Knyga: Mathias Enard "Kompasas"

Mathias Enard. „Kompasas“ – Baltos lankos: Vilnius, 2019. – 432 p.

Sveiki,

Šiemet, prieš Vilniaus knygų mugę, vienas laukiamų kūrinių buvo prancūzų rašytojo Mathias Enard (g. 1972) romanas Kompasas (pranc. Boussole), kuris 2015 metais pelnė prestižiškiausią prancūzų literatūros Goncourt‘ų premiją. Vis pagalvodavau po Vytauto Bikulčiaus Literatūroje ir mene publikuoto straipsnio apie kasmetinį prancūzų literatūros derlių, ar kokia leidykla neapsiims išversti būtent šį kūrinį. Kadangi knyga nelengva ir apimtis didelė, vis pamanydavau, kad tikriausiai niekas nesiims versti. Kai sužinojau, kad jos visgi ėmėsi mano viena mėgstamiausių vertėjų Violeta Tauragienė, vis neramiau ėmiau laukti. Strategiškai tokią knygą, žinoma, išmintingiausia paruošti prieš pat Vilniaus knygų mugę.

2017 metais knyga pateko ir į trumpąjį Man Booker Internacional sąrašą ir tikriausiai jeigu ne D. Grossmanas su kūriniu Užeina karta arklys į barą (šį taip pat gerą kūrinį turime išsileidę lietuviškai), manau, visai pelnytai šioji premija galėjo atitekti M. Enardui. Turėčiau padūsauti, kad apie tokį grandiozinį kūrinį kaip Kompasas galima kalbėti ištisas dienas ir į internetinę recenziją vargu ar įmanoma sutraukti esmingiausius kūrinyje esančius dalykus, bet beskaitydamas kaip niekad galvojau, kad kuo platesnė tema, tuo lengviau kondensuoti ją į recenziją – tai išskirtinai retas atvejis.

Istorija pasakoja apie mirtina liga sergantį muzikologą Francą, kuris būdamas vienišas užsirūko opijaus savo namuose Vienoje ir, kol veikia šis narkotikas, jis apmąsto savo gyvenimą, aistrą tyrinėti muziką ir literatūrą, apie keliones į Rytus ir, žinoma, savo meilę Sarą. Lyriškame pasakojime, kuris savo pasakojimo sodrumu ir technika primintų Marcel Proustą, M. Enard „šokinėja“ laiko erdvėje ir brėžia pačiais keisčiausiais ir paradoksaliausiais rakursais – dievaži, kaip pasakotojas-kompasas – vienoje plotmėje pagrindinio veikėjo prisiminimuose, kitoje – geografiniame, istoriniame ir kultūriniame žemėlapyje. Visa tai perteikta nepaprastai glaudžiai ir tankiai kondensuotame intelektualiame intervale.  

Nemanau, kad knygą gali paskaityti bet kuris, kadangi bent jau šiokių tokių žinių apie muziką ar literatūrą – nori to, ar ne – vis vien reikia turėti. Rašytojas puikiai išmano arabų kalbas, pats didelę dalį savo gyvenimo buvo paskyręs moksliniam darbui, todėl tos žinios, panašiai kaip K. Sabaliauskaitė berašydama Silva Rerum apie baroko epochą, jis panaudoja Kompase. Nuolat susidurdavau su žinių stygiumi, ypač kalbant apie Rytų kultūros asmenis, nes knygoje apstu istorinių asmenybių, susijusių su muzika, literatūra ir politika, tokiais atvejais užsimerkdavau kaip prieš istorijos vadovėlį ir pasitelkdavau fantaziją, tad tie gausingi vardai tiesiog tapdavo chrestomatiniais literatūriniais veikėjais – dar vienu įrankiu, perteikti orientalisto kaip ligos (ar gyvenimo būdo) būseną. Per laiko paradigmą, maišant rytų ir vakarų mentalitetą, bandoma aprėpti pasauliniame kontekste virsmo priežastis ir pasekmes ir tokiu būdu papasakoti Europos ir Artimųjų Rytų istoriją bei pagrindinio veikėjo gyvenimą.

Taip, kai kada tekstas tampa išskirtinai mokslinis, iš romanistinio kalbėjimo patoso pasakotojas lengvai persiorientuoja į eseistinio ir netgi sauso enciklopedinio kalbėjimo manieras, todėl pasakojimas toli gražu nėra tolygus. Kai kada suabejočiau, ar apskritai skaitau romaną, veikiau kokį mokslinį lyginamosios istorinį literatūros traktatą, tačiau itin didelių apibendrinimų autorius nedaro ir visada „išveda“ skaitytoją per tam tikrą žiūros tašką į filosofinį teksto lygmenį. Nejučia beskaitydamas imi pats diskutuoti ir suvokti rytų ir vakarų nesąmoningą priešinimą, kurį pamasina skirtinga istorinė patirtis, religiniai karai, buvusios imperijos ir pasauliniai karai... Toje tirštoje raizgalynėje pasakotojas per Sarą pateikia ne vieną kartą prieitą išvadą, kad Europa ir Artimieji Rytai nedalomi, nes abu turi bendrą kultūrinį substratą. Turi būti gana užkietėjusiu orientalistu, kaip Sara ir pagrindinis veikėjas Francas, kad tai suvoktum.

Mathias Enard

Kitą vertus tas mokslinis pasakotojo kalbėjimas nėra joks trūkumas, priešingai, tai tik dar viena spalva, kompaso rodyklė, kuri įsilydo į bendrą iš esmės lyrišką pasakojimą. Be to, Franco ir Saros meilės istorija, jų bendri pažinoti mokslininkai Teherano laikais, sukuria fiktyvųjį romano audinį, kuris persikloja su istoriniais faktais. Iš esmės knyga parašyta net keliais lygmenimis ir savo ambicijomis ir aprėptimi gali drąsiai lygiuotis, o kai kur net pranoksta, pavyzdžiui, katalonų rašytojo Jaume Cabre populiarų romaną Prisipažįstu, bet pastarasis kur kas labiau prieinamas masiniam skaitytojui, nei, tarkim, Kompasas.

Nebesigilinant į pasakotojo virsmą ir sąmonės srautą primenantį teksto minčių šuorus, viena iš pagrindinių turtingo teksto elementų yra ypatingas autoriaus gebėjimas lyriškai ir poetiškai perteikti mintį. Kai kurias vietas išparceliavus, galima sulipdyti gana grakščius ir įdomius atskirus eilėraščius, pavyzdžiui, man patikusiame epizode, kai Sara su Francu vaikšto po Monparnaso kapines Paryžiuje: „Teofilis Gotjė, geraširdžio Heinriko Heinės draugas, – kiek tolėliau, ir Maksimas Diu Kanas, lydėjęs Floberą į Egiptą, patyręs malonumą su Kučuk Hanim, ir didysis krikščionis Ernestas Renanas; tikriausiai naktimis tarp tų sielų vyksta daug slaptų ginčų ir gyvų pokalbių, perduodamų per klevų šaknis ir per žaltvyksles, – tylūs požeminiai koncertai, kuriuos lanko uoli velionių minia (p. 316).“

Tarp nuostabių įvairiabriaunių – filosofinių, kultūrinių, istorinių, sociologinių – pasakojimo pjūvių, vienas labiausiai asmeniškai žaviausių dalykų buvo gebėjimas perteikti keliautojo kaip visiško pamišėlio, bėgančio nuo savęs ir nuo praeities, būsenas. Kelionių alkis, tas įsivaizduojamas laukimas patirties, kuri neretai šiek tiek nuvilia nei pats pasirengimas, kai galvoje ir numanomi potyriai dar tik įvyks. „Smagu įsivaizduoti Sarą kaip jauną mergaitę visiškai žemiškame Paryžiaus 16-osios apygardos bute, svajojančią, gulinčią su knyga rankoje, akis įsmeigusią į lubas, įsivaizduojančią, kad išplaukia į Saigoną, – ką ji regėjo tomis keistomis valandomis, tame kambaryje, kur norėtum patekti kaip vilkolakis, kad nutūptum it kiras ar žuvėdra ant medinio lovos krašto, ant okeaninio lainerio turėklo vakarui jį sūpuojant tarp Adeno ir Ceilono? <...> ... o ką mes žinome apie keliones, kai mums tik septyniolika, – mėgstame jų garsą, žodžius, žemėlapius, o paskui visą gyvenimą mėginame surasti tikrovėje tas vaiko iliuzijas (p. 227)“.

Galima sakyti, kad visas romanas apie Rytus, bandant juos sulydyti su Vakarais, padaryti vientisą pasaulį, tačiau visą laiką tai pasakojama per europietišką mentalitetą. Ir visai nesvarbu, kad tai daro austras Francas, man, kaip lietuviui, iš esmės irgi europiečiui, kurie irgi labai skirtingi, irgi labai nacionalistiškai susiskaldę, bet vis tiek nesunku susitapatinti ir matyti iš vakarų pusės bendrą Rytų pasaulį. Juk šiaip ar taip, ką mes patys žinome apie Rytus? Tą patį, ką siūlo atlasai, travel TV kanalas, kelionių gidai, istorijos vadovėliai... Visa tai Kompasas, kuris veda prie to, kad Rytai yra ne tik geografinė zona, bet ir kiekvieno nusilenkimas Dievui ir kartu sau, tam tikra mąstymo ir net likimo forma. Sara iš esmės randa Rytuose naują egzistencijos raktą – budizmą, ji iškeliauja į tolimuosius Rytus – Kiniją, Indiją, Tibetą, o Francas tarsi lieka artimųjų ir viduriniųjų Rytų apakintas, toji patirtis (iš esmės meilės patirtis Rytuose), jį fiziškai ir dvasiškai palaužia. Rytai pavojingi Francui ir kartu tai lyg kelionių opijus, priklausomybė, kiekvieno iš mūsų (ne)pasirenkamas likimas.

Nepaprastas romanas, kuris visomis prasmėmis yra lėta meditacija, mąsli gyvenimo filosofija, paliekantis sunkiai nusakomą, bet tokį asmeninį prisilietimą prie reflektuoti gebančio skaitytojo, kad Kompasas iš esmės tampa kiekvienam iš mūsų tam tikru literatūriniu ir gyvenimišku testu. Be galo sodri, sudėtinga ir savojo skaitytojo belaukianti knyga, kurios galbūt visi ir neįveiks, o įveikusieji vis dar bandys supaisyti, ką įveikė – kaip aš dabar – visgi tai galinga literatūra, kurią galima laikyti šedevru. Nedaug tokių knygų mano kelyje pasitaiko, nors ir nebuvo lengva skaityti. Tai pakili ir mūsų egzistenciją bei suvokimą apie pasaulio raidą ir mūsų kiekvieno vietą tame pasaulyje apibendrinanti literatūra, kurią vertą bent kartą gyvenime perskaityti. Taip jau nutinka, kad pats likimas tokią knygą atsiunčia žmogui galbūt tik vieną vienintelį kartą gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažasis nepažįstamasis" / "Mažas keistuolis" / "The Little Stranger"

Sveiki,

Dar vienas pramoginio tipažo mistinis filmas „Mažasis nepažįstamasis“, kitur dar verčiama kaip „Mažas keistuolis" (angl. The Little Stranger) (2018), kuris mane suintrigavo dėl neblogai jau žinomo režisieriaus Lenny Abrahamson, kuris praeityje buvo sukūręs absoliučiai crazy filmą „Frenkas“ (2014) ir „Oskaru“ įvertintą smurtinę ir traumuojančią dramą „Kambarys“ (2016). Naujausiame savo režisūros darbe režisierius kuria filmą apie keistą namą, kurio taip trokšta britų daktaras, nes turi vaikystės sentimentų ir savitą paslaptį.

Filmas iš esmės nufilmuotas jau gerai pažįstama mistinio filmo technika – dėmesys didingiems namams, iš kampo į kampą atseit slampinėjantis vaiduoklis, dar statiškai kraupūs pagrindiniai veikėjai, kalbantys simboliais arba užuominomis. Gerai žinomas britų aktorius D. Gleeson atlieka jau iškart įtartino tipo vaidmenį, kuriam galima sukrauti visas įtarimų malkas, kaip po to paaiškėja, nuojauta neklysta, nes viskas surėdyta iš labai standartinės ir kiek nuobodokos scenarijaus medžiagos. Trūko ne tik netikėtų režisūrinių sprendimo, bet ir tam tikrų apibendrinamųjų (nors ne visuose filmuose to reikia) loginių ėjimų. Peržiūrėjau filmą, bet taip iki galo ir nesupratau, vardan ko tas pagrindinis herojus troško to namo, kai jis, jau būdamas augęs vyras, turi karjerą, visi jį gerbia, jis pagaliau turi savo vardą, visi jį pripažįsta ir pagaliau išsivadavo iš tų vaikystės tarnaitės motinos pasijoninio statuso... Kam jam vėl trokšti eiti į tą jau pamažu griūvantį namą? Žinoma, psicho taip lengvai neperprasi, bet ryškiai man siužetinėje linijoje kažko trūko arba buvo neužakcentuota. Kitą vertus, filmas neturi visko „sukramtyti“ ir atkišti žiūrovui.

Kad filmu nepatikėjau iki galo – tas tiesa, kaip nepatikėjau truputį karkasiniais veikėjų paveikslais, bet vos tik save pagaudavau, kad – va, filmas tikrai įtraukė, jau gyvenu jame! – staiga atsitikdavo kažkas tokio, kas priversdavo mąstyti arba apie režisūros klaidas, arba pačios istorijos absurdiškumą. Visgi nesibodėjau pažiūrėjęs dar kartą Charlotte Rampling pasirodymu ir tais mistiniais dalykais, kurie, pripažinkime, daugiau ar mažiau visada jaudina mūsų pačių vaizduotę.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mergina, keliaujanti laiku" / "The Girl who leapt through time" / "Toki o kakeru shôjo"

Sveiki,

Tais retais atvejai, o gal jau nebe, mėgstu pažiūrėti japonų animacinius filmus, nes jie gerokai skiriasi nuo vakarietiško mentaliteto. Panašu, kad pasirinkdamas filmą „Mergina, keliaujanti laiku“, kai kur verčiama kaip „Mergina, keliavusi laiku“ (angl. The Girl Who Leapt Time) (2006). Filmas animuotas ir adaptuotas pagal kultinį japonų romaną tuo pačiu pavadinimu. Man žinoma, kad pagal jį vienu metu buvo sukurtas net vaidybinis mini serialas, o kaip filmas netgi turi kelias versijas – 1983 ir 2010 metais, tačiau vaidybinės versijos netapo tokiais populiariais ir kokybiškais kūriniais, kaip antai šis animacinis filmas.

Istorija pasakoja apie paauglę mokinukę, kuri netyčia ima keliauti laiku ir tuo mėgaujasi, kol galiausiai supranta, kad padarytų dalykų nebegalės atitaisyti, nes jos kelionės išeikvotos... Atsargiai su stebuklais, nes jie gali pasibaigti. Iš tikrųjų filmu suabejojau, nes pati pradžia gan nuobodoka – tipiniai paauglių personažai, tipinės mokyklinės problemos... Kažkaip man suaugusiam toji duona jau atsibodusi, bet, laikui bėgant, atsiranda tie mistiniai laiko šuolio mechanizmai, kurie iš esmės priminė kai kuriuos vaidybinius fantastinius amerikiečių filmus su specialesniais efektais.  

Taip, ir šis japonų filmas išlaiko tą man mėgstamą disbalansą tarp įmantrios vien nuotykių prisodrintos formos ir žmogiškųjų vertybių išbandymais. Toks filmas itin tinka visai šeimai, paaugliams kaip ugdomasis animacinis menas, kada turinys ir forma iš esmės papildo vienas kitą ir išskleidžia pozityvumą. Galbūt dėl kai kurių mokyklinių niuansų, paaugliškojo pasaulio probleminio vaizdinio šis filmas mažiau patiks suaugusiems, bet vis prisimenu savo vaikystę ir pagalvoju: jeigu man būtų parodę kokį nors panašų filmą, viskas gal būtų kiek kitaip. Taigi filmas palieka gan neblogą įspūdį.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kodėl negalime visada išlikti harmoningi ir aukštose vibracijose? (Pagal Maya Grey)

Sveiki,

Šiandien atsikėliau po kelių savaičių stagnacijos su gerąja mintimi, kad pasaulis priklauso man ir santykis ir kokybė su juo eina nuo pozityvaus mąstymo. Taip, taip, žinau, senos vadovėlinės tiesos, kurios, atrodo, suveikia momentaliai, bet išlikti tose aukštesnėse egzistencinėse vibracijose, kai esi įsuktas į dienos ritmo tėkmę – darbas, ruošimasis darbui ir t. t. Atrodo, kad neturi pasirinkimo. Pasirinkimą visada turi.

Vis galvojau, kodėl neišlaikau tų aukštųjų gyvenimo akimirkų, prie kurių visai neseniai buvau taip priartėjęs ir, Dievas mato, nesu religingas, bet dar niekada nebuvau jautęsis taip puikiai – darbas su savimi, šypsaisi ir tau pasaulis šypsosi, visur matai vien ženklus ir Visatos pritarimą ir po to atsitinka taip, kad užanki kaip tvenkinys, nes vieną dieną grįžti iš darbo labiau pavargęs nei įprastai, o po to žiūrėk vėlei, kai nebesinori ir prarandi tą vidinį darbą su savimi. Bet juk nieko pasaulyje nėra svarbiau už tave patį. Žmona? Vaikai? Būstas? Viskas prarandama, viskas kinta, o štai tu, kol esi šiame kūne, vis gyveni ir tik tu mintimis, jausmais ir veiksmais formuoji kasdienybę.

Apie tai, kodėl nepavyksta išlaikyti tą ritmą, aukštesniąsias vibracijas, puikiai pasako įvairių dvasinių praktikų vedėja Maya Grey, kurios puikių ir gilių meditacijų įrašų rasite YouTube paskyroje. Na, o šiame vaizdo įraše ji atskleidžia, kas iš esmės trukdo, kad kai kurios svajonės, o svajonę mūsų daugiau ar mažiau ta pati – jaustis nuolat puikiai, savimi, būti meilėje ir gausoje, patirti ir pažinti pačius įdomiausius dalykus gyvenime, išlikti stabiliai augančiu, evoliucionuojančiu ir padedančiu kitiems ir už tai būti apdovanotam. Maya Grey išsako tris lygmenis, kurie iš esmės gali būti ir kliūtys, bet kartu ir potencialus raktas į ilgalaikį aukštesnių vibracijų ir geresnės savijautos užtvirtinimą, kad tai nebūtų tik trumpalaikė meditacinė pasekmė.

Siekime viso šito.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ikbalas" / "Drąsusis Ikbalas" / "Iqbal"

Sveiki,

Nesu itin didelis sportinių dramų gerbėjas, tačiau ieškodamas kažko šeimai ir paaugliams įkvepiančios istorijos, nusprendžiau pažiūrėti indų filmą „Ikbalas“, kai kur dar verčiama kaip „Drąsusis Ikbalas“ (ind. Iqbal) (2005), kurį man primygtinai rekomendavo pažiūrėti kaip įkvepiantį ir puikų indų kino darbą. Kad indai gamina retsykiais išties puikų kiną, tas jau seniai aišku, bet man asmeniškai taip retai tenka kokį nors gerą užgriebti. Paskutiniu metu gal buvo panašaus tipažo kaip šis filmas „Tamsa“ (2005), bet priešingai nei anas filmas, „Ikbalas“ jau nepaliko tokio gero įspūdžio...

Istorija pasakoja apie kurčnebylį berniuką, kuris trokšta tapti sporto žvaigžde, tačiau dėl nepasiturinčių tėvų ir savo neįgalumo jis tiesiog pasmerktas tapti kaip ir jo tėvas tiesiog lauko darbininku. Jau nuo pat istorijos pirmųjų kadrų aišku, kur link veda šioji istorija – į vaikino pergalę prieš sistemą ir stereotipus. Baisi indų kino aktorių vaidyba primena tiesiog ištisas Bolivudo klišes ir kai kuriuos Volto Disnėjaus filmo aranžuotes – perdėtas teatralizuotas, nenatūralus, pernelyg švelnus pasakojimo tipažas, lyg jie būtų kokios sušvelnintos pasakų būtybės. Viskas absoliučiai nusaldinta ir jeigu ne egzotiškos buivolų uodegos ir pasturgaliai, galėtum sakyti, kad istorija pastatyta kokių amerikiečių režisierių pagal devinto dešimtmečio madą, kaip vaikas, nepaisant aplinkybių, pasiekia savo. Potekstė mažiau nei banali: tik reikia daug svajoti, nepasiduoti ir smarkiai dirbti, tad ir turėsi savo.

Bandžiau atmesti savo stereotipinį mąstymą ir nors kiek pasijusti infantiliu, įsijausti, būti paaugliu, tačiau po „Kino pavasario“ sunkiasvorių filmų, šis atrodo apskritai mano skonio atžvilgiu iškrentantis iš konteksto. Režisūra prasta, vaidyba tragiška, scenarijus su didaktiniais pamokymais kažkoks siaubingas klišių rinkinys... Visgi filmas tikrai nėra katastrofa ir šeimai, ypač kaip vertybių edukacinė priemonė mažamečiams (priedu dar susipažindinimas, kaip vaikai gyvena Indijoje), manau, filmas tikrai tiks. Prieš žiūrėdami turėtumėte žinoti, kad po rimto kino veidu iš esmės slepiasi visai paprasta istorija. Tai specifinė lengva juosta su labai šviesiu edukaciniu tikslu, tačiau manęs kaip kino maniako, kažin, ar jau bepaveiksi tokiomis, pripažinkime, gan pigiomis, ne kartą įvairiomis formomis matytomis istorijos.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sudie, mano karaliene" / "Les adieux à la reine"

Sveiki,

Tai jau antrasis mano matytas prancūzų režisieriaus B. Jacquot filmas – „Sudie, mano karaliene“ (pranc. Les Adieux a la riene) (2012). Prieš tai matytas „Kambarinės dienoraštis“ (2016) buvo palikęs gana vidutinišką įspūdį, o šitą filmą visgi norėjau pamatyti netgi labiau, kadangi jį gana gerai įvertino kino kritikai, o ir šiaip mėgstu istorijas apie monarchus, ypač Mariją Antuanetę.

Tiesą sakant, nieko nebuvau girdėjęs apie tai, kad Mariją Antuanetę traukė... moterys. Tikėjausi kokios nors perdėtai sentimentalios ir puošnios kostiumais dramos apie lesbietiškus karalienės nuotykius. Nors erotizmo filme esama, bet kaip jau įprasta prancūzams, jie tokiuose filmuose nėra itin gašlūs ir siekia subtilios estetikos. Mes visi puikiai žinome, kaip baigėsi Antuanetės gyvenimas, tačiau vis kirba mintis: kiek režisierius sau leido pagražinti, pridėti pačiai istorijai fikcijos ir apskritai ar tai bent turi kiek istorinio pagrindo? Nesunku įsijausti į Prancūzijos aplinką, į skaitytojos, bibliotekos tarnaitės padėtį ir už rūmų sienų aidinčius nepatenkintus paryžiečius, kurie tuoj po Bastilijos užėmimo pareikalaus monarchų galvų...

Visgi filmas romantinis, o istorinis kontekstas lieka tik kontekstu. Flirtuojanti ir nuobodžiaujanti karalienė iš esmės atrodo infantili ir D. Kruger šis vaidmuo tiko, nors aš asmeniškai esu matęs ir kur kas geresnių istorinių filmų, kurioje sukuriami visiškai kitokie M. Antuanetės charakteriai. Reiktų pagirti puikų operatoriaus darbą, lėtai slenkanti kamera puslankiu iš taško A į tašką Z ir atgal sukuria sūpuoklės principu dinamišką vaizdinį tarp gausiai rožėmis ir jurginais dekoruotų audinių ir tapetų. Ko galbūt filme pasigedau? Gal paties aštrumo, provokacijos, kažko, kas keltų didesnį dirgiklį, priverstų pakelti antakius, nes dabar... Filmas tiesiog teatrališkai teisingas, scenos tvarkingos. Tiesą sakant, filmas man pasirodė kaip ir „Kambarinės dienoraštis“, tiesiog atmosferiškai tvarkingas, kaip Renuaro tapytas paveikslas, bet iš esmės ar buvo galima tikėtis kažko daugiau? Gal ir buvo.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginija Kulvinskaitė "Kai aš buvau malalietka"

Virginija Kulvinskaitė. „Kai aš buvau malalietka“ – Vilnius: Kitos knygos, 2019 – 163 p.

Sveiki,

  

Vakar pusę dviejų nakties baigiau skaityti Virginijos Kulvinskaitės (g. 1983) knygą Kai aš buvau malalietka. Taip, čia tos griežtosios Cibarauskės literatūros kritikės pirmasis prozos debiutas, kiek gruboku, kiek netašytu pavadinimu, bet paskutiniu metu vartoti žargonus/slengus labai madinga ir tikslinga, norint pritraukti skaitytoją. Tiesą sakant, gana pretenzingai žiūrėjau tiek į knygos pavadinimą, tiek į tai, kad būtina įkyriai laužyti tas tradicines rašymo taisykles – pavadinimas rašomas mažąja raide, sakiniai ir tikriniai daiktavardžiai taip pat mažąja. Visada man kyla klausimas, kam viso to reikia ir ką tai duoda tekstui? Malalietkiškumo? Tai joks priekaištas, aišku, bet norint išeiti į tam tikras taisyklių paraštes šie metodai jau nebeveikia, o tampa nūdienos rašytojų (iš mandrumo) tiesiog kliše. Nepaisant to, po keliolikos puslapių to ir nebepastebi, nebeerzina ir net apskritai negalvoji nei apie skyrybą, nei apie sintaksę, nei apie grafiką, nes tampi malalietka laikiniame dešimtajame dešimtmetyje.

Vienas stipriausių šios knygos privalumų, neabejotinai biografiniais motyvais ir literatūriškai nušlifuotų ir įvilktų į pasakojimo formas (memuarų? autobiografinės prozos?), yra autentiškumas, per kurį susitapatini su laikmečio bendravimo kultūra ir aplinka – Vilniaus kioskai, bambaliniai, barbiškos spalvinimo knygelės, parkuose su ploščiais vaikščiojantys iškrypėliai... Tiesą sakant, po Martynenko knygos Praeis, šioji tapo tikra atgaiva, nes tarp tos paaugliškos ironijos visgi rodėsi „gyva mėsa“, tikroviškumas. Daugelis kaip knygos privalumų įvardija patetikos ir sentimentalumo atsisakymą ir tai iš esmės veikia, tačiau, savaime suprantama, visada tokį tekstą skaitydamas tikiuosi, kad kūrinys nepretenduos į absoliutų cinizmą ir dėl paaugliško maištingumo nepaneigs visas įmanomas vertybes, o liks už ironiškai sukultivuoto teksto pats tikrumas ir gyvumas, o ne tuščiai išpūsta maištingumo ir visko neigimo dvasia.

Knygoje niekas ir nepaneigiama, nes jau nuo pirmųjų puslapių aišku, kad viena brangiausių pasakotojos vertybių yra jos patirtis ir atmintis apie atmintį. Viename interviu autorė minėjo, kad knygoje daug jos pačios, bet „ir ne tik“. Minotauro labirintai po buvusių profsąjungų rūmų, naktiniai klubai, mokyklos, universitetas, santykiai su vyrais ir moterimis. Visa tai nesunku atskirti, kur fikcija, o kur tikrovė.

Virginija Kulvinskaitė (nuotr. Aurelijaus Cibarausko)

Asmeniškai įdomiausia skaitant malalietką buvo analizuoti ne tiek laukinį dešimtmetį, bet pačią V.Kulvinskaitę, jos transformacijas ir biografiją, kurios kartu kinta su teksto polėkiu. Kad ir kaip laikytumėmės literatūros teorijos, kad pasakotojos negalima tapatinti su autore, bet akivaizdu yra tai, kas jau ir taip žinoma – literatūros teorija „eina parūkyti“. Visgi knyga netolygi. Jeigu pirmoji pasakojimo dalis skirta paauglystės kiemo zonai ir chrasnūkiškam posovietiniam pasauliui, o ironija sproginėjantis tekstas atskleidžia visą paauglišką durnumą, kurį visi mes vienaip ar kitaip nugyvename, tai lengva tapatintis su pasakotojos imituojama-prisimenama-rekonstruojama paaugliška mąstysena, bendravimo kodu, maniera. Kai regis, jau tuoj pasakojimą norisi apkaltinti tiesmukumu, žiūrėk, atsiranda absoliučiai poetiški Vilniaus stoties ir traukinių kvapai ir dulkės, kurios „suklijuoja“ ir subalansuoja pasakojimą – išlaiko balansą tarp nuotykių ir teksto juslingumo per kūniškus pojūčius. Vadinasi, tekstas turi vidinę pulsuojančią pasakojimo struktūrą, o tai liudija apie autorės talentą rašyti.

Teksto polėkis keičiasi su pasakotojos branda. Labiausiai mane nustebino paskutinieji skyriai, dėl kurių ir nebeužverčiau knygos iki pusės antros nakties. Staiga malalietka, perėjusi iš esmės bjaurią senų perdylų akademikų universitetą (toji akademinė kultūra jau seniai paskalomis nešiojama iš lūpų į lūpas), tampa subrendusia ir savo egzistenciją ir net moteriškumą bei motinystę (taip, taip, labai feministiškai skamba) apmąstančia veikėja. Paskutinieji skyriai skaitytojui liudija literatūros plastiškumą ir gylį žvelgti į praeitį su tam tikru nesentimentaliu, bet aiškiai jautriai suvokiančiu ir priimančiu savo (ne)tobulas asmenybės dalis kaip laiko formuojančią (ir tebeformuojančią) asmenybę. Akivaizdu, kad autorei buvo svarbu nebesitapatinti su literatūroje (ir už jos) nuvalkiotomis moters rašytojos įvaizdžiais.

Du abortai, seksas su tos pačios lyties žmonėmis, narkotikai, alkoholis ir tūsai... Manau, kad ir kitos kartos moterys daugiau ar mažiau tai patyrė, taip gyveno, tik dėl laikmečio normų jos ne tik negalėjo apie tai rašyti, bet ir kalbėti. Dabar galima viską kalbėti, nepaisant nei amžiaus, nei lyties pilnose salėse, pavyzdžiui, apie viską kalbėti per Vilniaus knygų mugę, kaip aš paauglystėje buvau nuo bambalio alaus „triedęs iki kulno“. Ir nieko. Ir viskas gerai. Visi tai priima kaip tiesą arba performansą – iš esmės ir malalietka kaip literatūra primena tam tikrą performansą. Jeigu R. Kmita vienu metu perteikė šiaulietišką bazarą Pietinėse kronikose, tai V. Kulvinskaitė savaip tai padarė su knyga Kai aš buvau malalietka. Manau, tai yra stipru ir netgi pamažu, turiu įtarimo, lietuvių literatūra kels pirmųjų dviejų dešimtmečių gyvenimo dumblą, nes šiaip ar taip tik iš laiko distancijos gebame savitai (į)vertini formuojamąsias patirtis, o literatūra, jeigu stebuklų ir nedaro, bet akrobatinius triukus atlieka puikiai.

Jūsų Maištinga Siela