Šios dienos daina: The Roop - On Fire [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Šioji gerulė daina iškart užkabino. Lietuvių muzikos grupė The Roop jau turi nemenką būrį gerbėjų. Prisimenu pernykštę Eurovizijos atrankos dainą ir man ji labai patiko, o šiemet gal ji net geresnė, nes dar keistesnė, dar išraiškingesnė. The Roop su daina „On Fire“ jau pateko į nacionalinės atrankos pusfinalį. Daina man tokia crazy, kad norisi jos klausytis ir klausytis. Labai gerai, kad šįkart dar labiau pagalvota apie scenos užpildymą, o tas beprotiškas šokis per hipnotizuojančią muzikėlę yra tikrai labai geras. Toji muzikėlė man priminė dueto Beissoul and Einius dainą „Dream Up“, kuri irgi man labai patiko.

Kol kas tai tikriausiai labiausiai su Monique ir Alen Chicco patikusi daina, kuri, mano akimis, išsiskirtų savo keistumu toje blizgių suknelių karnavale. Siūlau pasižiūrėti gerai sukaltą vaizdo klipą, gal ir jums patiks šioji daina.

Žodžiai / Lyrics

The Roop – On Fire

I’m a human not a stone

I can make a change and go

Wherever I want to.

They told me maybe I’m too old.

But there’s fire in my soul.

The heat is getting higher

I feel that I’m on fire

The World is my desire

I feel that I’m on fire.

There’s no doubt I’m strong enough

To reach the state I’ve dreamed of.

It’s gonna happen.

And I will do what I can

Just to be a better man.

The heat is getting higher

I feel that I’m on fire

The World is my desire

I feel that I’m on fire.

Can’t believe it took so long

To take action and move on.

No one can stop me.

Through the clouds there comes the sun.

And I’m ready for some fun.

 The heat is getting higher

I feel that I’m on fire

The World is my desire

I feel that I’m on fire.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vasara, 1993-ieji" / "Estiu 1993" / "Summer 1993"

Sveiki,

Prieš kelerius metus Scanoramoje rodytas katalonų filmas „Vasara, 1993-ieji“ (katal. Estiu 1993) (2017) sulaukė gana neblogų vertinimų, filmas neseniai buvo parodytas per LRT, todėl ištikimi gero kino žiūrovai nepraleido progos pažiūrėti šią švelnią vienos vasaros istoriją apie mergaitę Fridą, kuri po sunkios ligos neteko motinos, todėl ją apsiėmė globoti teta ir jos vyras...

Iš pradžių filmas kelia kiek neapibrėžtumo, kurį dažniausiai naudoja europietiškas filmas. Žiūrovas nelabai supranta, kas iš tikrųjų vyksta šioje istorijoje, nežino aplinkybių, tiesiog stebi mažos mergaitės įsikėlimą pas tetą ir tik vėliau iš suaugusiųjų dialogo nuotrupų susidėlioja mergaitės biografijos faktai. Tai gana lėtas, juslingas filmas, nukreiptas į katalonų kultūros elementus, vykusius 1993 metais. Tuo metu pasaulyje siaučia AIDS ir tik pamažu jau bandomos įvairios vakcinos, gydymas. Nors vasara ir Frida, atrodo, turi šeiminę prieglobstį, tačiau ji tyliai reiškia agresiją, yra užsispyrusi, meluoja, kad nemoka užsirišti batų ir nuolat įstumia pusseserę Aną į pavojus... Stebėdama, kaip tėvai švelniai elgiasi su Ana, Frida pavydi ir pamažu kerštauja ilgėdamasi savo tikrųjų tėvų...

Kamera stebi mažų mergaičių žaidimus kieme, miškelyje, vonioje ir kiek primena Richard Linklater filmą „Vaikystė“ (2014), kuris išties buvo tikrų tikriausias šedevras. Panašiai ir šiame filme mes stebime vaikų šėliojimus: jie labai pagaulūs, natūralūs ir kasdieniški, todėl kelia mums kaip tėvams labai aiškias asociacijas su autentiškai atpažįstamais potyriais. Filmo pabaigoje mergaitė tampa švelni ir pažeidžiama. Pirmąkart pravirksta šokinėdama ant lovos ir išleidžia susikaupusį ir iki tol slepiamą netekties skausmą. Filmui pasibaigus vis dar girdime mergaitės verksmą ir tai yra išsilaisvinimo verksmas, pripažinimas, kad mamos ir tėčio nebesugrąžinsi ir niekada pasaulis nebebus toks, koks buvo, kad ir kaip smarkiai pyktum ant artimųjų, kurie nori tau tik gero. Iš esmės geras filmas, tačiau pažiūrimas ne kiekvienam. Tai meditatyvus, lėtas ir subtilus filmas apie traumos poveikį ir emocijų proveržį.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažosios moterys" / "Little Women"

Sveiki,

Jau nebežinau, kiek kartų per visą XX amžių buvo ekranizuotas Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“ (angl. Little Women) (2019). Viena įsimenamų ekranizacijų tikriausiai būta su Winona Ryder 1994 metų versija, todėl kiek netikėtas pasauliniu mastu pripažintos režisierės Gretos Gerwing sprendimas ekranizuoti dar kartą ir taip jau kultinėmis klasikomis tapusias ankstesnes filmo versijas. Kitą vertus jaučiu, kad paskutiniu metu pasaulis ilsisi nuo kostiuminių Viktorijos epochą vaizduojančių dramų – juostų pasirodo kasmet vos viena kita ir ne visada patenka į aktyvų žiūrovų kino lauką. Prieš kelerius metus G. Gerwing labai išpopuliarėjo pristačiusi „Oskarui“ nominuotą dramą „Boružėlė“ (Ladybird), kuri absoliučiai, nors ir gerai pastatyta, man nepadarė labai įsimenamo filmo įspūdžio. Iki šiol šio filmo sėkmė man tebėra paslaptis...

Na, o „Mažosios moterys“ išties turi kuo pasigirti. Ištisa galybė kino žvaigždžių, pradedant Saoirse Ronan, kuri, mano akimis, viena geriausių didžiojo kino savos kartos aktorių, ir baigiant kino legenda Meryl Streep... Matyt, kiekvienai kartai reikia turėti savo „Mažosios moters“ versiją, kuri nepasakyčiau, kad itin daug kuo režisūra skiriasi nuo 1994 metų versijos, gal tik tiek, kad čia daugiau interjero ir aplinkos apgalvotų detalių, labiau išryškinamas prabangus ir skurdus Anglijos gyvenimas, moters troškimas lygiaverčiai veržtis į rašytojų pasaulį, kuris labiau priklauso vyrams... Visgi šioji ekranizacija pasirodė kaip pasakų namelis, kur itin spalvinga, dinamiška, jauku ir suteikiama pozityvumo. Nesunku pasinerti į Viktorijos epochos nuotaiką, pajusti netgi šiokią tokią nostalgiją pozityvioms romantinėms kostiumų dramoms.

Nors siužetiškai režisierė išlaiko knygoje aprašomus įvykius ir nieko novatoriško nepateikia kaip režisierė, tačiau stipriausia šio filmo pusė yra mokėjimas perteikti seserų bendravimo niuansus, chronologiškai šokinėjančius per laiką įvykius ir skirtingas nuotaikas perteikiančias pasakojimo struktūrines gijas, iš kurių gebama nuausti margą pasakojimo kilimą. Paprastai kostiuminės dramos gana niūrios, jos labiau akcentuoja moters suvaržymą, tamsiąsias epochos tendencijas, o šiame filme daug mergaitiško, jauno ir naivaus žavesio, kuriame stiprus koziris yra išgautas nestabdomas, ne dirbtinai stacionariai teatralizuotos mizanscenos, o paprastas gyvumas. Laisvumas, kuris sklinda iš kai kurių scenų, atrodo, kad režisierė leido tiesiog jaunosioms aktorėms valiūkiškai išdykauti; to, tiesa, esama ir 1994 versijoje. Visgi šis gaivus, spalvingas ir šviesus filmas leido atsitokėti nuo tų kartais pernelyg tamsių juostų virtinės apie politinius skandalus, beprotiškas asmenybių biografines interpretacijas ir truputį pasijausti kaip pasakoje be specialiųjų užgriozdintų efektų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Philippe Claudel "Šuns archipelagas"

Philippe Claudel. „Šuns archipelagas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020 – 208 p.

Sveiki, skaitytojai,

Retai šnekamojoje kalboje vartojamas žodis archipelagas yra daug kam paprasčiausiai nežinomas. Panašios kilmės salų virtinė – tokį geografinį darinį vadiname archipelagu. Pripažinkime, knygos pavadinime vartoti tokį žodį nėra geras komercinis strateginis žingsnis, tačiau kai tai daro pasaulyje ir ypač Prancūzijoje pripažintas rašytojas, kino režisierius Philippe Claudel (g. 1962), tikriausiai joks mažai žinomas žodis ir jo reikšmė nepamaišys, galgi net priešingai – suteiks mistinio žavesio, kaip be komercinio prieinamumo galima patraukti minias skaitytojų pirkti ir dalytis nuomone apie naujausią rašytojo kūrinį Šuns archipelagas (pranc. L‘Archipel du Chien).

Tai jau trečiasis mano paties skaitytas rašytojo romanas. Anuokart didžiulį įspūdį palikęs Brodekas tikriausiai ir liks pačiu mėgstamiausiu rašytojo kūriniu. Vėliau skaitytos Pilkosios sielos bei dabar Šuns archipelagas, deja, jau nebepalieka tokio įstabaus poveikio, tačiau idėjiniame romane vis vien yra daug literatūrinių įdomybių.

Viena pagrindinių Ph. Claudel romano siužetinių struktūrinių elementų yra detektyvinė nusikaltimo linija, per kurią išryškėja visuomenės dvilypumas bei prigimtinė žmogaus tamsuma, kuri niekaip nesiderina su tobulėjančios visuomenės vizija. Kaip ir Pilkosiose sielose, taip ir čia, autorius plėtoja žmogžudystės temą, kurios pagrindiniu liudytoju tampa saloje gyvenantis Mokytojas, pastarasis vieną dieną aptinka Daktarą, Merą ir Senę jūros pakrantėje tyrinėjančius tris vyrų kūnus. Mokytojas padeda Merui atsikratyti jų lavonais ir nenorom prisideda prie ramaus salos gyventojų gyvenimo, gyventojų, kurie tik nori, kad jų sala būtų sėkminga turistams. Nesunku įsivaizduoti, jog Ph. Claudel remiasi per paskutiniuosius penkerius metus suaktyvėjusia Viduržemio jūros regiono pabėgėlių problematika. Nelegalūs keleiviai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos keliauja laivais per jūrą ir nemaža dalis jų žūsta.

Šuns archipelagas – tai salynas, kuris primena šunį (kaip ir ant knygos viršelio!), kuriame gyvenama tik vienoje šuns galugerklinėje saloje, kur nuo seno žmonės čia augino vynuoges, užsiėminėjo tunų žvejyba. Visame romane šuns archipelagas turi simbolinę metaforinę prasmę. Gyventojai gyvena šuns gerklėje, pritvinkę godumo, melų ir nusikaltimų; galiausiai juos pats gyvenimas išspjauna iš tos salos. Geografinė struktūra ir salos gyventojų moraliniai ir dvasiniai parametrai turi filosofinę prasmę ir tai yra vienas iš įdomesnių knygos elementų. Nemažai aliuzijų į Bibliją, į Kristaus nukryžiavimo istoriją, kada pedofilija apkaltintas mokytojas uždaromas požemiuose. Salos gyventojų neapykanta primena Barabo ir Kristaus teismą, keršto ir įsiūčio ugnis labai primityvi, tačiau galinga. Iš esmės autorius atkartoja Biblijos tiesas, perfrazuoja šiuolaikiniuose kontekstuose moralės, teisingo pasirinkimo, šmeižto ir žudymo istorijas.

Yra toks danų sukurtas filmas Medžioklė (dan. Jagten, 2012), kuriame mokytojas apkaltinamas vaiko tvirkinimu. Galia manipuliuoti žmonių mases, naudojant fake news, yra beribė. Kasdien mus, paprastus gyventojus, prifarširuoja galybe netikrų naujienų, per jas mums formuojamas iškreiptas, netikslus suvokimas apie pasaulio sąrangą. Ph. Claudel taip pat panaudoja šiuos galios svertus, ypač, kai Mokytojas apkaltinamas priekabiavimu: „Jūs vadinate tai glostymu ir iš karto suteikiate tam žodžiui iškrypėlišką reikšmę. Tai buvo tik prielankumo, padrąsinimo gestai. Būdas juos kompensuoti. Mes ne automatai ir dirbame ne su automatais (p. 135).“ Žodžių daugiareikšmiškumas ir jų potekstė sukelia visuotinę salos gyventojų pyktį. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur vaikomasi sensacingumo, skandalų kaip vieno svarbiausio tiesos įrodymo, labai lengva gniuždyti ir traiškyti atpirkimo ožio gyvenimą.

Philippe Claudel

Šuns archipelagas labiau idėjinė knyga, pasakotojas atitolęs nuo veikėjų, neleidžia išplėtoti jų įsitikinimams ir, mano akimis, kiek primityvokai atskleidžiami veikėjų charakteriai. Akivaizdu, kad autorius rinkosi priešingą strategiją nei rašydamas Brodeką – atskleisti visuomenės vaidmenų ir veidmainių archipelagą, išplitusį nedorybių ir egoizmo žemėlapį. Tačiau, mano akimis, romanas dėl to, kad neturi iki galo išplėtoto ir atskleisto centrinio veikėjo figūros, praranda įtaigą. Kodėl Brodekas, kuriame skaitytojas nuo pradžių iki paskutinio knygos puslapio alsuoja į nugarą, įtikina? Nes autorius leidžia tapatintis, abejoti ir kankintis kartu su iš koncentracijos stovyklos sugrįžusiu Brodeku, kuris nežino, ko nori iš jo aplinkinis pasaulis. O štai Šuns archipelage neturime atramos, viskas „praplaukia“ ganėtinai paviršutiniškai, lyg filmo scenarijaus apmatai, kurie turi aiškią idėją, aiškią nuotaiką, tačiau neturi centrinės istorijos, kuria būtų galima patikėti iki galo.

Iš vienos pusės buvau beveik patikėjęs, kad Meras bus tas raktas, kuris atves istoriją iki naujo filosofinio lygmens, tačiau jis liko amoralus toks, koks buvo knygos pradžioje. Maniau, kad Mokytojas bus tas raktas, kuris iš pradžių kiek priminė Brodeką, kuris atlieka tyrimus, fiksuoja jūrų sroves, mėto į bangas manekenus, tačiau jo reikšmė irgi nublanksta. Tada atsiranda Komisaras, su kiek mistiška ir, bent man, iki galo neįtikinančiai pateikiama istorija, kad jis visiškai ne Komisaras, o kažkoks savamokslis detektyvas vardan savo egoistinės pramogos. Bet ir jo reikšmė tik kaip eilinio pėstininko. Galiausiai visoje toje istorijoje trūko stipraus ir literatūriškai įtaigaus veikėjo, nors visuminis knygos vaizdinys, primenantis antiutopinį literatūros žanrą su F. Kafkos, A. Camus ir kitais absurdą nagrinėjančiais egzistencialistais, tapo patogiai supresuota ir pateikta šių dienų idėjinė žmogiškumo apokalipsę.

Idėjų Philippe Claudel turi nemažai, jis geba rašyti įdomiai, jo problemos universalios, aprėpiančios į visuomenę įsimetusius ydingus navikus, tačiau jau trečias kūrinys, kuriame jaučiu išrašytus tuos pačius siužetinius sprendimus, kuriuos iš vienos pusės galima vadinti Ph. Claudel stilingo pasakojimo autentika, o tai jau nebenustebina manęs kaip skaitytojo. Kitą vertus, galbūt autoriui, kaip ir Agatai Kristi, malonu tiesiog vėlei pradėti naują detektyvinę istoriją, tik kaskart vis kitomis aplinkybėmis. Žinoma, mano palyginimas su Agata Kristi nėra lygiavertis, Ph. Claudel visgi idėjinis ir filosofinis autorius, kuris formaldehide preparuoja išpjautus žmonių civilizacijos ydingus apendicitus ir mums pateikia kaip eksponatą, kurį galime tyrinėti priploję nosis ir akis prie stiklo gaubto ir stebėtis civilizacijos bjaurastimis.

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Daktaras miegas" / "Doctor Sleep"

Sveiki,

Paskutiniu metu Stepheno Kingo romanų ekranizacijos vėlei ant bangos! Po itin komerciškai sėkmingų ir toli gražu neprastų „Tai“ dviejų dalių ekranizacijų į eterį grįžta savotiškas S. Kubriko „Švytėjimas“ (1980) tęsinys „Daktaras miegas“ (angl. Doctor Sleep) (2019), kuris tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje susilaukė nemažai itin palankių vertinimų.

Po „Švytėjime“ išgyvenusio berniuko Denio likimas tęsiamas naujame Stephen Kingo romane. Tęsinyje netgi panaudoti autentiški kultinio filmo kadrai. Visą laiką žiūrėdamas galvojau, kad ir kokį gerą filmo atmosferą besukurtų Mike Flanaganas, filmas vis tiek bus tik „Švytėjimo“ tęsinys, vadinasi, legendinės juostos šešėlinis šleifas. Pustrečios valandos trukmės kino juostoje gana vykusiai išplėtotas kelių siužetinių vingių pasakojimas, kuris susiveja į bendrą pasakojimo pasaulį. Antgamtiniai žmonės siurbia kenčiančių ir nekaltų vaikų sielas, jais maitinasi kaip vampyrai, kad pratęstų savo nemirtingumą ir taip pat atsiranda juodaodė mergaitė, kuri geba kerėti, būti mediumė, o ir alkoholikas Denis, bėgantis nuo savęs ir klaikios praeities, atranda dar neregėtų dalykų... Trys siužetinės linijos atrodo daugiasluoksnės, leidžia mėgautis įvairiais stebuklinio pasakojimo elementais ir, pripažinkime, pati struktūra – realaus pasaulio ir burtų junginys – atrodo itin kingiškas.

Aišku, S. Kubriko „Švytėjimas“ galbūt kiek labiau bauginantis, nes jis susitelkia į tyloje besiveriantį siaubą, įtampa atsiranda iš itin paveikių ir stiprių detalių, kas iš esmės labai jaudrina žiūrovo vaizduotę, o štai „Daktaras miegas“ labiau orientuojasi ne į individualią režisieriaus interpretaciją, kiek į komercinę rinkodarą. Pripažinkime, atmesdami turinį, pasilikę vien raiškos modelį, tampa akivaizdu, jog visa filmo sugestija labai jau patogi komercinio kino žiūrovams. Tai savaime nėra blogai, tačiau kino rinkoje trūksta individualių, originalių ir netikėtų siaubo kino filmų. Žiūrint „Daktarą miegą“ neapleidžia jausmas, kad jis užsakomasis, jo sumanymas ir atmosfera jau nubrėžti dar prieš pasirenkant režisierių. Tai labiau nuotykių su magiškais motyvais filmas nei Kubriko „Švytėjimas“, kuris iš esmės nepataikauja tiek, kad filmą žiūrėtų vien paauglių masės, o leidžia likti kaip žiūrovui už paties „Švytėjimo“ tylos, o štai „Daktaras miegas“, kad ir koks atrodytų geras, (o jis geras ir yra), tačiau visumoje tai tik S. Kingo dėka išplėtotas pasakojimas, kurį įprasmina gana šabloniška režisūra.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Du popiežiai" / "Two Popes"

Sveiki,

Režisierius Fernando Meirelles išgarsėjo 2002 metais pasauliui pristatęs itin dinamišką ir sudėtingos struktūros kino juostą „Dievo miestas“ apie Brazilijos didmiesčio mafijos valdomus kvartalus, o po to režisierius dar ne kartą rausėsi iki „Oskaro“. Jo filmas „Aklumas“ (2008) bei „Ištikimasis sodininkas“ (2005) taip pat neliko nepastebėti. Kai atrodė, kad režisierius jau dingo iš aktyvumo ir populiarumo zonos, štai jis vėlei pateikia staigmeną. Šįkart filmas „Du popiežiai“ (angl. Two Popes) (2019), kuriame jis pasakoja šventojo Petro krikštytojo sosto įpėdinių pokalbius rožių sodelyje ir prie picos su „Fanta“.

Komedijos elementų biografinėje juostoje iš esmės pasakojama apie katalikų bažnyčios atsinaujinimo perspektyvas. Vokiečių kardinolas Racingeris tampa naujuoju Popiežiumi, kuris beveik išvaldo dešimtmetį. Popiežiaus valdymas suvokiamas kaip gana konservatyvus, linkęs nesikeisti, išlaikyti senąsias katalikų bažnyčios tradicijas. Popiežio susitikimai su argentiniečiu Jorgio Bergoglio tampa požiūrio ir interesų grumtynėmis. Tiek vienas, tiek kitas išsako savo bažnyčios valdymo viziją, o galiausiai dar ir išpažįsta praeities nuodėmes. Benediktas XII buvo kaltinamas nacistiniais nusikaltimais Vokietijoje ir pedofilų kunigų dangstymu, o Pranciškus tėvynėje padėjus korumpuotiems nusikaltėliams žudyti nekaltus argentiniečius. Visi popiežiai su šešėliu, abu šnekučiuojasi ir galiausiai išpažįsta. Galimas daiktas, kad pedofilija ir leido Benediktui priimti galutinį sprendimą atsistatydinti iš pareigų...

Žinoma, filme aiškiai brėžiama konservatyvioji Benedikto XII bažnyčios linija nuo novatoriškojo, paprastesnio ir kur kas atviresnio Pranciškaus II požiūrio. Tai nestebina, nes kitaip filmas būtų be konfrontuojančių pozicijų gana bergždžias reikalas. Galiausiai viskas dar „įvilkta“ į gana pasaulietinį rūbą, kada Pranciškus II tampa popiežiumi, tačiau Benedikto XII tėvynainiai vis tiek laimi finale prieš argentiniečius Pasaulio futbolo čempionatą (pats mačiau šį istorinį finalą!).

Pagrindinius vaidmenis sukuria įtaigūs senieji kino vilkai Anthony Hopkins ir Jonathan Pryce. Ir jie yra fantastiški! Tačiau visumoje filmas, kad ir koks atrodytų politiškai korektiškas ir įtaigus, visgi man kaip žiūrovui akivaizdu, jog šie pokalbiai ir visa istorinė kompozicija su intarpais apie popiežių praeitį yra šiek tiek holivudinis kičas, atsargus ir patogus priėjimas prie pasauliečių tikinčiųjų literatūriniais pokalbių šablonais, kokių niekada nebuvo. Taip, istoriniai susitikimai buvo, tačiau niekas nežino, apie ką šiedu popiežiai kalbėjosi ir, manding, filmas labiau parodomasis, bandymas išskleisti popiežiaus kultą iki paprasto žmogelio, kuris bando užsisakyti telefonu skrydžio bilietą. Beveik žavu kaip ir italų filme „Turime popiežių!“ (2011), kur taip pat nevengiama komedijos elementų ir kulto bei buitinių mikso.

Nesakau, kad filmas itin teisingas ir jo turinys iš tikrųjų atskleidžia popiežių gyvenimo realijas, tačiau sukuria dirbtinį įspūdį, kad su šiuo filmu kultinės asmenybės šiek tiek priartėjo prie žmonių. Deja, iki balkono, per kurį su pasauliu pasisveikino naujasis popiežius, kaip ir tikrųjų įslaptintų Vatikano dokumentų ir nusikaltimų, dar labai toli... Na, o šią istoriją tiesiog pavadinkime patogia ir prieinama Vatikano įvaizdžio formuojamąją politika per Netflix kanalą su tikinčiaisiais arba bent jau agnostikais.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Dienos namai, nakties namai"

Olga Tokarczuk. „Dienos namai, nakties namai“ – Vilnius: Strofa, 2007 – 287 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Kas Jums yra delikatesas? Cepelinai su palydytais riebiais kiaulienos lašinių spirgiukais ir grietine? O gal traškios ir gaivios salotos su graikiniais riešutais? Kiekvienam tikriausiai pagal skonį, kultūrinę aplinką, kurioje augome, ir taip pat sąmoningumo lygį, ką ir kaip dėti į burną ir mėgautis. Būtent žodis „delikatesas“ yra vienas iš atraminių žodžių lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) romano Dienos namai, nakties namai (lenk. Dom dieznny, dom nocny) atgalinėje viršelio pusėje. Išrankiems, išskirtiniams literatūroms gurmanams šis romanas tikriausiai bus omaras su krevetėmis, ką ne kasdien galima pasitiekti ant savo stalo.

Paskutiniuoju metu po Tarptautinės Booker ir Nobelio pergalės „apšviesta“ lenkų autorė Olga Tokarczuk labai sudominta lietuvių skaitytojų. Pernai lietuviškai pasirodęs romanas Bėgūnai, įvertintas Booker premija, daugelio literatūros apžvalgininkų įvardyta kaip viena geriausių metų verstinių knygų. 2007 metais Vyturys Jarutis išvertė ir pristatė kiek senesnę autorės knygą Dienos namai, nakties namai, vadinamąjį, delikatesą.

Tiesą sakant, šis romanas kaip ir Bėgūnai yra nevienadienė knyga, reikalaujanti taip pat įdėmesnio skaitymo, susikaupimo ir atsidavimo. Lyginant su Bėgūnais, jau tampa panašu, kad galima apčiuopti ir įvardyti tai, ką galėtume pavadinti Olgos Tokarczuk rašymo ypatumais: savita stilistika, romano fabula, pasaulio regėjimo ir perteikimo daugiabriauniškumas, magiškasis realizmas. Būtent žodis durstinys būtų antrasis raktažodis, norint nusakyti šį kiek keistą, neįprastai įdomų romaną. Kaip ir Bėgūnai, taip ir Dienos namai, nakties namai, pasižymi nechronologiniu, kiek chaotišku pasakojimo audiniu, kuriame sudėliota skirtingų pasakojimų dėlionė, pastarosios tai nutrūksta, tai pratęsiamos, tai vėl nutrūksta, tai vėl sugrįžinamos, bet jau kiek kitais pasakojimo rakursais. Iš atskirų pasakojimų fragmentų autorė nulipdo savitą pasaulio pajautos, pasaulėvaizdžio modelį, kurį būtų galima pavadinti kaip priežasčių ir pasekmių magiško atsikartojimo ir pasikartojimo diachroniniame laike.

Pagrindinė pasakojimo ašis yra pasakotoja, kuri vasaras praleidžia su vyrų gana atokiame pietvakariniame Lenkijos kaimelyje. Pasakotoja labiausiai akcentuoja savo ir keistos perukų gamintojos kaimynės Martos santykius, kasdienybės veiklas. Staiga istorija sutrūkinėja, į ją įterpiamos kitos istorijos, kurios siekia miestelio įkūrimo laikus, Viduramžius, Antrąjį pasaulinį karą ir absoliučiai išgalvotas, nerealias istorijas, sumišusias su vietos padavimais, kaip antai mokytojas, kuris pavirsta vilkolakiu. Vienu rakursu atrodo, kad tai žiauri kafkiška metamorfozės istorija, o kitoje plotmėje tai filosofinis pasakojimas apie žmoguje esančias ir nenuspėjamas prigimties pasireiškimo formas. Vilkolakis mokytojas Ergo Sum karo metais, kad išgyventų, valgė žmogaus lavoną, toji mintis jo neapleidžia visą gyvenimą, o kartą perskaitęs Sokrato eilutę apie žvėries prigimtį žmoguje pats tampa tos idėjos vergu, o kartu ir išlaisvina susikaupusį psichologinės traumos pūlinį.

Iš esmės viso romano filosofinė ašis yra dualumas – naktis ir diena, gėris ir blogis, karas ir taika, klestėjimas ir nuosmukis, vyras ir moteris. Dualumo pasaulyje viskas šiek tiek sąlygota, tai realybė yra sapnas, tai sapnas yra realybė, todėl teksto paviršiuje atrodo, kad tai grynų gryniausias trūkinėjantis postmodernistinis tekstas; tokia literatūra buvo gana gyvybinga ir Lietuvoje dešimtajame dešimtmetyje, kada rašytojai, atsisakę tvirto epinio pasakojimo, ėmė ieškoti fragmentuotų, nutylėtų pasakojimo būdų, kurdami daugiareikšmes „iškandžiotas“ istorijas. Beje Olgos Tokarczuk romanas irgi parašytas dešimtajame dešimtmetyje, tačiau priešingai nei daugelis lietuvių to meto prozos kūrinių, Olgos Tokarczuk romanas pasižymi užbaigtumu, vaizduojančio savito pasaulio modelį, paremtu lenkiškosios kultūros atributais, tikriausiai nesuklysiu pasakydamas, kad kai kada net prasiveržusiais pagoniškaisiais ir krikščioniškaisiais pasaulio paaiškinimo būdais, kurie, priešingai nei būtų galima tikėtis, vienas kitam neprieštarauja, bet papildo.

„Ir dar sykį turiu pakartoti – mūsų pasaulis apgyvendintas miegančiaisiais, jie numirė ir sapnuoja, kad gyvena. Štai kodėl pasaulyje vis daugiau žmonių – jį užpildo miegantys mirusieji, jų gausėja, o tikrų žmonių, tų, kurie gyvena pirmą kartą, vis dar nedaug. Visoje šioje sumaištyje niekas iš mūsų nežino ir negali žinoti, ar jis yra tas, kuris tik sapnuoja gyvenimą, ar jis gyvena iš tikrųjų (p. 137).“

Olga Tokarczuk

Kurdama dualumo principu pasakojimą, Olga Tokarczuk man priminė serbų rašytojo Milorad Pavič magiškojo realizmo literatūrą. Rašytojas savo trumpame romane Vidinė vėjo pusė taip pat kūrė sapno ir realybės kryžminimo principu siurrealistinį pasakojimo durstinį, įtraukdamas Europos šalių istorinius kontekstus, ypač Viduramžius. Olga Tokarczuk taip pat gręžiasi į Viduramžius, čia ji pasakoja apie šventąją kankinę, kuri gyvenimo pabaigoje tapo pabaisa, o jos gyvenimo istoriją perrašo jaunas vienuolis, trokštantis tapti moterimi, šis pasakojimas teigia, kad visa mūsų istorija yra tik mistinė interpretacija, nuolatinis perpasakojimas, keičiant detales ir netgi įvykius. Vėlgi turime realumo pagrindą ir atspindžius, todėl atrodo, kad visas romanas iš esmės yra apie atspindžius, nepagaunamus ir nerealizuotus troškimus keisti save ir pasaulį. Vyrai ieško savyje moteriškumo, moterys vyriškumo ir taip šiose magiškose pietvakarinių lenkų žemėse tęsiasi gyva istorinė civilizacijos aistrų grandinė.

Autorė nemažai filosofuoja pasitelkdama istorines kelionių žinias, kai kurios teksto vietos iš tikrųjų verčia suklusti ir pagalvoti apie tai, ką paprastai keliautojo turisto akis praleidžia, nepastebi: „Šveicariški stogai yra vieni gražiausių pasaulyje. Čerpes ten gamina iš ypatingo, spalvoto, molio ir nėra stogo, kuris būtų vienalytis savo spalva. Plokštumos mirga marga, net stebina, kiek atspalvių gali turėti paprastas molis. Atrodo kaip mozaika. Šveicarijos viešbučiuose visuomet reikia imti kambarius viršutiniuose aukštuose ir pro langus gėrėtis nuostabiais stogais. Čerpės čia klojamos ne kaip Silezijoje, pynimu, o kaip žuvies žvynai, todėl namai atrodo kaip didžiulės žuvys pilvais į viršų, išmestos į krantą iš kažkokių neįsivaizduojamų jūrų (p. 202).“

Kas romane sudaro lenkiškojo kultūros tapatumo įspūdį? Būtent maži mikrokultūriniai elementai kaip autorės perteikti musmirių receptai, gamtos aprašymai, kurie visada šiek tiek magiški, dreifuojantys ties siurrealizmu. Romane esti ir tas prasigėręs, savęs neatradęs kaimas, pavyzdžiui, ilga girtuoklio savižudžio istorija atrodo tokia kasdieniškai įtaigi ir atsekama pagal lietuviško kaimo realijas, kad nekyla klausimas, jog autorė puikiai žino ir išmano provincijos gyvenimo realijas, tų realijų priežastis.

Kitą vertus romanas nė iš tolo neprovincialus, priešingai – pasižymi universaliomis temomis, įskaitant ir socialinę lytinę tapatybę, taip pat istoriniais čekų, vokiečių ir lenkų santykiais, žydų slėpimu namuose, internetas, kuriame žmonės savo dienoraščiuose viešai publikuoja sapnus... Visa tai sukuria daugiasluoksnė, per laiką nusidriekusi pasakojimų orkestruotė, kurios pagrindinis uždavinys atskleisti vienos vietovės vaizdinį iš įvairių laikmečių perspektyvų, su istoriniais besikeičiančiais politiškais ir mentališkais liudijimais, suliejant mitą, legendas, padavimus su realiais įvykiais ir iš to išgaunant tą tirštą neapčiuopiamo ir iki galo nepaaiškinamą žmogaus egzistencinę pasaulėjautos būseną.

Panašiai kaip ir Bėgūnuose, taip ir šiame romane autorė palieka begalės intelektualių aliuzijų į šventuosius raštus, į, atrodo, visiškai ezoterinius, rytų filosofijai būdingus, o kartu ir marginalams, bohemos atstovams būdingo hipiškos laisvės proveržio, tačiau čia pat liejasi svarbūs politiniai ir istoriniai elementai ir visa tai kažin kokiu stebuklingu būdu – dualumo principu – priešprieša įgauna grįžtamojo ryšio poveikį ir sukuria įspūdį, kad šitame tirštai tamsiame, gotiškų spalvų pasakojimų durstinyje randasi priešybių harmonija. Nekasdienė knyga, kurią nebuvo lengva skaityti, tačiau visuminis romano vaizdas atsiveria užvertus knyga kaip peizažas nuo aukšto skardžio: kiek žmogus gali pakelti to slėpiningo pasaulio stebuklų ir jais patikėti, netgi gyventi?

Jūsų Maištinga Siela