Šios dienos daina: Toni Braxton - Un-Break My Heart [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Seniai norėjau apie šį kūrinį, kuris tikriausiai daugeliui iš jūsų yra girdėtas, tačiau mažai žinoma jo sukūrimo ir atlikėjos istorija, tad šįkart viską nuo pradžių...

 

Toni Braxton – tai JAV dainininkė, dainų autorė, aktorė, realybės televizijos žvaigždė ir filantropė, pelniusi pasaulinę šlovę savo išskirtiniu, sodriu altu ir jausmingu atlikimu. Gimusi 1967 m. spalio 7 d. Severne, Merilande, ji užaugo griežtoje religingoje aplinkoje, kurioje populiarioji muzika buvo draudžiama. Vis dėlto meilė muzikai nugalėjo ir Toni kartu su savo seserimis suformavo grupę „The Braxtons“. Nors grupė didelės komercinės sėkmės nepasiekė, Toni talentas neliko nepastebėtas.

 

Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje Toni Braxton patraukė garsaus prodiuserio ir dainų autoriaus L.A. Reid dėmesį. Tai lėmė jos solinės karjeros pradžią ir sutarties pasirašymą su „LaFace Records“. Jos debiutinis albumas „Toni Braxton“, išleistas 1993 m., akimirksniu tapo didžiuliu hitu, pardavimų skaičiumi viršijęs 10 milijonų kopijų visame pasaulyje. Jame buvo tokios ikoniškos dainos kaip „Another Sad Love Song“ ir „Breathe Again“, kurios įtvirtino jos, kaip R&B superžvaigždės, statusą. Šis albumas pelnė jai tris „Grammy“ apdovanojimus, įskaitant geriausio naujo atlikėjo apdovanojimą.

 

Nepaisant milžiniškos sėkmės scenoje, Toni asmeniniame gyvenime teko susidurti su daugybe iššūkių. Ji du kartus bankrutavo, o tai sukėlė didelius finansinius sunkumus. Be to, Toni viešai atskleidė savo kovą su vilklige, lėtine autoimunine liga, kuri paveikė jos karjerą ir sveikatą. Ji yra sakiusi, kad šios patirtys ją sustiprino ir padėjo jai tapti tuo žmogumi, kokia ji yra šiandien. Toni taip pat yra dviejų sūnų motina, iš kurių vienam buvo diagnozuotas autizmas. Ši patirtis paskatino ją aktyviai dalyvauti autizmo supratimo didinimo kampanijose ir tapti „Autism Speaks“ atstove.

 

Per savo ilgą ir sėkmingą karjerą Toni Braxton išleido daugybę hitų, tokių kaip „Un-Break My Heart“, „You're Makin' Me High“ ir „He Wasn't Man Enough“, kurie tapo R&B klasika. Ji pardavė daugiau nei 70 milijonų įrašų visame pasaulyje ir pelnė septynis „Grammy“ apdovanojimus. Be muzikinės karjeros, Toni taip pat sėkmingai pasirodė Brodvėjaus miuzikluose, tokiuose kaip „Gražuolė ir pabaisa“ bei „Aida“, dalyvavo televizijos realybės šou „Braxton Family Values“ ir išleido savo memuarus „Unbreak My Heart: A Memoir“. Pastaraisiais metais ji taip pat ėmėsi verslo, įskaitant kosmetikos linijos kūrimą.

 

Venas žynomiausių atlikėjos kūrinių „Un-Break My Heart“ buvo išleistas 1996 m. kaip antrasis singlas iš Toni Braxton antrojo studijinio albumo „Secrets“. Dainą parašė Diane Warren, viena žymiausių baladžių kūrėjų muzikos istorijoje. Kūrinio žodžiai pasakoja apie skausmą ir neviltį, kurią jaučia palikta moteris. Ji prašo savo buvusiojo sugrįžti ir atitaisyti žalą, kurią jis jai padarė – „atitaisyti“ jos sudaužytą širdį. Melancholiška melodija ir jausmingas Toni vokalas puikiai perteikia šią emocinę būseną, paverčiant dainą giliu ir paveikiu kūriniu.

 

„Un-Break My Heart“ tapo milžinišku komerciniu hitu visame pasaulyje. Ji pasiekė 1-ąją vietą „Billboard Hot 100“ tope JAV ir išsilaikė ten 11 savaičių, tapdama viena ilgiausiai karaliavusių dainų šioje pozicijoje. Singlas buvo parduotas daugiau nei 2,5 milijono kopijų vien tik JAV ir gavo platininį sertifikatą. Nors tikslus pasaulinių pardavimų skaičius yra sunku nustatyti, manoma, kad jis viršija 10 milijonų kopijų, paverčiant „Un-Break My Heart“ vienu geriausiai parduodamų visų laikų singlų.

 

Kritikai ir klausytojai vienbalsiai gyrė dainą. Diane Warren už šį kūrinį pelnė „Grammy“ apdovanojimą už geriausią dainą, o Toni Braxton – už geriausią moters R&B vokalo pasirodymą. Dainą gyrė ne tik už jos melodingumą ir jausmingumą, bet ir už Toni Braxton vokalo meistriškumą, kuris suteikė kūriniui gilumo ir autentiškumo. Daugelis kritikų ir atlikėjų yra pavadinę „Un-Break My Heart“ „tobula balade“, kuriai sunku prilygti.

 

Nepaisant milžiniškos sėkmės, pačiai Toni Braxton gyvai dainuoti „Un-Break My Heart“ ne visada buvo lengva. Dėl emocinio krūvio ir vokalinio diapazono daina reikalauja didelio balso valdymo ir atsidavimo. Toni yra ne kartą sakiusi, kad ši daina jai sukelia stiprias emocijas ir kartais sunku ją atlikti be ašarų. Ypač po to, kai ji viešai atskleidė savo kovą su vilklige, dainos atlikimas tapo dar didesniu iššūkiu, nes liga paveikė jos vokalo galimybes. Vis dėlto, ji visada stengiasi atiduoti visą save kiekviename pasirodyme, o jos emocingas atlikimas dažnai sulaukia ovacijų iš publikos. Per pastaruosius metus, ypač po sveikatos problemų, ji kartais pasirenka pasirodymuose pritarti foninei juostai arba leidžia publikai dainuoti tam tikras dalis, siekdama išsaugoti balsą ir užtikrinti kokybišką pasirodymą.

 

„Un-Break My Heart“ išlieka daina, kuri sujaudina širdis ir primena apie muzikos galią gydyti ir išreikšti giliausias emocijas. Ji neabejotinai yra viena ryškiausių devintojo dešimtmečio baladžių ir išlieka Toni Braxton karjeros viršūne, tad pasiklausykime jos dar kartą.

Toni Braxton - Un-Break My Heart

[lyrics / žodžiai]

 

Don't leave me in all this pain

Don't leave me out in the rain

Come back and bring back my smile

Come and take these tears away

I need your arms to hold me now

The nights are so unkind

Bring back those nights when I held you beside me

Un-break my heart

Say you'll love me again

Undo this hurt you caused

When you walked out the door

And walked out of my life

Un-cry these tears

I cried so many nights

Un-break my heart

My heart

Take back that sad word goodbye

Bring back the joy to my life

Don't leave me here with these tears

Come and kiss this pain away

I can't forget the day you left

Time is so unkind

And life is so cruel without you here beside me

Un-break my heart

Say you'll love me again

Undo this hurt you caused

When you walked out the door

And walked out of my life

Un-cry these tears

I cried so many nights

Un-break my heart, oh, ooh

Ooh

Don't leave me in all this pain

Don't leave me out in the rain

Bring back the nights when I held you beside me

Un-break my heart

Say you'll love me again

Undo this hurt you caused

When you walked out the door

And walked out of my life

Un-cry these tears

I cried so many, many nights

Oh, un-break my

Un-break my heart, oh baby

Come back and say you love me

Un-break my heart, sweet darlin'

Without you I just can't go on

Can't go on

(Say that you love me, say that you love me)

(Tell me you love me, un-break my)

(Say that you love me, say that you love me)

(Tell me you love me, un-break my)

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 121: nesikapstyk praietyje, priimk-integruok-paleisk ir pereik prie veiksmo!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kažkas yra pasakęs, kad į praeitį dairytis neverta, nebent tai pakeistų dabartį. Mes nuolat dairomės į praeitį, ieškome sielos integracijos, paliktų mazgų, kuriuos reiškia atriški, bandome paaiškinti, kodėl elgiamės ar esame tokie, kokia esame. Bandome išgyti.

 

Šiandien manau, kad reikia atsargiai su praeitimi. Ten galima užsiciklinti, stiprinant dabarties įsitikinimus, pvz., jeigu mane vaikystėje mušė, todėl nemoku dabar būti švelnus ir mylėti. Tokių panašių sau pasiaiškinimų, kurie virsta veikimo programa, gali netgi pražudyti. Pavyzdžiui, nemoku prašyti pagalbos, nes kaip augęs vienas ir nuolat gėdinamas, maniau, kad viską privalau išspręsti pats. Iš to ateina dramatizmas, iš kurio sudėtinga išlipti, todėl reikia kiek įmanoma dirbti su savimi ir veikti dabarties momentu, nesigręžioti į praeitį ir nesitapatinti su aukos pozicija, neizoliuoti savęs iš sociumo ar kokių nors veiklų nusivylus gyvenimo atkarpoje.

 

Tai sudėtingi procesai, todėl verta paleisti įsitikinimus su praeities impulsais, transformuoti juos, priimti ir pamiršti, bet tikriausiai svarbiausia bandyti veikti, veikti, veikti. Tam kartais reikia drąsos. Bet iš tikrųjų ne tiek drąsos, kiek ryžto pabėgti nuo įsitikinimų ir ryšių su savo praeitimi. Šiandien galvoju apie tai, bet to neužtenka, reikia veikti.

 

Maištinga Siela

Knyga: Byung-Chul Han "Eroso agonija"

 

Byung-Chul Han. „Eroso agonija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2024. – p. 80.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pietų Korėjos vokiškai rašantis filosofas Byung-Chul Han (g. 1959) Lietuvoje savo mažomis eseistinėmis filosofinėmis knygutėmis padarė, sakyčiau, šiokią tokią revoliuciją. Galbūt ir klystu, tačiau jo knygos Nuovargio visuomenė (Kitos knygos, 2024), Eroso agonija (Kitos knygos, 202), Psichopolitika (Kitos knygos, 2024) yra pastebėtos ir aptariamos šiaip su filosofija nieko konkretaus neturinčių asmenų (bet ar reikia filosofuoti, jeigu skaitai A. Camus Sizifo mitą?).

 

Šįkart aptarsiu man patikusias idėjas iš antrosios lietuviškai pasirodžiusios knygos Eroso agonija (vok. Agonie des Eros), kurią į lietuvių kalbą išvertė ir pabaigos žodį parašė Tomas Sodeika. Kodėl sakau, kad vėl tarsi su Byung-Chul Han aktualizavo filosofiją iš principo ja net nesidominčius? Ogi iš asmeninių liudijimų, kadangi kalbu su kai kuriais jaunais studentais ar vyresniojo amžiaus mokiniams ir, taip, jie yra girdėję Byung-Chul Haną iš dėstytojų, iš mokytojų, o kai kurie taip susidomėję prašė paskolinti knygų, kad galėtų perskaityti. Neišvengiama Hano sėkmė Lietuvoje kyla iš jo gebėjimo greitai reaguoti į mūsų tikrovę ir ten ieškoti pavyzdžių pagrįsti aktuliai atpažįstamais pavyzdžiais pateikiamą sampratą, apmąstyti ne tiek universalią, kiek, be jokios abejonės, šių dienų apčiuopiamus visuomenės procesus ir savo asmeninį vaidmenį gyvenime.

 

Nepaisant to, kad filosofinė esė vokiškai pasirodė dar tik 2012 metais, tačiau idėjos, sakyčiau, neišsikvėpusios, mat autorius kiekviename skyriuje remiasi populiariosios masinės vartojimo kultūros kūriniais (kai kada klasika), pavyzdžiui, Larso von Triero filmu Melancholija, kuri buvo pasirodžiusi 2011 metais, tuo metu labai populiaria E. L. James erotine knygų serija Penkiasdešimt pilkų atspalvių ar net Gustave Flaubert romanu Ponia Bovari. Šioje nedidukėje knygoje įžanginį žodį taria Alain Badiou Iš naujo išrasti meilę. Įžanginis žodis ne kokia skambi metafora, bet iš esmės tampa viso Hano knygos visrakčiu. Išties pagal Haną esame pamiršę mylėti. Pasitelkęs graikų mitologinį dievą Erosą, jis kalba apie meilės badą mūsų visuomenėje. Erosas – graikų dievas, atstovaujantis aistringą meilę ir geismą, kūrybinę galią. Jis arba pirminė dievybė iš Chaoso, arba (pagal kitus pasakojimus) Afroditės sūnus, sukeliantis meilę lanku ir strėlėmis.

 

Žinomas filosofas kurdamas savo filosofines mintis remiasi priešybėmis, pvz., pozityvumo ir negatyvumo priešybe, arba Aš ir Kito priešybe. Šiandien mylėti kitą dažnai reiškia ne Erosą, o Narcizą, nes individas yra išmokytas atpažinti kitame save, jį gausinti, išnaudoti ir (su)tapatinti, taip užkertant kelią nepažinumui arba Kito priėmimui su jo išskirtinėmis savybėmis. Kitaip sakant, toli žiūrėti nereikia, užtenka įsijungti laidą Valanda su Rūta, kur išsipusčiusios ir šeštą kartą išsiskyrusios ponios aiškina, kokie vyrai sumauti, nes nesugebėjo joms kažko duoti. Kitaip sakant, meilė, santykiai yra davimas, kapitalizmo išraiškos bendravimo schema, sunaikinanti intymumo paslaptį.

 

„Šiandien meilė supozityvinama paverčiant ją seksualumu, kuris taip pat paklūsta pasiekimų diktatui. Seksas yra pasiekiamas. O seksiškumas yra kapitalas, kurį reikia gausinti. Kūnas, turintis eksponuojamąją vertę, yra tarsi prekė. Kitas seksualizuojamas, paverčiamas susijaudinimo objektu. Kito, jei iš jo atimta kitybė, mylėti neįmanoma; jį galima tik vartoti. Taigi jis nebėra asmuo, nes yra suskaidytas į dalinius sekso objektus. Nėra tokio dalyko kaip sekso asmenybė (p. 25).“

 

Asmeniškai prisimenu laikus, kai viskas, ką rinka pardavinėjo, buvo reklamuojama apsinuoginusių jaunų merginų. Britney Spears bamba su auskaru Pepsi reklamoje buvo etalonas, merginos su liemenėlėmis batų, vaistų, grąžtų reklamose buvo toks perteklinis, kad, sakyčiau, viešojoje erdvėje šiandien turime priešingą variantą – deseksualizavimą. Billie Eilish pasirodęs įvaizdis taip paveikė jaunas merginas, kad jos metė svajones apie padidintas krūtines ir įlindo į apsmukusius džinsus ir XXL džemperius, supanašėjo su vaikinais, tačiau iš santykių šito taip lengvai pagal rinkos madą, matyt, neišguisi, mes išmokome į kitą patys to nežinodami žiūrėti kaip į tą, kuris būtinai turi ką nors duoti.

 

Autorius skiria skyrių pornografijai ir tai, ką ji (pa)keičia mūsų visuomenėje. Buvau šiek tiek nustebintas, kad vartotojiškumo principus meilės atžvilgiu autorius randa 1856 metais (taigi romantizmo laikotarpyje!) pasirodžiusiame romane Ponia Bovari. Matyt, tai epochos lūžio kūrinys, kuris kaip tik iliustruoja kuo netrukus pavirs žmonių meilės ryšiai. „Vargu ar naujosios komunikacijos priemonės įkvepia vaizduotę. Priešingai, didelis informacijos, ypač vaizdinės informacijos tankis vaizduotę slopina. Hipermatomumas vaizduotės neskatina. Tad pornografija, kuri maksimizuoja vizualinę informaciją, erotinę vaizduotę griauna. Flaubert‘as vizualinio trūkumo negatyvumą panaudoja erotinei vaizduotei stimuliuoti. Paradoksalu, bet erotiškiausioje romano scenoje beveik nieko nematyti. Leonas sugundo Emą pasivažinėti karieta. Karieta be tikslo ir niekur nesustodama važiuoja per miestą, o jie abu aistringai mylisi už nuleistų užuolaidų. Flaubert‘as kruopščiai vardina aikštes, tiltus ir bulvarus, pro kuriuos blaškosi karieta, ir vietas, pro kurias ji pravažiuoja <...> Tačiau nematome nieko, kas būtų susiję su įsimylėjėliais (p. 53).“

Byung-Chul Han

 

Visgi neapleidžia jausmas, kad Byung-Chul Hanas nuolatos remiasi kapitalizmu kaip esminiu negatyvumo šaltiniu. Neapleido mintis, kad autorius šiek tiek idealizuoja praeitį, rodo kaip nusigyveno žmonės perspektyvą vergaudami kaip nuovargio visuomenės žmonės savo pačių verslams. Kartais norisi stabtelėti ir sakyti: o anuomet, kada gyveno Ema iš Ponios Bovari buvo išties geriau? Gėdinami žmonės, valdomi religinių kvailų dogmų, lyčių kontrolės... Nebuvo juk tos jau meilės geros, nors ir su paslaptimi, gėda, Kito nepažinumu iki galo, bet kur čia tas visuomenės Eroso klestėjimas, kai Hamleto Ofelija galimai iš meilės nusiskandina, o Romeo ir Džuljeta nusinuodija, o ne racionaliai sukirtę rankomis pasuka skirtingais keliais? Tam tikra prasme negatvyvumas meilės santykiuose atnešdavo herojišką ir kvailą dramatizmą, galgi net nesusikalbėjimą ir kitokio smurto apraiškas. Nesakau, kad supozityvinta visuomenė ,šiandien bijanti santykiuose sunkumų ir monotonijos, byra ir tampa individams santuokų skaičius viešais olimpiniais medaliais, beveik vyrų ar moterų medžioklės trofėjais – tą rodo ir mūsų TV laidos, kuriose iš esmės yra mūsų santykių, (ne)meilės atspindys.

 

Visgi filosofas eina toliau ir apmąsto Erosą ne tik kaip santykių ir meilės kūrimo plotmę, bet ir protinę plotmę, kaip galimybę mąstyti (labai patiko Platono ir Sokrato sugretinimas!). „Mąstymas be Eroso tėra vien pakartojimas ir papildymas. O meilė be Eroso, be jo dvasinio postūmio, išsigimsta ir virsta „paprastu juslumu“. Juslumas ir darbas yra tos pačios eilės dalykai. Jie stokoja dvasios ir geismo (p. 62).“ Autorius vis nepamiršta laikytis negatyvumo reikalingumo mūsų gyvenime ir tikrovėje dėmens, o mes taip iš visų pusių bandome save visur ir visada motyvuoti, eikvoti (aliuzija į Nuovargio visuomenę), kad bet koks negatyvas turi būti „išpjautas“ iš mūsų patirčių lauko.

 

„Didėjanti informacijos masė, šis pozityvumo perteklius reiškiasi kaip triukšmas. Perregimumo ir informacijos visuomenėje yra visuomenė, kurio triukšmo lygis nepaprastai aukštas. Tačiau, jei nėra negatyvumo, tai lieka tik Vienodybė. Dvasia, kuri pirmiausia reiškia nerimą, už savo gyvybingumą yra dėkingumą negatyvumui (p. 65).“  Prisiminiau paprastą gyvenimišką mūsų pačių pavyzdį, kai visi esame pertekę daiktais, kelionėmis, dovanomis, belieka tik dejuoti, kad per Kalėdas vėl nėra ko nupirkti, nes visur vien šlamštas, visiems viskas galima, visi gali viską jau turėti, įsigyti, nebėra kaip nustebinti, ypatingumą nebeįmanoma sukurti – viskas tampa vienoda. Matyt, tenka pripažinti, ir su žmonių Erosu, kai viskas atidengta, nebėra paslapties, Aš supanašėja su Kitu ir neleidžia numirti Aš, kad būtų patirta vadinamoji kitovė, tada išeina, kad turime begalinį pozityvų lauką, kuriame visi tampa nuogi, nes nėra kuo apsirnegti, visi viską turi tą patį. Paradoksas tame, kad kuo daugiau įvairovės – tuo visi vienodesni.

 

Šiaip knygą prisibraukiau įstrižai ir išilgai. Būtų dar galima tęsti ir tęsti potemes iš atskirų eseistinių teksto vietų, bet visumoje Eroso agonija aiški. Pabaigoje Tomas Sodeika tarsi vėl perfrazuoja visos knygos turinio idėjas ir leidžia skaitytojui vėlei kaip iš kokio konspekto susidėlioti perskaitytas Byung-Chul Han mintis. Nors autorius beveik neliečia buitinio lygmens, tačiau būtent savo filosofinėmis mintimis nusako, kodėl klestintys ir smarkiai dirbantys europiečiai vis mažiau nori turėti vaikų, kodėl lengviau auginti du šunis ir nekęsti kaimyno vaikų, kodėl sunku išgyventi 30 ar daugiau metų santuokoje, kodėl nebemokame priimti kito ir taip aršiai įrodinėjame savo vertę ir nuomonę, kovojame ir vartojame, kovojame ir vartojame... Esame užvaldyti Arėjo inertiškos jėgos, bet iš paskutiniųjų taip trokštame būti mylimi, mylintys ir besąlygiškai pripažinti, – bet dažnai tik tiek, kol kelio nepastoja Narcizas, neleidžiantis išnykti ego.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vilniaus Meška keliauja per Lietuvą: kai iš žiniasklaidos prikolina, bet jai vis tiek dzin! Juokingiausios antraštės apie mešką iš Baltarusijos

 

Sveiki,

 

Vieną tamsią ir lietingą Lietuvos vasaros dieną tamsi meška iš Baltarusijos perplaukė Nemuną ir patraukė link Vilniaus. Niekas nė įtarti negalėjo, kaip ji sudrebins Marijos Žemės sostinę labiau nei beragis briedis prie stiklinių savivaldybės durų Konstitucijos prospekte. Meška įžiebė „diskusijas“ nuo sugėrovų konfliktų Vingio parko kampelyje, po medžiais ant suoliuko, iki Sauliaus Skvernelio patyčių iš krašto apsaugos ministerijos neveiksnumo. Internete siautės vandalai ir memų kūrėjai, žurnalistai kas valandą postins vis labiau juos diskrediduojančius postus (Delfi, 15min.lt, Lietuvos rytas ir kt. „labai rimti“ mūsų dienraščiai, kurie rimtais veidais mums nuo ryto iki vakaro kukuoja apie karą ir grėsmę...), o reklamų ištroškę verslai nuo knygynų iki degalinių kurs sau meškos dėka reklamas. Važiuodamas į darbą šįryt negalėjau nepadaryti pasipylusių šimtais antraščių kopijų (seniai taip nesijuokiau, lyg būtų sprogusi juoko atominė elektrinė), antraščių, kurios iš tikrųjų pasako, kokia mūsų žiniasklaida nusibaigusi. Manote, kad su „rimtomis naujienomis“ yra kas nors kitaip, nei vienas didelis uždarbiavimo burbulas kaip iš šios meškos? Ak! Kalakutas irgi manė, kol...

 

Galiu pasidžiaugti, kad meška patraukusi iš Vilniaus praėjo ir pro „Maištingos Sielos“ saitą.

 

2025 metų Lietuvos vasara savaime karšta, tad orai išties nuostabūs.

Maištinga Siela

Filmas: "Įvertinimas" / "The Assessment"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu psichologinės įtampos filmus. Nesvarbu ar jie mokslinės fantastikos, ar absoliučiai draminiai ir buitiniai. Štai neblogai kino kritikų įvertinta distopine psichologine drama-trileriu vadinama Fleur Fortune režisuota juosta „Įvertinimas“ (angl. The Assessment) (2024) gali sukelti prieštaringus jausmus, ypač tiems, kurie prie rimtesnio tono filmų nėra pratę ir visada stengiasi pažiūrėti ką nors linksmesnio ir spalvingesnio. Apie ką iš tikrųjų šis įvairių kino žanro elementus talpinantis filmas yra iš tikrųjų?

 

Žiūrovas yra nunešamas į tariamą ateities arba alternatyvų pasaulį po didžiosios apokalipsės, kada žemėje išlikę žmonės atsitvėrė siena nuo toksiško pasaulio, kuriame, kaip teigiama, jau seniai viskas išnykę. Gyvendami itin disciplinuotame pasaulyje, kuriame suteikiami patogūs namai, puikus geriamas vanduo, inovacijomis įrengta buitis, tačiau kažin kaip veikėjai atrodo šalti, negyvi, netikri, įstrigę traumose ir savo obsesijose. Aišku, elementaru: jeigu nusižengi taisyklėms, maištauji, burnoji prieš vyriausybės sprendimus, tave ištrems į toksišką pasaulį ir galėsi ten mirti, kaip nutiko pagrindinės veikėjos Mios (aktor. E. Olsen) motinai, kuri laikoma šios visuomenės išdavike. Visgi Mia gyvena su Arianu prie jūros ir nori gauti vyriausybės leidimą turėti kūdikį, bet pirmiausia jie turi gauti aukštus tėvystės pasirengimo įvertinimo balus iš nusamdytos provokatyvios agentės-vertintojos, kuri kėsinasi į trapius jųdviejų santykius...

 

Žodžiu, filmas šiek tiek absurdiškas. Vyriausybė atsiunčia įvertintoją testuoti tėvystę, nors niekas tos tėvystės nemoka ir nesupranta – pora tam niekaip nebuvo pasiruošusi. Dar absurdiškiau – be jokios lektūros, filmų ir vertinimų aiškių kriterijų jie vertinami. Čia kaip gauti vairuotojo pažymėjimą be kelių eismo taisyklių. Primena išties G. Orwello „Gyvulių ūkį“, kuriame teigiama: „Nežinojimas – jėga!“. Žinoma, nes tada vyriausybei paprasta viską valdyti, kai asmenys nežino, kas iš tikrųjų testuojama ir kas yra tėvystė, nors veikėjai savaime elgiasi taip, kaip šiuolaikiniai amerikiečiai, ir žino, kad vaiko poreikius reikia tenkinti ir turi būti disciplina, pagrįsta meile ir rūpesčiu. Visgi poros namuose yra ir simuliakrinė laboratorija ir augalų šiltnamis, į kuriuos vertintoja labai greitai įsibrauna, kaip ir į intymius jų santykius, imituodama vaiko elgesį... iš tikrųjų tas žaidybinis vaikų ir suaugusiųjų imitacinis reikalas primena „Kalmaro žaidimo“ serialą – viskas psichologizuotai užaštrinta, įtempta, bet tuo pačiu metu žiūrovas suvokia ir atpažįsta dramatizmo vystymo schemas ir gali nuspėti link kokių paprastų sprendimų suka režisierė.

 

Visumoje filmas nėra įspūdingas, tačiau bando provokuoti, deja, seniai kine nuzulintais ir suprimityvintais motyvais, t. y. veikėjai užsiciklinę nori kūdikio, kad realizuotų save kaip visaverčius žmones. Vaikų obsecija man čia koreliuoja su serialu „Tarnaitės pasakojimas“ ir jį galima pamatyti daugelyje atseit labai psichologiškai niuansuotų filmų, kuriuose veikėjai dėl tariamų vaikų, pvz., įsivaikinimo, yra pasiryžę netgi žudyti ir paaukoti savo žmogiškumą. Schematiškas filmas, kuriame vyrauja atpažįstamos žaidimo taisyklės, dirbtinoki santykių testavimo elementai ir siužetinis šabloniškumas, pvz., jau tikrai iki kaulo smegenų nuspėjama, kad vertintoja bandys įlipti į lovą pas vyrą, kai Mios šalia nebus ir jį sugundyti. Šiaip filmą į aukštesnį lygį ištempia išties gerai perteiktos aktorių Elizabeth Olsen ir Alicia Vikander dramatiška vaidyba – abi labai stiprios draminio kino aktorės turi čia ką veikti, nes kiekvienoje beveik scenoje reikia vidinės jėgos ir abi jos turi galimybių šioje istorijoje atsiskleisti. Bet visumoje pristigo man įdomesnių motyvų, idėjų, netikėtų siužeto posūkių, tarsi režisierė bijotų labiau plėtoti įdomesnių interpretavimo galimybių ir laikytųsi rimtojo ir populiariai atpažįstamo kino taisyklių hibridinio varianto. Potencialo šis filmas turi. Jeigu ir atsiminsiu apie ką jis, tai bus dėl moterų aktorių vaidybos ir vidinio jų perteikto dramatizmo, todėl savo įvertinimą dėl jų šiek tiek kilsteliu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 120: Erosas ir Kupidonas – ko tavyje yra daugiau?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip gerai, kad yra Meilė! Pagalvojau, pažiūrėjęs tą baisų dokumentinį filmą apie Šiaurės Korėjos pabėgėlius „Už utopijos sienos“ (2023). Šiandien taip pat pabaigiau daug minčių sukėlusią filosofinę Byung-Chul Han knygą „Eroso agonija“.

 

Erosas ar Kupidonas – tas pats dievas ar skirtingi?

 

Graikų mitologijoje Erosas, ypač senesnėse versijose, buvo vienas iš pirmųjų dievų, atsiradusių iš Chaoso, ir buvo laikomas kosminės meilės ir vaisingumo simboliu. Jis dažnai buvo vaizduojamas kaip jaunuolis ar paauglys. Vėlesniuose mituose jis tapo Afroditės ir Arėjo (arba Hefaisto) sūnumi. Romėnų Kupidonas, kita vertus, dažniausiai vaizduojamas kaip mažas, sparnuotas berniukas su lanku ir strėlėmis, ir yra Veneros (romėnų Afroditės atitikmens) sūnus.

Nors abu yra meilės dievai, graikų Erosas kartais turėjo platesnę reikšmę, susijusią su kūryba ir pirmaprade jėga, kuri tvarko pasaulį. Romėnų Kupidonas labiau sutelkė dėmesį į asmeninę meilę, aistrą ir tai, kaip jo strėlės paveikia dievus ir mirtinguosius.

 

Galvoju, kad mes esame tam tikra Romos tąsa, nors ir perėmėme krikščioniškojo pasaulio modelį, tačiau klestėjimas vis dar suvokiamas dažnai kaip įnertiškas užkariavimas, savęs ar kito įveikimas – žodžiu, pastangos. Vis dar daug ką bandome supaprastinti, suprimityvinti, padaryti praktiška, kad viskas kuo greičiau, efektingiau, našiau ir daugiau, tačiau gausa visko suvaldyme neatsiranda. Ji atsiranda su dvasiniu sudėtingumu ir harmonija, su lėtojo mąstymo, skaitymo, veikimo, žiūrėjimo dalykais. Romos imperija išmokė kuo greičiau užkariauti, nuveikti, įrodyti, sukaupti kapitalą... Štai kodėl Erosas, man regis, yra pranašesnis už Kupidoną, kuris yra romėnų perimtas dievas lyg iš pažiūros ir tas pats dievas, bet jo funkcijos suprimityvintos.

 

Ant nosies – atostogos! Jau gyvenu jų nuotaikomis ir nejučia užplūsta daug minčių apie tai, kaip jas turiningiau praleisti, nesuprimityvinti to laiko ir skirti sveikatai, geroms mintims ir patirtims, kad tai nebūtų inertiškas lėkimas per laiką ir pojūčių, kaip tie jaučiai, kuriuos pirmąkart išleidžia į ganyklą ir, kai siurbi viską – nieko neatsigeri. Lėtas ir giliamintis santykis visgi yra kur kas įdomesnis už visko daug ir po truputį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Už utopijos sienų" / "Kitapus sienos" / "Beyond Utopia"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ką mes iš tikrųjų žinome apie Šiaurės Korėją? Kad valdo neužauga diktatorius, įtikinęs visą savo šalį, jog yra mažų mažiausiai pusdievis. Tragikomiška, ar ne? Tikriausiai esame girdėję nemažai istorijų, kaip vakariečiai vežiojami po sostinę ir jiems demonstruojama graži ir klestinti šalis, o už bet kokį mažą nusižengimą galima iš šios šalies ir nebesugrįžti... Tačiau retesnis tikriausiai iš mūsų iš tikrųjų domėjosi tikraisiais pabėgėlių liudijimais. Man asmeniškai artimiausias susipažinimas su šios šalies režimu tapo amerikiečių rašytojo Adam Johnson romanas „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“, pastarasis perleistas Lietuvoje du kartus ir yra sukrečianti knyga. Pats rašytojas rėmėsi tikraisiais liudijimais, nors ir sukūrė grožinės literatūros kūrinį.

 

Gal dėl to, kad dar labiau suvokčiau šioje Žemėje gyvenančių žmonių beprotiškus skirtumus, ryžausi pažiūrėti režisierės Madeleine Gavin dokumentinį filmą „Už utopijos sienų“ (angl. Beyond Utopia) (2023) (kai kur verčiama kaip „Kitapus sienos“). Tiesą sakant, daugmaž žinojau, kad iš tikrųjų ruošiuosi pamatyti, t. y. vėl patirti ir bandyti suvokti visą tą siaubą, kurį patyrė ir vis dar patiria Šiaurės Korėjos žmonės. Istorija akivaizdžiai iš dalies filmuota karantino metu, ypač sudėtingais pabėgėlių laikais, nes Šiaurės Korėjoje apie virusą išvis nebuvo žinoma.

 

Režisierė remiasi Pietų Korėjoje gyvenančio pastoriaus kasdienybe. Pastarasis turi žmoną, kuri pati kadaise per stebuklą pabėgo iš šalies. Sutuoktiniai padeda organizuoti sudėtingas pabėgėlių operacijas per šiaurinę Šiaurės Korėjos sieną, nes per Pietų Korėjos sieną nepabėgsi – viskas labai užminuota. Pastorius skambinėja slaptiems agentams, kurie padeda pabėgti už pinigus gyventojams, tačiau operacijos be galo sudėtingos ir dažnai gali baigtis sugavimu ir deportacija. Prie deportacijos labai prisideda komunistinė Kinija, kuri atgal siunčia sugautus pabėgėlius, o jie ten, galima sakyti, tampa gyvais lavonais.

 

Filme iš tiesų pasakojamos dvi pagrindinės dramatiškos istorijos. Viena iš jų – pastoriaus padedama pabėgėlių šeima su 80 metų močiute ir mažametėmis dukromis bei kitomis moterimis ruošiasi ilgam pabėgimui per Kiniją, Laosą ir Vietnamą. O kita istorija kur kas tragiškesnė. Nuo mažumės savo sūnaus nemačiusi motina viliasi 17 m. sūnų pamatyti, tačiau jį sugauna saugumiečiai prie sienos ir jį galiausiai nukankina, tad jiedu niekada nebepasimato. Filme liudija ir kiti jau integravęsi Šiaurės Korėjos gyventojai, kurie turėjo pereiti perauklėjimo mokyklą, kad suprastų, jog visą laiką buvo aukos, o ne klestinčios šalies gyventojai. Filme daugybė liudijimų, slaptų fragmentiškų nelegalių kadrų, iliustruojančių Šiaurės Korėjos baisų gyvenimą: vandentiekio neturėjimą, savų išmatų būtiną pridavimą, nesibaigiančius vaikų luošinimus galios paradams ir gyvenimą pusbadžiu. Yra baisių kadrų iš saugumiečių kankinimo kamerų...

 

Šiaip filmas emociškai įtemptas. Nesakyčiau, kad sužinojau ką nors naujo, tačiau tos supersonalizuotos istorijos visgi veikia emocijas ir leidžia įvertinti mūsų tikrovę kaip dovaną, nors gal ir mes savaip esame kokie atsilikę dėl sistemos įtikėjimo bėdžiai? Laisvė yra optinė iliuzija. Kai močiutės, pabėgusios iš šalies, kuri visa yra vienas didelis barako kalėjimas, paklausė apie tai, ką ji galvoja apie savo šalies lyderį, ji tegalėjo pasakyti, koks jis... jaunas, puikus, nuostabus ir kad dėl jo reikia visiems labai smarkiai dirbti ir stengtis. Ji ištrūkusi nė nesuvokė skirtumo, nes tikrai manė, jog gyvenimas ten yra geresnis ir tik baimė būti išsiųstai į gulagą ją vertė bėgti su šeima. Slovėnų filosofas Žižekas yra pasakęs, kad didžiausia propagandinės ideologijos pergalė yra nežinoti visuomenei, kas prarandama. Nemanau, kad suaugusiam Šiaurės Korėjos žmogui galima kaip nors dvasiškai beprigyti vakarietiškoje kultūroje. Filme šmėkšteli dar jauna, labai graži Šiaurės Korėjos pabėgėlė, kuri veda atviras drąsias paskaitas auditorijoms apie savo gimtosios šalies siaubą, bet net ir prieš kameras, stojus trumpai akimirkai, ji atvirai ir ramiai sako, jog norėtų grįžti ir pamatyti juos visus dar kartą, patirti jų bendrystę, vadinasi, sutinka netgi su tomis baisiomis sąlygomis. Net didelis suvoktas siaubas negali visiškai atskirti tai, kas emociškai riša su pačia žiauriausia tėvyne. Tai kas tada yra tas žmogus?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela