Knyga: Claudia Piñeiro "Elena žino"

 

Claudia Piñeiro. „Elena žino“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 144.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pirmąkart apie argentiniečių rašytoją Claudia Piñeiro (g. 1960) sužinojau iš 2022 metais paskelbto trumpojo Tarptautinio Booker literatūros nominantų sąrašo. Kadangi pasidomiu šiais sąrašais, tuokart vyliausi, kad šis neilgas romanas bus vieną dieną išverstas į lietuvių kalbą, o po to apie jį pamiršau... Tačiau leidykla Rara išties pateisina retų paukščių pasirodymą lietuvių knygynuose, tad ėmėsi kaip visada nekomercinio sprendimo – išversti ir išleisti Claudios Piñeiro romaną Elena žino (isp. Elena sabe), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kučinskienė.

 

Šiaip išduosiu paslaptį, kad mane kur kas labiau žavi ir jaudina istorijos, kuriose dažniau dėmesio centre yra pagyvenę žmonės arba jau visai seni, nes tada atsiveria kažin kokia kitokia gyvenimo ir pačios kuriamos istorijos suvokimo perspektyva, apie kurią paprastai nesame linkę pagalvoti. Argentinietės romane Elena žino – Parkinsono ligos kamuojama senolė Elena ir viena jos diena iš namų į Buenos Airių tolimo rajono pakraščius. Siužete nėra labai daug dinamikos, primena Ilga dienos kelionė į naktį, kur per vienos dienos kelionę atsiveria Elenos praeitis. Elena ieško teisybės, nes mano, kad jos 44 metų dukrą Ritą kažkas pakorė ant bažnyčios varpo, pati nusižudyti negalėjo, nors inspektorius, policija, kunigas ir aplinkiniai jai teigia, kad Rita nusižudė.

 

Kur Elena keliauja, sužinome ne iš karto, bet galiausiai atskleidžiama ir tragiška Izabelės istorija. Izabelę prieš 20 metų Elena ir Rita atkalbėjo nuo aborto ir parvežė ją atgal į namus, nors niekada daugiau jos nesimatė ir šiaip buvo nepažįstamos. Elena įsitikinusi, kad Izabelė turi grąžinti skolą ir padėti jai surasti Ritos žudiką... Po to romane grįžtama į Elenos praeitį, dažniausiai į tas scenas, kai ji bendravo su dukra Rita. Nors pabrėžiama Elenos motiniška meilė Ritai, bet, pasirodo, motina ir dukra nuolat bardavosi dėl visokiausių buitinių dalykų: „Ji mylėjo ir myli, nors to neišsakė, nors jos riedavosi ir pasitraukdavo viena nuo kitos, diskutuodavo tartum plakdamos rimbu, nors ji neglostė, nebučiavo, – motina myli. Ar ji vis dar motina, jei dukters nebėra? – klausia savęs (p. 51).“

 

Iš tikrųjų romanas kuriamas dviem ryškiomis kryptimis: viena iš jų – detektyvinė istorija (kas nužudė Ritą?), o kita – Elenos ir dukters Ritos santykių raida. Nors tai nėra kanoninis detektyvinis žanras, tik subtilios užuominos, visgi didžioji pasakojimo rašytojos fokusuojasi į įtampą, kurią kuria Elenos kūniškumas, o tiksliau – ligos pasireiškimas. Daug pagrindinės veikėjos fizinio neįgalumo vaizdavimo, Elena nuolat privalo vartoti tabletes ir gaivinti savo kūną tarsi robotą, kad galėtų keliauti per miestą. Negana to, ji dvokia šlapimu, bėga seilės, o judesiai lėti, žarnynas aptingęs, bet bene svarbiausias akcentas yra Elenos žvilgsnis į pasaulį: ji negali pakelti akių, jos žvilgsnis mato tik grindinį, žmonių batus, rankų judesius, tačiau jai retai tenka pamatyti veidą. Tai, sakyčiau, oidipiška, nes visą gyvenimą Elena nematė savo ir Ritos disfunkcinių santykių ir tik kuo mažiau matydama pasaulio, tuo labiau ji supranta apie savo ryšį su dukra.

 

„Kuo tampa žmogus, kai jam nebepriklauso ranka, nebepajėgianti apsivilkti striukės, koja, nepakylanti prieš žengiantį žingsnį, neišsitiesiantis kaklas, dėl kurio nebeišeina pažiūrėti į akis? Kai nebegali pakelti galvos ir į pasaulį žvelgti tiesiai, kas gi esi? Gal tu esi smegenys, kurios vis dar mąsto, bet jų nurodymų niekas nepaiso? O gal tu esi pačios mintys, kurių negali nei pamatyti, nei paliesti, nes slepiamame kaukolės? (p. 73).“ Elena išties nuolat kovoja su savo liga, kurią vadina kale. Ji susikūrusi ištisą ritualą, pvz., vardyti Buenos Airių gatvių vardus, vaistų ir raumenų pavadinimus, idant tokiu būdu išlaikytų protą, tačiau greitai skaitytojas suvokia, kad būtent šitoks „racionalus rožančius“ tėra būdas tvirtai laikytis savo teorijos apie Ritą. Štai kodėl ji instinktyviai trokšta Izabelės pagalbos, ji nori paliudijimo ir supratimo, kad Rita negalėjo nusižudyti.

 

Svarbus lietaus motyvas. Elena įsitikinusi, kad Rita negali nusižudyti bažnyčioje per lietų, nes paniškai bijojo būti nutrenkta žaibo, bet nepagalvoja, kad gal gyvenime Ritai kas nors buvo baisiau už žaibą. Elena įsitikinusi, kad pažinojo savo dukrą, suvokė Ritos negalėjimą susilaukti vaikų, tad motinystės privilegija laikė savo pačios iliuzijas, kad iš prigimties perprato Ritos pasaulį, tačiau, pasirodo, kad nė velnio... Iš tikrųjų romanas Elena žino yra apie tai, kad Elena nieko nežino apie Ritą, nes tai iliuzija, kylanti iš motinystės sureikšminto vaidmens, todėl Elenai apmaudu, kad Rita buvo bevaikė ir kad šiam pasaulyje net vaisingos motinos gali nenorėti vaikų.

Claudia Piñeiro

 

Didžiausias šio romano prasminis grožis atsiveria, kai autorė nuolat aprašydama Elenos senatvės ir ligos kamuojamą kūną iš tikrųjų kuria ir apie socialinių kūnų sąveiką, pvz., Elena mėgo kontroliuoti Ritos gyvenimą, nes manė, kad tam turi teisę kaip motina, nes Ritą laikė savo pačios kūno tąsa. Įdomus nematytas disfunkcinis bendravimo modelis kylantis iš motinos ir dukters santykių ir priklausomybių stereotipinių modelių savintis savo palikuonis kaip nuosavybę. Kadangi Izabelė prieš 20 metų buvo atkalbėta nuo aborto, Elena tiki, kad ir Izabelė mirtinai jai turi būti dėkinga, nes suteikė tą patį motinystės džiaugsmą, todėl Izabelė yra skolinga kūniškai Elenai, tad gali ja naudotis. Paradoksas tame: kad per kūniškumo „skolas“ (abortai, gimdymai) žmonės kuria ir socialinius ryšius, savinasi vieni kitų kūnus ne bet kaip, o šiuo atveju iš tariamų vertybinių stereotipų (aš tau padėjau išsaugoti vaiką, tu privalai man sugrąžinti Ritos bent jau teisingumą), kad kiekviena moteris turi gimdyti ir mylėti savo vaiką ir tai yra didžiausios laimės moters išraiška. Deja, Elena negali suprasti, kad šiuolaikiniame pasaulyje vaikas motinai retesniais atvejais gali būti dvasinis žlugimas. Taigi romanas apie moterišką vienkryptį solidarumo iliuziją, iš kurios paradoksaliai atsiranda ir vienybė, ir tas pats prievolės būti kaip visoms smurtas, kurį pati Elena darė savo dukrai tampydama dar mažą pas ginekologą tikrinti gimdos...

 

Žodžiu, šis romanas sudėtingas netobulos motinystės atlasas, kuris atveria nesąmoningu smurtu kaip tradicija grįstą elgesį. Galų gale koks iš tikrųjų buvo Elenos ir Ritos ryšys? Subordinuotas ar harmoningas? Vienoks Ritai, kitoks Elenai. Aišku, ne visi vaikai gali pakelti itin sunkiai sergančių tėvų priežiūros prievolę, kai sudėtingas charakteris visą gyvenimą galbūt griovė gyvenimą...

 

Visgi tai nėra lengvas romanas, jame veriasi sudėtingas argentiniečių moterų skirtingų kartų gyvenimas, galimai artimas ir mūsų lietuvėms. Daugiabriaunės situacijos leidžia kalbėti apie senatvę, ligas ir pažeidžiamumą, ateinantį ne tik iš kūniškumo, bet ir iš sociumo, kitaip sakant, romane tai tampa vienas kito veidrodiniais atspindžiais. Elena žino yra keletas kūnų, primena lėlę matriošką, kur galima besibaigiančio gyvenimo situacijas lukštenti kaip svogūną. Neįprasta ir romano kalba bei ritmas. Man sunku pasakyti, kaip lietuviškai pavyko vertimas, tegu tą lygina profesionalai, tačiau tekstas nėra iš lengvųjų, parašytas tokiu beveik sąmonės srautu, kuriame įvairūs dialogų ir pokalbių fragmentai susilieja su pasakotojos kalba, tačiau kaip palankų bruožą išskirčiau romano lakoniškumą ir taupumą. Visgi mačiau, kad daugelis romaną gyrė, tačiau iki pusės teko šiek tiek pasigalynėti. Neslėpsiu, kad įsitraukti buvo šiek tiek nelengva, tikėjausi didelės įtraukos, tačiau vėliau teko pasiduoti, kad reikia eiti per Elenos fizinių pojūčių nepatogumus, kad suprasčiau kaip Claudia Piñeiro kuria psichologinę įtampą. Bet kokiu atveju romanas sudėtingas ir nevienadienis, tačiau ar jis bus tarp tų geriausių Raros knygų? Man asmeniškai tikriausiai panašiai kaip su kitos argentinietės Marios Gainza Regos nervas romanu: supranti, kad gera, bet pasmerkta paskęsti kitų gerų knygų sraute. Bet kokiu atveju, nesigailiu, kad skaičiau.

 

Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jazzu ir Vaidas Baumila – Nei mirę, nei gyvi [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

 

Perklausiau Jazzu ir Vaido Baumilos naujausią duetinį kūrinį „Nei mirę, nei gyvi“, kuris ėmė ir iškart man patiko! Patiko visa stilistika, ritmas, muzika ir įrašas, įskaitant ir juodai-baltą vaizdo klipą. Kiek matau iš kitų reakcijų, kūrinys patiko ir kitiems. Daina tokia rami, ritmas paprastas ir intymus. Man patinka Jazzu dar ir dėl to, kad ji nutolsta labai nuo lietuviškos popsiukės, kuri buvo įsigalėjusi 2000-2010, kai visur valdė Valinsko perkurtos „vogtos“ dainos, tad nauji tokie sąskambiai iš esmės byloja visiškai kitokią lietuvių šiuolaikinės populiariąją muziką.

 

Pastaroji Justės Arlauskaitės-Jazzu ir Vaido Baumilos daina „Nei mirę, nei gyvi“, pristatyta 2025 m. liepos 9 d., gimė, kaip teigia atlikėja, netikėtai ir greitai. Jazzu sako, kad daina yra neįprasta vasaros daina, išsiskirianti savo romantika ir švelnumu. Idėja bendradarbiauti su Vaidu Baumila kilo spontaniškai, nes Jazzu ieškojo romantiško, galbūt net monotoniško kūrinio, kurį papildytų gražus vyriškas balsas.

 

Vaidas Baumila, kuris jau seniai norėjo dirbti su Jazzu, džiaugiasi šiuo duetu. Jam ypač patinka dainos klasikinis, nespalvotų filmų prieskonis ir bendra atmosfera, kuri, jo nuomone, puikiai tinka abiejų atlikėjų balsams. Kartu su daina buvo pristatytas ir sentimentalus vaizdo klipas, nufilmuotas Nidoje su videografu Imantu Boiko, nukeliantis į skirtingus nespalvotų filmų siužetus. Daina, anot Jazzu, yra nostalgiška, pasakojanti apie tai, kaip gyvenimas eina ir viskas keičiasi, tačiau jausmai išlieka, tarsi amžinos meilės prisiminimų pasivaikščiojimas. Pirmą kartą gyvai daina nuskambės liepos 16 d. „Midsummer Vilnius“ festivalyje, kuriame planuoju būti! Tad jau išties bus ko paklausyti ir išgirsti.

 

Šioji tyki ir intymi daina man kažkuo primena seną itališką-prancūzišką kurortinę meilės seną gerą dainą. Labai tiko smėlio kopos ir juodi-pilki-balti vaizdo klipo atspalviai, jaukumas ir savotiškas nepretenzingumas. Manau, kad kūrinys susilauks nemažai savo rato klausytojų, o kas nematė ir dar nesiklausė, siūlau pasiklausyti.

 

Jazzu ir Vaidas Baumila – Nei mirę, nei gyvi

[žodžiai / lyrics]

 

Daugiau nebegalvok,

Ištarki mano vardą.

Kol ryto mes sulauksim,

Klausysime meilės kalbos.

 

Sustok ir pagaliau

Pradėkime gyventi.

Neturime bijoti,

Juk nežinome,

Kas bus rytoj.

 

Ateik,

Leiskim jūrai išsupti mus abu.

Kartu

Mes surinksime meilės likučius.

 

Vėjas plaukuose,

Kalbėjo apie tiesą.

Nubudome nakčia,

Palikom šitą miestą

Ir kopų vidury

Žydėjo mūsų meilė.

Viens kito akyse

Pamatėme pasaulį.

 

Kurgi tu?

Ilgiuosi mūsų vasaros naktų.

Ar tai tu?

Ateik, pabūk.

 

Sakyk, ar tu girdi?

Kaip aidi tavo balsas.

Kitam krante paskendus

Svajonė vis šaukia – sugrįžk.

Tada įsivaizduok,

Kad liksime taip amžiais,

Sūpuosim savo laivą,

Kol bangos tyliai numirs.

 

Ateik,

Leisk rūkui ant mūsų nusileist.

Dabar

Pažadėkim viens kitam atleist.

Vėjas plaukuose,

Kalbėjo apie tiesą.

Nubudome nakčia,

Palikom šitą miestą

Ir kopų vidury

Žydėjo mūsų meilė.

Viens kito akyse

Pamatėme pasaulį.

 

Kurgi tu?

Ilgiuosi mūsų vasaros naktų.

Ar tai tu?

Ateik, pabūk.

 

Pasaulis keičiasi,

O jūra ta pati.

Atidaryk duris,

Atsinešiau dar vyno.

Galėsim parūkyt,

Kartu sulaukti ryto.

Tokie netobuli,

Nei mirę, nei gyvi.

 

Maištinga Siela

Kokios daugiausiai šalys yra pelniusios Nobelio literatūros premiją? Atsakymas...

 Sveiki,

 

Kaip matote iš statistikos, Prancūzija yra net 16 kartų pelniusi literatūros Nobelio apdovanojimą, antroje vietoje – JAV 14 kartų, Didžioji Britanija – 13 kartų, Vokietija – 9 kartus, Švedija – 8 kartus. Po 6 kartus pelnė Lenkijos, Ispanijos ir Italijos rašytojai. Deja, nė viena Baltijos šalių nėra gavusi Nobelio.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Raminta Popovienė apie įtampą, egzamino rezultatus, pakeltą 10 balų kartelę

 

Sveiki,

 

„Labai gaila, kad mokiniams tenka protestuoti ir kad brandos egzaminų sesija nėra tokia, kokios norėtume – nekeliančios perteklinio nerimo ir įtampų.“ Raminta Popovienė

 

Vaikučiai, tik nereikia įtampos, mes patenkinsime jūsų norus, kiek norite už egzaminą? 70? 90? O gal 100? Bestuburė ministrė R. Popovienė ir visa ministerija sukūrė juokingą ir beprecedentę situaciją su abiturientais ir jų egzaminų rezultatais. Netobuloms ir gal net sugadintoms programoms kartelės nuleidžiamos visiems, t. y. net ir teletabis, kuris svajoja apie aukštąjį mokslą su tokiais rezultatais galės patekti į aukštąją. Supraskite, net beraštis gali valstybinį išlaikyti puikiausiais balais. Kai ministrė paskelbė apie pakoreguotus balus pridedant po 10 balų reitingai šios abiturientų kartos šoktelėjo kaip kraujospūdis. Ko vertas būsimas aukštasis mokslas ir mūsų šalies gimnazijos? Ogi nieko. Kitąmet kaip picerijoje – bus pagal pageidavimo koncertą: nesimokykite, o daugiau svajokite ir reikalaukite, o mes pridėsime tiek, kiek paprašysite pagal ašaras ir jūsų skundų kiekį. Štai tokia nusidegradavusios švietimo sistemos pagiringa retorika tarp eilučių. Tik nepykdykime mūsų abiturientų, jie mūsų premjerai būsimi. Na... Švietimas meluoja sau, meluoja vaikams ir moko, kad paverkus galima „išmušti“ net iš Kalėdų Senelio naują Ferrari. Amen.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Piktoji" / "Wicked: Part 1"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pernai metų pabaigoje pasirodęs miuziklas, kuris remiasi „Ozo šalies burtininko“ pasauliu ir kai kuriais veikėjais manęs pasižiūrėti į kino salė neatvedė tik pustrečios valandos trukmės juostos ilgumas, nors filmą jau tada daugelis kino kritikų aptarinėjo palankiai, o ir paprasti žiūrovai negailėjo liaupsių. Bet yra vasara, per kurią galima sužiūrėti praleistas komercines juostas ir šįkart apie Jon M. Chu režisieriaus sukurtą, sakyčiau, šeiminiam žiūrėjimui muzikinę pasaka „Piktoji“ (angl. Wicked: Part 1) (2024). Taigi, pirmoji „Piktosios“ dalis, tad jau šių metų pabaigoje laukia antroji epopėjos dalis.

 

Istorija pasakoja apie Ozo šalies provincijoje gyvenančią ir per atsitiktinumą gimusią Elfabą, kuri išsiskyrė dėl savo neįprastos smaragdinės žalios odos spalvos ir netikėtomis magiškomis galiomis, kai ši supyksta ir pajunta neteisingumą. Nuo vaikystės nemėgstama tėvo, kaltinama ir gėdinama aplinkinių dėl savo odos spalvos ir nesuvaldomų magiškų galių, ji auga gan atsiskyrusi, įnikusi į knygas ir pan. Vieną dieną jos jaunesnioji sesuo įstoja į koledžą, o ji turi lydėti savo sesę, nepaisant aplinkinių patyčių. Netikėtas incidentas leidžia ir jai pačiai įstoti į burtininkų mokyklą ir šitaip ji įsitvirtina viename kambaryje ne su seserimi, bet pačia populiariausia mergina Galinda, kuri taip pat be proto nori išmokti kerėti, tačiau laikosi princesės jautruolės ir viliokės įvaizdžio...

 

Žodžiu, šioje istorijoje nuolat dainuojama, nekenčiama, susitaikoma, demonstruojamos atviros vertybės ir mažos niekšybės, užsimezgusi trapi draugystė, svajonės ir kova už silpnuosius. Filme nusifilmavo aksominio ir stipraus balso atlikėja Cynthia Eviro, pastaroji ir atliko Elfabos piktosios vaidmenį, o jos antigoniste tapo populiarioji JAV atlikėja Ariana Grande, suvaidinusi Galindą. Gražuolės ir pabaisos principas – populiariausia ir nepopuliariausia mokyklos merginos gyvena viename kambaryje. Skiriasi ir personažų vertybiniai nuostatai, laikysena, kol vieną dieną į mokyklą neatvyksta iš tolimos karalystės studijuoti gražuolis Fijero (aktorius Jonathan Bailey). Deja, jis iškart „atitinka“ gražuolei Galinda... Tačiau filmas neapsiriboja vien tik meilės konkurencijos istorija, nes akivaizdu, kad čia pridėta ir kur kas daugiau probleminių situacijų ir politinių aliuzijų į mūsų tikrovę. Pvz., neįmanoma nesuprasti, kad žalia Elfabos spalva ir socialinis jos atstūmimas kalba apie šių dienų rasizmą, o kalbančių gyvūnų pašalinimas iš profesūros ir apskritai iš žmonių pasaulio rodo diktatūrinės galios ir politinius susidorojimus su apskritai kitokios tautinės tapatybės žmonėmis ir tų žmonių idėjų įvairove.

 

Visame tame prastėjančiame Ozo šalies politiniame laikotarpyje turime tik vienintelę Elfabą, kuri elgiasi teisingai, kalba ir nori padėti dėl galios būti empatiška. Visi kiti yra patikli pilka masė, politiškai neraštingi, pasiduodantys ir silpni prieš autoritetus ir diktatūrines valdžios apraiškas. Norisi tikėti, kad Elfaba bus labiau evoliucionuojanti, tačiau šiame filme ji ištikima nuskriaustųjų ginėja, tiesmuka ir elementari. Akivaizdu, kad Ozo šalyje nepaklusus jai uždedama piktadarės kaukė, kad dar labiau jos bijotų ir šalintųsi. Štai taip sistema susidoroja su mąstančiais, empatiškais ir pokyčių trokštančiais žmonėmis, o piktosios raganos įvaizdis tėra tik propagandinis manipuliacinis įrankis. Bet „Piktojoje“ visas politinis mūsų pasaulio atšvaitas perteikiamas, sakyčiau, taip suprantamai ir akivaizdžiai moralizuojant ilgose teatralizuotose scenose, kad atitinka visus standartinius pasakos-miuziklo žanrinius kanonus.

 

Kita vertus, dainos ir istorija surežisuotos taip spalvingai ir dailiai, kad nekyla jokios abejonės, jog stereotipinis kūrinys yra gerai apgalvotas ir pritaikytas masiniam kokybiškam reginiui. Geri aktorių balsai, šokiai, gėrio ir blogio kova kuriama nepasitelkiant nieko naujo, todėl filmas kažkiek panašus į Burtono serialą „Trečiadienė“, filmą „Gėrio ir blogio mokykla“ – konceptas labai panašus: blogiems ir tamsiems veikėjams metas suteikti pateisinimą ir žmogiškumą, paaiškinti ir atleisti jų niekšybes parodant pateisinančias priežastis. Argi tai ne blogiukų aukso amžius kine?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 128: šiandien darau teisingus pasirinkimus

 

Sveiki,

 

Šiandien gera diena, nes padariau vieną gerą sprendimą dėl savęs ir artimojo. Investuoju į santykius ir sveikatą savo gerais pasirinkimais, atribodamas save nuo kitų. Kuo daugiau save, atrodo, apriboji nuo išorinių persisotinimo ir besaikio vartojimo galimybių, tuo daugiau atsiveria energijos veikloms ir fizinei sveikatai.

 

Šitos moteriškės vežime ką tik sušienavo šieną iš laukų. Pamenu, kaip esu padėjęs seneliams irgi šitaip arkliuku šienauti ir kaip būdavo linksma grįžti pilnu vežimu ar priekaba šieno. Po to tą šieną mindydavome, pamenu, net reikėdavo berti druską, kad pakankamai neišdžiūvęs dėl kaitros nesušvinktų ar sukaitęs neužsidegtų. Nes... teisingos priemonės ir sprendimai vesdavo prie gausos ir klestėjimo.

 

Kam atidėlioti pokyčius, jeigu juos nulemia šios akimirkos apsisprendimas, kuris viską keičia? Rosenbekas yra pasakęs, kad neturėti laiko dažniausiai reiškia neturėti noro. Laikas priimti teisingus ir gerus sprendimus.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Hermann Hesse apie orumą, etiką, moralę ir teisingą elgesį

 Sveiki, skaitytojai,

 

Iš tos nostalgijos „Stepių vilkui“, o ypač Hessės „Sidharta“, šios cienos citata taip kartais, sakyčiau, reikalinga man ir kitiems.

 

„Prilaikyti liežuvį, kai visi apkalba, šypsotis be priešiškumo žmonėms ir institucijoms,  kompensuoti meilės stygių pasaulyje didesne meile mažuose, asmeniniuose dalykuose, būti labiau pasišventusiems savo darbe, rodyti daugiau kantrybės, atsisakyti pigaus keršto pajuokiant ir kritikuojant – visa tai galime padaryti.“ Hermann Hesse

 

Hermannas Hesse (1877–1962) – tai iškilus vokiečių ir šveicarų rašytojas, poetas bei tapytojas, pelnęs Nobelio literatūros premiją 1946 metais. Jo kūryba paliko gilų pėdsaką literatūros istorijoje, o jo darbai iki šiol skaitomi ir analizuojami visame pasaulyje.

 

Hesse's kūrybos esmę sudaro gilus žmogaus dvasinio kelio, savęs atradimo ir individualizmo tyrinėjimas. Jo personažai dažnai yra ieškotojai, keliaujantys per vidinius ir išorinius labirintus, siekiantys rasti prasmę ir harmoniją materialistiniame pasaulyje. Rašytojas nuolat priešino dvasinį ir materialųjį gyvenimą, pabrėždamas dvasinių vertybių svarbą. Jį stipriai veikė Rytų filosofija, ypač budizmas ir hinduizmas, taip pat Carl Gustavo Jungo psichoanalizės idėjos, kurios ryškiai atsispindi jo romanuose, tokiuose kaip „Sidarta“, pasakojantis apie jauno brahmano dvasinę kelionę, ar „Stepių vilkas“, nagrinėjantis individo susidūrimą su visuomenės normomis ir vidinius konfliktus.

 

Hesse's rašymo stilius yra išskirtinis – jis pasižymi filosofiniu gilumu, poetine kalba ir simbolizmo gausa. Jo kūryba yra ne tik meninė išraiška, bet ir kvietimas į savistabą, apmąstymą apie egzistencinius klausimus ir ieškojimą. Jis ragino žmones gyventi sąmoningai, priimti savo vidinius prieštaravimus ir nuolat tobulėti. Būtent dėl šios priežasties jo kūriniai išlieka aktualūs ir jaunosios kartos skaitytojams, ieškantiems savo vietos pasaulyje.

 

Maištinga Siela