Filmas: "Anabelė 3" / "Annabelle Comes Home"

Sveiki, kino sklaidos skaitytojai,

Trečioji serijos apie prakeiktą lėlę švelniu ir nekaltu vardu filmas „Anabelė 3“ (angl. Annabelle) (2019) dalis, mano supratimu, turėjo patenkinti siaubo filmo gerbėjų lūkesčius, kadangi antroji šios serijos dalis buvo net mane patį šiek tiek nustebinusį. Po tragiškai neįdomios pirmosios dalies antroji Anabelės dalis buvo išties puikiai išvystyta, scenarijus apgalvotas, kad net ir nemačius pirmosios ir antrosios dalies, manau, neblogai galima žiūrėti kaip siaubo klasiką.

„Anabelė 3“ šiek tiek nuviliantis filmas dėl tam tikrų esminių dalykų. Visų pirma scenarijus kiek drungnas, viskas taip klišiškai amerikietiškai šabloniška, kad nesuprasi, ar filmas dešimto dešimtmečio ar šiuolaikinis kūrinys. Taip, aštunto dešimtmečio laikmetį jis bando rekonstruoti detalėmis, tačiau jos išnaudojamos tik interjeru ir rūbais, o filmavimo maniera absoliučiai užsakomasis eilinis šokoladukas iš fabriko – be operatoriaus ir režisūrinio unikalumo. Lyginant su antrąja dalimi, šis netgi erzina vaidybos lygmenyje. Kad ir toji aiškiaregė mergaitė, kuri medinė ir sustabarėjusi, reginti kunigo dvasią, atrodo, absoliučiai be talento, o tos paauglės, kurios prižiūri namus, absoliučiai erzinančių charakterių šablonas. Žinoma, sunku atskleisti kažin kokius vaidybos sugebėjimus, kai esi įkinkytas į prasto režisieriaus matymą, tačiau pažiūrėkime į veteranę Vera Farmiga, kuri irgi įkinkyta, bet silpno režisieriaus rankose minimaliomis pastangomis sugeba šį bei tą išspausti.

Jaunimas suvaidino absoliučiai mokykliškai. Neįtikino dar ir dėl to, kad esama pilna nelogiškų scenarijaus klaidų. Realiai kiekvienas iš mūsų pajutęs bet kokį nežemiškos kilmės virpesius neštų kudašių iš to namo, bet ne, paauglė auklė ir mergaitė nusprendžia būti didvyrės (staiga pamiršusios bet kokius žmogiškumo ir natūralumo instinktus)  ir leidžiasi po tamsų namų ieškoti lėlės, kad visa tai pagaliau baigtųsi... Atsiprašau, apie ką mes čia? Yra esminių montavimų klaidų, kada nukritusios monetos ant plytelių staiga kitame kadre jos būna pasistūmėjusios ant kitos plytelės, nes iškirpta iš kito dublio ir tokių cirkų daugybė. Labiausiai erzina tas didaktinis ir pritemptas humanizmas, kada juodaplaukė nori pamatyti savo mirusį tėvą – atsiprašau, negi negalima sukurti įdomesnio ir labiau motyvuoto, originalesnio motyvo?

Vietomis buvo neprastų momentų, kurie gąsdino, pavyzdžiui, vykęs elementas, kada mergina žiūri į televizorių ir mato savo ateitį, kas dėsis po kelių sekundžių. Bet kai pabaigoje turėjo visiems būti „pilnos kelnės“, staiga neskoningai įterpiami komedijos elementai, pavyzdžiui, į namus įsibrovęs Romeo, kuris vištidėje slėpėsi nuo vilkolakio, o „išsipagiriojus“ nuo siaubų vėl visi drąsiai vieni kitus apkabina, sveikina su gimtadieniu ir jokios traumos, jokio emocinio poveikio tarsi „Vaiduoklių medžiotojų“ sezonas... Tiesiog tai tiesiog prasto scenarijaus, prasto režisūrinio matymo filmas, kuris neturi naujos idėjos, užpildytas klišėmis. Jeigu antrojoje dalyje dar galėjome pajusti baimę, tai šioji dalis labiau primena „Skubi Du“ – ir laikmetis atitinka, ir komedija su siaubu limpa, žinoma, neskoningai, turint galvoje, kad tai buvo „Anabelė“. Aišku, pati prasčiausia dalis visgi tebėra pirmoji.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Andrejaus Tarkovskio filmo "Nostalgija" tėvynės ilgesio ir prisiminimų sakralioji transformacija

Sveiki, skaitytojai,

Šią vasarą antrąkart peržiūrinėju rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmus ir trečiasis šios sesijos filmas tapo Italijoje nufilmuotas filmas „Nostalgija“ (Nostaghia) (1983). Tai pirmasis režisieriaus filmas užsienyje, išvykus iš Sovietų Sąjungos, kurioje jo kūryba ir jis pats buvo engiamas. Palikęs sūnų ir žmoną, gyvendamas savitoje tremtyje, jis po šedevro „Stalkerio“ (1979) kuria „Nostalgiją“, priešpaskutinį savo gyvenime filme, kuris tam tikra prasme, bent mano akimis, tampa jam lemtingu.

Šiaip nostalgija kaip sąvoka turi dvi reikšmes: 1. Tėvynės ilgesys; 2. Ilgesingas idealizuotos praeities prisiminimas, apgailestavimas. Kalbant apie A. Tarkovskio „Nostalgiją“, galima nujausti, kad bazinį rezervą sudaro pirmoji šio žodžio reikšmė, kurią papildo ir antroji. Kur veda ilgesys? Žinoma, į melancholišką, apatišką būseną, kuri „ištremia“ iš dabarties inercijos, panardina į tam tikrą neveiksnią būseną, galima sakyti, tai savotiška depresijos atmaina arba vienas svarbus laiptelis iki šios diagnozės. Ar tai liga? Galima suvokti, kad ir taip, nors daugelis iš mūsų, kaip retkarčiais ir pagrindinis filmo herojus, paties Andrejaus Tarkovskio alter ego Andrejus Gorčakovas, savaime suprantama, nostalgijos jausmo ir būsenos nelaiko kokiu nors blogu reiškiniu, sakytume, priešingai – savasties šaltiniu. Tik klausimas, kiek žmogui galima ir būtina patirti nostalgiją, kad ji netaptų apsėdimu, o vėliau ir ligos diagnoze.

Filmo „Nostalgija“ siužetas kiek paprastesnis už „Stalkerio“ ar „Veidrodžio“ (1975), o tuo labiau už „Andrejų Rubliovą“ (1966). Rusų poetas Andrejus Gorčekovas (aktorius Olegas Jankovskis) atvyksta į Italijos miestą Toskaną ieškoti rusų kompozitoriaus, kūrusio XVIII amžiuje pėdsakų. Jam vertėjauja jauna ilgais garbanotais plaukais mergina Eugenija (aktorė Domiziana Giordano), kuri impulsyviai blaškosi bandydama ne tik suvokti lydimo poeto jausmus, bet ir suprasti, kodėl ji pati, būdama tokia patraukli, neturi stabilios asmeninės laimės. Jie apsistoja viename iš viešbučių Toskanoje, kalbasi, vaikštinėja po apylinkes, kol aptinka didelį senovinį baseiną, kuriame mėgsta mirkti turistai ir vietos gyventojai. Netikėtai poetas išgirsta apie keistuolį senuką Domeniką, kuris vis bando per šv. Kotrynos baseiną pernešti degančią žvakę, tačiau vietiniai jį vis išstumia ir išvadina išprotėjusiu. Kam to reikia? Kam šis ritualas? Tuo susidomėjęs poetas pamiršta ko atkeliavęs ir bando išsiaiškinti to senuko intenciją, kol galiausiai duoda jam pažadą, kad pats perneš degančią žvakę kaip auką už žmoniją.

Šiame filme daug filosofinės abstrakcijos ir mažai aiškumo, kaip ir daugelyje A. Tarkovskio filmų dėl to leidžiama įvairiai interpretuoti jo kūrinį. Besimainančios visos keturios stichijos – vanduo, žemė, oras ir ugnis, – šįkart simboliu tampa nuolat užgęstanti žvakė, ugnis kaip apsivalymas, susitikimas su savo ilgesiu ir kartu tai vilties simbolis. Melancholijos prisodrinta istorija, kaip jau įprasta A. Tarkovskiui, dažnai praranda ribas tarp įsivaizduojamo, prisimenamo ir esamo pasaulio, kurį kartais matomai kinematografiškai bandoma pakeisti spalvomis. Poetas ilgėsi savo tėvynės, prisimena kaimo sodybą, prie jo esančią balą, kalvą, medžius, baltą arklį, žmoną, motiną ir du vaikus, kurie tik lėtame meditatyviniame judėjime išnyra veikėjo prisiminimuose-vizijose, bet ne tokie, kokie buvo, o tokie, kokius juos „iškelia“ atmintis – sakraliai transformuotus kaip ikonas, ženklinančias patį tauriausią meilės ilgesio jausmą ir troškimą sugrįžti į tėvynę.

Daugelis sako, kad šiame filme pagrindinis veikėjas ilgėsi ne Rusijos, ne tos tėvynės, kurią jis paliko, bet tos idiliškos, kurios niekada ir nebuvo – taikios, ramios, švelnios, apgaubtos tyriu namų garsų, šuns skalijimo, rupšnojančio arklio ir pan. Vaikščiodamas svečioje šalyje po svetimą miestą jis tampa tarsi vaiduokliu, regi šio pasaulio kontūrus, tačiau viskas, į ką poetas atsimuša ar sutinka tėra tik aliuzija į jo išsiilgusį idilišką tėvynės šalį. Būtent tai laikoma paties režisieriaus alter ego išraiška, nes pats Andrejus Tarkovskis jau niekada nebegrįš į Sovietų Sąjungą, nors ir turi visas galimybes kurti kiną svetur (vėliau jis Švedijoje nufilmuos paskutinį savo filmą „Aukojimas“ (1986) ir netrukus metų gale Prancūzijoje mirs nuo vėžio), tačiau koks tu pranašas svetur, jeigu neturėjai prieglobsčio savo tėvynėje? A. Tarkovskis išvengia bet kokio politizavimo kine, nerasime čia nei didingos Rusijos nei pseudo tėvynės išdaviko poeto įvaizdžio. Galų galiausiai, manau, pačiam A. Tarkovskiui nelabai ir rūpėjo atskleisti savo paties intencijas, nors tam tikrų būsenų, panašumų esama labai daug.

Ar režisieriaus vėžys susijęs su jį užplūdusiu liūdesiu ir nostalgija? Ar šioji liga tos savotiškos tremties padarinys? Filme matome, kokį poveikį daro ilgėjimasis tų namų... Bet ar tikrai namų, jeigu laikysimės tos pozicijos, kad veikėjas pasiilgo pagražintos tėvynės versijos, o tai reiškia to, ko iš esmės niekada nebuvo? Daugelis brandaus amžiaus žmonių tikriausiai supras, kokį esminę laiko transformaciją daro pats režisierius. Pavyzdžiui, kaip mes idealizuojame dešimtą dešimtmetį – o, tada buvo viskas galima! – sako kai kurie kažkodėl stebuklingai pamiršę nepriteklių, skurdą, ekonominę krizę, nesaugumą. Nutolus per laiką ir erdvę mumyse, kaip ir pagrindiniam veikėjui, vyksta esminė atminties korekcija, iškyla sentimentai, kurie sudvasinami ir vienas iš to šventumo patvirtinančių pranašų poetui tampa ne viso proto Domenikas su žvakele per baseiną. Filmo pabaigoje matome, kaip Domenikas lyg beprotis Neronas skelbia aikštėje savo manifestą ir susidegina šalia antikinės karžygio skulptūros, o poetas per nusausintą baseiną bando ištesėti duotą pažadą. Pasiaukojimas išgelbės žmoniją, idealai vietoj racionalių veiksmų, tėvynė prieš idilišką, išgalvotą tėvynės versiją – štai kokiomis priešpriešomis parengtos šio filmo idėjos.

Pagrindiniai aktoriai su režisieriumi A. Tarkovskiu viduryje.

Štai taip dabar Toskanoje atrodo šis baseinas.

Eugenija, kuri lydi poetą, tampa tarsi šio filmo gėlė, estetiniu požiūriu to laikmečio tikra gražuole, kuri tikisi iš poeto dėmesio, nes praeityje nuolat kaip palydovė vertėja sulaukdavo iš vyrų dėmesio, tačiau poetas jai abejingas. Jis lėtas, melancholiškas, gyvenantis viduje ir iš pažiūros atrodo kaip tingus filosofuojantis poetas, o ji karšta, impulsyvi ir besidraskanti, ieškanti savo laimės išorėje. Kontrastas – ekstravertė palaidūnė ir intravertas idealistas, jie absoliučiai vienas kitam netinka, nors būtų galima pagalvoti, kad jie meilužiai. Visgi poetas stebi savo vertėją ir kartais susapnuoja palydovę, kuri absoliučiai kitokia nei realybės plotmėje – sapne ji verkianti, raudanti, žiūrinti viską persmelkiančiomis akimis, sudvasinta ir aiškiai siejama ne su geiduliu, bet su tėvynėje pasilikusia juodbruva žmona. Moteriškumo idealas idėjiniame lygmenyje, sudvasintas ir sutaurintas kaip Madonos įvaizdis, kuris ne kartą filme minimas. Eugenija klausia dvasininko: kodėl moterys žymiai pamaldesnės už vyrus? Tada kalba pasisuka apie moters paskirtį išnešioti gyvybę, ji tarsi indas ateinančiai sielai – absoliučiai vyriško režisieriaus kine artikuliacija, tačiau niekas nekalba apie vyro paskirtį dvasiniame ir šeiminiame gyvenime. Visgi A. Tarkovskis iš esmės pasiduoda to laikmečio madai aukštinti arba bent vaizduoti moteriškumo idealą kaip gimdančios ir namus bei šeima harmonizuojančios vaidilutės įvaizdį (tą mes puikiai turime ir lietuvių to meto literatūroje), tačiau vėlgi tai išlieka idilės ir ilgesio plotmėje, nes Eugenija savo natūra paneigia visus poeto trokštamus moters idealus.

Sapnai ir prisiminimai – neatsiejamas A. Tarkovskio suliejimas. Dar „Veidrodyje“ naudoti elementai „Nostalgijoje“ taip pat tampa filmo sąrangos sudedamąja dalimi, todėl priemonės ir detalės labai gerai atpažįstamos. Pavyzdžiui, kai poetas apsilanko pas Domeniką, jis mato apleistą ir apirusį nuo lietaus telkšantį priestatą, ten sustatytus butelius, kurie absoliučiai „Stalkerio“ paslaptingos Zonos elementai. Arba šuo, ne kartą ir „Veidrodyje“ ir „Stalkeryje“ panaudotas kaip jaukumui, mistikai ir namų tuštumai užpildyti vaizdinys. Migruojančios iš filmo į filmą tos pačios metaforinės ir simbolinės kalbos dermės kuria įspūdį, kad pamačius vieną A. Tarkovskio filmą, kituose iš tikrųjų jautiesi tarsi namuose, dreifuojantis iš sapno į sapną.

Lėtas, filosofinis veikėjų vaikščiojimas, tam tikras operatoriaus ir teatralizuotų mizanscenų spektaklis, tačiau teatro įspūdį nuslopina žiūrovo troškimas „sugauti“ prasmę ir čia pat vietoje perprasti filmo prasmę, bet prasmė neperprantama iki pat galo. A. Tarkovskiui buvo svarbi laisvė kurti tik taip, kaip jis jaučia ir mato, todėl nelabai jam rūpėjo kitų nuomonė ir filmų interpretacijos. Viename iš interviu teigė, kad bet kokiais rakursais mėginti paaiškinti ir „pamatyti“ jį patį filme labai liūdina, nes kūrinys tėra tik maksimumas kūrybos proceso, kurį jis nuėjo atmesdamas ir atrasdamas daug kitų variantų, todėl jam užkulisiai svarbūs kaip kūrėjui, o mums jau paliekamas kūrinys individualiems pačių patyrimams. Jau pasikartosiu, kaip ir rašydamas apie „Veidrodį“, kad A. Tarkovskio filmai kaip reta yra tie, kuriuos galima vadinti patyriminiais.

Lietuvoje viešėjusi režisieriaus sesuo Marina Tarkovskaja minėjo, kad jai artimi visi filmai, ir gal kiek mažiau „Nostalgija“, nes jame jaučia šiokio tokio dirbtinumo, tai kas lyg ir netiktų A. Tarkovskiui. Pats filmas visgi dedikuojamas motinos atminimui, kuriai, regis, skirtas ir „Veidrodis“, pastarajame pasakojama ir apie ją pačią. Kas toji tėvynė, jeigu ne motinos žemė, ant kurios tu užaugi? Marinai gal ir nelabai suvokiama, kaip pasikeičia tėvynės suvokimas, kai esi už geležinės uždangos, tai visada susieta su artimaisiais, tam tikra prasme, jų netektimi.

Filme esamas toks epizodas prie baseino, kada rūkančio Demeniko klausiama, ką gi Dievas pasakęs šventajai Kotrynai? Jis atsakė, kad „Tu esi toji, kas nesi, aš tasai, kuris esu“. Šią frazę galima išskaidyti į bet kokias pasaulio religines prasmes, bet ji kartu atliepia ir pagrindinio veikėjo nostalgijos būseną, tačiau tai gali reikšti, kad asmenybės būsena, mirtingas žmogaus pavidalas tėra laikinas apvalkalas, kuris tėra iliuzija, o Dievas amžinas be lašo sukurtos dirbtinės tapatybės. Mūsų pačių tapatybė dažnai, kaip ir filmo veikėjui, siejasi su gimtine ir tėvyne, šliejamės pagal nacionalinius tapatumus, prisirišame prie jų ir tampame savotiškais identiteto vergais, kitaip sakant, limituojame ir atribojame save nuo visumos, sukeldami sau kančią. Bet filmas ne apie tai, jis apie troškimą išsivaduoti iš nostalgijos būsenos, iš visų savo tapatybių, įsivaizduojamų ir esamų, ir susilieti su Dievu, absoliučiu vieniu, kurio užuomazgos prasideda susikurtoje tėvynės idilėje iš prisiminimų ir sapnų.

Filmo pabaigoje poetas sukniumba, kai jam galų gale pavyksta pernešti žvakę. Jis staiga tampa tarsi iliustracija savo sukurtoje ilgesio tėvynėje prie namelio, tačiau jį įrėmina tremties sienos – ilgi ir didingi Italijos apgriuvusios bažnyčios sienų bokštai. Ar jis pasiekė tai, ko trokšta? Ar išsivadavo iš nostalgijos? O gal mirė ištiktas širdies priepuolio, iš begalinio šventumo ir tyrumo ilgesio? Manau, kiekvienas žiūrovas čia interpretuos savaip, taip, kaip jis regi paskutinį lėtai slenkantį ir meistriškai sumontuotą kadrą.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Slaptas keleivis" / "The Commuter"

Sveiki,

Net neketinau žiūrėti filmo „Slaptas keleivis“ (angl. The Commuter) (2018). Tokiu filmu, vien užmetus akį į plakatą, buvau jau persisotinęs ir jau daugiau ar mažiau žinau, ko tikėtis – daug dirbtinio veiksmo, truputį mįslių, susišaudymo, bet viskas su tais pačiais pagardais, kurie standartiškai kartojasi iš filmo į filmo. Žinokite, ir nesuklydau dėl šio filmo. Standartas! Tokių vaidmenų aktorius Liam Neesonas sukūrė jau tikrai ne vieną ir ne du, tad nebesuvilioja savo stotu vėl žiūrėti kažką panašaus, tačiau vis tiek ėmiau ir pasidaviau, nes miego nesinori, o įsistebeilyti į pernelyg rimtą filmą ir nelabai...

Taigi filmas „Slaptas keleivis“, kaip ir pusbadžiu pastatytas „Mergina traukinyje“ ar tas pats visiems kažkodėl labai įtikęs „Išeities kodas“ yra dar vienas veiksmo filmas, kuris vyksta traukinyje. Iš pradžių gal ir nieko: dinamiškai konstruojamos scenos, atleistas vyrukas iš darbo, apiplėšimas ir... žiauriai nesėkminga jo diena, kuri žiūrovui sufleruoja, kad filmo pabaigoje jis mažų mažiausiai vis vien taps didvyriu. Ir tampa!

Gerai, sakykime, kad filme tos įtampos netrūksta ir netgi žiūrovas suinteresuotas kartu su pagrindiniu veikėju mąstyti: o kas galėtų būti tas veikas, kuris turi keistą krepšį ir yra nė karto iki tol nevažiavęs šiuo traukiniu? Grasinantys skambučiai, įtampa dėl šeimos – mane asmeniškai mažų mažiausiai jaudino, nes žiūrovas nėra tiek pajėgus empatiškai įsijausti ir patikėti šeimos idile per 2 minučių bučinių seriją filmo pradžioje, kad jaudintųsi dėl veikėjo šeimos. Visgi kai prasideda muštynės su juodosios rasės vyruku ir talžymas su gitara, pagalvojau: na absoliuti nesąmonė, 60 metų (gerai dar ne senukas, bet...) mušasi su jaunu chuliganu kaip per kokį fantastinį „Žmogus-voras“ filmą. Absoliučiai tų muštynių choreografija iškrentanti iš filmo konteksto – neįtikina, dirbtina, net priklausytų komikso žanrui, o mes gi žiūrime psichologinį trilerį...

Aišku, filme rasite ir daugiau tokių neįtikėtinai brutaliai sveiką proto suvokimą perlipančių scenų, nors kitą vertus, rimtai į šį filmą ir nereikėtų žiūrėti, jis akivaizdžiai sukurtas masėms, kurios vietoj suflė už kampo tegali sužiaumoti prie alaus „Estrella“ pakelį ir toks tatai kino suvokimas – vidutinė pramoga. Aišku, tai savaime nėra blogai. Esu matęs ankstėliau daugybę panašių filmų ir visi daugiau ar mažiau absoliučiai pasimiršo. Šis tiesiog priminė, kodėl kurį laiką buvau atsisakęs tokio kino.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Viktorija Šimašiūtė apie troškimus ir Visatos veikimo principą

Sveiki,

Šiandien pabudęs ir dar lovoje tikrinau išmanųjį, ir kaip dažnai būna, kada pagalvoji, kad bus kažkas įdomaus, ima ir atsitinka – išmetė man iki tol nematytos ir negirdėtos dvasinės praktikės ir, kaip suprantu, seminarų vedėjos Viktorijos Šimašiūtės straipsnį apie liepos mėnesio užtemimo įtakas. Kiek pasižiūrėjau skeptiškai, nes dėsnis labai paprastas: kuo esi sąmoningesnis, tuo mažiau tave veikia astrologiniai faktoriais. Bet visgi nusprendžiau perskaityti, nes straipsnis ne tiek astrologinis, kiek apskritai apie dvasinius virsmus, sąmoningėjimą ir t. t. Paskutiniuoju metu buvo nelengva man pačiam, tos visos transformacijos tiek stiprino ir tiek mane daužė, kad vienu metu buvau viskuo nusivylęs, bet čia aš kaip sužeistas žvėris vis grįžtu prie rankų, kurios gydė ir bandau, ir bandau vis iš naujo ir iš naujo įsižeminti ir išlaikyti tas vibracijas, apie kurias kalba ir pati Viktorija.

Užkliuvo šioji esminė citata, kuria dalijuosi su jumis. Vienas iš esminių Visatos dėsnių, kad patys esame kaip veidrodžiai: kaip mes rezonuojame, taip išorinis pasaulis mums ir atliepia. Nėra ką čia ir bepridurti. Apsilankyti Viktorijos Šimašiūtės puslapyje galite čia: www.gyvenusumeile.lt

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Sušaudyta caro Nikolajaus II-ojo šeima, Romanovų šeimos egzekucija

Sveiki,

1918 metais liepos 16 dieną, kaip manoma, anksti paryčiais 7 ginkluoti komunistai kurį laiką kalinę Rusijos carą Nikolajų II-ąjį su visa šeima, kurią matote fotografijoje, juos pažadinę nusivedė į rūsį, kur jie buvo sušaudyti prie sienos. Manoma, kad pirmiausia mirė vyras ir žmona, sunkiau buvo nužudomi vaikai, nes jų rūbai buvo prikimšti brangakmenių, todėl žudikai pasitelkė durklus.

Daug legendų sklido nuo tos dienos, kad vienas iš vaikų neva išgyvenęs ir slapstosi, bet oficialioji versija ta, kad po šios egzekucijos baigėsi ilgai trukęs caro dinastijos valdymas Rusijoje ir į valdžią atėjo komunistinės jėgos. Priežastis būta nepatyrusio caro Nikolajaus II atėjimas į valdžią, kai jam viso labo buvo vos 26 metai. Su jo aristokratiškomis pažiūromis Rusija įsivėlė į karus, šalyje siautė nepriteklius ir nors jis pažadėjo pagerinti sąlygas, viskas ėjosi tik blogyn. Galiausiai net ištikimiausia caro kariuomenė atsigręžė prieš jį, todėl jam teko atsisakyti sosto. Galiausiai be teismo šeima tiesiog sušaudyta.

Jūsų Maištinga Siela

Mano knygos: Booker, Man Booker, Man Booker International premijų gavusios knygos lietuviškai

Knygos, gavusios (Man) Booker literatūros premiją ir išverstos į lietuvių kalbą, mano lentynoje.

Sveiki,

Jau kuris laikas norėjau padaryti įrašą apie Booker, Man Booker ir Man Booker International knygas, išverstas lietuviškai. Maniau, kad tai lengvas darbas – perbėgsiu per savo knygų lentynas ir „išravėsiu“ tas knygas, kurios pelnė šiuos apdovanojimus arba bent buvo nominuotos, įtrauktos į ilguosius ir trumpuosius sąrašus, tačiau prasidėjo tikra velniava ir painiava.

Booker, Man Booker ar The Booker Prize?

Visų pirma ne visada aišku, kas tai per apdovanojimas, todėl teko nemažai pasidomėti internete ir apsišviesti. Gal pradėsiu nuo Booker sąvokos. Iš tikrųjų pirminis šių apdovanojimų pagrindas prasidėjo 1969 metais, kai Booker buvo paskirtas prestižinis literatūrinis apdovanojimas geriausiai išleistai grožinės literatūros knygai anglų kalba. Vadinasi, galėjai būti ir kinas ar arabas, bet jeigu tu išleidai savo knygą anglų kalba – valio, tu gali būti prastebėtas kritikų ir patekti į nominuotų knygų srautą. Ir tai tęsėsi iki 2001 metų, todėl šis apdovanojimas dar vadinamas Booker-McConnell Prize (1969-2001).

Nuo 2001 metų ėmė kisti šios premijos taisyklės ir šiek tiek pavadinimas, kuris išliko iki pat 2019 metų – Man Booker. Pagrindinė nuostata teikiant šią premiją buvo lyg ir ta pati – knyga anglų kalba, tačiau ji būtinai turi būti išleista Didžiojoje Britanijoje. Šis sprendimas buvo tarptautiniu mastu gana kritikuojamas, nes daug kas iki tol nominuotų rašytojų buvo savo angliškas knygas išsileidę Airijoje, Pietų Afrikoje ir t. t., todėl kaip atsakas šiam sprendimui buvo sukurtas alternatyvūs apdovanojimai – International Man Booker, tačiau tai įvyko ne iškart.

Iki pat šių 2019 metų pagrindinis apdovanojimas vadinęsis Man Booker (2001-2019) vėl keičia savo kryptį. Taip nutiko dėl to, kad senieji mentoriai, kurie finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus, paskelbė, kad 2018 metais airių rašytoja Anna Burns su romanu „Milkman“ (liet. Pienininkas) taps paskutiniąja šios premijos laureate, tačiau netrukus atsirado turtuoliai Michael Moritz ir Harriet Heyman, kurie perėmė šį rėmimą artimiesiems penkeriems metams ir jų dėka nuo šių metų apdovanojimas vadinsis The Booker Prize, beje, netrukus turėtų pasirodyti ir ilgasis šių apdovanojimų sąrašas.

Man Booker International ar The International Booker Prize?

Dar kur kas painiau nutiko, kai pradėjau gilintis į Man Booker International Prize apdovanojimus, skirtus neizoliuoti tarptautinės rinkos – čia pokyčių pasirodo dažesnių nei pagrindiniuose apdovanojimuose. Pirmąkart jis surengtas 2004 metais kaip priedas prie atsiradusio Man Booker. Iki pat 2015 metų šis apdovanojimas buvo teikiamas tik kas antrus metus, bet gyvam esančiam ir bet kokios tautybės žmogui, kuris publikavo savo knygą anglų kalba bet kurioje pasaulio vietoje, žinoma, išlaikant kūrinio vertę.

Nuo 2015 metų šis apdovanojimas išlaikė savo pavadinimą su žodelyčiu „Man“, kadangi būtent ši grupė „Man group“ finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus. Taigi nutarta steigti tarptautinį apdovanojimą kasmet ir teikti 50 tūkstančių svarų apdovanojimą, kurį per pusę pasidalija knygos autorius ir vertėjas į anglų kalbą. Maždaug tuo metu apie šias premijas ima domėtis lietuvių spauda, intensyviau versti ne tik laimėtojus, bet ir nominuotuosius, kadangi įvedama dar viena naujovė – skelbiami ilgieji ir trumpieji sąrašai, norint pritraukti komercinį azartą ir, žinoma, skatinti skaityti įdomią ir kokybišką literatūrą. Pirmąją pasikeitusių taisyklių laimėtoja buvo rašytoja H. Kang iš Pietų Korėjos su romanu „Vegetarė“. Tuo tarpu toji tradicija (ilgieji ir trumpieji sąrašai) skelbiami ir Man Booker kategorijoje. Nuo 2019 metų, „Man Group“ atsisakius toliau finansuoti šiuos apdovanojimus, pavadinimas vėl keičiasi, tiesa, nežymiai – The International Booker Prize.

Iš tikrųjų pavadinimuose daug painiavos, bet esmė kokia? Booker yra Booker, kas jį remia, tikriausiai mums nelabai ir rūpi, tik tebūna šis apdovanojimas.

Kas gero išversta iš Bookerio laimėtojų?

Na, o aš ištraukiau galybę knygų iš lentynų ir net nustebau, kiek turiu kūrinių, kurie vienaip ar kitaip susiję būtent su šiais apdovanojimais. Tad gal pradėsiu nuo pagrindinio Booker premijos sąrašo. Tiesa, dar kai kur turiu senus leidimus, tačiau knygų pas save vienoje vietoje nelaikau (ypač senų, dar sovietinių leidimų), kaip antai Bookerį laimėjusi airių rašytoja Iris Murdoch su „Jūra, jūra...“ (nurodomos laimėjimų datos, 1978) ar nuostabaus Pietų Afrikos rašytojo Andrė Brinko su tik nominuotu šiems apdovanojimams romanu „Gandai apie lietų“, kurį kažkada dar paauglystėje išsižiojęs skaičiau kaime, išleistą sovietiniais laikais, visą pageltusią ir susiraukšlėjusią nuo drėgmės verandoje.

 Tikriausiai iš sąrašo mano vienas favoritų būtų dukart Bookerį pelnęs J. M. Coetzee su romanais „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ (1983) ir „Nešlovė“ (1999). Šis rašytojas daug kartų nominuotas šiai premijai ir labai smagu, kad leidykla „Sofoklis“ rimtai pasižiūrėjo į šį nesenstantį autorių ir verčia kitus jo kūrinius. Būtina išversti viską! Tai vienas iš tų retų autorių, prieš kuriuos ne tik kepurę nesiimti... Taip pat Bookerį dukart yra pelniusi rašytoja Hilary Mental su „Vilko dvaras“ (2009) ir „Įneškite kūnus“ (2012). Čia vėl darbuojasi leidykla „Sofoklis“, kuris jau net dukart perleido „Vilko dvarą“ ir, kiek žinau, nori išleisti ir antrąją trilogijos dalį. Dukart Bookerį pelnė ir Peter Carey, „Oskaras ir Liusinda“ autorius.

Negaliu nepaminėti britų autoriaus Ian McEwan, kurio naujas knygas paskutiniu metu verčia ir leidžia Jotema, tačiau manęs nebepajėgia sudominti. Autorius gerokai paskutiniuoju metu banalus, nors jo Bookeriui nominuotas „Šeštadienis“ buvo tikras perlas, netgi geresnis už „Tyto Albos“ išleistą ir Bookeriu įvertintą „Amsterdamą“ (1998). Tiesa, nežinau, kaip su jo romanu „Atpirkimas“, nes po matytos itin geros ekranizacijos, sunku prisiversti perskaityti, bet įtariu, kad viena geriausių autoriaus knygų. Žvelgiant iš to, ką dar turiu lentynoje – indų rašytoja Arundhati Roy verta paminėti, nes jo romanas „Mažmožių dievas“ (1997) paauglystėje mane šokiravo – juvelyrinis šedevras, to paties buvo galima tikėtis po beveik 20 metų, kai autorė išleido antrą romaną „Didžiausios laimės ministerija“ – jis pateko į trumpąjį Man Booker nominuotų knygų sąrašą.

Salman Rushdie ir jo „Vidurnakčio vaikai“ (1981) buvo tikras literatūrinis proveržis. Tai ta knyga, kuri leido suprasti tikrą literatūros vertę ir galią. Po jos ilgą laiką jo negalėjau skaityti – bijojau. Netgi „Šėtoniškas eiles“ numečiau, bet visgi perskaičiau „Paskutinio mauro atodūsį“ – gera knyga, tačiau tokio efekto jau nebepaliko. Lentynoje dar turiu ne vieną jo romaną, neprisiverčiu perskaityti.

Štai John Banville romanas „Jūra“ (2005), kurią išleido Jotema, tiek neįsiminė – nors gurmaniška, subtili, tačiau tik tol, kol skaitai. Panašiai kaip su I. McEwan „Amsterdamu“. O štai rašytoja iš Naujosios Zelandijos Eleanor Catton su kūriniu „Šviesuliai“, kuriuos prieš metus išleido „Baltos lankos“, stebina savo sudėtingumu, matematiniais skaičiavimais, romano kompozicija – verta dėmesio, tik bijau, kad daugeliui ji gal per „stora“. Richard Flanagan romanas „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ tik epizodiškai įdomus dėl kankynių Azijoje, tačiau esama tokių holivudiškai netikusių ir nusaldintų intarpų, kurie išmuša iš vėžių.

Štai 2016 metų laureato Paul Beautty „The Sellout“ išsivertę neturime, bet turime sudėtingos kompozicijos ir raiškos 2017 metų laureato George Saunders „Linkolnas bardo“ – čia vėl pirmauja „Sofoklio“ leidykla, kuri ketina išleisti ir kol kas paskutiniosios laureatės Annos Burns romaną „Pienininkas“.  

Ką tik „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido dar nė kartą lietuviškai neišverstą Penelope Lively romaną „Mėnulio tigras“, kuris Bookerį autorei atnešė 1987 m. Neįmanoma nepaminėti „Tarnaitės pasakojimo“ autorės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood neįtikėtinai hipnotizuojančio romano „Aklasis žudikas“ (2000), pastarajai buvo kurį laiką prognozuojamas ir Nobelis, o pati ne kartą nominuota Bookeriui ir su kitais kūriniais.  

Žvelgiant į 1969-2018 metų Booker laimėtojus, akivaizdu, kad šia premija susidomėta labiau paskutinį dešimtmetį, nes iki tol tik pavienės lietuvių leidyklos išleisdavo vos vieną kitą laureatą, neskubėdamos, tačiau šiandien tą puikiai daro „Sofoklio“ ir „Baltų lankų“ leidyklos. Nominuotus iš ilgųjų sąrašų leidžia daugiau ar mažiau paskutiniu metu daugelis stambiųjų leidyklų. Pavyzdžiui, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido daug kam patikusį Ali Smith romaną „Ruduo“ arba „Almos litteros“ išleistas kanadiečių rašytojos Emmos Dogherty „Kambarys“ ir sąrašą būtų galima tęsti.

Ko trūksta mano lentynoje, nors turime lietuviškai iš laimėtojų? Žinoma, Michael Ondaatje „Anglas ligonis“ (1992), kuris perleistas lietuviškai ne kartą, tačiau po ekranizacijos vėlgi sunku man pačiam patikėti, kad galiu su visišku naivumu tikėtis netikėto literatūrinio katarsio. Neturiu ir seniau leistų lietuviškai kūrinių, pavyzdžiui, Aravind Adija „Baltasis tigras“ (2008), Howard Jacobson „Finklerio klausimas“ (2010), Yann Martel „Pi gyvenimas“ (2002), kurį puikiai visi žino dėl ekranizacijos.

Labiausiai iš neišverstų autorių šiuo metu tikriausiai norėčiau matyti britų rašytojo Graham Swift romaną „Last Orders“ (1996). „Motinų sekmadienis“ ir „Vandenų žemė“ netikėtai tapo mano šių metų literatūriniu atradimu!

Tarptautinį Booker pelniusios knygos lietuviškai.

Knygos, pelniusios Man Booker International nominaciją.

Kas gero išversta iš Man Booker International Prize?

Tiesą sakant, šia premija pradėjau domėtis nuo 2015, iki tol maniau, kad tai vienas ir tas pat Man Booker. Turime lietuviškai nemažą dalį pelniusiųjų šią premiją. Pradėkime nuo mano dar niekaip neskaitytos kanadiečių rašytojos Alice Munro „Brangus gyvenime“, kurį turime lietuviškai. Šią premiją ji pelnė 2009 metais, o 2013 pelnė ir literatūros Nobelio premiją. Keista, kad dar neskaičiau jos apsakymų. Reikia jau susimąstyti. Iki pat 2015 į šią premiją kas antrus metus pretenduodavo daugelis tų pačių Booker rašytojų, pavyzdžiui, M. Atwood, todėl, mano galva, kur kas geresnės užsieniečiams rašytojams sąlygos sudarytos po 2015 metų.

Pirmoji tapo Pietų Korėjos rašytoja Han Kang su romanu „Vegetarė“. Skaičiau, tiesa, neįprastas romanas, įdomi pati idėja, bet ne toks geras, koks 2017 metų laimėtojo Izraelio rašytojo David Grossmano „Užeina kartą arklys į barą“ – emociškai įtemptas, įdomi pati perteikimo idėja, išties vertas dėmesio skaitymas, tačiau net ir jis turėtų, mano galva, šiek tiek nusileisti lenkų rašytojos Olgos Tokarzcuk romanui „Bėgūnai“, kuris autorei (ir kartu Lenkijai pirmąkart) 2018 atnešė Man Booker International.

Nemažai pastaruoju metu verčiama ir iš trumpųjų ir ilgųjų sąrašų International nominuoti autoriai, pavyzdžiui, visai netikėtai benagrinėjant sąrašus čia sutikau „Kitos knygos“ leidyklos išleistą Fiston Mwanza Mujila „Klubas Tram 83“. Kai kada, mano akimis, nominuotos knygos netgi pranoko laimėtojus, pavyzdžiui, prancūzų rašytojo Mathias Enard „Kompasas“, kuris pasižymėjo nepaprastu gilumu ir pasakojimo technika, Phillipe Claudel „Brodekas“ ar tas pats norvegų rašytojas, svečiavęsis ir Lietuvoje, Roy Jacobsen „Neregimieji“.

Kai kurių knygų nė neminėsiu, nes apie jas esu parašęs atskiras recenzijas, tačiau pasakysiu, kad šios premijos dažniausiai tampa pačiomis geriausiomis verstinėmis metų knygomis. Pirmiausia, ko visada ieškau prieš Vilniaus knygų mugę – tai Booker nominuotų kūrinių, kuriuos visada įtraukiu į privalomų nusipirkti knygų sąrašą. Taigi. Čia signalas leidykloms.  

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saulės kultas" / "Midsommar"

Sveiki, skaitytojai,

Vakar buvau maloniai nustebintas paties naujausio režisieriaus Ari Ater filmu „Saulės kultas“ (swed. Midsommar) (2019), kuris kol kas tapo šiais metais geriausiu mistiniu siaubo filmu ir aplenkė, mano nuomone, net J. Peele naujausią filmą „Mes“. Atrodo, kad dar pernai žiūrėjau A. Asterio filmą „Paveldėtas“ su T. Colette ir tas kūrinys išties stebino kai kuriais nestandartiniais sprendimais ir buvo vienas geresnių siaubo filmų. Nors daug kas sako, kad „Saulės kultas“ kiek silpnesnis už debiutinį filmą, visgi man labiau patiko būtent šis filmas, kadangi jis dar labiau nutolsta nuo klasikinių amerikietiškų siaubo filmų klišių ir atmosferos.

Nežinau, ar buvo gerai versti filmą „Saulės kultas“, kai iš tikrųjų turėjo būti „Vasaros saulėgrįža“, „Vidurvasaris“, tačiau taip jau nutinka su komerciniais sprendimais, kad labiau pagalvoja apie verslą, o ne apie prasmę.

Didžioji dalis filmo nufilmuota Švedijoje, bendradarbiaujant su švedų kūrybine komanda. Filmas prisodrintas skandinaviškų okultinių ženklų: runų ir saulės bei gyvenimo cikliškumą lemiančių ženklų bei ritualų, kurie atrodo kiek žiauroki pasauliečių akimis. Į tokią sektą pakliūva keletas amerikiečių, rašančių disertaciją ir mergina, kuri neseniai išgyveno tėvų ir sesers netektį. Filmo epilogas primena niūrų ir tamsų amerikietiško stiliaus trilerį, o likusioji filmo dalis – saulės nutviekstos ir religijos okultistų, sektantų kaimelio atmosferos pasakojimas, kuris įdomiai ir kiek neįprastai kontrastuoja su šiaip jau įprastiniais niūriais siaubo žanro rėmais. Režisierius kuria naują ir savitą siaubo filmo kryptį, pagrįstą okultiniais aukojimo elementais ir kerėjimu (gaktos plaukais ir menstruacijų krauju), todėl galima jausti, kad tai tarsi antroji sudedamoji „Paveldėtas“ dalis, tik viskas kiek kitokiu rakursu.

Būtent dėl šviesos šis siaubo filmas iškart patraukia žiūrovą ir turiu pripažinti, nors ir juokiausi iš kai kurių momentų, tačiau pati romių ir pernelyg mylinčių bei atsidavusių sektantų idėja veikė bauginančiai įdomiau nei bet kuris paskutinis filmas per kokius penkerius metus apie iškviestus per dvasių lentas demonus. Čia netikėtai prisiminiau R. Polanskio filmą „Rozmari kūdikis“, kuriame taip pat veikia bauginanti demoniškojo pasaulio siekiantys sektantai, tačiau priešingai nei klasikiniame filme, „Saulės kulte“ atsiranda makabriškų elementų, kurie vienu ar kitu momentu siaubo puotoje kelia šypsnį, pavyzdžiui, loterijos kamuoliukų mašina, kuri iškart man asocijavosi su Laima Kybartiene, kuri šypsosi saulės palaiminta šypsena ir sako numeriukus, kas turės mirti...

Filmas, kad ir koks atrodytų lokalus, jame apgalvotos ir detalės – pilna runų, simbolių, kiek primenančių ir mūsų baltų Saulės kulto laikus (taip, baltai taip pat turėjo tokį etapą), tačiau šiame filme viskas veikia tarsi haliucinacija, veikėjai svaiginasi narkotikais, o po to juos pačius nuodija, ir atrodo, kad jau filmo viduryje viskas daugiau ar mažiau aišku, kad Saulės kulto bendruomenė juos vieną po kito išskers, tačiau režisierius tampa nepaprastai ekspresyvus ir sulieja mitologinius elementus su okultiniais ritualiniais momentais, kad vietomis išties pasijutau žiūrintis kažką itin nepadoraus ir demoniškai veikiančio žiūrovo pasąmonę. Toji sekso scena su senutėmis gėlių paklotėje ir skausmo apimta rėkianti mergina ir šokiruoja, ir vietomis juokina, ir baugina. Tokios dinamiškas choreografiškai demoniškas kompozicijas paskutinįkart regėjau neseniai praūžusiame italų režisieriaus Luca Guardagnino filme „Suspirija“ (2018).

Tikras stebuklas, kad filme nusifilmavo viena perspektyviausių jaunosios kartos aktorių Florence Pugh, kurią taip pamėgau nuo „Ledi Makbet“ laikų. Jeigu ji nesustos, ji iš tikrųjų taps savo kartos aktore legenda.

Keistas, nepatogus ir ne visiems patiksiantis filmas man paliko nemenką įspūdį.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela