Filmas: "Pirmoji karvė" / "First Cow"

 

Sveiki,

Kada paskutinįkart mačiau vesterną? Jeigu „Šuns galia“ galima bent iš dalies laikyti vesternu, manau, jis tada būtų įspūdingas vesternas, nors veiksmas vyksta ir Australijos lygumose. Visgi nesu klasikinių vesternų mėgėjas, tad su šiokiu įtarumu ėjau į šių metų Kino pavasario festivalio atidarymo filmą „Pirmoji karvė“ (angl. First Cow) (2019), kurį režisavo, kaip ir „Šuns galia“, vėlgi moteris Kelly Reichardt. Filmas pasirodė, galima sakyti, pandemijos išvakarėse ir dėl to daugelio buvo praktiškai nepastebėtas, nes festivaliai ir kino teatrai buvo masiškai uždarinėjami. Nepaisant visko, Kino pavasaris šį filmą pristato kaip atidarymo, vadinasi, reikia pamatyti.

„Pirmoji karvė“ mums vaizduoja laukinę Ameriką, kurioje siaučia aukso ieškotojai, šiurkščiai elgdamiesi ne tik vienas su kitu, bet ir su vietos indėnais, kuria savitą brutalų ir galiomis grįstą hierarchinį pasaulį. Nors filmą daug kas įvardija kaip vesterną, tačiau jis iš esmės prieštarauja klasikiniams vesterno siužetams. Čia mes neturime įprastų mačo stiliaus herojų ir raitelių, kurie išsitraukia revolverius ir tarp dantų laiko krapštuką. Visgi tai kontrastas tiems paprastai filmuose vaizduojamiems aukso ieškotojams, kurie smuklėse susipeša dėl auksinio danties ar dar banalesnių dalykų. Istorija pasakoja apie medžioklės būtyje esantį vyruką, kurį visi vadina Virėju. Virėjas kelionės metu išgelbsti kinų kilmės vyruką, o šie, vėl susitikę miestelyje, tampa gerais draugais, apsigyvena kartu, dalijasi svajonėmis apie nuosavą žemę ir viešbutį San Franciske, kol galiausiai Virėjas užsimano iškepti skanių bandelių. Tuose atšiauriuose kraštuose vietos turtuolis upe atsiplukdo pieningą karvę ir vyrukai naktimis meldžia ją, kad turguje galėtų parduoti savo gaminius. Netrukus bandelės tampa vietos sensacija, tikras delikatesas, kol valgiu nesusidomi karvės savininkas...

Iš esmės filmo siužetas pastatytas pagal romaną, aiškiai juntama novelės ar romano uždara pasakojimo kompozicija; prie upės kranto filmo pradžioje moteris aptinka du skeletus ir pasakojimas mus nukelia daug metų į praeitį. Belieka stebėti, kaip du draugai atguls į tą vietą, kitaip sakant, stebint veikėjus, aiški jų lemtis. Tai ne tas filmas, kuris žaistų aštriais socialiniais klausimais, provokuotų, filmas viensiužetis, labai biliūniškos novelės tipažo, tačiau viso filmo esmė yra būtent atrastas kino kalbėjimo būdas. Filmas įsuka į siužetą labai iš lėto, tiesą sakant, net nesitiki, kiek ilgai reikėjo laukti, kol prasidėjo tikroji intriga, o kai ji prasidėjo, jau galas ir probleminė linija buvo aiški. Visgi tai lėtas antivesternas, kuris rodo laukinių vakarų, galgi veikiau, šiaurės vakarų švelnius vyrukus, kurie tetrokšta sėkmės, nelipant per kitų galvas, be mačistinės konkurencijos. Rudeniškų spalvų, rūkų, prieblandų ir drėgmės persunktoje erdvėje kuriama draugystės ir tyliai žlungančių svajonių istorija, o vyrukai neužima dominuojančių herojų pozicijų, tokiems autsaideriams lemta būti užmirštiems ir be kapo duobės. Filmas kaip ilga novelė apie JAV neherojiškus vyrukus, kurie irgi kažkada gyveno toje susisluoksniavusiame vyrų pasaulyje ir buvo savaip svarbūs.

Nors pradžia ir kėlė abejonių, trūko įtraukumo, bet visuminis filmo vaizdas geras, tai lėtas žiūrovo vedimas į mišką, į dviejų vyrukų istoriją, į šviesą ir tamsą... Visgi kikenau kaskart iš Virėjo, kai naktį ateidavo pamelžti pirmosios karvės. Seniai nemačiau taip mylinčiai ir švelniai kalbinančio vyruko (su karve!), lyg būtų Romeo po mylimosios Džuljetos balkonu. Ir gražu, ir juokinga, ir labai vykusi giedra scena tamsoje.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.1

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos filmų pasirinkimas: Kino pavasaris 2022!

 

Sveiki,

Beveik paskutinę dieną susipirkau bilietus ir susidėliojau sau Kino pavasario 2022 programą. Šiek tiek pasidairiau į kitų rekomendacijas, bet iš esmės dauguma filmų atsirinkau tiesiog pats. Daug įtakos turėjo režisierių retrospektyva, jau matytų jų darbų palikti įspūdžiai, kai kurie tiesiog dėl apdovanojimų, pastarieji dažnai nenuvilia. Šiemet dalį filmų žiūrėsiu teatre, dalį namuose. Dėl to, ką žiūrėsiu namuose, nesu iki galo nusprendęs, tad iš šio sąrašo tikriausiai dominuoja filmai, kuriuos matysiu kino teatre.

Kino pavasaris – dvejus metus laukta kultūrinė puota. Tai lyg ir tradicija, kai išeini iš kino salės, eini gatvėmis, beveik jau sutemę, bet vis tiek jauti tą orą, pavasarį ir tave lydintį emocinį foną, kurį palieka matytas filmas. Kas šito nepasiilgo? Aš pasiilgau.

Štai ką šiemet ketinu pamatyti.

„Pirmoji karvė“ (First Cow)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7952-pirmoji-karve

„Anetė“ (Annette)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7804-anete

„Memoria“ (Memoria)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7813-memoria

„Saulėlydis“ (Sundown)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7840-saulelydis

„Vestuvės“ (The Wedding / Day Wesele)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7949-vestuves

„Blogiausias žmogus pasaulyje“ (The Worst Person in the World / Verdens verste menneske)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7805-blogiausias-zmogus-pasaulyje

„Svečiuose“ (Speak No Evil / Gæsterne)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7809-sveciuose

„Ties virimo riba“ (Boiling Point)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7838-ties-virimo-riba

„Gerasis bosas“ (The Good Boss / El Buen Patrón)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7844-gerasis-bosas

„Mažytė mama“ (Petite Maman / Petite maman)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7807-mazyte-mama

„Likimas ir fantazijos“ (Wheel of Fortune and Fantasy / Guzen to Sozo)

https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7802-likimas-ir-fantazijos

Kadras iš filmo "Gerasis bosas".

Kadras iš filmo "Saulėlydis".

Kadras iš filmo "Vestuvės".

Kadras iš filmo "Memoria".

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kurčiųjų vaikas" / "CODA"

 

Sveiki,

Daug kas teigia, kad Sian Heder režisuota muzikinė drama „Kurčiųjų vaikas“ (angl. CODA) (2021) yra vienas geriausių šio sezono filmų. Tą, atrodo, patvirtintų ir akivaizdus prasibrovimas į įvairių kino apdovanojimų nominacijų sąrašus, o kai kuriose kategorijose netgi laimėjo. Nesistengsiu apžvelgti tų įvertinimų, nes pastaruoju metu „didieji“ kino apdovanojimai nebeatitinka mano kino kokybės standartų, kurie gerokai pakito per pastaruosius dešimt metų. Visgi, genamas smalsumo, pagalvojau, kad šis filmas nebus prastas ir nutariau pažiūrėti.

„Kurčiųjų vaikas“ pasakoja apie šeimą, gyvenančią miestelio uoste ir uždarbiaujanti iš žvejybos verslo. Įdomiausia tai, kad visa šeima laikosi iš jauniausios šeimos dukters, kuri šeimoje vienintelė girdi, todėl yra nuolat priversta ne tik saugoti jūron išplaukusius vyresnįjį brolį bei tėvą, bet ir padėti šeimos verslui, kai pati mokykloje jaučiasi atstumtoji. Vieną dieną ją pastebi naujasis muzikos mokytojas, kuris mokykloje suformuoja chorą. Galiausiai Rubei, pagrindinei filmo veikėjai, tenka rinktis: ar muzikos mokykla didmiestyje, ar šeima, kuriai reikia nuolatos jos vertėjos pagalbos. Šis sunkus jaunos merginos išbandymas filme atskleidžiamas nelengvu balansavimu, tad daugelis mokykloje, įskaitant ir muzikos mokytoją, nesuvokia, kokioje tikrovėje ji gyvena.

Man patiko, kad filme pavyko atskleisti šias moralinio įsipareigojimo, pasiaukojimo ir individualaus gyvenimo puses. Iš tikrųjų galima Rubę suprasti, kad ji ne tik mokykloje kitokia, bet ir pačioje šeimoje, kai aplinkui visi negirdi, o ji girdi, nesunku jaustis visur atstumtai. Visgi filmas disnėjiškas ir viskas kvepia pigiu prieinamumu. Filmo finalas sentimentaliai nublizgintas pagal happy end formulę (mergina galiausiai užsitarnauja tėvų prielankumą ir įstoja į muzikos mokyklą), todėl tikėtis niūrios baigties nė iš tolo nesitikėkite. Taip pat veikėjos pasirinkimo problemą paskanina netikėtai užsimezgusi meilė, šokinėjimas nuo olos į ežerą ir t. t. Iš esmės filmo atmosfera spalvinga, naratyvas laikosi ant vieno probleminio siūlo, o viskas daugmaž perteikiama kaip didaktiniame holivudiniame filme, skirtame visai šeimai, ypač jaunuomenei. Nesakau, kad toks kinas nereikalingas, jis skirtas masėms, ne vieną tikriausiai sugraudins, tačiau man asmeniškai filmas vieno momento, ilgam atminty neišliks, tačiau suprantu poreikį, kad filmas palepins šviesiomis emocijomis žiūrovų minias ir tai yra tikriausiai tokio žanro ir pobūdžio kino privalumas.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ikaras. Mieteko Košo legenda" / "Ikar. Legenda Mietka Kosza"

 

Sveiki,

Mėgstantiems šiuolaikinį lenkų kiną, manau, nepraslysta nė vienas žinomesnis lenkų darbas. Štai Maciej Pieprzyca režisuota drama „Ikaras. Mieteko Košo legenda“ (lenk. Ikar. Legenda Mietka Kosza) (2021) pasakoja apie realiai gyvenusį lenkų džiazo aklą pianistą Mieczyslaw Kosz, kuris iš gyvenimo pasitraukė 1973 metais, sulaukęs vos 29 metų.

Mėgstu biografines menininkų istorijas, tačiau mėgstu ir kitokias menininkų asmenybių pateiktis, norisi to neholivudinio prieskonio, kada žiūri filmą ir jauti, kad scenaristai ir kino kūrėjai susėdę negalvoja komerciškai, kaip iš turimos medžiagos padaryti visiems nesunkiai suvokiamą naratyvą ir nepadaryti gėdos, kitaip sakant, parodyti teigiamus menininko gyvenimo aspektus. Tas būdinga ir dokumentiniams filmams, todėl man svarbu tokiuose filmuose pamatyti įvairiapusiškumą ir kontraversiškumą, jeigu jis, žinoma, egzistavo. M. Kosz asmenybė, manding, nelabai kuo skiriasi nuo puikiai įvertinto „Edith Piaf. Rožinis gyvenimas“. M. Kosz vaikystėje apanka ir tėvai, paprasti kaimo ūkininkai, palieka sūnų vienuolyne, kuriame globojami panašaus likimo vaikai. Čia mažasis Kosz būtent ir pradeda savo pirmąsias pianino pamokas, o visiškai praradęs regėjimą, nebepasiduoda vienuolių įsakymams ir ima pašėlusiai improvizuodamas skambinti... Toliau viskas pagal gyvenimišką ir daugelyje filmų matytą scenarijų – M. Kosz lemta tapti lenkų džiazo legenda.

Iš tikrųjų pirmas pusvalandis praslinko ganėtinai abejingai. Iš lenko kino tikiuosi pačios aukščiausios kokybės ir puikių, neeilinių scenarijų. Deja, šioje istorijoje atpažinau beveik visus svarbiausius filmų apie menininkus mechanizmus, todėl filmas ganėtinai schematiškas t. y. vaikystės vaizdinius „užkloja“ dabarties veikėjo problemos, galiausiai per visą filmą mažomis nuotrupomis bandoma sulygiuoti ir vaikystės vaizdiniais paaiškinti asmenybės tapsmo istoriją, akcentuojant kokią nors negalią ar socialines sudėtingas aplinkybės, kurios emociškai nepaliktų žiūrovo abejingo. Tiesą sakant, netgi Kosz gyvenimas, kai jis užsidega kurti ir nebegali be muzikos gyventi, tampa aišku, kad kaip daugelis taps neurotikas, atstums ir susipriešins su savo draugais, nusigers ir pasieks, žodžiu, dugną, nes genijus ir paprastas gyvenimas, kaip žinia, pas daugelį žymių menininkų, įskaitant ir šį džiazistą, nesuderinami dalykai. Viskas kaip iš vadovėlio.

Visgi filmo stipriosios pusės būtų pagrindinio aktoriaus, tikriausiai mano nuo šiol mėgstamiausio lenkų aktoriaus Dawid Ogrodnik atlikimas. Labai įtaigiai įsijautęs į šį vaidmenį! Kaip mūsų aktorius Giedrius Arbačiauskas LRT studijos rengtame reportaže „3 minutės iki filmo“ teigė, aktorius per 10 metų sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį ir tai yra plataus europinio masto aktorius. Tai ne pirmas sykis, kai atkreipiu D. Ogrodink – verta pamatyti šį jo vaidmenį. Nors Kosz nesu tyrinėjęs, visgi jo laikysena man nuolat priminė Andrejaus Tarkovskio išvaizdą. Kitas svarbus filmo pliusas, žinoma, yra nuolat be paliovos skambanti džiazo muzika, kuri tampa ne tik filmo fonu, bet iš tikrųjų sukuria bendrą emocinį atmosferos gaudesį, jautiesi lyg kokioje jaukioje kavinėje. Tik jums spręsti, ar norite pamatyti šį filmą. Manau, tikri muzikantai pamatys kur kas daugiau, nei man pačiam pavyko, nes biografiją papildo ir muzikos žanras, to laikmečio stilius.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šviežia" / "Fresh"

 Sveiki,

Žinote tuos vėlyvus vakarus, kada atsigulus į lovą renkamės tokį filmą, kurį žiūrint nebūtų gaila prisnūsti, o gal ir visai užmigti? Būtent to ir tikėjausi pasirinkęs Mimi Cave režisuotą siaubo trilerį su komedijos elementais „Šviežia“ (angl. Fresh) (2022). Istorija pasakoja apie jauną merginą, kuri nekenčia pasimatymų, tačiau vaikšto į juos ir kaskart nusivilia, bet vieną vakarą ji daržovių skyriuje sutinka malonųjį Stivą, su kuriuo ima susitikinėti. Galiausiai Stivas nusiveža į atokią vietą jai parodyti savo viengungiško būsto, nė neįtardama, kad galbūt gali niekada ir nebegrįžti...

Gerai! Labai gerai! Miegas labai greitai dingo, nes šį filmą buvo tiesiog labai įdomu žiūrėti, tiesą sakant, jis mane prarijo. Visų pirma, puiki toji aktorė Daisy Edgar-Jones, kuri atliko pagrindinį Nojos vaidmenį. Scenarijus įtraukiančiai puikus, o pasirinktas pasakojimo tonas, atmosfera atrodo visumoje ganėtinai originaliai. Garso takelis, meilės dainos ir kaskart apipjaustomos moterys sukuria makabrišką skerdiko Donžuano siaubą. Tai tikrai geriau, nei „Pjūklas“. Žiūrėdamas vis galvojau, kur tos elegantiškos vakarienės su žmogienos kepsniais prie žvakių šviesos, kalbant inteligentiškai, bet su pabrėžtina psichologine įtampa, man matytos? Ogi būtent per „Kanibalą“, kai A. Hopkinso sukurtas veikėjas šakute kabina dar gyvo vyruko smegenis ir jomis mėgaujasi. Visgi pagrindinis veikėjas Stivas neprimena žmogėdros, jis iš pažiūros netgi komiškai humaniškas, tikras žmogaus mėsos gurmanas.

Ieškodamas, su kuo dar galėčiau palyginti šio filmo keistumą ir žanrinį mikstūrą, prisiminiau ir per Kino pavasarį rodytą prancūzų režisierės Julia Ducournau filmą „Šviežiena“ (2016), kur jauna mergina negali atsispirti žmogienai. Visgi „Šviežia“ kiek kitoks, tai kartu ir įkaitų drama. Merginos rūsyje po kiekvienos operacijos netenka vis daugiau kūno, todėl išnykimo būsena, jog tavo organus ir audinius pardavinėja seksualus pagrobėjas, atrodo neįtikėtinai. Nepaisant to, kad man labai nepatiko pabėgimo finalas, kuris priminė tipinius „Helovyno“ filmo „bėgu-rėkiu-krentu“ klišes, nereikia pamiršti, kad filmas kartu perauga į finalinę tokių filmų parodiją. Ir tai keista, nes ką tik pasiekta filmo įtampa ir kulminacija keičia kryptį ir išskysta, tampa net nuspėjama. Bet vis tiek filmas geras ir įtraukiantis, neprailgo nė viena minutė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saldymedžio pica" / "Licorice Pizza"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Paul Thomas Anderson yra tikras kino elito režisierius, o jo darbai – kokybės garantas. Kaskart vis eksperimentuodamas su aktoriais ir žanrais jis pateikia tokių perliukų, kad nežinai, ko galima tikėtis. Paskutinis mano matytas jo filmas „Nematomas siūlas“ buvo puikus dėl išskirtinės atmosferos ir aktorių dueto. Tikriausiai patys mėgstamiausi jo kada nors skurti filmai būtų „Bus kraujo“ bei „Magnolija“. Naujausiame savo kino filme „Saldymedžio pica“ (angl. Licorice Pizza) (2021) režisierius susitelkęs į 1973-uosius San Franciske, kuriame gyvena du jaunuoliai, ką tik pabaigę mokyklą ir bandantys atsistoti ant kojų. Ji – iš žydų šeimos kilusi Alana, o jis aktoriumi save laikantis Garis. Abu jie imasi pardavinėti vandens lovas, tačiau nuolat keičia savo veiklas tai išsiskirdami, tai vėl susieidami...

Filmas perteikia ryškias aštunto dešimtmečio spalvas, daug dėmesio skiriama įvairioms detalėms, to laikmečio amerikietiškai kultūrai. Ne tik vizualiai, bet tai perteikiama ir dialogais, todėl man, nelabai išmanančiam amerikietišką istorinę kultūrą, ne viskas buvo suprantama, tačiau tai netrukdo šį filmą patirti. Visų pirma, režisierius dirba su neholivudinio tipažo aktoriais, pagrindinė pora yra netobula. Garis – spuoguotas jaunuolis, o Alana – žydiškos nosies mergina. Iš tikrųjų tas aktorių nenudailinimas tampa šio filmo cinkeliu, netgi, sakyčiau, daug įdomiau į juos žiūrėti ir tai, kas iš pradžių gali atrodyti dėl mūsų kultūros standartų nepatrauklu, tampa patrauklu. Manau, kad Garis ir Alana puiki pora, nors Alana nepripažįsta, kad jai patinka Garis ir nenori jokių rimtesnių santykių su juo, nes mano, kad jis pernelyg keistas ir galbūt netgi dėl to per prastas, todėl ji bando užmegzti santykius su kur kas patrauklesniais ir „normaliais“, bet tiesa tokia, kad normalumas neegzistuoja. Iš tikrųjų filmas apie tai, kaip pamažu galima įsimylėti netobulą žmogų ir pamėgti netgi jo trūkumus, paverčiant juos privalumais.

Filmas šiek tiek primena spalvingą miuziklą, nors aktoriai nedainuoja, bet besikeičiantis garso takelis ir operatoriaus darbas primena filmo scenų pateiktį kaip miuziklą (čia šiek tiek prisiminiau garsųjį „Kalifornijos svajos“). Scenarijuje tikriausiai įspūdingą sceną laikyčiau Alanos nuo kalno išvairuotu atbuline sunkvežimį! Visgi visas filmas iš serijos „myliu-noriu-negaliu“, bet žavu dėl pasirinktų netipiškų veikėjų išryškintų charakterių bruožų, kurie bendroje populiariojo kino industrijoje formuoja netobulų žmonių netobulus santykius. Manau, toks filmas daugeliui patiks ir dėl saikingo humoro, specifiškos atmosferos, o aktoriai dar ilgam išliks atmintyje kaip ryškių ir įdomių vaidmenų atlikėjai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ieva Dumbrytė "Šaltienos bistro"

 Ieva Dumbrytė. „Šaltienos bistro“ – Vilnius: Kitos knygos, 2021. – p. 216.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Tikriausiai niekada taip ir nebūčiau paėmęs į rankas debiutuojančios prozininkės Ievos Dumbrytės kūrinio, jeigu jos romanas Šaltienos bistro, kurią išleido leidykla Kitos knygos, nebūtų išrinktas metų kūrybiškiausia knyga. Kadangi mažai pastaruoju metu skaitau lietuvių grožinę literatūrą, pamaniau, kad padarysiu išimtį ir pasidomėsiu, koks prozinis receptas šiuo metu yra reikalingas norint, kad knyga taptų metų kūrybiškiausia. Tiesa, pati Ieva Dumbrytė literatūroje nėra diletantė, 2015 metais ji išleido poezijos knygą  Planktono viešnagė Saulės sistemoje.

Visų pirma, vykęs knygos pavadinimas, toks patraukliai vartotojiškas, atspindintis mūsų dabarties maisto rinkos triukšmą ir reklamines iškabas. Net neabejojau, kad po tokiu pavadinimu surašytas tekstas bus makabriškas, ciniškas ir pilnas prifarširuoto šiuolaikinio jaunatviško humoro. Istorija pasakoja apie vyruką, kuris vos neapsitriesdamas atsiima istorijos aukštojo mokslo diplomą, tėvai didžiuojasi savo atžala, o viduje pasakotojas jaučiasi nelabai ką dar gyvenime nuveikęs, nes visas studijas pragėrė su bendrabučio studentais, kurių veidų ir vardų nelabai per keturis metus ir prisimena. Iš esmės skaitydamas šiuos epizodus pagalvojau apie Lietuvos universitetų studentinį lygį, kada iš tikrųjų net pats žinau gyvų pavyzdžių, kada bakalauro studentai tampa išsilavinusiais informatikais nemokėdami savo kompiuteryje net Skype suinstaliuoti.

Visgi tikrasis pasakotojo iššūkis yra pirmieji tikrieji žingsniai suaugusiojo atsakomybės link, kada tenka užsidirbti ir dirbti taip, kad netaptum tėvams našta. Protagonistas įsidarbina keistoje Šaltienos bistro, kuris kaip maisto įstaiga atrodo iš pažiūros kaip normali įstaiga, bet netrukus pasikeičia pasakojimo pobūdis, pakrinka pasakotojo sąmonė ir tikrovės perspektyva, tad pasakojimas tampa išvarpytas ir sunkiai į rišlų pasaulį besijungiantis vaizdinys.

Rašytoja bistro pasaulį kuria kaip atskirą ir savitą onirinę tikrovę. Pagrindinė priemonė – vaizdinių hiperbolizavimas iki grotestiško absurdo. Skaitant ne kartą galima įžvelgti tiesmuką žemojo, buitinio kalbėjimo manieros, kuria taip šmaikščiai kažkada perteikė François Rabelais savo satyriniame kūrinyje Gargantiua ir Pantagriuelis, taip pat primena Barono Miunhauzeno absurdiškų situacijų logiką. Bistro virtuvė vaizduojama kaip teatras, kuriame yra ne tik didžiulė fabriko cecho kultūrą primenanti erdvė, bet egzistuoja ir socialinių sluoksnių pasiskirstymas nuo paprastų juodadarbių be statuso ir vadovaujančių golodų. „Šitam kolektyve yra buvę galvažudžių, svorio kilnotojų, buvusių kalinių, motinų, pagimdžiusių septynis sūnus, moterų be pirštų ir du pedofilai. Tačiau ilgoje sandėliavimo praktikoje, o tai yra dvejus su puse metų, nesu matęs, kad kas nors nuo virintų kaulų nugremžtų centnerį mėsos. Tu – „Šaltienos bistro“ pasididžiavimas! (p. 70).“ – sako kolega pagrindiniam veikėjui, kai šis daugiau nei 100 kilogramų prigremžė mėsos ir sumušė bistro rekordą.

Skaitant romaną toliau, tampa aiški kuriamo grotestiško pasaulio logika, kuri sutampa su pakrikusio, išvargusio ir nuolat neišsimiegojusio veikėjo būsena. Bemiegės naktys ir ilgos darbo valandos gremžiant mėsą duoda savo ir mes per pasakotoją imame regėti iškreiptą tikrovę, kurią padeda sukurti autorės nuolatinių įvairių literatūrinių žanrų klišių parodija. Štai įsimylėjęs šešiolikmetę kiauliaganę Šachla, jis ima elgtis kaip riterinių romano parodijos veikėjas Don Kichotas. „Nebijok, su manim tu saugi, neleisiu niekam tavęs paliesti, – pasakiau vyriškai, bet su dideliu jautrumu, išskėčiau rankas ir yriausi link jos pro kiaules, vedamas nevalingo noro ją pabučiuoti bent į žandą. Jei Dievulis nepagailės, gal sumestume ir lytinį aktą, kuris maloniai nuteiktų mano vyrystę (p. 123).“

Virtuvės darbuotoja Stalina tampanti ragana, aiškiarege baba Vanga vykdo kūno nuplovimo ritualą, o golodų vestuvių ceremonija – kaip ir S. Kubriko filmo Plačiai užmerktos akys scena. Netrukus Šachla virsta kiaule ir, atrodo, kad tai turėtų tapti jaunavedžio tragedija, bet bistro direktorius pasiūlo žmoną tą pačią vestuvių naktį paskersti ir išvirti iš jos ypatingos šaltienos. Vienu metu susipina stebuklinių pasakų motyvai, M. Bulgakovo Meistras ir Margarita elementai su absurdiškais veikėjų sprendiniais, o paskerstos kiaulės išvežimas bagažinėje – detektyvinių romanų štampu. Įvairių epochų ir kūrinių schemos kuria savitą Šaltienos bistro pasaulį, kuris vista Užgavėnėmis, ryškia kakofonija, kurią kiek kitokiais rakursais galima aptikti Mindaugo Jono Urbono romane apie Vilnių ir jo įžymybes Šimtmečių melancholija. Kadangi vyrauja buitiška netaisyklinga romano kalba, ji tik sustiprina savitą bistro virtuvės atmosferą, tokia kalba yra motyvuota ir padeda išskleisti sunkią virtuvės darbuotojų kasdienybę. Tiesa, netaisyklinga kalba – nieko naujo, tai jau šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožas, kuris nieko nebenustebina, netgi retsykiais atrodo kaip literatūros raiškos klišė arba privalomasis kalbinis šou.

Ieva Dumbrytė

Visgi skaitant ir nardant po literatūrinę romano akrobatiką, atkreipiant dėmesį į teksto stilių, ritmą ir pasakojimo fabulą, manding, pasidaro taip, kad pagrindinis veikėjas yra vidutinybių vidutinybė, arba pernelyg nuobodus. Jis dirba bistro ir nepajėgia priimti tinkamų sprendimų, net nebando ištrūkti iš to klaikaus labirinto. Save alindamas ir dar labiau stengdamasis jis net patiki, kad yra Mesijas, tam tikras kančios didvyris, kuris įgyvendina golodų pranašystę, kas savaime tampa maginės literatūros (kad ir Hario Poterio) štampu t. y., kai veikėjas neįdomus, jam reikia suteikti kokią nors užduotį (arba šiuo atveju pačiam patikėti esant ypatingu), kad galėtų pasakojimo perspektyvoje įgyvendinti jam skirtą likimą, tačiau Šaltienos bistro šis kelias padrikas, nesulipintas, išskydęs kaip šaltiena ir galiausiai tai tėra tik veikėjo prisigalvotos nesąmonės pateisinti savo menkumui. Veikėjas, kuris nuolat permąsto savo vyriškumą ir menkumą, aplinkinius, įskaitant ir tėvus, regi tarsi trafaretinius komikso veikėjus, jų neindividualizuoja, o hiperbolizuoja tik jų socialinių vaidmenų funkcionalumą. Tokia literatūra pokštauja, žaidžia ir neretai, kaip ir Šaltienos bistro atveju, užsižaidžia pasakojimo įmantrioje formoje ir pamiršta turinio gylį ir intrigą.

Visgi romano finalas, sakyčiau, vykęs. Mūsų vaikinas-pasakotojas išsivaduoja iš Šaltienos bistro vergystės ir tampa diplomuotu informacinių technologijų darbuotoju. Žodžiu, dirba gerbiamą biuro darbą, kur laisvos poilsio pertraukėlės ir stovi kavos aparatai. Tačiau vėl susidūręs su savo menkystės ir bejėgystės jausmu patenka į savo galvoje susikurtą pragarą. Šis fokusas primena tuos siaubo filmus, kurie sako to be continued – tik jau ne mums, o pačiam veikėjui, pasiliekant už kadro pragaro tęsinyje. Šis pabaigos epizodas iš esmės paaiškina, ką iš tikrųjų perskaitėme ir, kiek teko skaityti interviu, pačią rašytoją įkvėpė pažįstamų pasakojimai apie virtuvės darbų specifiką. Nesunku palūžti, kai galvoji, jog pasaulis tik ir laukia tavo ereliško skrydžio, o iš tikrųjų plauni indus 12 valandų per parą.

Romanas skambus, ambicingas ir ritmiškas. Autorei pavyko perteikti banguojančio bejėgio jaunuolio, ištroškusio greitos sėkmės ir lengvo gyvenimo, beviltišką nuovargį. „Jauno žmogaus gyvenimo stebuklą įsivaizdavau apytikriai taip: latė kava, poguliai lovoje, pica, nenuilstantys draugų skambučiai, mažas, bet standžias krūtis turinčios merginos saldūs bučiniai (p. 212)“. Akivaizdu, kad romanas apie nebrandylą lūzerį, neatitinkantį europietiško hipsterio, kuris ant papūstų raumenukų turi po tatuiruotę, o barzdą madingai pakerpa ir losjonu padrėkina kiekvieną savaitę šauni kirpėja ar kvalifikuota salonų plaukų stilistė, o popietėmis prieš saulutę senamiestyje su vis kita mergina išgeria alučio ar kavos puodelio, nepamiršdamas pasitikrinti laiko savo Rolex‘e ant riešo. Romanas apie tai, kad sėkmės lengvos nėra ir visur reikia dėti pastangų. Visgi romane daug triukšmo, klibantys siužetiniai rėmai, veikėjas be evoliucijos ir pernelyg susirūpinęs tik tuo, koks jis nėra. Bet argi tai neaktualu šiais instagram laikais?

Jūsų Maištinga Siela