Filmas: "Klyksmas 6" /"Scream VI"

 

Sveiki,

Nesu didelis serijos „Klyksmas“ gerbėjas, matyt, man per ilgai kuriama ši nuo pat 1996 metų prasidėjusi frančizė, visgi nutariau pasižiūrėti naujausią dalį „Klyksmas 6“ (angl. Scream VI) (2023), kurioje pasirodo aktoriai, kai dar nebuvo gimę pasirodant pirmajai daliai. Neblogai tiek žiūrovų, tiek kritikų įvertinta „Klyksmo“ dalis toliau tęsia tais pačiais triukais siaubo invaziją kino salėse: netikėtai sučirškia telefonas ir pranešama, jog tu netrukus mirsi, bet dar prieš tai tavęs paklausia tavo mėgstamiausio siaubo filmo, pažaidžia makabriškų slėpynių.

Vyrukas su Giltinės gobtuvu ir balto vaiduokliško veido kauke tapo tikra klasika ir atpažįstamu visame pasaulyje prekiniu ženklu, tad filmo kūrėjai ir toliau naudoja, kas jau sukurta dešimtajame dešimtmetyje. Nesu tikras, ar teko matyti penktąją dalį, tačiau šioje serijoje tęsiama lotynų amerikietės, kuri subadė savo užpuoliką, istorija. Vyresnioji sesuo Sem bando visomis išgalėmis gyventi teisingą gyvenimą, todėl saugo jaunėlę Geilę. Abi jos savo tėvo, buvusio po gobtuvu, žudiko atžalos, tačiau, atrodo, nieko bendro neturi su tėvo nusikaltimais, tačiau tėvo padarytos skriaudos ir poveikis masinei kultūrai pritraukia visokio plauko keršytojus ir bepročius, kurie trokšta prisiliesti prie savo autoriteto, kabinėdamiesi prie jo dukterų.

Žodžiu, filmą sudaro būrelis Sem ir Geilės draugų, kurie persekiojami kaukėtų nusikaltėlių bando pabėgti, tačiau vis nesėkmingai. Tiesa, nors siužetą bandoma „paturbinti“, suveliant į pasikartojančių pavojų scenas ir keliant vis naujas galimo galvosūkio sprendimus, tačiau nesunku įspėti iš kelių sykių, kas tikrasis nusikaltėlis, todėl šiek tiek filmas dėl savo detektyvo nuvilia. Nepasakyčiau, kad sudėtingai ar kaip nors išmoningai kuriamas ir seserų santykis, priešingai – šabloniškai, jaunėlė nori gyventi sau, vyresnioji maniakiškai stengiasi apsaugoti, nes nemoka kurti savo gyvenimo. Tai išties šiek tiek filme erzina, nes situacijos, motyvai, santykių konfliktai nesunkiai atpažįstami pagal šablonus, tad didžiausia, ko begalima tikėtis – tai nors kiek įdomesnio siaubelio, kuris vėl šiek tiek plokščias, šiek tiek kampuotas, vietomis juokingas. Nepamenu, kada žiūrėjau paskutinįkart ne parodiją, kad būtų tiek kartų badyta peiliu į veikėjus ir visi išliktų gyvi, arba kad tiek kartų būtų šautą ir badytą į užpuoliką nesėkmingai, kad net beveik tampa be parodijos parodija.

Nesakau, kad filmas prastas. Ne, jis įtraukia, išlaiko vietomis įtampą, tačiau verčiau jo niekaip neanalizuoti, nes po to aptiksite visus tuos įprastinius erzinančius šablonus. Vienam vakarui prie traškučių ir vyno, manau, filmas nepretenzingai susižiūrės.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moterys kalba" / "Moterų pokalbiai" / "Women Talking"

 Sveiki,

Pagal pasaulinį Miriam Toews romaną „Moterų pokalbiai“ sukurtas vaidybinis filmas (kai kur verčiame „Moterys kalba“) (angl. Women Talking) pasakoja apie realius įvykius, nutikusius maždaug 2010 metais, kada po grupinio naktinio moterų religinės kolonijos išprievartavimo (savo pačių bendruomenės vyrų!) susirenka į vietos daržinę ir svarsto, ką toliau jos darys. Šioji religinė bendruomenė kažkiek panaši į konservatyviuosius amišus, gyvena ūkio darbais, neturi interneto, vengia civilizacijos ir gyvena pagal religinius įsitikinimus, kuriais įsitikinusi bendruomenė draudžia moterims mokytis rašyti ir skaityti, nes tikroji jų priedermė rūpintis vyrai ir vaikais.

Kurioziškiausias šiame filme dalykas, kad moterys suvokia, jog jos tapo prievartautojų aukomis, tačiau nesuvokia to masto traumuojančios svarbos. Visi pokalbiai persmelkti fanatiško tikėjimo apie atleidimo galią t. y. vyrai jas išprievartauja ir po to duoda dvi paras joms atleisti už padarytą skriaudą. Tai tarsi budelis po nuplakimo dar lieptų pabučiuoti lazdą ir ranką. Žinoma, filme svarstomos įvairios moterų teisių perspektyvos, religijos-kaltės-gėdos santykis, kuris gana skirtingai veikia išprievartautas mergaites, moteris ar net jau visai pagyvenusias moteris. Filme nerasite prievartų scenų, veikiau atsibudimo vaizdinius, fragmentus, aliuzijas į nusikaltimo siaubą, kurie iškyla moterims kalbantis.

Filmo struktūra gana paprasta. Kaimo mokyklos mokytojas užrašinėja ir protokoluoja moterų pokalbius, dirba tam tikrą metraštininko darbą, o žiūrovas stebi isterikuojančias ir įsibaiminusias moteris, kurios turi nuspręsti, ar paliks bendruomenę ir patrauks į nepažinto pasaulio platumas, ar viską atleis ir pasiliks bendruomenėje. Filmą režisavo kanadiečių aktorė Sarah Polley, kurį laiko buvo dingusi iš kino pasaulio, tačiau su „Kalba moterys“ ji sugebėjo pelnyti „Oskarą“ už geriausią adaptuoto scenarijaus įgyvendinimą. Filmas niūrių, tamsių distopinių spalvų, kuriame mergaitiškas ir vaikiškas tyrumas slepia bendruomenės slepiamas traumas. Sunkiausia patikėti, jog tokios kolonijos vis dar egzistuoja šiandien ir dažniausiai apie šiuos nusikaltimus nieko nėra žinoma.

Kaip viename iš scenų kalbama, moterims užginta net tarp mamų ir dukterų kalbėtis apie savo kūnus, apie reprodukciją ir kitus lytinio švietimo dalykus, tarsi viskas augant savaime išsisprendžia. Takoskyra tarp žinių ir mokslo visuomenės bei puritoniško religinio pasaulio didžiulė, bet po filmo galvojau, kas labiau tas moteris traumuotų, ar toji tyli bežadė kolonijos atmosfera ar už jos glūdintis laukinis ir liberalus seksualumu persisunkęs pasaulis, kurio niekada nepatyrė. Moterys galiausiai pasirenka vieną kelią ir jis, atrodo, iš mūsų civilizacijos perspektyvos pats tinkamiausias, tačiau kaip reikės toliau joms gyventi ir adaptuotis? Sunku pasakyti, tačiau filmas nelengvas, paremtas smurto galios žaidimais, kuriame dominuoja klasikinis brutalus vyro pasaulis, neleidžiantis užmiršti, kaip lengva pavergti be žinių ir rašto kultūros paklusnumui paruoštus žmones. Moterų pokalbiuose veriasi kolektyvinė stigma, vienijančios traumuojančios patirtys, gebančios atskleisti prievartos siaubą, paliktas psichologines traumas.

P. S. Leidykla „Sofoklis“ pernai lietuviškai išleido M. Toews „Moterų pokalbiai“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano dukrai Samai" / "For Sama"

 

Sveiki,

Yra filmų, kuriuos tikriausiai būtina pamatyti, kad ir kokie jie iš toli atrodytų politiniai. Pamenate Lukašenkos atgręžtus ir į Lietuvą nukreiptus Sirijos pabėgėlius? O 2016 metų Sirijos pabėgėlių krizę Europoje? Visi daugiau ar mažiau į tą opią problemą žiūrėjome įtariai. Žinoma, kad sudėtinga į savo kultūrą ir šalį įsileisti kitataučius su savo kultūriniais niuansais. Ne išimtis ir ukrainiečiai, užtvindę miesto gatves ir viešąją transportą, atrodo, ir kalba per garsiai, ir pernelyg svečioj šaly reiškia pasipiktinimus politiniais sprendimais, atrodo, kad jiems vis negerai ir negerai. Atrodo, jog ir pats imi visam tam pasipiktinimui pritarti, tačiau pasižiūri tokį dokumentinį biografinį filmą kaip „Mano dukrai Samai“ (angl. For Sama) (2019), kurį karo metais mažomis atkarpomis nufilmavo ir vėliau suprojektavo sirų moteris Waad Al-Kateab ir nejučia suvoki, kad viskas kur kas sudėtingiau.

Šiame filme išsamiai, tiesiai iš karo zonos suprojektuoti kadrai išties šokiruojantys. Waada karo metais pagimdė mergaitę Samą, o josios vyras, su kuriuo ji, tiesa, irgi karo apsuptyje sudarė santuoką, iš tikrųjų siekia, kad kasdien bombarduojame mieste būtų išgelbėta kuo daugiau gyvybių. Kadrai iš ligoninės pritrenkia, pavyzdžiui, kaip gelbėjamas ką tik gimęs kūdikis (nebūčiau pagalvojęs, kad XXI amžiuje vis dar kūdikiai gaivinami tokiais brutaliais metodais). Šalia gimdyvių, už sienos, lavonų krūvos... Mirtis ir gyvenimas greta tiesiogine to žodžio prasme viename kadre. Visgi apie metus trunkantis sudurstytas moters reportažas, kuriame atskleidžiami visiškai kitokie Sirijos žmonių veidai. Išsilavinę, kalbantys angliškai, turintys medicininį išsilavinimą. Kontekste rodomi ir reti kadrai iki revoliucijos, kada laisvieji Sirijos gyventojai tikėjo, jog jie išsivadavo iš savo „prezidento“, bet viskas baigėsi tuo, kad diktatorius puolė su kariuomene Alepo kvartalo gyventojus ir tūkstančiams teko arba pasilikti ir pamažu žūti, arba bėgti į užsienį.

Nevienadieniai kadrai ir vaizdai jaudina ir sukrečia, kokie Sirijos žmonės yra jautrūs ir mylintys (bent jau šie sirai). Atrodo, kas tas persimonas? Filme jis kaip stebuklas, karo derliaus išlaikytas persimonas atneša vietos gyventojams daugiau laimės nei bet kas kitas. Prisiminiau, kokiomis laimės sampratomis mes gyvename, ir kartais graudu, kad susireikšminame tiek, kad net pražydusių šio pavasario slyvų nepamatome ir juokiamės iš žmonių, kurie fotografuojasi po žydinčiomis sakuromis. Ir tegu fotografuojasi, nes tai ir yra tas trumpalaikis džiaugsmas, akimirka ir suvokimas, kad gyveni tarp grožio. Iš tikrųjų „Mano dukrai Samai“ filmas aprėpia ir išskleidžia tą svaiginančio gyvenimo grožio vertę, leidžia permąstyti, kaip mes patys savo vakarietiškoje gausoje projektuojame tarpusavio ryšius ir dažnai būname ne tokie laimingi, kokie galėtume būti. Nenoriu sakyti, kad karas verčia geriau perorganizuoti savo laimę ir vertybių sistemas (nors taip, verčia), tačiau šis filmas akivaizdžiai drioksteli kaip kosminis emocijų krioklys, paveikia žiūrovą, o personažės motinos instinktas, noras, kad ateities kartos Alepe sodintų vaismedžius ir gyvuotų tauta, leidžia tapatintis ir bent 10 minučių po filmo jaustis keistai laimingam.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 8.5

 

Jūsų Maištinga Siela  

Aktualijos: žurnalistai, patraukite iš viešojo gyvenimo Viktorijos Siegel ir Lauryno Suodaičio nelaimes!

 

Gerą dieną, skaitytojai,

Besilaikydamas dietos nuo absurdiškų gyvenimo skandalų Lietuvos žiniasklaidos padangėse, visgi nutariau užsukti į skandalų šaldytuvą ir pasmaguriauti. Iškrovų dienos baigėsi.

Visgi nepamenu, kad taip tąsytų nuo Drąsiaus Kedžio, Neringos Venckienės ir Stankūnaitės laikų šitokias pievas. Kas kvailiau, kas durniau, kas išvis idiotiškiau... Atrodo, kad žiniasklaidos forumuose jau yra atskiras etatas žurnaliūgoms (nes žurnalistais nepavadinsi), kurie sėdi nuo ryto iki vakaro užkaitusiais telefonais ir socialinėmis medijomis ir už atitinkamą kiekį perskaitymų, pasišlykštėjimų, pasipiktinimų, apstulbimų gautų papildomus priedus. Žurnalistika tikra prostitutė, labai gaila, kad net didžiausi dienraščiai nuėjo paleistuvės pasturgaliu ir pigiai žarsto, kas kokią antį paleido, ką pasakė arba nepasakė, kas galėjo būti pasakyta... Pakalbinti jau aiškeriagiai ir psichologai, psichoanalitikai ir psichoterapeutai, influenceriai ir praeiviai dėl vienos šeimos nelaimės.

Kad influenceriai meluoja, atrodo, visi žino, net jau penktokai. Kad šypsotis kameroms ir atlaikyti žiniasklaidos piranijas reikia, irgi atrodo, žino, tačiau vis dar žiniasklaida yra gera ne tik prostitutė, bet ir akrobatė, kuri sugeba nustebinti įvairiais triukais. Nesu tas, kuris gaili šios viešos poros, iš tikrųjų jie kalti, bet iš kitos jie yra ir žiniasklaidos barškučiai skaitytojams. Tikriausiai nuo Agnės Jagelavičiūtės mirties praėjusių metų pabaigoje neregėjome tokios piranijos puotos. Šiaip socialiniuose tinkluose, naiviai maniausi, generuojamos naujienos pagal temas, kuriomis jau domėjaisi anksčiau. Nė karto neguglinau (išskyrus darydamas šį įrašą, nes reikėjo fotografijos), tačiau tokio, atsiprašau, kišimo apie šios šeimos santykius nesu sulaukęs per visą gyvenimą (po naujieną 1-3 valandų ritmu). Pradėjau mąstyti apie tuos, kurie pasitraukia dėl sveikatos ir brangaus laiko sau ir kitiems iš socialinių tinklų ir žinių portalų, nes nieko daugiau nevyksta: karas Ukrainoje, kuris, žinoma, yra svarbus ir nuo šiol V. Siegel ir L. Suodaičio teismų maratonas.

Kai pasivaikštai kreivų veidrodžių karalystėje, užkandžiauji net neatidaręs šaldytuvo, vis tiek pasijauti, jog esi tos tikrovės dalis, nes ji egzistuoja visur: darbe, Bažnyčioje, rūsyje, lovoje... Visi žino Siegel ir Suodaitį. Galiu tik įsivaizduoti, kaip visa tai atlieps šių asmenų psichikai.

Neduok dieve, būti žinomu asmeniu... Žurnalistai, dabar maigote tekstą apie purvą ir tariamą tiesą, o rytoj jau matuositės kostiumą šermenims ir tai bus Jūsų produkto rezultatas.

P. S. O gal ne žurnalistai čia kalti, ką? O gal koks dirbtinis intelektas kala mums serialą, o iš tikrųjų tiedu net neegzistuoja, o gal jau visai mirę ir mums kaip Rebekos Unos paauglių romane „Atjunk“ projektuojami tik praeities įvykiai?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Drambliažmogis" / "The Elephant Man"

 Sveiki,

Tikra istorija paremta David Lyncho sukurta kino juosta „Drambliažmogis“ (angl. The Elephant Man) (1980) jau yra tapusi kino klasika. Tiesa, apie deformuotus žmones, išstumtus iš visuomenės akiračio į cirko ar visiškų valkatų soc. periferiją, yra ne vienas. Pirmiausia į galvą šauna filmą su dainininke Cher „Kaukė“ (1985), kai kurie serialai, kurie vaizduoja cirko artistus arba visiškus freak žmones. Vienas švelniausių pastarojo adaptacijų yra panašią diagnozę turintis berniukas, apie kurį susuktas filmas „Stebuklas“ (2017) su Julia Roberts, pastarasis jau kalba apie šių žmonių sudėtingą integravimąsi į normalią visuomenę.

Visgi D. Lynch remiasi senesne biografine istorija (XIX a. pab. – XX a. pradž.), tad filmas kartu ir šiek tiek kostiuminis, tačiau kalba apie cirke pristatomą neapsakomo baisumo monstrą Džoną Meriką, kuris paprastai net neparodomas, nes pernelyg šlykštus ir drąsiausiems iš drąsiausių yra pristatomas kaip dramblio ir žmonių hibridas. Galiausiai tariamu monstru susidomi vienos klinikos medikas Frederikas, kuris ima rūpintis Meriku, kol galiausiai klinikos savininkams įrodo, kad monstras ne tik ne silpnaprotis, bet ir turi jaurų emocinį intelektą ir geba ištisai cituoti Šekspyro tekstus. Kol visuomenėje Džekas pristatomas kaip sensacija ir su juo nori susitikti garsiausios ir gražiausios miesto moterys, naktimis jį lanko piktavalis sargas ir atveda lėbautojus girtuoklius, kurie tyčiojasi iš dramblį primenančių deformacijų.

Filme iš esmės brėžiama provokatyvūs dvigubi standartai. Iš vienos pusės drambliažmogiui cirke suteikiamos itin prastos sąlygos, veikėjo patologija tampa pramoga už grašius, tačiau patekęs į aristokratų pasaulį drambliažogis tampa tik dar viena parodomąja beždžionėle, su kuria stengiasi susipažinti aplinkiniai. Kur yra toji riba tarp tariamo žmogiškumo ir slepiamo pasibaisėjimo? Drambliažmogis jautriai atskleidžia anglų kultūros dvilypumą ir normatyviojo pasaulio agresiją, kuris ir šiandien, ypač Lietuvoje, kur vyrauja seno sovietizmo įdiegti įsitikinimai, kad normalumas yra geriausias bilietas į laimę, paaukojant savo unikalumą ir išskirtinumą. Nors mūsų visuomenė sparčiai progresuoja ir jame jau gali funkcionuoti individas su savo „keistenybėmis“, tačiau dar daug tokių žmonių lieka socialinėse periferijose. Žinoma, šį filmą galima žiūrėti ir kaip biografinę istoriją ir kaip metaforą.

Filme pasirodo tokios žvaigždės kaip Anthony Hopkins ir monstrą suvaidinęs John Hurt, kurie šiame filme žiūrisi įtikinamai, ypač Hopkinsas. Visgi žiūrėdamas filmą atgaminau, jog gilioje vaikystėje būsiu matęs šią juostą, ir neįtikėtina, kad kai kurie kadrai taip ryškiai iškilo, jog nustėrau, jog beveik negirdėtas filmas rezonavo su tuo siaubu, kurį patyriau žiūrėdamas „Drambliažmogį“, kai buvau vaikas. Visgi didžiausias siaubas ne drambliažmogio išvaizda, bet tai, ką normatyvi visuomenė padaro su tais, kurie neatitinka standartų (reikėjo ištiso Šekspyro, kad tave imtų laikyti žmogumi!). Geras, išlaikytas filmas, kuriam iki šiol netrūksta dvasios. Įdomu, kad cirko berniuko-pasiuntinuko vaidmenį atliko Dalios Ibelhauptaitės vyras Dexter Fletcher – mirk, bet niekaip nebūčiau atpažinęs.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Gyventi" / "Gyvenimas" / "Living"

 Sveiki,

Neslėpsiu, kad nemažai tikėjausi iš šiais metais „Kino pavasaryje“ pristatytos britų dramos „Gyventi“ (kai kur verčiama „Gyvenimas“) (angl. Living) (2022). Prie scenarijaus (jis gan senai parašytas) dirbo tokios žvaigždės kaip Kazou Ishiguro ir Akira Kurosawa. Istorija mus nukelia į 1950-ųjų Londoną, kur aiškiai po karo susikristalizavo moterų ir vyrų pozicijos, o svarbios miesto „galvos“ primena nepajudinamus diktatorius, kuriems preciziškai lankstomasi ir bijoma paprieštarauti, vyrauja nesmagi, šalta, niūri viršininko kulto dvasia. Pagrindinis veikėjas Viljamas, jau garbaus amžiaus žmogus, dirba svarbų biurokratinį darbą, nuo kurio priklauso miesto gerovė, tačiau darbas jam neteikia džiaugsmo, dirba atmestinai mechaniškai ir neatrodo, kad jam rūpėtų kitų problemos...

Visgi kortas sumaito Viljamo mirtina diagnozė, kuri apverčia biurokrato gyvenimą ir staiga (kaip netikėta!) suvokęs savo mirtingumą ima regėti ne tik pasaulį kitaip, bet ir bendrauti be socialinio statuso teikiamos arogancijos, pajausti gyvenimo džiaugsmą būnant tarp žmonių. Pagrindinį vaidmenį sukūręs aktorius Bill Nighy išties susidorojo puikiai, už šį vaidmenį buvo nominuotas savo pirmajam „Oskarui“ ir, galiu pasakyti, kad jis gerai  perteikė snobiško, atbukusio ir šalto brito vaidmenį, susitelkdamas į tam tikrus charakterio ir išraiškos ypatumus.

Visgi, nors filmas puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, man jis vienas nuobodžiausių šiemet „Kino pavasaryje“. Filmo problema neįponuoja, netgi snobiškai įkyriai deklaratyvi kaip ir pats pagrindinis veikėjas. Žiūrėdamas vis prisimindavau Č. Dikenso „Kalėdų giesmės“ veikėją, kurį aplanko trys dvasios ir jam parodo jo gyvenimą, tad suvokęs savo skriaudas jis ima ir pasikeičia. Iš esmės ir Viljamas daro tą patį, tad visas filmas yra jo paskutinis pasispardymas, tiesa, labai šabloniškas ir nuobodus: išgėrimas bare, pokalbiai su jauna buvusia darbuotoja, keletas netikėtų tuo metu etiketų pažeidimų, naujos skrybėlės pirkimas ir keli geri nuveikti darbai iš profesinės perspektyvos. Visa kita tiesiog... nejaudina, kaip ir ta iki gyvo kaulo įgrisusi ir nusibodusi vėžio ir atsisveikinimo tema, kine matyta jau šimtus kartų, tad šis filmas absoliutus siužetine prasme šablonų šablonas.

Visgi likus 20 minučių iki filmo pabaigos, kai Viljamas galiausiai miršta taip savo sūnui ir nepasakęs, jog visą laiką žinojo savo diagnozę (banalu iki panagių!), o ponai darbininkai važiuodami traukiniu staiga ima drėbti didaktines frazes: „ponai, prisiekime, kad nuo šiol elgsimės taip, kaip elgėsi ponas Viljamas...“ Nebeištvėriau ir tiesiog išjungiau, nes sunkiai virškinu 90-ųjų literatūrinius dialogus su deklaratyviomis didaktinėmis nesąmonėmis, kurios akivaizdžiai sugriauna natūralų tikrovės vaizdinį, kurio, tiesa, per visą filmą beveik nėra, tad nepatikėjau nei Viljamu, nei ta preciziškai britiškai pabrėžiamą kultūrą, nei karikatūriškumu, nors filmas gal ir patiks laikmečio dekoracijas mėgstantiems žiūrovams su atpažįstamais siužetiniais vingiais.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Kas yra Pasaulio medis? Pasaulio medžio reikšmė (mitas, mitologija, pasaulio samprata, mitinis mąstymas)

 

Sveiki,

Daug ką galima paaiškinti, arba nusipiešti turint galvoje Pasaulio medžio vaizdinį. Apie Pasaulio medžio reikšmė žmonių kultūroje nagrinėjama ir 9 klasėje:

„Sukurtas pasaulis mitinėje vaizduotėje siejamas su centru – dangų, žemė ir požemį jungiančia ašimi. Norberto Vėliaus straipsnyje „Sistemos metmenys. Pasaulio medis“ teigiama: „Tariamasis pasaulio medis yra tris visatos sferas (požemį, žemę ir dangų) peraugęs medis, kurio šakose paprastai vaizduojami dangaus dievai, saulė, mėnulis ir paukščiai, prie šaknų – požemio dievai, žuvys ir gyvatės, o prie kamieno – žemės dievai, gyvuliai. Šitaip vertikaliai padalijus visatą aiškiai išskiriami priešpriešos „žemai – aukštai“ poliai ir centras (ant žemės po medžiu), kuriame vyksta ritualas.“ Kiekviena tauta kuria ir tobulina savąjį pasaulio modelį. Struktūrizavęs erdvę ir laiką, jų dalis paskirstęs atskirų dievybių globai žmogus jaučiasi saugus, o tai būtina norint būti produktyviam bendruomenėje.“

Pateikiu iliustracijų, susijusių su Pasaulio medžio vaizdavimu.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Christina Aguilera – ‎Stripped - 20th Anniversary Edition [vinyl / 2LP] (2023)

 
Informacija apie albumą: Christina Aguilera – ‎Stripped - 20th Anniversary Edition [vinyl / 2LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Ellie Goulding – Higher Than Heaven [vinyl / LP] (2023)

 

Informacija apie albumą: Ellie Goulding – Higher Than Heaven [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Nina Simone – The Platinum Collection - 42 All Time Classics [vinyl / 3LP] (2017)

 Informacija apie albumą: Nina Simone – The Platinum Collection - 42 All Time Classics [vinyl / 3LP] (2017)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Eurovision Collected (Winners Only) [vinyl / 2LP] (2023)

 

Informacija apie albumą: Eurovision Collected (Winners Only) [vinyl / 2LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Baltasis lotosas" / "The White Lotus (2 sezonas / season 2)

 

Sveiki, internautai praeiviai ir kasdieniai skaitytojai,

Visai neseniai sužiūrėjau serialą „Baltasis lotosas“ (angl. The White Lotus) pirmąjį sezoną ir iškart kibau į antrąjį, todėl tokia greita recenzija, kurią pasistengsiu labai minimaliai sutrumpinti ir pasakyti esmę.

Naujausias sezonas „Baltasis lotosas“ nufilmuotas Italijoje, Sicilijoje, todėl, žinoma, šiame sezone netrūksta itališkų aistrų, intrigų, spalvų, meilės, pavydo ir, žinoma, itališkos muzikos. Iš pirmojo sezono šioje naujoje istorijoje vaizduojama tik veikėja Tanya, prabėgus neaišku kiek laiko po jos nuotykių Havajuose, ji išteka už turtingo rančų savininko (pastarasis dviejuose epizoduose taip pat pasirodo iš ankstesniojo sezono). Netrukus tarp Tanyos ir jos vyro įvyksta keistas konfliktas ir vyras palieka žmoną Sicilijoje. Mums, žiūrovams, atrodo, kad dėl perdėto žmonos įkyrumo, nes ne visi gali ištisas dienas pakęsti jos emocingumo, tačiau būtent čia ir slypi viso sezono „įdaras“, nes istorijoje bus atskleista Tanyos vyro paslaptis ir didelė pinigų afera.

Kol Tanya bando susigaudyti savo jausmuose ir laukia iš vyro žinių, ji, žinoma, stengiasi ilsėtis Sicilijoje, nepamiršdama pagainioti savo asistentę Poršę (Patricija), pastaroji jauna ir gyvenime įstrigusi tarp dviejų viešbutyje sutiktų vaikinų. Tanya plaukioja prabangiomis jachtomis su savo naujaisiais draugais gėjais, nors ir taip akivaizdu, kad jie kažko nori iš senyvos moters ir čia kažkas ne taip...

Šalia mezgasi kitos kriminalinės istorijos. Prie viešbučio trinasi dvi vietinės jaunos prostitutės, Mia ir Lučia, kurios trokšta pripažinimo ir pinigų, todėl parsidavinėja čionai atvykusiems vyrams. Galiausiai paslaugas nusiperka nuo sekso priklausantys vyrukas, tačiau jo vyresnysis sūnus ją nusižiūri, todėl įvyksta toks absurdiškas ir komiškas konfliktas. Viešbučio administratorė Valentina užsislaptinusi lesbietė, reikli ir pikta moteris, kuriai šiame sezone lemta atsiskleisti (aliuzija į praėjusio sezono administratorių, kuris taip pat priklausė LGBT pasauliui). Tačiau net ir Valentinai tenka atlyžti ir pražysti.

Mažiau mane įtraukusi ir patikusi istorija – tai dviejų jaunų amerikiečių porų istorija. Du buvę koledžo draugai (Etanas ir Kameronas) su savo žmonomis nusprendė poilsiauti, prisimindami seną gerą draugystę, tačiau akivaizdu, jog senos žaizdos negyja. Alfa patinas pradeda slapta flirtuoti su Etano žmona Harper ir čia atsiranda meilės keturkampis, kuris kiek naivus, nes toks klasikinis, kad net nuspėjamas, tačiau preciziškai teatrališkai dramatiškas. Etanas pavydi savo hiperseksualiam ir savo ironijos neslepiančiam Kameronui, o Kameronas geidžia Etano žmonos Harper, nes tiesiog jam patinka trofėjai ir jos apsimestinis šaltumas. Kamerono žmona suprasdama, kas dedasi, amerikietiškai šypsosi ir kaip kokia Viktorija Siegel apsimeta, jog gyvena idiliškoje santuokoje. Viskas taip vaikiškai painu ir infantilu, tačiau serialo kūrėjai išlaiko tas veikėjų pabrėžtinas ydas ir kompleksus, utriruoja niekšybes ir nedorybes, juokiasi iš dviprasmybių, įsigalėjusių moralinių normų viešajame gyvenime ir išverstaskūriškame asmeniniame, kuriame kaip visada daugiau skausmo ir nesąmonių.

Kadrai iš serialo.

Kaip ir pirmajame sezone, tiek ir šiame, kūrėjai randa magiškų simbolių ir detalių, pavyzdžiui, šiame nuolat akcentuojamos porcelianinės dekoratyvinės galvos, kurios simbolizuoja, jog bus kraujo ir ne vienam veikėjui teks atsisveikinti su gyvenimu, todėl serialo finalas, nors ir žaismingas, mirčių tikrai netrūksta. Nors čia jokia paslaptis, nes serialo kompozicija panaši į pirmojo sezono: pirmojoje serijoje pranešama, jog viešbutyje kažkas mirė, aptinkamas kūnas. Tad žiūrovui belieka stebėti intrigų persunktą ir paradoksais sunarpliotą spalvingą veikėjų itališką aferą ir spėlioti, kuris iš veikėjų visgi mirs. Triukas, sakyčiau, klasikinis.

Visgi iki sezono vidurio buvau tvirtai nusprendęs, jog man labiau patiko pirmasis sezonas, tačiau pasibaigus antrajam, manau, kad jie lygiaverčiai. Kam labiau patiks havajietiška aplinka, o kam itališkas garso takelis ir Sicilija. Kurortinis ydų, neištikimybės ir kriminalų pasaulis nenuobodus, įvykiai įtraukia, pagauna ir juos įdomu sekti, purkštauti, jog jau taip tai tikrai nebūna, bet kartu suprasti ir pateisinti viso scenarijaus dėlionę. Gal kiek antrojo sezono veikėjai buvo natūralesni kaip veikėjai, ne tokie įrėminti savo ydų ir profesijų rėmuose, tačiau vis tiek tarnaujantys vienam nesudėtingam pramoginiams juodosios komedijos tipažui. Manau, kad šiuo metu trečiasis sezonas, kuris filmuojamas Tailande, bus vėlgi labai panašaus stiliaus ir patiks vis mažiau ir mažiau, nes taps savo paties sukurtų šablonų įkaitu. Kitą vertus, pasiilgusiems kurorto, cinizmo, karikatūros, aistrų ir detektyvo būtent tokiame kolorite žiūrės ir tolesnius sezonus. Nors serialas patiko, kol kas norisi nuo jo pailsėti, tad nežinau, ar žiūrėsiu būsimus pasakojimus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amžinai jauni" / "Les Amandiers" / "Forever Young"

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet rodytame „Kino pavasaryje“ prancūzų režisierės Valeria Bruni Tedeschi filmas „Amžinai jauni“ (pranc. Les Amandiers) (2022) kino kritikams nelabai įtiko, pasaulinės recenzijos buvo drungnos, o vertinimai įvairūs. Nepaisant visko, nusprendžiau pasižiūrėti, tikėdamasis to, ko galima tikėtis iš prancūziškos draminės komedijos – žaidimo plastikiniame lėlių namelyje su pabrėžtinai karikatūriniais, bet stilingais veikėjais ir tik prancūzams būdingu humoru. Visgi gavau ne to, ko tikėjausi, filmas nėra toji klasikinė prancūziška komedija, veikiau istorija fokusuojasi į dramą, o vėliau ir į tragediją.

„Amžinai jauni“ vaizduoja aktorių kurso atranką, formuojama trupė, tad jauni, maksimalūs ir scenoje tampantys bebaimiais veikėjai pasiryžę padaryti bet ką, kad patektų ir išliktų. Nors vėliau atrinkta trupė taps kaip komuna, viena didelė bendra šeima, tačiau dėmesio centre atsiduria jaunoji Stela, kuri nusprendė tapti aktore iš dykinėjimo ir baimės, jog amžinai nebus jauna, o laikas vis bėga, ji privalo kažką daryti. Įdomu tai, kad vėliau jos trupė apie jaunus ir savo laiką švaistančius veikėjus statys spektaklį pagal Čechovo pjesę ir iš esmės atkartos savo kartos problemas.

Filmą besąlygiškai rekomenduočiau pasižiūrėti visiems, kurie kada nors svajojo ar tebesvajoja apie aktoriaus karjerą, apie scenos bebaimiškumą ir begalinį romantišką atsidavimą. „Amžinai jauni“ parodo gana kintančius gyvenimo tarpsnius. Kol jie džiaugiasi, jog pateko į kursą ir nenustygsta vietoje, galiausiai jie nežino, kad lemta vienas kitą įsimylėti ir nekęsti, permiegoti, susilaukti vaikų, baimintis dėl AIDS ir t. t. Dažniausiai žiūrovai nemato to aktorinio darbo užkulisių, apie tą nesveiką aktorių kylantį pavydą, kada tenka konkuruoti dėl vaidmenų ir galiausiai labai nusivilti, kai tų vaidmenų negali gauti, pakęsti ekscentriškus, emocijų ir liežuvio nevaldančius režisierius, kurie gali tave lygioje vietoje emociškai palaužti. Tiesa, prisiminiau ir mūsų aktorių kalvės LMTA skandalus dėl mobingo, nepakeliamų reikalavimų, nesibaigiančių iki išnaktų repeticijų ir toji aplinka, apie kurią daug kas svajoja, natūralu, kad tarp stiprių ir reiklių kitiems asmenybių beregint gali tapti toksiška.

Filme rasite ir lengvų, absurdiškų lėbavimų, kada prisipumpavę narkotikų veikėjai, kurie nepavelka savo gyvenimo egzistencinės naštos, netausodami ekshibisionistiškai save ištaško scenoje, nes tai vienintelė tribūna ir terapija, iš kurios juos kas nors gali matyti, girdėti ir galgi net atjausti... Filme mane labiausiai žavėjo mano paties jau pergyventas jaunatviškas ir nepamatuotas maksimalizmas, veikėjai, nors ir suaugę, bet tokie patikliai infantilūs, pavyzdžiui, pagrindinė veikėja Stela, kuri naiviai mano permainysianti savo draugą ir ištrauksianti jį iš narkotikų liūno, o ką jau sakyti apie tuos kvailai nebrandžius žaidimus važiuojant per raudoną sankryžose. Bet kartu filmas sukuria jaunystės maksimalizmo pulsuojantį aktorių trupės lokalų gyvenimo burbulą, kuriame verda aistros, rizika ir tikėjimas, jog visa tai nesibaigs, kad įmanoma laikytis drauge. Nežinau, kaip kitiems, bet filmas man patiko būtent dėl galimybės prisiminti save ir susitapatinti su senais gerais laikais, kai nesvarbu, kas drauge lovoje pabusdavo, svarbu, kad buvo įdomu gyventi ir patirti.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Wisława Szymborska "33 eilėraščiai. 33 wiersze"

 Wislawa Szymborska. „33 eilėraščiai“ – Vilnius: Apostrofa, 2023. – p. 140.

Sveiki,

Mano neblėstanti simpatija lenkų literatūroje (kaip ir lenkiškam kinui) tikriausiai niekada nesibaigs, priešingai – tais retais klaidžiojimo momentais netgi imu eksperimentuoti, skaitydamas netgi lenkų poeziją! Literatūros Nobelio premija įvertinta lenkų poetė Wislawa Szymborska (1923-2012) taip lietuviškai iki šiol neturėjo atskiros savo knygos, pavieniai eilėraščiai buvo publikuojami periodikoje. Žymus lietuvių vertėjas, rašytojas, poetas Tomas Venclova leidykloje Apostrofa išleido trilogiją, kurią sudaro paties vertėjo atrinktų eilėraščių rinkiniai: Josifas Brodckis 14 eilėraščių, Česlovas Milošas 31 eilėraštis. Turint galvoje, kokio pripažinto masto šie poetai, jų eilių nėra gausu, gal ir dėl to, kad eilėraščius sudėtinga versti, o šią vertėjo pasirinktą trilogiją užbaigia Szymborskos 33 eilėraščiai. 33 wiersze. Šalia pateikiami ir originalūs, lenkų kalba parašyti kūriniai, todėl suprantantys lenkiškai gali palyginti ir pagalvoti apie vertimo strategijas.

Skaityti W. Szymborskos eiles buvo įdomu, pasiėmiau pieštuką ir maniausi, kad prisibraukysiu įdomių ištraukų, kurias galbūt panaudosiu rašydamas šią recenziją, tačiau nepasižymėjau beveik nieko. Pirmiausia pradėjau nuo Tomo Venclovos knygos gale parengtų autobiografinių prisiminimų apie pačią autorę. Pasirodo, šis straipsnis padėjo nulaužti ne vieno eilėraščio kodą, suvokti kitokias prasmes.

Vertėjas keletą kartų buvo susitikęs su autore įvairiuose festivaliuose ir vieną kartą, kaip supratau, neformalioje aplinkoje. Iš pradžių Szymborska pristatoma kaip trapi ir gležna moterėlė, bet vertėjas pažymi, jog su Szymborska pabuvus ilgėliau „[...] ji, be abejo, yra Dievo apdovanota geležiniu charakteriu ir su ja kasdien bendrauti jauku nebūtų (p. 124).“ Įsiminė ir tai, kad Nobelio premijos ir pasaulinio pripažinimo pati autorė nevertino ir net piktinosi, jog  Nobelis jai įteiktas toje pačioje kategorijoje su jai nepriimtinais autoriais. Žinoma, tai galėjo būti ir ironija, ir juodas humoras, o galgi ir teisybė, nes Szymborska mėgo juodą humorą ir, kas įdomiausia, kolekcionavo laikraščiuose publikuojamas skandalingas nesąmones ar padarytas logines klaidas (panašiai kaip kad mūsų eseistė Giedra Radvilavičiūtė, kuri sukala iš tos medžiagos ese). Kas žino, gal ne vienas spaudos riktas padėjo sukurti autorei ne vieną gerą eilėraštį.

Būtent autorės humoro jausmas skambėjo visame rinkinyje. Sunku išrinkti vieną vyraujančią temą, nes T. Venclova eiles chronologine seka sudėjo iš įvairių poetės periodų, tačiau yra tam tikro tendencingumo, ką galėčiau įvardyti kaip Szymborskos poezijos samprata. Tai nekintantis humoras ir dėmesys socialinėms temoms, pastarosios išsakomos ir istoriniais štrichais, ir stebėtojos subjektės pozicijomis. Eilėraščiuose beveik nerasite to, ką būtų galima pavadinti suasmenintu savo rūpesčio ir išpažinties terapinio prieskonio, tad daugelis eilėraščių universaliai konceptualūs, apjungiantys skaitytojus į bendrą gyvenimo tėkmės pajautą, kurioje veriasi paradoksalios situacijos: po patvirtinimo eina paneigimas, po paneigimo patvirtinimas. Tokiu būdu subjektė atsisako teisingos deklaratyvios tiesos, bet tuo pačiu sukuria kategoriškumo įspūdį. „Mano neatvykimas į miestą N. / buvo punktualus. // Buvai įspėtas / neišsiųstu laišku. // Suskubai neateiti / numatytu metu (p. 39).“ Arba eilėraštyje Atlantida, kurios išnykimo hipotezių variantuose sukuriama mitinė pusiausvyra: „Meteoritas nukrito. / Ne meteoritas. / Vulkanas išsiveržė. / Ne vulkanas. / Kažkas kažką šaukė. / Niekas nieko (p. 19).“

Szymborskos poezijoje nemažai eilių susijusių su mirtimi. Minimi Rugsėjo 11-osios įvykiai, arba kitame eilėraštyje vaizduojamas savižudžio kambarys, kuriame paliktas tuščias laiškas: „O jeigu jums pasakysiu, kad laiško nebuvo – / ir tiek mūsų, draugų, o visi sutilpo / tuščiame voke, atremtam į stiklinę (p. 65).“ Nėra tų draugų savižudžio tikrovėje, net nebūta kam parašyti atsisveikinimo, nors didžioji eilėraščio dalis balzakiškai perteikia įprasto vienišiaus intelektualo namų aplinką. Štai poetei rūpi ir pati mirties akimirka, pasitelkdama netikėtą mirtininko kaip žiūrovo ir dalyvio perspektyvą, ji kuria kavinės aplinką, kurią netrukus susprogdins kamikadzė. Mirties akimirka kelia dramatizmo įspūdį, beveik kaip trileris.

Wislawa Szymborska

Arba man absoliučiai netikėtas eilėraštis apie Adolfą Hitlerį, tiksliau jo fotografiją, kuriame autorė, sadistiškai hiperbolizuodama meilę ir švelnumą, kalba: „Žindukas, vystyklėlis, seilinukas, barškutis / berniukas, ačiū Dievui, pabelskim į medį, sveikas, / panašus į tėvus, į kačiuką krepšy (p. 73). Kalbėti apie dar neatskleistą, bet skaitytojo sąmonėje jau įsigalėjusio blogio genijaus likimą. Juk visi, net ir patys blogiausi, vos tik gimę buvo tokie pat tyri kaip ir bet kurie kiti kūdikiai. Štai tie subtilaus humoro perlieti Szymborskos eilėraščiai. Nustebino ir eilėraštis Sustingimas, kuriame subjektė pamato legendinės šokėjos, moderniojo šokio koncepcijos pradininkės Duncan seną fotografiją ir iš jos ji sukuria savitą egzistencialistinių pajautų istoriją, todėl kai kurie eilėraščiai primena naratyvą, mažas noveletes.

Kitą vertus eilėraštis Vietnamas perteiktas vietnamietės moters tardymu, kuri į visus subjektės klausimus atsako nežinau, išskyrus vieną – ji paliudija, kad tie vaikai šalia josios yra tikrai jos. Vėlgi eilėraštis brutalus, paprastas, tačiau netgi čia suskamba sutrikusių, kare protą, namus, turtus praradusius, tačiau nepraradusius tiek, kad neapsaugotų ir nežinotų savo vaikų. Eilėraštis, sakyčiau, absoliučiai apie gyvastį ir viltį palaikantį motinišką instinktą.

Subjektė apmąsto karo ir taikos santykį, eilėraštyje apie karą Pabaiga ir pradžia taikliai pastebi, jog fotografams neįdomūs atstatomi miestai, žmonės, taika ir gyvenimas: „Tai nėra fotogeniška / ir trunka daug metų. / Visos kameros jau išvažiavo / į kitą karą (p. 79).“ Panašiai ir pas mus lietuviškoje žiniasklaidoje, kuriame žmogaus gyvenimas, taika ir pozityvūs dalykai yra nuvertinami, kai kada piktdžiugiškai trokštama skandalo, mirčių, nuodėmių, kraujo, nes tai žinių rinka. Vis galvoju, kodėl vyrams tendencingai patinka filmai apie karą, o linksma prancūziška komedija nejaudina? Nes per karą mes susitinkame, tikriausiai, savo mirtingumą. Žinoma, esama ir išplautų smegenų homo sapiens, karo didvyriai suherojinami, o retesnis iš vyrų nenori tapti herojumi.

Giliamintė Wislawos Szymborskos poezija man netgi labai patiko. Joje lengva atpažinti kultūrinius dalykus. Įspūdis toks, kad dramatizmą ir įtampą eilėse kuria priartėjimas prie išnykimo, mirties ribos. Žinoma, karo ir terorizmo svarbūs dėmenys byloja ir apie civilizacijos tragedijos apmąstymus, laiko, gyvenimo ir žmonių kartų kaitą. Daugelis eilėraščių byloja apie gyvenimą šalia didelio blogio – karo, mirties, tragedijų, lemtingų atsitiktinumo. Išbūti savimi, atskirai nuo to blogio, nesusitapatinusiai, bet kartu ir nepaneigti jo egzistavimo, nes tai būtų didžiausia klaida. Galiausiai Szymborskai svarbi pusiausvyra, kuri subjektėms yra tikriausia tiesa, jog nieko nėra amžiniau už nepastovumą, todėl šiose skaidraus humoro eilėse veriasi ir nepataikūniška gyvenimo išmintis be didaktinio patoso.

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: "Kalės vaikai" (Režisierius Eimuntas Nekrošius)

 

Sveiki,

Kai buvau mažas, dažnai mėgdavau tupėti prie žemai įrengtos namų knygų lentynos. Nors daugelis knygų išleistų dar sovietiniais laikais buvo be paveikslėlių, tačiau man patikdavo jas išsitraukti ir galvoti, kas jose parašyta, o kai jau mokėjau iš skiemenų sudėti žodžius, pamenu, jog iš tos pačios knygos išsitraukęs perskaičiau Sauliaus Šaltenio mažu ir nykiu užrašu parašytą nedidelės apimties romaniuką „Kalės vaikai“. Tuokart kalė asocijavosi su, žinote, kokia reikšme (mokėjau prastų žodžių reikšmes neblogiau už poterius!), tik vėliau į mano suvokimą atėjo, jog kalėmis vadiname ir šunų pateles. Deja, romano taip niekada ir neteko perskaityti, jis tebedūla kažkur toli apleistuose namuose, o štai spektaklį, pastatytą paties šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus pagal to paties puikaus prozininko Sauliaus Šaltenio kūrinį Kalės vaikai su Klaipėdos dramos teatro aktoriais pavyko visai neseniai.

Spektaklio premjera įvyko 2018 metų vasario pradžioje, režisieriui likus gyventi šiek tiek daugiau nei pusmetis. Pats E. Nekrošius adaptavo romano kalbą į dialogus ir pritaikė spektakliui. Deja, po pirmojo veiksmo nemaža dalis žiūrovų nebegrįžo pasižiūrėti spektaklio antrosios dalies, nes, matyt, neištvėrė šiaip jau Nekrošiui būdingo didelio teatrinio sąlygiškumo ir antipramoginio pasakojimo tono, pas jį labai daug kas rimta, o teksto tiek, kad tik spėk sugaudyti, ką aktoriai permeta per rampos šviesas. Visgi daugiažodiškumą spektaklyje lėmė romano teksto adaptacija, todėl spektaklyje iš esmės dominuoja ne dialogai, o ilgi monologai. Vienas pagrindinių veikėjų – varpininkas Karvelis (aktorius Darius Meškauskas) apsako istoriją apie Kristijoną Donelaitį, tiksliau savo suasmenintą kalės ir sąžinės graužaties istoriją virtusia amžina atgaila. Kaip gyvenimo naštą jis su savimi velka storą obels, kurią kadaise pats Donelaitis pasodino, kaladę, kuri simbolizuoja ir troškimą nukirsdinti sau galvą t. y. nutraukti naštą, atpirkti nuodėmes.

Visame spektaklyje beveik Kristijono Donelaičio nėra, jis simboliškai guli lovoje, bet jo asmenybė lemia vėlesnius įvykius, tai ir žmonos Marijos likimą, Lotės gyvenimą, į namus besibraunantys ir Donelaičio turto besigviešiantys teisėjai, asistentai... Tai poetinės dramos klasikinis bruožas, panašiai kūrė ir Balys Sruoga su Vincu Krėve-Mickevičiumi, kada pagrindinės asmenybės vaizduojamos negyvos, tačiau visi įvykiai dar vis sukasi apie juos. Kol jaunoji pora svajoja apie Ameriką kaip apie laisvės ir galimybių kraštą, kita karta atveria savo baudžiavos, maro ir patriarchato valdymo piktžaizdes. Labai sujaudino aktorės Reginos Šaltenytės sukurtos veikėjos išpažintys apie tai, kaip ją išnaudojo sadistiškai ankstesnieji vyrai ir kaip ji turėjo atsiskaitinėti savaitinę nuodėmių sąrašą, tas monologe suskambėjęs sarkazmas išties pritiko nuoskaudų pilnam moters gyvenimui. Pagirtinas ir Karolinos Kontenytės pasirodymas, pastaroji man priminė Džuljetą, kurią kadaise suvaidino Rasa Samuolytė Koršunovo pastatyme.

„Kalės vaikai“ spektaklyje galima išvysti nemažai įdomių daiktinių teatrinių sprendimų, kurie verčia mąstyti, o ką norima pasakyti. Iki šiol nesu iki galo apmąstęs popieriaus rulonėlio nutiesimo iki velionio lovos (mat Donelaitį negalėjo laidoti, kol nebus galima iš po žiemos iškasti žemės) ir mokytojo (aktorius Vaidas Jočys), kuris provokuodamas tai Mariją, tai Lotę vis slenka prie velionio vos tik jos taikosi su juo susidoroti. Ar mokytoją saugo Donelaičio asmenybės šleifas? O gal tai tradicija, kad prie mirusiojo nesikoliojama? Dar tas keistas rankos rokokiškas pabučiavimas... Iš tikrųjų apie tą baletiškai simbolišką sceną norėtųsi padiskutuoti su išmanančiais.

Apie ką šis spektaklis? Toli gražu ne apie patį Kristijoną Donelaitį, nors ir apie jo asmenybės paliktus darbus. Čia nieko nerasite apie jo darbus literatūrine prasme, jokių „Metų“, veikiau S. Šaltenis ir kartu E. Nekrošius perteikia Mažosios Lietuvos podonelaitiškąjį laikų ir tradicijų kaitą, užsimena apie maro paliktus padarinius, o Lotės išprievartavimo istorija kalba apie kriminalus, kurie buvo gana įprasti tuo laikotarpiu. Labai patiko simboliška pabaiga, kai kaltes išpažįstantis varpininkas išvedamas baltosios kalės uodegos-kasos į dausas vaikštant apie kaladę. Perteiktas su naiviu krikščioniškuoju humoru, įžmoginantis (a)moralumą vienu metu.

Spektaklis nėra lengvai žiūrimas, tačiau visgi visuminis vaizdinys man patiko. Nors ir niūrokas, tačiau pilnas paradoksalių apeigų, magijos, kuri demaskuoja labai smarkiai krikščioniškojo protestantizmo paveiktą gyvenimo sampratą, išryškina žmogaus prigimtines ir socialines to laikmečio prieštaras.

Jūsų Maištinga Siela