Filmas: "Knygynas" / "The Bookshop"

 

Sveiki,

Ispanų režisierė Isabel Coixet ne kartą pakliuvo su savo filmais į mano žiūros lauką. Jos filmai pripažinti tarptautiniu mastu: „Elegija“ (2008), „Niekas nenori nakties“ (2015), „Mano gyvenimas be manęs“ (2003)... Nors režisierė kuria filmus tiek anglų, tiek ispanų, tiek prancūzų kalbomis, negalėčiau pasakyti, kad tai mano režisierė favoritė. Nors ir turi ji savitumo, istorijos ir projektai gana skirtingi, todėl mane asmeniškai veda smalsumas, su kokiais aktoriais ir kokia medžiaga šįkart ji dirbs. Vienas naujesnių jos kino darbų „Knygynas“ (angl. The Bookshop) (2017), parengtas su britų aktoriais pagal Penelope Fitzgerald tuo pačiu pavadinimu parašytą romaną, pelnė net tris ispaniškais oskarais vadinamas „Goyos“ statulėles.

Istorija mus nukelia į 6 dešimtmečio lyčių standartų sukaustytą britų provinciją, kuriame našlė įsigijo senąjį namą ir jame netikėtai įrengia knygyną, tačiau to namo gviešiasi vietos turtingiausioji moteris, norėdama įrengti ten savo meno centrą. Knygyne pradedama pardavinėti V. Nabokovo „Lolita“ ir knygynas tampa modernus tų vietų traukos centras, bet ant kulnų moteriai lipa negailestingos intrigos...

Iš tikrųjų filmas nufilmuotas gerai, kaip iš gero, bet dulkėto britiško kino vadovėlio. Istorija tvarkinga, organiška, išvystyta ir su kulminacija (čia dėkoti romano siužeto apmatams), visgi žiūrint buvo nuobodu. Viskas atgyventa, viskas vienkryptiška, nes pagrindinė veikėja besąlygiškai pasižymi altruistės aukos vaidmeniu, o kerštingoji aristokratė muilo operos blogietės tipažu.

Siužetas laikosi vien ant knygyno naikinimo ir klestėjimo idėjos ir akivaizdu nuo pat pradžių, kad turtuolė sužlugdys varguolę ir kitaip negali būti. Išties toks siužetas ir pasakojimo ritmas tinka masiniam žiūrovui, istorija lengva, primena lengvus kino XX amžiaus pamokymus žiūrovui, todėl istorija nuobodi, kad ir kaip bepažiūrėsi. Žiūrėdamas vis galvojau, kad viskas lyg ir gerai su tuo filmu, bet ką aš tokio britiškai dailaus ir pataikaujančio buvau jau matęs? Ir prisiminiau tą nelemtą beveik visiems patikusį „Bulvių lupenų pyragą“ – lėkštą ir pasaldintą badaujančių žmonių meilės istoriją su Volto Disnėjaus štrichais. Iš esmės „Knygynas“ irgi karikatūrinis, pasaka apie Pelenę, kuri netapo princese ir gyvenimiškai už savo patiklumą ir perdėtą naivumą gavo į dantis. Gal tai ir yra teisingiausias ir geriausias šio filmo pamokslas t. y. kad nuolankumas kartais gali iš tavęs padaryti atmatos duobę, į kurią tuštinasi kas netingi. Kad ir kaip patiktų man aktoriai ir prijausčiau režisierei, šio filmo, kad ir apie knygas (o kaip aš mėgstu filmus apie knygas, knygynus, leidybą ir rašytojus!) toli gražu nesukėlė nei žavesio, nei snobiško mąslumo prie britiškos arbatėlės.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "X" / "X"

 

Sveiki,

Kai pamatai siaubo filmą su aukštu IMDb reitingu ir kritikų įvertinimu, nori nenori, imi jį pasižiūri, nes šis žanras, kad ir kiek kartų mane asmeniškai nuviltų, visgi pritraukia, nes tikiuosi kaip ir daugelis – emocijų sudirginimo, neregėtų sprendimų ir baubų. Panašiai nutiko ir su Ti West režisuotu siaubo filmu, sakyčiau, itin neiškalbingu pavadinimu „X“ (angl. X) (2022), kuris žadėjo naują siaubo kino avantiūrą...

Filmas suviliojo, tiesą sakant, ne vien savo reitingais, bet ir įdomiąja naujosios kartos aktore Mia Goth, kurią jau šiandien galima vadinti siaubo filmo princese, nes tai jos žanras. Pasirodžiusi tokiuose siaubo filmuose kaip „Šešėlių namai“ (2017), „Priešnuodis gyvenimui“ (2016) ir „Suspirija“ (2018), jaunoji aktorė įsirašė į šio žanro nišą, tad visai nenustebau išvydęs ją ir šiame kino projekte. Kiek žinoma, ji toliau tęs bendradarbiavimą su šiuo režisieriumi ir ateityje pasirodys dar viename jo panašaus tipažo filme...

O pats filmas „X“ ganėtinai iškalbingai deklaruoja 7-8 dešimtmečio Seksualinės revoliucijos JAV laikus, „Vutdstoko“ palaido hipiško gyvenimo bei pornografijos verslo suklestėjimo dešimtmetį. Jaunieji aktoriai atkeliauja į JAV pietinių valstijų fermą ir čia apsistoję bando susukti porno filmą, tačiau į juos keistai šnairuoja namelį išnuomojęs senas ūkininkas ir dar keistesnė jo žmona, kurie, atrodo, dėl senatvės vos pastovi ant kojų, tačiau netrukus surengia tikrą skerdynių puotą.

Iš esmės režisierius dirba eilinį pigų scenarijų, bandydamas suderinti seksualinės revoliucijos geidulius su „Penktadienis 13-oji“ scenarijaus motyvais, tik šįkart žudikai žinomi iškart ir jie nėra greitakojai serijiniai žudikai, bet sutrikę, psichuojantys ir jaunystės pavydintys bei geidulių kamuojantys senukai, kurių išvaizda šįkart baisesnė už eilinį zombių siaubo filmą. Režisieriui tikrai pavyko parodyti, kad senatvė – tai nieko gero. Kitą vertus, scenarijaus ir siužetiniai vingiai primityviai nuspėjami ir prasilenkiantys su logiką. Senutė, kuri viename kadre vos perrėplioja per kambarį nenualpdama, kitoje kaip veteranė supermenė stumia aligatoriui triskart jaunesnes porno aktores ir su šake padūrinėja stiprius ir sveikus vyrus. Tai makabriškai nejuokinga, netgi, sakyčiau, nevykusiai graudu. Visgi filmas bando kabintis į 7-8 dešimtmečių spalvas, aprangos detales, automobilį, muziką, kultūrinius niuansus, tačiau primityvokas siužetas tiesiog paskandina šį filmą aršiems žiūrovų alkigatoriškiems vertintojams: o tai už ką tie aukšti įvertinimai, a?

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vladimir Nabokov "Kalbėk, atmintie"

 Vladimir Nabokov. „Kalbėk, atmintie“ – Vilnius: Jotema, 2021. – 352 p.

Sveiki,

Pastarieji metai, galima sakyti, lietuvių literatūros padangėje buvo Vladimir Nabokov (1899-1977) metai, nes pasirodė ne viena jo knyga lietuviškai. Iki tol XX amžiaus klasikas buvo bent jau Lietuvoje kurį laiką suvokiamas kaip skandalingai aptariamo romano Lolita autorius, kurį, kaip byloja pasakojimai, iš ugnies ištraukė būtent Nabokovo žmona ir pasauliui padovanojo šedevrą. Po knygos Žvelk į arlekinus, atrodo, apie Nabokovą nieko ir nebegirdėjome, kol leidyklos Jotema ir Rara nenusprendė prikelti šio puikaus rašytojo. Pernai skaitytas romanas Pninas netikėtai tapo vienu geriausiu pastarųjų metų skaitytų grožinės literatūros kūrinių su Laimanto Jonušio stulbinamu vertimu į lietuvių kalbą. Akivaizdu, kad versti Nabokovą nėra taip jau paprasta, to imasi tik prityrę vertėjai veteranai, todėl ir Vladimiro Nabokovo memuarai Kalbėk, atmintie (angl. Speak, Memory) taip pat pareikalavo nemenko vertėjos Rasos Drazdauskienės įdirbio.

Kalbėk, atmintie iš esmės turi keletą paties V. Nabokovo redaguotų versijų. Pirmasis variantas anglų kalba pasirodė 1951 metais, vėliau jau koreguotas ir papildytas 1967 metais, likus dešimtmečiui iki autoriaus mirties. Šįkart recenziją publikuoju be išsamios knygos turinio analizės, nes visko tikslingai aprėpti, ką aprėpė knygos autorius, tikriausiai neįmanoma, nes viskas daugiau ar mažiau taps tik knygos perfrazavimu.

Visgi noriu subjektyviai atsiliepti apie šią įspūdingai (kaip šedevrą) įvairiuose internetiniuose portaluose pristatomą knygą. Ji išties nelengva, nes joje autorius kalba keliais prasminiais klodais, kuriuose šiek tiek labiau literatūrą „paminkę“ skaitytojai beregint atpažins pasakotojo talentą. Memuaruose pasakojama apie paties V. Nabokovo vaikystę carinėje Rusijos imperijoje iki jaunystės dienų imigracijoje. Memuaruose nepaprastai svarbus istorinis-kultūrinis kontekstas ir esminiai politiniai pasaulio lūžiai. Skaitant galima justi du skirtingus pasakotojo pasaulius, vienas iš jų - iki 1917-ųjų Rusijos revoliucijos, kada politiškai ir turtine prasme susisluoksniavusi carinės Rusijos liaudis gyvena įprastą imperijos gyvenimą ir tą, kai į valdžią ateina bolševikai, nužudo carą, o kažkada pasiturintys aristokratai yra priversti bėgti iš šalies. Garsi ir turtinga Nabokovo giminė, apsupta prabangių vilų, dvarų, aristokratų ir auklių iš Prancūzijos, nušviečia XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios carinės Rusijos aristokratų gyvenimą.

Autorius laviruoja tarp individualizavimo ir istorinių faktų dokumentiškumo. Sakytume, autorius sudursto faktorafinį istoriko stilių su jam būdingu skvarbiu grožinės literatūros kalbėjimo polėkiu ir iš to išgauna kažin kokią savitą istorinės patirties versiją, kurią įdomu skaityti jau vien dėl to, kad mes ten negyvenome ir niekada nepatyrėme, ką reiškė būti tuo laikotarpiu aristokratu.

Vladimir Nabokov

Pasakojimas užburia nuo pat pirmojo sakinio: „Lopšys supasi virš bedugnės ir sveikas protas teigia, kad mūsų egzistencija nėra trumputis šviesos blyksnis tarp dviejų tamsos amžinybių. Jos abi panašios kaip dvynės, tačiau į priešgimtinę bedugnę žmogus dažniausiai žvelgia ramiau negu į tą, kurios linkui keliauja (apytikriai puspenkto tūkstančio širdies dūžių per valandą greičiu) p. 15.“

Skirtingu laikotarpiu ir šiek tiek skirtinga maniera parašyti skyriai buvo siūlomi ir publikuojami skirtinguose leidiniuose. Bandyti vakarų pasauliui papasakoti, ką reiškė Rusija iki revoliucijos ir ką reiškia būti rusų aristokratu bei ką reiškia būti rusu imigrantu vakaruose, nuolat jaučiama toji intencija. Bet dar ryškesnė pasakojimo intencija yra kruopštus savo asmeninės atminties nagrinėjimas, tikslios ir autentiškos detalės, išnyrančios netikėtais rakursais iš praeities, kurios stebina skaitytoją savo natūralumu ir taiklumu. Prisiminimai apie šeimos banketus, atostogas, aukles ir aristokratišką auklėjimą, griežtus mokytojus, jų tikslingai perteikti portretai stebina, nes prikelti iš atminties tampa kartu ir literatūriniais portretais. Vienas įsimintiniausių veikėjų mokytojos iš Prancūzijos vadinamos Madmuazelės paveikslas, kuri šitaip menkai tesuprasdama rusiškai, nuolat įsižeisdavo, kai to norėdavo ir pajusdavo, kad apie jos kraštus atsiliepia rusų aristokratai ne taip gerai, kaip jai atrodytų...

Knyga iš tikrųjų yra lėtojo skaitymo kūrinys, kur kiek chaotiška ir išdrikusi literatūrinė forma, perteikianti atminties klajojimo nenuoseklumą, iš tikrųjų imituoja asociatyvios atminties klajones ir veikimą. Knygoje sentimentalumas tampa ne trūkumu, o būdas perteikti rusų romantizmo dvasia persisunkusią vaikystės nostalgiją. Autorius nevengia išklysti iš individualios istorijos ir „paklajoti“ po giminės istorijas su tiksliomis datomis ir kontekstinių aristokratų vardais ir pavardėm, kurie istoriografams, manau, bus dar įdomesni. Kiekvienas skyrius turi savitą temą, savitą fabulą, savitą atminties dalį, kuri besijungianti su kitomis dalimis sukuria pasaulyje nesuprasto ruso tapatybės patirtį. Gal literatūra yra būdas perteikti tą rusizmo svetur nesuprantamumą ir pagaliau paaiškinti, kas yra toji pasaulyje kitur nesuprantama ruso dvasia? Jeigu ir yra būdas apie tai kalbėti, tai V. Nabokovas, sakyčiau, yra labai arti to.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Ieva Simonaitytė "Aukštujų Šimonių likimas"

 

Ieva Simonaitytė. „Aukštujų Šimonių likimas“ – Vilnius: Alma littera, 2015. – 480 p.

Sveiki, skaitytojai,

Pasak literatūrologų, gerai parašyto romano galiojimo laikas gali siekti 200 metų, vėliau kūrinys tampa tik pačių literatūros raidą tyrinėjančiųjų reikalu. Kodėl? Nes pasikeičia epochos, žodynas, vertybės, su kiekviena karta suprasti senstančią literatūrą darosi sudėtingiau, o galiausiai išaušta diena, kada išvis neįmanoma be tam tikro kalbinio ir istorinio išsilavinimo skaityti senesniąją literatūrą. Štai bene garsiausia tarpukario ir pokario romanistė Ieva Simonaitytė (1897-1978) debiutuoja 1935 metais su itin dideliu ir ambicingu kūriniu Aukštujų Šimonių likimas, kuris šiandien taip pat jau ne kiekvienam lengvai paskaitomas. Už šį kūrinį autorei dar tais pačiais metais buvo paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija, o kūrinį tuokart daugelis vadino šedevru. Apie knygos išleidimo aplinkybes visai neseniai Viktorija Šeina publikavo Naujajame Židinyje-Aiduose (vėliau internetiniame dienraštyje 15min.com) straipsnį „Aukštujų Šimonių likimas“: nutylėta leidybos istorija, kuriame išskiriamos politinės Klaipėdos, Mažosios Lietuvos krašto susiklosčiusios palankios I. Simonaitytei aplinkybės.

Literatūrologė Žydronė Kolevinskienė pažymi, kad norėdama viską užfiksuoti, rašytoja su metraštininkui būdingu atidumu romane pažymi visus Šimonių giminės gimimus ir mirtis. Autorė lietuvių literatūros lauke suvokiama kaip Mažosios Lietuvos rašytoja, kuriai svarbus vietinių žmonių gyvenimas, papročiai, tradicijos. Nuo seno šis kraštas smarkiai buvo veikiamas vokiečių, todėl ir romane stengiamasi per du šimtus metų perteikti ne tik Šiminių giminės džiaugsmus ir vargus, bet ir kintantį šių kraštų politinę ir ekonominę situaciją, kuri taip pat tiesiogiai veikia išgalvotų veikėjų likimus.

Rašytoja savo ilgą ir didingą giminės sagą pradeda nuo Rytprūsius 1709-1711 m. užklupusio maro, kuris, kaip manoma, 70-80 procentų sumažino šio krašto žmonių populiaciją. Likusios tuščios sodybos ir miestai netruko ilgai dūlėti, nes čia netrukus apgyvendinami prancūzai, šveicarai ir vokiečiai, kurie lietuvninkus laiko žemesne vietos kasta, nes žemės vokiškos, o lietuvninkai suvokiami kaip baudžiauninkai, pavaldūs vokiečiams. Būtent šiame laikotarpyje vaizduojami pasiturinčių garbingų Šimonių šeima, kuri per marą netenka visos moteriškos linijos, o išlieka tik tėvas, sūnūs Matas ir Etmonas, galiausiai tėvą ir Etmoną užmuša dvare apsistoję vokiečiai, o jaunuoliui Matui Šimoniui tenka palikus visą užgyventą turtą persikelti per upę į Aukštujus, kur nuo seno gyvena sėslūs lietuvninkai, ir čia jis pradeda gyvenimą nuo pradžių.

Manoma, kad Aukštujai turėtų atitikti pačios Ievos Simonaitytės gyvenvietę Vanagus, tačiau iš pagarbos savo kraštui autorė pakeitė pavadinimą į Aukštujus, o Šimonių likimo vingius kūrė ne matuodama istorinius faktus, bet remdamasi vietos gyventojų pasakojimais ir liudijimais apie praeitį. Pirmajame romano dalyje autorė susikoncentruoja į XVIII ir XIX a. pirmosios pusės baudžiavos laikus. Nestokodama tragiškų aplinkybių, autorė gana vaizdžiai ir realistiškai perteikia Šimonių tragediją. Svarbiausias akcentas – vokiška valdžia ir lietuvninkų baudžiauninkų beteisiškumas. „Mirė žmogus – būrelis, dingo ir jo vardas, lyg jo niekada nebūtų buvę, ir niekas daugiau jo nebepasigedo (p. 90).“ Šimonys užkasami be paminklų, tiesiog po medžiais, o jų kapai prisimenami tiek, kiek prisimena jų vaikai.

Visoje knygoje, nors kartos keičiasi greitai, visgi, bent jau man, įsimintiniausios buvo brolių Jokūbo ir Anskio Šimonių santykiai. Jokūbas paveldėjęs iš tėvo turtingas žemes nesibodi pokštauti, jog nėra dievobaimingas ir jam turtus suneša aitvarai ir kaukai, o dievobaimingas bažnyčios sakytojas Anskis pyksta ant brolio, tad nutaria jį pamokyti, todėl padega jo turtą, kuris dėl didelės sausros supleška visas iki pamatų. I. Simonaitytė kuria brolių charakterius pasitelkdama kontrastingą religinį vertybių matą ir iš to sukuria gana tragiškus brolių santykius. Nors Jokūbas niekada tiesiogiai neapkaltino brolio, tačiau jo pabėgimas iš Aukštujų rodė brolio kaltę. Autorė nepamokslauja tiesiogiai, tačiau neretai per pasakotoją perteikia esminius individualizuotus sąžinės, kaltės, aukos, praradimo ir džiaugsmo apibendrinimus. „Jokūbas vis dar stebisi iš Anskio, kad jis, taip sunkiai prislėgęs savo sąžinę, gali kitus žmones mokyti, juos dievopi vesti (p.153).“

Ieva Simonaitytė

Seserų Marės, Urtės ir Anės likimų linija tikriausiai labiausiai romano nugludinta vieta. Panaikinus baudžiavą, lietuvninkai vis dar gyveno kaip būrai ir save vis tiek laikė būriškos kilmės, nes rengėsi, valgė ir kalbėjo kaip būrai. Iš šių trijų seserų likimų tikriausiai tragiškiausias yra Urtės Šimonytės, kuri buvo jauna, dali, miela ir perspektyvi mergina, kurią Ilžė ir Krizas Šimoniai atidavė mergauti į ūkį, o ten ją suviliojo ūkininkas Mikas, o kai ši tampa besilaukianti, galiausiai išeina iš ūkio ir visą likusį gyvenimą yra laikoma paleistuve. Toks tradicinis to laikotarpio požiūris, jeigu mergina nėščia ne santuokoje, tai ji pati ir kalta. Urtė pagimdė Roželę, nesveiką kūdikį, kurią vėliau priglaudžia žiaurioji teta Marė. Autorė išryškina lyčių nelygybę, religijos ir krikščionišką atšiaurumą vargo kamuojamoms moterims, kurios lyg ir turėtų sulaukti pagalbos, tačiau tuokart jos atstumiamos kaip raupsuotosios.

Knyga pasibaigia su Rože Šimonyte likimu, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Pasakojimas apie 5-6 Šimonių kartas ir pasakyti kurio likimas tragiškesnis sunku, bet akivaizdu, kad autorė mėgsta tragizmą. Jau vien ko vertas Etmės Šimonienės literatūrinis paveikslas, kai šioji su senaisiais Šimoniais elgiasi kaip vergvaldė. Tiršti, išraiškingi charakteriai visgi knygoje atrodo vienkrypčiai. Vokiečiai dažniausiai stereotipiškai perteikiami kaip baisūs žmonės, o kenčiantys Šimonys kaip aplinkybių ir pačių vokiečių skriaudžiami žmonės. Nors netrūksta tarp Šimonių ir parazitaujančių asmenybių, pavyzdžiui, Anskis ar ta pati Urtės sesuo Marė.

Ieva Simonaitytė sukūrė didingą epinį giminės kartų pasakojimą, kokio iki tol lietuvių literatūroje neturėjome. Knygoje daug veikėjų, daug besikeičiančių įvykių, istorinio-kultūrinio Mažosios Lietuvos konteksto, kuris gali būti skaitomas kaip autentiškas ir gyvas liudijimas. Visgi I. Simonaitytę laikyčiau realizmo atstove, neretai ji daug ką vaizduoja ir perteikia Žemaitės buitine maniera, mėgsta gamtinius Mažosios Lietuvos vaizdelius, kuriais lyg atvirukais įrėmina esminius veikėjų likimus, dažnai susidaro įspūdis, kad hiperbolizuoja tragizmą tam, kad skaitytojui būtų kaip nūdienos serialas. Nes kas skaitys apie laiminguosius Šimonius? Nebus įdomu, tad kartu, sakyčiau, dėl tragizmo hiperbolizavimo I. Simonaitytės proza panaši ir į Lazdynų Pelėdos kūrinius.

Knyga didelė, tačiau nereikia apimties baimintis, nes istorijos apie Šimonis labai įtraukios, kad net galima pamiršti auštančią kavą. Tragizmo perteklių galima pateisinti sudėtingais baudžiavos, skurdo ir vokiečių bei lietuvninkų priešiškumu, istorinių-kultūrinių kontekstų savotiška egzotika. „Bet atmink, kad ne į Priekulę ar į Klaipėdą, o į Karaliaučių nori važiuoti. Ten visi vokiškai nešioja. Ten moterų su skepetomis ir prijuostėmis nerasi. Ten visos kepurėtos. Išjuoks nuvažiavusią būrę, lietuvninkę (p. 204).“ Skaitydamas kūrinį vis galvojau, kokie įdomūs ir netikėti gali būti kaimiškosios kultūros likimai, ne ką prastesni už, sakykim, Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum kilmingųjų miestiečių likimus. Aukštujų Šimonių likimą vertinu ir kaip įtraukiai paskaitomą pop romaną su ašaromis bei TV serialams būdingu vergės Izauros likimo vingiais ir kaip užkonservuotą autentišką Mažosios Lietuvos kultūriniais, neretai istoriniais egzotiškais reliktais kūrinį.

Jūsų Maištinga Siela

Kitoks pasaulis: Kaip XXI a. buvo matuojama plokščia žemė?

 

Sveiki,

Visų keistų aplinkybių sūkuryje, kai pasauliu netikiu, o pasaka tikiu, prisiminiau Aušrinės Armonaitės ambicijas padaryti Lietuvą kosmoso valstybe. Pamenate? Šalia to žaliojo paso, vakcinos švirkštų ir alaus bokalo, kai žmonės Marijos žemėje piliečiai pjovėsi pėsčiųjų perėjose dėl vaivorykštės, kai savo kieme šiukšlių negalėjome susitvarkyti, žinoma, tada galima tapti kosmoso valstybe ir be jokios raketos. Juk pigiau, nei ten su NASA ir kitais orbitoje skrieti...

Visgi vakar prieš miegą pasižiūrėjau nepriklausomo YouTube vlogerio „Kitoks pasaulis“ į lietuvių kalbą išverstą dokumentinį filmą apie tai, kad žemė plokščia. Žinau, žinau... labiausiai klykia ant plokščiažemininkų tie, kurie dažniausiai net nežino, kas rašoma jų portaluose, bet gal šiek tiek kantrybės?

Pasižiūrėjus tą filmą, kuriuo pasidalysiu po šiuo įrašu, imi abejoti ne tik politikų adekvatumu bei Lietuvos kosminėmis galimybėmis, bet ir tuo kietu pagrindu, ant kurio vaikštome. Nesakau, kad tikiu plokščia žeme, sakau, kad ta mokslininkų brigada, kuri ilgus metus atlikinėjo matavimus lazeriu, radijo bangomis, teleskopais žemės išlinkimą, mane gerokai nustebino. Ir tai įvyko prieš 4 metus, o apie tai kalbama kaip apie plokščiažemininkų haliucinacijas, nes, juk žinote, sunku patikėti, kad mokykloje galėjo mums pameluoti apie žemės rutulį. Visgi raginu pasižiūrėti filmą (nors erzina pirmoji filmo pusė dėl rezultatų vilkinimo ir pasikartojimų) iki galo. Dėl išsilavinimo, kad žinotumėte, kuo žmonės pasaulyje tiki. Juk iš tikrųjų, kaip viename Cesar Aira savo romane, tiesioginis pasaulio pažinimas neįmanomas, jį mums perduoda tarpininkai. O viskas, kas surašyta vadovėlyje, juk ir yra tarpininkų, o kas, neatmeskime tokios galimybės, tie tarpininkai turi nedorų kėslų.

Visgi po filmo jaučiausi keistai. Bandžiau suvokti, o kas mano asmeniniame gyvenime staiga pasikeis, jeigu sužinosiu, jog gyvenu ant plokščio beformio asteroido? Mokslo pasaulis sudrebės, o aš?

Čia šis filmas:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: César Aira "Vaiduokliai"

 

Cesar Aira. „Vaiduokliai“ – Vilnius: RARA, 2021. – p. 160.

Sveiki, skaitytojai,

„O gal architektūra, kuriai būdingas neužbaigtumas, yra literatūra? (p. 71)“.

Argentiniečių rašytojas Cesar Aira (g. 1949) be jokios abejonės taps šių metų atradimu. Metų pradžioje perskaityta jo trumpa knyga Vieno keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas driokstelėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus, o dabar antroji trumputė knyga Vaiduokliai (ispn. Los Fantasmas), kurią į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė, o išleido leidykla RaRa, tapo nuostabiausiais šių metų literatūriniais akrobatiniais skaitiniais. Garsus Pietų Amerikos rašytojas garsėja savo novatorišku rašymu stiliumi – jo mažyčiai romanai (gal apsakymai?) parašomi greitai, eksperimentuojant su pasakojimo perspektyvomis ir ritmu bei staigia netikėta istorijos baigtimi. Abi knygos, atrodo, pasiduoda keistam pasakojimo srautui, kurie primena sapną, o gal haliucinaciją, nesuvaldomą ieškojimą, o pabaigoje paaiškėja, kad viskas „sudygsniuota“ taip, kaip ir turėjo būti. Tai intuityvi literatūrinė klausa, ne kitaip. Sakoma, kad rašytojas parašęs kūrinį, jo nebetaiso ir leidžia tokį, kokį parašė.

Vaiduokliai datuojamas 1987 metų vasario 13 dieną, nors išleistas 1990 metais ir tai ankstyvojo periodo vienas pirmųjų C. Aira išgarsinusių literatūros kūrinių. Istorija mus nukelia į paskutiniuosius XX amžiaus besiplečiantį statybos sektoriuje Buenos Airės miesto rajoną. Autorius vaizduoja statomą daugiaaukštį namą, kurių butuose, nors pastatas dar neužbaigtas, jau gyvena Čilės imigrantų darbininkų šeimos, o tarp jų šmirinėja dulkėti nuogi vyrų vaiduokliai, kuriuos pastebi ne visi. Iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta, pasakotojas dinamiškai skaitytoją vedžioja per daugiabučio butus, kaskart vis stabtelėdamas prie kokio nors veikėjo. Pasakojimas apima paskutinę metų dieną, kai po paskutiniųjų darbo valandų tame pačiame aukšte susirenka šeimos švęsti artėjančių Naujųjų metų. Vyrai išgėrinėja nesulaukę svečių, moterys galvoja apie vaišes, po pavojingus aukštus žaidžia vaikai. Iš tikrųjų šiame name autorius sukuria atskirą socialinę terpę, kuriame pačiais įvairiausiais rakursais išryškina didmiesčio socialinę nelygybę.

Pasakotas apsistoja ties penkiolikmete Patre (Patricija), kurios tėvai iš Čilės jau galvoja apie mergaitės ištekinimą, tačiau Patrė neatrodo suinteresuota tuoktuvėms, ji gyvena kitokiame pasaulyje ir dažnai nesupranta motinos, kuri nuolat tauškia, kad svarbiausia yra turėti „tikrą vyrą“. Kaip romane vėliau teigiama, motinai „tikras vyras“ yra tas, kuris uždirba pinigus, nepalieka šeimos, o už tai galima dovanoti alkoholizmą ir kitas „tikram vyrui“ būdingas ydas. Galiausiai sužinome, kad „tikro vyro“ sąvoką motina pasiskolina iš tų pačių nuolat geriančių vyrų, tad niekas iš tikrųjų nežino, kas tas tikras vyras, o tuo tarpu dukrą Patrę kaip magnetas traukia nuogi vyrai vaiduokliai, kurie ją kviečia į vakarėlį, tačiau, kad jame sudalyvautų, reikia mirti...

Istorija išties bauginanti, autorius kuria savitą gotikinę ir nerimu pagrįstą atmosferą, tad skaitant atrodo, kad bet kuriuo metu įvyks kokia nors nelaimė, tuoj pasakotojas pasieks romanui įprastą klasikinę kulminaciją, tačiau išvengiama tiesmukų ir nuspėjamų štampų. Kad išvengtų klišių, autorius nuolat keičia pasakojimo perspektyvą ne tik susitelkdamas į vakarėliui Buenos Airės karštyje besiruošiančius skirtingus veikėjus, bet ir keičia pasakojimo ritmą, toną ir per Patrės sapno kirmgraužas nukrypsta į eseistinius samprotavimus apie pasaulyje egzistuojančias gentis, jų laiko ir architektūros sampratą, kuri kuria socialinį kontrastą su turtinę nelygybę išgyvenančiais čiliečiais. Viena iš įdomesnių idėjų, kad nebaigtas statyti pastatas iš tikrųjų jau yra pabaigtas statyti kiekvieno iš mūsų galvoje, nes tas, kas neužbaigta turi tąsą mentaliniame lygmenyje. Išskleidęs teoriją pasakotojas grįžta prie čiliečių vakarėlio ir bando pagrįsti veikėjų elgesio modeliais apie tai, kas iš esmės yra tikrovė ir kur yra jau įsivaizduojamos tikrovės ribos.

Cesar Aira

Vienas svarbiausių šeiminio gyvenimo momentų pasakojime yra bręstančios Patrės seksualinis gyvenimas. Ji stebi nuogus fantomus, jų penius ir bando perprasti vyro kūno formos ir tų formų keliamą geismo santykį. Tai tarsi bandymas suvokti, kas yra moteriškumas ir kodėl kiekvienai moteriai reikia vyro, todėl falo motyvas pasakojime įgauna ir kitą pasakojimo prasmės parabolę t. y. dvasinę moters ir vyro jungties architektūros kūrimo būtinybę. Štai ką pasakotojas per nuogus vaiduoklius stebinčią Patrę atskleidžia: „Nors, žinoma, ištekėjusiais moteriai kaip ji ta scena turėjo ypatingą reikšmę – ne pažadą, o patvirtinimą, kad iš tikrųjų visi vyrai vienodi. Jie neturi ko slėpti. Visi vyrai turėjo ne tik vienodus organus, bet ir tokią pat vertę (p. 83).“ Vyro ir moters vaidmenys Lotynų Amerikos šeimose yra ganėtinai stereotipiniai, ypač darbininkų-samdinių klasėje, o požiūris į šiuos vaidmenis ganėtinai panašūs. Kur kas svarbesni tampa Pietų Amerikos tautiniai skirtumai t. y. vyrų ir moterų tarp čiliečių ir argentiniečių palyginimai, kurie įgalina tarptautinius kalbinius, etninius ir biologinius stereotipinius požiūrius.

Rašytojas C. Aira tam tikra prasme kurdamas Vaiduoklius yra genijus, nes jis vaizduoja regimą statomo daugiabučio pasaulį, tačiau ir savo pasakojime stato kitą, jau literatūrinio pasakojimo pastatą. Vienas iš triukų – skirtingų žanrų konjunktūra t. y. iš vienos pusės juk Vaiduokliai yra socialinis Pietų Amerikos romanas, o iš kitos – magiško realizmo dviprasmybių žaismas, „išdykaujanti literatūra“. Autorius apjungia aukštąjį, apoloniškąjį literatūros pasakojimo klodą t. y. išskleidžia amžinuosius gyvenimo ir mirties dėsnius, filosofuoja remdamasis istoriniais-kultūriniais kontekstais, grindžia architektūros idėjas, tačiau tuo pačiu perteikia ir žemąjį, dionistinę literatūrą, suplakdamas aukštąjį stilių su TV muilo operos šablonais, buitiniais išgėrimais ir moterų pokalbiais apie vaikus, dovanas, nėštumą. Tai rašytojo molis, iš kurio jis lipdo du vieną kitą užsiklojančius pasaulius, ir akivaizdu, kad tas apoloniškasis yra hermetiškas, kiekvieno veikėjo, ypač Patrės, pajaučiamas, kurį išreikšti verbaline raiška darbininkų klasei nėra priimtina, kaip nepriimtina svajoti, gyventi kitokį gyvenimą, todėl iš to kuriamas motinos ir dukters nesusikalbėjimas.

Kas Vaiduokliuose padeda šiuos du stilius sulipinti į vientisą literatūros architektūrą? Ogi pasakotojo žongliravimas magiškuoju realizmu, dydžiais ir proporcijomis, išryškinant ir sumenkinant tam tikrus apčiuopiamos tikrovės vaizdinius. „Neįtikėtina, kad dviejų metukų vis dar buvo lėlės dydžio. Iš tikrųjų tas pats kaip ir su visais vaikais pagal savo amžių gali atrodyti dideli arba maži, tačiau, palyginus su suaugusiu žmogumi, visada atrodys maži. Jie turėjo viską, kas žmogiška, bet kitu mastu. Jie buvo žmogiški visais būdais, bet kita prasme. Ir to visai pakaktų, kad neatpažintum arba manytumei susidūręs su nesąmoningai iškreiptu sapnu (p. 60).“

Autorius sąmoningai suliedamas tikrovės socialinį gyvenimą su neregimuoju dvasių pasauliu išgauna vos kaip vaiduoklį perregimą, dažnai, atrodo, kad tik nuojautomis vedamą paralelinį pasaulį, kuris netenkina Patrės įprastinio gyvenimo. Taigi romanas iš esmės daugiabriaunis, turintis ne vieną prasminį išėjimą. Iš vienos pusės tai pasakojimas apie socialinį hierarchinį pasaulį, o iš kitos – apie prigimtines jautrias savirealizacijos pajautas, kurias veikėjai turi užgniaužti, nes pasaulis jau priskyrė vaidmenį. Vaiduokliai tampa simboliu to kito pasaulio, kuris nepavaldus gyvenimo architektūros brėžiniams, kur galima rinktis, kas tu esi ir kas tu nori būti. Tam tikra prasme veikėjai yra įkalinti, kaip tie knygoje vaizduojami tikrieji vaiduokliai, savo socialiniuose pastatuose, savo minčių pratęstuose kalėjimų pastatuose, kur mažytės laimės stebuklą sukuria – ak, kaip žmogiška ir natūralu! – naujo vaiko gimimas, artėjanti giminių santuoka, naujas butas, atšaldytas melionas ar stiklinė vyno, kuri išbalansuoja įžemintą pasaulį ar naujametiniai fejerverkų šūviai, sumišę su iš laimės klykiančių vaikų šurmuliu. Nepakartojamas daugiadimensinis achitektoninis literatūrinis vaiduokliškas nuotykis.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lukas" / "Luca"

 

Sveiki,

Kartais išties pasiilgstu vakarietiškų animacinių filmų, skirtų visai šeimai. Štai vienas iš tokių yra „Lukas“ (angl. Luca) (2021), kuris pasakoja apie paslaptingus adromorfinius jūros dugno gyventojus. Kaip dažnai būna, visokie monstrai, iš pirmo žvilgsnio laikomi pabaisomis, padarai gyvena labai paprastą šeiminį žmogišką gyvenimą. Berniukas vardu Lukas išlipa į sausumą ir pamato, kad gali keisti pavidalą, galiausiai susigundęs žmogiškuoju gyvenimų ir supykęs ant tėvų jis pabėga iš namų ir su draugu nukeliauja į miestelį, kuriame konkuruoja su vietos jaunais berniūkščiais dviračių lenktynėse...

Kad ir kaip bežiūrėtume į šį filmą, jis atitinka visus įmanomus tokio tipažo šeiminius animacinių filmų šablonus. Pagrindinis veikėjas, kuris negali pritapti prie pasaulio vis vien savo užsispyrimu sugeba pasauliui ir sau įrodyti, kad yra šio to vertas. Filmas iš esmės „laikosi“ ant kelių idėjinių ašių. Pirmoji – pademonstruoti ir pamokyti jaunąjį žiūrovą tolerancijos kitokiems, o kita – kad ir kas nutiktų, šeima yra svarbiausia visuomenės ląstelė, kurioje visada sulauksi palaikymo, o draugystės jėga visada nugali. Žodžiu, homofobų ir nacionalistų tautininkų vadinamieji „supuvę Vakarai“ vėl sukūrė animacinį filmą apie tradicines šeimos vertybes. Kaip taip įmanoma? Žinoma, aš leidžiu sau juokauti...

Man, jau mačiusiam ne vieną tvaresnį ir įdomesnį filmą, šis, atrodo, nelabai kuo išsiskiria nuo, tarkim, „Oskaru“ įvertintu apie panašius dalykus tik daug tamsesnėmis spalvomis perteiktą „Vandens forma“ – idėjinė ašis ganėtinai panaši. Visgi kiek nuvilia skubota ir neapgalvota filmo pabaiga: vaikai nusileidžia dviračiais, kaimiečiai pamatę monstrus beregint tampa labai malonūs svetimos padermės būtybėms ir visi nueina „baliavoti“. Būtų gražu, jeigu čia nebūtų didelis melas, tačiau galbūt tokios happy end užbaigtuvės yra būtinos tokiam žanrui, man sunku pasakyti, tačiau nuotaiką praskaidrina itališkos kultūros „suplaktuvės“ su amerikietiškais juokeliais, o draugų trijulė, kaip ir reikia tikėtis, nušluosto nosis pasipūtėliams italų vaikams, kurie sukčiavo nuo pat pradžios. Filmas absoliučiai subalansuotas vaikų auklėjimui.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela