Knyga: Annie Ernaux "Metai"

 

Annie Ernaux. „Metai“ – Baltos lankos, 2024. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš kelerius metus perskaičiau garsiosios prancūzų rašytojos ir 2022 metų Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux (g.1940) romaną Įvykis (Baltos lankos, 2023), pamaniau, kad patiko, tačiau į metų geriausius savo skaitinius neįtraukiau. Žinojau, kad kita jos knyga Metai (pranc. Les anne‘es), kurią į lietuvių kalbą išvertė Greta Štikelytė, bus geresnė, bet neskubėjau jos skaityti, todėl knyga truputį turėjo palaukti namų knygų lentynoje. Džiaugiuosi, kad prie jos grįžau ir nenuėjau ką tik išleistų karštų naujienų keliais ir nepalikau Metų tiesiog dūlėti.

 

Knyga originalų kalba pasirodė 2006 metais. Metai – tai Annie Ernaux vadinamas opus magnum, iškiliausias rašytojos kūrinys, patekęs į Tarptautinio Booker trumpąjį sąrašą. Tiesa, opus magnum šįkart apibūdina ne tiek romano storumą, o veikiau jo talpumą ir užmojį, nes autorė pasakoja savo suasmenintą istoriją nuo gimimo iki pat 2006 metų, bėgdama per Prancūzijos politinius ir socialinius dešimtmečius ir pasakodama drauge savo asmeninę istoriją. Įspūdis, jog autorei pavyko surasti tinkamą kalbos kodą ir visuminę romano pasakojimo struktūrą, daugiasluoksniškai papasakoti ne tik Prancūzijos istoriją, bet, sakyčiau, ir visos Europos, iš dalies ir Vakarų civilizacijos, kurių kontekste šiek tiek sušmėžuoja JAV dominavimas ir konkuravimas su Sovietų Sąjungą, o galų gale ir Berlyno sienos griūtis, Rytų bloko tautų pavasaris, kitaip sakant, Sovietų Sąjungos griūtis, pokyčiai visoje Europos Sąjungos plėtroje.

 

Lietuviai skaitytojai, manau, yra pakankamai išsilavinę, jie skiria istorijos pamokų ne tik nacionalistinei istorijai, bet nemažai bendrai Europos raidai, todėl bent jau iš istorijos pamokų nesunkiai atpažins XX amžiaus geležinės uždangos ir Vakarų Europos kultūrinę ir politinę  takoskyrą, pastaroji gana ryški knygoje. Annie Ernaux kuria iš esmės autofikciją, t. y. aiškiai implikuoja savo asmeninius biografinius faktus, įskaitant ir chronologine seka aprašomas asmenines iš kartotekos traukiamas nuotraukas, kuriose ji pati, tačiau pasakotojos balsas nutolęs nuo autobiografinio intymumo. Save pasakotoja perkuria kaip subjektą, kurią tyrinėja kaip kitą aš, todėl atsiranda daugiskaitos pirmasis asmuo mes, savitas būdas analizuoti subjektės ir pasaulio konjunktūras savosios kartos polifoniniu balsu.

 

Annie Ernaux Prancūzijoje laikoma feministinės bangos rašytoja, taip pat ji negaili kritikos savo tautiečiams vyrams rašytojais ir yra ne kartą atvirai kritikavusi šiaip jau labai populiarųjį Michel Houellebecq. Nors Metai nėra feministinis akibrokštas, tačiau autorė daug dėmesio skiria moters tapatybei, jos kūniškumui, seksualumui, reprodukcijai. Autorė perteikia didžiulę seksualinę kontrolę, kurią patyrė po karo užgimusi naujoji visuomenės jaunoji karta, ypač viešai šiuo klausimu buvo subordonuojamos jaunuolės, jos atvirai gėdinamos, o individės kaip žmogaus vertę iš esmės apsprendė seksualinis nekaltumas ir dorovingumas, o ne talentai ir gebėjimai.  „Besimasturbuojančius lovoje ar tualete mus stebėdavo visa visuomenė (p. 44).“

 

„Būtent dėl to kvaišinančio jausmo po lėto šokio atsidurdavome ant šezlongo ar pliaže su vyro varpa – anksčiau matyta tik nuotraukoje ir tai tik... – ir spermos pilna burna, nes atsisakėme išskėsti šlaunis, paskutinę akimirką prisiminusios Ogino kalendorių. Aušo diena, apsiblaususi, nereikšminga. Prie žodžių, kuriuos norėjome užmiršti vos išgirdę, imk mano bybį, pačiulpk, reikėjo pridėti meilės dainos žodžius, „tas rytas buvo vakar, jis buvo vakar ir dabar toli“, pagražinti, sukurti netikėtą, melancholija apgaubti nenusisekusį nekaltybės praradimą. Nepavykus nusipirkdavome eklerų ir saldainių, sielvartą skandindavome kreme ir cukruje arba apsivalydavome badaudami. Tačiau viena buvo aišku, niekada nebebus įmanoma prisiminti, koks pasaulis buvo, kai prie mūsų nuogo kūno dar nebuvo prisiglaudęs joks kitas (p. 64-65).“

 

Kita vertus, didelė seksualinė kontrolė ir viešas gėdinimas, religijos kišimasis į dorovės ir seksualumo sampratą paskatins kartos maištą ir Seksualinę revoliuciją, politinius šalies ir visos Europos pokyčius. Pasakotojai itin svarbūs esminiai 1968-ieji, kurie tampa romane leitmotyvu, esminiu Seksualinės revoliucijos, universitetų persitvarkymo metais, sutapusiais su pasakotojos integracija į Prancūzijos suaugusiųjų visuomenę. „Žurnalas „Tėvai“ frigidiškas moteris mokė, kaip stimuliuoti klitorį prieš veidrodį praskėtus kojas. Mokyklose dalijamoje brošiūroje daktaras Carpentier kvietė mokinius masturbuotis, kad išsklaidytų pamokų keliamą nuobodulį (p. 99).“ Kaip bepažiūrėsi, bet septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje tai atrodo beprotiška, turint galvoje, kaip pačioje Lietuvoje dar visai neseniai tėvai tiesiog garsiai protestavo prieš gana paprastas gyvenimo įgūdžių pamokas, kai dar XX a. kai kur Vakaruose buvo mokoma tiesiog pasitenkinimo pamokų. Seksualumo tema Metuose autorei be galo svarbi, ji šią temą tęsiasi iki pačios senatvės, o kūniškumas perteikiamas be patetikos, neseksualizuojant ir nepoetizuojant moters geismo ir kūno.

Kitas svarbus Metų aspektas – vartotojiškos visuomenės augimas ir suklestėjimas. Autorei svarbus apsipirkinėjimo ir paslaugų prieinamumo, gero ir gausaus vakarietiškojo pasaulio galimybės. Vaikystėje ir paauglystėje neturėjusi net šaldytuvo, nes tai buvo didelė prabangos prekė, su laiku atsiranda greitai pakeičiami daiktai, kurie iš esmės siejami su jaunystės kultu ir atsisakymu žmonėms patiems senėti. Tai jie patyrė maždaug tada, kada mes, lietuviai, tik atsiskyrinėjome nuo Sovietų Sąjungos, o prancūzai jau gyveno maždaug taip, kaip mes dabar, stebėdamiesi skubėjimu ir komercinio vartojimo agresyvumu. „Mokyklinės prekės pasirodydavo lentynose dar neprasidėjus vaikų vasaros atostogoms, kalėdiniai žaisliukai – kitą dieną po Visų Šventųjų, o maudymosi kostiumėliai – vasarį. Daiktų laikas įtraukdavo mus ir versdavo be perstojo gyventi du mėnesius į priekį. Žmonės skubėdavo pasinaudoti „specialiu darbo laiku“ sekmadienį, vakarais iki vienuoliktos, pirmoji išpardavimų diena būdavo žiniasklaidoje aptariamas įvykis. „Apsipirkti“, „pasinaudoti pasiūlymais“ tapo nediskutuojamu elgesio principu, prievole (p. 180).“ Kas Lietuvoje beprisimena savaitgalio telereklamas iš dešimto dešimtmečio, kada agresyviai 20 minučių mums aiškindavo, kokia puiki ir mums mirtinai reikalinga stebuklinga keptuvė arba mikrobangų krosnelė? Prisiminus apie tai net nupurto.

Rašytoja Annie Ernaux

 

Žodžiu, vartojimo mastas visuomenėje pasiekė netgi tam tikrą absurdo viršūnę, kurios tikriausiai nelabai reflektuojame. Nors esama šiuo metu įbauginti klimato pokyčių ir skatinami tvarumo idėjų, kurių nepaneigsi, bet visgi vis dar turime tai, ką taikliai romane perteikia Annie Ernaux. „Maistas buvo arba „nuriebintas“ arba „praturtintas“ nematomais priedais: vitaminais, omega 3, skaidulomis. Visa, kas egzistuoja – oras, šiluma ir šaltis, žolė ir skruzdės, prakaitas ir naktinis knarkimas, – galėjo sukurti begalę prekių ir produktų, be paliovos dalijant tikrovę ir daugint daiktus. Komercinė vaizduotė neturėjo ribų. Savo naudai ji pasitelkdavo kiekvieną diskursą: ekologinį, psichologinį, puošė humanizmu ir socialiniu teisingumu, liepdavo mums „kartu kovoti prieš brangstantį gyvenimą“, patardavo „suteikti sau malonumą“, „eiti apsipirkti“. Ji nurodydavo švęsti tradicines šventes: Kalėdas ir Šv. Valentiną, ėjo koja kojon su ramadanu. Ji tapo morale, filosofija, nenuginčijama mūsų gyvenimo forma (p. 199).“ Sakyčiau, kad šiuo metu vis dar gyvename reklamos, rinkos ir vartotojiškos ekonomikos, perkamosios galios ir paskolų, galimybių ir pasiūlymų burbule, nuo kurio esame priklausomi ir negalime visa tai sistemai pasipriešinti, na ir kas kad kaip garantiją pridedama įmonių išsipirktas ekologiją ir tvarumą ar perdirbimą garantuojančias emblemas, visgi šis pagerintas burbulas tapo mūsų tikrovės pamatu.

 

Dar vienas svarbus kūrinio aspektas – politika. Autorė nemažai skiria dėmesio Prancūzijos ir Alžyro santykiams, besikeičiančių dėl rinkimų prezidentų, kairiųjų ir dešiniųjų idėjoms, parodydama, kad prancūzai, kitaip sakant, vidurinė klasė, kurioje priklauso ir aptariama pasakotoja mokytoja, labai domisi politika ir dažnai su nekantrumu laukia pokyčių arba bijo radikalų. Paradoksalu, bet būtent kilusi iš po Seksualinės revoliucijos ir prijaučianti feministinėms ir liberaliosioms judėjimo jėgoms visgi suvokia, kad būtent liberaliosios politinės jėgos atvėrė kelius nesibaigiantiems imigrantų keliams, todėl per ilgus dešimtmečius pasikeitė prancūzų didmiesčių geopolitinis ir demografinis veidas, atsirado ištisi afrikiečių ir musulmonų getų kvartalai, kurie įnešė tiek švietime, tiek saugume, tiek sveikatos sistemose daug pokyčių. Labai įdomiai autorė perteikė esminius pasaulio įvykius, karus, kurie iš pirmo žvilgsnio saugioje Prancūzijoje atrodė per nuotolį taip, kaip eiliniam lietuviui kokie nors Taivano ir Kinijos santykiai – nepaveikūs, neaktualūs ir tolimi. „Sielvartą, kurį buvome įpratę jausti matydami žmones „po komunizmo jungu“, keitė kritiškas žvilgsnis į tai, kaip jie naudojasi įgyta laisve. Mums labiau patiko, kai jie eilėmis rikiavosi prie dešros ir knygų, nieko neturėdami, kad patirtų, kokia laimė ir pranašumas yra priklausyti „laisvajam pasauliui“ (p. 155).“

 

Autorė kritikuoja religiją, ją laiko vienu iš didelę politinę galią turėjusį šou, štai ką ji sako apie popiežių Joną Paulių II, kuris taip pat svečiavosi dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje, kai išlipęs pabučiavo Marijos žemę, o tą vaizdą dar galima pamatyti YouTubėje kaip memą: „Jo Rytų Europos akcentas, balta sutana, jo „nebijokite“ ir kaip bučiuodavo žemę lėktuvui nusileidus buvo šou dalis, visai kaip kelnaičių svaidymas Madonnos koncertuose (p. 141).“

 

Būtų dar galima tęsti mažiau akcentuojamas pasakojimo linijas ir aspektus, tačiau visuminis kūrinio įspūdis labai geras. Autorei pavyko suausti labai skirtingus aspektus ir perteikti žmogaus gyvenimo esmę. Mes tiek daug išvaistome brangaus laiko politikai, religijai, suvaržymams, kvailų taisyklių laikymuisi, beprasmiams rinkimams, apsipirkinėjimams, kad jie tampa net ne aplinkos kakofonijos triukšmu, o mūsų tikrovės suprojektuota tiesa, kurioje kiekvienas iš mūsų susikuria tuo metu esamą prasmę.

 

Norisi sakyti, kad, artėjant prie knygos pabaigos, Metai tampa tik dar atviresnis kūrinys, nes tai, kas anuomet buvo itin svarbu ir reikalinga, pamažu praranda prasmę, kadangi pasakotoja suvokia savo ribotumą, senatvę, gyvenimo pabaigą ir be apgailestavimo teigia, kad jos keturiasdešimtmečiai vaikai, kurie išaugo, peraugo, kurių kūnų ji nepažįsta, jai vis dar kaip vaikai, bet kartu ir svetimi, nebesukontroliuojami savosios kartos vėliavnešiai. Norėtųsi sakyti, kad knyga parašyta iš senėjimo impulso, pastaruoju metu man senatvės tema įdomi tiek kine, tiek literatūroje, nes būtent ši perspektyva leidžia panoramiškai apžvelgti gyvenimo trumpalaikiškumo prasmę, susitaikyti su prabėgusiu laiku ir pripažinti, kad tai, kas dažnai sureikšminama trumpalaikėje perspektyvoje, tėra tik užmaršties dulkė. Manau, rašytojai Annie Ernaux, kaip reta, pavyko užgriebti dešimtmečių dekadomis bėgantį laiką, kuriame ištirpsta konkretumas, daiktiškumas, o vis labiau išlieka emocinis spektras, keliantis nostalgiją ir nuostabą: štai baigiasi gyvenimas, liko ne tiek ir daug. Knyga ne veltui lyginama su M. Prousto Prarasto laiko beieškant, nes A. Ernaux išties per savo sukurtos antrininkės projekciją rekonstruoja laikmetį, kuris ateinančioms skaitytojų kartoms beveik kaip dokumentinis liudijimas kels ne vienam nuostabą, kaip galėjo išvis taip žmonės gyventi, jausti ir patirti. Knyga išties tapo skaitymo malonumu ir plečianti literatūros skaitymo patirtis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 93: žiūrėk į teikiamas gyvenimo dovanas kaip į stebuklą!

 

Velnio tiltas (vok. Teufelsbrücke), Kromlau parkas, Vokietija, Saksonija

 

Sveiki,

 

Penktadienis!

 

Puiki diena, nors ir lyga sausį spalio lietumi, bet iš tikrųjų puiki diena šypsotis ir švytėti, nes viskas yra gerai. Visos nelaimės ir negandos iššluotos lauk ir akcentuojami pozityvūs ir čia pat esantys gausos aspektai. Juk šiaip ar taip netrūksta nei pinigų, nei laisvės kalbėti ir kurti, nei knygų, nei meilės, nei darbo, o ir sveikata dar gera – belieka tik džiaugtis, džiaugtis ir dar kartą džiaugtis.

 

Vakar pabaigiau nuostabią Annie Ernaux, prancūzų nobelistės, knygą „Metai“, kuri be galo man patiko. Jautriai perteiktas senstančio žmogaus laiko tėkmės suvokimas, kad gyvenimas baigiasi. Jis iš tikrųjų baigiasi kiekvieną akimirką ir kiekvieną akimirką vis stebuklingu būdu prasitęsia. Autorė atsisako savo ilgalaikės perspektyvos ir sako, kad nebeprojektuoja savo veiklų, iliuzijų ir matymo į ateitį, nes, kai esi senas, turi anūkų, esi pensijoje, ateities nebelieka, lieka tik čia ir dabar, kitaip sakant, visas pasaulio laikas. Iš vienos pusės jaunam ar vidutinio amžiaus žmogui tai skamba labai liūdnai, o iš kitos pusės, koks turėtų būti palengvėjimas, nes nebelieka iliuzijų, jauti visą savo būties centrą ir įsižeminimą. Nepaprasta knyga apie laiką, troškimus ir aplinkos triukšmą. Argi ne stebuklas, jog šioji knyga pateko į mano rankas? Stebuklas.

 

Stebuklas, kad galiu prieš darbą, iš ryto, šią akimirką gurkšnojant kavą apie tai rašyti ir mesti tą žinią į internetą, kur viskas išsilydo tame dideliame intrigų, apkalbų, komentarų, patarimų, melagienų, politikos ir propagandos, liūdesio ir džiaugsmo kakofonijos šurmulyje. Sakote, kad neturi poveikio? Šaukštas deguto visą statinę medaus sugadina. Vienas pozityvesnis įrašas visą internetą keičia. Priklauso tik nuo to, kaip pažiūrėsi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: filosofas Arūnas Sverdiolas apie lėkštumą, mūsų politikų vaidmenį visuomenėje

 

Sveiki,

 

„Jei nėra partijų su ideologijomis, tai reiškia, kad partijos neteko savo esmės. Jei jos tapo linksmintojų, liūdintojų ir gąsdintojų grupėmis, taip ir kalbėkime. Pereikime prie politinio teatro kategorijų, o žmonės dažnai taip ir daro: kalba apie cirkus, klounadas, komedijas. Politika mums yra viso labo reginys, už kurio niekas neslypi, tik renkami mūsų balsai: esame juokinami, jaudinami, gąsdinami. Viskas emocijų srityje ir pasibaigia. Gali būti, kad tokia yra mūsų visuomenė, ir tai dar vienas aspektas to, ką vadinu lėkštumu. (...) Man atrodo, ką reikia įveikti, yra lėkštumas. Turi būti įdarbinti kiti sąmonės matmenys. Kai dalykai svarstomi, kai į juos gilinamasi, o ne tik remiamasi paviršutiniškais, jaudinti skirtais įspūdžiais, kai kalbama konkrečiai, kai svarstoma“ Arūnas Sverdiolas.

 

Neturiu ko ir pridurti, tiesiog reikia skaityti visą interviu, nes galima išilgai ir skersai cituoti filosofo mintis apie politiką ir mūsų visuomenę.

 

Nuoroda į straipsnį ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rankinis bagažas" / "Carry-on"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pamatyti gerą ir kokybišką veiksmo trilerį sunku, nes žanrinis kinas toks jau yra, jis kuriamas pagal kanonus ir neišvengia klišių, pasikartojimų, todėl ne kažin kuo gali pasigirti ir nustebinti. „Našlaitės“ režisierius Jaume Collet-Serra visai neseniai pristatė savo naujausią veiksmo trilerį „Rankinis bagažas“ (angl. Carry-on) (2024), kuriame aštrią įtampą bando kurti oro uoste. Gero trilerio, mano galva, svarbiausias požymis yra kuriama įtampa, o jos „Rankiniame bagaže“ šiek tiek yra.

 

Ne, tai ne dar viena atsikartojanti istorija apie bombą lėktuve ar įkaitų drama, kokių itin daug buvo prikurta dešimtajame dešimtmetyje. Pagrindinis veikėjas Etenas dirba oro uoste ir lemtingą dieną pradeda dirbti rankinio bagažo patikros punkte, per kurį nori pereiti gerai organizuotas ir šaltakraujis teroristas ir paleisti mirtinas dujas lėktuve. Visa drama prasideda tada, kada Etenas gauna ausinuką ir pradeda girdėti tiesioginius grasinimus nužudyti jo merginą, jeigu jis nedarys to, kas liepta. Etenas norėjo būti policininku, tam jis turėjo daug duomenų, tačiau šio darbo jis niekada negavo, todėl iš dalies jaučiasi neįgyvendinęs savo tėvo lūkesčių. Tačiau savo sugebėjimus šaudyti ir grumtis su priešininku maksimaliai išnaudoja ir, kaip galima numanyti, galiausiai nepalūžęs įveikia savo priešininką ir išgelbėja daug žmonių.

 

Filmas absoliučiai standartinis trileris. Kietas ir šiek tiek seksualus vyrukas tampa didvyriu ir ne toks seksualus jo priešininkas gauna į kaulus. Įtampa vystoma absoliučiai iš vadovėlio ar receptų knygos: dialogai, susižvalgymai, grumtynės, psichologinis augantis spaudimas... Ir viskas, sakyčiau, daugiau ar mažiau šiame filme padaryta teisingai. Tiesa, pirmoji filmo pusė „įsivažiuoja“ gana sunkokai, žiūrovas stebi nusivylusio vyruko socialinį gyvenimą ir tenka palaukti tos augančios įtampos. Nors daugmaž visa filmo sąranga nuspėjama ir standartinė, tačiau atperka klasikiniai triukai, t. y. nuolat auginama įtampa, dinamika ir nepigus viso filmo pastatymas. Apskritai tariant, tai kokybiškai sukaltas vidutinės klasės trileris skirtas pramogai ir tame lygmenyje, sakyčiau, pateisina žiūrovo-pramogautojo poreikius, tačiau vaikantis įdomesnių ir originalesnių istorijų, šią galite apeiti.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos citata: bosnių rašytojas Nenad Veličkovič apie žmogaus seksualumą

 

Sveiki,

 

Nekantrauju perskaityti bosnių rašytojo Nenad Veličkovič (g. 1962) romaną „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ (bosn. Sahib. Impresije iz depresije), kurią išvertė Kristina Tamulevičiūtė. Mėgstu Balkanus, nors jų istorija dar labai jautri ir gyva, tačiau kasmet pro ten tenka keliauti, todėl labai domiuosi šiuo kraštu. Bosnija ir Hercegovina tikriausiai dėl musulmoniškos ir rytietiškos kultūros labiausiai išsiskiria iš visų subyrėjusios Jugoslavijos šalių, tad ir rašytojo bei dėstytojo požiūris į seksualumą, man regis, kur kas labiau laisvesnis, nei eilinio lietuvių piliečio.

 

„Seksualumą laikau svarbia žmogaus gyvenimo dalimi, nors jis bažnyčios pastangomis paverstas tabu ir iš žmonių tarytum atimtas. Manau, kad švietimo sistemoje apie tai būtina kalbėti kaip apie atskirą dalyką ir skirti tiek dėmesio, kaip matematikai, kalboms, istorijai, ar bet kuriai kitai disciplinai. Manau, kad visuomenės laisvumą galima išmatuoti pagal tai, kaip ir kiek toje visuomenėje kalbama apie seksualumą.“

 

Visą interviu su rašytoju, kuris atvyks į Vilniaus knygų mugę skaitykite čia: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/bosniu-rasytojas-nenadasvelickovicius-nezinau-kuria-kalba-parasiau-savo-romana-286-2376104

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 92: laikyk savo laivo štuvalą virš gyvenimo absurdo ir plauk ramiai

Sveiki,

 

Vienuolika dienų nepildžiau pozityvumo dienoraščio! Pasiilgau ką nors užrašyti pozityvaus, kad ir labai naivaus, kad, iš pažiūros, beveik beprasmiško, bet vis stimuliuoja ši veikla laikytis disciplinuoto balanso, ieškoti atsvaros gyvenimo absurdui, neteisybei ar šiaip puolančiam liūdesiui.

 

Šiandien galiu nebent pasidžiaugti, jog žinau, kas esu, ir niekas, ką pasakys kiti, norėdami save iškelti ar sutrypti arba pavergti to padaryti negalės, nes atskiriu, kas esu aš ir kas yra kitų pretenzijos į mane. O mane labai dažnai nori nusisavinti, manipuliatyviai priversti, paveikti – žinokite, neišdegs ir su tuo kovoti net nereikia, reikia nebent pakelti aukštyn galvą kaip dar kartą Odisėjo laivo priekis ir pasitikti gyvenimo bangas kaip begalinį grožį, atsiveriančias galimybes.

 

Dieve, kai pagalvoju, koks mažas gyvenimas ir kaip kartais niekingai užsiplakame ir užsiturškime begalinėse rietenose, rutinoje ir interesų bei įtakos sferose. Reikia nemažai sąmoningumo išlaikyti šturvalą, perplaukti Charibdę ir Scilę, bet sėkmė ir lengvumas yra tame, kad tik sukoncentruotas sąmoningumas, susitelkimas į lengvumą, paprastumą ir nesusireikšminimą leidžia išplaukti į gražius dabarties vandenis ir mėgautis jūra, savimi, poilsiu, literatūra, artimiausiųjų žmonių palaikymu ir pačiam galų gale tą patį teikti aplinkiniams.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Už gretimų durų" / "The Room Next Door"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ispanų kino legenda Pedro Almodovarą galimą drąsiai vadinti chameleonu-režisieriumi, kuris daugmaž kas dešimtmetį daro kokį nors esminį savo kūrybos lūžį. Šįkart jam įdomu kurti anglosaksišką kiną, dirbti su britų-amerikiečių aktoriais. Tą rodo keli trumpo metro kino filmai ir vienas gal kam netikėtas, o kitiems visai tikėtas kino projektas „Už gretimų durų“ (angl. The Room Next Door) (2024), kurį tikriausiai įkvėpė ilgi dešimtmečiai stebėto anglosaksiškojo kino. Nereikia sakyti, kad Almodovarui svarbūs moterų portretai, todėl jis kruopščiai atsirenka pagrindines aktores, turi aiškią viziją, kas galėtų jau iš anksto atlikti vieną ar kitą vaidmenį, todėl režisierius pagarsėjęs savosiomis mūzomis ir pasijomis. Šįkart jis renkasi iš brandžių Holivudo kino žvaigždžių Julianne Moore ir Tilda Swinton, aktores, kurias seniai myli kamera ir su jomis galima labai daug ką nuveikti. Bet ar tai, ką režisierius puikiai daro savo ispaniškojo kino versijose, pavyks ir angliškosios kino kūrimo priemonėmis?

 

Filmas, mačiau iš atsiliepimų, nemažai kam labai patiko. Tikrieji ir senieji Almodovaro kino gerbėjai ir toliau giria režisieriaus savitumą ir kino kalbą, tačiau tarp nuomonių blyksteli ir viena kita kino kritikos strėlė. Apskritai „Už gretimų durų“ tikrieji kino kritikai filmą pasitiko palankiai, todėl neslėpsiu, kad šiokių tokių lūkesčių turėjau ir vyliausi, jog kūrinys prikaustys prie ekrano, bet nutiko šiek tiek kitaip.

 

Manau, kad Almodovarui trūksta įdomesnio ir sudėtingesnio, pavojingesnio ir ne tokio patogaus ir paprasto, sakytum, masiniam žiūrovui pritaikyto scenarijaus. Istorija pasakoja apie dvi senas buvusias meilužes. Marta (Tilda Swinton) serga vėžiu, o ją aplankiusi Ingrida (Julianne Moore), nors ir nelabai noriai, tačiau dėl sentimentų, senos geros draugystės visgi sutinka palydėti Martą paskutiniąją gyvenimo dieną. Marta suvokusi, jog neįveiks išplitusio vėžio, ryžtasi gyvenimą nutraukti nelegaliai įsigyta tablete, ji tik prašo, kad Ingrida tądien būtų kitame kambaryje ir aptikusi jos kūną praneštų viešai apie josios mirtį. Žodžiu, toliau ne kažin kas vyksta. Marta ir Ingrida prisimena savo darbus, vyrus meilužius, savo senas dienas, sėdi tai ant ryškiai žalio fotelio, tai ant akvamarino spalvos sofos, šnekučiuojasi ir žiūri kino filmus, kol galiausiai, neatskleidžiant daugiau siužetinių detalių, daugiau ar mažiau istorija užsibaigia pagal jau numatytą programą. O kur intriga? Tą, kurios žiūrovas dar viliasi antrojoje filmo dalyje, jau praranda bet kokius lūkesčius, netgi sulaukti kokių nors dar netikėtų paslapčių ar netikėtų siužetinių posūkių, kokių dar Almodovaras paruošdavo savo tamsiausiuose ir labiausiai provokuojančiuose filmuose „Blogas auklėjimas“, „Pasikalbėk su ja“, „Viskas apie mano mamą“, „Oda, kurioje gyvenu“, kurie pasiūlydavo dar ir mistikos, detektyvinių elementų ir netikėtumą, bet „Už uždarų durų“ to nesitikėkite.

 

Režisierius lyg ir laikosi savo tamsiųjų kino filmų rimtesnės nuotaikos, tačiau intrigos nebesukuria, priešingai – siužetas atrodo paprastutis, vienplanis ir be galimybės ką nors interpretuoti, spręsti ir galų gale stebėtis. Visgi režisierius net ir kurdamas angliakalbinį filmą yra ištikimas savo erotikai ir stilistikai. Scenos komponuojamos kaip paveikslai, tiksliai pagal Amodovaro interjero ir rūbų spalvas, todėl filmas labai spalvingas, ryškus. Veikėjos biseksualios, turėjusios savo gyvenime viena kitą ir vyrų, todėl net seksualumas šioje istorijoje nėra probleminis klausimas, viskas susitelkta į dabarties sentimentų akimirką. Priešingai nei „Sugrįžimas“ ar „Šalti apkabinimai“, Almodovaras pradeda atsisakyti hiperbolizuoti kičą, nors dirbtinokų scenų yra, tačiau jos praradusios Lotynų Amerikos serialams būdingos gestikuliacijos, lengvumo, naivumo, ironijos. Moterų paveikslai lyg ir spalvingi, jautrūs, tačiau atrodo iki galo neišskleisti, tokie ir likę egzistenciniame sąstingyje, todėl atrodo, jog filmas dvelkia stilinga senatve ir atsisveikinimais, kartos, o galgi net tam tikra prasme ištisos Almodovaro kino kartos nostalgija.

 

Tai koks tas dabar Almodovaras žiūrint „Už gretimų durų“? Vis dar patetiškas ir estetiškas, vis dar teatrališkas, bet sušvelnėjęs, įgavęs liūdnos melancholijos ir atsisakęs staigių pavojų, tapęs labiau poetiškas. Veikėja Marta pacituoja Džeimso Džoiso, airių rašytojo, paskutinį „Dubliniečiai“ apsakymo sakinį, kuriame visą miestą, gyvuosius ir mirusiuosius užkloja pradėjęs snigti sniegas. Po to Ingrida perfrazuoja šį sakinį ir iš tikrųjų pradeda snigti ir šis sniegas, sąsajos su meno pasauliu ir literatūra tampa liūdnoku, nors ir ryškiu tapybišku Almodovaro intertekstualumu byloti apie gyvenimą ir mirtį, kuriame nebelieka jokios mistikos, intrigos, detektyvų, nes mirtis mus visus suvienodina, vienodai apsninga tiek gyvųjų namus, tiek mirusiųjų kapus. Visgi filmas man pasirodė švelniai poetiškas, tačiau Pedro Almodovaro kūrybos lauke toli gražu ne esminis ir net ne vienas iš geriausių. Laukai, kai LGBTQ+ temos kine dar buvo šiokia tokia naujiena ir Almodovaro mokėjo iš to padaryti pasakojimą ir dar šiaip ne taip nustebinti, manau, baigėsi ir jie nebegrįš, tačiau galvoju, kad labiausiai režisierių ateityje turėtų gelbėti atidumas renkantis ir kuriant įdomesnį scenarijų, nes šiaip ar taip kino kalbą jis moka ir režisuoti geba, tačiau ar užtenka šiandien tik tokios 1000 karų kine perpasakotos istorijos?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela