokių galėjote pamatyti šiemet prancūzų filme „Degančios moters portretas“, kuriame jauna tapytoja tapo jaunos moters portretą. „Paskutiniame portrete“ iš esmės viskas aišku nuo A iki Z, kad tiesiog, sakyčiau, pritrūko tik aštrumo ir intrigos. Pirmą pusvalandį jaudinęs filmas staiga tampa tiesiog tipinių menininko bruožų turinčio asmenybės pažintiniu filmu, bet tai nėra blogai!

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Laura Kromalcaitė "Mūsų čia niekad nebuvo"

 Laura Kromalcaitė. „Mūsų čia niekad nebuvo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 74.

 

jei nelėkčiau dideliu greičiu į nebūtį

papasakotum man apie savo dieną

( p. 47)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tradiciškai skaitau Pirmosios knygos nugalėtojus. Kažkaip praleidau pernykščius autorius, bet stengiuosi suskaityti šiųmetį derlių. Paskutiniuoju metu Pirmosios knygos konkursas tapo skandalingu. Konkursas ilgą laiką orientuotas į jaunus pradedančiuosius autorius. Konkurso organizatoriai buvo apkaltinti amžiaus cenzo diskriminacija ir tai yra vienas iš retesnių atvejų, kada iš didelio rašto išeinama iš krašto, todėl priėjome prie tokio absurdo, kad beveik visas teikiamas premijas teks keisti, kadangi jos turi tam tikrus kriterijus. Visgi šįkart poezijos Pirmosios knygos konkursą laimėjo ne Pageidavimų koncerto programos 88 metų poetė iš Pakruojo rajono (gink dieve, neįžeidinėju, o tik juokauju!), o jauna ir perspektyvi debiutantė Laura Kromalcaitė su rankraščiu Mūsų čia niekad nebuvo.

 

Autorė, kaip žinia, nestandartinė. Modelis. Todėl iškart paneigia seną mitą: jeigu graži, vadinasi, nelabai protinga. Kur čia turės laiko ji skaityti, o tuo labiau rašyti? Jau ko verta vien vengrų rašytojo L. Krasznahorkai citata iš tikrai nelengvai paskaitomos Priešinimosi melancholija knygos. Pirmuosius L. Kromalcaitės eilėraščius tikriausiai perskaičiau prieš kelis mėnesius 15min.lt portale – visi jie buvo publikuoti iš šios debiutinės knygos.

 

Viso eilėraščio rinkinio raktažodžiu galima laikyti pavadinimą mūsų čia niekad nebuvo. Šis motyvas atsikartoja eilėraščiuose, kartais visai kitais žodžiais. Ką reiškia nebūti ir vienu metu būti, egzistuoti, arba įsivaizduoti, kad esi, arba kaip galėtų būti? Kažkodėl nestebino autorės pasirinkta vyriško subjekto perspektyva. Retai kada vyrai poetai rašo iš moteriškosios perspektyvos, o štai moterys lyg priešgyniaudamos, lyg besislėpdamos, lyg norėdamos būti lygiavertės mėgsta „apsimesti“ vyru. Kitą vertus, vyriškąją gimine mes nusakome ir moterų, ir vyrų visumą, tąja gimine priimtina kalbėti apie visuotinus reiškinius apskritai. Žvelgiant į rinkinio visumą, kuri kalba apie ribų nebūvimą, patogi pozicija kalbėti vyriškąja gimine.

 

Subjektas nuolat yra tarp sapno ir realybės, neretai „prigautas“ kasdienėje judėjimo būsenoje, pavyzdžiui, vaikštau gatvėmis užsimerkęs / mano kūnas dalyvauja / judėjime (p. 27). Atrodo, kad judesys ir judėjimas veikia realybės tikrovėje, o subjekto būvis ir jausmai reiškiasi onirinėje, sapniškoje, metafizinėje būtyje ir yra neretai atskirti nuo savo kūno. Subjektas nuolat vaikšto gatvėmis, nuolat pakuoja daiktus, kažkur vis vyksta, eina, kruta, juda, bėga ir nuolat ką nors palieka. Subjektas, sakyčiau, netgi atsisveikina, tačiau neįvardijama su kuo, galgi net vengiama, per skaudu, todėl šią atskirtį, distanciją tarp subjekto ir numanomo kito subjekto-objekto skiria būtent judesiai, ritmas, vaikščiojimas: kitais kartais užstringu besisukančiose duryse / ką tuomet darau? / stoviu ir žiūriu į stiklą / tada ateina tikras žmogus ir aš išsilaisvinu (p 12); mano miestas yra / mano namai / mano žmonės / šoka juose / nepastebėdami // kad manęs čia / niekad / nebūta (p. 28).

Laura Kromalcaitė

 

Nebūti, bet būti, arba norėti, kad būtų buvę kitaip. Subjektas neatkleidžia savo tikrosios istorijos, jis neatsiveria, neatlieka išpažinties. Poetė randa kitą būdą nusakyti skaudžias subjekto patirtis, ji pertransformuoja praeities siužetus, suteikdama jiems (ne)būties simbolines prasmes. Daug kur minimas miestas, kuris sudega, rinkinio pradžioje minimi karo detalės, gašlumas, po sijonu lendantis vėjas koreliuoja su seksualinio priekabiavimo prasmėmis, mano mergaitė parodė ką / turi po sijonu / ne man / sakiau tau kad būtum / gerasmanieringaslipšnus (p. 35).

 

Centrinė subjekto figūra – močiutė, baba, kurios jis klausosi. (Vytauto Mačernio senolės fenomenas!) Subjektas padeda močiutei rinkti obuolius, grįžta pas ją kaip į namus, klausosi kaip išmintingos moters. Pas močiutę subjektas jaučiasi saugus. Daugelis eilėraščių visgi primena sausoką prozinį kalbėjimą, kuris suprantamas kaip „nepaklusimu“ tradicinei lietuvių poezijai. Kai kurie eilėraščiai primena pasakojimus, mažytes noveles, kurių pabaigoje bandoma suteikti netikėtos atomazgos įspūdį. Kai kada išties pavyksta nustebinti, kai kada eilėraštis/pasakojimas pasibaigia prėskai, bandau suprasti, kur čia eilėraščio mintis, „skonis“, prasmė, o galiausiai neatradęs gelmės, bandau ieškoti estetinių dekoracijų ir suprasti, už ką eilėraštis buvo įtrauktas į rinkinį.

 

Kai kurie eilėraščiai neįtikėtinai infantilūs, pavyzdžiui, Apie Murką – Jono Biliūno Brisiaus galo maniera papasakota poetizuota istorija nesukėlė nei gailesčio, nei žavesio, o štai prieš tai kitame lape esantis Mano sufijus ironiškai rytų dvasine praktikos maniera (suktis aplink save!) taikliai pertransformuoja nesąmoningame ir mechaniniame Vakarų pasaulyje esantį kitą subjektą, kur visi sukasi tik apie savo darbus ir problemas.

 

Galiausiai IV skyriaus eilėraščiuose „įvedamas“ sunkiai savo tapatumu apibrėžiamas veikėjas Timas, kuris ir klounų karalius, ir putpelės motinos jauniklis, ir žvejo aptiktas ikras... Atrodo, jis iš eilėraščio į eilėraštį keičia ne tik tapatybę, bet ir formą, pokštauja, linksmina, trina ribas tarp formos ir turinio. (Čia prisiminiau Marcelijaus Martinaičio Kukučio balades), tačiau be fantasmagoriškos detektyvinės virsmo istorijos šiuose eilėraščiuose niekas nejaudina, emocinė perspektyva neišvystyta, lieka tiesiog žaidimas dėl žaidimo, fokusas dėl fokuso, riba tam, kad ji būtu nutrinta ir atrasta nauja riba.

 

Mūsų čia niekad nebuvo knyga pasirodė truputį be prieskonių. Nors ir nustebino Timo veikimas eilėraščiuose, kai kuriuose eilėraščiuose perteiktos ribinės patirtys, novelistinė eilėraščių dikcija, ritmas, kai kada prasiveržęs netikėtas subjekto būties vaiduokliškumas, subjekto nematomumas (neįvertinimas?) po fiziniu apvalkalu, kuris liudija slaptą, neviešinamą, aplinkinių neatpažįstamą dvasinį būvį, atskirtą nuo fizinių veiksmų ir socialinio įvaizdžio, visgi visumoje kažko stinga, kad galėčiau pasakyti: mes turime hitą! Laurai Kromalcaitei, manyčiau, sektųsi rašyti dar lakoniškiau, kone haikinius eilėraščius, kurie skambėtų dar labiau išgrynintai, kaip, pavyzdžiui, guliu ant tilto užvertęs galvą / kregždė skrodžia debesies / pilvą / pamato jame mane / nurimusį / ašaros telkšo ausų kaušeliuose (p. 17).

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Čikagos septyneto teismas" / "The Trial of the Chicago 7"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paskutiniu metu mane traukia politizuoti filmai apie teisingumą. Anądien matytas filmas „Valdžia“ (2018) išties buvo neblogas, tad nusprendžiau pratęsti šią temą išsirinkdamas naujausią režisieriaus Aaron Sorkin filmą „Čikagos septyneto teismas“ (kai kur galite rasti kaip „Čikagos septyniukės teismas) (angl. The Trial of The Chicago 7) (2020). Na, A. Sorkin tikriausiai daugelis žino kaip „Pokerio princesės“ (2017) režisierių, kuris pasižymi kokybišku Holivudiniu „sukirpimu“ – tinka ir masėms, ir gurmaniškam kinui.

 

Naujausias jo filmas „Čikagos septyneto teismas“ remiasi tikrais įvykiais ir bando rekonstruoti 1969 metais, praėjus metams po M. L. Kingo mirties, skandalingą teismo procesą. Tuo metu JAV iš tikrųjų pasiekė hipių ir gėlių vaikų epochos kulminaciją. Masiniai protestais prieš karą Vietname ir susimovęs prezidentas Nixonas – iš tikrųjų JAV gyvena neramias dienas, kada visuomenė nepritaria daugeliui politinių sprendimų, todėl išeina į gatves, nes amerikiečiams nusibodo karas ir tai, kad amerikiečiai per loteriją išrenkami, kas dalyvaus kare. Per masinį protestą, kurio iniciatoriai buvo septyni aktyvistai, yra sulaikomi ir teisiami kaip kurstę pralieti kraują per riaušes.

 

Taigi didžiausia filmo dalis nufilmuota teismo salėje, kurioje pamažu rekonstruojami tų riaušių įvykiai, atskleidžiami to laikmečio kultūriniai ir istoriniai kontekstai. Filmas labai „plepus“ – tai nesiliaujančių dinamiškų pokalbių pliūpsniai, kuriuose išryškėja nedemokratiškos demokratijos sąlygotumas. Čia turime ir rasizmo, ir hipių diskriminacijos, socialinių sluoksnių susiskaldymą, kurie iš esmės lemia tiek teisėjo, tiek prisiekusiųjų sprendimus. Niekur nesu filme matęs tokio absurdiško teismo, kurio byla buvo svarstoma net 150 kartų, o kaltinamųjų pusė savo elgesiu šį procesą paverstų atskiru avangardiniu cirko pasirodymu, kitaip sakant, hermetišku protestu teismo salėje. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad tai įmanoma, bet, pasirodo, režisierius šio teismo proceso metu panaudojo originalius teismo pokalbių įrašus.

 

Manau, tai kokybiškai sukalta kino juosta, kuri leidžia dirstelėti į praeitį ir tam tikra prasme „pasimatuoti“ demokratijos raidos etapus, kiek mes patobulėjome. Ar tikrai toji demokratiška teisminė sistema, palaikoma pačių piliečių, yra piliečiams teisinga? Neseniai matytas TV serialas „Apkaltintas žmogžudyste“ šokiravo, kaip šiuo metu 20 metų besitęsianti nekaltai sėdinčio sūnaus byla yra nepajudinama, nes kitaip kris įtakingųjų galvos. Žiūrint tokius filmus, Amerika nebeatrodo svajonių šalis, ji turi išties užterštą korumpuotą istoriją, ką jau kalbėti apie Vietnamo ir Irako karus... Filme sutiksite ištisą tuntą pačių ryškiausių Holivudo aktorių, kurie atliko hipių ir pasitempusių advokatų vaidmenis. Visus juos buvo smagu atpažinti. Manau, filmas išties vykęs, daugeliui tikrai patiks.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jūsų Vincentas" / "Loving Vincent"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau labai seniai planavau pažiūrėti animaciniu šedevru laikomą filmą „Jūsų Vincentas“ (angl. Loving Vincent) (2017), kurį galėjote išvysti ne tik per „Kino pavasarį“, bet ir televiziją. Animacinis filmas apie vieną garsiausių visų laikų tapytoją Vincentą van Gogą. Pernai matytas vaidybinis biografinis filmas „Prie amžinybės vartų“ (2018) iš tikrųjų sužavėjo savo kitoniška ir tapybiško filmo tekstūra, leido žavėtis aktoriumi Willem Dafoe atliekamu van Gogo vaidmeniu. Šis animacinis filmas tarsi pratęsė vaidybinį filmą, pasakotojas kalba jau po van Gogo mirties: kas nutiko toliau, kaip klostėsi van Gogo reputacija?

 

Neišvengsiu tų reklaminių antraščių, nes jos šįkart nepaprastai svarbios: filmas nutapytas daugiau nei 100 dailininkų van Gogo paveikslų stiliaus maniera. Tai iš tikrųjų įspūdingas darbas, kurio, kaip teigiama, istorijoje dar nebuvo. Neįsivaizduoju, kaip tokį filmą kūrė ir kiek reikėjo resursų, manau, viskam papasakoti reiktų atskiro dokumentinio filmo... Visgi šis animacinis filmas gana greitai įtraukė, nors maniau, kad pasimesiu tų spalvų ir tapymo stebėsenoje, tačiau greitai pati istorija įtraukė į pasakojimą, kad nepajutau žiūrįs tapytą animaciją. Priešingai – detektyvinė linija leido tarsi įsijausti į „Midsomerio žmogžudysčių“ bylą ir patikėti, kad veikėjai iš tikrųjų gyvi. Retai kada suaugusiems skirti filmai taip gyvai ir natūraliai atsiveria, nors raiškos priemonės ir būdai itin dekoratyvūs ir dirbtini.

 

Esminis filme keliamas klausimas: ar galėjo van Gogas pats nusišauti į pilvą? Jeigu į pilvą, tai kodėl ne į galvą? Jeigu jis jautėsi gerai ir sveikas, kodėl nusprendė nusižudyti? Ilgą laiką kentęs patyčias, niekinamas vaikų, globojamas jo menu susižavėjusiu daktaru, manding, filmas naujomis detektyvinėmis spalvomis bando iš naujo sudominti van Gogo asmenybe, jį iš naujo mistifikuoti. Jeigu „Prie amžinybės vartų“ mes regėjome kiek kuoktelėjusį, regėjimų ir misterijų ištiktą van Gogą, kuris iš savo beprotybės ir sėmėsi kūrybinės energijos, tai šiame filme mes jį matome kaip nusikaltėlį ir auką vienu metu. Tiriamaisiais pokalbiais grįstas pasakojimas – tai paminklas van Gogo tapybos vizionieriškumui, postmodernistinio meno pradžios įprasminimui. Tai filmas, kuris turi dvasią, kuris atranda pusiausvyrą tarp tikrovės ir dekoratyvios imitacijos – taip, kaip atrado ir van Gogas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valdžia" / "Vice"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš kelerius metus įvairiais apdovanojimais apipiltas Adam McKay biografinis filmas apie politikon iškilusį ir neribotą valdžią demonstravusį JAV viceprezidentą Dick Cheney „Valdžia“ (angl. Vice) (2018) kažkaip anuomet praslydo nepažiūrėtas. Nors tokio pobūdžio filmai dažniausiai visada yra „Oskarų“ priešakyje, mane patį kuris laikas atgrasė „America First“ stiliaus patriotizuoti filmai. Ypač, jeigu kalbama apie Rugsėjo 11-osios bei karą Irake kontekstus.

 

Šis filmas gana šmaikščiai bando pateikti D. Cheney asmenybę bei jo biografiją. Kuris laikas net abejojau, ar čia režisieriaus siekis sukritikuoti į valdžią atėjusius buvusius kaimo mušeikas ir pašiepti asmenybę, o gal kritikuoti karą Irake, o gal išvis pateikti D. Cheney asmenybę kaip patriotą, nuveikusį labai daug JAV labui. Visgi visumoje režisieriui pavyko išlaikyti balansą ir padaryti tokį fokusą, kad kvailiai žavėtųsi šiuo asmeniu, atseit labai protingi – pasibaisėtų, mąstantys – suabejotų. Visumoje tas geras humoras leido sukurti satyrinę asmenybės kulto pasakojimą, svajonių Amerikos sėkmės pavyzdį, kuris, žinoma, su tikra realybe nieko bendro neturi, nes filme vaizduojama asmenybė tėra tik įrankis linksminti žiūrovą ir tai akivaizdu, kad nėra nieko, ką galėtume pavadinti tikruoju Dicku Cheney.

 

Visgi filmas gerai sukaltas. Prabangus! Kokybiškai organizuota medžiaga, jos perteikimas, viskas gerai apgalvota ir pritaikyta masinio kino žiūrovui. Christian Bale! Nuostabus. Amy Adams. Nuostabi. Sam Rockweel ir Steve Carell irgi puikūs. Grimas puikus. Techninis filmo pasirengimas iškart išduoda kokybę, tačiau mane paskutiniu metu neramina tokios tematikos filmų idėjinė perspektyva. Neretai tokie filmai tampa pačių politikų įrankiu per Holivudą formuoti amerikietiškos savimonės pasaulėžiūrą. Filme minimi svarbūs sprendimai dėl Irako karo, prie kurio prisidėjo D. Cheney, iš esmės atkartoja Vietnamo karo Nixono laikų politines klaidas. Valdžia susuka galvas, neadekvatūs (vice)prezidentų kaip tautos valdovo įstatymai šiurpina, kaip šiurpina ir pačios demokratijos užkulisiai: ant Kambodžos ar Irako krentančios bombos ir asmeninės D. Cheney dramos atrodo niekinės – autoriams pavyko išgauti satyrinį prasmių kontrastą, kuris šiam filme sužvilga gana intelektualiai, jį reikia „atkapstyti“ po asmeninės istorijos klodais.

 

Ar mane sužavėjo D. Cheney asmenybė? Nė velnio! Patriarchalinė valdžios žaidimų aikštelė, milijonai mirštančių, Rugsėjo 11-osios atpirkimų ožių paieškos vien tam, kad būtų pateisintas amerikiečių keršto troškimas. Tai siaubingą tikrovę liudijantis filmas, kuris nebestebina, nes puikiai visi žino, kad Rugsėjo 11-osios ataka buvo gera režisūra, o atpirkimo ožiais tapę Artimieji Rytai buvo tik priedanga. Visgi, nesiveliant į konspiracines teorijas, pasakysiu, kad filmas kokybiškai sukaltas, tačiau žiūrint neapleidžia tas pats jausmas, kad jis pasitarnauja tai pačiai istorinei tiesai iškraipyti, todėl labai kritiškai vertinu turinį. Bet kokiu atveju filmas man leidžia kritiškai vertinti istoriją ir jos pateikiamas versijas, todėl jis šiuo požiūriu geras.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.2

 Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iš niekur" / "In The Fade"

Sveiki, skaitytojai,

 

Turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akin daugeliui, kaip ir man, įsiminė iš dviejų tikriausiai savo garsiausių filmų „Galva į sieną“ (2004) bei „Iš kitos pusės“ (2009). Tai režisierius, kuris, galima sakyti, nagrinėja savo kine Europos daugiakultūrines problemas, skiria dėmesį gausiai turkų diasporai Vokietijoje ir dėl savo temų, ir dėl gebėjimo įtaigiai ir daugiaprasmiškai pasakoti kino kalba, todėl režisierius yra vertinamas pasauliniu mastu. Jo filmas „Iš niekur“ (angl. In The Fade) (2017) man asmeniškai tapo trečiuoju jo matytu filmu.

 

Istorijoje pasakojama apie vokietę, kuri ištekėjo už buvusio narkotikų prekeivio turko. Šeima nusprendė iš esmės atsisakyti kriminalinio pasaulio, jiedu susilaukė sūnaus, tačiau vieną lemtingą laimingo gyvenimo dieną įvyksta teroristinis išpuolis ir moteris netenka vyro bei sūnaus. Galiausiai prasideda ilgas teismo procesas ir nuolatinė moters kova su pasikeitusia tikrove, todėl daromos klaidos ir dedamos neįtikėtinos pastangos išgyventi, susikurti naują prasmę. Istorijoje pateikiama atsinaujinusių nacių kaip neonacių kultūra, kuri garbina Hitlerį ir skelbia savotišką ideologinį ir realų pogrindžio karą kitataučiams. Manau, režisierius aiškiai įžvelgia paskutinį dešimtmetį itin stiprėjantį Europos tautų nacionalizmą, o šių politinių jėgų aukomis tampa ne tik kitataučiai, bet ir skirtingų tautų atstovų susikūrusios šeimos.

 

Šis filmas yra apie kerštą ir atpildą. Pagrindinį vaidmenį sukūrė vokiečių gerai daug kam pažįstama aktorė Diane Kruger. Pastaroji buvo tokia juslinga ir įtaigi, tokia pritrenkiamai psichologizuota, įtempto ir sprogstančio vidinio skausmo bomba, kad beveik nekyla abejonių, jog tai vienas įtaigiausių ir stipriausių šios aktorės vaidmenų karjeroje, kurį prilyginčiau su jos pasirodymu A. Holland filme „Kopijuojant Bethoveną“ (2006). Iš tikrųjų filmas nagrinėja aštrias ribines situacijas bei savosios tiesos ir teisingumo įgyvendinimo galimybes. Biblijos pamokymas: atsuk savo priešui kitą skruostą, kai šis tau trenka, manau, šiam filmui labai tinka. Tik ką pasirinks pagrindinė veikėja, kai jos ateitis ir likimas priklauso nuo vieno lemtingo pasirinkimo? Sakyčiau, filmas įtaigus, aštriai jausmingas, verčia abejoti teisine sistema, tačiau filmas vertingas ir ne tik dėl savaime suprantamų žmogiškųjų faktorių, bet kaip ir politinis pasakojimas apie nematomus terorizmo padarinius. Geras filmas!

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Irena Veisaitė apie meilę kūrybai ir gyvenimui

Sveiki,

 

Gruodžio 11 dieną mus paliko viena žymiausių ir itin tarp intelektualų ir visuomenininkų gerbtina Irena Veisaitė (1928-2020). Nesunku paskaičius jos knygas, interviu susidaryti puikaus mylinčio, atsidavusio ir įdomaus žmogaus įspūdį. Jai ir skirtas šis įrašas.

 

Jūsų Maištinga Siela