2020 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Šios dienos citata: Giedrė Kazlauskaitė apie kultūros (ne)elitą

 Sveiki,

 

Yra toks Konstantino Kavafio eilėrašti „Belaukiant barbarų“, kuriame pats laukimas sunaikina iki tol klestėjusį miestą, nes laukimas „užaugino“ baimes ir lūkesčius. Giedrė Kazlauskaitė LRT „Kultūros savaitėje“ kalbėjo apie naujojo Kultūros ministro laukimą ir negailėjo tam tikrų kandžių ir tikslių minčių apie tai, kad dažnai kompetencijų neturintys žmonės diriguoja paradui. Kalbėdama apie „elitą“, autorė ironizavo „pasikultūrinusius“ žmones, kurie neturi žalio supratimo, kas iš tikrųjų vyksta kultūros visumoje. Ir žinoma, autorė atskiria „pasikultūrinimo“ kičo atstovus nuo tų, kurie geba reflektuoti meną pasauliniame kontekste, seka procesus, suvokia intelektualo badmirystę ir intelektualo („elito“ už 400 eurų) nudvasinimą.

 

Esminis, manau, dalykas, ką suokalbiškai retsykiais ir lepteli pati Ingrida Šimonytė ir kiti, kurie prasižioja apie kultūrą iš valdžios parapijos, yra tai, kad kultūra apskritai yra ekonomikos penkta koja šuniui. Vyrauja požiūris: jeigu kultūra neduoda piniginės naudos, kam jos reikia? Ir kitas niuansas, kad kultūra vis dar laikoma pramogos, pasilinksminimo gyvenimo dalimi, „atpildu“ po 8-12 valandų darbo, kuris dvasiai nėra būtinas, nes ekonomikoje nesukuria pridėtinės vertės.

 

Jūsų Maištinga Siela


Šios dienos citata: Salman Rushdie apie kalbos galimybės kurti tiesą

Sveiki,

 

Niekada nesu galvojęs apie kalbą kaip apie drąsą. Veikiau tai komunikacijos priemonė, saviraiškos būdas, arba, kaip pasakytų Daukša, tai mūsų savastis. Tikriausiai Salman Rushdie tai sakydamas viename garsiausių ir skandalingiausių savo kūrinių „Šėtoniškos eilės“, turėjo galvoje, saviraiškos laisvę byloti tikrovę. Kitą vertus, tai gali reikšti ir menininko, kurio instrumentas yra kalba, talento mato vienetą: kaip paprastais kalbiniais žodžiais galima konstruktyviai sukurti atskirą pasaulį, kuris bylotų kaip tikras ir neginčytinas pasaulis. Štai kur yra grožinės literatūros galia! Galia įtikinti fikcija labiau nei realiu pasauliu.

 

Jūsų Maištinga Siela


Filmas: "Bėk" / "Run"

 Sveiki,

 

Prieš kelerius metus debiutavęs režisierius Aneesh Chaganti su filmu „Paieška“ (2018) šįkart, atrodo, tapo papirktu režisieriumi, kurį „nusisamdė“ galiūnė kampanija Netflix ir padarė dar vienu eiliniu užsakomų standartinių masinio kino produktų kūrėjų, sužlugdydami jo unikalumą. Bent jau tokia kilo pirmoji mintis, žiūrint naujausią režisieriaus darbą „Bėk“ (angl. Run) (2020).

 

Filme nusifilmavo pirmo ryškumo „Amerikietiškų siaubo istorijų“ aktorė Sarah Paulson, todėl filmas beregint tapo internetinėje platformoje karšta bandele – griebė iškart, kas turėjo laiko. Nesotus filmas. Nors būta ir tokių, kurie filmą gyrė, netgi pavadino vienu geriausiu šių metų filmu, tačiau turiu tam tikrų priekaištų. Neoriginalu! Standartiniame vienišos motinos istorijoje yra klaikiai suluošinta mergina, kuri tenori kuo greičiau įstoti į universitetą, tačiau kasdien patiria siaubingus negalavimus – vemia, sėdi invalido vežimėlyje, yra nudeginama, o geroji mamytė visada šalia, kuri šeria dukrą vaistais ir šypsosi, bet tuo pačiu draudžia dukrai turėti išmanųjį, naudotis internetu... Aišku, kad šioji mamytė nori amžinai likti su dukrele tuose namuose.

 

Nebežinau kodėl, bet paskutiniuoju metu motinos meilė ir instinktas išpildyti motinystės misiją tampa siaubo trilerių esminiu siaubo varikliu. Štai motinos meilė realybėje dažniausiai esti kaip vienas pamatinių ir pirminių žmogaus poreikių, o trileriuose tai konvertuojama į absoliučiai iškreiptą blogį. Vis galvojau, ar šis filmas neprogramuoja mūsų apskritai šlykštėtis tėvų lipšnumu, rūpinimuisi ir visur įžvelgti besąlyginės kontrolės kėslus? Ar žiūrėčiau filmą apie robotą motiną („Mama“), kuri augina žmogų ir imituoja gerąją mamytę, ar žiūrėčiau filmus, kuriuose vyrai psichopatai kaip lėles augina pagrobtas paaugles („Vaiduoklių žemė“), manding, visur tas motinos instinktas išverstas kaip skūra į antrą pusę, kad jau tampa nuspėjamu bandymu logiškai pagrįsti veikėjos sprendimus šablonu.

 

Filmas iš tikrųjų neįspūdingas, daugelis scenų gerokai nuspėjamos, ypač, kaip pakrikusi veikėja atsidaro dėžutes su švirkštais. Ar man tik pasirodė, bet vietomis pritrūko ir pačios dinamikos, ir dvelkė, žargoniškai tariant, piguma? Keli aštresni momentai ir Sarah Paulson būvimas visgi neatpirko kiek prėsko, standartiniais siužetiniais štrichais perteiktos banalokos istorijos. Filmui pristigo visur visko po truputį. Režisūra gerokai prastesnė už „Paieškos“ filmą, siužete trūko netikėtų vingių, o visumoje stigo kokios nors dar neaptartos kine idėjos netikėtu požiūriu.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.7


 

Jūsų Maištinga Siela  


2020 m. lapkričio 29 d., sekmadienis

Šios dienos daina: Miley Cyrus - Prisoner ft. Dua Lipa [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Antruoju Miley Cyrus septinto albumo „Plastic Hearts“ singlu tapo kartu su Dua Lipa įrašytas kūrinys „Prisoner“, pasirodęs vos prieš savaitę. Muzikos kritikai apie šį singlą atsiliepė palankiai, sakydami, kad „Plastikinės širdys“ M. Cyrus grąžina į klausomiausius topus jau kadais išnykusį sprogstamą pop roko muzikos mišinį, kuris buvo sužibėjęs devintame dešimtmetyje. Daina „Prisoner“ iš tikrųjų papildo ir Dua Lipos „Future Nostalgia“ erą, kadangi muzikine prasme koncepcijos gana artimos dėl senosios ir populiariosios muzikos modernizavimo. Kitas kritikas teigė, kad daina – tai pop, šokio ir roko mikstūra, kuri dera viskuom ir prilygsta „Plastic Hearts“ pirmąjam singlui „Midnight Sky“ tiek skambesiu, tiek konceptualiai.

 

Man asmeniškai „Plastic Hearts“ gresia būti vienu nemenku pop muzikos įvykiu antrojoje metų pusėje. Taip, visi žinome Cyrus būdą, kuris nelabai kai kam priimtinas – vulgarumas, iškištas liežuvis, perdėtai suvaidinta agresija – tačiau viskas šiame kūrybiniame etape pavyksta, bet labiausiai, sakyčiau, tas šiurkštokas balso tembras, kuris su roko prieskoniais iš tikrųjų kažką sugrąžina amžinai prarasto muzikos epochoje. Daina Britanijoje pasiekė 8 poziciją, Kanadoje 40, Airijoje 5, Australijoje debiutoje 14 pozicijoje. Šiandien siūlau pasiklausyti ir pasižiūrėti pank-rokiškai nufilmuotą vaizdo klipą.




Žodžiai / lyrics

 

Miley Cyrus - "Prisoner"

(feat. Dua Lipa)

 

Prisoner, prisoner

Locked up, can't get you off my mind, off my mind

Lord knows I tried a million times, million times, oh whoa

Why can't you, why can't you just let me go?

 

Strung out on a feeling, my hands are tied

Your face on my ceiling, I fantasize

Oh, I can't control it, I can't control it

 

I try to replace it with city lights

I'll never escape it, I need the high

Oh, I can't control it, I can't control it

 

You keep making it harder to stay

But I still can't run away

I gotta know why can't you

Why can't you just let me go?

 

Prisoner, prisoner

Locked up, can't get you off my mind, off my mind

Lord knows I tried a million times, million times, oh whoa

Why can't you, why can't you just let me go?

 

Prisoner, prisoner

Locked up, can't get you off my mind, off my mind

Lord knows I tried a million times, million times, oh whoa

Why can't you, why can't you just let me go?

 

I tasted heaven now I can't live without it

I can't forget you and your love is the loudest

Oh, I can't control it, I can't control it

 

You keep making it harder to stay

But I still can't run away

I gotta know why can't you, why can't you just let me go?

 

Prisoner, prisoner

Locked up, can't get you off my mind, off my mind

Lord knows I tried a million times, million times, oh whoa

Why can't you, why can't you just let me go?

 

Prisoner, prisoner

Locked up, can't get you off my mind, off my mind

Lord knows I tried a million times, million times, oh whoa

Why can't you, why can't you just let me go?

 

(Prisoner)

Can't get you off my mind

Why can't you just let me go?

Million times

I wanna know why can't you, why can't you?

I wanna know why can't you, why can't you?

I gotta know why can't you, why can't you just let me go?

 

Jūsų Maištinga Siela

 


Šios dienos citata: Bernardine Evaristo apie nekomercinius filmus


Sveiki, 

Kuo skiriasi nekomercinis kinas nuo komercinio, manau, pasakymų internete rasime pačių įvairiausių. Man patiko „Mergina, moteris, kita“ autorės Bernardine Evaristo perteikta mintis.

 

Jūsų Maištinga Siela


Šios dienos citata: Laima Kreivytė apie žmogaus žeminimą, apie kūrėjo tapatybę

Sveiki,

Neseniai skaitytame Erikos Drungytės žurnalui „Nemunas“ (Nr. 11, 2020) kalbintos parodų kuratorės, dėstytojos, poetės Laimos Kreivytės pokalbyje „Laimingiausia esu, kai žaidžiu“ aptikau šiuos žodžius. Įdomių ir išmintingų dalykų galima pasiskaityti tame interviu, tačiau išsirinkau tai, kas, mano galva, dabartyje yra aktualiausia. Kai viename online posėdyje buvo svarstomos moterys vadovės (I. Šimonytė, A. Armonaitė ir V. Čmilytė-Nielsen) buvau pakraupęs, kaip vyrai (ir kai kurios moterys) online komentarų skyriuje „deda“ iš viršaus kuo bjauresnius ir šlykštesnius komentarus apie šių moterų seksualumą, šeiminius santykius ir t. t. Tarsi seksistinis čempionatas, kuriame kuo bjauriau pasirodęs ir pakomentavęs žmogus bus apdovanotas. Plačiojoje visuomenėje vis dar gajus komunistinis požiūris, kad moterys turi likti po padu, o valdžioje „sėdėti“ gražus vyriškis. Lyčių stereotipai tampa vis dar žeminančia ir menkinimo valiuta, kuri tampa atseit konstruktyvios kritikos norma. Bet esmė tame, kad komentatorius tik parodo, kaip yra prisišikęs savo trydoje iki ausų, kad per skraidančių musių spiečių nebemato net savo ištiestos plaštakos, o ką jau kalbėti apie kritinį ir konstruktyvų mąstymą.

Jūsų Maištinga Siela   

2020 m. lapkričio 27 d., penktadienis

Knyga: Bernardine Evaristo "Mergaitė, moteris, kita"

Bernardine Evaristo. „Mergaitė, moteris, kita“ – Vilnius: Alma littera, 2020. – p. 432.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Kas stebi Maištingos sielos puslapį, tas tikriausiai pastebėjo, koks esu aistringas Booker Prize ir Booker Prize International literatūrinių premijų sekėjas. Šiemet skaičiau netgi dvi pastarųjų paskutinių metų (moterų!) laimėtojų knygas. 2018 metų laureatės Annos Burn Pienininką bei pernykštę finalininkę Bernardine Evaristo (g. 1959) Mergaitė, moteris, kita (angl. Girl, Woman, Other). Britų rašytoja, aštuonių knygų autorė, kartu su kanadiečių literatūros legenda Margaret Atwood 2019 metais pelnė Booker Prize apdovanojimą.

 

Tiesą sakant, kiek pretenzingai vertinau man negirdėtos britų rašytojos laimėjimą, kadangi suveikė politinis principas: aha, komisijos nariai nenorėdami vien tik apdovanoti „baltuosius rašytojus“, kokia ir yra M. Atwood, kad nesupykdytų visuomenės, apdovanojimą suteikė ir B. Evaristo (tarp kitko). Kaip negalima spręsti apie knygą iš jos viršelio, taip dažniausiai esu linkęs patikrinti ir savo įtarinėjimus bei nuostatas, todėl greitai perskaičiau pirmiau lietuviškai išverstą B. Evaristo knygą (turint galvoje, kad M. Atwood netgi Lietuvoje yra žvaigždė, tačiau jos Tarnaitės pasakojimo tęsinio teks palaukti). Ir šįkart nesuklysiu sakydamas, kad labai džiaugiuosi, jog knyga Mergaitė, moteris, kita ne tik pakeitė mano požiūrį į juodosios rasės moterų padėtį Britanijoje, bet ir apskritai teko sulaužyti nuostatą, kalbant apie B. Evaristo laimėjimą. Knyga taip pat tapo grožine britų literatūros metų knyga, o rašytoja – metų autore.

 

Į lietuvių kalbą kūrinį išvertė daug kam žinoma jaunimo ir suaugusiųjų literatūros rašytoja, Lietuvos rašytojos sąjungos narė Akvilina Cicėnaitė, kuri tikino, kad iš pradžių, kol nežinojo, kad jai pasiūlys verti B. Evaristo knygą, romanas nežavėjo ir netraukė. Išversti romaną, kuris savo stilistika primena verlibru užrašytą poeziją, manau, nebuvo lengva, tiesą sakant, man beskaitant pasirodė, kad dėl tam tikrų sąskambio vertimo A. Cicėnaitė labiau laikėsi ne lyrizmo, bet epinio pasakojimo diskurso, nes visgi tai romano pasakojamasis žanras ir svarbiausia lietuviškame variante yra perteikti pasakojimų daugiabalsiškumą, o ne poetinį įspūdį. Visgi neatimsi ir to, kad kai kurias teksto dalis tikrai pavyko perteikti ir poetiškai, o sakinių struktūra – didžiųjų raidžių nepaisymas, skyrybos atsisakymas – koreliuoja su knygos autorės pozicija maištauti prieš tradicinius rėmus tiek žmonių teisių sferoje, tiek literatūrinėje raiškoje.    

 

Interviu su vertėja A. Cicėnaite rašytoja tikino, kad nuo 2000 metų Lietuvoje ji svečiavosi tris kartus. Ir iš tikrųjų, B. Evaristo mini Lietuvą ir Vilnių kaip egzotiškus ir menkai kam žinomus orientyrus pačiame romane, kur mūsų šalis minima mažiau tris kartus. Rašytojos asmeninis gyvenimas neatsiejamas nuo kūrinio, kadangi pati B. Evaristo praeityje ne vieną dešimtmetį buvo įsiliejusi į juodaodžių lesbiečių gyvenimą, kaip viename interviu tikino, kol buvo jauna, ji jautė didelį pyktį dėl rasės ir lytinės orientacijos diskriminacijos. Kaip viena pagrindinių romano veikėja Ama, Bernardine Evaristo taip pat aktyviai dalyvavo teatro gyvenime, statė spektaklius, išmanė meno pasaulio sėkmę ir nesėkmę. Po lesbietiško periodo sekė kitas B. Evaristo gyvenimo etapas – juodaodžių bendruomenė, feminizmas, kol galiausiai rašytojo suvokė, kad šiandienos pasauliui apibrėžti ir paaiškinti, suvokti bei priimti nebeužtenka feministinio diskurso, galiausiai autorė ištekėjo už vyro. Aš asmeniškai manau, kad toji santuoka labiau paremta draugyste (gal net susieta su politika dėl imigracijos) nei klasikinė vyro ir žmonos santuoka, juolab kad B. Evaristo nuotraukose spinduliuoja savitą energetiką.

 

Kodėl kalbu apie autorės seksualinę tapatybę? Nes tikriausiai nepamenu nuo Arundhati Roy Didžiausios laimės ministerijos romano perskaitymo, kada būčiau skaitęs taip aiškiai, sodriai ir daugiaplaniškai išplėtotas žmogaus seksualinių tapatybių perspektyvas. Tokį daugiabriaunį matymą gali perteikti, mano suvokimu, tik rašytoja, kuri pati perėjo per panašias patirtis, gyveno ir stebėjo LGBTQ+ bendruomenės gyvenimą. Mergaitė, moteris, kita autorė knygą rašė net penkerius metus, o pažodinis pavadinimo reikšmės aiškinimas galėtų būti paremtas feministinės teorijos pagrindu, kad mergaitės – tos nekaltosios, į kurias „taikosi“ nuožmusis pasaulis, moteris – apsisprendimas būti savo lyties atstove (prigimtinai ar suformuotai socialinės lyties pagrindu) ir žodis „kita“ iš esmės sunkiai apibrėžiamas stereotipiniais terminais. Iš vienos pusės „kita“ gali romane reikšti bendrąja prasme juodaodžių lesbiečių bendruomenės paribių moterį, kuri tiesiog dėl etiketės nepriskiriama prie „normalių“ moterų ir mergaičių dominuojančių baltosios rasės sociume, o iš kitos – tai savo seksualinę ir fizinę bei socialinę lytį formuojančios asmenybės, kurios save apibrėžia kaip dvinarėmis – žodžiu, nei moteris, nei vyras arba pagal atitinkamą gyvenimo etapą pasirinkimu būti vyru arba moterimi. Autorei šie seksualiniai tapatybės klausimai nepaprastai svarbūs, kadangi per tai yra būdas kalbėti ne tik apie seksizmą, rasizmą, bet ir homofobiją, transfobiją Didžiosios Britanijos XX ir XXI amžių sandūroje, susiejant kelias svarbias žmonių socialines atskirties problemas.  


Bernardine Evaristo
  

 

Daugelis turi nuostatų, kad „socialinis romanas“ – tai nėra man, kad tai manifestuojanti ir gerokai politizuota literatūra, kuri su tikrosios literatūros prabomis neturi nieko bendro. Annos Burns Pienininkas taip pat buvo itin politizuotas kūrinys, tačiau tiek A. Burns, tiek B. Evaristo pavyksta suderinti politines pažiūras, jas pateikti taip, kad būtų ir literatūriškai vertinga, ir meniška, ir dirgintų emocinį intelektą, suteiktų faktinių žinių bei teiktų visapusiško užbaigto meninio kūrinio pasaulėvaizdį.

 

Knygoje Mergaitė, moteris, kita autorė sukuria daugiabalsį dvylikos moterų pasakojimą, kuris susijungia į vieną dvasinių džiaugsmų ir tragedijų bendruomenės monolitą, kurio prasmė pirmajame plane pademonstruoti atskirtį dėl socialinių nuostatų ir įsitikinimų, tačiau už visų atskirties problemų šios istorijos paradoksaliai susijungia į neregimą, bet jaučiamą juodosios rasės moterų bendruomenės tinklą, kurioje taip pat esti savitų atskirčių, įsitikinimų. Autorei pavyko iš feminizmo perspektyvos perteikti ir paties feminizmo ribotų įsitikinimų paradoksus, punktyru brėžti epochomis kintančių idėjų suklestėjimą ir išblėsimą. Paradoksas tas, kad būti lesbietei ir radikaliai feministei – tai pačiai izoliuotis nuo likusios visuomenės kaip priešo, o tai itin būdinga senajai Amos ir Dominykos feminisčių kartai. Autorė tą perteikia įspūdingu Dominykos ir jos mylimosios dominuojančios ir manipuliuojančios partnerės Ngzingos istorija, arba, sakykime, finalinėje scenoje, kada po pergalingo spektaklio apie karingąsias lesbietes juodąsias amazones premjeros vakaro kokaino ir vyno padauginusios Ama ir Dominyka bešnekėdamos apie pasenusias feminisčių idėjas suvokia, kad kiekvienai kartai yra duoda „nešti“ savitą feminizmo idėją.

 

„retkarčiais gyventoja priverčiama pasitraukti dėl netoleruojamo elgesio, pavyzdžiui, smurto ar vagystės, arba jei moteris tampa heteroseksuale ir geidžia santykių su vyrais, ji turi išvykti, bei jei ji laikosi celibato, gali likti, kartą čia gyveno moteris, kuri pakeitė orientaciją, naktį ją sučiupo besivedančią vyrus bendruomenėn (p. 87).“ – štai taip apibrėžiamos XX antrosios pusės, po seksualinės revoliucijos įsikūrusių lesbiečių komunų taisykles. Įdomu ir tai, kad būti lesbiete – tai dar nereiškia priklausyti bendram lesbiečių klanui, nes jos romane dar skaidomos pagal odos spalvą, todėl romane vaizduojamas aštunto, devinto dešimtmečių Londono gyvenimas skvoterių teisėmis nusisavintame pastate gyvenimas primena ironišką atstumtųjų kakofonijos imperiją su savomis nerašytomis taisyklėmis. Tuose dešimtmečiuose būta svarbos save apsibrėžti, įsivardyti, o šiandien – nutrinti tas ribas, nebeskirstyti, nebeskaidyti žmonių į grupes.

 

Daugelis romane vaizduojamų moterų politiškai aršios, štai musulmonė, kuri savo maištininkės valia tyčia nešioja galvos apdangalą, nes tai siutina britus. Reikli ir griežto sukirpimo mokytoja Širlė King padeda prasto imigrantų rajono mergaitei Kerolei puikiai išlaikyti egzaminus, tačiau pati mokytoja niekada gyvenime negavo jokio atpildo, o baisiausia, kad jai nežinant jos tikroji motina permiegojo su jos vyru. Atrodo, iš  pažiūros žmogus yra socialinio įvaizdžio ir savo odos spalvos įkaitu, vos tik gimęs jis yra priverstas perimti primestą vaidmenį ir retai kam pavyksta atitrūkti, kaip antai Kerolei, nuo savo „paveldėto“ socialinio vaidmens. Galiausiai romanas kelia globalų esminį klausimą: kas mes esame, ar tik sraigės, kurios įsipareigoja tęsti ir vilkti ant kupros tradicinį giminės paveldą, įprasminti tėvų ir sociumo lūkesčius, o gal galime neišduodant keisti tiek socialinę, tiek fizinę tapatybę pagal savo asmeninės laimės poreikį? Sakyčiau, aštrios temos Lietuvoje, kai mūsiškiai vis dar nedrąsiai arba su neslepiamomis kamietiškomis nuostatomis bei religinėmis tezėmis gina abstrakčias žmogaus teises nuo mažumų kaip priešų, skaldydami ir pasmerkdami žmones vykdyti socialinių vaidmenų roles, aukojant asmeninę laimę.

 

Man atrodo, kad autorei pavyko sukurti tobulų briaunų pasakojimus taip reikalingus mums, lietuviams, kurie vis dar pripažįsta ir vertina tik vieno tradicinio, heteroseksualaus ir baltosios rasės pasaulėžiūrą katalikiškai krikščioniško fasado šviesoje. Šiandien negalėčiau įvardyti labiau aktualesnio žmogaus teisėmis grožinės literatūros formomis perteikto romano, kuris gyvai ir su emociniu intelektu, nestokodamas gynybinio įniršio ir atseikėdamas tiek pat atjautos ir švelnumo, liudytų apie pasaulio vienybės ilgesį, individo unikalumo luošinimą normatyvus turinčioje visuomenėje. Ar tai knyga apie lesbiečių pasaulį? Tikrai ne. Ar tai knyga apie juodaodžių teises, rasizmą? Tikrai ne. Ar tai knyga apie aršias feministes? Tikrai ne. Bet iš tikrųjų apie viską, bet labiausiai apie mus pačius, įvarytus kaip kiaules į įsitikinimų gardas, kuriose kriuksime savo įsivaizduojamą trumparegišką tiesą, pasmerkdami likusio pasaulio įvairovę. Taip, tai viena geriausių skaitytų šiemet knygų.

 

Jūsų Maištinga Siela


2020 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

Šios dienos citata: Erika Drungytė apie žurnalo "Nemunas" reikšmę

Sveiki,

 

Jau ne kartą esu išreiškęs savo susižavėjimą Kauno žurnalu „Nemunas“, kuris tapo jau keleri paskutinieji metai mano mėnesiniu savotišku privalomuoju pirkiniu. Įsimesti „Nemuną“ prekybos centre šalia bananų, ar apelsinų, ar vyno butelio, ar nukainuotų kojinių ir jautiesi laimingas. Štai neseniai rašytoja Jurga Tumasonytė kalbino vyriausiąją „Nemuno“ redaktorę, vertėją ir poetę Eriką Drungytę, kuri pasidalijo savo santykiu su „Nemunu“.

 

Kažkur kaime iš tikrųjų yra skylamušiu išmušti ir susegti mano mamos kaupti sovietiniai „Nemunai“. Pavartęs nustėrau – kiek juose erotikos! Šių dienų „Nemunas“ nepaprastai geras, kokybiškas, įdomus, spalvotas. Neturintis analogiškų leidinių Lietuvoje. 1989 metais „Nemuno“ tiražas siekė net 70 tūkstančių egzempliorių!

 

Visą interviu su Erika Drungyte galite perskaityti straipsnyje: „Pirmąją knygą norėjau sukalti geležiniais žodžiais, kad ji atrodytų vyriška“.

 

Jūsų Maištinga Siela


2020 m. lapkričio 24 d., antradienis

Gabriel Garcia Marquez knygos: Šimtas metų vienatvės, Patriarcho ruduo, Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti, Meilė choleros metu

 Sveiki,

 

Kažkokia lapkričio pabaigos knygų inventorizacija. Perbėgau savo kelių kambarių biblioteką ir susirinkau viską, ką turiu iš G. G. Marquezo knygų. Pasirodo, iš savo atraminio dar vieno literatūrinio stebo būsiu gėdingai skaitęs tik dvi: „Šimtas metų vienatvės“ ir „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ t. y. pirmąją ir paskutiniąją Marquezo parašytas knygas. Ogi ne! Prisimenu, kaip depresijos laikotarpyje perskaičiau ir „Patriarcho rudenį“ bei apysaką „Graudus ir negirdėtas pasakojimas apie tyrąją Erendyrą ir jos nevidonę močiutę“ – pastaroji išversta 1994 metais, išleista minkštais viršeliais. Gaila, būsiu tą lietuvišką leidimą palikęs kaime. Visgi tai neįtikėtinas autorius. O jūs ar turite kokią Marquezo mėgstamiausią kūrinį?

 

Jūsų Maištinga Siela


Salman Rushdie knygos: "Gėda", "Vidurnakčio vaikai", "Kichotas", "Džozefas Antonas", Paskutinis mauro atodūsis"

 


Sveiki,

 

Žiūriu susikaupė pas mane Salman Rushdie knygų! Anuomet, kai tik pasirodė „Vidurnakčio vaikai“, man gal buvo kokie penkiolika. Perskaičiau. Manau, kad toji knyga amžiams pakeitė mano požiūrį į grožinę literatūrą, nes nebuvau koks „didelis“ skaitytojas, retai mano rankose būdavo knyga, tačiau po „Vidurnakčio vaikų“ kažkas ėmė ir pasikeitė. Salman Rushdie laikau savo gyvenime atraminiu autoriumi, kuris keitė mano įpročius. O kokia jums jo mėgstamiausia knyga?

 

Jūsų Maištinga Siela


2020 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Šios dienos citata: Valdas V. Petrauskas apie grožinės verstinės literatūros rinkos pataikavimą

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šią citatą parinkau iš įdomaus „Kultūros baruose“ publikuojamo interviu su vertėju Valdu V. Petrausku. LRT puslapyje galite perskaityti visą Gabijos Leonavičiūtės parengtą pokalbį „Anglo ligonio“ir „Šimto metų vienatvės“ vertėjas Petrauskas: Lietuvos leidyklos mieliaurenkasi vienadienį šlamštą.“

 

Tiesą sakant, permąsčiau, ką Valdas V. Petrauskas, mano akimis, nuostabus vertėjas, norėjo tuo pasakyti. Turint galvoje, kad gerų, tikrai gerų knygų kasmet pasirodo ne taip ir mažai, o suskaityti taip ir nespėju. Tiesa, ne visos savo verte verstos paties Valdo V. Petrausko mane patį patraukia, paprastai santykinai iš tų gerų knygų asmeniškai tikriausiai perskaitau vieną iš trijų, nes nelieka kitoms laiko. Sutikčiau, kad paskutiniu metu pasauliniu mastu premijos tampa labai politizuotos, jos įteikiamos nebūtinai už geriausią kūrinį, o veikiau dėl to, kad rašytojas juodosios rasės atstovas, arba žydas, arba... kažkas, kas patiktų visuomenei.

 

Žvalgantis po populiariąsias ir tikrai gerai vertinamas knygas, visgi jos „nuimtos“ nuo bestselerių lentynos, išverstos labai greitai. Tai yra labai gerai! Kitą vertus, Lietuvoje jau kuris laikas situacija, mano akimis, yra kur kas geresnė, nes turime alternatyvių leidyklų, kurios orientuojasi į rimtąją literatūrą: „Sofoklis“, „Kitos knygos“, „Baltos lankos“. Neseniai atsirado neįtikėtinai mane patį sudominusi nauja „kietų“ knygų leidykla „RaRa“ – pasižiūrėkite, nevienadienis asortimentas mūsų laukia! Nuoroda www.raraleidykla.lt Nežinau, kaip jums, bet kol kas nejaučiu jokio gerų knygų bado, netgi galiu pasidžiaugti, kad dažnai einame išvien su pasaulyje populiariomis ir aktualiomis knygomis, nors neretai dėl jų kokybės galima diskutuoti. Tiesa, populiarioji literatūra (meilės romanai, gyvenimiškos istorijos, detektyvai ir t. t.) buvo ir bus populiari, ji randa savo skaitytojus, o rimtosios grožinės literatūros jau nebe pirmas dešimtmetis, kada procentas visada yra žymiai mažesnis už populiariąją.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Liutauras Degėsys apie tai, kas yra Amerika ir kodėl ji tokia svarbi jo kūriniuose

Sveiki,

 

Kas tau yra Lietuva? Tikriausiai kiekvienas gebėtume atsakyti į šį klausimą. Kad ir labai klišiškai, taip kaip „teisingą“ atsakymą per pilietiškumo pamokas suinstaliavo mokytojai. Tačiau, kas yra Amerika – jau kitas klausimas. Neseniai rašytojas ir filosofas Liutauras Degėsys, išleidęs dar vieną savo knygą „Lengva nebus“, prasitarė, kad simpatizuoja Amerikos idėjai, kuri yra paradoksų ir nesusipratimų, bet kartu ir tolima laisvės šalis. Amerika kaip tokia vieta, kuri neegzistuoja, utopija, tokią, kurią mums nupiešė filmai, literatūra, Keruakas ir kiti. Labai įdomu.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Severija Janušauskaitė apie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstymo kultūrą

Sveiki,

 

Jau labai seniai netyla kalbos apie tai, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) jaunieji studentai yra muštruojami, žeminami ir kitaip „kūrybiškai ugdomi“. Nemanau, kad visi dėstytojai tokie, tačiau teko toje terpėje susidurti su tokiais sovietiniais, kurie būtinai iš jaunojo aktoriaus atims bet kokią viltį, kad jis palūžtų. Apie alinančias repeticijas jau yra kalbėjusi ir Beata Tiškevič, kiti LMTA baigę studentai. Viena įdomiausių kino lietuvių kino aktorių Severija Janušauskaitė duodama interviu žurnalui „Nemunas“ taip pat bylojo apie nesaldžias patirtis LMTA.

 

Kodėl taip svarbu palaužti? Kodėl pirmiausia svarbu įrodyti, kad tu niekam tikęs, kad vėl gebėtum (susi)kurti save? Kodėl kai kuriems dėstytojams svarbu sunaikinti tavo individualybę, priklijuoti daugybę etikečių ir pridiegti nuostatų? Man kol kas šviečiasi tik viena: mes kentėjome, dabar kentės jūsų karta. Toks kažkoks kerštaujančiųjų klubas. Džiugu, kad atsiranda „prasimušančių“ pro šiuos barjerus.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Vasaros laikas" / "L'heure d'été" / "Summer Hours"

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai mėgstu prancūzų režisieriaus Olivier Assayas filmus. Jau vien ko vertas „Zils Marijos debesys“ (2014), „Švari“ (2004) arba „Dvilypiai gyvenimai“ (2018), arba įspūdingas politizuotas „Karlosas“ (2010). Neseniai per LRT galėjote išvysti (ir vis dar galite, kol LRT videotekoje laiko šį filmą) senesnį O. Assayas filmą „Vasaros laikas“ (pranc. L'heure d'été) (2008), kuriame pasakojama apie menininkų šeimyną – močiutę ir du sūnus bei dukrą su vaikais, kurie vasaros popietei atvyksta aplankyti mamos provincijoje, netoli Paryžiaus, esančiame vaikystės name. Motina nepaliauja vyresnėliui rodyti mirusio vyro Polio meno dirbinius ir kalbėti apie turto dalybas tarp vaikų, tačiau vaikai nieko nenori girdėti, jiems atrodo, kad mama gyvens dar mažiausiai dešimt metų...

 

Kaip jau galite nuspėti, tylioje vasaros popietėje kalbama apie gyvenimą ir mirtį, apie meno vertę ir karjerą... Ilgi ir plepūs prancūziški dialogai labai primena O. Assayas filmą „Dvilypiai gyvenimai“. Čia iš esmės sudėta viskas, ką labai mėgstu ir vertinu prancūzų šiuolaikiniame kine. Literatūriški ir kartu labai gyvi dialogai, kurių nesustabdomame sraute išryškėja nutylimi faktai, užslopinti jausmai, netgi paslaptys. Prancūziška provincija, nuostabus interjeras, intelektualūs pokalbiai apie meną... Tai Assayos pasaulis, kuris toks prancūziškas, kad prancūziškesnio tikriausiai nelabai ir įsivaizduoju. Laisvė kurti paprastai ir būti įvertintam, gamta ir įsipareigojimas būti laimingam šeiminėje santuokoje... Tai taip vasariška, taiku ir jauku, o čia dar dingsta vertinga Polio vaza, vyresnysis sūnus prisipažįsta, kad visada bijojęs tėvo, o štai jaunėlis nė kiek nebijojęs, motina nagrinėja dovanų gautą telefoną ir žvilgsniu kritikuoja dukters sudarytą tėvo amerikietišką fotoalbumą... Mikroskopiniai judesiai, nesantaika, pyktis ir nepasitenkinimas slopinami vardan šeiminės idilės. Toji atmosfera nepaprastai gerai išgauta.

 

Visgi toji turtų dalybos dalis buvo ganėtinai nyki. Vaikai kratosi namo paveldėjimo, tačiau netrukus atsigręžia į savo šaknis, bet jau po laiko. Kas šiame filme liūdniausia? Kad vasaros popietėje jaučiamas tam tikras gyvenimo ir prancūziškos kultūros dekadansas. Polio darbai vertinami aukcionuose, juos perka svetimi žmonės, kai kurie kūriniai išvežami iš šalies kaip ir patys vaikai išsiskirsto po pasaulį – viena gyvena JAV-ose, kitas išsikelia su šeima į Kiniją ir atrodo, kad dar prieš kelis dešimtmečius buvęs idealus šeiminis prancūziškas gyvenimas nebeturi tęstinumo, jis pasklinda po pasaulį ir išnyksta, praranda unikalumą. Manau, režisieriui pavyko labai paprastai išgauti šiuolaikinės globalizacijos melancholiją, kai praktiškumas įveikia unikalumą, o meną išsidalija kaip karštas bandeles – šast ir nebėra tos šeimos, tų daiktų, kurių negalėjai liesti, kai buvai mažas. Jautriai ir subtiliai savita kino kalba perteiktas vasaros laikas, tolygus šeimos susibėgimo greitumui, kad būtų atstatyta arba sugriauta tai, kas ilgą laiką buvo tarsi tvaru.

 

Norėjau pagirti J. Binoche, tačiau tai vienas nykiausių jos vaidmenų karjeroje, nors kituose O. Assayo projektuose ji demonstruoja pavydėtiną talentą. Nieko nepadarysi, tiesiog toks paprastas jai teko šįkart vaidmuo. Užtat trumpą, bet itin įsimintiną vaidmenį sukuria pernai Anapilin iškeliavusi aktorė Edith Scob.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela