Šios dienos nuotrauka: André Henri Dargelas paveikslas "Le tour du monde"

Sveiki,

Man asmeniškai patinka prancūzų tapytojas Andre Henri Dargelas (1828-1906), kuris priklausė realizmo tapytojų atstovams. Bordo mieste gimęs menininkas ir tapęs Paryžiuje itin buvo populiarus Anglijoje. Jo paveiksluose – reali šviesi kasdienybė, dažnas mokyklos ir vaikų būrys kaip būtinas visuotinio švietimo raiškos centras. Tai vienas mėgstamiausių šio dailininkų paveikslų „Le tour de monde“, nutapytas 1860-aisiais. Man šis paveikslas absoliuti vaikystės šviesa, kiek padaužiška, kiek reali, kiek ir nereali. Manau, tokios iliustracijos tiktų netgi mūsų vadovėliams, kurie pamažu tampa facebook‘o sienomis.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rėmas" / "The Frame"

Sveiki,

Labai mėgstu provatyvius filmus su originaliomis ir netikėtomis idėjomis, todėl nusprendžiau pažiūrėti režisieriaus Jamin Winans filmą „Rėmas“ (angl. The Frame) (2014), to paties režisieriaus, kuris 2009 metais pristatė kažkada netikėtai savo struktūra nemenkai protą suplakusį filmą „Rašalas“. Ištikimas savo mindfuck filmo stiliui jis lieka ir „Rėme“, kuriame pasakoja dvi paralelines istorijas apie kriminalinio pasaulio atstovą ir medicinos seselę, turinčią praeities nuoskaudų ir traumų...

Neanalizuodamas turinių ir detalių, nes jų filme yra daug ir jie turi aiškių ryšių su antikos Moiromis (likimo deivėmis), turi ryšių ir su kitais mindfuck stiliaus filmais ir juos nuodugniai galima lyginti ir nagrinėti ir kiekviename krustelėjime įžvelgti genialumą, tačiau filmas, bent jau man, genialumu netviska. Taip, gerai išvystytas siužetas turi idėją, kuri išties verčia suklusti – per televizijos ekraną kalbasi du iki tol tik iš serialų pažįstami personažai. Valio! Tai išties kabina. O kas toliau? Toliau jie stengiasi ištrūkti iš savo formato rėmų, jie netgi (čia naiviausia dalis) vienas kitą teigia mylį! Šiuolaikinė „Romeo ir Džuljeta“ atribota skirtingų dimensijų ir skirtingų žaidimo taisyklių, kuriuos lemia scenaristo potencialas. Filmas tyliai klausia, kodėl personažai negali daryti įtakos savo kūrėjams ir apskritai ar jie ką nors gali, ar jie gyvena kokioje nors kūrėjo sukurtoje tikrovėje? Tokių gerų smegenis sukančių klausimų gali užduoti kiekvienas menininkas, tačiau tai perkelti į filmą išties gali ne kiekvienas. Visgi režisieriui tai tikrai labai gerai pavyko.

Nepaisant mano (kaip, manau, ir daugelio) susižavėjimo formomis ir išgautomis reliatyvumo formomis, labiausiai gniuždė veikėjų vidinių charakterių ir ketinimų tipiškumas. Pernelyg neįdomūs, pernelyg socialiai angažuoti, pernelyg holivudinių filmų ir kai kurių serialų klišėmis virtę veikėjų pasauliai įjungė statiškumo stabdžius. Kai kada scenos, norint perteikti jų asmenines istorijas, buvo pernelyg užvilkintos, nuobodžios ir tiesiog negyvai neaktualios. Trūko dinamikos, suveržtos ir intriguojančios pačios istorijos. Visgi forma filmo labai gera, bet su turiniu, manau, nelabai susitvarkyta. Kur kas labiau vykęs atrodo panašaus stiliaus filmas „Ponas Niekas“. Štai filmo "Pradžia" (2010) forma ir turinys veikia išvien, bet nekonkuruoja. Bet kokiu atveju, manau, filmas tikrai daug kam turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnio nuotaka" (pagal Kazio Borutos "Baltaragio malūnas")

Sveiki,

Šabloniškai pradėsiu niekam jau nebepristatomą, nes puikiai visiems žinomą, tačiau retesniam mačiusiam iš jaunosios kartos žiūrovų – Lietuvos kino klasika tapusį pirmąjį ekranizuotą miuziklą „Velnio nuotaka“ (Devil‘s Bride) pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“. Pirmasis miuziklas buvo nufilmuotas Lietuvos kino studijos 1973 metais ir jam tuokart scenarijų parašė vienas didžiausių literatūros XX a. antrosios pusės, mano supratimu, eruditų ir šviesuomenininkų – Sigitas Geda.

Šiandien jau ne kartą scenoje esame sulaukę perkūrimo, spektaklių, muziklų ir dramų, tačiau už ką žinome vieną skaitomiausių mokyklinėje programoje kūrinių „Baltaragio malūnas“, tai dėl to tikriausiai reiktų iš dalies dėkoti Arūno Žebriūno ekranizacijos versijai „Velnio nuotaka“. Istorija pasakoja apie Paudruvės krašte gyvenantį Baltaragį, kuriam gimė dukrelė Jurga, tačiau Baltaragis sudarė sutartį su vietos velniu, išvarytu angelu iš rojaus, todėl jis niekaip negalįs ištekinti savo dukros... Po daugel metų atsiranda toks puikuolis Jurgis Girdvainis, kuris visgi ryžtasi pralaužti ledus ir lekia puikiausiais žirgais pasipiršti Jurgai. Miuziklas iš esmės tiek pasakojimo pobūdžiu, tiek struktūra šiek tiek skiriasi nuo K. Borutos knygos. Visų pirma filme girdime daugiau minorinių dainų, kas šiandienos jaunajam žiūrovui sunku ištverti, tad apysaka atrodo vietomis kur kas dinamiškesnė. Gal tiesiog pats miuziklo žanras, kai atliekama kokia arija nelabai tinkamas staigiems įvykiams vystyti, tad tokios dainos, kai Vaivos Mainelytės atliekamos Jurgos veikėja dainuoja: „Pažiūrėk, tu pažiūrėk, kaip man gera, kas ten daros...“ apskritai bendrame kontekste atrodo labai gyvai.

Taip pat absoliučiai skiriasi romano ir filmo pradžia ir atomazga. Filme ji misterinė, pasakojama apie dangaus karalystę, kada Dievas ištremia bloguosius angelus ir nuridena nuo kalnų į ežerus. To romane nėra, tačiau toji misterinė scena viena įspūdingiausių filme, nes ji apgaubta trankios tuometinės muzikos ir, žinoma, jau užgimstančios sovietinės, jeigu taip galima išsireikšti, hipių dvasios. Manau, filmui dabar reiktų kuo didesnės rekonstrukcijos. Gal net naujo pastatymo, kuris būtų prieinamas mokiniams ir visiems kitiems? Štai rusų filmas „Baubas“ pagal Gogolį jau turi ne vieną versiją, tad kodėl mes negalime savų tautosakinių velnių „pagerbti“?

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:8.7

Visą filmą galite pamatyti čia:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: OSHO apie žmogaus panašumus ir skirtumus, apie gyvenimo prasmę ir gelmę

Sveiki,

Panašumai ir skirtumai... Kaip dažnai ilgai mes žiūrime į skirtumus ir vertiname, pagalvojau, perskaitęs šią mąstytojo ir išminčiaus OSHO idėją apie žydėjimą. Mūsų protas yra paskendęs išorės ir formų vertinime, kurių supratimas kinta pagal mados tendencijas, gal todėl jos tokios nepatvarios, tokios retkarčiais apgaulingos ir skaldančios žmones į prastus ir gerus.

Juk iš esmės tai procesas yra aukščiau visos formos. Taip, žydėjimas, o ne gėlės rūšis. Žmogaus ketinimai, o ne DNR rinkinys. Gyvenimas, o ne sąskaita banke. Kaip dažnai tai pamirštame, kad gyvenimo procesas visiems yra vienodas, o visa kita tėra tik formų – ir ačiū Dievui, kad vis kitokia! – įvairovė.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paieška" / "Searching"

Sveiki, skaitytojai,

Visi turime nuomonę, kas yra geras trileris – tas, kuris įtraukia, tas, kuris suintriguoja, pateikia naujų, dar nematytų siužetinių žaismių. Visa tai, sakyčiau, turi filmas „Paieška“ (angl. Searching) (2018), kuris laikomas vienu geriausiu tokių filmo pavyzdžių, pasirodžiusių pernai. Azijiečių aktorių brigada nusifilmuoja gana netikėtoje juostoje. Nors paties filmo internetinė pateiktis, jog viskas filmuojama ir fiksuojama per monitorių tikrai nėra nauja, bet tikriausiai taip jau madinga, kad tokios formos filmų tik daugės, kaip prieš 20 metų, kai atsirado filmai, filmuojami nešiojamųjų vaizdo kamerų, kas įsigalėjo kaip siaubo filmų šablonas.

„Paiešką“ įdomu tikrai buvo žiūrėti ne dėl pačios formos, bet pati istorijos suraizgyta intriga – kur dingo Margo? Nors istorija gal ir gana paprasta, juk atmetus gerai išvystytą scenarijų, viso labo joje nerasite nieko, ko neturėtų paprasčiausia kriminalinė drama, bet filme viskas stebuklingai gerai veikia. Intrigą sustiprina pagrindinio aktoriaus kuriama slogi emocinė tėviškojo rūpesčio atmosfera. Patiko man ir detektyvės „Vilo ir Greisės“ aktorės Drebros Messing pasirodymas.

 Motinos meilė gali viską, sako viena labiausiai rėkiančių sentencijų šiame filme. Kai pagalvoji, toks pozityvus dalykas kaip meilė filme pateikiamas kaip besąlygiškai egoistinis jausmas, pateisinantis bet kokias priemones. Nesu tikras, ar su šia idėja sutikčiau ir tai tikrai ne meilė, veikiau kažin koks iškrypęs polinkis teisinti savo atžalų veiksmus, kas apskritai dabar mūsų visuomenėje yra pernelyg įsigalėję.

Apie kvailas supermamas, kurios triesdamos, atleiskit, besistengia sugerti visas gyvenimo kulkas, kad tik jų mažyliai išgyventų be mažiausių įkandimų, man absoliučiai atrodo nesveikas psichinis polinkis. Apie tai turėtų būti sukurtas atskiras filmas. Na, o „Paieška“ išties kaip filmas neprailgo, kad net pagalvojau, jog iš to būtų galima išrutulioti neblogą serialą, nes filmas pilnas potencialo ir kiekviena paieškos minutė, rodos, sudėliota taip, kaip ir turi būti – žadina vaizduotę, o detalės atskleidžiamos ne taip, kad galėtų bet kuris iš mūsų numatyti visus ėjimus į priekį. Man šis filmas išties vienas geresnių apskritai tokio žanro per paskutiniuosius metus. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Gendrutis Morkūnas "Iš nuomšiko gyvenimo"

Gendrutis Morkūnas. „Iš nuomšiko gyvenimo“ – Vilnius: Nieko rimto, 2017 – 156 p.

Sveiki,

Jau nebe pirmoji Gendručio Morkūno knyga, skirta paaugliams, kuri papuola į mano rankas. Jo apysaka Iš nuomšiko gyvenimo jau sulaukė ne vieno perleidimo ir yra itin rekomenduotina mokyklinėje programoje. Deja, tai paskutinė knyga vaikams, išėjusi jau po autoriaus mirties. Per savo trumpą literatūrinį gyvenimą G. Morkūnas paliko penkias įsimintinas knygas vaikams, vieną esu čia jau pristatęs – Grįžimo istorija.

Iš nuomšiko gyvenimo skirta mąsliems ir imliems jauniesiems skaitytojams, kurie jaučia ne vien tik savo vidines emocijas ir geba jas reflektuoti, bet jau pamažu pradeda apčiuopti visuotines paauglių, vaikų ir suaugusiųjų problemas. Istorija pasakoja apie berniuką iš vaikų namų, kuris kaip ir kiti, yra nuomojami įvairiems darbams. Kitaip sakant, pigi darbo jėga, kad galėtų išsilaikyti šie namai. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu iš nuomšiko pozicijos, perteikiant vaiko pasaulėžiūrą, dažnai pilną nesuprantamų dalykų, susipriešinimo, kurie padeda autoriui kurti ironiją.

Paskutiniu metu pastebėjau, kad kurį laiką lietuvių paauglių literatūroje buvo pradėjusi dominuoti socialinio moralinio (netiesioginio pamokslavimo) istorijos. Vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba tai įvardija kaip priskyrimą „prie problemų prozos, arba vadinamo „naujojo“, žiauriojo realizmo.“ Daugmaž tokia šiuolaikinė lietuvių literatūra kaip ugdomoji galia telkiasi užklasinių skaitinių mokykliniuose sąrašuose. Panašaus tipažo knyga ir Vytautės Žilinskaitės Kintas, Kazio Sajos Kurio nieks nemylėjo bei visos G. Morkūno apysakos. Tokių knygų centre – paauglys, patekęs į nemeilės sūkurį, kuriame pamažu užsigrūdina prieštaringame pasaulyje, toks žmogus gelbėdamas savo orumą, elgiasi dažnai gana nepamatuotai prieštaringai – bėga iš namų, mušasi, keikiasi, gyvena gatvės gyvenimą, slepiasi apleisti ir nemyli tėvų, bando atkreipti dėmesį ir t. t.

Gendručio Morkūno žiaurusis socialinis realizmas man iš esmės asocijuojasi su Vandos Juknaitės dokumentine proza Išsiduosi. Balsu, kurioje ji aprašo darbą su beglobiais vaikais pirmajame dešimtmetyje po Nepriklausomybės atkūrimo. Galbūt realių dalykų apie vaikų namus, vaikus atstumtuosius ir išnaudojimą tame dešimtmetyje ir būtų galima rasti paties G. Morkūno prozoje. Šiandien, mano supratimu, vaikų teisės pasiekė lubas, dabar jau vaikus galima „nusipirkti“ t.y. įsivaikinti kaip tai bandė padaryti pora iš Naujosios Zelandijos paskambinę per Skype. Subarus vaiką galima turėti didelių nemalonumų, o mokytojai mokykloje kai kur net nebegali sudrausminti vaiko. Situacija per paskutiniuosius dešimt metų labai pasikeitė, todėl manau, kad ateityje turėtų rašytojai atsisakyti šios jau kiek istorinės tematikos ir pereiti prie paauglio, kuris iš esmės gali viską ir mėgaujasi savo manipuliacijos teisėmis galimybe.

Gendrutis Morkūnas

Kalbant apie Iš nuomšiko gyvenimo, visgi tokios knygos vis dar dažną jaunąjį skaitytoją, kaip, beje, ir Jono Biliūno Brisiaus galas bei Kliudžiau dar gali nustebinti, netgi pravirkdyti, nes vaikai jau mato pakitusią tikrovę, tačiau nemeilės ir žiaurumo visuomenėje apraiškų formos gal ir skirsis, tačiau jų paliekamos traumos gali tapti nebloga mokomąja medžiaga bandant sudaryti vertybių amplitudę. Manau, autorius sistemingai ir sąmoningai kūrė atsižvelgdamas į savo laikmečio tendencijas, norėdamas sužadinti ir perteikti vaiko pasaulį kuo realistiškiau. Autorius nepraranda žaismingumo, kuris veriasi per nuomšiko pasaulėžiūrą, nupasakojant Vaikų namų taisykles, šaržuoja prižiūrėtojų ir administracijos atstovų charakterius, suteikdamas jiems komiškų elementų. Būtent juokas ir nuomšiko požiūris tampa vieninteliu galimybe kovoti su neteisingumu.

Istorijoje nuolat retrospektyviai iškyla nuomšiko vaikų namuose sukaupta patirtis, tačiau pagrindinėje siužetinėje linijoje – vienos vasaros nutikimas, kai pagrindinis veikėjas išnuomojimas suvaidinti sūnų. Jis pabėga su šeimininkės sūnumi Jauniumi ir ilgai bastosi po gatves, suvokdamas visiškai naujas laisvėje tykančius pavojus, pavyzdžiui, automobilyje besivažinėjančius pedofilus. Nors knygos pabaiga labai šviesi, tačiau jaunajam skaitytojui tikriausiai tai atpildas po žiauriojo realizmo, tačiau mes, suaugusieji skaitytojai, tikriausiai įžvelgiame kiek dirbtiną pozityvumą – kažin, ar nuomšikas būtų sulaukęs tokios atomazgos.

Viena svarbiausių nuomšikų ir tų, kurie turi savo šeimas, skirtybių yra užsigrūdinimo ir nemeilės stoka. Nuomšikui atrodo, kad mamytės sūneliai per gležni, o jis forsuojamas nemeilės yra užsiauginęs storą ordą – tai pateikiama kaip stiprybė, po kuria slepiasi suluošintas ir į kampą įspęstas vaikas „Namų direktorius sako, kad skęsta ne tie, kurie nemoka, bet mokantys plaukti. Ir kad jie papildomų vargų nenori. Be to, tvirtumui ir nuožmumui mokėjimas plaukti nieko gero neduoda. Kaip ir prausimasis ar maudymasis. Kuo žmogus purvinesnis, tuo tvirtesnis ir nuožmesnis (p. 79)“.

Paauglių literatūra puiki priemonė „priartinti“ netiesiogiai jaunąjį žmogų prie esminių žmonijos problemų. Kai visi stengiasi vien tik vaikus ir paauglius apsaugoti, slėpti, riboti ir visaip kitaip po užpakaliuku pakišinėti žąsies pūkų pagalvėles, G. Morkūno literatūra sako, kad gyvenime absoliutaus saugumo nėra. Yra tik kelias pažinti meilę ir yra vaiko bei paauglio teisė susipažinti ir žinoti, ką daro ir kaip keičia žmogų nemeilės pasaulis. Iš nuomšiko gyvenimo kaip tik apie tai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bohemijos rapsodija" / "Bohemian Rhapsody"

Sveiki, skaitytojai,

Nesu tikras, ar visiems patiks mano nuomonė ir filmo „Bohemijos rapsodija“ (angl. Bohemian Rhapsody) (2018) vertinimas. Filmas, skirtas legendinei muzikos grupei „Queen“, kurią tikriausiai žino visas pasaulis. Nors grupė gyvuoja iki šių dienų ir rengia koncertus, tačiau akivaizdu, kad filmo siužetas sukasi tik apie jos nuo AIDS mirusį vokalistą, dėl kurio ir išgarsėjo šioji grupė, Freddie Mercury. Filmą visgi laikyčiau ne tiek Queen‘ų kaip grupės įprasminu, bet atskira šio atlikėjo biografiniu filmu.

Kaip jau įprasta, didelio biudžeto filmas ir dar biografinis, taikosi į „Oskarus“ ir kitus didžiausio komercinio kino apdovanojimus. Iš esmės labai mėgstu „Queen“, bet šis filmas, mano supratimu, nė iš tolo neatskleidžia nei Queenų, nei paties F. Mercury. „X-menų“ prityręs režisierius Bryan Singer sukūrė absoliučiai beveik visoms amžiaus grupėms tinkantį filmą, kad labiau pritrauktų žiūrovus į kino ekranus. Kas iš po tokių komercinių tikslų, apie kurius prisipažino net patys režisieriai, begali būti iš filmo turinio? Pirmenybė teikiama ne turiniui, tačiau informacijos pateikčiai, kitaip sakant, skaidruolių apipavidalinimui.

Iš esmės šiame filme pasigedau gerai „suveržtos“ istorijos, pasigedau vidinės dramos, gilesnio problemos atskleidimo apie F. Marcury seksualinį gyvenimą, jo kaip indų tautybės problemą, kurie buvo ryškiausi jo kaip žmogaus tapatybės probleminių laukų, apie tai kūrėjai šiame filme perbėgta tik paviršiumi, matyt, nenorint šokiruoti vaikų... Iš didelio noro suteikti Queen‘ams šviesos, man nepatiko nei filmo pabaiga, nei filmo scenos, kurios absoliučiai pataikauja pramoginio filmo struktūroms. Nieko nepadarysi, šis iflmas yra užsakomasis produktas masėms ir kartais tai nėra jau taip blogai, ypač tiems, kurie Queen‘ų absoliučiai nesiklauso, o jau yra ir ištisa karta, kurie jų net nežino. Toks komercinis priėjimas yra neblogas būdas kaip ir su ABBOS „Mama Mia“ filmu, tiesiog pagerbti muzikos legendas, tačiau tai tik blizgus paviršius. Vis prisimenu, kaip puikiai buvo sukurtas prieš keletą metų dokumentinis filmas „Emy“ apie Emy Winehouse – išraiškinga dokumentinė forma, kuriame skausmas, šūdas, džiaugsmas ir ašaros – viskas paveiku.

Na, o šiame filme vis dar skamba nebent Queen‘ų muzika ir pagrindinio serialo „Pono roboto“ aktoriaus Rami Malek vaidyba.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Laukiamiausios Vilniaus knygų mugėje 2019 knygos: M.Enard "Kompasas", M.P.E.Martynenko "Praeis" ir kt.

Sveiki,

Štai apsisuko knygų metų ratas. Man kažkodėl Naujieji knygų metai nesutampa su mūsų kalendoriniais, veikiau tai Vilniaus knygų mugė, kuri žymi pačias naujausias ir kokybiškiausias metų knygas, išverstas arba jau parašytas lietuvių autorių. Kaip ir kasmet leidyklos stengiasi ką nors pristatyti naujo ir pritraukti skaitytojus.

Šiemet jau esu nusižiūrėjęs tai, kas mane labiausiai domins iš tų pačių karščiausių naujienų. Vienas iš tokių yra „Baltų lankų“ išleistas Goncourt‘ų premijos laureato Mathias Enard „Kompasas“, kurią vertė puikioji Violeta Tauragienė. Taip pat labai laukiu norvegų rašytojo Roy Jacobsen romano „Neregimieji“ tęsinio „Balta jūra“. Nors nebuvau labai apžavėtas, tačiau, manau, vis tiek laukiu kito norvego K. O. Knausgardo „Mano kova. Mylintis žmogus“ antrosios dalies.

Latvių literatūros žvaigždės Noros Ikstenos „Motinos pienas“ – taip retai beskaitau kaimynų literatūros, kad gal jau verta sugrįžti? Graham Swift esu susidomėjęs „Vandenų žeme“, bet žiūriu, kad „Baltos lankos“ jau ruošia išleisti jo kitą romaną „Motinų sekmadienis“. Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“ – puikus goodreads.com reitingas intriguoja, kaip ir knygos anotacija apie gerą ir intelektualią istoriją. Na, ir iš lietuvių rašytojų Mariaus Povilo Elijaus Martynenko naujausią knygą „Praeis“, kuris, manau, po šios tikrai taps jau šios kartos kultiniu rašytoju. Nepaisant kritikos jam, man jis patinka.

Tai tikriausiai ir mano pirmojo pusmečio skaitinių žemėlapis, nors paskutiniomis dienomis stengiuosi prisikasti prie jau susikaupusių dar neperskaitytų kūrinių.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Bradley Cooper, Lady Gaga - Shallow [žodžiai / lyrics] (cover Monique, Justinas Jarutis)

Sveiki,

Šiandien vėl prisiminiau šią dainą ir kažkaip gera vėl pasidarė jos besiklausant. Tai režisieriaus ir aktoriaus Bradley Cooper ir Lady Gagos įrašytas kūrinys „Shallow“ filmui „Taip gimė žvaigždė“. Neseniai šis kūrinys pelnė Auksinio gaublio kino apdovanojimą už garso takelį ir jau yra nominuotas „Oskarui“, galimas daiktas, kad daina jį ir pelnys. Nors buvau beveik tikras, kad visur dominuos baladė iš šio filmo „I never love again“, tačiau kur kas ryškesne daina tapo „Shallow“.

Daina išties buvo klausoma tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje. Vien JAV jo parduota daugiau kaip 1 milijonas įrašų. Daugelyje šalių pasiekė pirmąsias klausomiausios ir populiariausios dainos pozicijas. Kanadoje ir Australijoje daina tapo dukart platininiu singlu.

Na, daina tikriausiai neatsiejama nuo filmo vaizdinių, nes ji papildo ir įprasmina filmo herojų susitikimo mementą. Iš tikrųjų šią gerą, neįmantrią, atvirą ir griebiančią už širdies dainą galima klausytis ir nieko nežinant apie filmą, bet manau, tokių žmonių, kažin, ar atsiras.

Iš tikrųjų labai patiko ir lietuvių Monique ir Justino Jaručio perdainuota dainos versija, kuri atsirado labai greitai ir labai patiko užsieniečiams klausytojams, kad ją greitai „pakrikštijo“ geriausiu šios dainos coveriu visame pasaulyje. Prisipažinsiu, kad protarpiais man mieliau netgi klausytis Monique ir J.Jaručio versijos.

Bradley Cooper ir Lady Gaga:

Monique ir Justinas Jarutis:

Žodžiai / Lyrics

"Shallow"
(from "A Star Is Born" soundtrack)

[Bradley Cooper:]
Tell me somethin' girl
Are you happy in this modern world?
Or do you need more?
Is there somethin' else you're searchin' for?

I'm falling
In all the good times I find myself longin' for change
And in the bad times I fear myself

[Lady Gaga:]
Tell me something boy
Aren't you tired tryin' to fill that void?
Or do you need more?
Ain't it hard keeping it so hardcore?

I'm falling
In all the good times I find myself longing for change
And in the bad times I fear myself

I'm off the deep end, watch as I dive in
I'll never meet the ground
Crash through the surface, where they can't hurt us
We're far from the shallow now

[Lady Gaga & Bradley Cooper:]
In the sha-ha-sha-ha-low
In the sha-ha-sha-la-la-la-low
In the sha-ha-sha-ha-ha-low
We're far from the shallow now

[Lady Gaga:]
Wooaaaah
Woaaaaaaaaaaah

I'm off the deep end, watch as I dive in
I'll never meet the ground
Crash through the surface, where they can't hurt us
We're far from the shallow now

[Lady Gaga & Bradley Cooper:]
In the sha-ha-sha-ha-low
In the sha-ha-sha-la-la-la-low
In the sha-ha-sha-ha-ha-low
We're far from the shallow now

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Favoritė" / "The Favourite"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas „Oskarų“ favoritas gan ironišku tose apdovanojimuose skambančiu pavadinimu „Favoritė“ (angl. The Favourite) (2018) yra vieno visuotinai žymiausių graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos filmas. Na, režisierius, kas matė jo darbus „Iltinis dantis“ (2009), „Omaras“ (2015), „Šventojo elnio nužudymas“ (2017), tas sutiks, kad tai vienas provokatyviausių idėjine prasme filmų kūrėjų. Kai pirmą kartą pamačiau „Favoritės“ anonsą, pamaniau: na, štai, dar vienas puikus ir savitas režisierius pasidavė Holivudui ir sunaikino savo kūrybiškumo individualybę.

Visgi filmas „Favoritė“ tapo vienas geriausių kino kritikų vertinamų kino filmų šį sezoną. Tai istorija pasakojanti apie XVIII amžiuje Angliją valdžiusią karalienę Aną. Šiame filme ji smarkiai šaržuojama, nenuovoki, netgi tragiškai komiška. Netekusi net septyniolika naujagimių, skendinti lesbietiškoje prabangoje ir kenčia nuo podagros, persivalgymo ir depresijos. Šalį valdo apsukri ir įtakinga jos favoritė, kurią netrukus ima nustumti rūmų tarnaitė... Daug komiškų įvykių iš esmės atskleidžia kiek niūrią ir skaudžią karalienės Anos pasaulį ir visos Anglijos tragediją karuose su Prancūzija.

Priešingai nei buvo galima tikėtis, režisierius ne tik, kad nepasidavė holivudiniams šablonams, bet ir atrado absoliučiai naujų pasakojimo spalvų. Filmas ypatingai ekspresyvus, bet ne toks teatrališkas, kurį būtų galima vadinti kiču arba eiliniu šablonu. Tai režisieriaus savita pasakojimo maniera, kuri turi intrigos ir provokacijos scenose atspalvį. Nepaprastai gerą darbą nudirbo aktorių trio – Olivia Coman, Emma Stone, Rachel Weisz. Man asmeniškai atradimas buvo aktorė Olivia Coman, kuri sukūrė puikią karalienę Aną ir ją tikriausiai ilgai dar prisiminsiu. Režisieriui stebuklingai šįkart pavyko išsisukti nuo savo aštrių socialinių perversijų, nes pati istorinė medžiaga dabar atrodo kaip perversija. Šįkart jis atranda pusiausvyrą tarp grotesko ir realios tragedijos, balansą tarp lėkštos erotikos ir politinio sau naudos siekimo. Man šis darbas išties labai patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Jazzu - Wild [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Netikėtas atlikėjos Justės Arlauskaitės Jazzu sugrįžimas su angliška daina „Wild“, kuri pretenduoja, žinoma, jau į pasaulietinę rinką. Nesu tikras, ar patiks patiems lietuviams, nes, kaip jau įprasta, jie puola lyginti su jau žinomais atlikėjais, komentuoti apie vaizdo klipo kopijavimą ir dar daugelį kitų dalykų, o toks elgesys būdingas pilkai masei. Man asmeniškai šis naujasis Jazzu amplua atrodo pakankamai ambicingas, drąsus ir, aišku, įdomus.

Per paskutiniuosius 10 metų Jazzu vadas tapo savito stiliaus garantu Lietuvos pop muzikos padangėje. Dabar... Sunku pasakyti, kaip bus su tais gerbėjais, tačiau laisvas menininkas, manau, galvoja apie saviraišką, o ne tai, kaip įsiteikti kitiems, todėl gerbiu šį Jazzu žingsnį.

Daina „Wild“ man patinka, ji atitinka tai, kas šiandien pakankamai gerai klausoma angliakalbiškose šalių rinkose, ji atrodo įdomi, kabinanti, skamba kokybiškai. Daug investavusi į vaizdo klipą, manau, ji neapsiriko, tik atskyrus pačią dainą nuo vaizdo klipo, man kūrinys patinka labiau, ypač tos šamaniškos džiunglių amazonių chore skambančios vietos, kurios iš esmės atspindi „Wild“ dainos pavadinimą. Nežinau, ar pasirinktos tokios dainos raiška per tokį vaizdo klipą dera, tačiau atrodo išties nepigus reikalas. Bet kokiu atveju, man kūrinys patiko.

Pasižiūrėkite vaizdo klipą:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodaodis klano narys" / "BlacKkKlansman"

Sveiki, skaitytojai,

Artėjant šių metų sezono „Oskarams“ stengiuosi pamatyti geriausius ir populiariausios šio sezono favoritus ir vienas iš jų – amerikiečių režisieriaus Spike Lee filmas „Juodaodis klano narys“ (angl. BlacKkKlansman) (2018), kuris pasakoja apie amerikietiškas kovas su rasizmu XX amžiuje. Tai biografinis ir istorinis filmas, kurie turi realius prototipus. Disco muzikos eroje gyvenantys juodaodžiai vis dar jaučiasi nesaugūs, yra atitverti nuo baltosios rasės teisių, tačiau pamažu laisvėjančios žmogaus teisės leidžia kurtis įvairioms opozicinėms organizacijoms, kurios nenori, kad juodaodžiai taptų lygiateisiais...

Iš esmės šioje atmosferiškoje ir laikmetį bandančioje rekonstruoti juostoje istorija nors ir socialiai aktuali mums ir šiandien, bet ji atrodo pakankamai laikmetyje lokali – tai tik rasizmą kenčiančių juodaodžių ir juos puldinėjančiųjų reikalai, todėl ilgą laiką į tai buvo nekreipiama dėmesio. Pagrindinė filmo idėja yra papasakoti kriminalinę operaciją, dvigubą ir sudėtingą apgaulę, kai infiltruojamas į ekstremistų rasistų grupuotę policininkas. Įtampa nuolat auga dėl integruotam agentui gresiančių išbandymų – sunku patikėti, kad tokia operacija kažkada iš tikrųjų galėjo egzistuoti. Šalia viso to, kontekste detalėmis pateikiama to dešimtmečių atmosfera, žmogaus teisių padėtis...

Nesu tikras, ar mane filmas sujaudino. Esu matęs kur kas paveikesnių, tačiau vietomis iš tikrųjų leido susimąstyti, kilstelėti antakį, mėgautis rekonstrukcija, žmogaus bukumu ir nekęsti brutalumo. Visgi manęs filmas iki galo neįtikino, kaip kad iškart suveikė tikri pabaigos dokumentiniai kadrai iš šių dienų amerikietiškų neonacių išpuolių prieš juodaodžius. Manau, vienintelis dalykas, kas neleido galutinai patikėti arba, kitaip sakant, būti paveiktam, yra tikriausiai filmo literatūriškumas. Jeigu teroristai jau kvaili, tai jau tokie karikatūriški, jeigu vaizduojamas jų įtarumas, tai būtinai taip paspaudžiant šabloniškai pasakojimo rikiavimo mygtukus, kad abejonių nebekyla, kad filmas „sukramtytas“ absoliučiai nemąstančiam žmogui, tik tam, kuris tiesiogiai priima vaizdinius be refleksijos. Nepasirodė nė vienas įdomesnis veikėjas, vien tik kiek istorinė situacija, bandymas atgaminti, nesukeliant diskusijų ir abejonių. Taip, tai rasizmas, bet filmas nebesistengia provokuoti, tik maigo jau gerai Holivudo nusmailintus iešmus į tuos pačius recepterius, dirgindami žiūrovą tais pačiais triukais.

Tiesa, negalėjau atsistebėti ekstremistų bukumu. Ypač tomis vietomis, besiformuojančiomis sektantinėmis apeigomis su gobtais, kurios, kaip žinia, iš tikrųjų buvę, tačiau jų racija ir retorika paremta tuščia argumentacija. Kaip gali vyras apkabinti prieš miegą žmoną ir sakyti, kad ją myli ir čia pat kalbėti apie susidorojimą su juodaodžiais? Kokio tuštumo, kokio menkumo turi būti žmogus, kuris, pateisindamas savo menkystę, kuria priešus ir naikina... Dar neįtikėčiau už filmą atrodo tai, kad mes pilna tokių žmonių turime ir šiandien. Ir daugybę Lietuvoje, kuriems žūtbūt reikia priešų ir niekinimo, kad jaustųsi teisūs, nes niekas be šios apgailėtinos kovos jų nelaiko vertais vadintis žmonėmis. Visgi filmas įtraukiantis, prasmingas, nors ir ne viskas galbūt man jame patiko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Philippe Claudel "Pilkosios sielos"

Philippe Claudel. „Pilkosios sielos“ – Vaga: Vilnius, 2010 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Po puikios prancūzų rašytojo Philippe Claudel (g. 1962) knygos Brodekas ėmiau ieškoti ankstesnių jo knygų lietuvių kalba. Ir radau! Šįkart leidyklos Vagos išleistas jo ankstesnis romanas Pilkosios sielos (pranc. Les Ames Grises), kuris, beje, tapo geriausia 2010 metais verstine knyga lietuvių kalba. Nors autorius nėra itin produktyvus, tačiau kiekviena jo pasirodžiusi knyga Prancūzijoje sulaukia didelio dėmesio. Beje, jis puikus režisierius, sukūręs man labai patinkantį filmą Aš taip ilgai tave mylėjai.

Neišvengsiu šios knygos lyginimo su Brodeku, kadangi skaitant juntamos rašytojo kūrybiškumo išskirtinės ypatybės. Pilkosios sielos pasakoja apie Pirmojo pasaulinio karo metus atokiai įsikūrusį miestelį, kuriame per atsitiktinumą lieka daug į karą nepaimtų vyrukų. Nuo miestelio tolumoje ištisai gaudžia karo aidai, per miestelį praeina vilkstinės sumaitotų karo luošių, bėga dezertyrai, tačiau tai tik pilkas ir siaubingas istorinis fonas, kurio kontekste vyksta detektyvinė lokalaus miestelio istorija, kurią pasakoja vietos policininkas, rašydamas savo priešmirtinę išpažintį. Knygos pasakojimo tonas visgi labai panašus į Brodeką – istoriją pasakoja gyvenimą ir save kaip žmogų praradęs vyras, atskleisdamas laikmečio tendencijas ir savo vidinius demonus.

Kiek chaotiška knygos struktūra neatrodo pernelyg pretenzinga. Knygos pradžios istorija labiau susitelkusi į miestelio socialinę struktūrą, veikėjai apibūdinami gana literatūriškais portretiniais štrichais ir kiek primena klasikinį romano struktūrą. Kiek gyvumo ir intrigos įneša nusikaltimo istorija, kurią pasakotojas vadina tiesiog Byla. Pasakojimą gaubia ne tik karo gausmas, bet ir vidinis šaltas provincialų mentalitetas, subordinuotas pernelyg sudievintų miestelio teisėjo galybės. Nors fronte daugybę mirčių, tačiau miestelį labiausiai sudrebina dešimtmetės užeigos patarnautojos mirtis. Detektyvinę istorija gaubia pasakotojo asmeninė tragedija – jis yra netekęs savo žmonos Klemensės, todėl paraleliai šios dvi netektys emociškai labai susijusios, nes jos ženklina nekaltų gyvybių netektis, kurios „praryja“ gyvųjų gyvenimo prasmę.

Iš esmės romano tonas labai niūrus, pilkas, retsykiais pasakojimas sukelia mistikos įspūdį kaip ir Brodeke. Miestelis atrodo kaip šmėklų lizdas, netgi skaitydamas pradedi abejoti, ar kartais tai nėra koks nors paralelinis gyvųjų ir mirusiųjų prasilenkiantis pasaulis. Autoriui itin pavyksta išgauti vaiduoklišką netikrumo įspūdį, melancholiškų ir sielvartingų būsenų atmosferą, o pasirinktas pirmojo asmens (išpažinėjo) pasakojimo verbalinis raiškos būdas tik dar labiau paskatina skaitytoją tapatintis su pasakotoju ir tapti jo nuodėmklausiu. „Kartais pažvelgdavau į seną jos veidą, ieškodamas mergaitės bruožų. Tačiau tai tas pats, kaip tikėtis rasti mėsos ant skeleto. Leidausi vedamas, kaip vaikas. Norėjosi užsimerkti ir miegoti stačiomis, kartu ir toliau dėliojant vieną po kitos, giliai širdy tikintis daugiau nebeatsimerkti, kad niekad nesibaigtų ta mirtis arba lėtas ėjimas be pabaigos ar tikslo (p. 111-112 ).“

Philippe Claudel

Pilka spalva – beskonė, karo nualinta sielos spalva, kuri romane įgyja dar ir apmirimo, troškimo užmiršti spalvą. Kitaip sakant, pūvančio lavono spalva, kada gyvieji retkarčiais iš tikrųjų pavydi mirusiesiems. „Niekad nesu mačiusi nei menkystų, nei šventųjų. Niekas nėra vien juoda arba vien balta, daugiausia vyrauja pilka. Žmonės ir jų sielos – irgi. Tu esi pilka siela, gražiai pilka, kaip ir visi mes... (p. 115)“. Iš esmės pilka spalva kūrinyje – pusiausvyros spalva, kurios apgaubti gyvena karo žmonės, kiekvienas nešdamas savo kančios kryžių. Galima diskutuoti, kiek pats pasakotojas pateisina savo poelgius šia gėrio ir blogio žmoguje balanso filosofija.

Kaip ir Brodeke, taip ir šiame romane, pasakotas balansuoja ties beprotybes riba, kada nepakeliama būtis tampa per sunki, slegianti, naikinanti žmogiškumą. Tai kova su užmarštimi ir atmintimi. Žmogus iš esmės nėra pajėgus užmiršti savo traumų ir netekčių, ko ir trokšta pasakotojas: „Mirusiuosius labai sunku nužudyti. Priversti juos pranykti. Daugybę sykių mėginau. Jei būtų lengva, gyvenimas taptų kur kas paprastesnis (p. 203)“.

Man labai patinka tokios slegiančios knygos kaip Pilkosios sielos. Iš esmės – tikriausiai priešingai nei kitus – jos mane pralinksmina, kadangi suvokiu, kiek daug man neteks patirti sunkaus, ką patyrė knygos veikėjai. Gal kiek patologinė pozicija, bet niūros knygos man labai patinka, gal todėl man šitaip įsiminė pernai skaitytas Brodekas, kuris, beje, ir paliko geresnį įspūdį už Pilkąsias sielas. Be abejo ir šioji knyga puiki, ir Ph. Claudel techniškai puikus rašytojas, bet šįkart jau nebepajėgė panašiais literatūriniais triukais manęs nustebinti, tačiau vis vien patyriau skaitymo malonumą. Kaip ir daugelis tikriausiai perskaitę Pilkąsias sielas (taip ir aš) užsimaniau pamatyti 2005 metais pagal šį romaną pastatytą ekranizaciją.

Pilkosios sielos – gana lakoniškas romanas, talpinantis tiek detektyvinę istoriją, tiek tolstojišką meilės istoriją, tiek Deni Didro primenančią išpažintinę literatūros formą. Trys atskiros istorijos susisieja į visumą ir tampa skausmo persmelkta pilkųjų karo metų žmogiškumo ribas peržengiančia vaiduokliškos atmosferos istorija, gebanti paveikti daugelį skaitytojų. Manau, nesumeluosiu sakydamas, kad knyga skirta tikriems knygų gurmanams.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namo su laikrodžiais paslaptis" / "The House With a Clock in Its Walls"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas filmas, mano supratimu, tinkantis žiūrėti visai šeimai – „Namo su laikrodžiais paslaptis“ (angl. The House With a Clock in Its Walls) (2018), kuriame maginės tikrovės projektuojamoje tikrovėje vaizduojama gana tipiška gėrio ir blogio kovomis paremta istorija, kurioje pasireiškia berniuko gerosios savybės – ryžtas, drąsa ir viskas, kas šiaip jau iš pirmo žvilgsnio tinka Hariui Poteriui.

Nepasakyčiau, kad šio filmo stiprioji pusė būtų siužetas. Kaip dažniausiai tokio pobūdžio filmuose ir būna, idėją užgožia stipriosios vizualizacijos ir techninės detalės, kurios leidžia žavėtis įtaigiai perteikta magiško pasaulio atmosfera. Jau ko vertas vien tas retro senovinis San Francisko stiliaus medinis namas! Deja, istorija nepateisina lūkesčių, kadangi pernelyg šabloniškai išartikuliuota. Berniukas po tėvų mirties susiduria su magiškuoju pasauliu, kuriame veikia gerieji ir blogieji personažai. Nieko naujo nuo Hario Poterio laikų, tik Poteris, žinoma, daug rimtesnis filmas, nes į viską ten žiūrima daugiau ar mažiau labai rimtai, o šiam filmui netrūksta šmaikštumo, spalvingumo ir karnavališkumo. Iš esmės man priminė keletą klasikinių filmų, tokių kaip „Fokus pokus“, „Pašėlusios dvasios“, „Ypatingų vaikų namai“, „Matilda“ ir dar keletą jau kultiniais tapusių juostų, be kurių retai per Velykas ar Kalėdas apsieina televizijos kanalai.

Žinoma, filmas turi savito žavesio, dinamikos, jau vien Cate Blanchett filme ką reiškia – vis dažniau tokio tipažo juostose ji pasirodo kaip šarminga burtininkė ar piktoji pamotė, kaip antai filme „Pelenė“. Visgi visumoje filmas labiau pramoginis, su pernelyg aiškiomis ir nuolat iš filmo į filmą atsikartojančiomis pagrindinėmis idėjomis. Gal vaikams ir „šeimų filmams“ jau nebereikia nieko originalesnio? Pramoga plius aiškiai išreikštos per pagrindinį personažą didvyriškos vertybės plius vizualumas ir lygu – puikus komerciškai patrauklus filmas šeimai? Nuobodu nebuvo. Įtariu, mažiesiems žiūrovams irgi nuobodu nebus, tačiau ypatingos istorijos visgi bendrame tokių filmų sraute galima ir pasigesti.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela