Filmas: "Filomena" / "Philomena"

 

Sveiki,

 

Paskutiniuoju metu į amerikiečių ir britų draminius filmus, kurie „apipilti“ nominacijomis ir apdovanojimais žiūriu gana įtariai, nes galiu iškart nujausti aiškią receptūrą, politinį kontekstą, už ką filmas pelnė tiek garbės. Jau kuris laikas didelė dalis tokių filmų tampa tiesiog neblogi arba vidutiniai, pernelyg mąstyti nereikalaujantys, tačiau lyg ir nebanalūs, kad būtų įveikiami emociškai bet kam. Anuomet, kai pasirodė Stephen Frears režisuota biografinė drama „Filomena“ (angl. Philomena) (2013), norėjau labai pamatyti, net neabejojau, kad Judi Dench, nuostabi savo kartos aktorė, įtrauks nuo pat pirmų kadrų, tačiau žiūrėdamas šiomis dienomis šį filmą pajutau tam tikrą atmetimo reakciją. Bent jau iš pradžių.

 

Žinoma, Judi Dench yra Judi Dench ir jai sunku prilygti. Pati istorija kaip iš kokio keistai atpažįstamo chrestomatinio vadovėlio: sunkmečiu vienuolės priglaudžia jaunas šeimų dėl gėdos atstumtąsias merginas, padeda joms pagimdyti už vergišką kasdienį darbą, o ir reikalui esant su kūdikiais elgiasi kaip su savo nuosavybe. Jaunoji Filomena tą, aišku, patiria, o po 50 metų, jau senutė, kuriai netikėtai prabyla ilgai maldytas sąžinės balsas, leidžiasi ieškoti sūnaus. Jai dar talkina ambicingas žurnalistas su suteršta reputacija. Ilgą laiką galvojau, ką aš čia, po velnių, žiūriu? Istorija pasirodė bent pirmąsias 45 minutes tokia lėkšta, kad nesupratau, kaip šis filmas apskritai atsidūrė tokioje matomoje vietoje, tačiau netrukus veikėjai nuskrenda į JAV ir ten netikėtai Filomenos savastis „suskamba“ kažkaip įdomiai: netašyta, nepasiturinti moterėlė auklėja savo nuoširdžiu pavyzdžiu arogantišką žurnalistą, kuris ją visąlaik mato kaip visuomenės atsilikėlę, iš kurios galima išpešti naudos.

 

Žodžiu, beveik komikinė kontrastinga porelė (senutė ir žurnalistas) atranda sūnaus istorijos užuomazgas ir netgi išsiaiškina, kad jis buvęs dešimtame dešimtmetyje įtakingas tarp politikų ir negana to, dar ir homoseksualus. Mama besąlygiškai priima sūnaus homoseksualumą ir pamažu arogantiškam žurnalistui ima vertis kažkokia apčiuopiama Filomenos paslaptis. Ji nemoka smerkti, yra besąlygiškai atsidavusi sūnaus susikurtam portretui ir nesmerkia nei melagių vienuolių, net nesugeba pasiųsti sadistės dviveidės paralyžiuotos davatkos vienuolės, kurios vaginos nekaltybė yra pamatas viso jos krikščioniškojo tikėjimo, o visa kita – tai tų jau nuodėmingų paauglių seksualinių geidulių sugriauti gyvenimai, kurie neverti dangiškos malonės. Nepatikėčiau tokia istorija, jeigu nežinočiau, jog tai biografinis filmas apie katalikų vienuolių savavališkai išdarkytas šeimas, apie homoseksualų JAV politiką. Galiausiai Filomena apskritai tampa krikščioniškosios doktrinos ir Jėzaus mokymo apreiškimu, idėja, o teisiantis žurnalistas ir vienuolės nuodėmių verslininkės ir juodų avelių ganytojos tarsi paties Mozės perskeltos Raudonosios jūros pusės, kurioms nelemta susidraugauti. Žodžiu, Filomena tampa žiūrovams šventąja be jokių ceremonijų ar pompastikos, vien tik savo praktišku pasaulio priėmimu: niekindamas ir draskydamasis nieko nepakeisi, tik tuščiai išeikvosi laiką ir jėgas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Laisvasis Gajus" / "Free Guy"

 Sveiki,

 

Ką siūlo mums Holivudas iš savojo pandeminio kino derliaus? Nepasakyčiau, kad kažką itin naujo: daug spalvų, vizualių sprendimų, nufilmuotų žaliuose paviljonuose ir įvilktuose į kompiuterinės grafikos dizainą fokusuose. Panašiai iš dalies ir naujasis Holivudo filmas „Laisvasis Gajus“ (angl. Free Guy) (2021), kurį režisavo Shawn Levy. Filmas siūlo savotiškas dviejų pasaulio linksmybes: vienas marveliškojo super didvyrių ir video žaidimų mišiniu paremtas pasaulis, o kitas kur kas pilkesnis, kur galioja mobingas, slogi darbo atmosfera ir neaiškūs santykiai. Ir žinoma, juk daug smagiau gyventi avataruose, virtualioje erdvėje, kur pamiršti savo tikrąją tapatybę...

 

Tačiau „Laisvasis Gajus“ sako, kad viskas yra priešingai, ir dirbtinis, algoritmais grįstas žaidimas ir jame esantys herojai galbūt taip pat norėtų gyventi kitokį, jausminį gyvenimą. Nauja perspektyva, sakyčiau, gana originali, patraukli, juolab kad per karantiną itin panirome į kompiuterinį pasaulį. Netgi tie, kurie galbūt to nenorėjo, kitos išeities nelabai turėjo, nes reikėjo užpildyti sustabarėjusios tikrovės spragas.

 

Pagrindinis filmo vyrukas staiga tampa (arba manome, kad tapo) dirbtiniu intelektu, savarankiškai mąstančiu ir gebančių priimti sprendimus. Dar geriau – tikra mergina ima kažką jausti kompiuterinei programai, o filmu perteikta taip tikroviškai, kad mes net nebegalvojame, kad tas pieštinis pasaulis kažkoks netikras. Efektas, sakyčiau, tikrai vykęs. Žodžiu, nuotykiai per du pasaulius su ta paprasta jau iki gyvo kaulo nusibodusia formuluote: piktadarys ir kodų grobikas nenori, kad mergina, besiaiškinanti jo paslaptis, sužinotų, kad jis yra vagišius. Viena misija, meilės keista paralelėmis nusidriekusi istorija, truputis šmaikščių ir juokingų detalių ir turime spalvotą holivudinį tortą, kur visgi originalų ir įdomų scenarijų stelbia pernelyg utriruoti ir išryškinti, nesudėtingi kaip primatai atogrąžoje, veikėjų charakteriai ir motyvai. Bet kokiu atveju, tai šiandieninis Holivudas, pramoga visoms juodžiausioms depresijos naktims.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Mark Haddon "Tas keistas nutikimas šuniui naktį"

 Mark Haddon. „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 256 p.

 

Sveiki,

 

Sudėtinga apibrėžti britų rašytojo Mark Haddon (g. 1962) bestselerio Tas keistas nutikimas šuniui naktį (angl. The Curious Incident of the Dog in the Night-Time) tikslingą auditoriją. Šiuo metu ji įtraukta į devintokų literatūros nagrinėjimo lauką dėl savo aktualios temos, mat, pagrindinis veikėjas yra penkiolikmetis Kristoferis ir jis turi Aspergerio sindromą, kitaip sakant, dėmesio centre – berniukas, turintis autizmo raidos sutrikimą. Tokia literatūra neturi amžiaus apibrėžties, ji tinka ir paaugliams, ir jaunuoliams, ir visiškai žiliems skaitytojams.

 

2003 metais Didžiojoje Britanijoje pasirodžiusi knyga beregint tapo pasauliniu bestseleriu, po metų Tyto albos leidykla išleido lietuviškai, o paskutiniuosius leidimus nuolat kartoja leidykla Sofoklis Kultinių knygų serijoje, o ją išvertė Birutė Bersenienė. Mokyklinėje programoje šis kūrinys šliejasi prie lietuviškosios literatūros t. y. Vandos Juknaitės Išsiduosi. Balsu ir aktualiai papildo vaikų supažindinimą su ypatingą likimą turinčių vaikų istorijomis. Taigi problema gana aiški ir, sakyčiau, nuo čia galima mokykliškai brėžti ribą, jog literatūra ne tik yra meninių priemonių prisodrintas menas, kurį reikia gliaudyti, bet ir suvokiama kaip itin tikslingų, opių ir nelengvų problemų tyrinėjimo ir išskleidimų lauką.

 

Tas keistas nutikimas šuniui naktį mums pasakoja pirmuoju asmeniu pats Kristoferis. Autorius neblogai išstudijavęs autizmo požymius, puikiai išmano jų socialines ir emocines problemas, todėl visos knygos įdomumas yra tas, kad viskas išreikšta per Kristoferio sąmonę. Mes, skaitytojai, esame priversti taip pat mąstyti, suvokti ir priimti pasaulį Kristoferio akimis, drauge su juo šiaip jau normalius ir savaime suprantamus dalykus priimti visiškai kitaip. Kristoferis gabus matematikas, jis mintyse gali atlikti pačius sudėtingiausius uždavinius, jam patinka viskas, kas tikslu, apibrėžta ir bet koks pokytis, nauji žmonės ar net artimųjų prisilietimai, jį labai trikdo, todėl galime daryti prielaidą, kad Kristoferio Aspergerio sindromas gana stiprus.

Mark Haddon

 

Istorija prasideda kaip detektyvas. Kristoferis randa šake užbadytą kaimynės ponios Šiers pudelį Velingtoną ir jis atsiduria nuovadoje kaip pagrindinis įtariamasis. Galiausiai jo tėvas, kuris vienas augina Kristoferį, nes motina yra mirusi, jį ištraukia iš policijos, tačiau būtent tas nutikimas Kristoferio sąmonėje pažadina smalsumą ir jis imasi savarankiškai tyrinėti šį kriminalą. Kadangi jo protas imlus matematiniams skaičiavimais, tad jo analinis mąstymas labai tinka šiai užduočiai, tačiau tėvas labai širsta dėl to. Netrukus po šių įvykių Kristoferis išsiaiškina savo šeimos paslaptis, kurių iki tol nežinojo. Čia įsukami ir meilės romanai, neištikimybė, tėvo melagystės ir kiti šiaip jau melodraminiai elementai, kurie nebeturėtų nieko nustebinti, nes šioji knyga turi visus tipinius detektyvinius meilės kriminalo elementus. Stebina nebent tai, kad viską geba išsiaiškinti autistas ir perteikti būtent per jo suvokimo lygmenį.

 

Stebina Kristoferio užsispyrimas ir tuo pačiu jo emocijų eliminavimas. Veikėjas retsykiais atrodo itin šaltas ir bejausmis dėl to paties sutrikimo. Štai kaip jis abejingai priima faktą, kad neturi motinos: „Nes Motina yra mirusi. Nes ir pono Šierso daugiau nebematau. Taigi liūdėti dėl to, ko nėra ir kas netikra, būtų kvaila (p. 93).“ Berniukas turi ir kitų keistenybių, pavyzdžiui, jis labai nemėgsta geltonos ir rudos spalvų, netgi skaičiuojant automobilius jo nuotaika gali labai smarkiai pasikeisti, tačiau jam padeda mokyklos pedagogė Siobenė. Štai tokiame gana tvarkingai suręstame ir pagal aiškų grafiką gyvena Kristoferis, kol vieną dieną susipykęs su tėvu jis pabėga į Londoną...

 

Knygos struktūra taip pat neįprasta, nes Kristoferio knygos skyrių numeriai – tai pirminiai skaičiai, kurie dalijasi iš savęs ir vieneto. Knyga „prikaišiota“ įdomių mokslinių faktų, matematinių uždavinių, todėl istorija atrodo žaisminga. Pavyzdžiui: „Bet Motiną kremavo. Tai reiškia, kad ją paguldė į karstą, sudegino ir pavertė pelenais ir dūmais. Nežinau, kas toliau nutinka pelenams, ir negalėjau šito paklausti krematoriume, nes nedalyvavau laidotuvėse. Bet dūmai išeina pro kaminą ir išsisklaido ore, ir kartais aš pažvelgiu į dangų, ir man atrodo, kad ten, aukštai, yra Motinos molekulės, o gal jos sklando virš Afrikos ar Antarktidos, ar telkiasi į lietaus debesis virš Brazilijos atogrąžų miškų, ar dar kur kitur kaupiasi sniego pavidalu (p. 44).“

 

Šioje kūrybiškai struktūruotoje istorijoje skaitytojui suteikiama galimybė iš dalies per literatūrą įsikūnyti į autizmą turinčiojo pasaulį, suvokti, koks tas pasaulis trapus ir pažeidžiamas. Tai potyrį siūlanti literatūra, kuri ugdo mus, sakyčiau, geresniais, nes po tokios knygos gebame labiau priimti kitokius žmones. Norėdami praplėsti šios knygos ribas, galima pasižiūrėti ne vieną gerą filmą apie autizmo sutrikimą turinčius žmones, pavyzdžiui: Barry Levinson Lietas žmogus (1988), Robert Remeckis Forestas Gampas (1994), Karan Johar Mano vardas Khanas (2010).

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Filmas: "Ugnies paukštė" / "Firebird"

 Sveiki,

 

Itin didelio įspūdžio, kai žiūrėjau estų režisieriaus Peeter Rebane anglų kalba pastatytą naujausią filmą „Ugnies paukštė“ (angl. Firebird) (2021), nepadarė, tačiau po to vis kelias dienas grįždavau mintimis prie tų gerai techniškai nufilmuotų kadrų ir iš naujo apmąstydavau, ką reiškė anuomet slėptis ir slėpti, kai esi homoseksualus karys ir dar gyveni tokiuose pilkuose laikuose kaip sovietinis režimas. Istorija pasakoja apie du jaunus išvaizdžius vyrukus, leitenantą Romaną ir karininką Sergejų, kurie tarnauja Sovietų Sąjungos armijoje ir netrukus vienas kitam pajunta simpatiją.

 

Iš tikrųjų „Ugnies paukštė“ tikriausiai pirmasis tokio aukšto ir prabangiai nufilmuotas LGBTQ tematikos filmas Pabaltyje. Taip, mes turime Romą Zabarauską, tačiau jo kinas visiškai kitoks, o „Ugnies paukštė“ toks vakarietiškas, holivudinio tipažo, kur nevengiama plačių aikščių ir masinių scenų. Nufilmuotas Taline su vietiniais ir kviestiniais aktoriais filmas iš tikrųjų, galima sakyti, yra Baltijos „Kuprotas kalnas“, pavaizduotas kariniame sovietiniame kontekste. Netgi filmo finalas emociškai panašus į minėtą filmą, o ir mintis labai panaši: politinė sistema, įsigalėjusi homofobija, visuomenės atstūmimas, savęs engimas ir prisitaikėliškumas (nors anuomet ir nebuvo kitokios galimybės) sugriauna ne tik žmonių gyvenimus, bet ir, tiesiogine to žodžio prasme, juos sunaikina.

 

Čia turime mes viską griaunantį režimą, anų metų mobingą, nelaimingą santuoką, slaptus ryšius. Nežinia, kiek čia tos tikrovės šiame filme yra, nes filmas pastatytas pagal tikrą istoriją, tačiau nesunku įsivaizduoti, kur režisierius pagražina, vaizduodamas intymius vyrukų santykius, o kur iš tikrųjų suskamba sovietinės epochos tragizmas. Režisierius bando išlaikyti balansą tarp šių dviejų polių, tad filmas išties tampa prieinamu kiekvienam ir labai žiūroviškas. Nepasakyčiau, kad stengiamasi perteikti giliai pagrindinių veikėjų psichologines dramas, daug ką nustelbia vizualiniai dalykai, holivudiškumas, tačiau už viso to tikriausiai turėtų slypėti paties žiūrovo pastangos permąstyti sovietinę epochą, kurioje nutylėtas ir iš istorijos visai ištrintas LGBTQ žmonių egzistavimas. Norėdami išlikti visuomenėje, darbe ar svarbiuose postuose, o tuo labiau išvengti teismo, tokie vyrai privalėjo tuoktis, turėti vaikų ir kitaip įrodinėti savo „teisingą vyriškumą“, tačiau po visais tais netikrais įvaizdžiais, kaip žinia, vyko tikrosios savasties gyvenimas. Nepamenu filmo, kuris nagrinėtų homoseksualumą romantiniu ir kariniu stiliumi šitaip atvirai sovietiniame kontekste, nebent kai kurie Agnieszkos Holland filmai.

 

Žinoma, yra ir tipažinių niuansų. Aktoriai parinkti kaip tyčia tarsi iš žurnalų viršelių, tačiau jų vaidyba iš esmės buvau linkęs suabejoti. Kai kuriose scenose jie iš tikrųjų tai darė kuo puikiausiai, tačiau kai kada jų kalbėjimas ir vaidyba atrodė pernelyg teatralizuoti, neperteikti įtikinamai, tačiau tokių scenų nedaug. Visumoje „Ugnies paukštė“ drąsus ir vykęs bandymas plačiai masinei auditorijai prabilti apie (ne)egzistavusius dalykus.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Darželio auklėtoja" / "The Kindergarten Teacher"

 Sveiki,

 

Spalio 5 diena pripažinta kaip Tarptautinė mokytojų diena, ta proga tikriausiai LRT neseniai parodė amerikiečių režisierės Saros Colangelo dramą „Darželio auklėtoja“ (angl. The Kindergarten Teacher) (2018). Filmas pasakoja iš pažiūros apie atsidavusią vidutinio amžiaus darželio auklėtoją, kuri su šypsena pasitinka darželinukus ir juos išlydi. Lisa pareiginga, atsižvelgianti į vaikų poreikius ir norus, todėl su ja nėra jokių problemų, o ir tėvai ja patenkinti. Lisa lanko poetų kursus, bando sukurti ką nors reikšmingo ir įstabaus, kas suteiktų ne tik pasitikėjimo ir kūrybinio potencialo, bet ir kompensuotų šiaip jau anuomet nerealizuotas kūrybines ambicijas, tačiau kiekvienas Lisos bandymai nesėkmingi ir vis sukritikuojami poetų ratelio.

 

Regis, taip Lisa ir būtų gyvenusi, galiausiai metusi tuos poetų kursus ir užsiėmusi vien pedagogine veikla, tačiau netrukus vaikų darželyje ji pastebi unikalų berniuką, kuris pasiekęs tam tikrą transo būseną ir nusiraminimą gali sukurti genialiai tikslias eiles. Mokytoja jas užrašo ir literatų kursuose pristato kaip savo ir netrukus sulaukia dėstytojo susidomėjimo. Ji jaučiasi pripažinta ir talentinga...

 

Visa šioji istorija labai keista ir nekasdieniška. Ji byloja apie mūsų turėtus ir taip nerealizuotus lūkesčius. Daugelis iš mūsų manėme, kad, jeigu įdėsime daug pastangų, galėsime pasiekti bet ko, tačiau gyvenimas labai trumpas ir žūtbūt siekti vienos įsivaizduojamos tobulybės tikriausiai neverta. Šiame poetizuotame filme, kur liejasi eilės ir taip trokštama pripažinimo, režisierei pavyksta perteikti nejaukią atsipalaidavusios, kiek flegmatiškai svajingos mokytojos įvaizdį, kuris netrukus tampa beveik kriminalinės psichopatės rakursais perteiktas perfekcionizmo besivaikančios ir gyvaisiais „mocartais“ įtikėjusios talentų ieškotojos įvaizdžiu. Kai pačios vaikai namuose pamažu atranda savo gyvenimo kelius ir Lisa tampa jiems nebereikalinga, o ir lūkesčiai per vaikus pamažu neišsipildo, nes ji irgi nepagimdė talentų, pamažu visas dėmesys permetamas į berniuką. Čia nesunku padaryti lemtingų gyvenimiškų klaidų ir Lisa juos renkasi tiesiog iš naivių pedagoginių altruistinių paskatų: ji nori išgelbėti nuo pasaulinės sistemos ir žmonių, vaikų tėvų žudomus vaikų talentus. Beveik hamliška taurių ketinimų mokytoja tampa visos šios sistemos kriminaline ne tik auka, bet ir budeliu. Puikus Maggie Gyllenhaal pasirodymas, kuris dvelkia juslingu ir intuityviu vaidmeniu, o ją po šio filmo dar labai ilgai atsiminsite.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Būrys" / "Platoon"

 Sveiki,

Tie senieji devinto ir dešimto dešimtmečio amerikiečių vaidybiniai filmai apie Vietnamo karą tikriausiai ne vieną vyresnės kartos žiūrovą sukrėtė. Bet tai buvo anuomet, kai dar nebuvome išpuikę puikiais kino teatro garso elementais ir persotintais kompiuterinės grafikos vaizdiniais. Aš pats drąsiai galiu teigti, kad vieni geriausių to tipažo filmų yra T. Malick „Plona raudona linija“ (1998) bei M. Cimino „Elnių medžiotojas“ (1979). Na, gal prie to priskirčiau ir puiko C. Estwoodo „Laiškai iš Ivo Džimos“ (2006), tačiau jis ne apie Vietnamo, o JAV ir Japonijos karą. Šįkart, besivaikant tokių filmų nostalgijos, nusprendžiau pažiūrėti O. Stone „Būrys“ (angl. Platoon) (1986), kurį man labai rekomendavo kino maniakai.

 

Filmas vėlgi labai panašiai kaip T. Malick filme „Plona raudona linija“ ir pasakoja apie būrį, kurie Vietnamo džiunglėse atlieka specialias karines operacijas. Būrys keliauja po džiungles, apsilanko vietnamiečių ūkininkų kaimeliuose ir čia tiesiog išryškėja tam tikrų būryje esančių vyrų skirtingos pozicijos. Kai kas sužvėrėję nuo karo ir pasijutę pusdieviais linksminasi tiesiog kankindami ir šaudydami, o kai kas iš šių vyrukų, atjausdami vietos gyventojus, pasižymi humanistinėmis vertybėmis. Netrunka būryje įvykti susiskaldymas dėl požiūrio į karo, dominuojantys lyderiai verčiami nuo valdžios, o į jų vietą kėsinasi ne pačių tyriausių širdžių kariai.

 

Iš tikrųjų šis epinis karinis pasakojimas turi vieną gerą pliusą. Jis nesistengia parodyti amerikiečių karių kaip super didvyrių, o tam tikros nacionalinės nuostatos filme atrodo išties antiamerikietiškos. Ir tai yra puiku, nes karuose dažnai kovojama ne tik už tiesą, bet jame pasireiškia žiaurumas, antžmogiškumas. Tą mes ir regime šiame pirmajame iš O. Stone filmų trilogijos dalių.

 

Visgi tik įpusėjus filmui atgaminau, jog giliai vaikystėje šį filmą visgi buvau matęs ir kai kurios išnyrančios scenos priminė anuomet sunkiai suvokiamą karinį pasaulį, kai mes, būdami maži berniukai, manėme, kad kariauti yra puiku, kad turėti ginklą, šaudyti į tariamus priešus yra sveikintinas dalykas, galima sakyti, panašus į tarakonų naikinimą. Mes žinome, kad dažnai prisižiūrėję panašių smurtinių nuotykinių filmų apie karą taip ir neišaugame, tampame militaristinės kultūros šalininkais, neapmąstydami viso konteksto. Šis filmas, galima sakyti, iš dalies parodo, kad karas yra siaubingas dalykas, nes tu visada kariauji dvigubaisiais frontais: savyje kovoji moralinį karą ir tą jau išorinį-politinį. Šiaip filmas nenustebino, daug kas matyta, regėta, puikiai žinoma, todėl vietomis susižiūrėjo gana nuobodokai, nes filmas pagrįstas vien vertybiniu kontrastu, o veikėjai pernelyg suskirstyti į juodus ir baltus. Stebino nebent gerai žinomų aktorių jauni anuometiniai veidai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: W. G. Sebald "Austerlicas"

 W. G. Sebald. „Austerlicas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 432 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Daugelis knygų gurmanų tikriausiai šį rudenį labiausiai laukė būtent vokiečių rašytojo W. G. Sebald (1944-2001) knygos Austerlicas (vok. Austerlitz). Dar nepasirodžius knygai, ją ėmėsi aptarinėti šiaip jau literatūrinę grietinėlę pristatantys skaitytojai ir knygų kritikai. Iki šiol W. G. Sebald romaną Išeiviai turėjome lietuviškai, tačiau anuomet knyga nebuvo itin pastebėta, o ir mano paties pirmoji pažintis prasidėjo šį rugsėjį su paskutiniuoju autoriaus parašytu kūriniu, kuris pasirodė, kaip teigiama anotacijoje, likus nedaug laiko iki tragiškos rašytojo lemties autoavarijoje. Iš vokiečių į lietuvių kalbą šią knygą išvertė pripažinta vertėja Rūta Jonynaitė, kuri pabaigoje savo vertimą paskyrė šviesaus atminimo išėjusiai Irenai Veisaitei bei savo mamai.

 

Neatsitiktinai užsiminiau apie knygos vertėją, nes didžiąją skaitymo proceso dalį vis stabteldavau bandydamas įsivaizduoti vertėjos kruopštų darbą, nes knygos tekstas nepaprastai sodrus, sudėtingas, ritmiškai poetiškas. Kiek reikia visokiausių papildomų istorinių, leksinių žinių suvaldyti W. G. Sebaldo sakinį, kuris vietomis primena proziškai rašomą verlibrą, laviruojant filosofinę mintį per klampius istorinius kontekstus. Tai tikriausiai primintų kruopštų ir atidų, jautrų ir tikslingą siuvinėjimą.

 

Prisipažinsiu, kad pirmąją knygos pusę skaityti buvo ganėtinai sudėtinga, nes vis maniausi, kad tokia išgirta knyga ims ir iškart mane įtrauks, pakerės, abstulbins savo literatūrine galia paveikti emocijas ir mintis. Liaudiškai tariant, išsvies kaip kosmonautą į atvirą kosmosą, tačiau nutiko labai panašiai kaip su prancūzų rašytojo Mathias Enard Kompasas. Pirmasis įspūdis – sunkiai aprėpiama kūrinio idėja, sujaukti mišrūs pasakojimų polėkiai, neaiškūs siužetiniai vingiai, kurie čia jungiasi į vieną bendrą visumą ir tuo pačiu greitai vėl išsiskaido ir nuneša nežinia kur. Perkopus knygos vidurį, ėmiau tiesiog mėgautis vertimu, sakinių struktūra ir pamiršau sekti ir galvoti apie siužeto visumą ir netrukus šis metodas pasiteisino.

 

Austerlicas nelengva knyga, kurios nesuskaitysi per kelis vakarus. Šiai knygai reikia nusiteikimo ir galbūt pernelyg dažnai prie jos prisėsdavau pavargęs, tikėdamasis malonumo, tačiau prie tokios knygos reikia dirbti protiškai, nes tai kartu integruota žinių enciklopedija. Neretai kas kelis puslapius lįsdavau į internetą, kad pasitikslinčiau ir išplėsčiau romano kontekstus ir tai nepaprastai sulėtino paties knygos skaitymą. Man regis, tik nuo antrosios knygos pusės pajutau perprantąs knygos ritmą, idėją, susigyvenau su neskubriu pasakotojo tonu, su itin turtingais sakiniais, kurie teka kaip upelis tam tikromis dekadomis – čia prasidedantys mintimis apie praeitį ir čia besibaigiantys filosofiškai apie dabartį. Tai architektoniška knyga visomis prasmėmis: knygos struktūra, semantinė architektūra, fabulos architektūra ir sakinio architektūra. Tokiai literatūrai reikia įsiklausymo, atidos, dėmesio ir, žinoma, kaip sakė šviesaus atminimo Leonidas Donskis, prie geros knygos negalima sėsti pavargus ar suirzus.

 

Istorijos centre – čekų žydų kilmės Austerlicas, kuris dar būdamas berniuku, traukiniu su kitais vaikais pabėga iš vidurio Europos. Netrukus naciai įkuria žydų getą, į kurį patenka pasilikusi Agata, Austerlico motina, tėvas – Prancūzijoje, tačiau ir jam nepavyksta išvengti nacių. Knygos pasakotojas – Austerlico draugas, kuris kas kelis dešimtmečius vis susitinka su paslaptinguoju Austerlicu. Abu kalba apie architektūrą, istoriją ir meną, kol galiausiai Austerlicas priartėja prie savo šeimos istorijos, kuri iš esmės ženklina ne tik žydų genocido tragediją, bet ir visos Europos bei žmonių civilizacijos žaizdas.

W. G. Sebald

 

Abu vyrai nuolat kalba apie meną ir istoriją, apmąsto įvairiausių procesų virsmus. Turtinguose jų pasikalbėjimuose faktai suskamba kaip autoriaus eseistiniai intarpai, pavyzdžiui: „Apie 1860-1870 metus, užsimojus miesto šiaurės rytuose statyti dvi geležinkelio stotis, šie skurdžių kvartalai buvo negailestingai nugriauti ir visa žemė, su visais joje palaidotais numirėliais, išrausta ir išstumdyta, kad būtų galima iki pat Sičio pakraščių nutiesti geležinkelio linijas, inžinierių parengtuose planuose primenančias raumenų ir nervų pluoštus anatomijos atlase (p. 190).“ Kalbėdami apie miestus, stotis, kapines ir kitus objektus, svarstydami jų pastatymų istorijas ir perspektyvas, veikėjai nuolat reflektuoja apie kintantį laiką ir vertybes. Visas mūsų pasaulis yra pastatytas jau ant buvusių epochų kapinių, visi mūsų modernūs miestai, bibliotekos, kažkada buvo kapinės, žydų getai ir t. t. Dažnai mes to net nematome, nesuvokiame, nepermąstome, kadangi – iš esmės šioji knyga apie tai ir yra – neturime ilgalaikės emocinės ir patirčių atminties. Mes vos sugebame aprėpti savo pačių gyvenimą ir laiką, daugelį dalykų esame linkę užmiršti, todėl veikėjai aptarinėdami pasaulį iš tikrųjų pamažu aptaria atminties veikimo principus.

 

Austerlico gyvenimo tragedija, jo keista amnezijos liga dėl patirtos traumos vaikystėje, kai buvo atskirtas nuo šeimos, papildo viso pasaulio praradimo ir užmaršties procesą. Tai labai trapu ir jautru, nes mes viską, kas buvo anksčiau, sužinome tik iš knygų ir jau išlikusių nuotraukų, filmuotos medžiagos. Vienas labiausiai įsimenamų knygos epizodų buvo, kai Austerlicas nuvyksta į Čekijos miestelį Terezyną, ten fotografuoja pastatus, kurie dar mena žydų žudymo laikotarpį ir pats veikėjas visur regi ir jaučia savo motinos būvimą ir žydų naikinimo siaubą. Po to tyrinėja išlikusias nacių propagandinius filmukus iš koncentracijos stovyklų ir viską tyrinėja atidžiai su tokia viltimi pamatyti savo motiną, kad nori nenori, imi ir YouTubeje pats imi ieškoti tų filmukų ir nustebi, koks autorius savojoje knygoje yra jautriai tikslus ir skvarbus, kaip per pasakotoją jis pasiekia tą savasties skaudulį ir kartu perteikia svetimumo ir gyvenimo be šaknų šaltumą. Austerlicas – be galo intelektualus ir mąslus vyras, tačiau kartu visame tekste dvelkia šalta svetimumo kitiems jausena. Sebaldui pavyko sukurti gyvą vaiduoklį, žmogų liudininką, besikapstantį savo šeimos kronikose ir savo klaidžioje sutrūkinėjusioje atmintyje, bet tuo pačiu perteikia nejaukumą, lyg veikėjas nuolat artėdamas prie savo šeimos istorinės tiesos, pats pavirstų vienu iš tų koncentracijos stovyklose nužudytų žmonių. Sudėtingu ir, sakyčiau, originaliu, netradiciniu būdu perteikta Austerlico asmenybė, iki pat paskutinio puslapio išliekanti metafiziškai iki galo neapčiuopiama. Tai veikėjas idėja. Veikėjas kaip sąžinės balsas.

 

Žakas Austerlicas per visą pasakojimą lėtai artėja prie tiesos atskleidimo, bet skaitytojas nuolat jaučia jo nenorą to sužinoti, kuris pasireiškia net ištinkančiais amnezijos priepuoliais. Skaitytojas yra paliekamas nuolat apie aptariamus objektus bei fotografijas, poetizuotus Austerlico pasakojimus apie jo vaikystę Didžiojoje Britanijoje, sodus ir ten buvusius žmones, vadovautis vien tik nuojauta.

 

Knygos tekstas gausiai dokumentuotas įvairiomis fotografijomis. Ant knygos viršelio – jaunasis Austerlicas, kai dar tik buvo motinos artistės sūnus, dar prieš holokaustą: „... tarsi kažkas jose judėtų, tarsi girdėtum švelnius nevilties atodūsius, gemissements de desespoir, taip ji sakė, tarsi nuotraukos pačios turėtų atmintį ir prisimintų mus, primintų, kokie kadaise buvome mes, likusieji gyvi, ir tie, kurių tarp mūsų nebėra (p. 262).“

 

Įspūdinga knyga su įspūdinga metodika perteikta Austerlico asmenine istorija, kuri iš esmės yra ir visos mūsų žmonijos tragedijos dalis. Sunku rasti giminę, kuri nebūtų vienaip ar kitaip nukentėjusi per Antrąjį pasaulinį karą. Bet kokiu atveju, knygos matmenys peržengia daug toliau ir pereina į filosofinę būties apmąstymo kategoriją, kurioje, kad ir kaip beskambėtų paradoksaliai, tačiau knygos kontekste visi vaikštome ant savo protėvių palaikų, sluoksniuojamės užmiršdami ir pamiršdami, kaip vieną dieną ir mes patys tapsime užmiršti – pirmiausia savo pačių atmintyje, o galiausiai ir išoriniame pasaulyje. Visas mūsų menas – tie miestai, stotys, Versalis, nutapyti paveikslai, žavūs ir gražūs kūriniai, atsirado iš bendro kolektyvinio skausmo ir, dar keisčiau – mes tiesiog pamiršome nuo ko viskas prasidėjo, nes retsykiais mūsų kūnas ir protas, kaip kad Austerlico, nėra pajėgus diena iš dienos visur regėti vien savo traumuojančios patirties ženklus. Išties nuostabi knyga, kurią, manau, verta bus atidžiau perskaityti po daugel metų, nes tokia literatūra nesensta, o tik mums besikeičiant, suteikia naujų emocijų, žinių ir įžvalgų.

 

Jūsų Maištinga Siela