Informacija apie albumą: Simply Red – Blue [vinyl / LP] (album 1998, edition 2023)
Jūsų Maištinga Siela
Olga Tokarczuk. „Jokūbo
knygos“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022, p. 792.
Sveiki, skaitytojai,
„Tačiau yra parašyta, kad verta domėtis
Mesijais, net jei tai nevykėliai, ir bent papasakoti jų istorijas, o žmogus,
triūsiantis šiame bare, bus prilygintas tam, kuris gilinasi į amžinąsias
šviesos paslaptis (p.18).“
Metų skaitinys! Tikriausiai prieš imdamas šią lenkų
rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) knygą Jokūbo knygos
(lenk. Księgi Jakubowe) su didžiule paantrašte apie religijas ir šalis,
kurias kerta knygos pasakojimas, to ir tikėjausi – ilgos ir įspūdingos kelionės.
Kai Lietuvoje pasirodė skaitytojų dėmesį patraukusi knyga Bėgūnai, iškart
po Tarptautinio Bookerio laimėjimo daugelis nė nesapnavo, kokio masto
rašytoja yra Tokarczuk. Netrukus įteiktas literatūros Nobelio apdovanojimas
patvirtino, kad lenkų rašytojos kelias į lietuvišką knygų rinką buvo ilgas ir,
tiesą sakant, nelengvas, nes, pasirodo, lenkai turi tokį lobį, o Lietuvoje
plačiau apie tai sužinome tik jau po tarptautinių įvertinimų. Didžiausi nuopelnai
yra, žinoma, vertėjui Vyturiui Jaručiui, kuris jau ne vieną dešimtmetį verčia
ir aistringai domisi autorės kūryba (šiuo metu autorius verčia dar vieną rašytojos
romaną). Manau, išversti Jokūbo knygas buvo pragariškas darbas, knyga
Lietuvoje paskelbta metų verstine, visur pristatomas kaip fundamentaliausias
rašytojos kūrinys, opus magnum, tyrinėjantis Europos ir Lenkijos
istoriją.
Iš tikrųjų net nežinau, kaip aprašyti šią knygą ir ją
vertinti. Beveik 800 puslapių veikalas – iššūkis rankoms, nes tenka laikyti ne
knygelę, o knygą-plytą. Knygos struktūra susideda iš 7 atskirų knygų:
Rūko knyga, Smėlio knyga, Kelio knyga, Kometos knyga, Metalo ir sieros knyga,
Tolimos šalies knyga, Vardų knyga. Visai kaip ir septynios Hario Poterio
dalys, tačiau tai ne kokia fantastinė literatūra, o istorinis romanas, kuriam,
tiesa, netrūksta nei mistikos, nei magijos, nei bauginančių dalykų. Sakyčiau,
romanas faustiškas, juvelyrinis, nes autorė kiekvieną žingsnį stengiasi
grįsti ne fantazija, o istoriniais išlikusiais šaltiniais. Daugiausia pasakojimas
telkiasi į baroko laikotarpio pabaigą Abiejų Tautų respublikos lenkiškojoje
dalyje, kurioje jau nuo seno gyveno žydai. Būtent žydų kultūra, jų raštas,
kalba ir padiktavo ne tik knygos struktūrą, bet ir atvirkštinę puslapių
numeraciją, kas, sakyčiau, visai netrukdė skaitant.
Istorija pirmiausia skaitytoją nukelia į 1752 metus, į
Rohatyną Podolėje, kur iškart lyg kokioje matricoje ima kerotis kelios
siužetinės istorijos, kurioms lemta susijungti, susitikti, išsiskirti ir viena
kitą papildyti. Tų siužetinių atskirų linijų – čia nutrūkstančių, čia vėl
atsirandančių – knygoje yra tiek daug, kad vargu, ar verta jas skaičiuoti, nes
daugelį galų tiesiog atpažinsite. Nepamirškite turėti su savimi prieigos prie interneto,
nes tam tikrų istorinių papildomų žinių teks pasiieškoti patiems, kitaip
skaitymas bus komplikuotas ir ne visai skaidrus.
Pagrindinis veikėjas – žydas Jokūbas Leibovičius
Frankas gimęs tuo laikotarpiu, kada visuomenėje visi laukė pranašo,
apokalipsės, pasaulio pabaigos ženklų, šiandien tai atrodytų absurdiška. „Meiro
apsisprendimą leistis į kelionę nulėmė skruzdės, kai intensyviai apie visa tai
bemąstydamas pamatė, kaip skruzdės ropoja stalo koja, tvarkinga vora, ramiai ir
drausmingai [...] Tai ženklas, nusprendė jis patenkintas (p. 660).“ Panašiai
ir pas krikščionis, nes Barokas kontrreformajos paveiktose šalyse įgalina
mintį, jog netrukus žemiškasis pasaulis žlugs. Netrukus Jokūbas, būdamas
pietinėse turkų ir islamo paveiktose šalyse ima vienyti čionai atsibasčiusius
žydus ir skelbti antitalmudistines idėjas, kad Jokūbas yra naujasis žydų
išganytojas. Negana to, jis netgi žydus atveda prie krikščionybės ir netgi pakrikštija.
Iš tikrųjų Olga Tokarczuk, remdamasi istoriniais šaltiniais ir mistiniais
įrašais, kuria tiek Jokūbo prieštaringą asmenybės paveikslą, tiek naują
sektantišką žydiškos ir krikščioniškos frankistų religinę atmainą. Pastarąją,
atrodo, kuria ne vien Jokūbo galia, bet ir susiklosčiusios paradoksalios
Lenkijos ir visos Europos politinės, ekonominės ir kultūrinės situacijos.
Istorija apima maždaug 30 metų, įsigalint Apšvietai, proto amžiui, padalinant
Abiejų Tautų žemes bei Prancūzijos revoliucija.
Iš vienos pusės romanas nušviečia sudėtingą to meto
religinę ir politinę situaciją, apie kurią, tenka pripažinti, beveik nieko
nežinojau. Nesumeluosiu sakydamas, kad romanas labai žydiškas, tad iškart
rekomenduočiau skaityti tiems, kurie domisi ne tik holokaustiškąja žydų
istorija, bet ir europinės dalies žydų ilgaamže istorija, nes Jokūbo knygose
yra tokių paradoksų ir pikantiškų dalykų, kad sunku patikėti, jog taip galėjo
išvis būti.
Tiesa, prisirankiojau visokiausių citatų, kurias
maniausi panaudosiąs šioje recenzijoje, tačiau atsivertęs užrašus suvokiau, jog
tai daryti smulkiau yra beprasmiška, nes kiekvienos citatos kontekstus, netgi
labai skirtingus, tektų komentuoti. Noriu pasakyti, kad mane asmeniškai visoje
šioje istorijoje jaudino Jokūbo asmenybė ir jo įtaiga aplinkiniams. Jį didžiausiose
gyvenimo kelionėse lydi atsidavęs amžininkas Nachmanas, kuris vėliau po
krikšto, kaip ir daugelis pasekėjų, pasikeis žydišką vardą į lenkišką. Jis aistringai
užrašinėja slapta Jokūbo gyvenimą ir keliones. Nors abu vyrai vedę (tą darys ne
kartą), tačiau autorė nežinia, ar interpretuodama, ar susidarydama įspūdį iš
Nachmano įrašų, daro prielaidą, jog Nachmanas mylėjo savo dievaitį ir fiziškai,
o Jokūbas jaunose dienose taip pat tikriausiai buvo linkęs paeksperimentuoti: „Ar
jis cibulis? – klausia Molivda Nachmano, žiūrėdamas į Hešelį. Taip turkai
vadina dvilyčius. Dievo taip aprūpintus, kad gali būti laikomi ir moterimi, ir
vyrai (p. 609).“ LGBTQ temos užuominų romane yra ir daugiau, ir jie
akivaizdžiai brėžia punktyrą tarp veikėjų prigimties ir prieštaringų religinių
misijų ir idėjų.
Bene labiausiai keista atrodė, jog Jokūbas iš esmės
kuria ne tik religiją ir galvoja kaip Mozė apie tautą ir išganymą, bet leidžia
sau tiek daug, kad protu nesuvokiama, kodėl jam taip puikiai sekasi prasmukti
ir visada išlikti gyvam. Jokūbas moteris renkasi iš artimųjų savo draugų žmonų,
verčia ir kitus vyrus santykiauti su kitų žmonomis. Man tai priminė libertinus,
tam tikra prasme juk tai yra daugpatystės sekso komuna, kurioje Jokūbo valia
kuriama santuokos laimė. Panašiai kaip XX amžiuje populiaraus indų guru Ošo
(angl. Osho) meditacinėje judėjimo bendruomenėje. Įdomiausia, kai net
gyvendamas Brno mieste, dabartinėje Čekijoje, pagyvenęs Jokūbas iš Varšuvos kviečiasi
žindyves ir geria jų pieną bei smaginasi, o aplinkiniai jį laiko Mesiju,
naujuoju pranašu, kuris teigia, jog kabala išsikvėpė, jog po Mesijo atėjimo
dingo visos talmudinės tiesos, jos nebegalioja. Romane yra ir visiškai
absurdiškų Jokūbų liudijimų: „Jei tu to nežinojai, vadinasi, nieko nežinai,
– sako Jokūbas suirzęs. – Dovydas ir Šabtajus slapta buvo moterys. Išganymas
neįvyks kitaip, kaip tik per moterį. Dabar aš tai žinau, ir tam esu čia. Nuo pasaulio
pradžios man vienam, niekam kitam, yra patikėta mergelė, kad ją saugočiau (p.
263).“ Logiškai mąstant, Jokūbas įtikėjęs savo mintimi apie moters Mesijos
atėjimą, santykiauja su jomis, turi vaikų, bet ar tai nėra bėgimas nuo savo
homoseksualumo? Vietomis minima, kad sekso sugulovės pasakojo, jog iš tikrųjų Jokūbas
turi du penius. Jo seksualinis elgesys, manyčiau, turėjo labai didelės įtakos
elgesiui. Aišku, tokia prielaida menka, nes trūksta istorinių liudijimų.
Nachmanas ir ištikimiausi bendražygiai su vaikais ir žmonomis, netgi senieji
žydai tiki Jokūbu, atrodo, lyg šis žmogus turėjo šamaniškos galios
hipnotizuoti. Tokį įspūdį galima susidaryti ir iš to, kaip jis savo kalėjimą
Lenkijoje po teismo per kelerius metus paverčia savo sektos namais. Kaip taip
įmanoma? Įdomu ir tai, kad patį Jokūbą kamuoja epilepsija, kurią Nachmanas savo
raštuose įvardija apie „dvasios įėjimą į kūną“.
Dar vienas ryškesnių romano veikėjų yra, žinoma,
lietuvių kilmės Molivda, kuris nukeliauja į salas Viduržemio jūroje, užsiima
jūreivyste, galiausiai apsistoja pas turkus ir susipažįsta su Jokūbu, seka jam
iš paskos. Autorė įterpia ir lietuviškosios Žečpospolitos geografinių šeimos
istorijų, tad sunku patikėti, jog tai vyksta XVIII amžiaus viduryje, kad žmonės
taip įdomiai gyveno. Iš vienos pusės Molivda primena renesansišką žmogų, kuris
keliauja vienas, nebijo iššūkių, pasižymi erudicija, tačiau tuo pačiu, kaip ir
daugelis, kurie atsiduria šalia Jokūbo, negali jam atsispirti. Įdomūs lenkų
baroko poetės Elžbietos Družbackos susirašinėjimai su klebonu Benediktu Chmeliovskiu,
kuris buvo pirmosios lenkų enciklopedijos autorius, kai laiškuose išsiskiria jų
požiūriai dėl lenkų ir lotynų kalbos vartojimų. Autorė netgi šiuos laiškus
pavertė kalbotyros disputu.
Jokūbo knygos atskleidžia beprotišką Jokūbo sėkmę ir
jo asmens prieštaringumą. Kas iš tikrųjų buvo tas frankistas? Beprotis nušvitęs
žmogus, kuris nesuprato protu savo galios ir todėl kėlė sumaištį? Tikras mistikas
ir kerėtojas, savo misijon patraukęs šimtus protaujančių ir išsilavinusių
žmonių? Ar tai revoliucionierius? O gal tik menkysta, įtikėjęs savo didumu ir
reikšmingumu? Šie klausimai kyla nuolat skaitant romaną. O autorė aiškinti
nesistengia, ji būtent ir perteikia tų istorinių šaltinių kontrastingą
liudijimą, iš kurių mums belieka „nusilipdyti“ savąjį Jokūbą. Pabaigoje autorė,
išsireikšiu metaforiškai, tarsi numeta kraujo lašą ant Europos žemėlapio, kuris
pasklinda per žemes, valstybės, epochas, masonus ir t. t. Atrodo, jog Jokūbą
seniai visi pamiršo, tačiau kiek jis žydų teisininkų, galvotų verslininkų atvedė
skirtingose šalyse prie labai svarbių valstybinių galios aparatų, kas galutinai
performuoja Europos veidą. Frankistai pasklinda visur.
Knygos skaitymas, tiesa, buvo nelengvas ir
komplikuotas. Pradėjęs karštomis vasaros dienomis nė nesitikėjau, kad užbaigsiu
lietingą spalio dieną. Kai kada išties patyriau skaitymo transą ir smalsumą,
žavėjo autorės erudicija, su kokiu emociniu intelektu ji apdoroja skirtingų
šaltinių jungtis, kaip išryškina istorines asmenybes, paverčia jas įdomiomis,
tačiau kai kada knyga tapdavo sunki kančia, tekdavo ir sukandus dantis skaityti
išdrikusias, čia pat dūžtančias ir besilipdančias į vientisą matricą, istorijas,
kurias jungia priežasties ir pasekmių ryšiai. Jokūbo knygos be galo
daugiasluoksnis, nelengvas, bet turtingas, įmantrus, įdomus bei aistringai
ambicingas XVIII amžiaus Vidurio Europos, kuriai priklausome ir mes, veidrodis.
Mums dažnai atrodo, jog Baroko laikotarpiu, Klasicizme bei Apšvietos pradžioje
įvykę įvykiai yra tokie seni, kad neturi pasekmių šiai dienai, deja, skaitant kolosalųjį
Jokūbo knygas tampa aišku, kad vieno žmogaus sprendimas gali lemti
ištisos Europos istoriją, o Mesijai gali gimti kas dešimtmetį ir gerti kavą
Briuselyje arba žiaumoti čebureką Palangoje karštą rugpjūčio dieną.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
2011 metais lenkų režisierius Jan Komasa pristatė
filmą „Savižudžių kambarys“, kuris Lietuvoje dėl Scanoramos festivalio buvo
gana plačiai aptarinėjimas, o ypač tarp jaunesniųjų žiūrovų. Režisierius sukūrė
savotišką tęsinį pavadinimu „Savižudžių kambarys: Nekentėjas“ (lenk. Sala
samobójców. Hejter) (2020), apie kurį niekas pernelyg mūsuose nekalbėjo
ir nekalba, nors filmas šiek tiek platesnio masto, nes apeliuoja ne į
individualią atskirtį, bet savotišką visuomeninę manipuliaciją ir provokaciją.
Nors nereikia stebėtis, kadangi metai prieš šį filmą režisierius pristatė Kino
pavasaryje hitu tapusį filmą „Kristaus kūnas“ (2019), pastarasis buvo
pasiūlytas į „Oskarus“ kaip geriausias užsienio filmas, tad ir netrukus
pristatytas „Savižudžių kambarys: Nekentėjas“ savotiškai ištirpo ano filmo
kontekste.
Kad lenkai moka kurti gerą, provokatyvų ir įdomų kiną,
su tuo tikriausiai sutiks bemaž visi. Šioje dalyje pasakojama gabaus jaunuolio
Tomašo (aktorius Maciej Musialowski) istorija. Tomašas našlaitis, globojamas
turtingos tetos ir dėdės, jam parūpinta vieta prestižiniame universitete,
tačiau dėstytojai prigauna jo mokslinį plagijuotą darbą, ir jis netenka vietos
tarp studentų. Bijodamas pasakyti savo globotiniams, Tomašas renkasi slapukauti
ir savo teisės žinias pritaiko vienoje korumpuotoje įmonėje, kuri daro įtaką
žiniasklaidai ir socialiniams tinklams skleisdami melą, propagandą ir pateikdami
faktus ne tokius, kokie turėtų atspindėti tikrovę. Galų gale, Varšuvoje
prasideda rinkimai ir Tomašas, norėdamas savaip atkeršyti savo storžieviams
globėjams už patyčias, kurias nuolat girdi slaptu pasiklausymu aparatu, ryžtasi
smogti į jų finansinius projektus, susijusius su homoseksualaus mero rinkimams...
Visoje toje istorijoje man sunkiausiai žiūrėjosi
keista meilės istorija tarp Tomašo ir globotinių dukrelės Gabi. Toji Gabi tai
yra, tai nėra, tai pasirodo ir lemia Tomašo pasirinkimus, o po to vėl
išvažiuoja... Tokia „stumdoma“ kaip stalelis ant ratukų veikėja, kad nebeliko vietos
jos asmeninei istorijai, kuri galbūt būtų pastiprinusią visą šią istoriją.
Iš tikrųjų filmas provokatyvus, turintis tam tikro
intriguojančio holivudinio apgaulingo pagrindinio veikėjo sugestijos t. y.,
jaunas, gabus ir ambicingas, tačiau dėl klaidos pažemintas individas kolaboruoja
su korumpuotomis įmonėmis ir gauna premijas už inscenizuotus skandalus. Tomašas
tą daro labai dinamiškai, pasitelkęs teisės žinias ir analitinį mąstymą, dažnai
apsimeta vogdamas tapatybes ir žongliruodamas informacija (savotiškas Džeradas
iš serialo „Pretendentas“). Tai kartu savotiški „Apgaulės meistrai“, tik lenkai
kur kas žemiškesni ir paprastesni, tačiau neišvengia to dinamiško holivudinio
patoso.
Visgi filme nagrinėjamos kelios temos. Viena iš jų asmeninis kerštas, kita rinkimų spekuliacijos ir įtampa, auganti iki teroro aktų. Tomašas manipuliatyviai per žaidimą susiranda pažeidžiamą ir nuolat užsidegantį teroristą, kurį įkalbina surengti viešą sušaudymą. Iš tikrųjų režisierius iškelia kartais matomas, o kartais visai užglaistomas Lenkijos politines ir visuomenės socialinių grupių įtampas, pavyzdžiui, lenkai, kurie proeuropietiški, atviri laisvėms, LGBTQ pripažinimui ir tie, kurie dedasi neonaciais radikalais, kurie rėkauja, kad Lenkija yra tik lenkams. Įdomu, kad Tomašas apolitiškas, jam absoliučiai nesvarbu, ar tu proeuropietiškas, ar nacionalistas, jis suvokia ideologijos dirgiklius ir pats imasi jais spekuliuoti kiršindamas ir kurdamas baisias situacijas. Režisierius tuo parodo, kaip lengva tai daryti, jeigu atsiriboji nuo kvailų ideologijų, perpranti sistemą. Kitą vertus, lenkai nebūtų kine lenkais, jeigu blogietis filmo pabaigoje ne tik nesulauktų teisingo atpildo, bet dar ir taptų tautos didvyriu. Argi neabsurdiška, jog blogieji gyvenime dažniausiai ir laimi?
P. S. Filmą galite žiūrėti ir nematę pirmosios dalies. Nors yra subtilių užuominų į pirmąją istoriją, bet tai jau visai kita tema ir istorija.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 61/100
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Šįkart, kaip ir dažniausiai, budistų lyderis Jo
Šventenybė Dalai Lama XIV yra teisus, sakydamas ir budistinę, ir šiaip
pragmatišką vakarietišką tiesą. Kiek mes sueikvojame pastangų įrodinėdami,
įveikinėdami, taisydami, kovodami su tuo, kas galbūt yra beprasmiška, nes nieko
nepakeisi, ir kaip dažnai išpučiame iš musės dramblį, kai sprendimus tiesiog
reikia pasirinkti ir įgyvendinti, tačiau dėl tingumo, vangumo, susipriešinimo
dažniausiai labai bambame ir aklai įrodinėjame, jog sprendimų nėra.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Ištroškę siaubo ir įtampos žiūrovai, tikriausiai, kaip
ir aš, dažnai žiūri visokius abejotinos vertės siaubo filmus, prablaškyti
kasdienybę ir neapkrauti savęs dideliais egzistenciniais klausimais. Vienas iš
tokių, artėjant Helovynui, šiųmečių filmų yra jaunos amerikiečių režisierės Roxanne
Benjamin siaubo filmas „Kažkas vaikams negerai“ (kai kur verčiama „Su
vaikais kažkas negerai“ (angl. There's Something Wrong
with the Children) (2023).
Istorija pasakoja apie atokioje miškų provincijoje
esančias dvi poras. Viena iš jų bevaikė, o kita turinti du vos ūgtelėjusius
vaikus. Vieną dieną šios šeimos susiruošia į mišką pasivaikščioti ir aptinka
senus griuvėsius, kuriuose vaikai išvysta švytėjimą. Kitą dieną kaimynai, pas kuriuos
miegojo vaikai, supranta, jog vaikai kažkur dingo. Galiausiai vyras atseka
juos, nes jie grįžo į tuos griuvėsius, pastarieji jo akivaizdoje savižudiškai
įšoka į bedugnę, o Benui, visa tai mačiusiam, pakrinka nervai. Grįžęs atgal
namo, jis mato tuos vaikus gyvus ir sveikus, tačiau jie ima elgtis
provokuojančiai ir baugiai. Kiti dar nemato, bet šie vaikai iš tikrųjų jau
pasikeitę...
Iš tikrųjų kažin ko ypatingo šiame filme nėra, jis i
labai vidutinis, bet kažkas jame visgi būta, kad jam pavyko išlaikyti mano
dėmesį nuo pradžios iki pabaigos. Gal tie tokie lengvi ir natūralumu „apipinti“
suaugusiųjų pokalbiai apie santykius ir vaikus prie vyno ir laužo? Pirmoji filmo
pusė išties stengiasi atskleisti tą natūralistinę atmosferą, jog nieko ypatingo
iš tikrųjų nevyksta. Suaugę maukia alų ir baltą vyną, o aplinkui strikinėja
išdykaudami vaikai. Antrojoje filmo pusėje, aišku, įvyksta esminis lūžis ir
paslaptingo švytėjimo paveikti veikėjai tampa, tiesa, nežinia, kuo, gal
pavergtais vabzdžių formos ateiviais (tai iki galo ir nėra atskleidžiama), bet
įtampos, bent jau man, netrūko. Tiesa, ji gan tradicinė, nes pagrindinei
veikėjai, kuri lieka bene vienintelė nepaveikta švytėjimo, reikia ištrūkti iš
miškų automobiliu, tačiau negali, ji slepiasi nuo ją persekiojančių monstrų.
Aišku, filmas neišvengia akivaizdžių klišių, pvz.,
atvykusi iškviesta pareigūnė skeptiškai vertina situaciją, bet netrukus ją
perduria vabzdžio geluonis. Kiek filmų pareigūnų baigia būtent šitaip savo
likimą panašiuose filmuose? Ogi beveik visi. Žinoma, galimai gali suerzinti
neadekvatūs veikėjų veiksmai ir šabloniški kai kurie pokalbių fragmentai, pvz.,
kai Benas bando įrodinėti, jog vaikai nėra tikrieji vaikai, o žmona vertina jį
kaip kokį įstreikuojantį vaiką ir juo netiki. Kodėl visas tas tikėjimo ir
netikėjimo klausimas kartojasi iš filmo į filmo kaip būtinybė? Nepaisant visų
filmo klišių ir nuspėjamų siužetinių algoritmų, man jis kaip pramoginis susižiūrėjo
neblogai. Gal buvau labai geros nuotaikos?
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 53/100
IMDb: 5.0
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Šis savaitgalis, kai tokie nuostabiai subjurę orai,
galima daryti namuose tai, kas labiausiai teikia džiaugsmo. Pavyzdžiui, lepinti
savo sielą ir jausmus puikia literatūrą. Tai laikas, kai atsikeli ir stebiesi,
kad 10 valanda ryto atrodo kaip pusė šeštos vakaro, ir toji prieblanda, einanti
iš po didelio storio debesų dangaus betoninio sluoksnio, suvienodiną visą
dienos ritmą. Laikas atrodo vienodas, saulės nematyti, belieka tik tyliai pasportavus
ir susitvarkius buitį, įsisupti į antklodę ir skaityti, maukiant vieną po kito
arbatos puodelius. Jeigu tai nėra laimės savaitgalis, tada kas?
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Atsirado daug žmonių, kurie man rekomendavo pažiūrėti
šį filmą ir kuo greičiau pasidalyti nuomone, tad susigundžiau ir atidėjęs visus
kitus filmus į šalį pažiūrėjau režisieriaus Alejandro Monteverde juostą „Laisvės
garsas“ (angl. Sound of Freedom) (2023), kuri remiasi tikra
amerikiečio Tim Ballard istorija. Pastarasis tyrė iš trečiųjų Centrinės
Amerikos šalių kriminalinį vaikų sekso prekybos tinklą ir išsiaiškino neregėto
masto korupcinį tinklą t. y., grobiamus vaikus ir jų pardavinėjamą
pasiturintiems baltiesiems amerikiečiams. Apie tai dažnai šioji informacija yra
viešojoje erdvėje tildoma arba kiek įmanoma prislopinama. Prisiminkime, kad dėl
vaikų išnaudojimo skandalo buvo įsivėlusi ir Hilary Clinton bei Baraco Obamos
istorija, šių politikų artimųjų rate keisti kodiniai susirašinėjimai (apie tai
galite pasižiūrėti YouTube, jeigu dar neištrinta medžiaga). Pastaroji istorija
buvo tiek prislopinta, kad net sąmoningai paversta kaip konspiracinė teorija.
Dabar tik velnias žino, kaip ten yra, tačiau apie turtingiesiems priklausančias
privačias salas, kur gabenami vaikai tvirkinimui, yra tiesos, o Tim Ballard tą
atskleidžia.
Timo Ballardo istorija tapo šiuo vaidybiniu filmu,
kurį tiesiog kino kritikai sumalė į miltus. Kai kas bando įžvelgti tame tą
pačią korupciją t. y., bandymą blokuoti šį filmą plačiojoje rinkoje ir padaryti
jį nepatrauklų ir neaktualų. Galimas daiktas, kad tame yra tiesos, nieko negali
žinoti. Pati istorija, žiūrint filmą, išties nėra lengva. Kaip parasta ir
lengva apgaulės būdu išvilioti vaikus, juos pagrobti ir parduoti. Šokiruojantis
faktas, kad per pastaruosius 5 metus vaikų sekso vergovės prekyba išaugo 5000
procentų! Bent jau toks faktas nuskamba filme, tad mastai yra šokiruojantys.
Visgi žiūrint patį filmą, atmetus visą tą medžiagą ir
biografinį turinį, tenka pripažinti, kad pati režisūra tikrai neblizga. Kadrai ir
scenos montuojami labai primityviai, sakyčiau, holivudiškai nulaižyti. Filmas akivaizdžiai
naudojasi vaikų prekybos medžiaga kurdamas agento herojaus įvaizdį, kitaip
sakant, piešdamas žiūrovui didvyrio portretą. Pokalbiai pilni teatrinių negyvų
pauzių, sulėtintų pirmo plano veidų, su veikėjų pritvinkusiomis ašaromis ir pagražinta
netikrove. Manding, kažkur dingo tikroji atmosfera ir vaikų skausmas, kuris
nebuvo atskleistas. Užtenka įvertinti filmo finalą, kada išvaduoti vaikai muša ritmą
ir būgnus, lyg jie nebūtų ištisus mėnesius kasdien prievartaujami ir
išnaudojami, lyg būtų tik šio filmo dekoracijos. Žinoma, yra pastanga perteikti
pagrindinio veikėjo Timo įsitraukimą ir pasiaukojimą, riziką, kas iš dalies
pavyksta, tačiau nuolat galvojau jo motyvo priežastis. Kodėl, po velnių, jis
tai daro? Tik dėl to, kad pats turi panašaus amžiaus vaikų? Kažkur prašapo
loginės jungtys, užleisdamos vietą filme teatralizuotoms netikroviškoms
scenoms, tad visame tame dirbtume pasimetė tikroji mintis – kalbėti apnuogintai
ir nemeluojant apie šį korupcinį tinklą. Pagrindinį vaidmenį sukuria „Kristaus
kančia“ žvaigždė Jim Caviezel, kuris šiam vaidmeniui labai tinka, tačiau yra
apribotas ir įrėmintas holivudinio šabloniško formato.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 36/100
IMDb: 7.8
Jūsų Maištinga Siela