Filmas: "Frostas prieš Niksoną" / "Frost/Nixon"

Sveiki,

Neturime tiek daug biografinių filmų, kurie nors kiek paliudytų realybę, kadangi žmonės iš esmės gyvena melagingoje sukurtoje visuomenėje ir labai retais atvejais kada praslystą kokia nors tiesos kruopelytė. Šiemet pasirodęs filmas „The Post“ kalbėjo apie Vietnamo ir Nixon‘o skandalą aštunto dešimtmečio pradžioje, tad nutariau pratęsti šią istoriją ir pažiūrėti filmą, nuo ko viskas prasidėjo „Frostas prieš Niksoną“ (angl. Frost/Nixon) (2008), kuris, kaip jau lemta tokio politizuoto tipažo filmams, buvo apipiltas pačiais žinomiausiais kino apdovanojimais.

Nors iš esmės mums istorija yra pateikiama supresuota ir netikra, o kas mums, mirtingiesiems, belieka daryti, jeigu negyventi iš dalies sukurtoje sistemoje ir nesidomėti? Nors įtariu, kad už Nixono slepiasi daugybė pasaulio galingųjų ir jis nebuvo (kaip ir visi JAV prezidentai) tikrieji šalies prezidentai, visgi manau, kad Nixonas tiesiog tapo atpirkimo ožiu, nors iš esmės priklausė Vietnamo karo kurstymams... Aišku, apie tai filme nieko nerasite, nes filmas fasadinis, jis tik susitelkęs į Nixono, jau demaskuoto ir atsistatydinusio pirmojo JAV prezidento post factum interviu su ambicingu žurnalistu Frostu iš Australijos. Įvykis istorinis, kadangi Nixonas prigriebiamas per kruopščiai rengiamo interviu, kuriame jis tikisi savo įtaiga laimėti debatus prieš žurnalistą, tačiau yla lenda iš maišo ir žiūrovas gali nujausti, kuo viskas pasibaigs. Tai vienas iš tų retų atvejų, kada JAV valdžiai tenka pripažinti iš esmės susimovusiai ir kažkam tenka prieš tautą nuleisti galvą...

Filmas iš esmės itin techniškai tvarkingas, puiki režisūra, laikmečio rekonstrukcija, bet labiausiai, žinoma, stebina nuostabi aktorių vaidyba. Ypač Frank Langella, įkūnijusį patį Nixoną. Žinoma, ne ką prasčiau pasirodė ir Michael Sheen. Šis aktorių duetas kruopščiai analizavo buvusio interviu pokalbį ir veido išraiškas. Išties puikus darbas ir filmas išties vykęs. Ginčyčiausi nebent dėl istorinės tiesios ir kokį realiai poveikį padarė šis interviu Amerikos istorijai – ar tai nėra tik dar vienas politinis triukas uždangstyti politinius nematomus veiksnius kaip įprasta skandalingomis medžiagomis? Galimas daiktas, bet nuo to, kaip kritiškai bevertinčiau iškreiptą politiką ir pateikiamą medžiagą visuomenėje, pats filmas kaip meno kūrinys man suveikė kaip atsvara permąstyti, kaip lengvai per žiniasklaidos kartelį formuojama žmonijos istorinė „tiesa“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paukščiai" / "The Birds"

Sveiki, skaitytojai,

LRT televizija net aštuonis vakarus mus lepins vienu paslaptingiausiu pasaulyje režisieriumi Alfred Hitchcocko filmais. Ir vienas iš jo klasiškiausių filmų, žinoma, yra „Paukščiai“ (angl. The Birds) (1963). Tiesą sakant, žaviuosi šio režisieriaus darbais „Psichopatas“, „Svaigulys“ ir kitais, kad net neabejojau, jog „Paukščius“ sužiūrėsiu irgi su malonumu.

Visų pirma – ta septinto dešimtmečio elegancija ir atmosfera! Kokios gražios moterys ir vyrai! Kur čia nepatikėsi, kad darbininkų klasės atstovai šitaip gražiai rengdavosi... Bet tai graži holivudinė maniera, kai aktoriai be perstojo arba rūko, arba geria viskį. To „Paukščiuose“ neįmanoma nepamatyti, nes aktoriai tikrai būtų tuštesni ir neturėtų ką veikti, jeigu kišenėse nesinešiotų cigarečių pakelio ir ypač tos elegantiškos moterys... Visgi nieko nepadarysi, to laikmečio filmai užgriozdinti šių kadrų ir kad žmonės anuomet gyveno sveikiau, kažin, ar tai nėra iš piršto laužta nesąmonė. Visgi filmas keistas kaip ir jo scenarijus: kurių galų graži blondinė važiuoja su automobiliu 100 kilometrų, kad pristatytų du varganus paukštelius nepažįstamajam? Tai tikra mistika labiau nei tie apsėsti paukščiai! Kai kurių loginių spragų, manau, šiuolaikinis kinas paprasčiausiai neleistų daryti, bet dėl tam tikros stilistikos, logikos nebūvimo, manau, A. Hitchcocko filmuose daug kas leidžiama...

Meluosiu, jeigu sakysiu, kad filmas įtraukė nuo pat pirmųjų kadrų – nė velnio. Teko gana ilgai kiurksoti ir muistytis, kol galiausiai mistiniai potėpiai – to aš ir lakiau! – galiausiai užvaldytų. Nors galima pasijuokti iš tam tikrų techninių ano meto sprendimų, kaip antai automobilio vairavimas, rodant projekcijai ir kuriant dinamišką veiksmą, visgi režisieriui pavyko perteikti gana originalų siaubo ir mistikos persunktą scenarijų apie paukščius kaip velnio apsauginius, puolančius žmones. Nė nesitikėkite, kad viskas kaip klasikiniame kine įprasta, bus atskleista, ne, tai tarsi apreiškimas, neturintis bendro paaiškinimo. Pro duris snapais sau kelią kertantys jūriniai paukščiai ir varnos išgąsdintų kur kas labiau nei tarpduryje pasirodžiusi vėlė. Visgi manau, kad šis filmas, nepaisant laikmečio standartų, yra vienas iš klasiškiausių A. Hitchcocko filmų, palikęs siaubo žanro aruoduose savąją žymę.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jane Harper "Sausra"

Jane Harper. „Sausra“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 336 p.

Sveiki,

Ne taip dažnai skaitau detektyvines istorijas. Per metus leidžiu vieną kūrinį, kuris vienaip ar kitaip atkeliauja į mano skaitomų knygų lauką dėl rekomendacijų ar net tais išimtinais atvejais, kada paveikia reklama. Panašiai nutiko su australų rašytojos Jane Harper debiutiniu detektyviniu trileriu Sausra (angl. The Dry), kuris pelnė prestižinę Durklo premiją už geriausią detektyvą, pasirodžiusį 2017 metais. Pavadinimas, rekomendacijos ir internetiniai įrašai sufleruoja, kad tai itin atmosferinė knyga, į kurią nesudėtinga įsijausti, patirti nuotykį, paslaptį, troškimą išsiaiškinti...

Sausra pasakoja apie iš Melburno po 20 metų į gimtąjį miestelį sugrįžusį Aroną Falką į jaunystės draugo Luko laidotuves. Miestelis, kuris kamuojamas sausros, kiek primena prietaringos, šiek tiek atsilikusios visuomenės modelį, valdomą šiurkščios alaus baro pusgirčių lankytojų. Iš esmės tokia miestelio atmosfera primena tuos amerikietiškus filmus, kuriuose vaizduojami Teksaso ar Arizonos mažų miestelių gyventojai, kurie gyvena lokalų ir stereotipais grįstame pasaulėlyje. Taigi Arono draugas Lukas nužudo žmoną, vaiką ir galiausiai nusižudo pats... Bent jau tokios pirmosios žinios apie šią didžiulę tragediją. Žinoma, Aronas pasijaučia skolingas Luko tėvams, kurie dengė jo dvidešimties metų paslaptį, todėl, turėdamas policininko patirties, neoficialiai ima tirti Luko bylą.

Kaip jau galima iškart nuspėti, pirminė versija yra klaidinga, tad neoficialiam detektyvui tenka atskleisti vietinių gyventojų paslaptis. Negana to, jo paties praeitis prieš dvidešimt metų atšiauriame miestelyje taip pat nepamiršta ir Aronas kovoja su vietinių gyventojų nuoskaudomis. Iš esmės detektyvas pasakojimas dviem laiko juostomis – viena iš jų vyksta Luko tyrimas, kitoje laiko juostoje – prieš 20 metų rekonstruojami įvykiai. Visa tai autorė smagiai ir lengvai pina į visumą, suteikdama prasmių toną, kad visi miestelio įvykiai daugiau ar mažiau yra susiję, bet iš kitos pusės kartu ir klaidina skaitytoją, suregzdama, kaip geram trileriui ir priklauso, kelių įtariamųjų dėl nusikaltimo versijas.

Tiesą sakant, detektyvas skaitomas itin lengvai. Parašytas klasikinio detektyvo žanro rėmuose, sakyčiau, kūrinys neišsiskiria kažin kokia nors inovacija. Įvykiai rutuliojami sparčiai, stokojant ryškesnių ir gilesnių veikėjų biografijų, ypač kūrinio pradžioje, kaip ir pats romano pavadinimas, taip ir rašymo stilius bei pasirinkta intrigos strategija pernelyg sausa, pernelyg stereotipinė ir jeigu ne tas lengvai slystantis pop žanro rėmuose skaitymas, manau, knygą būčiau nusviedęs į šalį. Stokojama paprasčiausio intelektualumo, netikėtų pasakojimų perspektyvų, autorė visgi lieka ištikima klasikinei, kiek šabloniškai detektyvo raidai – pagrindinis veikėjas būtinai detektyvas, būtinai vidutinio amžiaus, būtinai turintis juodą praeities dėmę, būtinai turintis pats kažką ištirti ir atpirkti... Šių „būtinai“ šablonų ir stereotipų kraitis knygoje pernelyg atpažįstamai didelis.

Jane Harper

Dar didesnę romano kokybės garantą menkina ir pernelyg siužetiškai ritmiškai atpažįstamas intrigos užuomazgos, skaitytojo paklaidinimas versijose ir atomazgos šablonas. Jeigu atomazga, tai būtinai pabaigoje ir būtinai su klasikiniu – viską sunaikinu arba pasiduodu, įspęstas į kampą – tonu. Nors knygoje yra gana spalvingų veikėjų, yra iš ko pasirinkti pasodinti į nusikaltėlio krėslą, tačiau netgi veikėjai kuriami pagal detektyvinio braižo standartus – uždari, vienkrypčiai, įklimpę į savo gyvenimo tragedijas. Užtenka paanalizuoti vieną kitą dialogo ištrauką, kad suvoktumėme, jog veikėjai standartinėmis frazėmis (kaip iš filmų) mąsto ir kalba tarsi negyvos lėlinės iškarpos, o pasirinkimai, nors ir motyvuoti, tačiau jau kažkur matyti, elgesys ir sprendimai taip pat, sakyčiau, kiek atgyvenę...

Romaną tik iš dalies būtų galima pagirti už atmosferos kūrimą. Australietiško peizažo miestelis iš esmės ne kažin kuo skirtųsi nuo Pietų Afrikos ar Teksaso kraštovaizdžio ir jei ne vienas kitas paminėtas eukaliptas ar prabėgęs oposumas, manyčiau, kad romano išgirtas sausros kamuojamas peizažas galėtų vykti bet kur – tai tiek tos Australijos dvasios. Pernelyg tiesmukai atskleista Arono praeities kaltės ir nuoskaudos linija: „Jei būčiau žinojęs, viską daryčiau kitaip. Dabar per vėlu. Su kai kuriais dalykais teks tiesiog susigyventi (p. 236)“. Nors tenka pripažinti, kad autorei kur kas labiau sekasi klaidinti skaitytoją, sunerti gijas, sukurti įtariamųjų žemėlapį, bet netgi nelabai įgudusiam skaitytojui aišku, kad visos nors kiek įtarimą keliančios versijos yra tik hipotezė, nes, kaip jau įprasta klasikinio detektyvo žanro rėmuose, tikrasis žudikas atskleidžiamas tik kūrinio pabaigoje. Galima pasidžiaugti, kad tai nėra nė vienas iš tų, kuriuos iš pradžių Aronas įtarinėjo.

Manau, romanas tiks vidutiniškam neišrankiam skaitytojui, kuris skaitydamas kūrinį nori patirti atpažįstamos literatūros intrigos triukus, tačiau nenori būti suglumintas nestandartinės fabulos, kaip antai pernai mano skaitytas detektyvas Ydingas ratas – išties maloniai nustebino savo finaliniu siužetu, nors pats skaitymas buvo varginantis šablonų kratinys, bet daugeliui kūrinio pabaiga tiesiog nepatiko, nes tiesiog nepasiduodama kūrybos originalumui ir netikėtumui. Sausra – niekuo nenustebinantis, klasikinės fabulos detektyvas, lengvas kąsnis skaitytojui – man irgi. Visgi pabaigęs knygą, kuri, beje, sulauks tęsinio, man kirbėjo nuojauta, jeigu šioji medžiaga patektų į gero režisieriaus rankas, išeitų kur kas įtaigesnis ir geresnis filmas už pačią knygą.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Maya Grey apie meilę, gausą, pasitikėjimą ir laisvę

Sveiki, skaitytojai,

Vakar pirmąkart susidūriau su Maya Grey ieškodamas, kas galėtų tą akimirką įkvėpti, kitaip sakant, meditacinės muzikos, ėmė ir išmetė man Mayos Grey meditacijos įrašą (juo dalinuosi žemiau). Visiškai suprantu, kad kai kam ši informacija blokuojama ir tiesiog neprieinama dėl veikiančių programų, skepticizmo ir t. t., bet gal kas nors ryšis pamedituoti pagal šį puikų veldės balsą. Bet kokiu atveju, dalijuosi citata iš tos meditacijos, kuri, sakyčiau, ir yra ne tik šios meditacijos, bet ir viso mūsų apsisprendimo, čia ir dabar būti laimingais ir sąmoningais, esmė. Nes tik nuo mūsų pačių priklauso, kokia yra šioji realybė.

Jeigu susidomėjote, galite apsilankyti Mayos Grey tinklapyje: www.mayagrey.com

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Aušra Maldeikienė apie Petrą Gražulį

Sveiki,

Apie Petro Gražulio problemas ir elgesį galima kalbėti iki begalybės – verkti ir juoktis, verkti ir juoktis... Paskutiniu metu ši persona kažkaip neišlenda itin į eterį, tačiau vis tiek, manau, vieną dieną vėl suspindės savo absurdo idėjomis, tad negaliu ateičiai nepasidalyti protingos Aušros Maldeikienės pasakymu, patarimu, kaip iš tiesų reiktų bendrauti su Petru Gražuliu.

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Antrąkart su Arundhati Roy (Mažmožių dievas, Didžiausios laimės ministerija), Robert Seethaler (Tabakininkas, Visas gyvenimas)

Sveiki,

Būna, kada knyga paliko gerą įspūdį, bet galvoji, kaip būtų gerai dar ką nors lietuviškai perskaityti iš šio autoriaus repertuaro, tačiau nieko neturime. Tiesą sakant, austrų rašytojo Robert Seethaler antrojo romano „Tabakininkas“ išvertimas manęs nė kiek nenustebino, nes pirmasis vertimas „Visas gyvenimas“ turėjo gan gerą pasisekimą tarp intelektualų skaitytojų.

Džiaugiuosi indų rašytojos Arundhati Roy staigiu vertimu į lietuvių kalbą „Didžiausios laimės ministerija“ – prieš daugiau nei trylika metų didžiulį įspūdį man buvo padariusi „Mažmožių dievas“, kad iki šiol slepiu šią knygą ir niekam neskolinu. Tikiuosi vieną dieną prie jos prisėsti ir perskaityti iš naujo – įdomu, kaip naujomis, jau kiek literatūrą pavaikščiojusiomis, akimis atrodytų šis įstabus romanas?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaliniai" / "Prisoners"

Sveiki,

Kanadiečių režisierius Denis Villeneuve man puikiai pažįstamas iš tokių filmų kaip „Moteris, kuri dainuoja“ (2010) bei „Atvykimas“ (2016), tad net nežinau, kas ilgą laiką mane stabdė pažiūrėti puikiai įvertintą kriminalinę dramą „Kaliniai“ (angl. Prisoners) (2013). Tiesą sakant, man režisierius kur kas labiau patiko, kai jis dirbo su prancūziška rinka, pavyzdžiui, jo šokiruojantis filmas „Moteris, kuri dainuoja“ net po daugelio metų rezonuoja savo egzotiška kompozicija ir sudėtingu siužetu. Iš esmės visko, ko besiimtų šis režisierius daugiau ar mažiau verčia suklusti, tad ateityje tikrai norėsiu pamatyti jo filmą „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, nors, pavyzdžiui, „Sicario“ manęs absoliučiai nesudomino, kad antrąją dalį net nebesivarginau žiūrėti...

Kalbant apie „Kalinius“ – tai išties įtraukianti įtempto siužeto drama apie pagrobtus vaikus ir keršto bei tiesos ištroškusį tėvą. Slogi atmosfera, slogios emocijos, gilios traumos – visa tai mėgsta dažniausiai tikrieji kino gurmanai, kuriems kinas nėra vien tik pramoga. Puikiai išvystytas scenarijus turėjo visus šansus kito režisieriaus rankose tapti eiliniu kriminaliniu trileriu, tačiau jis sugebėjo visą medžiagą pakylėti iki vidinės veikėjų tragedijos, atskleisti vidinį rezonansą, todėl bet kokiu atveju filmas puikus, kad ir trunkantis beveik pustrečios valandos.

Pagrindinius vaidmenis sukuria puikiai žinomi Holivudo aktoriai Hugh Jackman bei Jake Gyllenhaal, kurie retai pasirodo kokiose nors visiško pigaus absurdo filmuose. Drąsiai galiu teigti, kad filmas „Kaliniai“ iš esmės yra tas didysis kinas, dėl ko verta traukti į kino sales, nors galima įžvelgti tam tikrų dėsningų ir nuspėjamų filme aplinkybių, kai kada perdėto didvyriškumo tonacijos aukojantis, darant tam tikrus veiksmus, tačiau finalas, kuris atperka savo neteisingumu iš tikrųjų paliudija kino galią, kai iš esmės nepataikaujama žiūrovui su happy end pabaigomis, o iš tikrųjų, kaip gyvenime ir būna – prisišikai į kelnes, tai ir dvokia per tris metrus.

Visgi filmas šį bei tą priminė. Toks savotiškas kelių gerų filmų miksas, kaip antai amerikietiška versija „Paslaptis jų akyse“, kriminalinį seną gerą filmą „Septyni“. Svarbiausia, kodėl filmas pavyko, manau, yra pasirinkta teisinga tonacija, kad nusikaltimas tai nėra nuotykis, kurį reikia patirti, kad sujaudintum ir iš dalies pateisintum žiūrovo lūkesčius, o patirtį tą slegiantį atpirkimo, atsakomybės ir iš dalies beprotybės potyrį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela